Kino meno ir mokslo akademija (angl. Academy of Motion Picture Arts and Sciences) ne kartą įrodė, kad filmo bilietų kasos sėkmė nebūtinai reiškia kokybišką filmą. Daugelis didžiausių kino hitų niekada nėra laimėję „geriausio metų filmo“ apdovanojimo per kasmetinius „Oskarų“ apdovanojimus. Nors kino salių hitai ir gali būti apdovanoti už kostiumus, specialiuosius efektus, makiažą ar muziką, garsusis „geriausio metų filmo“ apdovanojimas paprastai skiriamas labiau apmąstymus skatinantiems ir gilesniems filmams. Dažnai tai taip pat reiškia, kad Akademija geriausiu metų filmu išrenka tas juostas, į kurias kino teatre eina nedaug žmonių.
Vienu atveju „geriausio metų filmo“ nugalėtoju tampa tas filmas, kuris buvo ne tik mažesnio masto, bet ir uždirbo palyginti nedaug pinigų. Įvertinus infliaciją, kai kurie „geriausio filmo“ laureatai uždirbo tik tiek, kad atsipirktų jų biudžetas. Kitu atveju – mažo pelno filmai kaip tik laikomi didžiuliais laimėjimais, nes jų biudžetas buvo toks pat mažas. Na, kad ir kaip ten būtų, šie jums sąraše pateikiami filmai yra mažiausiai uždirbę „geriausio metų filmo“ nugalėtojai. Šioms juostoms jų komerciniai rezultatai nesutrukdė pelnyti pačio svarbiausio kino industrijos prizo.
10. „Ugnies vežimai“ (Chariots of Fire, 1981)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 188 mln. JAV dolerių.
Istorinė sporto drama „Ugnies vežimai“, tapusi klasika, paremta tikra britų olimpinių atletų Erico Liddello ir Haroldo Abrahamo istorija. Filmas, kuriame pasakojama apie stiprybę, atkaklumą ir prietarų įveikimą, buvo idealus filmas pasimatymams ar pasilinksminimams.
„Oskaru“ apdovanotas Hju Hadsono filmas: drąsus, protingas, romantiškas filmas, turintis visus klasikos bruožus, o Vangelio sukurta muzika skamba taip pat lengvai, kad gera klausytis. Kaip ir daugelis puikių filmų, „Ugnies vežimai“ savo nominalias temas naudoja kaip progą daug platesniems teiginiams apie žmogaus prigimtį, todėl filmas sujaudina ir sugraudina. Šiame filme yra daug bėgimo scenų. Tai taip pat filmas apie Didžiosios Britanijos klasių skirtumus po Pirmojo pasaulinio karo, kai šalies valdžia bandė atsitiesti po žudynių Prancūzijoje. Filmas pasakoja apie du atsiskyrėlius – škotą, misionierių Kinijoje sūnų, ir žydą, kurio tėvas yra imigrantas iš Lietuvos. Ir apie tai, kaip jie abu naudoja bėgimą kaip priemonę savo orumui įtvirtinti. Tačiau tai filmas ne tik apie juos… Daugelį šio filmo pranašumų tiesiog sunku nusakyti žodžiais. „Ugnies vežimai“ daugeliui žiūrovų sukelia gilius jausmus, ir tai daro ne tiek dėl savo istorijos ar net veikėjų, kiek dėl konkrečių akimirkų, kurios labai aštriai matomos ir girdimos.
Filme reikia: pamatyti – čia daug dėmesio skiriama tiksliam žmogaus veido žvilgsniui: streso, skausmo, pralaimėjimo, pergalės ir džiaugsmo metu. Išgirsti – čia skamba vienas įspūdingiausių visų laikų filmų garso takelių, kuriam muziką sukūrė graikų kompozitorius Vangelis Papathanassiou. Muzikos kūriniai užduoda filmo toną – nostalgiją laikams, kai du jauni ir iš prigimties talentingi britų atletai bėgo pakankamai greitai, kad iš 1924 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių parsivežtų medalius.
Nostalgija – svarbus filmo aspektas, kuris prasideda 1979 m. vieno iš vyrų, Haroldo Abrahamo, atminimo pamaldomis, o paskui grįžta šešiasdešimt metų atgal, į pirmąją jo dieną Kembridžo universitete. Netrukus susipažįstame su kitu pagrindiniu filmo veikėju – škotu Ericu Liddello. Pagrindinis filmo žvilgsnis yra jaudinantis: šie vyrai kadaise buvo jauni, greiti ir stiprūs, jie pelnė šlovę sporto aikštelėje, bet dabar jie mirę, ir mes juos matome kaip seniai išlikusias figūras.
Filme šie du personažai vertinami be užuolankų, tačiau jame taip pat aštriai pašiepiama britų klasių sistema, dėl kurios žydas Abrahamsas jautėsi kaip atstumtasis, kuriam kartais trūkdavo nuoširdumo paspaudus ranką, o protestantas Liddello irgi atsidūrė tokioje padėtyje, kai turėjo paaiškinti susierzinusiam Velso princui, kodėl negali sąžinės graužaties metu bėgioti per šabą. Abu vyrai trasoje iš esmės įrodinėja save, savo vertę, savo įsitikinimus. Tačiau „Ugnies vežimai“ daugelyje bėgimo scenų pasirenka netikėtą požiūrį. Iki pat filmo pabaigos jis neorganizuoja jų kaip varžybų, kad sukeltų žiūrovų ovacijas. Vietoj to, į jas žiūrima kaip į atskirų bėgikų pastangas – bandoma perteikti bėgimo džiaugsmą kaip dvasios šventę.
