Kino filmo "Warcraft" kadras

Kažin ar kine egzistuoja kokia nors viena stebuklinga ir universali formulė, kurią pritaikius filmas susilauktų milžiniškos sėkmės. Pasauliniame kine apstu pavyzdžių, kai aklai dėliojant sėkmingus ingredientus, visuma tobula netampa. Matyt, čia veikia kažkokie protu nesuvokiami povandeniniai procesai.

Prodiuseris Davidas Heymanas (dirbęs su Hario Poterio filmais, trileriu „Aš esu legenda“ ir fantastiniu filmu „Gravitacija“) sakė: „Visada sunku prognozuoti rezultatą. Kartais filmavimo aikštelėje nekyla problemų ir visi sako: „Koks puikus bus filmas!“, o viskas baigiasi katastrofa. Arba atvirkščiai.“

Žinoma, komercinės sėkmės susilaukusiems kūrėjams yra lengviau – jie greičiau gauna lėšų naujiems projektams. Lengva ranka finansuojami ir sėkmingų filmų tęsiniai, nes tokias franšizes jau papildomai ir reklamuoti nereikia – pats pavadinimas, tarsi lokomotyvas, veža į priekį prikabintus vagonus tol, kol žiūrovams visa tai atsibosta.

10. „WARCRAFT: PRADŽIA” (Warcraft, 2016)

„Blizzard Entertainment“ kartu su režisieriumi Duncan Jones, pasiryžo Warcraft žaidimo ekranizacijai. Ne retas pamatęs šio filmo anonsą, lieka sužavėtas ir lekia žiūrėti, ką tik į kino ekranus atkeliavusios juostos. Filmas puikiai tinka tiek World of Warcraft žaidėjams, tiek eiliniams žiūrovams, tad teigti, kad buvo pasirinkta tikslinė auditorija būtų iš dalies neteisinga.

Filmo projektas oficialiai buvo paskelbtas 2006m. gegužę ir filmo pavadinimas buvo Warcraft: Orcs and Human, tačiau vėliau šios minties buvo atsikratyta, kadangi „Blizzard Entertainment“ nusprendė, kad filmas bus per daug panašus į filmą „Žiedų Valdovas“.

Filmo išleidimas buvo planuotas 2009 metais, vėliau nukeltas iki 2011. Sumoje, filmo išleidimas buvo nukeltas penkis kartus ir tik po dešimties metų, nuo projekto paskelbimo, pagaliau išleistas.

Žaidimas World of Warcraft, yra vienas labiausiai pasisekusių MMORPG tipo žaidimų, kurio aktyvių prenumeratorių skaičius 2012 metu pirmame ketvirtyje siekė net 9,6 milijono žaidėjų. Šie skaičiai yra tikrai gan stulbinantys, lyginant su kitais šio tipo žaidimais. World of Warcaft, yra pirmaujantis MMORPG tipo žaidimas jau apie 10 metų. Pagal 2016 birželio 16d. išleistą statistiką, žaidimas vis dar siekia rekordinius skaičius ir yra antroje vietoje, pagal žaidimų vienetų pardavimus.

Filmas prasideda trumpa įžanga, kurioje vaizduojami orkų rasės atstovai ir jų lyderis Guldanas. Jų pasaulis yra arti išnykimo ribos, tad jų lyderis, nusprendė atidaryti portalą ir keliauti užkariauti naujų žemių. Filmas puikiai supažindina žiūrovą su įvairiomis filmo ypatybėmis. Perteikiama informacija apie filme egzistuojančias rases, magiją ir kėslus. Gėris prieš blogį, nenustojantis karas tarp žmonių ir orkų, išdavystės ir artimųjų mirtys – visa tai puikiai atvaizduota šiame filme.

Istorija išties įtraukia ir veiksmo filme tikrai netrūksta. Mūšiai su daug specialiųjų efektų, atrodo itin realistiškai. Ką jau kalbėti apie visą aplinką, grifus ir magiją, kuri įvairiapusiškai papildo filmą. Už specialiuosius efektus buvo atsakingi „ILM Visual Effects“, kurie tikrai nesnaudė ir padirbėjo iš peties. Tiek vaizdo, tiek garso efektai pagyvino visą filmą ir veiksmo scenas, kurių tikrai buvo apstu.

