Dešimtasis dešimtmetis buvo derlingas laikas filmams. Tai buvo Disnėjaus renesanso ir nepriklausomo kino suklestėjimo era. Tuo metu debiutavo tokie režisieriai kaip Kventinas Tarantino ir Paulas Thomas Andersonas, o kino teatrų kasose sėkmingai pasirodė tokie studijos gigantai kaip „Titanikas“, „Juros periodo parkas„ ir „Liūtas karalius“. Tačiau greta kiekvieno kino hito paprastai būna ir nesėkmių, kurios išlygina rezultatą.
Iš tiesų 9-ajame dešimtmetyje buvo nemažai liūdnai pagarsėjusių kino nesėkmių, įskaitant didelio biudžeto spektaklius, kurie nepavyko, ir mažesnius projektus, kurie nesugebėjo pritraukti minios žiūrovų. 1999-ieji buvo ypač blogi metai, nes tada pasirodė net penki iš dešimties daugiausiai nuostolių patyrusių dešimtmečio filmų. Tai atspindi faktą, kad šie metai apskritai buvo itin geri kinui, nes buvo sukurta tokia klasika kaip „Matrica“, „Kovos klubas“ ir daugelis kitų, todėl konkurencija buvo didelė. Naudodamiesi „Box Office Mojo“ duomenimis, pateikiame dešimties didžiausių devyniasdešimtųjų kinų kasų nesėkmių sąrašą.
10. „Instinktas“ (Instinct, 1999)
34 milijonų JAV dolerių pajamų (60 milijonų JAV dolerių biudžetas)
Anthony Hopkinsas šiame psichologiniame trileryje vaidina daktarą Ethaną Powellą, primatologą, kuris dvejus metus paslaptingai dingsta Afrikos džiunglėse, o po to vėl pasirodo visas kruvinas ir apkaltintas žmogžudyste. Daktaras Powellas patraukia ambicingo psichiatro daktaro Teo Kaulderio (akt. Cuba Gooding Jr.) dėmesį, kuris pasiryžęs išsiaiškinti visą tiesą apie Powello veiksmus.
Vaidyba filme solidi (nors ir toli gražu ne pati geriausia), o Danny Elfmano muzika yra tokia gera, kokios ir galima tikėtis, tačiau vidutiniškas scenarijus ir rimtas tonas stabdo „Instinkto“ vystymąsi. Kai kurie siužeto įvykiai yra neįtikinami ir atrodo priverstiniai, tarsi studijos vadovas būtų pareikalavęs pataisyti siužetą, kad įtiktų žiūrovams.
Nepaisant bandymų siekti gilumo, filmas sunkiai pereina nuo vienos temos prie kitos, jį apsunkina rimti monologai. Kinematografija taip pat siekia didingumo, bet atrodo šiek tiek nuvalkiota.
9. „Chill Factor“ (1999)
11,7 milijono JAV dolerių pajamų (34 – 70 milijonų JAV dolerių biudžetas)
„Mes esame didvyriai, žmogau. Laikas ir elgtis atitinkamai.“ Ši bičiulių veiksmo komedija sukasi apie nestiprų cheminį ginklą, vadinamą Elviu, kuris, patekęs į netinkamas rankas, gali sunaikinti visą miestą. Kai grupė teroristų pavagia ginklą ir pradeda mirtinai pavojingą siautėjimą, išgelbėti ir panaikinti susiklosčiusią padėtį turi du neįtikėtini herojai – Arlas (akt. Cuba Gooding Jr.), nuskriaustas buvęs karinis sprogmenų ekspertas, ir Timas Meisonas (akt. Skeet Ulrich), keistuolis ledų išvežiotojas.
„Chill Factor“ galėjo būti malonus lengvas filmas žiūrimas prie spragėsių dubens, bet vietoj to jis atrodo slogiai. Žiūrovui tenka iškęsti nepakankamai vykusius veiksmo siužetus, nevykusį dialogą ir prastą scenarijų. Filme gausu žanrinių klišių, tačiau nė viena iš jų nėra itin gerai įgyvendinta. Cuba Gooding‘as Jr. turi savų neblogų momentų, tačiau apskritai jaučiasi energijos trūkumas, ypač kai Skeet‘as Ulrich‘as visą filmą išlaiko tą pačią veido išraišką. Tik Piteriui Firtui pavyksta pagauti reikiamą toną, suvaidinus kampuotą piktadarį, ir jis išsiskiria iš viso negausaus aktorių būrio.
