Dažnai išgirsime sakant „kultinis filmas“ arba „kultinis aktorius“, dabar vis dažniau televizijos reklamuoja „kultinius serialus“. Toli gražu ne visus filmus ar serialus derėtų vadinti kultiniais. Ši sąvoka dažniau pradėta naudoti šeštojo dešimtmečio pabaigoje, bet ir dabar dar nėra tikslios akademinės šio reiškinio formuluotės.
Vikipedija pateikia tokį apibrėžimą:
Kultiniais filmais paprastai vadinami filmai (ar serialai), kurie turi daug gerbėjų, manančių, kad filmas – vienas geriausių filmų apskritai, ir ta gerbėjų bazė nenyksta laikui bėgant ir pačiam filmui senstant.
Dažniausiai kultiniai filmai vienaip ar kitaip išplečia kinematografijos ribas: pasiūlo naują žanrą, temą ar veiksmo vystymo būdą, arba yra žiauresnis ar atviresnis seksualine ar kokia kita prasme nei iki tol buvę filmai, (parodo tai, kas anksčiau nebūdavo rodoma) arba panaudojama nauja filmavimo ar specialiųjų efektų rūšis ir panašiai…
Esame skelbę kelis kultinių filmų dešimtukus:
Šį kartą pristatome10 naujųjų laikų filmų kurie gali tapti kultiniais ateityje.
10. „Nosferatu“ (2024)
Privalai pamatyti, kad patikėtum, ar patikėti, kad pamatytum? Bėgant laikui pasaulis susiskirstė į dvi barikadų puses, kurioje viena pusė – racionali ir pragmatiška, o kita – mistikai ir svajotojai. Viena pusė tikėjo, kad pasaulį valdo nematoma aukščiausia jėga, o kita, remdamasi mokslu, manė žiną ir matą visą tiesą apie pasaulio sąrangą – jei negali matyti, vadinasi, to negali būti. Abi šios pusės ne kartą kovojo viena prieš kitą, kiekviena šventai tikėdama, kad yra teisiausia.
Roberto Egerso režisuotame 2024-ųjų metų juostoje „Nosferatu“ abejonių, kurie teisūs, nelieka – Vokietiją užplūsta maras, demonas, tamsos valdovas vampyras Nosferatu, dar kitaip žinomas kaip grafas Drakula, o filme vadinamas Orloku. Nosferatu senovės rumunų kalboje reiškia „vampyrą“.
Pats filmas turi seną priešistorę. Dar 1897 m. rašytojas Bramas Stokeris parašė gotikinį siaubo romaną „Drakula“, kuriame istorija sukasi apie seną vampyrą grafą Drakulą, norintį blogiu užkrėsti visą Angliją.
Vėliau 1922 m. režisierius Frydrichas Viljamas Murnau sukuria knyga paremtą kinematografinį šedevrą, pavadinimu „Nosferatu“, kuriame, manoma, pagrindinis aktorius Maksas Šrekas dėl savo baltos odos, saulės baimės, padėrusių akių ir kitų į vampyro profilį panašių savybių buvo tikras vampyras. Filme veiksmas vyko jau nebe Anglijoje, o išgalvotame Vokietijos miestelyje Visborge. 1922-ųjų „Nosferatu“ pagarsėjo savo kinematografiniu inovatyvumu, mat filme gausiai žaidžiama šviesos ir šešėlių derme taip sukuriant šiurpų efektą, o filmo tematika atspindi to meto Vokietijos siaubus, kai šalis, patyrusi blogio reichą, bandė atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo.
Egerso sukurtas „Nosferatu“ tęsia Murnau tradicijas. 2024-ųjų metų filmas taip pat atitinka gotikos žanrą, jame gausu siaubo elementų, tokių kaip apsėdimas, egzorcizmas, mirtis, kraujo siurbimas, tačiau šiurpiausias viso filmo elementas yra kuriama atmosfera ir nuotaika – ji yra slegianti, tamsi, keista. Tačiau pasaulis ekrane atrodo tartum romantinis paveikslas – mėnesienos apšviestas dangus, apsnigę mažo miestelio stogai, didingos pilys ir kalnai, apsnigęs, medžiais apsodintas takas – visa tai taip preciziškai estetiška, kad atrodo filmą kūrė pats Nosferatu, pasitelkdamas savo antgamtiškas tamsiąsias galias. Kaip ir 1922-ųjų kino juostoje, režisierius didžiąją dalį siaubo ir estetikos kuria žaisdamas su šviesa ir šešėliais.
Išlaikomas pagrindinis šiuolaikinio pasaulio elementas – protas kovoja su širdimi, mokslas su mistika. Visa, ką matome ekrane, gali būti interpretuojama ir racionaliais pasaulio suvokimo matais. Kino juostoje verslininkas Frydrichas Hardingas (Aaron Taylor-Johnson) netiki antgamtinių galių egzistavimu, nes juk viską galima paaiškinti mokslo terminais: jo žmoną kankina ne vampyro įkandimas, o maras, šeimos draugę Eleną Huter (Lilly Rose-Depp) medžioja ne demonas, o paprasčiausia melancholija arba, kalbant šiuolaikiniais terminais, epilepsija ir depresija, kuriai nuraminti užtenka nuleisti kraują.
Veiksmas vyksta 1838 m., įsibėgėjus romantizmo epochai. Prieš romantizmą ėjo Apšvietos epocha, kurioje mokslas perėmė hegemoniją iš religijos rankų ir tapo vakarietiško pasaulio siuzerenu. Tačiau netrukus šaknis pradėjo daiginti romantizmas, besipriešinantis mokslo valdžiai ir grąžinantis mistiką. Nosferatu yra romantizmo, kaip meno ir filosofijos srovės, teigiančios, kad pasaulis driekiasi gerokai toliau už mūsų matymo lauko, išdava.
Taigi grafas Orlokas, įsikūręs toli Vokietijos šiaurėje, kalnuose, apsuptas prietaringų čigonų, kurie gyvena apylinkių kaimuose ir su kuolais bado lavonus, nusprendžia, kad jis nebenori toliau kęsti senovinių papročių, ir trokšta persikraustyti į modernų pasaulį. O užvis labiausiai jį traukia jaunos merginos Elenos Huter kvapas.
