Filmai ne visada turi būti prasmingi, sudėtingi, įmantrūs, genialūs. Kartais užtenka ir to, kad paliečia mūsų vidines stygas: primena vaikystę, sužadina viltį ar svajonę, atliepia troškimą, primena traumą, su kuria žiūrėdami filmą tvarkomės. Kartais filmai neturi būti stebuklai – užtenka, kad jie mums pakankamai mieli.
Tad jūsų dėmesiui ir teismui 10 filmų, kurie galbūt nėra labai geri, bet mes juos mėgstame:
10. Celė (The Cell, 2000)
2000-ieji metai jau atrodo buvo taip seniai, kad beveik praeitame amžiuje. Iš tikrųjų taip ir yra. 2000-aisiais pastatytas psichologinio siaubo filmas „Celė“ su aktoriais Dženifer Lopez ir Vincu Vonu priešaky nestulbina savo specialiaisiais efektais, tačiau turi tą seną gerą 2000-ųjų braižą, kuris mus visus taip traukia.
Filmo pasakojimo arka niekuo neypatinga. Amerikiečiai jau nuo seno žinomi kaip gelbėtojų tauta, kurie vis didžiuojasi vieni kitais, tikina, kad viskas gerai ir bando išgelbėti pasaulį. Šiuo atžvilgiu Katerina (Jennifer Lopez) su Piteriu (Vince Vaughn) yra tipiniai amerikiečiai. Piteris dirba FTB detektyvu ir gelbėja prarastas sielas, o Katerina anksčiau dirbo socialine darbuotoja, tačiau vėliau įsidarbino šiuolaikinių technologijų įmonėje, kurioje žaidžiama su žmonių protais. Katerina bando įsiskverbti į milijardieriaus sūnaus pasamonę, pasinaudodama cele vadinama technologija, ir atgaivinti berniuką iš komos. Tačiau viskas nėra taip paprasta, kaip atrodo.
Piteris gaudo žudiką, iškrypusiais būdais galabijantį moteris. Žudikas jas iš pradžių paskandina didelėje stiklinėje dėžėje, o vėliau paverčia savo lėlėmis. FTB agentams niekaip neišeina jo surasti, kol žudikas pats nepasiūlo siūlo galo – Piteris daro prielaidą, kad Karlas, kaip vėliau išaiškėjo žudiko vardas, nori būti surastas. Jis nori būti išgirstas.
Taigi kaip susiveda Katerinos ir Piterio keliai? Ogi Karlas vis dėlto ne be reikalo žudė moteris. Jis sirgo sunkia šizofrenijos forma, dėl kurios vieną dieną griuvo kniūbščias ir perėjo į amžiną sapno būseną, kaip paaiškino daktarai. O kas čia tokio, pasakytumėte? Vienu žudiku mažiau. Tačiau prieš prarasdamas sąmonę Karlas įkalina dar vieną merginą, kuri netrukus turi priburbuliuoti stiklinėje dėžėje, jei… niekas jos neras ir neišgelbės. Taigi Piteris ir Katerina suvienija jėgas: Katerina vienintelė gali patekti į Karlo pasąmonę ir sužinoti reikiamą informaciją, kur yra mergina, o Piteris vienintelis gali ją įtikinti, kad taip pasielgtų. Taip prasideda šios porelės kelionė į psichopato smegenis ir merginos bei psichopato gelbėjimo operacija.
Taigi kodėl šis filmas toks įdomus žiūrėti, jeigu jo scenarijus niekuo neišsiskiria iš kitų gelbėjimo epopėjų? Na, žmonės yra tiesiog pamišę dėl psichikos ligų siaubo filmų kontekste. Jiems nieko nėra maloniau, kai kas nors žaidžia su jų protais. Ir kuo baisesnės haliucinacijos, tuo jiems maloniau. Ir, žinoma, juk šiek tiek smalsu, kaip gi atrodo pasaulis psichiškai sutrikusio žmogaus smegenyse, ar ne?