Jau iš pat pradžių matyti, kad kūrėjai bandė sukurti vieną iš tų veiksmo trilerių, kurie šiais laikais kepami kaip tortai. Daugelyje veiksmo scenų naudojama kompiuterinė grafika, kuri, tiesą sakant, neatrodo pati blogiausia, kokią tekę matyti, bet vis tiek verčia nusišypsoti dėl to, kokia ji prasta. Istorija yra visiška nesąmonė, panašu kad kūrėjai galvojo, kad sukurs pigų veiksmo trilerį, ant filmo plakato užklijuos Cubos Gooding‘o veidą ir galbūt uždirbs šiek tiek pinigų. Na, nepavyko…
8. „Astronauto žmona“ (The Astronaut’s Wife, 1999)
19,5 milijono JAV dolerių pajamų (75 milijonų JAV dolerių biudžetas)
Johnny Deppas ir Charlize Theron vaidina astronautą Spenserį ir jo žmoną Džilianą. Spenseris grįžta į Žemę po sprogimo erdvėlaivyje, tačiau atrodo kitoks, pasikeitęs. Jo elgesys darosi vis labiau nenuspėjamas. Įsitikinusi, kad Spenseriui atsitiko kažkas blogo, Džiliana skuba atskleisti jo misijos paslaptis, kol dar nevėlu.
„Astronauto žmona“, kurią parašė ir režisavo Randas Ravichas, prastai įgyvendina geras idėjas. Turime išradingų ir potencialiai įtemptų idėjų su šio filmo koncepcijomis, dėl kurių per dvi minutes įvyksta tokie įvykiai, tokie kaip, kad Spenseris ir Aleksas atsiduria galaktikos ribose. Palaipsniui didėjantis neįprastas Spenserio elgesys vaizduoja veiksmingą įtampą – tačiau kruopštus veikėjų pristatymas neįvyksta, taip pat nematome svarbiausių įvykių, nuo kurių priklauso likusi filmo dalis. Atrodo, kad filmui trūksta ugnelės.
Nors kai kurie recenzentai gyrė stilių ir vaizdus, dauguma peikė „Astronauto žmoną“. Jie peikė lėtą tempą ir išvestinį siužetą, kaltindami, kad filmas nukopijuotas iš tokių geresnių filmų kaip „Rozmari kūdikis“. Blogiausia, kad filmas tarsi daro prielaidą, jog žiūrovas nėra susipažinęs su mokslinės fantastikos tropais. Net pagrindinių vaidmenų atlikėjų žvaigždiškumo nepakako, kad filmas išsigelbėtų kino teatrų kasose. Filmas surinko vos 19,6 mln. dolerių, o jo biudžetas siekė 75 mln. dolerių, ir tai yra viena didžiausių Deppo ir Theron nesėkmių.
7. „Teisinguolis Dadlis“ (Dudley Do-Right, 1999)
9,9 milijono JAV dolerių pajamų (70 milijonų JAV dolerių biudžetas)
„Teisinguolis Dadlis“ – tai komiškas nuotykių filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo animacinį serialą. Pagrindinis filmo herojus (akt. Brendanas Fraseris) yra kvailas, bet nuoširdus Kanados kalnierius, pasiryžęs laikytis įstatymų ir apsaugoti savo miestelį pusiau laimingame slėnyje nuo piktadario Snidely Whiplash (akt. Alfredas Molina). Vieninteliai Dadlio sąjungininkai yra jo ištikimas žirgas (taikliai pavadintas Arklio vardu) ir jo meilė Nell Fenwick (akt. Sarah Jessica Parker).