Tačiau Elena Huter turi vyrą, kuris grafui trukdo pasiekti merginą. Nosferatu parsivilioja Tomą Huterį (Nicholas Hoult) pas save į pilį ir gerdamas jo kraują užvelka jaunuolį savo šešėliu, o tai reiškia, kad Tomas yra grafo galioje. Tuo tarpu Elena, nors ir būdama toli, jaučia grafo buvimą, naktimis ją apima siaubingi priepuoliai, kurių metu ji bendrauja su anapusybe, nes grafas juk demonas.
Įvykiai įsibėgėja, kai Nosferatu sėda į laivą ir plaukia pas Eleną į Visborgą, tikėdamasis užkariauti jos širdį, žinoma, neįprastais metodais. Tuo tarpu Tomas, išsilaisvinęs iš pilies, skuba į Visborgą gelbėti žmonos. Tarp Tomo ir Elenos – nuoširdi, tyra meilė, tačiau gražioji moteris turi savo paslapčių… (Dora Žibaitė)
9. „VARŽOVAI“ (Challengers, 2024)
Italų režisierius Luca Guadagnino savo taupyklėje jau turi bent vieną kultiniu vadinamą filmą „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017 m.). Visai gali būti, kad antruoju numeriu šioje eilėje taps neseniai „Kino pavasaryje“ matyta jo erotinė drama „Kvyras“ (Queer, 2024 m., pagal Williamą S. Burroughsą), bet tai patvirtins arba paneigs tik laikas ir šiam filmui ištikimų fanų reakcija.
O štai ir mūsų ekranuose trumpai viešėję „Varžovai“ (2024 m.), regis į tokias ypatingas aukštumas (kol kas) nepretenduoja, nors ką čia gali garantuoti – kinas žino ne vieną atvejį, kai po premjeros mažai ką sudominę filmai vėliau susilaukdavo milžiniško palaikymo. Pagyvensim – pamatysim.
Skirtingos sporto rūšys turi skirtingo dydžio auditorijas. Tikriausiai, mažai suklysčiau pasakęs, kad didžioji populiariausių sporto rūšių trijulė yra futbolas, krepšinis ir tenisas. Bent jau aš, junginėdamas sporto kanalus, dažniausiai pataikau į kokias nors šių trijų varžybų transliacijas.
Teniso kortuose taip pat verda audringos aistros, ir šiose aikštelėse gana dažnai plėtojasi skirtingo žanro filmų siužetai. Štai Woody Alleno filme „Lemiamas taškas“ (Match Point, 2005 m.) teniso aikštelėje užsimezga audringas romanas, dėl kurio vilčių teikęs jaunas tenisininkas ryžtasi nužudyti savo nuotaką.
Mūsų recenzuotoje smagioje komedijoje „Lyčių kova“ (Battle of the Sexes, 2017 m.) primenamos legendinės teniso varžybos tarp čempiono Bobio Rigso (akt. Steve‘as Carellas) ir vienos pirmaujančių to meto profesionalių tenisininkių Bilės Džyn King (akt. Emma Stone). Pastaroji su geriausia drauge, pasipiktinusios, kad moterų čempionato prizinis fondas yra aštuonis kartus mažesnis, negu vyrų turnyruose, imasi iniciatyvos keisti tokią seksistinę situaciją.
Netrunka aistrų ir Lucos Guadagnino „Varžovuose“ (2024 m.). Čia du geriausi draugai Artas Donaldsonas (akt. Mike‘as Faistas)ir Patrikas Cveigas (akt. Joshas O’Connoras) savo komplikuotus tarpusavio santykius sprendžia ne tik teniso kortuose. Dar būdami paaugliais jiedu susipažino su Taša (ją suvaidino populiari dainininkė Zendaya). Jau tuomet Taša buvo sparčiai kylanti teniso žvaigždė, tuo tarpu Arto ir šiek tiek vyresnio Patriko karjeros perspektyvos atrodė kur kas miglotesnės.
Nuolat būdami toje pačioje aplinkoje, jaunuoliai įsipainioja į aistringą meilės trikampį, kuris išyra Tašai pasirinkus Patriką. Tada draugų santykiai nutrūksta, o patyrusi sunkią visas jos karjeros svajones sudaužiusią traumą, Taša netrukus imasi treniruoti Artą. Pastarojo kopimą į teniso Olimpą ir gyvenimą su buvusia savo mergina iš šalies stebi Patrikas.
Trijulės keliams vėl susikirtus, į paviršių neišvengiamai ima kilti seniai pamiršti jausmai, aistros, viltys ir nuoskaudos. Ką kiekvienas iš jų pasiryš paaukoti vardan pergalės?
Filmo autoriai stengiasi išvengti pigaus sentimentalumo, bet adrenalino ir įtampos tikrai nestokoja. O visi šie ingredientai tikrai sukuria gražų reginį, tikrai galintį tapti dar vienu kultinių kūriniu. (Gediminas Jankauskas)
8. „NEMIRTINGAS“ (Sisu, 2023)
Juokauti Antrojo pasaulinio karo tema filmų kūrėjai įprato seniai. Kartais režisieriai taip įsismagina, kad net akivaizdžius istorinius faktus išdrįsta pakeisti „alternatyviomis istorijomis“. Bene garsiausias pavyzdys – Quentino Tarantino „Negarbingi šunsnukiai“ (Inglourious Basterds, 2009 m.), kuriame po pustrečios valandos vykusio ekstremalaus žaidimo Antrojo pasaulinio karo temomis žiūrovams siūloma pasimėgauti su holivudiniu užmoju nufilmuota fašizmo agonija – kai prancūziškame kino teatre žiūrėdami nacių propagandinį filmą, pragaro liepsnose žūva visa Trečiojo reicho vadovybė, įskaitant ir patį fiurerį…
Dar toliau nuėjo suomių kinematografininkai, vienas jų – režisierius Timo Vuorensola fantastinėje veiksmo komedijoje „Geležinis dangus“ (Iron Sky, 2012 m.) užsimojo net į kosmoso platybes, pasiūlęs pagalvoti apie tai, kas būtų, jeigu pralaimėję galimybę būti viso Žemės rutulio valdovais karą pralaimėję naciai būtų išsikraustę į kosmosą ir nuo žmonių akių pasislėpę nematomoje Mėnulio pusėje?..