Bėda su milžiniškų biudžetų fantastiniais blokbasteriais ta, kad jeigu toks filmas, sukurtas už 300 milijonų dolerių, uždirbo dvigubai daugiau, tai iš tikrųjų reiškia, jog projektas tik susigražino investuotas lėšas, nes 50 procentų pajamų lieka rodytojams. Kad toks filmas iš tikrųjų būtų labai pelningas, jo uždarbis turi artėti prie milijardo. „Warcraft: Pradžia” su 160 mln. kino teatruose uždirbo 439 mln. kas atrodytų neblogai, bet tai nėra geras rezultatas, nes pagrindinės pajamos filmo buvo uždirbtos Kinijos rinkoje, o ten platintojai gauna tik 25 proc. nuo parduotų bilietų sumos. Tad apie mintys apie planuojamą filmo tęsinį padėtos į stalčių. (A.B.)

9. „ALITA: KOVOS ANGELAS“ (Alita Battle Ange, 2019)

Daugelio atmintinų veiksmo filmų režisierius Robertas Rodriguezas juostoje „Alita Kovos angelas“ savo kūriniui siužetą aptiko japoniškoje mangoje (taip Tekančios saulės šalyje įprasta vadinti rimtus komiksus – Amerikoje panaši kūryba vadinama grafiniais romanais). Japono Yukito Kishiro manga „Gunnm“ (1991 – 1995), pagal kurią sukurta „Alita“, priklauso kiberpanko fantastikos žanrui, o tokios rūšies kūriniams būdinga ateities pasaulį vaizduoti itin niūriai, akcentuojant tai, kad technologijų iš(si)vystymo lygis čia atvirkščiai proporcingas skurde bei chaose gyvenančiai žmonijai. Dar japonų fantastinėms mangoms būdinga tai, kad dėl šviesaus žmonijos rytojaus čia dažniausiai kovoja paaugliai – telepatinių galių turintis jaunas baikeris Tetsuo (Katsuhiro Ôtomo „Akira“) ar jauna paauglė kiborgė Alita.

Filmo „Alita Kovos angelas“ siužetas plėtojasi XXVI a. Didysis karas prieš tris šimtmečius nusiaubė Žemę, bet ir dabar gyvenimas į įprastas vėžes nesugrįžo. Dar prieš prasidedant karui žmonės išmoko statyti skraidančius miestus. Dabar iš jų liko tik tarp dangaus ir buvusios Žemės kybantis Zalemas, o jį reikalinga energija aprūpina Geležinis miestas, kuris kartu yra ir milžiniškas Zalemo atliekų sąvartynas.

Kartą Geležinio miesto metalo laužo kapinyne kibernetikos daktaras Ido (Christophas Waltzas) aptinka viršutinę sulaužytos kiborgės dalį ir šį kibernetinį organizmą savo laboratorijoje prikelia naujam gyvenimui. Dabar Alitą (Rosa Salazar) ne tik nepamena, kas ji tokia, bet ir neturi jokio suvokimo apie ją supantį pasaulį. Todėl viskas Alitai yra nauja, kiekviena patirtis yra pirmoji gyvenime. Merginai teks ateities pasaulyje patirti visa tai, kas senais laikais buvo įprasta Žemės gyventojams – džiaugsmus ir nusivylimus, meilę ir mirtinus pavojus. Tačiau Alita nėra paprasta mergina, kurią persekioja postapokaliptinio pasaulio piktadariai – jiems rūpi sužinoti visas paslaptis, kuriomis grįstos seniai prarastos Alitos kibernetinio organizmo technologijos.

Šį siužetą buvo sumanęs ekranizuoti pats Jamesas Cameronas, tačiau fenomenali „Avataro“ sėkmė ir su juo susiję kiti projektai vis atidėliojo „Kovos angelo“ planus, kol galiausiai režisierius pardavė jam priklausiusias teises, o pats pasitenkino prodiuserio funkcijomis.

