Nuostabiai Rio pasirodę Lietuvos parolimpiečiai nudžiugino visą Lietuvą sukeldami nacionalinio pasididžiavimo jausmą, be to, pasigėrėjimą sportininkų valia. Jų pergalė reiškia ne tik varžovų ar savo negalios įveikimą. Parolimpiečių pergalės sujaudina ir įkvepia visus, turinčius negalių ar jų neturinčius. Parolimpiečių pasiekimai perkuria mūsų įsivaizdavimą apie tai, kas yra negalia, kokios neišsemiamos yra žmogaus galimybės. Šių sportininkų rezultatai matuojami ne tik medaliais. Jie vertinami žmogaus gebėjimu įveikti sunkumus, pasiekti tai, kas, atrodo, yra neįmanoma.
Lietuvoje parolimpiečių pasiekimai visuomenėje sukėlė tikrą audrą dėl nelygiaverčio parolimpiečių įvertinimo premijomis. Ribota diskriminacinį sprendimą priėmusiųjų socialinė nuovoka lėmė tai, kad už tokius pat laimėjimus parolimpiečiams buvo numatyta išmokėti net septynis kartus mažesnes premijas nei olimpiečiams. Toks nutarimas buvo grindžiamas tariamu didesniu olimpinių žaidynių reikšmingumu. Deja, tie, kurie taip samprotavo ir priėmė diskriminacinį sprendimą, nesupranta parolimpinių žaidynių reikšmės. Žvelgiant iš visuomeninio ir politinio reikšmingumo pozicijos, jos yra daug svarbesnės nei olimpinės žaidynės.
Parolimpinės žaidynės yra pasaulinis socialinės įtraukties ir žmogaus pergalės šventė. Būtent čia įgyvendinama Pierre‘o de Cubertino, olimpinių žaidynių atgaivintojo, svajonė, jog sportas yra moralinis ir socialinis dalykas. Gerai žinome olimpinį devizą „Citius. Altius. Fortius“ (lot. Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau): būk greitesnis sporto varžybose, būk aukštesnės moralės, būk tvirtesnis kovoje su gyvenimo sunkumais ir negerovėmis. Olimpinis devizas kiekvieną kviečia pralenkti save ne tik varžybų arenose, bet ir gyvenime. Nemanau, kad suklysiu šią klasikinę olimpinių žaidynių sampratą labiau priskirdamas parolimpiadai nei olimpiadai.
Parolimpiečių pasiekimai ir jų nuvertinimas nelygiavertiškai juos apdovanojant kaip veidrodis atskleidė žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Kita vertus, šios žaidynės visuomenę ir valdžią paskatino susimąstyti apie negalią turinčių asmenų diskriminaciją, paragino imtis sprendimų, kurie pašalintų diskriminaciją bent sporto srityje. Puiku, kad Prezidentės paraginimu ir Ministro pirmininko sprendimu galų gale priimtas sprendimas dėl adekvačių premijų šių metų parolimpinių žaidynių atletams.
Negalią turintys atletai yra pokyčių ambasadoriai. Turime būti dėkingi parolimpiečiams, kad jie atvėrė valdžios ir visuomenės akis dėl jų diskriminacijos. Ar negalia reiškia, jog esi septyniskart mažiau vertas žmogus? Sportas yra žmogaus teisė, kuri įvardyta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijoje, kurioje teigiama, kad neįgalieji turi turėti lygias galimybes su kitais dalyvauti sporto renginiuose. Lietuvoje negalią turintys sportininkai ne tik nuvertinami menkesniu savo nuopelnų įvertinimu – jiems net nesudaromos sąlygos tinkamai treniruotis. Avansu tikėsime ką tik išsakytais Vyriausybės pažadais sudaryti tokias pat sporto sąlygas kaip ir negalių neturintiems sportininkams.
Parolimpinės žaidynės, o taip pat ir negalią turinčių asmenų visavertis ir lygiateisis dalyvavimas sporto renginiuose, labai prisideda prie žmogaus teisių įgyvendinimo šalyje. Keičiasi įsigalėję diskriminaciniai stereotipai, visuomenėje pradedama suprasti, kad žmonės yra skirtingi, turi įvairių poreikių ir saviraiškos galimybių. Tikiu, kad visuomenėje bunda žmogaus teisių sąmoningumas, nes būtent šios Rio parolimpinės žaidynės ir Lietuvių parolimpiečių pasiekimai paskatino tikrą žmogaus teisių diskusiją Lietuvoje.
Gerai, kad šis sukrėtimas įvyko Lietuvoje. Tačiau niekaip negalime pamiršti, kad tūkstančiai kitų negalią turinčių asmenų vis dar yra atskirtyje, jų teisės yra pažeidžiamos. Tūkstančiai negalią turinčių vaikų vis dar mokosi atskirose, tik jiems skirtose mokyklose atskirai nuo savo bendraamžių. Tūkstančiai negalią turinčių žmonių neturi darbo arba dirba uždarose nuo visuomenės vietose. Tai vyksta dėl to, kad niekaip nesudaromos sąlygos neįgaliesiems realizuoti savo darbinių gebėjimų ir lūkesčių atviroje darbo rinkoje drauge su visais žmonėmis. Rio olimpiada kaip veidrodis dar kartą mums patiems parodė, kaip vis dar mažai savo šalies teisę, politiką ir praktiką kreipiame žmogaus teisių linkme.
Teksto autorius prof. Jonas Ruškus yra Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys.