Dar vienu beribės fantazijos čempionu galėtume laikyti vienoje „Scanoramoje“ mums parodytą norvegų filmą „Miręs sniegas“ (2009 m., rež. Tommy Wirkola), kuriame per Velykas aukštai kalnuose grupė ekstremalaus sporto mėgėjų susidūrė su… zombiais pavirtusiais nacių kareiviais. Kiču alsuojantis absurdiškas siužetas pasaulio žiūrovams taip patiko, kad šios beprotiškos komedijos autoriams teko kurti tęsinį „Miręs sniegas 2“ (2014 m.).
Panašiu keliu eina ir dar vienas suomių režisierius Jalmari Helanderis, filme „Nemirtingas“ (Sisu, 2022 m.) savaip perpasakojęs 1944-ųjų metų įvykius, kai rusų taip ir nenugalėti narsūs suomiai ėmė vyti iš savo šalies dar ir vokiečių okupantus.
Filmo veiksmas plėtojasi Laplandijoje. Jausdami po kojomis degančią žemę naciai paniškai sprunka į kaimyninę Norvegija ir stengiasi jiems nesvetingai Suomijai padaryti kuo daugiau nuostolių – plėšikauja, smurtauja, žudo, naikina ištisus kaimus.
Tuose apylinkėse vienišas vyras Atamis Korpis (akt. Jorma Tommila) kantriai dirba savo darbą – ieško aukso. Jis liko vienišas po to, kai visi jo šeimos nariai žuvo. Dabar vieninteliai jo draugai – ištikimas šuo ir arklys.
Kartą vyrui nepaprastai pasisekė – jis surado nemažą aukso grynuolių kiekį, bet nešant laimikį į miestą, kur jį galėtų parduoti, vyras susiduria su naciais. Fašistai, aišku, pabandė auksą atimti, bet tik tada suprato, su kuo turi reikalą.
Mat, Atamis yra ne šiaip sau vienišas medžioklis, jis yra legendinis kovotojas, Žiemos karo metu nužudęs per tris šimtus rusų okupantų, už ką Stalino kariaunos buvo pramintas „Koščėjumi“ (Nemirtinguoju).
Nuo šio momento prasideda kvapą gniaužiantis vienišiaus karas prieš gerai ginkluotus esesininkus, kurių gretas narsus medžioklis retina labai išradingai ir efektingai.
Šį filmą režisierius sumanė kurti per koronaviruso pandemija, kai žlugo jo projektas Kanadoje sukurti fantastinę komediją „Džeris ir Mis Visata“. Nenorėdamas sėdėti be darbo Jalmari Helanderis ir sugalvojo veiksmo filmą, kurio herojus būtų panašus į Džoną Rembo, Pašėlusį Maksą ir Džoną Vyką. Bet „Sisu“ turi ir realų prototipą – legendinį suomių snaiperį Simo Häyhä, kuris, kaip pasakojama, per karą paklojo daugiau nei penkis šimtus rusų kareivių.
Pagrindinį vaidmenį vaidina aktorius Jorma Tommila, kuris be kita ko yra režisieriaus svainis ir pasirodo visuose Jalmario Helanderio filmuose. (G.J.)
7. „Nieko asmeniško“ (No Hard Feelings, 2023)
„Nieko asmeniško“ – vasariška, vulgarumo prieskonių turinti ir labai neįpareigojanti režisieriaus Gene Stupnitsky N-16 komedija, priversianti juoktis kiekvieną komedijų žanro mylėtoją, ir ne tik.
Pagrindinė filmo herojė Madė (akt. Jennifer Lawrence) – nerūpestinga, įsipareigoti nemėgstanti „Uber“ pavėžėja ir barmenė vietiniame bare, dėl susidariusių skolų ne tik praranda savo mašiną, vieną iš pagrindinių pajamų šaltinių, bet gali prarasti ir iš motinos paveldėtą namą, kurio išsaugojimas jai itin svarbus. Gyvendama kurortiniame Montoko miestelyje, Niujorko valstijoje, ji smarkiai kritikuoja vasaroti čia atvykstančius turčius, besikurdami jos gimtame mieste kelia žemės mokestį. Galvodama, iš kur greitai ir pigiai gauti mašiną darbui ir taip išsaugoti savo namą, internete ji aptinka skelbimą, kuriame turtingi tėvai Alison (akt. Laura Benatti) ir Lairdas (Matthew Broderick) savo sūnui Persiui (akt. Andrew Barth Feldman), rudenį turinčiam išvykti studijuoti į Prinstono universitetą, ieško merginos, galinčios padėti jų užsidariusiam, savo pasaulyje gyvenančiam ir nedrąsiam sūnui atsiverti, įgauti pasitikėjimo savimi. Už tai jie dovanoja ne pirmos jaunystės, bet tvarkingą „Buick Regal“ automobilį. Abejodama ar skelbimas tikras, Madė nusprendžia pabandyti, ir nors yra šiek tiek vyresnė, negu Persio tėvai pageidauja, gauna ir imasi šio darbo.
