Sumo: vienas ringas (dohyo), du kovotojai (rikishi). Tai ne vien sportas, tampantis gyvenimo būdu, reikalaujantis griežtos disciplinos bei atsidavimo. Tai sportas, kuriame glūdi Japonijos dvasia.
Sumo – tradicinė, viena iš seniausių sporto rūšių apie kurią pirmieji įrašai rasti dar 8 a. rašytiniuose šaltiniuose. Šaknys slypi religiniuose ritualuose,- imtynėmis norėta pamalonininti dievus vardan gero derliaus, o bėgant laikui išsivystė kasmetinė sumo varžybų tradicija. 17 a. varžybos tapo bene pagrindine miestiečių pramoga, atsirado ir profesionalių kovotojų. Pradžioje imtynės buvo gana žiaurios: bokso elementai, šiurkščios priemonės prieš oponentą laikyti savaime suprantamais dalykais, tačiau šiuolaikinis sumo turi griežtai apibrėžtas taisykles. Jokių smūgių kumščiais, spyrių į krūtinę, pilvą ar žemiau juosmens, negalima griebti už gerklės ar plaukų, laužyti pirštų, kandžiotis. Pergalė pasiekiama išstūmus varžovą už apskrito ringo ribų arba privertus jį paliesti smėliu dengtą ringo žemę bet kuria kita kūno dalimi negu pėdos (metimo, griebimo, griovimo, stūmimo technikomis). Nors rungtis užima 5 minutes, pati kova trunka maždaug 30 sekundžių. Likusį laiką užima druskos barstymas ringui, burnos skalavimas – mintims, kūnui apvalyti bei konkurento stebėjimas. Tradiciškai sumo sportas kategoriškai skirtas vien vyrams. Moterims draudžiama netgi įžengti į ringą, kad nesuterštų jo grynumo, tyrumo, ką jau kalbėti apie rungtyniavimą. Taip manoma, kadangi sumo kilęs iš samurajų kovos menų, o moterų samurajų tarpe nebūdavo. Toks nusistatymas – tradicija – tęsėsi ilgus amžius ir laikyta didele nepagarba ką nors keisti, juk sumo imtynės Japonijai – kone šventos. 1909m. sumo pripažintas nacionaliniu šios šalies sportu.
Vis dėlto, dar 18 a. keletoje Japonijos vietovių surengti moterų sumo pasirodymai, nors ir neoficialiai. Rimtesnis žingsnis žengtas tik 1996 m., kuomet šalyje įkurta moterų sumo federacija bei suorganizuotas pirmasis turnyras Europoje. Tiesa, europietės kiek skeptiškai žiūrėjo į tokią sporto šaką, tuo tarpu japonės buvo labai suinteresuotos kovoti už savo teises į ją. Jau 1997 m. įvyko pirmasis tarptautinis moterų sumo turnyras Tokijuje, kuriame susirinko atstovių net iš 16 valstybių.
Su laiku sumo imtynininkių skaičius vis augo, buvo skaičiuojama šimtais. Kai kuriose šalyse merginos, eidamos į koledžą, netgi gali gauti sumo stipendiją. ,,Tai geras kontaktinis sportas moterims, nenaudojant smurto, žiaurumo”,- teigė Katrina Watts, Australijos sumo federacijos prezidentė. ,,Vidutinio sudėjimo žmonės gali užsiimti bet kokiu sportu, o stambesni neturi daug pasirinkimų. Sumo imtynės – puiki galimybė sportuoti, išbandyti jėgą prieš jėgą”,- dalinosi nuomone viena iš sumo mokinių.
2000 m. pirmoji Japonijos gubernatorė Fusae Ohta pateko ir į kasmetinių sumo varžybų komisiją, įkurtą dar 1950 m. Norėdama lygybės, vildamasi užbaigti moterų diskriminaciją, gubernatorė tikėjosi įžengti į ringą ir įteikti prizą varžybų nugalėtojui (kaip anksčiau darydavo visi prieš ją buvę gubernatoriai vyrai). Tokiam ketinimui buvo paprieštarauta ir gubernatorei pasiūlyta perduoti prizą šalia ringo arba per įgaliotinį. Nors ir užvirė debatai, buvo palaikančių abi puses, F. Ohta neišsikovojo teisės įžengti į ringą nešina prizu. Nepaisant tokių niuansų, moterų sumo yra ganėtinai aktyvus – šiais metais vyks jau 11-asis pasaulio moterų sumo čempionatas, o 2020 m. Japonija tikisi įtraukti šį sportą į vasaros Olimpines žaidynes.