„Teisinguolį Dadlį“ režisavo „Policijos akademijos“ režisierius Hugh Wilsonas, tačiau jis neprilygsta anarchiškam šio filmo humorui. Filmas paremtas standartine komedija, kuri tikrai patiks tik vaikams, bet ne suaugusiems. Maždaug jaunesni nei devynerių metų žiūrovai su malonumu stebės, kaip Dadlis jodinėja ant žirgo atbulomis, bet suaugusieji dejuos. Aktoriai nėra blogi (tiesą sakant, Molina turi keletą linksmų scenų), tačiau tai tikrai nėra geriausias kūrėjų darbas.
6. „Tėvų diena“ (Fathers’ Day, 1997)
28,5 milijono JAV dolerių pajamų (85 milijonų JAV dolerių biudžetas)
Filme „Tėvų diena“ susivienijo komedijos sunkiasvoriai: režisierius Ivanas Reitmanas ir žvaigždės Robinas Williamsas bei Billy Crystalas. Pastarieji vaidina Džeką Lorensą ir Deilą Putlį – du vyrus, kurie gauna laišką iš buvusios mylimosios, teigiančios, kad jie yra jos paauglio sūnaus tėvai. Nusprendę surasti berniuką ir patvirtinti savo tėvystę, Džekas ir Deilas leidžiasi į kelionę per visą šalį, kupiną nuotykių, nesėkmių ir savęs pažinimo akimirkų.
Šiame siužete tikrai buvo potencialo, tačiau filmas praktiškai visais atžvilgiais nepavyksta. Stebina, kaip tokie komedijos talentai per visą filmą surinko tik keletą juokelių. Net tokie šalutiniai siužetai kaip Bruce’o Greenwoodo nuotykiai jaučiasi nesuderinti ir nesusiję su pagrindine siužeto linija. Vizualiniu požiūriu „Tėvų diena“ ne ką geresnė, tai tik nyki 90-ųjų estetika ir neįkvepiantis kinematografas. Visa tai primena pilnametražį vidutinio lygio komedijos epizodą.
Tai tikrai beprasmiškas komedijinis filmas, kuriame per daug sėdėjimo ir jokio komizmo. Nors jame ir vaidina du ryškiausi amerikiečių kino talentai, bet scenarijus sumaniai sukurtas taip, kad užgožtų jų stipriąsias puses ir kartu parodytų jų silpnybes.
5. „Džekas Šaltis“ (Jack Frost, 1998)
34,5 milijono JAV dolerių pajamų (40 – 85 milijonų JAV dolerių biudžetas)
„Džekas Šaltis“ – tai filmas, kuris verčia paklausti filmo kūrėjų ar jie gerai jaučiasi. Kas kilo tokia mintis? Kas sumąstė kas tai geras ir įdomus siužetas? Patikima filmo idėja? Taip, tai blogas filmas, bet ne tai yra tikroji problema. „Džeką Šaltį“ galėjo kartu režisuoti Orsonas Velsas ir Stivenas Spielbergas, ir vis tiek būtų nežiūrimas dėl to prakeikto sniego senio. Jis stulbinamai siaubingas.
„Tu esi žmogus!“ „Ne, aš esu sniego žmogus!“ Juostoje muzikantas Džekas Šaltis (akt. Michaelas Keatonas) stengiasi suderinti savo svajones apie šlovę su vyro ir tėvo pareigomis. Jis žūsta automobilio avarijoje, bet stebuklingos armonikos dėka grįžta į gyvenimą sniego žmogaus pavidalu. Susitikęs su sūnumi Čarliu (akt. Joseph Cross), Džekas pasinaudoja galimybe viską ištaisyti.
Tiesa, tai keista prielaida, bet ji galėjo būti gerai įgyvendinta, ypač kai daugelį efektų, įskaitant Keatono sniego žmogaus pavidalą, sukūrė Jimo Hensono „Creature Shop“. Tačiau Džekas Frostas yra į šipulius dūžtanti nelaimė. Sniego senis kelia nerimą, ir ne gerąja prasme. Istorija siekia sušildyti širdį, bet galiausiai tampa baisi. Juk Džekas jau metus buvo miręs. Jis iš esmės – zombis. Apie metafizines to pasekmes taip ir nepasisakoma. Vietoj to filme iššvaistomas Keatono talentas ir sukuriama plona beprasmė istorija, kurioje gyvena tik kartoninės figūros.
