Ant Lietuvos kurčiųjų krepšinio komandos atsarginių žaidėjų suolelio dažnai galima išvysti vienu žmogumi daugiau nei turėtų būti.
Tai ne antrasis medikas – kineziterapeutas, o vertėjas į gestų kalbą. Jo pagalbos prireikia, jei strategas yra girdintysis ir nemoka kurčiųjų kalbos.
Mantas Radavičius per rungtynes ant suoliuko sėdi tiek retai, kiek ir Lietuvos rinktinių vyriausieji treneriai: vyrų – Gintaras Razutis ar moterų – Lina Dambrauskaitė. Jis yra tapęs jungiančiąja grandimi tarp strategų ir žaidėjų.
Vertėjui rungtynių metu, per minutės pertraukėles ar po varžybų, reikia būti įsijautusiam į krepšinio specialisto vaidmenį. Dažnai krepšininkams būna svarbi kiekviena akimirka, todėl M. Radavičius greičiau nė žaibo greičiu turi perduoti tai, ką sakė treneris.
Normalu, kad versdamas tekstą į gestų kalbą, jis vėluoja akimirką ir prie aikštelės lieka net ilgiau nei strategas (juk ne vertimo biuras).
M. Radavičius greitai tapo neatsiejama komandų dalimi, krepšininkų draugu, nes jis kone pirmasis „sugeria“ trenerių neigiamas emocijas, o ir perduodamas vairininkų žodžius, kartais turi būti net labiau emocionalus nei patys strategai.
Anot kauniečio M. Radavičiaus, kad vertėjauti kurčiųjų krepšinio varžybose reikia išmanyti patį krepšinį, įsilieti į kolektyvą, būti saviškiu ir, be abejo, reikia greitos reakcijos perduodant tai, ką sako treneris.
„Visų rungtynių metu, ar kai sekasi komandai, ar kai nesiseka, tenka būti įvykių sūkuryje – karštojoje zonoje, tarp žaidėjų ir aikštės. Šiaip vertėjo darbas per varžybas tikrai nėra nuobodus“, – šypsojosi M. Radavičius, pasakodamas apie savo darbą.