Iš tikrųjų žmonės nelabai nutuokia, ko nori. Tačiau adrenalinas daro savo ir štai „Celė“ susivalgo kaip sausainis prie kavos. Verta pridurti, kad filmas nėra tipinis „siaubekas“, kuriame vien šlykštynės ar haliucinacijos. Jame kuriamas vaizduotės pasaulis yra meniškas ir estetiškas, nagrinėjamos psichologinės vaikystės traumos, užkabinami bendražmogiški dalykai, kurie atliepia kiekvieno jausmus.
9. Riterio žvaigždė (A Knight’s Tale, 2001)
Kaip atrodė žvaigždūnai viduramžiais? Kai nebuvo instagramų, tiktokų, televizijos, žurnalo „Žmonės“. Kaip tada buvo kopiama karjeros laiptais? Kokios profesijos buvo paklausiausios?
Filme „Riterio žvaigždė“ su simpatiškuoju Hytu Ledžeriu (Heath Ledger) priešaky viskas gan aišku: trokštamiausia viduramžių profesija buvo riterystė! O riteriui svarbiausia – laimėti turnyrus ir čempionatus.
Nors šis filmas ir neturi pribloškiančių specialiųjų efektų, netikėtų siužeto vingių ar įstabios scenografijos, vis dėlto jaučiamės lyg grįžę į vaikystę: užplūsta sentimentai matant paprastas dekoracijas, sekant nuspėjamą įvykių eigą, kuri kaip mėgstamas „Nomedos“ saldainis suteikia pasitenkinimą, sergant už geriečius ir blogiečius.
Viljamas, paprastas tinklų mezgėjo sūnus, tampa seru Ulrichu, kuris vieną po kito skina riterių turnyrų laurus. Jį lydi ištikimi bendražygiai, o širdį užkariauja kilminga jauna gražuolė Džoslyn (Shannyn Sossamon). Blaškydamasis tarp meilės Džoslyn ir noro nugalėti Viljamas sutinka ir savo priešininką bei konkurentą grafą Adhemarį (Rufus Sewell). Šis piktas žmogus klastingais būdais bando parversti Viljalmą ant žemės ir pasiglemžti Džoslyn ranką. Ar šauniajai riterio žvaigždei pavyks laimėti?
Geriausia šio filmo dalis yra jo linksmumas ir nekaltumas. Personažai jame arba labai geri, kilnūs, arba labai blogi ir pikti. Gėris veržiasi nugalėti ir jis laimi, nors, mūsų džiaugsmui, susiduria su sunkumais. Bet pergalė dėl to tik dar saldesnė, kai nelengvai pasiekiama. Šaunus aktorių kolektyvas (Paul Bettany, Mark, Addy, Alan Tudyk ir kiti) kino juostai suteikia šarmo. O filmo devizas – „pakeiskime savo likimą“, arba, kaip angliškai sakoma, „pakeiskime savo žvaigždes“, filmą daro romantišką ir pozityvų, nes suteikia viltį, kad patys esame savo likimo kalviai ir jeigu labai panorėsime, tikėsime ir stengsimės, tuomet mums gali pavykti bet kas.
„Riterio žvaigždė“ – tai puiki pasaka tiek mažiems, tiek dideliems, nostalgiškai mus nunešanti į 2001 metus, kai ir mes patys buvome kitokie – geresni, nekaltesni ir nesugadinti.
8. Roko karaliai (Tenatious D in the Pick of Destiny, 2006)
Su „Roko karaliais“ užaugo visa rokerių ir metalistų karta. Filmas papildė tokios televizijos klasikos kaip Byvis ir Tešlagalvis gretas ir užkariavo žiūrovų širdis savo nuoširdžiomis nesąmonėmis.
Beje, kino juostoje vaidina visų pamėgtas aktorius ir komikas Džekas Blekas (Jack Black), jau ilgą laiką žinomas kaip filmų apie roką veikėjas, vis iš naujo stebinantis naujomis kvailomis išraiškomis ir užkrečiančiu energijos pliūpsniu.
Kadangi filmas yra apie muziką, nieko nuostabaus, kad tai miuziklas. Taigi Džekas Blekas su kitais aktoriais šauniai traukia roko ir ne tik roko dainas.