Iš tiesų, atsižvelgus į kino kasų rodiklius, pakoregavus juos pagal infliaciją, „Ugnies vežimai“ pasirodė padoriai. Tačiau lyginant jį su kitais tuo metu pasirodžiusiais filmais, jo skaičiai nėra tokie įspūdingi. Filmas konkuravo su tokiais filmais kaip „On Golden Pond“ ir „Raiders of the Lost Ark“, kurie abu sulaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Tiesą sakant, „Ugnies vežimai“ tik per plauką nepateko į 1981 m. daugiausiai uždirbusių filmų dešimtuką. Vis dėlto nedidelis filmo biudžetas leido jam atsipirkti daugiau nei vienuolika kartų daugiau nei buvo išleista jo gamybai – 59 mln. JAV dolerių.
9. „Lūšnyno milijonierius“ (Slumdog Millionaire, 2008)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 178,2 mln. JAV dolerių.
Tai istorija apie Jamalą Maliką, 18-metį našlaitį iš Mumbajaus lūšnynų, kurio gyvenimas pasikeičia amžiams. Visai šaliai stebint indišką „Kas nori tapti milijonieriumi?“ viktoriną, vyruką nuo stulbinančios 20 milijonų rupijų sumos skiria tik vienas klausimas. Kai šou nakčiai padaro pertrauką, policija suima Jamalą dėl įtarimų sukčiavimu, nes visiems sunku patikėti, kaip paprastas gatvės vaikis gali tiek daug žinoti. Visais įmanomais būdais bandydamas įrodyti savo nekaltumą, vyrukas papasakoja savo gyvenimą lūšnyne, kur jis augo kartu su broliu, apie jų klajones, žiaurius susidūrimus su vietinėmis gaujomis ir apie Latiką, merginą, kurią mylėjo ir prarado. Kiekvienas jo gyvenimo tarpsnis atskleidžia vieno iš viktorinos klausimų atsakymus, o taip pat jo sunkaus bei painaus gyvenimo istorija parodo iš kur jis žino atsakymus į tokius, iš pažiūros, sudėtingus klausimus.
Ši kriminalinė drama paremta bestseleriu tapusia knyga, kurią parašė indų rašytojas ir diplomatas Vikas Swarupas. Knygoje pasakojama apie jauną, išsilavinimo neturintį vyruką, kuriam pasisekė sudalyvauti televizijos viktorinoje su galimybe laimėti piniginį prizą.
Originali idėja ir buvo tokia. Režisierius Danny‘as Boyle‘as, kurį galbūt prisimenate iš tokių filmų, kaip „Traukinių žymėjimas“ ir „Paplūdimys“, nusprendė sujungti Holivudą su Bolivudu. Iš to išėjo klasikinė istorija apie nepasiturintį, bet sąžiningą vyrą, kuris daug pasiekia – tai šiek tiek panašu į Pelenės istoriją. Bet filmas apie svajonių išsipildymą savo kūrėjams pelnė daug apdovanojimų. Jie laimėjo keletą Oskarų, Auksinių Gaublių ir „Screen Actors Guild“ apdovanojimą. Kūrėjai sugebėjo suderinti Indijos lūšnynų dramą su pasaką primenančiais stebuklais, kurie suteikė žiūrovams vilties dėl ateities.
Vadinamas „dešimtmečio geros nuotaikos filmu“ jis apie tai, kad reikia „sirgti“ už nevykėlius. Tačiau tai ne visai ta prielaida, dėl kurios gerbėjai pradėjo plūsti į kino teatrus. Priežastis, kodėl „Lūšnynų milijonierius“ neuždirbo tiek pajamų, kiek galėjo, yra ta, kad jis pradėjo populiarėti tik po to, kai buvo nominuotas „Oskarui“. Iki nominacijos filmas uždirbo tik apie pusę visos kino bilietų kasos sumos. Na o prasidėjus kalboms apie šį filmą, žmonės ėmė masiškai jį žiūrėti, norėdami sužinoti, dėl ko kilo visas tas triukšmas. Taigi, juosta buvo tik bilietų kasų šnipštas, virtęs sėkme, ir uždirbęs 141,3 mln. JAV dolerių.
8. „Anglas ligonis“ (The English Patient, 1996)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 162,2 mln. JAV dolerių.
„Anglas ligonis“ ieško atsakymų, kurie nieko neatsako. Ši poetiška, įspūdinga garsiojo Michaelo Ondaatje romano ekranizacija veržiasi žemyn per paslapties sluoksnius, kol išsprendžiami visi istorijos galvosūkiai ir lieka tik didžioji pasmerktos meilės žaizda. Tai filmas, kurį galima žiūrėti du kartus – pirmą kartą dėl klausimų, antrą kartą dėl atsakymų. Filmo pradžioje virš dykumos skrenda prieškarinis dvivietis lėktuvas, kurio atviroje kabinoje sėdi du keleiviai. Filmas papasakos, kas šie keleiviai, kodėl jie yra lėktuve ir kas vyksta toliau. Visa likusi istorija – tai prologas ir epilogas apie šio skrydžio priežastis. Ji pasakojama su Davido Leano filmo įtaigumu ir vizualiniu turtingumu, atkreipiant dėmesį į atminties fragmentus, kurie sukelia jausmus dar prieš mums suprantant, ką jie reiškia.
„Dabarties“ veiksmas juostoje vyksta Italijoje, paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis. Siaubingai apdegęs vyras, Anglas ligonis yra ligoninės konvojaus dalis. Kai jam pasidaro per daug bloga, kad jį būtų galima perkelti, slaugytoja Hana (akt. Juliette Binoche) pasisiūlo pasilikti ir slaugyti jį seno vienuolyno griuvėsiuose. Čia ji įkuria improvizuotą ligoninę ir netrukus prie jos prisijungia du bombų nukenksminimo ekspertai ir paslaptingas svečias Karavadžas (akt. Willem Dafoe).