Filmo biudžetas 170 mln. Pajamos 404 mln. Bėda ta pati kaip ir su „Warcraft: Pradžia”. Fimas neuždirbo tiek kiek tikėtasi ir atsižvelgiant į tai, kad 50 proc. pajamų pasiima kino tetrai, o dar problemos su Kinijos platinimo sitema filmas iš esmės neatsipirko. (G.J.)

8. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)

 Šis mokslinės fantastikos filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo taip, tarsi neįmanoma, jog jis nesulauktų sėkmės. Aktorių sąraše – tokios Holivudo žvaigždės kaip Ryanas Goslingas, Harrisonas Fordas ir Jaredas Leto, gausybė teigiamų atsiliepimų iš žymiausių kino kritikų ir mėgėjų bei 2 laimėti „Oskarai“ ir šimtai kitų apdovanojimų, atrodytų, kalba už save. Šis filmas – 1982-aisiais išleisto „Blade Runner“ tęsinys, kuriame vaidmenis atliko ir pirmojoje dalyje vaiidnę H. Fordas ir Edwardas Jamesas. Veikėjai sukurti remiantis amerikiečių rašytojo Philipo K. Dicko mokslinės fantastikos knyga „Do Androids Dream of Electric Sheep?“, parašyta 1968-aisiais. Kino juosta buvo įtraukiama į geriausių metų filmų sąrašus, o įspūdingi specialieji efektai sulaukė galybės papildomo dėmesio.

Veiksmas vyksta 2049-aisiais metais Los Andžele, Kalifornijoje. Pareigūnas K Los Andželo policijos departamente dirba „bėgančiu skustuvo ašmenimis“ – jis ieško ir naikina senosios kartos replikantus, galinčius pakenkti visuomenei. Paieškų metu jis aptinka netikėtą radinį, kuris sukrečia ir iš esmės pakeičia visą situaciją. Atradimas nuveda K pas buvusį „bėgantį skustuvo ašmenimis“, Ricką Dekardą, kuris paslaptingai dingo dar 2019-aisiais. Narpliodamas vis naujus atradimus K savyje randa vis daugiau prisiminimų, kurie susiję su jo vykdomo tyrimo detalėmis. K užsukus veiksmą, kuriam kelio atgal nėra, jam tenka sužinoti daug naujo apie save ir visą pasaulio santvarką. Filmas išsiskiria tuo, kad jis nėra visiškai priklausomas nuo savo pirmtako, jame kone visi veikėjai yra nauji, taip pat ir atskira siužeto linija.

Nepaisant begalės teigiamų įvertinimų ir apdovanojimų, finansine prasme filmas neatsipirko – turėjęs maždaug pusantro šimto milijonų JAV dolerių biudžetą, jis uždirbo viso labo tik 260 mln. dolerių. (M.Š.)

7. „Mirtingos mašinos“ (Mortal engines, 2018)

 „Žiedų valdovo“ ir „Hobito“ kūrėjas Peteris Džeksonas su „Oskaro“ laureatu Christianu Riversu ekranizavo Philipo Reeve knygos fantastinį nuotykių pasakojimą „Mirtingos mašinos“ (angl. „Mortal Engines“). Filme pasirodė debiutuojanti aktorė Jihae suvaidinusi viena iš pagrindinių rolių – maištautoją Anna Fang. Sunku pasakyti, kad tai pirmasis nepatyrusios aktorės filmas, nes su vaidmeniu roko dainininkė susitvarkė pakankamai gerai. Aktoriai atskleidė, kad šiam fantastiniam nuotykių filmui suvaidinti prireikė daug fizinių jėgų ir lakios vaizduotės prie žaliojo ekrano. Galima tik įsivaizduoti, kiek „Mirtingos mašinos” aktoriams teko paplušėti prie žaliojo ekrano, tačiau vizualiniai efektai filme įrodo, jog buvo verta. Didžiausią nuostabą žiūrovui sukelia būtent judančių miestų trimatės animacijos, kurios su metalo skambesiu ir dundančios žemės garso takeliais sukuria šiurpuliukus sukeliantį reginį kino ekrane. Gali būti, kad skaičiusiems knygą, filmas bus dar viena nevykusi ekranizacija, tačiau kino ir spragėsių gurmanams tai vienas iš geriausių 2018 metų vizualiniais efektais apipintų kino juostų. Knygos „Mirtingos mašinos” autorius P. Reeve meno kūriniu neliko nusivylęs ir džiaugiasi Christian Rivers pastatytu filmu.