Istorija prasideda nuo JB (Jack Black) vaikystės, kai jis dar gyveno su griežtu tėvu, kuris berniukui draudė groti roką. Taigi mažasis JB, maištaudamas prieš tėvą ir siekdamas savo svajonės, pabėga iš namų ir po ilgų klajonių ir klaidžiojimų atsiduria Holivude, kur tikisi, kad visos jo svajonės išsipildys ir jis taps garsia roko žvaigžde.
JB net suaugęs vis tiek išlieka naivus ir sutikęs gatvės muzikantą KG (Kyle Gass) juo patiki kaip šventa karve ir nusprendžia tapti jo sekėju, o KG šiek tiek pasimuistęs sutinka tapti jaunojo muzikanto mokytoju ir sensėjumi.
KG gyvena apšepusiame mažame bute, tačiau jo pasekėjas vis tiek nieko neįtaria, nes KG aiškina, kad jis laukia savo šlovės valandos. Sensėjaus ir mokinio santykis panašus į šeimininko ir tarno, kol neišaiškėja, kad KG – joks ne muzikantas, o mamos išlaikomas bedarbis.
JB, žinoma, nusivilia ir supyksta, tačiau nesutinka atsisakyti savo svajonės. Ir taip JB ir KG leidžiasi į nuotykius bandydami laimėti roko muzikos konkursą. Tuo tarpu jie sužino, kad egzistuoja toks lemties plektras, kuriuo grodami daugybė roko muzikantų sugebėdavo išgauti pragarišką muziką. Žinoma, JB su KG taip pat to siekia, taigi pasileidžia į ilgą nuotykių pilną kelionę ieškodami lemties plektro.
Filmas išties yra labai kvailas ir netgi absurdiškas, tačiau visus kino mylėtojus, kuriems vaikystėje patiko tokia televizijos produkcija kaip Byvis ir Tešlagalvis, „Roko karaliai“ prajuokins ir pakels nuotaiką. Neužmirškime, kad tik 2000-aisiais buvo tokių filmų, kurie sukeldavo šypseną būdami dar naivūs ir nesugadinti. Tuomet mes ir patys buvom kitokie, neatbukinti nuolatinio aštrių pojūčių potraukio ir besidžiaugiantys paprastais dalykais.
Kadras iš filmo.
7. Čapis (Chappie, 2015)
Pietų Afrikos Respublikos režisierius Neilas Blomkampas pasaulį užkariavęs sukurdamas mokslinės fantastikos šedevrą „Devintasis rajonas“ pristatė dar vieną mokslinės fantastikos veiksmo trilerį „Čapis“. Tai vienas neįprasčiausių filmų apie robotus, kuriame atskleidžiamos nekasdienės dirbtinio intelekto galimybės ir leidžiama pažvelgti į kitą etapą žmogaus egiztencijos istorijoje.
Daugumoje mokslinės fantastikos filmų vaizduojamos protaujančios mašinos bei robotai yra reprezentuojami kaip netolimos ateities žudymo mašinos ir gali tapti žmonijos pražūties priežastimi. Tačiau režisieriaus Neillo Blomkampo filme „Čapis“ siūloma apsvarstyti priešingą dirbtinio intelekto situaciją. Kritikų nuomone filmas „Čapis“ yra lyginamas su legendiniu Frankenšteinu ir kitais fantastiniais filmais apie robotus.
Netolimoje ateityje, Johanesburge, Pietų Afrikoje, gimsta filmo herojus Čapis. Jo kūrėjas Deonas, (jį suvaidino „Lūšnynų milijonieriaus“ žvaigždė Devas Patelis) genialus ir geraširdis mokslininkas, dirbantis robotus gaminančioje įmonėje, trokšta prisidėti prie pasaulio gerovės. Jis nori sukurti ne žudymo mašiną, bet robotą, kuris gebėtų skaityti knygas, vertinti meną, jausti ir matyti pasaulį kaip normalus žmogus. Siekiant šio tikslo Deonas į Čapį sėkmingai įdiegia dirbtinio intelekto programą.