Sayka Matsuo – 19 m. amžiaus japonė, pradėjusi lankyti sumo vos penkerių metų amžiaus. Į treniruotes ją užrašė tėtis, profesionalus imtynininkas. Sumo išliko merginos hobiu ir, neslėpdama jaučianti šiokį tokį spaudimą iš tėčio, tikisi ateityje laimėti pasaulio čempionatą. Sayka nori išlikti svorio kategorijoje iki 65 kg., tad stengiasi valgyti gerai subalansuotą maistą: ,,Jei priaugčiau svorio, patekčiau į kitą, sunkiasvorių, kategoriją ir turėčiau kovoti su varžovėmis, sveriančiomis šimtus kilogramų”,- sako sportininkė. Beje, treniruotėse tenka varžytis su vaikinais; pasak vieno universiteto trenerio, tai nėra problema, kadangi merginos suauga anksčiau ir dėl to yra stipresnės.
Sharran Alexander – 49 m. imtyninkė, priklausanti D. Britanijos sumo federacijai, 2013m. įtraukta į Gineso rekordų knygą kaip sunkiausia pasaulio sportininkė. Jos ūgis – 1.82 cm., o svoris – 203,2 kg. 2006 m. vienas iš trijų Sharran vaikų užrašė ją į į televizijoje vyksiančią imtynių laidą ir moteris sėkmingai sudalyvavo joje. Nugalėjusi 25 savo varžoves, išvyko į Japoniją atstovauti D. Britaniją, o nuo tada dalyvavo tarptautiniuose turnyruose. Sharron yra iškovojusi 4 aukso medalius. Ugdyti ištvermę padėjo plaukiojimas, intensyvus vaikščiojimas, o kad nepritrūktų energijos, per dieną suvartodavo 5 000 kalorijų (daugiausia valgė ryžius, makaronus, vištieną, kukurūzų dribsnius, jūros gėrybes). Sportininkė teigia, jog po iširusios santuokos sumo suteikė šviežio pasitikėjimo savimi: ,,Aš gėdijausi savo svorio, bet pradėjusi lankyti sumo išmokau mylėti savo kūną. Man patinka būti sportininke. Tai kažkas, ko daugelis mano amžiaus ir ,,dydžio” nedarytų”.
Natasha Ikejiri – 24 m. amžiaus imtynininkė, įvairių turnyrų nugalėtoja, užaugo besipešdama su broliais. Kas galėjo pagalvoti, kad tai lems jos sėkmės istoriją: besiimančią su broliu pamatė draugas ir pastūmėjo juos abu užsirašyti į sumo. Natasha, nors ir pusiau japonė, kalbos besimokiusi visą dešimtmetį, apie Japonijos kultūrą turėjo menkai žinių – tame tarpe ir apie sumo kilmę, reikšmę, svarbą. Tai nesutrukdė pamilti šio sporto ir siekti pergalių. 2010 m. ji dalyvavo turnyre, kuris vyko Kinijos Olimpinių žaidynių stadione, susirinko per 10 000 žiūrovų. Natasha prisimena: ,,išėjusi į stadioną, pagalvojau ,,O Dieve!” Ten buvo tiek daug žmonių, tarsi jūra, negalėjau atskirti veidų. Tiesiog stovėjau ir mąsčiau, jog tai – beprotiška”. Deja, sportininkė buvo diskvalifikuota dar pirmojoje kovoje, nes sužeidė priešininkės alkūnę. Tai dar kartą patvirtina, jog joks smurtas (kad ir netyčinis) sumo sporte yra draudžiamas.
Taip pat skaitykite: Kendo – sportas, kuriame visi lygūs