Įdomu tai, kad sukurti šį filmą režisierių įkvėpė tikra panašaus pobūdžio reklama, kurią prieš 4 metus jam atsiuntė kolega. „Nieko asmeniško“ nėra ilgas (1h 43 min.), bet jame telpa itin daug. Čia susipina daug įvairių idėjų, kurios ir sudaro bendrą istoriją. Vaizduojami pernelyg savo vaikus saugantys tėvai, kurie dažnai ir per daug intensyviai kišasi į jų gyvenimus, taip pat vadinamoji Z karta, didžiąją laiko dalį praleidžianti savo telefonuose ar internete, taip pat akcentuojamas tam tikras kartų skirtumas, ypatingai atsiskleidžiantis kai kuriose filmo scenose. Pirmasis veiksmas, ar pirmoji dalis – itin gaivališka, nenuspėjama, komiška, priverčianti ne tik juoktis, šypsotis, bet kartais gal ir susiraukti (ne blogąją prasme) ir kelti klausimą „kodėl kažkas taip darytų?“. Na o antroji filmo pusė daugiau orientuojasi į savi apmąstymus, filmo veikėjų emocinę kaitą, augimą, savo klaidų pripažinimą ir jų sprendimus. Vyrauja daugiausia sentimentali nuotaika, tačiau netrūksta ir pirmajai pusei būdingų komedijos elementų. Visame filme netrūksta ir kandžių bei juokingų dialogo eilučių, keiksmažodžių. Vaizdine prasme filmas taip pat žiūrisi gražiai, savyje turi šiokį tokį retro pojūtį.
Pastaruosius keletą metų daugiausiai kinų ekranus pasiekia trileriai, veiksmo, siaubo ar fantastiniai filmai, tad ekranuose pasirodžius komedijai, galima pajausti šiokią tokią atgaivą. „Nieko asmeniško“ itin vasariškas, gaivališkas filmas, skirtas gerai praleisti laiką ir smagiai pasijuokti, todėl nėra itin įpareigojantis, puikiai tinka tiesiog atsipūsti. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
6. „Velnias ateina naktį“ (Late Night With The Devil, 2023)
Žiniasklaidos galia ir moralės ribos yra temos, kurios aštriai iškyla siaubo filme „Velnias ateina naktį“. Režisieriai Cameron ir Colin Cairnes kurdami septintojo dešimtmečio televizijos laidos formatą, kelia klausimą — kaip toli televizijos žiniasklaida gali nueiti, siekdama pritraukti ir išlaikyti auditorijos dėmesį. Šis filmas, tai ne tik siaubo filmas, bet ir istorija, kurioje parodoma , kokios moralės normos gali būti paaukotos dėl pramogos ir kaip tai pavirsta siaubu žiūrovams.
Žiniasklaidos galia išlieka galinga, nes ji formuoja mūsų pasaulio suvokimą, turi tiesioginę įtaką visuomenės nuomonei, emocijoms ir net elgesiui. Žiniasklaida turi gebėjimą skleisti informaciją, kurti nuotaiką ir dažnai iššaukia stiprius jausmus, tokius kaip baimė, nerimas, o, gal net susižavėjimą, todėl, visuomenei žiniasklaidos televizija tampa ,ne tik informacijos, bet ir emocinio potyrio kanalu. Režisieriai Cameron ir Colin Cairnes sukūrė „Velnias ateina naktį“ filmą siekdami perteikti kelias svarbias temas – žiniasklaidos galios ir moralinių ribų klausimą ir mūsų visuomenės potraukį sensacijoms ir antgamtiniams reiškiniams. Jie norėjo paryškinti, kaip žiniasklaida gali manipuliuoti žmonių emocijomis ir kaip ši įtaka gali virsti pavojinga, kai pramogos tikslai nusveria moralės normas.
Pats filmo pavadinimas „Velnias ateina naktį“ (Late Night With The Devil“, 2023) yra aliuzija į šiandien populiarių Amerikos televizijos pokalbių laidų šou kaip „Late Night With Jimmy Kimmel“, „Late Night With Jimmy Fallon“ ir t.t. Filmo laidos formatas yra įkvėptas 1977 metų laikotarpio. Tai pasirinkta, dėl autentiškumo ir galimybės atskleisti, kaip žmonės tuo laikotarpiu aklai pasitikėjo tuo, ką matė ekranuose. Filmo kontekste pokalbių laida yra platforma ne tik informacijos sklaidai, bet ir manipuliacijai žiūrovų jausmais bei baimėmis. Šis televizijos formatas taip pat atspindi septintojo dešimtmečio laikmečio kultūrinį susidomėjimą antgamtiniais reiškiniais ir mistika, kai žmonės siekė atsakymų įvairiems nepaaiškinamiems dalykams ir televizija jiems tapo galingas įrankis išreikšti šį smalsumą.
Režisieriai sukūrė siaubo filmą, kuris gilinasi į žmogaus psichologiją ir parodo, kaip stipriai mes reaguojame į tai, kas atrodo antgamtiška ar pavojinga. Pasak jų, šis filmas yra daugiau nei siaubo pasakojimas – tai ir socialinė kritika, klausianti, kiek toli televizija dėl šlovės gali nueiti, ir ką žmonės yra pasirengę patikėti, jei tai pateikiama įtikinamai.
Filmas nukelia žiūrovus į 1977-uosius metus, kai garsioje pokalbių laidoje vyksta eksperimentas, skirtas įrodyti antgamtinių reiškinių tikrumą. Vedėjas Jackas Delroy, trokštantis sužavėti žiūrovus ir pakelti laidos reitingus, kviečia studijoje dalyvauti spiritizmo sesijoje, pritraukdamas netikėtų ir siaubingų įvykių grandinę. Filmas vyksta beveik visiškai uždaroje aplinkoje – televizijos studijoje, o siaubas pasireiškia ne tik antgamtiniais elementais, bet ir pradeda reikštis antgamtinės būtybės, įtraukdamos į siaubo atmosferą studijos auditoriją, televizijos žiūrovus ir pačius laidos dalyvius.
Šiame filme stipriai juntamas psichologinio siaubo ir antgamtinių reiškinių deriniai, kuris leidžia nuolat jausti įtampą ir nerimą. Kūrėjai išmaniai naudoja specialiuosius efektus, kurie nėra pernelyg iššaukiantys, bet labai tinkamai priderinti prie senovinio televizijos laidos formato, todėl filme nėra naudojami pernelyg modernūs vaizdo triukai, tam kad tai nesugadintų filmo nuotaikos.Kinematografija ir kostiumai įtaigiai sukuria septintojo dešimtmečio televizijos atmosferą. Filme yra naudojama estetikai paryškinti efektai t.y prislopintos spalvos ir senovinių kamerų technika, žiūrovai iškart įtraukiami į šį „gyvą“ televizijos transliacijos potyrį. Tai suteikia filmui išskirtinumo ir leidžia patirti retro stiliaus pojūtį. (Milena Kosilovskytė)
5. „KULKŲ EKSPRESAS“ (Bullet Train, 2022)
„Kulkų ekspresas“ nuotaikingas veiksmo filmas, kuriame ryškų pagrindinį vaidmenį atlieką kino žvaigždė Bredas Pitas. Filmas turėtų patikti tiems, kurie yra legendinių filmų kūrėjų Gajaus Ričio ir Kventino Tarantino gerbėjai, nes „Kulkų ekspreso“ filmo stilistika yra panaši į tokius filmus kaip „Lok, stok arba šauk“ bei „Nužudyti Bilą“.