Paciento oda taip smarkiai apdegusi, kad atrodo tikrai kraupiai. Jo veidas – lyg kaukė. Jis nieko neprisimena. Hana švelniai juo rūpinasi, galbūt todėl, kad jis jai primena kitus vyrus, kuriuos ji mylėjo ir prarado per karą. Karavadžas, kuris domisi morfijumi, kurį Hana leidžia savo pacientui, yra ciniškesnis: „Paklausk savo šventojo, ką jis nužudė. Nemanau, kad jis ką nors pamiršo.“
Slaugytoją traukia vienas iš bombų sprogdintojų, gražus, linksmas karininkas Kipas (akt. Naveenas Andrewsas). Tačiau stebėdama, kaip jis rizikuoja gyvybe, kad nukenksmintų minas, ji baiminasi, kad jos prakeiksmas (visi jos mylimi vyrai žūsta) jį pasmerks, jei jie įsimylės, jis – mirs. Tuo tarpu paciento prisiminimai pradeda grįžti, o tai paskatina knyga, kuri buvo rasta kartu su jo apdegusiu kūnu – senas odiniais viršeliais įrištas Herodoto istorijos tomas su viduje įklijuotais ar sulankstytais piešiniais, užrašais ir eilėraščiais.
Aktorių spektakliai labai aiškūs, o tai padeda mums orientuotis istorijoje. Binoche yra moteris, kurios širdį taip sudaužė karas, kad ji, regis, traukia prie sužeistųjų, norėdama atitraukti dėmesį nuo savo pačios skausmų. Fiennesas, iš esmės atlikdamas dvigubą vaidmenį, vaidina vyrą, kuris slepia tiek, kiek tik gali – iš pradžių todėl, kad tokia jo prigimtis, o vėliau todėl, kad sužeidimai verčia jį tai daryti. Na, Dafoe personažas turi likti miglotas, kaip ir jo motyvai, tačiau aišku, kad jis slepia didžiulį pyktį. O Andrewsas, vaidinantis bombų sprogdintoją, gyvena arčiausiai kasdienės mirties ir atrodo dėkingiausias už gyvenimą.
Nors filmas sulaukė beveik visuotinio kritikų pripažinimo ir pelnė devynis „Oskarus“, įskaitant „geriausio filmo“ apdovanojimą, per savaitgalį, kai buvo išleistas kino teatruose, jis nepateko net į geriausių filmų penketuką.
Nereikia nė sakyti, kad „Anglas ligonis“ neturėjo tokios viliojančios prielaidos, dėl kurios gerbėjai veržte veržtųsi jį pamatyti. Tai atrodė kaip aukštesnės klasės filmas, kurį geriau žiūrėti namuose. Kitaip tariant, tai toks filmas, kurį mėgsta Akademija, bet plačioji auditorija nebūtinai žiūri didžiajame ekrane. Tačiau net ir tokiu atveju filmas uždirbo 78,7 mln. JAV dolerių vietinėje kino kasoje ir tikrai pakankamai pinigų tarptautiniu mastu, kad atgautų beveik septynis kartus didesnį biudžetą.
7. „Paskutinis imperatorius“ (The Last Emperor, 1987)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 114 mln. JAV dolerių.
Berniukui buvo vos 3 metai, kai jis pirmą kartą atsisėdo į Kinijos imperatoriaus Drakono sostą, ir 7 metai, kai jis jo atsisakė. Jis vos tik sulaukė amžiaus, kada buvo laikomas protingu, o jau tada nuo jo nepriklausantys įvykiai visiems laikams pakeitė jo gyvenimą. Bernardo Bertolucci filme „Paskutinis imperatorius“ pasakojama apie šį vaiką, vardu Pu Yi, epopėjoje, kurioje vieno žmogaus gyvenimas naudojamas kaip veidrodis, atspindintis Kinijos kelią nuo feodalizmo per revoliuciją iki dabartinės palyginti taikios pereinamosios būklės.
Tai keistas epas, nes jame kalbama apie visiškai pasyvų personažą. Esame įpratę prie epų apie didvyrius, kurie veikia visuomenėje, tačiau Pu Yi gimė pasaulyje, kuris neleido jam imtis jokios iniciatyvos. Ironiškai juokaujama, kad jis buvo nieko imperatorius, nes neturėjo jokios galios, kuri atitiktų jo titulą, ir visame filme jis matomas kaip pėstininkas ir auka, veikiamas, išnaudojamas kitų tikslams, vertinamas už tai, kuo nebuvo, o ne už tai, kuo buvo.
Filme jo bejėgiškumas atsiskleidžia beveik iš karto: vaikystės scenos iš Uždraustojo miesto pertraukiamos su scenomis iš vėlesnių jo gyvenimo metų, kai Kinijos komunistai paėmė valdžią, o jis buvo suimtas ir laikomas perauklėjimo stovykloje, kur partijos pareigūnas dešimtmetį kalbino jį pereiti iš imperatoriaus į sodininką – tai buvo paskutinis ir galbūt laimingiausias Pu Yi užsiėmimas. Tačiau procesas komunistiniame kalėjime iš tikrųjų prasideda daug metų anksčiau, vienoje iš labiausiai jaudinančių filmo scenų, kai jaunasis Pu Yi gauna dviratį ir susijaudinęs suka pedalus aplink Uždraustąjį miestą, kol pasiekia jo vartus į išorinį pasaulį ir jį sustabdo jo paties sargybiniai. Jis yra imperatorius, kuris negali padaryti to, ką gali bet kuris kitas mažas berniukas Kinijoje, t. y. išeiti iš savo namų.
