Kitą dieną po valstybės šimtmečio iškilmių, vasario 17 d., Lietuva mini dar vieną svarbią datą. Tiesa, ji plačiajai visuomenei žinoma kur kas mažiau.
1918 m. vasario 17 dieną įvyko pirmoji protesto akcija nepriklausomybę ką tik paskelbusioje Lietuvoje. Kaip kai kurie istorikai teigia, į ją susirinko tūkstantinė minia ir priėmė peticiją, reikalavusią į Lietuvos Tarybą įtraukti moteris. Nors šiandien mažai kas klausia, kodėl tarp nepriklausomybės akto signatarų moterų nebuvo, anuomet tokia situacija neatrodė savaime suprantama – ne vienam buvo aišku, kad besikuriančios valstybės demokratijos kokybę galėjo garantuoti tik visų jos gyventojų atstovavimas.
Atsispiriant nuo šios dienos, jau trečią kartą bus minima Nacionalinė emancipacijos diena. Jos rengėjos sako, kad kaip ir anuomet, taip ir šiandien demokratijos kokybė matuojama pagal tai, kiek gebame į valstybės kūrimą įtraukti visas grupes ir galvoti apie laisvesnį ir teisingesnį gyvenimą kartu.
Šiais metais Nacionalinės emnacipacijos dienos renginius organizuoja keletas skirtingų kartų akademikių ir aktyvisčių – prof. Dovilė Jakniūnaitė, dr. Margarita Jankauskaitė, dr. Vita Kontvainė, Laima Krevytė, Ieva Lukošiūnaitė ir Jūratė Juškaitė.
Su dalimi organizatorių manoteises.lt redakcija apsikeitė elektroniniais laiškais ir paprašė daugiau papasakoti apie renginio aktualumą šiandienos kontekste bei šių metų programą – joje ne tik tradicinė konferencija, bet ir Vasario 17-osios akto skelbimas bei įvairias feministines grupes sujungsiantis vakarėlis.
Ieva, praleidai nemažai laiko, gilindamasi į XIX a pab. – XX a lietuvių moterų judėjimo istoriją. Kaip pavyko (ne)rasti informacijos? Kas išlikę?
Ieva Lukošiūnaitė: Pirminių šaltinių yra išlikę nedaug, tiesa, 1918 m. vasario peticiją, kurioje reikalaujama moteris įtraukti į Lietuvos Tarybą, galima rasti Mokslų akademijos bibliotekoje. Taip pat yra išlikę nemažai moterų laikraščių ir žurnalų, kuriuose sprendžiamos emancipacijos problemos. Tokie leidiniai kaip „Moterų balsas“ ir „Moterų dirva“ labai kritiškai diskutavo patriarchalizmo, moterų indėlio į visuomenę klausimais bei telkėsi kovai už lyčių lygybę. Taip pat paminėtini istorikų darbai, ypač prof. Virginijos Jurėnienės bei prof. Antano Tylos.
Margarita, kokią reikšmę šiandienos lyčių lygybės ir lygybės apskritai procesams turi Lietuvos moterų kovos už lygiateisiškumą, vykusios prieš daugiau nei šimtą metų?
Margarita Jankauskaitė: Nuolat pamirštame, kad būtent pramotės dovanojo demokratiją mūsų šaliai. Jeigu ne jų atkaklumas, kovojant dėl balsavimo teisių moterims – didesnei pusei Lietuvos gyventojų – šiandien 100-osios valstybės atkūrimo metinės atrodytų kitaip. Tačiau minėdami jas negalime ignoruoti fakto, kad XXI a. lygiateisiškumo idėja jau neapsiriboja visuotinėmis balsavimo teisėmis. Ji siejama su faktinio dalyvavimo, kuris įgalina įvairias visuomenės grupes, demokratija. Todėl tarpukario moterų mums suteikta dovana turi būti puoselėjama. Turime likti budrūs visą savo gyvenimą, kaip įspėja Simone de Beauvoir, nes pakanka, kad kiltų politinė, ekonominė ar religinė krizės ir moterų teisėmis pradedama abejoti. Šios teisės niekuomet nebūna suteiktos. Jas tenka išsikovoti.