Stimpankinio filmo veiksmas vyksta praėjus tūkstančiams metų po civilizacijos žlugimo – „šešiasdešimties minučių karo”. Didžioji dalis sėslių gyvenviečių yra nušluotos nuo žemės paviršiaus ir pasaulyje pradeda karaliauti ant vikšrų judantys miestai, kurie medžioja ir praryja mažesniuosius. Senoji technika vaizduojama kaip vertingas kuras, kuris padeda sunkioms garo mašinoms judėti arba keliauja į muziejų vitrinas. Tuo tarpu mažesni miestai stengiasi gyventi taikiai ir bendradarbiauja mainydami senkančiais resursais. Europą bandančiame užvaldyti grėsmingame Londono mieste susikerta archeologo Tomu Natsworthy (akt. Robertas Sheehanas) ir pavojingos pabėgėlės Hester Shaw (akt. Hera Hilmar) keliai. Visiškai skirtingos asmenybės atranda bendrą tikslą – sustabdyti Londono mero Thaddeuso Valentine (akt. Hugo Weavingas) ginklo – “Medūzos” veikimą ir pakeisti griūvančią žmonijos ateitį.

Įspūdingų specialiųjų efektų kupinas filmas kainavo beveik pusantro šimto mln. dolerių, ir iš anksto jau buvo prognozuojama, kad jis taps nuostolingu. Specialistų spėjimai pasitvirtino, ir filmas uždirbo tik kiek daugiau nei 83 mln. dolerių. (M.Ž.)

6.DREDAS“ (Dredd, 2012)

Pirmą kartą su Carloso Ezquerros komikso herojumi Dredu susipažinome žiūrėdami filmą „Teisėjas Dredas“ (Judge Dredd, 1995, rež. Danny Cannonas), kuriame Sylvesteris Stallone vaidino trečiame tūkstantmetyje „Prakeikta žeme“ tapusioje žmonių planetoje tvarką darantį teisėją. Buvusią žmonių civilizaciją sunaikinę kataklizmai pavertė ateities pasaulį tikra kriminaline kloaka, kurioje itin nuožmiais nusikaltimais išsiskiria Mega Miestas. Teisėsaugos sistema jau nebepajėgia susitvarkyti su gatvėje siaučiančia anarchija ir viską kontroliuojančiais banditais, todėl tvarkdarių funkcijos ir ypatingi įgaliojimai suteikti elitiniams kovotojų būriams, kurių atstovai gali sulaikyti nusikaltėlius, juos nuteisti ir įvykdyti nuosprendį.

Filmas buvo panašus į spalvingą veiksmo scenų, gaudynių ir specialiųjų efektų kaleidoskopą, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Sylvesteris Stallone čia demonstruoja viską, ką geriausiai moka ir už ką jį myli milijonai gerbėjų visame pasaulyje. O rimtesnio kino mėgėjams scenaristai parengė psichologinį motyvą: Dredui tenka kovoti dar ir su tikru savo broliu Riku (Armandas Assante), kuris po genetiniu eksperimentų pavirto „tobulu“ nusikaltėliu.

Naujoji šio siužeto versija „Dredas“ (2012 m., rež. Pete’as Travisas) kurtas jau 3D formatu. Modifikuotas ir pats siužetas, iš kurio liko tik svarbiausia – veiksmo laikas ir labai „toksiška“ aplinka.

Ateities Amerika pavirtusi pragaištingais radiacijos spinduliais apšvitinta dykviete. Jos rytinėje pakrantėje nuo Bostono iki Vašingtono driekiasi Mega Miestas Vienas – milžiniškas metropolis, kuriame klesti smurtas, o 400 milijonų jo gyventojai gyvena pastovioje baimėje. Vienintelė jų viltis – tvarką miesto chaose bandantys įvesti Teisėjai. Jie yra ir įstatymo sergėtojai, ir prisiekusieji, ir teisėjai ir budeliai.