Bertolucci sugebėjo Pu Yi įkalinimą paversti dar ironiškesniu, nes visas filmas buvo nufilmuotas Kinijos Liaudies Respublikoje ir jam netgi buvo leista filmuoti Uždraustajame mieste – didžiuliame viduramžių komplekse, užimančiame apie 250 hektarų plotą ir turinčiame 9999 kambarius (kinai tikėjo, kad tik dangus turi 10 000 kambarių). Tikriausiai neatleistinai buržuaziška žavėtis filmu dėl jo lokacijų, tačiau „Paskutinio imperatoriaus“ atveju pasakojimo negalima atskirti nuo nuostabaus Uždraustojo miesto buvimo ir nuo to, kaip Bertolucci stulbinamai panaudojo lokacijas, autentiškus kostiumus ir tūkstančius statistų, kad sukurtų šio keisto mažo berniuko kasdienybę. Filmo pradžioje yra scena, kai Pu Yi, sėdintis Drakono soste, lydimas savo prižiūrėtojų ir tarnų, tampa neramus, kaip ir būna mažiems berniukams. Jis nekantriai pašoka iš vietos ir bėga link sosto salės durų, kur iš pradžių vaizdą užstoja didžiulė plevėsuojanti draperija (geltona – tik imperatoriui skirta spalva). Tuomet užuolaida prasiskleidžia ir atsiveria neįtikėtinas vaizdas: tūkstančiai imperatoriaus pakalikų, visi tradiciškai kostiumuoti eunuchai, geometriniu tikslumu išsirikiavę į eilę, kiek tik akys užmato, ir visi jie lenkiasi berniukui. Atrodo tiesiog įspūdingai…
Viskas, kas susiję su Pu Yi gyvenimu, buvo tuščias laiko švaistymas. Viskas, išskyrus vieną dalyką: mintį, kad vieno žmogaus gyvybė gali turėti begalinę vertę. Drakono sostas savaip tai įrodinėjo, paversdamas imperatorių dievu tam, kad išaukštintų savo pavaldinius. Tą patį savaip teigė ir Kinijos revoliucija, paversdama jį sodininku.
Netgi atsižvelgus į infliaciją, „Paskutinis imperatorius“ nepadarė didelio įspūdžio, ypač turint omenyje didelį gamybos biudžetą. Jis net nesugebėjo uždirbti dvigubai daugiau, nei kainavo jo sukūrimas! Epinė Bernardo Bertolucci biografinė drama apie Pu Ti, paskutinio Kinijos imperatoriaus, gyvenimą buvo apdovanota „Oskarais“ – laimėjo visus devynis apdovanojimus, kuriems buvo nominuota, įskaitant „geriausio filmo“ apdovanojimą. Daugelį tai nustebino, nes, kalbant apie kinų kasų rodiklius, juostai prireikė 12 savaičių kino teatruose, kad patektų į žiūrimumo dešimtuką. Po to, kai filmas laimėjo „Oskarą“, jis pagaliau pateko į penketuką, užėmė ketvirtą vietą ir gerokai padidino savo kasų pajamas. Tačiau be šio vėlyvo žydėjimo „Paskutinis imperatorius“ būtų buvęs laikomas nesėkme. Filmas vos vos ir tik trumpam pateko į geriausių filmų penketuką, kol buvo rodomas kino teatruose, ir niekada nepriartėjo prie pirmosios vietos.
6. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 111,8 mln. JAV dolerių.
Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo.
Filmo pavadinimas paimtas iš Williamo Yateso poemos „Kelionė į Bizantiją”. Tiesa, poezijos klasiko autoritetu, išskyrus vieną eilutę, autoriai daugiau niekaip nesiremia. Ir labai keistai elgiasi su viskuo, kuo tik bando pasinaudoti. Filmo siužetas ne kartą „mėto pėdas“, nuklysdamas į šalutines linijas, kad artėjant atomazgai susietų visas padrikas gijas į tamprų nelogiškų atsitiktinumų kamuolį. Nuo kai kurių kitų savo filmų, pasižymėjusių ryškiu barokiniu spalvingumu, šis brolių Coenų opusas skiriasi lakonišku minimalizmu. Čia negailestingai „amputuota“ viskas, kas tik gali blaškyti dėmesį. O tai, kas liko, prikausto žiūrovo žvilgsnį prie taikliai pastebėtų detalių, kurios kuria ir bendrą filmo atmosferą, ir ypatingą emocinį klimatą.
Ankstyviesiems brolių Coenų filmams buvo būdingas pesimistiškas požiūris į pasaulį, niūrus humoras ir polinkis savaip estetizuoti prievartą. Žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“). Dar savo karjeros pradžioje į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, „kruvinais vaikėzais“ praminti broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis spalvotas!“. Kraujo daug ir filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Jau siužeto ekspozicija nufilmuota taip, kad iš ekrano padvelkia ne tik mirties tvaikas, bet net gali pajusti burnoje salstelėjusį kraujo skonį. O jau šiurpas per nugarą banguos pastoviai.
Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto. Neveltui vos grįžęs su radiniu namo jis sako žmonai: „Jei aš negrįšiu gyvas, pasakyk mamai, kad aš ją myliu“. – „Betgi tavo motina mirusi“. – „Tai tada aš jai pats paskysiu“.
Po šių antikine lemtimi dvelkiančių žodžių tampa aišku, kad pražūčiai save pasmerkusio Levelyno kelias dabar neišvengiamai artės prie filmo pradžioje šmėstelėjusio žudiko Antono Čiguro. Rusiškai (o gal čečėniškai?) pavadintas galvažudys, kurį suvaidino ispanų aktorius Javieras Bardemas, yra totalaus blogio įsikūnijimas, negailestingas monstras, nepermaldaujamas ir baisesnis už patį marą. Jis niekad neprašauna pro šalį, bet labiausiai mėgsta darbuotis visai ne šaunamaisiais ginklais, o… balionu su suspaustu oru. Tai nepriekaištingai funkcionuojanti žudymo mašina, kurios pergudrauti neįmanoma. Į fantastinius kiborgus ar komiksų personažus panašų veikėją aktorius apdovanojo tokiais vos pastebimais niuansais, kad šis perdėm amoralus herojus užvaldo mūsų dėmesį (ir netgi simpatiją).