Vita, kiek tau aktuali atrodo Nacionalinės emancipacijos dienos idėja šiandieniniame kontekste? Prie organizacinės komandos, kaip ir Ieva, prisijungei šiais metais.
Vita Kontvainė: Kai 2016 m. pirmą kartą išgirdau apie konferenciją „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“, nepaprastai apsidžiaugiau, nes tokios dienos Lietuvoje seniai trūko – visa modernioji Lietuvos istorija pernelyg dažnai buvo ir tebėra tapatinama tik su vyrų vardais ir jų indėliu. Tada konferencijoje išgirsti pranešimai apie modernią Lietuvą kūrusias ir šiuolaikinių moterų laisvėms pagrindus padėjusias tarpukario herojes buvo kaip gaivus oro gurkšnis. Be to, Vilniuje labai trūko kokybiško, įdomaus ir įvairiapusio renginio, skirto moterų emancipacijos klausimams aptarti, kuris būtų atviras visiems, ne tik siauroms ekspertų ar mokslininkų grupėms. 2006–2009 m. vykęs alternatyvios moterų kultūros festivalis „Ladyfest Vilnius“ buvo geras tokio renginio pavyzdys.
Dovile, kaip apibūdintum šių metų programą?
Dovilė Jakniūnaitė: Šiemet jau trečią kartą rengiamos konferencijos „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: klimato kaita“ temos sakyčiau dar įvairesnės nei anksčiau – nuo kritinio požiūrio į psichiatriją, valstybės kontrolės problematizavimo iki demografijos ir kino industrijos analizės. Atėjusieji taip pat sužinos apie trans žmones sovietmečiu, Marijos Gimbutas feminizmą ir Lietuvos poezijos būsenas. Visas šias temas jungia feministinė prieiga, reakcija į šiuo metu vykstančius procesus ir ginčus bei kritinė ir supratimo ieškanti nuostata.
Šiemet neįmanoma apeiti šimtmečio, tačiau man rodos, kad mes tiesiogiai į jį nenurodome, nes su šimtmečiu neprasideda kažkas nauja, kaip ir su juo niekas nesibaigia. Tai tiesiog gražus skaičius, po kurio turėsime gyventi toliau ir galvoti toliau, galvoti ne apie abstrakčią laisvę, o apie konkrečius ją mažinančius ir ją didinančius dalykus.
Anksčiau mūsų renginiai buvo trumpi, pateikiantys daug greitų ir įvairių pamąstymų. Šiemet nusprendėme kiek sustoti, rasti daugiau laiko auditorijai klausti ir įsigilinti. Tad šiemet jau bus tokia pusės dienos konferencija, kurioje labiausiai ir laukiu tų reakcijų bei komentarų.
Šiais metais Nacionalinę emancipacijos dieną minės ir kelios kitos iniciatyvos. Gal galite papasakoti apie tai plačiau?
Jūratė Juškaitė: Išskirti galima net kelias jungtis. Pirmiausia, vasario 17 diena prasidės akcija prie Signatarų namų, kurioje bus perskaityti 100 Lietuvos valstybę kūrusių moterų vardų. Turbūt retas iš mūsų galėtų išvardyti daugiau nei penkių iškilių moterų pavardes. Lygių galimybių plėtros centras surinko 100 tokių biografijų ir vasario 17 d. pradės jų viešinimą. Kita įdomi jungtis – vakarėlis „Gender Wrongs: Prosenelių bučiniai“, kurį organizuoja LGBT krepšinio komanda „Gender Wrongs“. Ši komanda žaidžia krepšinį Vilniuje, o tam kad galėtų dalyvauti turnyruose, rengia labdaringus vakarėlius. Pusė šį kartą surinktų lėšų bus skirtos konferencijai „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje: klimato kaita“. Šis bendradarbiavimas rodo solidarumo potencialą ir galimybę tokias dažnai su hegemoniniu maskulinizmu tapatinamas praktikas kaip krepšinis ar vakarėlių erdvė pajungti lyčių lygybės skatinimui.