Tai tradicinis veiksmo filmas, kuris turi protagonistą, kuris savo kelionės metu susiduria su pavojais ir jam sutrukdyti bandančiais priešais. Tiesa, šis filmas lengvai balansuoja ties komedijos žanro riba, todėl scenų, kurios privers nusijuokt ar bent nusišypsot taip pat netrūksta. Juosta sukurta remiantis japonų rašytojo Kotaro Isaka novele, todėl filme yra sodrų japoniškų akcentų. Tiesa, kūrėjai susilaukė kritikos dėl per mažo azijiečių aktorių skaičiaus, nes novelėje dauguma personažų yra japonai.
Visas filmo veiksmas, kaip sufleruoja jo pavadinimas, vyksta super-greitajame traukinyje. Nors pagrindinis veiksmas visą laiką vyksta vienoje vietoje, įvykių čia tikrai netrūksta. „Kulkų ekspresas“, kaip ir kiekvienas geras veiksmo filmas, turi daug puikių kovų scenų, kurias atlieka aktoriai išpildo nepriekaištingai.
Pagrindinį filmo veikėją balansuojanti ties sekmės ir nesėkmes riba mums serviruoja visų žinomas ir mylimas Bredas Pitas. Naują slapyvardį „boružėlė“ gavęs samdomas žudikas sugrįžta į jį varginantį darbą. Užduoties metu jam talkina sumanioji koordinatorė Marie Beetle. Misija labai paprasta – pavogti lagaminą traukinyje. Tačiau viskas ne taip paprasta, kaip atrodo iš pat pradžių. Lagamino reikia ne tik „boružėlei“, tačiau ir kitiems traukinio keleiviams. „Boružėlės“ laukia ilga ir sunki bei pavojinga kelionė. Į jo gyvybę kėsinsis ne vienas samdomas žudikas, o dėl lagamino traukinyje virs tikros kovos. Filmo pabaigoje pasakojimo nuotaikos tampa daug rimtesnės ir mes gauname atsakymus į visus klausimus.
Kaip ir minėjau įžangoje, „Kulkų ekspresas“ savo stilistika ir pobūdžiu yra panašus į tokius kultinius filmus kaip „Nužudyti Bilą“ ar „Lok, stok arba šauk“ netgi „Bulvarinis skaitalas“. Visuose šiuose filmuose įdomų veiksmą ir kovos scenas tarp veikėjų pagyvina humoras ir unikalūs dialogai tarp aktorių. Personažų vaizdavimas taip pat turi panašumų, ypač su filmo „Lok, stok arba šauk“ filmu. Pavyzdžiui, abiejuose filmuose veikėjai nėra skirstomi į geriečius ar blogiečius, nes kiekvienas jų turi savo motyvacijas ir kovoja dėl savęs. Filmo metu scenų nuotaikos ir tonai skiriasi, tačiau ilgainiui tai sudaro vientisą pasakojimą.
Šioje istorijoje susipažįstame su daug spalvingų veikėjų. Dažniausiai veiksmo filmuose mes įsimylime protagonistus, tačiau „Kulkų eksprese“ įdomių veikėjų pasirinkimo apstu. Visi svarbius vaidmenis atliekantys personažai yra išsiskiriantys ir padeda veiksmui judėti į priekį. (Donatas Rusinas)
Filmo „Monkey Man“ kadras.
4. „Monkey Man“ (2024)
Indų mitologijos ištakomis ir ryškiais Mumbajaus gatvių atspalviais alsuojantis filmas „Monkey Man“ yra drąsus Devo Patelio režisūrinis debiutas – žiaurus ir jaudinantis keršto, tapatybės ir atpirkimo problemų nagrinėjimas.
Filmo veiksmas vyksta miesto, kuriame egzistuoja ryški atskirtis tarp pasiturinčio elito ir nuskurdusių masių, fone. Kid (liet. Vaikis), kurį vaidina pats Devas Patelis, po gorilos kauke pasislėpusi šešėlinė figūra, blaškosi žiauriame nelegalių kovų klubų pasaulyje, kur kiekvienas smūgis yra desperatiškas bandymas išgyventi. Metų metus slopinęs pyktį, jis atranda būdą, kaip prasiskverbti į grėsmingo miesto elito būrį. Kamuojamas savo vaikystės traumų, išryškėjusių leidžiant laiką arti savo priešų, Kidas pradeda savo negailestingą planą atkeršyti iš jo viską atėmusiems vyrams.
Devo personažas Kidas įkūnija įdomų istorijos perteikimo pasirinkimą, kuris daug pasako apie jo kelionę ir filme nagrinėjamas temas. Kido vardas, tiksliau, jo tradicinio vardo nebuvimas, atlieka svarbų vaidmenį suprantant jo personažą ir platesnę istoriją. Kido anonimiškumas yra beveidės, bevardės, atskirtos visuomenės egzistencijos metafora. Nesuteikdamas Kidui konkretaus vardo, Patelis paverčia jį kiekvieno žmogaus, kovojančio prieš priespaudą ir neteisybę, simboliu. Šis pasirinkimas turi didelį atgarsį filmo veiksmo kontekste – visuomenė yra smarkiai susiskaldžiusi pagal turtą, galią ir klasę, o tai išryškina sunkią padėtį tų, kurie dažnai lieka nepastebėti ar nutildyti dominuojančių korupcijos ir elitizmo jėgų.