„Senukų“ siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Nors baisių nusikaltimų logiką miestelio šerifui Tomui Belui (aktorius Tommy Lee Jonesas) pavyksta perkasti anksčiau už kitus, net šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus nepajėgus pasipriešinti stichijai. Ne todėl, kad būtų per senas šiam reikalui. Juk lemties neįmanoma permaldauti, o įveikti titanus žmogus niekada nepajėgs. Todėl šį brolių Coenų filmą negali vainikuoti tradicinė holivudinė pabaiga arba ryški gėrio pergalė prieš blogį.
Tokią pesimistinę nuotaiką galima vadinti realizmu. O gal ji paprasčiausiai reiškia tai, kad laikas daro savo, ir dar visai neseniai jaunatvišku azartu spinduliavęs originalių kino kūrėjų tandemas palengva pereina į „senukų“ kategoriją. O tokiems pesimistams šiuolaikinėje Holivudo šalyje vietos nebelieka. (Gediminas Jankauskas)
Prieš išleidžiant juostą į kino teatrus buvo tikimasi, kad filmas sulauks didelės kasos sėkmės, nepaisant „R“ reitingo, kuris ribojo jį galinčių žiūrėti žiūrovų ratą. Deja, „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ buvo išleistas ribotam laikotarpiui ir nesulaukė „sprogstančių“ bilietų kasų rodiklių, nors po „Oskaro“ nominacijos žiūrovų skaičius išaugo. 2008 m. ceremonijoje filmas tapo „geriausiu metų filmu“ ir pelnė tris papildomus apdovanojimus, įskaitant Coenų – „geriausio režisieriaus“ ir Bardemo – „geriausio antrojo plano aktoriaus“ apdovanojimus. Na, bet vis vien kino kasų rodikliai nebuvo tokie įspūdingi ir filmas surinko tik 74,3 mln. JAV dolerių pajamų.
5. „Avarija“ (Crash, 2004)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 90,9 mln. JAV dolerių.
Kai kino žiūrovai kalbės apie blogiausius „visų laikų geriausio filmo“ nugalėtojus, „Avarija“ pretenduoja patekti į apkalbų ratą. Nors, jei jūs apklausite pakankamai žmonių, galite būti nustebinti, kad „Avarija“ tikrai turi įsimylėjusių gerbėjų legioną.
Filmo kontroversija susijusi su XXI-ojo amžiaus Amerikos rasių vaizdavimu įvairiuose charakteriuose. Kino filmas „Avarija“, sukurtas režisieriaus Paul Haggis, jungia istorijas pagrįstas atsitiktinumu, įžvalgumu ir laime, charakterių gyvenimai ir skirtingų rasių likimai susiduria vienas su kitu kaip biliardo kamuoliai.
„Avarija“ daro prielaidą, kad dauguma žmonių jaučiasi iš anksto nusistatę ir pasipiktinę kitų grupių nariais ir rasizmas yra šių jausmų pasekmė. „Avarija“ yra kino filmas su laisva žmogaus valia, kur bet kuriuo momentu kažkas gali įvykti, todėl šis filmas galėtų būti priskiriamas muilo operų melodramoms. Filme puiki vaidyba ir filosofiniai argumentai, fanatizmas ir geranoriškumas yra neišpainiojamai supinti.
„Avarija“ žiūrovų vertinamas palankiai, nes turi kankinančios tragedijos ir chaotiškai perpildytos dramos, humoro ir akivaizdžios tiesos įžvalgumo. Gali būti sunku tai įžvelgti, bet „Avarija“ yra filmas apie progresą. Nedaug filmų turi galimybę daryti jų auditorijas geresniais žmonėmis. Bet kita vertus, „Avarija“ sulaukia ir neigiamų vertinimų, nes esą yra nerealistinis, nesąžiningas ir neturi subtilybės. Filme išvardijamos išties sudėtingos situacijos, dėl kurių teigiama, kad filmas per daugiažodis, nes paaiškina viską iki smulkmenų ir yra beveik didaktinis. (Miglė Kubiliūtė)
Taigi, kaip jau supratote „Avarija“ buvo vienas prieštaringiausiai vertinamų „geriausio metų filmo“ laimėtojų… ir tai galbūt pats silpniausias 2000-ųjų metų filmas. Kai kurie kritikai manė, kad filmas žiūrovams įteigė rasizmo ir nelygybės idėją. Gerbėjai negalėjo patikėti, kad jis įveikė metų numylėtinį – filmą „Brokeback Mountain“, kuris aplenkė daugumą išankstinių vertinimų ir buvo tikimasi, kad „Oskarų“ įteikimo naktį nugalės. Kai kurie mano, kad šis filmas buvo pasirinktas vietoj „Brokeback Mountain“, nes tuo metu Akademijos nariai buvo nusiteikę prieš gėjus.
Turint omenyje, kad filmo biudžetas buvo nedidelis – 6,5 mln. JAV dolerių, filmas iš tiesų buvo finansiškai sėkmingas, nes uždirbo beveik keturiolika kartų daugiau nei jo biudžetas – 54,6 mln. JAV dolerių. Vis dėlto „Avarija“ nesurinko tokių kino kasų pajamų, kokių gerbėjai tikėjosi iš filmo, vadinamo „geriausiu metų filmu“. Tiesą sakant, tuo metu filmas surinko mažiausius „geriausio filmo“ laimėtojo rodiklius nuo „Paskutinio imperatoriaus“ (prieš kelis dešimtmečius) laikų, todėl jo ir taip abejotina reputacija buvo dar labiau sugadinta.
4. „Artistas“ (The Artist, 2011)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 59,1 mln. JAV dolerių.
Į Kanų kino festivalio konkursinę programą „Artistas“ 2011-aisiais metais buvo įtrauktas paskutinę akimirką. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavichius kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ premjeros kritikai laukė negailėdami skeptiškų komentarų ir piktdžiugiškos ironijos. Tačiau po premjeros visi neslėpė emocijų ir susižavėjimo. Nes pamatė retro stiliaus nespalvotą ir nebylią komediją, panardinančią žiūrovus į garsinio kino pradžios epochą.
Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charlis Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango artistus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko filmų kūrėjai buvo pasiekę per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitos pasidarė ir karjeros kine galimybės.
Visa tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą. Aukštą ekscentriškos vaidybos pilotažą jis demonstravo ir anksčiau, už ką pelnė chameleono reputaciją. Dabar ji sutvirtinta solidžiu Kanų kino festivalio kokybės ženklu. O po Naujųjų sulauksime gerų žinių iš Holivudo, kur „Artistas“ nominuojamas šešiems „Auksinio gaublio“ prizams. Vėliau jis gavo net penkis Oskarus.
Džordžas Valentainas yra idealus senojo kino įsikūnijimas – jis gražus, elegantiškas, užsispyręs, arogantiškas ir talentingas. Visuomet geros nuotaikos nepriekaištingai pasirėdęs dabita moka įtikti publikai ir vaidindamas, ir bendraudamas su gerbėjais. Nenuostabu, kad jo švytintis veidas mirga žurnalų viršeliuose.
Gera būti garsia Holivudo žvaigžde – tokia kaip Džordžas Valentainas! Vyrukas taip priprato prie savo statuso, kad net negalvojo, jog vieną dieną viskas neatpažįstamai pasikeis.
Didžiosios permainos Džordžo gyvenime sutapo su dar viena aplinkybe – kartą jis susipažino su gražią merginą Pepe Miler (Berenice Bejo), kuriai padėjo žengti pirmuosius žingsnius filmavimo aikštelėje. O vėliau judviejų keliai pasuko į skirtingas puses. Pepės populiarumo kreivė staiga šovė aukštyn, o Džeko ėmė leistis link horizonto linijos. Taip dažnai būna negailestingame rampos šviesų pasaulyje. Dar vakar kiekvieną tavo žingsnį lydėjo gausi fanų palyda, o šiandien šalia tavęs liko tik du ištikimiausi draugai – šunelis ir senas vairuotojas (Jamesas Cromwellas).
Filmo autoriai maksimaliai išnaudoja nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami ano laikmečio kino šedevrus. Jiems pavyko perteikti pačią nebylaus kino esmę – išlaisvintas nuo žodžių kinas įgauna pirmapradį gyvenimo tiesos pavidalą. Nes aktoriaus veidas stambiu planu ir akių išraiška gali pasakyti kur kas daugiau, nei šimtai gražių žodžių. Šią labai svarbią tiesą dabartiniai kino filmų kūrėjai seniai pamiršo. Todėl tariame gražų grand merci lietuvių kilmės prancūzų režisieriui Micheliui Hazanavichiui (jo senelis buvo lietuvis ir emigravo į Prancūziją) už tai, kad sugražino kinui tai, kas svarbiausia. (Gediminas Jankauskas)
XXI amžiuje „geriausiu filmu“ pripažintas nebylusis filmas? Tai vienas trumpiausių visų laikų „geriausio filmo“ „Oskaro“ laimėtojų. „Artistas“ ne itin nušvietė kino teatrus ir ne visus privertė apie jį kalbėti. Bilietų kasose jis pasirodė padoriai ir surinko – 44,7 mln. JAV dolerių, kurių užteko aštuonis kartus didesniam biudžetui susigrąžinti, tačiau filmas išlieka vienu mažiausiai uždirbusių „geriausio filmo“ laimėtojų per visą „Oskarų“ teikimo istoriją. Laimėtas apdovanojimas lėmė papildomą dėmesį, tačiau prieš tai „Artistas“ nebuvo filmas, dėl kurio visi keliavo į kino teatrus.
3. „Žmogus-paukštis“ (Birdman, 2014)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 53,8 mln. JAV dolerių.
Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Emmanuelis Lubezki Oskarą gavo absoliučiai pelnytai. „Žmogus-paukštis“ yra tobulas eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.
Alechandras Gonsalesas Inharitas Holivude žinomas, kaip trečiasis iš „Trijų draugų“ – trys meksikiečiai režisieriai, kurie Holivude išgarsėjo panašiu metu. Kuaronas irgi šios grupės narys, kaip ir Giljermas del Toras. Inharitas iš trijulės išgarsėjo paskutinis, bet nuo tada šlove neatsilieka nuo kitų. Savo karjerą jis pradėjo su pritrenkiančiu 2000 metų filmu „Amores perros“. Po keturiolikos metų jis sukūrė vieną vizualiai išradingiausių šimtmečio filmų.
„Žmogus-paukštis“ (arba „The Unexpected Virtue of Ignorance“), tai istorija apie Riganą Tomsoną (Maikas Kitonas), žlugusį aktorių, kuris kadaise vaidino superherojų Žmogų-paukštį, o dabar stengiasi patekti į teatrą ir išlaikyti sveiką protą. Filmas sukurtas taip, jog atrodytų, kad jis nufilmuotas vienu nesibaigiančiu kadru. Kad tai padarytų, Inharitas pirmą kartą susibūrė į komandą su El Chivo. Filmo planavimas buvo ilgas ir įtemptas procesas. Kad ritmas suveiktų, kiekviena akimirka turėjo būti tiksli, todėl komandai prireikė septynių mėnesių sukurti planams ir repetuoti, kad juos įvykdytų.
Lubezkis paminėjo, kad apšviesti scenas buvo itin sudėtinga, ir ne tik dėl to, kad viskas atrodytų tikroviškiau, bet ir dėl to, kad „viskas turėjo būti suplanuota taip, kad dėl nuolatinio judėjimo komandos šešėliai neužstotų aktorių“. Į filmavimą buvo įtraukti stabilios ir rankinės kamerų darbai, kuriuos atliko pats Lubezkis, pasitelkdamas „Alexa M“ kamerą. Galiausiai viskas pavyko. Filmas pelnė keturis Osakrus: Geriausio metų filmo ir Geriausio režisieriaus kategorijose, taip pat už scenarijų ir kinematografiją, antras Lubezko apdovanojimas iš eilės. Jis nusipelnė pagyrų, kurių jau sulaukė ir iki šiol sulaukia, šis filmas tikrai nebuvo panašus į jokį kitą anksčiau sukurtą filmą ir tai įrodo, kad meistriškumas ir atkaklumas kuriant filmus neatsiranda lengvai.
