Vienam geriausių Lietuvos krepšininkų ir nuolatiniam rinktinės žaidėjui bei kapitonui Jonui Valančiūnui pastarieji metai buvo įvairiapusiški ir priminė amerikietiškus kalnelius. Tiek NBA sezonas, tiek dalyvavimas rinktinėje Jonui ir jo komandos nariams nebuvo toks sėkmingas. Todėl trumpai apžvelkime ir paanalizuokime pastarųjų metų Jono žaidimo ypatumus ir sunkumus su kuriais jam teko susidurti.
NBA sezonas Jonui prasidėjo turbūt ne pačiomis geriausiomis nuotaikomis, nes prieš atvykstant į Naująjį Orleaną Jonui ir visai Lietuvos rinktinei teko suvirškinti labai skaudų pralaimėjimą Ispanijai Europos vyrų krepšinio čempionato aštuntfinalyje. Tos rungtynės Jonui nebuvo pačios sėkmingiausios, nes jį visų rungtynių metu stabdė greitai susirinktos pražangos. Problemos gynyboje du prieš du Jonui nekylant arčiau gynėjo buvo kita problema ypatingai pasireiškusi pratęsimo pradžioje. Turbūt ne tik Jonui, bet ir kitiems rinktinės žaidėjams po tų rungtynių dar kelias naktis sapnavosi Lorenzo Browno šou, kurio dėka Ispanijos rinktinė sugebėjo palaužti Lietuvos rinktinę. Tai buvo skaudus pralaimėjimas ne tik krepšininkams, bet ir daugeliui Lietuvos žmonių, kurie yra pasiilgę medalių ir įspūdingų pasirodymų pasauliniuose krepšinio turnyruose.
Sezonas už Atlanto Jonui statistiškai buvo vienas blogesnių lyginant ankstesnius sezonus. Nuo to laiko, kai Jonas buvo iškeistas Toronto „Raptors“, uteniškio rodikliai kiekviename sezone nenukrisdavo žemiau nei 14,9 taško per rungtynės. Tokius skaičius Jonas sugebėjo išlaikyti keturis sezonus, tačiau praėjusiame sezone beveik visose statistinėse kategorijose Jono rodikliai sumenko. Pastarajame sezone Jonas rinko po 14,1 taško, 10,2 atkovoto kamuolio ir 1,8 rezultatyvaus perdavimo. Iš visų statistinių grafų labiausiai į akis krenta sužaistų minučių per rungtynes skaičius ir rinktas taškų vidurkis. Lyginant su praėjusiu sezonu Jonas vidutiniškai žaisdavo 5,4 min. mažiau nei praėjusiame sezone, o taškų vidurkis sumažėjo 3,7 taško per rungtynes.
Natūraliai kyla klausimas, kas nutiko? Sumažėjusiems Jono vidurkiams įtakos turėjo keli aspektai. Visų pirma, jo atstovaujama „Pelicans“ komanda sezono starte turėjo savo pagrindinę žvaigždę Z. Williamsoną. Tai pelikanams leido sužaidus ketvirtadalį sezono laikytis pačiose aukščiausiose pozicijoje Vakarų konferencijoje. To priežastimi tapo ne tik Zionas, bet ir kitas ekipos aukštaūgis Larry Nance’as, kuriuo treneris galėdavo daugiau pasitikėti svarbiais momentais rungtynėse dėl tam tikrų priežasčių. Tai yra atletiškas žaidėjas, kuris gali žaisti ketvirtoje ir penktoje pozicijose bei geba gana gerai atstovėti gynyboje ne tik po krepšiu, bet ir prieš mažesnius oponentus ties perimetru. „Pelicans“ treneris juo dažnai pasikliaudavo ketvirtuose kėliniuose, kai dažniausiai yra naudojama susikeitimo gynyboje sistema, o ši nėra pati stipriausia Jono žaidimo sritis. Jonas negali spėti paskui greitesnius ir vikresnius gynėjus, o tai kažkiek limituoja jo minutes ne tik paskutiniame ketvirtyje, bet ir ankstesnėse rungtynių stadijose. Lietuviui būnant aikštėje varžovai jį dažnai stengiasi atakuoti, o lemiamomis minutėmis statistiškai tai nėra naudinga, todėl treneris tiesiog privalėjo remtis vikresniais ir atletiškesniais savo komandos aukštaūgiais. Tiek Ziono, tiek Larry Nance’o geras žaidimas praėjusiame sezone turėjo daug įtakos Jono rodiklių kritimui. Tai savotiškai parodo ir „plius/minus“ rodiklis, kuris praėjusiame sezone buvo -0,1, o tokie minusiniai rodikliai Jono karjeroje buvo tik jo debiutiniame ir trečiajame NBA sezonuose. Kiek vėliau iškritus Zionui dėl traumos, Jono rodikliai smarkiai nepasikeitė ir išliko panašūs iki pat sezono pabaigos. Taip pat Jonas neišvengė ir minimalių traumelių, tačiau Jonas sugebėjo jas greit išsigydyti ir tai nesutrukdė jam sužaisti 79 rungtynes iš 82 reguliariajame sezone. Iškritus Zionui Jono komanda turėjo užleisti lyderių pozicijas kitoms komandoms, nes žaidimas tapo ne toks efektyvus ir atsirado problemų dėl traumų. Traumos praėjusį sezoną neaplenkė ir kito komandos lyderio Brandono Ingramo, kuris viso sezono metu buvo bene esminė komandos varomoji ašis jam būnant aikštelėje. „Pelicans“ sugebėjo nukristi į vakarų konferencijos dugną, tačiau sezono pabaigoje sugebėjo surasti jėgų ir pajėgė prasibrauti į įkrintamąsias varžybas. Jose Jono komanda toli nenužygiavo ir apmaudžiai turėjo pripažinti jaunos ir ambicingos Oklahomos „Thunder“ ekipos pranašumą.