Patelis, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose „Lūšnynų milijonierius“ ir „Liūtas“, šiame kartu su vizionieriumi, prodiuseriu Jordanu Peele’u sukurtame filme iš naujo sukuria save, savo pasakojimą suliedamas su neoniniais, morališkai dviprasmiškais šiuolaikinės Indijos peizažais. „Monkey Man“ – tai ne tik pasakojimas apie asmeninį kerštą, bet ir aštri socialinio susisluoksniavimo ir jame įsigalėjusios korupcijos kritika.
Įkvėptas nenugalimos Hanumano, garbinamos dievybės, simbolizuojančios stiprybę ir ištikimybę, dvasios, „Monkey Man“ pasineria į jauno vyro, kurį persekioja traumuojanti praeitis ir kuris užsidega nepasotinamu teisingumo troškimu, vidinę būseną. Vaikino rankos, randuotos ir paslaptingos, tampa chaoso įrankiais, kai jis pradeda kruopščiai suplanuotą kryžiaus žygį prieš grėsmingus miesto sindikatus. Su kiekvienu nugalėtu priešu jo kelionė virsta platesne visuomenės ligų – korupcijos, išnaudojimo ir nenugalimos prarajos tarp turtingųjų ir vargšų – apžvalga.
Hanumano, kaip gynėjo ir galios suteikėjo, vaidmuo siejasi su Kido misija pasipriešinti miesto elitui, kuris engia atstumtuosius. Filme vaizduojama hidžros bendruomenė – istoriškai marginalizuota trečioji Indijos lytis – ir Kido sąjunga su ja – yra paralelė su Hanumano gailestingumu ir pagarba visoms būtybėms, išryškinant solidarumo ir kovos už atstumtųjų bendruomenių orumą ir pagarbą temas.
Devas Patelis savo režisūriniame debiute nusprendė įtraukti hidžras ne tik kaip antraplanius personažus, bet kaip pagrindines figūras Kido kelionėje ir platesniame teminiame filmo paveiksle. Šis pasirinkimas simbolizuoja Patelio ketinimą kvestionuoti ir iš naujo apibrėžti visuomenės normas, atkreipiant dėmesį į bendruomenę, kuri ilgą laiką buvo nustumta į užribį. Skirdamas hidžrai vaidmenis, kurie yra neatsiejami nuo pagrindinio herojaus misijos atkeršyti korumpuotam elitui, „Monkey Man“ išryškina jų tvirtumą, stiprybę ir patiriamas neteisybes. Filme vaizduojama hidžros bendruomenė neapsiriboja vien simboliniu LGBTQ+ bendruomenės įtraukimu, tai sąmoningos pastangos humanizuoti ir puoselėti jų tapatybę, parodyti jų drąsą susidūrus su sunkumais. Šios grupės įtraukimas į filmą pabrėžia įvairių visuomenės sluoksnių solidarumo būtinybę, ypač tų, kurie buvo engiami ar atstumti.
Filmo estetika, kurioje susilieja žiaurus realizmas ir stilizuotas smurtas, yra įkvėpta Indonezijos veiksmo filmų pašėlusios energijos, ypač atspindinčios tokių kūrinių kaip „The Raid“ pašėlusį tempą ir psichologinį poveikį. Patelis režisuodamas užtikrino, kad kovos scenos būtų ne tik fizinio meistriškumo demonstravimas, bet ir pagrindinio herojaus vidinės sumaišties ir nenumaldomo siekio atkeršyti išraiška. (Gabrielė Plikynaitė)
Filmo “Substancija” kadras3. „Substancija“ (Substance, 2024)
Kino pasaulyje naujai sužibusios žvaigždės prancūzų režisierės Korali Farža (Coralie Fargeat) ką tik išėjęs filmas „Substancija“ (Substance, 2024) – naujasis „Švytėjimas“ (The Shining, 1980), tik moteriška versija. Siaubas, kraujotvyniai, beprotybė, grožis, jaunystė, senatvė, mirtis… Farža, atrodo, perprato šiuolaikinės moters sąmonę ir derindama estetiką su bufonada perteikė jos suskilusią asmenybę.
Išties ši režisierė, galima sakyti, naujokė kino industrijoje. Per savo karjerą ji buvo režisavusi tik vieną ilgametražį filmą, kelis trumpametražius ir serialo epizodą, pati rašo scenarijus savo ekranizacijoms. Ji gimė Paryžiuje ir, baigusi vidurinę, Prancūzijos sostinėje mokėsi prestižinėje kino mokykloje, buvo išrinkta dalyvauti metus trunkusiose kino scenarijų rašymo dirbtuvėse, o ten to meto kino autoritetai jai išpranašavo, kad jos scenarijai niekada nebus ekranizuoti, nes žiaurumas juose per daug vizualus.
Ir štai dabar Farža ne tik išleido savo parašytą ir režisuotą filmą, kuris, beje, lygiai toks pat žiaurus, kaip jos dėstytojai ir sakė, bet dar ir sugebėjo pasirašyti sutartis su tokiomis aktorėmis kaip Demi Mūr (Demi Moor) ir Margaret Kuali (Margaret Qualley). „Substancija“ debiutavo Kanų festivalyje ir laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą.
Elizabet Sparkl (Demi Moor) – išblėsusi kino žvaigždė, sulaukusi brandos, o jei tiksliau – Elizabet jau 50. Televizijoje ji veda aerobikos pamokas, kurias savo televizoriaus ekranuose stebi žiūrovai, tačiau reitingai krenta – žmonės atsimena Elizabet buvusią šlovę, bet jos prisiminimas jau apsiblausęs. Moteris gyvena prabangiame dangoraižyje, finansiškai jai nieko netrūksta, tačiau ji visiškai viena: gerbėjai – jos vienintelė paguoda.
Vadybininkas Harvis (Dennis Quaid) Elizabet aiškiai leidžia suprasti, kad jos amžiaus moteris jau niekam nebeįdomi. Jo šou reikia naujos žvaigždės – jaunesnės, gražesnės, seksualesnės. Elizabet klausosi jo išplėtusi akis ir pamažu jose žiebiasi tikėjimas, kad taip ir yra – be savo jaunystės ji niekam nereikalinga.