Jų trape išsiskiria Dredas (Karlas Urbanas), įkūnijantis geriausias ateities pasaulio įstatymo sargo savybes. Vyriausiasis Teisėjas skiria Dredui užduotį – išmokyti naujokę Kasandrą Anderson (Olivia Thirlby), dėl genų mutacijos turinčią aiškiaregystės gebėjimą, o ši savybė ir sugebėjimas skaityti kitų mintis yra didelis pranašumas tiriant nusikaltimus.

Įvykus siaubingam trigubam nusikaltimui, Teisėjų porelė išvyksta į Abrikosmedžio kvartalą, į kurį retai kas drįsta įžengti – tai 200 aukštų vertikalūs lūšnynai, kuriuos valdo nuožmusis Ma-Ma klanas. 

Nors filmas kainavo ne tokius įspūdingus 50 mln. kino teatruose juosta surinko dar mažiau, apie 41 mln., kas yra visiška nesėkmė. (G.J.)

5. „VALERIANAS IR TŪKSTANČIO PLANETŲ MIESTAS“ (Valerian and the City of a Thousand Planets, 2017)

Tai kol kas vienas naujausių Luco Bessono filmų, kurio veiksmas plėtojasi dar vėliau, negu „Penktajame elemente“.

XXVIII-ojo amžiaus Žemėje gyvenantys Valerianas ir Lorelina yra jauni, bet itin gabūs specialieji agentai, prižiūrintys tvarką žmonių gyvenamose teritorijose. Gavę naują užduotį, porininkai išskrenda į Alfą – įspūdingą kosminį megamiestą, dar žinomą „tūkstančio planetų“ pavadinimu. Nuvykę į vietą, jie išsiaiškina, kad šią kelis amžius garsėjančią taikos oazę – idealią visų Visatos rasių taikaus sambūvio vietą (čia gyvena daugiau nei 30 milijonų būtybių iš tūkstančių aplinkinių pasaulių) – pasikėsino užgrobti kažkokios paslaptingos, galingos ir destruktyvios jėgos.

Majoras Valerianas ir seržantė Lorelina nedvejodami stoja į kovą ne tik už Alfą, bet ir visos Visatos ateitį. Juos vaidinantys Dane‘as DeHaanas ir Cara Delevingne atrodo visi kaip Roberto Rodriguezo „Šnipų vaikučių“ porelė maždaug po dešimties metų.

Žiūrovų tarpe fantastiškai populiarios komiksų ekranizacijos dabar daug kam neduoda ramybės. Studijų vadovai noriai į tokius projektus (ypač Marvelo produkciją) investuoja milžiniškas pinigų sumas, nes žino, kad jos greitai atsipirks. Na, o rimti režisieriai (tokie, kaip Martinas Scorsese ir kolegą parėmęs Francis Fordas Coppola tokius filmus vadina „pramogų parko atrakcionais“, auginančiais naujas kartas, kuriems kinas asocijuosis tik su pramoga.

Pagal Pierre‘o Christino ir Jeano-Claude‘o Mézières komiksų knygas sukurtas filmas „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ savo mastais ir biudžetu (177 mln. dolerių) jau artėja prie holivudinės produkcijos ir net gali pasikviesti tokias kino žvaigždes bei pramoginio pasaulio atstovus, kaip Rutgeris Haueris (jis suvaidino Jungtinių Pasaulio valstijų prezidentą), dainininkė Rihanna (ateities kabareto šokyje mėgdžiojanti vienu metu ir Marilyn Monroe ir Lizą Minnelli), Ethanas Hawke‘as (apsikarstęs grandinėmis ir su auskaru nosyje) bei Clive‘as Owenas (vaidinantis ateities pasaulio fašistinio tipo organizacijos lyderį). Garsenybių šiame filme yra ir daugiau.