Stipriausia „Žmogaus-paukščio“ pusė – nenuilstantis džiazuojantis ritmas, ir iliuzija, kad veiksmas niekad nenutrūksta; mes sekame Riganą iš teatro į Niujorko gatves – o šis miestas niekad nemiega. „Žmogus-paukštis“ sugriebia, laiko ir nepaleidžia.
„Žmogus-paukštis“ – meniškas filmas, kuris iš tiesų nėra skirtas masėms. Filmas lėtas, neįprastas ir išskirtinai siurrealistinis – ne iš tų, kurie pritraukia žmones į kino teatrus. Nepaisant to, „Žmogus-paukštis“ laimėjo „geriausio filmo“ titulą, nors uždirbo tik 42,3 mln. JAV dolerių, t. y. beveik šešis kartus daugiau nei jo biudžetas. Kino kritikai taip pat pritarė Akademijai, nes filmas sulaukė ir kritikų pripažinimo. Nuo to laiko filmas tapo mėgstamas gerbėjų, tų kurie mėgsta jį žiūrėti… na, žiūrėti iš naujo ir diskutuoti apie jo dabar jau pagarsėjusią pabaigą ir tariamą gilesnę prasmę.
2. „Mėnesiena“ (Moonlight, 2016)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 33,3 mln. JAV dolerių.
Kai filmas nuskina „Auksinį gaublį“ tapdamas geriausia dramine juosta ir patenka tarp nominantų dar penkiose kategorijose – natūralu, kad šie titulai suformuoja didžiulius lūkesčius. Režisieriaus Barry Jenkinso filmas „Moonlight“ turi aštrių vietų, nagrinėja keblias temas ir įsuka žiūrovą į sunkių emocijų sūkurį. Kuo išskirtinė ši drama?
Skurdas, patyčios, narkomanė motina – toks nesvetingas pasaulis nuo pat vaikystės lydi pagrindinį juostos herojų Chironą. Paradoksalu, tačiau prieglobstį jis suranda narkotikų prekeivio Juano namuose. Čia jis ne tik slepiasi nuo jį kamuojančios vienatvės, bet ir leidžia laiką, kai nuo narkotikų apsvaigusi motina neranda kada juo pasirūpinti.
Filme Chirono istorija padalijama į tris dalis: vaikystę, paauglystę ir suaugystę. Užaugęs jis pats tampa narkotikų prekeiviu, kopijuodamas Juano gyvenimo būdą. Tačiau po auksinėmis grandinėmis, brangiu automobiliu, raumenimis ir išoriniu pasitikėjimu savimi, slepiasi tas pats sutrikęs, jautrus vaikas.
Sužalotos asmenybės vidinės dramos yra pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi filmas. Nubrėžiamos gana akivaizdžios sąsajos tarp trauminių patirčių ir gynybinių mechanizmų, siekiančių jas nuslopinti. Vaikystėje vadintas „mažyliu“ ir persekiotas savo klasiokų, užaugęs jis įtvirtina savo viršenybę pinigais ir išpampusiais bicepsais. Kriminaliniam pasauliui filme dėmesio neskiriama, paliekant jį nuošalyje, ir šis manevras tik suteikia juostai subtilumo.
Kine mane visuomet erzina klišės. Juodaodis narkotikų prekeivis, vyrus į namus parsivedanti motina, mokyklos chuliganai, priverčiantys geriausią ir vienintelį Chirono draugą jam trenkti. Šie ir kiti motyvai ganėtinai nuvalkioti, tačiau negaliu sakyti, kad labai rėžiantys akį. Tiesa, filmui kartais pritrūksta įtaigumo. Kai kurios scenos man pasirodė pernelyg dirbtinos ir nuspėjamos. Kita vertus, žmogaus gyvenimas, apskritai yra velniškai nuspėjamas. Tai gal tada viskas tvarkoje.
„Kažkada turi nuspręsti, kuo tu nori būti ir neleisti kitiems už tave priimti sprendimo“, – sako Juanas. Bręsdamas Chironas artėja link šios minties, kuri nuveda žiūrovą į filmo kulminaciją. Tas lūžio taškas tampa jo naujo gyvenimo pradžia, kurioje jis ne visai sėkmingai siekia atsiriboti nuo savo praeities.
Filmas neša stiprų emocinį užtaisą ir būtent tai yra jo stiprybė, kurią įvertino daugybė žiūrovų visame pasaulyje. Tai nėra kažkoks šedevras, kurį žūtbūt privaloma pamatyti, tačiau 2016 m. „iškeptų“ filmų kontekste, jis tikrai nenublanksta. (Karolis Bareckas)
„Kai pirmą kartą perskaičiau Tarello (Alvino McCraney) pjesę, pasakiau jam, kad jis tarsi paėmė mano prisiminimus ir sudėjo juos į šį karštligišką sapną“, – BFI atskleidė Jenkinsas. „Džiaugiuosi, kad vizualiai būtent toks tapo filmas. Visada stengiausi rasti būdą, kaip pasitelkus kino estetiką prisiliesti prie pasąmonės. Tokia yra kino galia.“ Filmas „Mėnesiena“, pakylėtas stulbinančių vaizdų ir jaudinančio pasakojimo apie tapatybę, savęs atradimą ir seksualumą, kaip daugelis sutiks, yra išties neįtikėtinai jaudinantis kino reginys.