Mažasis Čapis yra tikras vunderkindas, iš savo amžiaus vaikų išsiskiriantis ir išvaizda, ir neeiliniais protiniais sugebėjimais. Tačiau jautri mašina, pakliuvusi į niurų nusikalstamos veiklos pasaulį pradeda jausti pyktį, agresiją, neapykantą ir norą žudyti – jis tampa visos šios neteisėtos veiklos marionete. Būdamas dar vaikas, nekaltas ir naivus, nesugebantis atskirti gero nuo blogo.
Čapis lengvai apsigauna ir sutinka atlikti visus jam peršamus darbus taip įsiliedamas į prastos reputacijos pagarsėjusią gaują. Visa tai parodo, kokiame negailestingame pasaulyje mes gyvename, kur kievienu žmogaus poelgiu siekiama gauti naudos.
Natūralu, kad ne kiekvienas dirbtinis intelektas gali būti toks išraiškingas, kaip „HAL 9000“ ar kaip žavusis „WALLE-E“, tačiau Čapis savotiškai tobulas, nes geba jausti ir elgtis kaip vaikas, kas ne itin būdinga mums įprastoms dirbtinio intelekto mašinoms. Filme akcentuojami dirbtinio intelekto gebėjimai prisitaikyti prie realių gyvenimo situacijų pabrėžiant jausmus, baimes, troškimus bei atskiriant gerą nuo blogo, parodoma ateities vizijos perspektyva, kur dirbtinio intelekto pranašumas užgožia žmogiškus trūkumus.
6. Mama mia! (Mamma Mia! 2008)
„Mama mia!“ – jau beveik prieš du dešimtmečius sukurta romantinė muzikinė komedija, paremta to paties pavadinimo 1999 metais parašyta knyga. Filme grojamos garsios populiariosios muzikos grupės ABBA dainos, taip pat grupės nario Benio Anderseno filmui sukurti kūriniai.
Kino juostoje Dona Šeridan (Meryl Streep) per dukters vestuves nežinodama susitinka su trimis savo gyvenimo vyrais, kuriuos kažkada mylėjo. Nei dukra, nei mama nežino, kuris iš tikrųjų yra jaunosios tėvas, taigi nuotaka Sofi bando tai išsiaiškinti, kad jos biologinis tėvas galėtų ją palydėti prie altoriaus.
Trys kandidatai į Sofi tėvus visi labai skirtingi, tačiau įdomūs: airių kilmės amerikietis architektas Semas Karmičelis (Pierce Brosman), keliautojas švedas Bilas Andersonas (Stellan Skarsgard) ir bankininkas britas Haris Braitas (Collin Firth). Maža to, vyrai ne tik nori būti Sofi tėvais, bet jų ne pirmos jaunystės širdyse atgimsta meilė ir pačiai Donai, taigi Sofi galimi tėvai atjaunėja akyse, o įžymių ir įvairių tautybių aktorių kolektyvas priverčia plačiau išplėti akis ir įtempti ausis, nes laukia pašėlusi komedija.
Ruošiantis vestuvėms aiškinamasi ne tik kas yra tikrasis Sofi tėvas, tačiau verda ir Donos bei trijų vyrų santykiai, skleidžiasi jų skaudžios ir sudėtingos praeities istorijos, bandoma suprasti, kiek jausmų dar likę ir su kuo. Ar Dona vis dar myli Bilą? O gal Semą? O gal Harį? Ir kodėl jos santykiai su visais šiais vyrais nutrūko? Gal įvyko nesusipratimas? Gal Dona turėjo su kažkuriuo pasilikti?
Filmas „Mama mia!” – tai visų laikų romantinė klasika, kuri niekada nepabos nei seniems, nei jauniems, o šlageriais tapusios ABBA dainos sukels užmirštą nostalgiją arba smalsulį, tai kaipgi gyveno mūsų tėvai?
Kadras iš filmo.
5. Marija Antuanetė (Marie Antoinette, 2005)
Viena garsiausių Didžiosios prancūzų revoliucijos figūrų, be jokios abejonės, buvo tautos nemėgta karalienė Marija Antuanetė, suvienijusi dvi įtakingiausias Europoje karališkas dinastijas – Habsburgus ir Burbonus. Austrijos valdovė ištekino savo dukrą už Prancūzijos sosto paveldėtojo Liudviko Augusto. Būdama vos devyniolikos metų (1774 –aisiais) Marija Antuanetė tapo karaliene, o dar po devyniolikos metų jos galva nuriedėjo žemėn po giljotinos peiliu.