Jau pirmoje „Valeriano…“ scenoje Lucas Bessonas mėgina pakartoti Stanley Kubricko „2001: Kosminės odisėjos“ bandymą visą žmonijos evoliuciją sutalpinti į kelis epizodus. Tik L. Bessonas žmonijos evoliuciją pradeda ne nuo priešistorinių, o nuo mums artimesnių asociacijų, užtai į ateitį nukeliauja gerokai toliau. Štai kosminėje „Alfoje“ rankas vienas kitam spaudžia JAV ir Rusijos prezidentai, o toliau kaleidoskope (skambant Davido Bowie dainai “Space Oddity”) keičiasi tolimesnių laikų politinės diplomatijos ritualai, kai žmonių atstovai sveikinasi su visokiausiais humanoidais (kai kurie jų net rankų neturi, todėl protokolinį ritualą tenka užtikrinti kitokiais būdais).

Deja, po tokio šaunaus prologo prasideda standartinė komikso istorija apie tai, kaip laimi draugystė, o Gėris nugali Blogį. Tiesą sakant komiksų gerbėjams to pilnai užtenka.

Filmo biudžetas 177 mln. Pajamos: 225 mln.

4.JUPITERĖ. PABUDIMAS“ (Jupiter Ascending, 2014)

Po daug triukšmo kino pasaulyje pridariusios fantastinės trilogijos „Matrica“ brolių Andy ir Larry‘io Wachowskių kūryboje ir gyvenime įvyko daug permainų. Didžiausia buvo ta, kad Larry pasikeitė lytį ir tapo Lana. Kurį laiką brolių Wachowskių tandemas tapo brolio ir sesers duetu. Po šių permainų jiedu drauge sukūrė niekuo ypatingu nepasižymintį lenktynių filmą „Speed Racer“ (2008 m.) ir prisidėjo prie kolektyvinio darbo „Debesų žemėlapis“ (2012 m.).

Galiausiai ir kitas sėkmingo tandemo narys Andy pasikeitė lytį ir pavirto Lilly. Ir dabar jau net prie „Matricų“ rašoma, kad jas sukūrė seserys Lana ir Lilly Wachowski.

Nesiimu vertinti, ar lyties keitimai išsprendė brolių, virtusių seserimis, psichologines problemas ir pagerino jų fizinę savijautą, tačiau net ir plika akimi matosi, kad jųdviejų naujiems filmams tai tikrai neišėjo į naudą. Joks kitas porelės projektas, tiek prodiusuotas, tiek ir režisuotas (išimtis „Debesų žemėlapis“, bet ir tai tik todėl, kad filmas sukurtas pagal gerą romaną ir prie šio projekto dar prisidėjo režisierius Tomas Tykweris), nebuvo sėkmingi nei finansine, nei juo labiau menine prasme.

Jupiterė. Pabudimas“ šią tendenciją puikiai iliustruoja.

Filmas pasakoja apie tolimą ateitį, kai kosmoso užkariavimas jau seniai virto įprasta realybe. Žemės dukra Jupiterė Džouns (aktorė Mila Kunis) kartą sužino, kad jai lemta pakeisti tvarką Visatoje.

Šiai misijai filmo autoriai parinko išties egzotišką personą. Mat Jupiterės Džouns tėvas Maksimilijanas Bolotnikovas buvo slaptųjų tarnybų Sankt Peterburge nužudytas mokslininkas, o jo žmona pabėgo į Ameriką ir apsigyveno Čikagoje. Užaugusi Jupiterė padėjo motinai tvarkyti turtuolių namus, o laisvalaikiu domėjosi tolimaisiais dangaus kūnais. Norėdama įsigyti teleskopą mergina net sutinka parduoti savo kiaušialąstes. Bet operacijos metu paaiškėja, kad gydytojai ir slaugytojai iš tikrųjų yra iš tolimų galaktikų atsiųsti Sergėtojai, kuriems įsakyta merginą nužudyti.

Žinoma, piktadariams savo tikslo pasiekti nepavyksta, nes Jupiterę ima gelbėti buvęs karys Keinas Vaizas (Channing Tatum), dabar tapęs tarpgalaktiniu medžiotoju.

Toliau bus dar gražiau! Tik kažkodėl neima didelis džiaugsmas, stebint vis labiau didėjantį absoliučiai nerealių situacijų rinkinį, tikrai vertą „Auksinių aviečių“.