„Mėnesiena“ – išties puikus pavyzdys, kaip mažesni, mažiau populiarūs filmai kartais taip sujaudina Akademijos apdovanojimų rinkėjus, kad jie užsitarnauja vietą pokalbyje dėl „geriausio filmo“. Filmo „Mėnesiena“ atveju jam pavyko iškovoti trokštamą prizą, net jei ceremonijos metu buvo šiek tiek sumaišties su laimėtojo paskelbimu.
Sėkmė kino teatrų kasose ne visada reiškia, kad juosta gaus Akademijos paskirtus apdovanojimus. Į kino teatrus pažiūrėti filmo susirinko ne itin daug žmonių, todėl filmas uždirbo tik 27,9 mln. JAV dolerių. Tačiau filmo biudžetas buvo toks mažas, kad jis atsipirko nepaisant menkų pajamų. Kritikai pamėgo novatorišką filmą ir gyrė jo temas bei vyriškumo ir homoseksualumo vaizdavimą. Filmas taip pat įėjo į istoriją, kai Mahershala Ali tapo pirmuoju musulmonu „Oskaro“ laureatu, o Joi McMillon – pirmąja juodaode moterimi, nominuota už montažą.
1. „Išminuotojų būrys“ (The Hurt Locker, 2008)
Pakoreguotas bendras pajamų rodiklis: 23,6 mln. JAV dolerių.
Beveik prieš penkis dešimtmečius, kai amerikiečiai iki ausų įklimpo Vietnamo karo avantiūroje, garsus JAV rašytojas Normanas Maileris paskelbė tautiečių protus stipriai sudrumstusį straipsnį „Ką mes veikiame Vietname?“. Šiame aistringame kaltinime amerikietiškajam militarizmui labiausiai kliuvo ne tik to karo „architektams“ generolams, bet ir anuometiniam JAV prezidentui Richardui Niksonui.
Šiais laikais panašų klausimą užduoda kinematografininkai, bandantys suvokti karo Irake priežastis ir pasekmes. Tačiau ir Paulo Haggiso „Elos slėnyje“ (In the Valley of Elah, 2007), ir Briano De Palmos „Suredaguota“ (Redacted, 2007) nesusilaukė nei žiūrovų, nei kritikų ypatingo dėmesio. O štai drama Irako karo tema „Išminuotojų būrys“ vien Venecijos kino festivalyje laimėjo net penkis apdovanojimus, o Amerikoje buvo apdovanota šešiais Oskarais. Tai buvo tikra sensacija, juolab kad kažko panašaus iš moters režisierės Kathryn Bigelow niekas nesitikėjo.
Dar neprasidėjus veiksmui matome lakonišką užrašą juodame fone: „Žiaurios kovos dažnai tampa stipria ir mirtina priklausomybe, nes karas yra narkotikas“. Šio epigrafo autorius Chrisas Hedgesas, parašęs „Elos slėnio“ scenarijų, daug laiko praleido karo gaisrų apimtame Irake, todėl gerai žino tai, ką rašo. Jis ne karys, o tik žurnalistas, savo akimis matęs žiaurią karo kasdienybę ir ją užfiksavęs savo užrašuose.
Ką amerikiečiai ir jų sąjungininkai veikia Irake, aišku nuo pirmųjų kadrų. Kamera nervingais trūkčiojančiais žingsniais juda Bagdado gatvėmis visai arti grindinio – tai mažas robotas lėtai važiuoja prie paslaptingo ryšulio, numesto tiesiog kelkraštyje. Mažą išminuotojų pagalbininką valdantys amerikiečių kariai būgštavo ne be pagrindo – į šiukšlių krūvą panašiame kauburėlyje paslėpta 20 svarų sprogmenų. Detonuojant šį mirties krovinį, žuvo seržantas Matas Tompsonas, nors jis ir buvo apsirengęs specialiais neperšaunamais drabužiais.
Iš panašių ekstremalių epizodų sudaryta didesnė pusė „Išminuotojų būrio“ siužeto. Tai tikra gyvenimo ant parako statinės epopėja, kurią žiūrėdamas kartais net sulaikai kvėpavimą ir bijai sujudėti, kad bet koks neatsargus trūktelėjimas žiūrovų salėje neišprovokuotų nepataisomos tragedijos ekrane. Pertraukose tarp mirtinai pavojingų operacijų ištisu minų lauku tapusiose Bagdado gatvėse išminuotojų būrio vaikinai bando atsipalaiduoti, bet nuolatinė įtampa iš savo gniaužtų jų jau nebepaleidžia. Nes karas – tai stipriai veikiantis narkotikas, kurį vartojančiam kaskart reikia vis didesnių kvaišalų dozės. (Gediminas Jankauskas)
Sunku patikėti, kad toks neįtikėtinas filmas neuždirbo daug pinigų kino teatrų kasose. Filmas susilaukė daug dėmesio, nes jame pirmą kartą „geriausios režisierės“ kategorijoje nugalėjo moteris – Kathryn Bigelow. Tačiau, nepaisant pagyrų, juosta kino teatruose nesulaukė didžiulės sėkmės. Tiesą sakant, kino teatruose jis net nepateko į TOP penketuką.
Filmo „Išminuotojų būrys“ biudžetas taip pat buvo gana didelis – 15 mln. JAV dolerių, tačiau jis uždirbo tik šiek tiek daugiau nei 17 mln. JAV dolerių šalies viduje ir daugiau nei 49 mln. JAV dolerių visame pasaulyje, t. y. pakankamai, kad atsipirktų jo biudžetas, tačiau tikrai nieko įspūdingo. Vis dėlto dėl apdovanojimų, kuriuos pelnė Bigelow, ir dėl istorijos, kurią sukūrė jos apdovanojimas, šis filmas yra vienas geriausių karo žanro filmų. Intensyvi filmo tematika ir kritiškas karo aplinkybių vaizdavimas tikriausiai atbaidė kai kuriuos žiūrovus, tačiau jo reputacija išlieka nepriekaištinga ir praėjus daugiau nei dešimtmečiui po premjeros.