Marija Antuanetė, kaip ir dvi garsiausios tos epochos damos – ponia Diubari ir ponia Pompadur – tapo ne tik rūmų intrigų, bet ir karališkos prabangos sinonimais. Garsiosios “austrės” kaprizai ir užgaidos Prancūzijos iždui kainavo tiek, kad karalienė buvo praminta „Jos didenybe Deficitu“. Ko verta vien legendinė „deimantų vėrinio paslaptis“, aprašyta ne vienoje knygoje ir atgijusi filme (2001).
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV labiausiai pagarsėjo savo posakiu “Valstybė – tai aš”. O Mariją Antuanetę geriausiai reprezentuoja jos frazė, skirta badmiriaujantiems pavaldiniams: “Jeigu jie neturi duonos, tegu valgo pyragaičius…”. Kai kurie istorikai neigia šių žodžių autentiškumą, bet jeigu kokia nors sparnuota frazė tampa legenda, ji visada bus įtikinamesnė už bet kokią istorinę tiesą.
40 milijonų JAV dolerių kainavusi kostiuminė drama “Marija Antuanetė” (ją režisavo Sofia Coppola) nepretenduoja į istorinio traktato aukštumas. Nors režisierei buvo leista filmuoti autentiškuose Versalio interjeruose ir net ten, kur neleidžiami turistai, visa autorių energija nukreipta į tai, ką patys prancūzai nuo seno vadina “glamour”. Prabangūs interjerai, puošnūs kostiumai, nuostabūs peizažai ir gražus prancūziškas makiažas amžina jaunyste spindinčiuose damų veiduose. Tikras XVIII a. madų ir aukštuomenės “gyvenimo stiliaus” katalogas. Užtai filmas baigiasi ne visiškai logiškais Marijos Antuanetės giljotinavimo vaizdais, bet kiek anksčiau. Ir tai suprantama – kraujas trykštantis ant prabangios suknelės autorių pasirinktai koncepcijai aiškiai svetimas. Nes jie savo žiūrovams taip pat kepė ne duoną, o pyragaitį… (Gediminas Jankauskas)
4. Tigras ir sniegas (The Tiger and The Snow, 2005)
Romantinė komedija sukurta talentingo italų režisieriaus Roberto Beninio (Roberto Benigni). Juosta gerai įvertinta daugelio kino kritikų užkariavo plačią žiūrovų auditoriją.
Veiksmas vyksta 2003 metais Romoje. Čia komiškas, tačiau labai talentingas išsiskyręs literatūros profesorius Atilijus (Roberto Benigni) yra beviltiškai įsimylėjęs Viktoriją (Nicoletta Braschi – R. Benigni žmona realiame gyvenime). Atilijaus piršlybos naujai meilei vis baigiasi nesėkmingai, tačiau jis nenuleidžia rankų, nepaisydamas to, jog Viktorija jam nejaučia nieko panašaus, tačiau pasako jam sutiksianti tekėti tik tuomet, kai pamatys tigrą vaikštantį ant sniego.
Viktorija išvyksta į Iraką rašyti poeto Fuadas (Jean Reno) biografijos, kuris yra ir labai artimas Atilijaus draugas, ilgus metus praleidęs Prancūzijoje. Per Irako karą Viktorija susižeidžia ir Atilijus sugeba pasiekti Bagdadą tik tam, kad išgelbėtų mylimosios gyvybę. Gulinčią komoje Viktoriją jis randa Irako ligoninėje, tačiau čia dėl medicinos trūkumo jos gyvybei gresia pavojus.