4. „Beloved“ (1998)
22,8 milijono JAV dolerių pajamų (80 milijonų JAV dolerių biudžetas)
Jonathanas Demme’as režisavo šią Pulitzerio premiją pelniusio Toni Morrison romano ekranizaciją. Filmo veiksmas vyksta Ohajuje po pilietinio karo, jo centre – Seta (akt. Oprah Winfrey), buvusi vergė, kurią persekioja praeities traumos. Ji gyvena su dukra Denver (akt. Kimberly Elise) dvasių apsėstame name, kur jas kankina mirusios dukters, žinomos tik kaip „Mylimoji“, vaiduoklis. Kai paslaptinga jauna moteris (akt. Thandie Newton) atvyksta prie jų namų slenksčio, Seta tiki, kad ji yra jos prarasto vaiko reinkarnacija.
Filmas „Beloved“ patyrė komercinę nesėkmę, bet ne dėl kokybės trūkumo. Tai puikiai sukurtas filmas. Perteikti Morrison kūrybą nėra lengva, tačiau Demme’as įvairiais būdais meistriškai perteikia romano esmę. Jis pabrėžia gotikinį romano atspalvį, pasitelkdamas ekspresionizmo ir klasikinio siaubo stilistikos elementus. Jam padeda puikūs aktoriai, ypač Oprah ir Newton.
Tačiau „Beloved“ žlungo, nes norėjo būti dorybingas filmas. Jis sukurtas su tuo pačiu kvailu šventeiviškumo jausmu, su tuo pačiu išpūstu jausmu, kuris sako, kad rožėmis klotas kelias veda tik šiuo keliu, dėl kurio ankstesnis Demme’s darbas, AIDS drama „Filadelfija“, taip pat tapo tokia menine nesėkme. Menas, kuriame tiek daug dėmesio skiriama šalutiniams produktams, sukrėtimams ir emocijoms po jų, paprasčiausiai tampa agitaciniu, propagandiniu. Filme neatsižvelgta į dabartinės Amerikos dvasios ypatybę: niekur nedingo puritoniškumas, kuris iškreipia visuomenės matymą.
3. „Laiškanešys“ (The Postman, 1997)
17,6 milijono JAV dolerių pajamų (80 milijonų JAV dolerių biudžetas)
Filmo „Laiškanešys“ siužetas pasakoja apie postapokaliptinę situaciją JAV, praėjus penkiolikai metų nuo netikėtai įvykusios apokalipsės, kuri sudavė smūgį žmonijos civilizacijai ir sunaikino moderniąsias technologijas.
Filmas pastatytas pagal Davido Brino knygą, pasakojančią apie klajoklį, kuris randa pamestą Jungtinių Valstijų Pašto laiškanešio uniformą ir tampa vilties simboliu, žadančiu atstatyti buvusią Ameriką. Filmo režisierius ir pagrindinis aktorius Kurdamas „Laiškanešį“, Kevinas Kostneris iš tiesų sukūrė be galo plataus siužeto filmą, besitęsiantį beveik tris valandas. Nors į filmą įdėta nemažai pastangų, net ir žymiajam K. Kostneriui kritikai buvo negailestingi. Pagrindinis priekaištas „Laiškanešiui“ buvo perspaudimas visomis prasmėmis – per daug sentimentalus, per ilgų scenų ir per ilgo dialogo perpildytas filmas buvo tarsi paskutinė vinis K. Kostnerio režisieriaus karjerai.