Po tokio banguoto sezono Jonas grįžo į Lietuvą, kur nuo krepšinio toli nepabėgo. Vilniuje buvo suorganizuota Jono Valančiūno vardo krepšinio stovykla, kurioje perspektyvūs jaunuoliai galėjo pasisemti krepšinio žinių iš vieno geriausių žaidėjų Lietuvoje. Taip pat Jono laukė ne tik užsitarnautas poilsis, bet ir labai svarbios kapitono pareigos rinktinėje, kurias reikėjo panaudoti dar krepšininkams nesusirinkus į rinktinės stovyklos pradžią. Krepšininkui teko įdėti nemažai pastangų bandant prikviesti rinktinės krepšininkus, iš kurių vėliau vis dėl to daugelis atsisakė prisijungti prie rinktinės dėl įvairių priežasčių. Tokios Jono pastangos neliko nepastebėtos ir tą jis toliau darė atvykęs į rinktinės stovyklą, kur drausmino krepšininkus ir ragino juos susirinkti laiku ir nevėluoti. „O kaip gi, juk laikas tvarką įvesti, kad nevėluotų“, – šmaikštavo Jonas krepšininkams renkantis į rinktinės stovyklą Palangoje.
Šiemet Jono lauks bene didžiausias iššūkis ir atsakomybė vesti Lietuvos rinktinę link pergalių, nes šį kartą rinktinei negalės padėti kitas už Atlanto dominuojantis aukštaūgis ir NBA „Visų žvaigždžių“ rungtynių dalyvis Domantas Sabonis bei kiti svarbūs rinktinės žaidėjai. Paskutinius kelerius metus daug buvo kalbėta, ar šie du aukštaūgiai gali žaisti kartu nesudarant spūsties baudos aikštelėje taip leidžiant kitiems žaidėjams veržtis arčiau krepšio. Tai ne visada pavykdavo ir tam tikrose situacijose sudarydavo problemų rinktinei rasti kelių pelnyti taškus. Toks duetas kartais būdavo nesulaikomas ir dominuodavo, tačiau kitais atvejais nukentėdavo gynyba. Todėl šiemet Jono lauks labai svarbus turnyras, kuriame jis turės parodyti savo klasę ir sužaisti kuo įmanoma geriau tiek puolime, tiek gynyboje. Žinoma, trenerių štabas turės rasti būdų kaip geriausiai išnaudot vadinamą „flat“ gynybą žaidžiant Valančiūnui ir taip pat rasti kitų būdų maskuoti Jono trūkumus gynyboje. Tačiau kaip jau daugelis iš mūsų žino, jog Jonas yra nuostabus puolimo žaidėjas ir turnyruose jį sustabdyti tampa labai sudėtinga. Daug kam būna labai sunku atstovėti prieš fiziškai stipresnį ir aukštesnį Joną.
Taigi, ši vasara Jonui bus labai svarbi tuo, jog jis praktiškai taps „numeris 1“ pasirinkimas puolime ir turės imtis daug iniciatyvos žaidžiant baudos aikštelėje. Žinoma, Jono tritaškiai daug kam yra dažnai užmirštamas ginklas, kurį Jonas už Atlanto naudoja jau keletą sezonu ir tai daro gana efektyviai, nors praėjusiame sezone tritaškių jis metė šiek tiek mažiau. Ši vasara Jonui taip pat bus svarbi tuo, jog geras žaidimas galbūt leis Jonui į kitą sezoną ateiti su dar didesniu pasitikėjimu, o tai galbūt leis Jonui parodyti dar geresnį žaidimą, kuris galėtų įtikinti „Pelicans“ trenerį jį išnaudoti dažniau ir leistų komandai iškovoti dar daugiau pergalių.