Kaip tik tuo metu moteris patenka į autoavariją. Jokių sužalojimų nėra, tačiau ją pastebi jaunas slaugas – įteikia paslaptingą įrašą, pavadinimu „Substancija“, ir pareiškia, kad tai pakeitė jo gyvenimą.
Elizabet namie peržiūri įrašą. Jame pristatomas naujas vaistas, kuris padeda iš naujo atgimti, o jei tiksliau, iš pirminio kūno matricos sukurti jo tąsą – naują, jauną, gražų kūną, kuris negali egzistuoti be savo motinėlės. Elizabet iš pradžių nusiteikusi skeptiškai, tačiau pasaulis vis įžūliau jai bado akis, kad ji, tokia, kokia yra dabar, niekam nereikalinga. Taip atsiranda Sju (Margaret Qualley).
Sju kaip tik yra ta, kurios reikia visiems. Ji seksuali, šiek tiek naivi ir mergaitiška, tačiau žinanti, ką daro. Ir Sju patinka jos gyvenimas. Ji nenori sustoti. Tačiau pagrindinė „Substancijos“ vartojimo sąlyga – Elizabet ir Sju turi keistis gyvenimais lygiai kas savaitę…
Filme galima atrasti daug temų, tačiau pagrindinė yra nemeilė. Nemeilė sau. Dabar jau prirašyta pilna saviugdos knygų, išleista begelės motyvacinių vaizdo įrašų, kaip svarbu mylėti save, kaip svarbu neužmiršti savo poreikių, tačiau šiame šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame, atrodo, visi tik už meilę ir taiką, atsiranda parodoksas – mylėti save galima tik tokį, kokį tave užprogramuoja visuomenė.
Nors pagrindiniai veikėjai šioje kino juostoje yra Elizabet ir Sju, Harvis, jų vadybininkas, pasirodo trumpai, tačiau transliuoja labai svarbias šios istorijos žinutes. „Mergaitės turi būti gražios ir laimingos“, „Mergaitės turi šypsotis“ ir galiausiai „Ji mano pats gražiausias kūrinys“. Tai, kuo tapo Elizabet, yra Harvio kūrinys. O Harvis simbolizuoja visą šiuolaikinį jaunystės ir grožio kultą, dėl kurio yra pamišusi kiekviena moteris, kuriam vergauja kiekvienas vyras. Tačiau priešingai, nei mano Harvis, grožis ir laimė ne visada yra suderinami.
Todėl nieko nuostabaus, kad netrukus atsiranda konfliktas tarp to, kas gražu, ir to, kad iš tikrųjų gali suteikti laimės. Elizabet grožis tampa svarbesnis už laimę.
Maža to, sulaužoma pagrindinė „Substancijos“ taisyklė – matrica ir jos tęsinys yra nedalomos, jos – vienas ir tas pats. Tačiau neįmanoma savęs suvokti kaip nedalomo, jei pusę laiko ant šios žemės vaikšto tavo kopija. Na ir kas, kad jaunesnė. Elizabet darosi sunku neatskirti Sju nuo savęs. Nors moterys nesusitinka, tarp jų auga priešiškumas.
Ir tai yra simboliška, nes iš tiesų Elizabet pykstasi su savimi. Užvis labiausiai ji ilgisi meilės, tačiau tam, kas nekenčia savęs, meilė yra nepasiekiama. O neapykanta yra bjauri. Pyktis yra bjaurus. Todėl įvykiams toliau klostantis Elizabet vidus pradeda virsti jos išore. Pamažu, laipsniškai, tačiau užtikrintai.
Visas šitas farsas eina per pasikartojimus. Tokių, kurie būdingi liaudies pasakose, kai trečiasis brolis Jonas eina tris kartus pas raganą ir kiekvienąkart įtampai augant jam nutinka vis skirtingi dalykai. Šiame kontekste mes galime iš arti stebėti, kaip gražuolės virsta pabaisomis. (D.Ž.)
Filmo “Eretikas” kadras / “A24” studio
2. „Eretikas“ (Heretic, 2024)
„Eretikas – (lot. haereticus < gr. hairetikos – sektantas Platonas (Plato; 427-347 pr. m.e.)) – erezijos išpažinėjas, skelbėjas; klaidatikis, atskalūnas.“ (Lietuvių kalbos žodynas)
Eretikas (2024 metų filmų industrijoje) – žavusis romantinių filmų etatinis darbuotojas Hju Grantas, t. y. bevardis eretikas ponas Rydas garsiosios kino studijos „A24” išleistame filme „Eretikas“, kuris lyg Marvel herojus bando išgelbėti pasaulį nuo religijos ir atversti geruosius samariečius į ateizmą. O gal… ne?
Abejonėms šiame filme, kaip ir gyvenime, žinoma, lieka vietos, nes nagrinėjama religinė tematika, kuri (surprise surprise) pristato dvi konfrontuojančias barikadų puses. Vienoje pusėje – giliai tikinčios (o gal… ne?) mormonės, o kitoje – giliai netikintis (o gal… ne?) ateistas.
Jei atvirai, tikėjausi iš šio filmo ateistams taip įprasto loginio pasipriešinimo religijų siūlomoms doktrinoms. Taip ir buvo. Tačiau galvojau, gal šįkart argumentai mane sukrės ir mano tikėjimas susiūbuos? Gal ateizmo šalininkai pasakys ką nors naujo?
Bet nieko naujo ant šios Žemės jau nebeišrasim. Hju Grantas su savo žavia šypsena, juokeliais ir gera nuotaika tik pakartojo seną, visiems gerai žinomą dainelę „regilija – tai masių valdymas“, o jo oponentės, dvi jaunos mormonės, kurios pasirodo jo namuose norėdamos parganyti paklydusią avelę atgal į pievas, kartojo kitą įprastą dainelę – „ne ne ne“. Nė viena pusė manęs nenustebino.