Filmas uždirbo juokingai nedidelę sumą ir buvo išpeiktas tiek kritikų, tiek publikos. Tokia nesėkmė stebina net labiau turint omenyje, kad be sėkmingos aktorinės karjeros, K. Kostneris taip pat yra laimėjęs du Oskaro apdovanojimus už vesterno „Šokis su vilkais“ režisūrą, bei filmą „Bekraštės prerijos“. (Ugnė Nausėdaitė)
2. „Tryliktasis karys“ (The 13th Warrior, 1999)
61,6 milijono JAV dolerių pajamų (160 milijonų JAV dolerių biudžetas)
Antonio Banderasas vaidina Ahmadą ibn Fadlaną, arabų poetą, ištremtą iš tėvynės ir išsiųstą į tolimą šiaurę. Pakeliui jis susiduria su grupe šiauriečių karių, vadovaujamų nuožmaus Buliwyfo (akt. Vladimiras Kulichas). Ahmadas prisijungia prie norvegų ir atlieka misiją, kurios tikslas kovoti su paslaptingu ir žiauriu priešu, keliančiu grėsmę jų kaimui – būriu žiaurių būtybių, vadinamų vendoliais.
„Tryliktasis karys“ yra Maiklo Kraitono (išgarsėjusio dėl „Jūros periodo parko“) romano „Negyvėlių ėdikai“, kuriame taip pat paliečiamas Beovulfo mitas, adaptacija. Nepaisant to, kad filmas susilaukė pripažinimo dėl brangių scenų, jos nepadėjo padengti 160 mln. JAV dol. biudžeto, kuris 1999 m. buvo laikomas išties ne mažu. Bilietų kasų pajamos tesiekė 61,6 mln. JAV dol., tad filmo deficitas siekė beveik 100 mln. JAV dol.
Filmui buvo sunku pasiekti tikslinę auditoriją, kadangi jis buvo paremtas puikiai žinomo rašytojo romanu, o jo režisierius Džonas Maktirnanas („Kietas riešutėlis“ (Die Hrad, 1988) režisierius). Galbūt filmo nesėkmei įtaką padarė paskutinę minutę pakeistas filmo pavadinimas iš „Negyvėlių ėdikai“ į „Tryliktasis karys“ arba tai, kad filmo gamybos pusiaukelėje valdžią perėmė M. Kraitonas ir pašalino viską, kas jam nepatiko. Kad ir kokios priežastys tai buvo, rezultatai buvo tokie prasti, kad filmui „Tryliktasis karys“ pasirodžius kino teatruose, filme vaidinęs Omaras Šarifas nutraukė aktoriaus karjerą.
1. „Galvažudžių sala“ (Cutthroat Island, 1995)
10 milijonų JAV dolerių pajamų (92 – 98 milijonų JAV dolerių biudžetas)
„Sveikinu, panele. Štai dar vienas miestas, kurį sunaikinote.“ Filme „Galvažudžių sala“ pasakojama apie piratę Morgan Adams (akt. Geena Davis), paveldėjusią iš tėvo dalį lobio žemėlapio, kuris paskatina ją ieškoti legendinio Galvažudžių salos lobio. Pakeliui Morgan susiduria su sukčiumi ir vagimi Viljamu Šo (akt. Matthew Modine). Kartu jie kariauja su klastingomis jūromis, konkuruojančiais piratais ir išdavystės grėsme.
Čia yra viskas, kas turi būti filme, pavadintame „Galvažudžių sala“, ir ne daugiau ar mažiau. Tai grynas ir paprastas filmas apie piratus, kuris neperžengia savo žanro ribų, išskyrus gal tik prabangią produkciją. Akivaizdu, kad šiam filmui buvo išleista daug pinigų, ir jis turi tam tikrą vizualinę vertę, tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba… Dvi didelės problemos, kurios pavertė padorų nuotykių siužetą į niekinį: aktorių atranka ir montažas.
Pagrindinių vaidmenų atlikėjai yra tikrai apgailėtinai netinkamai parinkti, be to, pasakojime gausu tempo problemų. Filmo biudžetas siekė mažiausiai 92 milijonus dolerių, tačiau jis surinko vos 10 milijonų dolerių pajmų. Jo rezultatai buvo tokie prasti, kad dėl filmo gamybos kompanija „Carolco Pictures“ iš esmės buvo priversta užsidaryti. Be to, filmas buvo kaltinamas dėl beveik dešimtmetį trukusio piratinių filmų gamybos nuosmukio, kuris baigėsi tik 2003 m. pasirodžius filmui „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas“. Beveik įspūdinga, kad šis filmas nužudė prodiuserinę kompaniją ir mirtinai sužalojo visą subžanrą.