Roberto Benigni – populiariausias italų komedijų kūrėjas, įvaldęs aukštą humoro improvizacijų lygį. Žiūrint šį filmą yra gana sunku nesugretinti jo su ankstesniu Roberto Benigni filmu „Gyvenimas yra gražus“. Tai linksma ir įtraukianti romantinė komedija, kurioje Roberto Benigni įrodo neveltui pelnęs auditorijos pripažinimą ir talentingo komiko vardą. Jautri ir gyvenimiška siužetinė linija leidžia įsijausti į filmo įvykių sūkurį su trumpomis, mintis atpalaiduojančiomis ar ašarą spaudžiančiomis komiškomis situacijomis.
3. Užsičiaupk! (Tais-toi, 2003)
1973-aisiais, kai Francisas Veberas kine dar buvo naujokas, jo scenarijų „Įkyrusis“ (L’emmerdeur) realizavo patyręs komedijos meistras Édouard‘as Molinaro. Tai buvo labai juokingas filmas apie paniurėlį žudiką, kuris niekaip negali atlikti savo užduoties (nužudyti kažkokį politinį veikėją), nes jam iš paskos nuolat sekioja žmonos pamestas ir amžinai verkšlenantis nevykėlis.
Ši šviesios atminties komedija žavėjo grakščiu humoru, paradoksaliomis situacijomis ir absoliučiai nesuderinamais pagrindinių herojų charakteriais. Kelis žodžius teištarusį Liną Venturą vos iš proto neišvarė burnos neužčiaupianti mėmė, virtuoziškai suvaidinta dainininko Jacques’o Brelio.
Dabar Francisas Veberas pats seniai režisuoja ir net ne vieną savo scenarijų yra pardavęs amerikiečiams. O apvalų „Įkyriojo“ jubiliejų jis pasitiko dar viena komedija lakonišku pavadinimu „Užsičiaupk!“, kurioje vėl regime panašią situaciją.
Kventinas (Gérard’as Depardieu) į valdiškus namus pakliuvo po to, kai nesėkmingai pabandęs apiplėšti banką sugalvojo pasislėpti kino teatre ir čia taip įsijautė į ekrane rodomą animacinį filmą, kad užmiršo apie tai, kad jo ieško policija. Kalėjime savo nesibaigiančiais plepalais per dvi savaites jis išveda iš kantrybės ne tik prižiūrėtojus bei gydytoją-psichiatrą, bet ir kelis nuteistuosius, kuriems teko abejotinas malonumas pasėdėti vienoje kameroje su pernelyg komunikabiliu idiotu.
Kai Kventinas visus negyvai “užkniso”, kalėjimo vadovybė nusprendė jį apgyvendinti kartu su depresijos liūne įklimpusiu nusikaltėliu Rubiu (Jeanas Reno). Šis niūrus tylenis, prieš patekdamas į “kaliūzę” neteko mylimos merginos ir buvo “išdurtas” savo boso Fogelio (Jeanas-Pierre’as Malo), bet spėjo paslėpti iš banditų pavogtus dvidešimt milijonų eurų.
Teisėsaugos atstovams labiau rūpi ne tie pinigai, o informacija apie Fogelį, bet nelaimių prislėgtas Rubis neištaria nė vieno žodžio. Gal jis prabils tada, kai keletą dienų “pabendraus” su idiotu Kventinu?
Tokio išbandymo gelžbetoniniai žudiko nervai neatlaiko ir jis pabando atsikratyti nemalonios kaimynystės (net pjauna sau venas ir apsimeta bepročiu). Bet Kventinas, lyg įkyrus šešėlis seka jam iš paskos – ir į kalėjimo ligoninės palatą, ir į beprotnamį.
Rubiui lieka vienintelė išeitis – pabėgti į laisvę. Bet ir ten Kventinas jo nepalieka ramybėje. Nes jis jau įsikalė į savo kvailą galvą, kad yra geriausias Rubio draugas.
Tolimesni šios kriminalinės komedijos įvykiai yra tokie juokingi, kad žodžiais juos apsakyti sunku. Geriau viską pačiam pažiūrėti. (G.J.)