Verta paminėti, kad tai siaubo trileris. Pusę filmo abejojau, ar bus žudynių, ar vis dėlto Hju Grantas filme taip ir liks galantišku inteligentu, kuriam rūpi tik filosofiniai kazusai. Tačiau kraujo ir siaubo trileriams įprastų žiaurumo elementų pasitaikė, ir ne vienas. O nepaisant to, kad kai kurios filmo detalės yra visiškai neįtikimos ir absurdiškos (ne realybės, o filmo scenarijaus tikroviškumo atžvilgiu), tik papasakotos rimtu veidu (fake it until you make it), ši kino juosta vis tiek prikausto dėmesį.
Tenka pripažinti, kad tai lemia keli veiksniai. Visų pirma, idėja parašyti siaubo filmo scenarijų apie mormonus, sutinkančius ateistą, kuris bando joms „parduoti“ savo išpažįstamą tikėjimą (netikėdami į Dievą tikime, kad Dievo nėra), gan paprasta, bet geniali. Žinoma, filmo autoriai Skotas Bekas ir Brajenas Vudas rizikavo kabindami religijos temą, tačiau kitas jų sėkmės elementas – jie nieko neįžeidė. Kažkaip sugebėjo išlaviruoti, kad ir tikėjimas yra puiku, ir netikėjimas (gal netgi šiek tiek labiau pasviro į tikėjimo pusę, nors būta ir pasiteisinimų, kodėl tas ateizmas irgi neblogas).
Kita stiprioji šio filmo pusė – dialogai ir charakteriai. Personažų charakteriai – aiškūs ir ryškūs, jų skirtumai sąveikauja tarpusavyje ir išeina geras konfliktas. Ir vis dėlto juk visada yra įdomu išgirsti argumentus, na ir kodėl ta religija neverta tikėti? O kodėl verta? Kas čia meluoja, o kas sako tiesą? Politika ir religija – dvi įdomiausios ir daugiausiai aistrų žmonių širdyse įžiebiančios temos.
„A24” studija, garsėjanti siaubo filmais, turi polinkį į religines, psichologines temas. Kiti garsūs studijos filmai, susiję su panašia tematika – „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023), “Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023), “Vidurvasaris“ (Midsommar, 2019) ir kt.
Režisieriai ir scenarijaus autoriai Bekas ir Vudas teigė, kad „Eretiką“ įkvėpė 1997 metų mokslinės fantastikos filmas „Kontaktas“ (Contact) ir 1960 metų kino juosta „Paveldėti vėją“ (Inherit the Wind), kurie rimtai nagrinėja religines temas, tačiau taip, kad „galėtume jas sutriauškinti lyg spragintus kukurūzus“, t. y. šiek tiek šelmiškai ir lengvai, pernelyg neapsunkinant galvos teologiniais išvedžiojimais. Tai ir jaučiasi žiūrint filmą – teologiniai argumentai tikrai nebuvo pagrindinis jo elementas. Visų pirma, tai pramoga žiūrovams, kuri yra šiek tiek kitokia ir todėl dar įdomesnė. (D. Ž.)
1. „Kaulai ir visa kita“ (Bones and All, 2022)
Meniškas, romantiškas, šiurpus siaubo filmas… ne, ne apie vampyrus, o apie kanibalus, kurie kitaip negali – instinktai šaukia juos ėsti žmones. Tačiau tai nėra paprasta siaubo juosta, skirta išgąsdinti, nes filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus: ar žmogaus ir monstro prigimtys gali sugyventi? Ar meilė nugali viską? Ką su mumis daro vienatvė? Filmas pirmą kartą buvo parodytas 2022 m. rugsėjo 2 d. Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje, vėliau ir daugybėje kitų. Jis laimėjo Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, kurią sukūrė Luca Guadagnino, o kritikai gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, kinematografinį išpildymą bei žanrų pastišą.
Jei eitumėte žiūrėti aptariamos kino juostos prieš tai nieko apie ją nepasidomėję, tuomet išties būtų sunku suprasti, ar tai romantinis, siaubo ar kelio filmas, o iš tikrųjų tai viskas viename. Istorija prasideda nuo Maren Erli (Taylor Russell), kuri su tėvu gyvena nuolat bėgdama, nes yra kanibalė ir negali susivaldyti. Tai puikiai atsiskleidžia scenoje, kurioje ji svečiuodamasi pas draugę nukanda jai pirštą, nes būdama taip arti užuodžia jos kvapą, na, ir tiesiog yra alkana.
Tai nereiškia, kad Maren nori taip elgtis. Tiesą sakant, ją kankina prieštaringi jausmai, nes ji smerkia savo elgesį ir svajoja būti kaip visi, gyventi paprastai, nevalgyti žmonių. Ir jos tėvas nori tuo tikėti, tačiau neapsikenčia ir vos dukrai sulaukus aštuoniolikos metų ją palieka vieną pačią knaisiotis po savo prigimtį ir ieškoti atsakymų.
Su tėvo duotais pinigais Maren patraukia ieškoti savo motinos. Mat ankčiau niekad nepasakojęs dukrai apie jos praeitį jis įrašo kasetę, kurioje viską išdėsto, ir palieka Maren jos gimimo liudijimą. Tai vienintelis siūlas, galintis nuvesti ją pas motiną. Pinigų sunkiai užtenka, o ir interneto tuo metu dar nėra, taigi tenka naudotis žemėlapiais bei klausinėti kelio vietinių žmonių, tačiau Maren nežino, ko kito galėtų griebtis, nežino kaip gyventi.
Žinoma, filmas nebūtų filmas, jei visata Maren nepadėtų ar… kaip tik nepakenktų. Kažkas juk turi įvykti. Taigi mergina, galvojusi, kad tokia Žemėje yra viena, sutinka kitus Valgytojus: iš pradžių keistą vienišių Salimaną arba, kaip jis save vadina, Salį (Mark Rylance), o vėliau jauną atskalūną Li (Timothee Chalamet), kurį netrukus įsimyli ir kuris jai padeda ieškoti motinos. Li gyvenimas irgi nebuvo lengvas ir jaunuolius vienija jų sunki dalia bei, kad ir kaip keistai skambėtų kalbant apie kanibalus, – moralė. (D.Ž.)