2. Vilko brolija (Brotherhood of the Wolf, 2001)
„Vilko Brolija” – manieringas veiksmo filmas, kuriame istorija sukasi aplink Prancūzijoje siautėjančią Gevaudano pabaisą, vilkolakį, kuris atsakingas už daugybę žmonių mirčių XVIII amžiaus pabaigoje. Riteris ir jo padėjėjas indėnas keliauja į Prancūzijos kaimavietę nukauti pagarsėjusios kraupiomis legendomis būtybės. Ten jie susiduria su gyvenvietės paslaptimis ir galų gale suvokia, kad visa tai yra sąmokslas.
Mažai to periodo kūrinių įtraukia ne tik siužetus apie vilkolakius, bet ir epiškas kovos scenas, paslaptingis, mistiką, tačiau „Vilko Brolija” suderina šiuos nesugretinamus elementus gan sėkmingai. Filmas patyrė triuškinamą pasisekimą tiek gimtojoje Prancūzijoje, tiek užsienio šalyse ir buvo labai dosniai priimtas kritikų. Kaip (tariamai) vienarankis, seserį mylintis aristokratas, Casselis yra tobulas aktorius šiam išskirtinio blogiuko vaidmeniui. Jis puikiai perteikia sudėtingus veikėjo bruožus, kurie padaro jo vėlesnius vaidmenis dar patrauklesnius. Jo Žanas Francua nėra tik standartinis blogiukas, jis taip pat su savimi atsineša niekingą praeitį, kupiną kančių ir intrigų.
1. Nuo sutemų iki aušros (From Dusk Till Dawn, 1996)
Šiame filme Džordžas Klūnis (George Clooney) ir Kventinas Tarantinas (Quentin Tarantino) dar neįtikėtinai jauni, o tokios aktorės kaip Žiuljeta Levis (Juliette Lewis) visai vaikučiai. Antrame plane švytuoja ir seksualioji Selma Hajek (Salma Hayek). Visos šios ryškios kino pasaulio žvaigždės 1996-ais metais nebuvo tokios ryškios ir vaidindavo keistuose ir kvailokuose filmuose kaip šis.
Verta pabrėžti, kad šios kino juostos scenarijaus autorius yra pats Kventinas Tarantinas. Jis jame ir vaidina ne pagrindinį vaidmenį, tačiau su ne ką mažesniu pasimėgavimu. Juk vis dėlto scenarijus tai jo!
Viskas prasideda nuo nedidelės pakelės parduotuvės apiplėšimo. Banditai broliai Setas Geko (George Clooney) ir Ričardas Geko (Quentin Tarantino) apiplėšę banką bėga nuo policijos į Meksiką. Setas yra apsukrus ir galvotas, tačiau Ričardas – gyva bėda, nes yra ūmus karštakošis, lengva ranka šaudantis į žmones ir prievartaujantis moteris. Įdomu, kad pats Kventinas Tarantinas nusprendė vaidinti šį vaidmenį.
Setui ir Ričardui bėgant į Meksiką reikia gudrauti, nes policijai jų ieškant ne taip ir lengva pasprukti. Taigi jų keliai susiduria su pastoriaus šeimos – našlio Džakobo Fulerio (Harvey Keitel) ir jo vaikų Skoto Fulerio (Esnest Liu) ir Keitės Fuler (Juliette Lewis). Džakobas neteko žmonos autoavarijoje, taigi prarado tikėjimą Dievo gerumu, tačiau jo abejonė netrukus filme patirs išbandymą.
Fulerių šeima padeda plėšikams kirsti Meksikos sieną ir tuomet ir prasideda tikras pragaras. Jeigu iki tol veiksmas vyko gan realistiškai, nebuvo jokių fantastikos elementų ir net į galvą nešovė, kad jų bus, Meksikoje prasideda tikra fantasmagorija: būrelis susiduria su krūva vampyrų, kuriems žudyti ir yra dedikuotas likęs filmo laikas.
„Nuo sutemų iki aušros“ – vienas pirmųjų Tarantino rašytų filmų, taigi jis nepasižymi tobulu preciziškumu, kas būdinga kitiems jo filmams, tačiau jame pilna pramoginių muštynių ir nenuspėjamų siužeto vingių. Kas esate pamėgę Tarantino filmus, ši kino juosta bus puiki pramoga jums ir visai jūsų šeimai.