O gal autoriai kaip tik to ir siekė. Juk vienas dažniausiai jaunimo vartojamų universalių apibudinimų ir yra „nerealus“. Nors filmo biudžetas pakankamai įspūdingas 176 mln. filmas kino teatruose surinko tik 183 mln. Turint omenyje, kad pusė šios sumos atitenka kino teatrams, tai yra pakankamai tragiškas rezultatas. (G.J.)

3.VISKĄ PRISIMINTI“ (Total Recall, 2012)

Prieš aštuonerius metus pasaulio žiniasklaida buvo paviešinusi sensacingą žinią – po daug metų trukusio pasiruošimo amerikiečių mokslininkams pavyko pasiekti Marsą, kurio paviršiuje nusileidęs specialus prietaisas, vadinamas marsaeigiu, atsiuntė kelias „raudonosios planetos“ paviršiaus nuotraukas. Ko gera, netrukus gausime moksliškai pagrįstą atsakymą į daug dešimtmečių žmones dominusį klausimą: Ar yra gyvybė Marse?

Rašytojai į šią septintą pagal dydį Saulės sistemos planetą ėmė skraidyti seniai. Pirmieji šį maršrutą įsisavino rusų fantastai, kurių knygų herojai savo kailiu patyrė Marso civilizacijos specifiką. Po II pasaulinio karo šią temą nuosekliausiai vystė amerikietis Ray‘us Bradbury, „Marso kronikose“ papasakojęs išgalvotą Marso kolonizavimo istoriją. O jo pasekėju laikomas fantastas Philipas K.Dickas mintyse į Marsą taip pat vyko ne kartą.

Fantastinis filmas „Viską prisiminti“ sukurtas pagal jo apsakymą „Mes jums viską priminsime urmu“, parašytą dar septintajame dešimtmetyje. Šis keistas tekstas prasideda tokiu sakiniu: „Jis prabudo ir… užsimanė skristi į Marsą“. Tokį norą dažnai pajunta ateities pilietis Daglas Kveidas, gyvenantis „naujame nuostabiame pasaulyje“, kurio vizijas taip mėgsta vaizduoti fantastinių filmų kūrėjai.

Ateities pasaulis filmuose visada atrodo kaip baisus košmaras, ištikęs žmoniją po dar vieno karo arba panašių pragaištingų kataklizmų. Režisieriaus Leno Wisemano filmas „Viską prisiminti“ – ne išimtis. Veiksmas prasideda 2084-aisiais metais, kai mums žinomas pasaulio žemėlapis pasikeitė neišpasakytai. Visuotinio atšilimo įtakoje nemažą Žemės rutulio dalį apsėmė vanduo, o tokio likimo išvengusias teritorijas pasidalino dvi galingiausios jėgos – Jungtinė Britų Federacija (buvusios Europos ir Amerikos sąjunga, kurios pinigines kupiūras puošia Baracko Obamos portretas) ir Kolonija (Australijos, Azijos ir Afrikos šalių aljansas, išoriškai panašus į ateities Los Andželą, prieš tris dešimtmečius sukurtą kitoje P.K.Dicko ekranizacijoje „Bėgantis skustuvo ašmenimis“). Priešiška įtampa tarp šių polių nenuslūgsta nė minutei, nes abiem sąjungoms vadovaujantys korporacijų lyderiai trokšta valdyti pasaulį be jokių konkurentų.

Pirmą kartą istoriją apie Daglo Kveido skrydžius sapnuose ir tikrovėje 1990 metais Holivude ekranizavo olandų režisierius Paulas Verhoevenas, o pagrindinį vaidmenį tąsyk suvaidino Arnoldas Schwarzeneggeris. Bet lyginti šį filmą su naujuoju nereikėtų. Priešingu atveju L. Wisemano opusą reikėtų pavadinti „Viską pamiršti“. Mat iš originalo naujoje versijoje liko tik siužeto draiskalai, o rimtus samprotavimus provokavusi istorija apie pagrindinio herojaus pastangas atrasti savo tikrąją tapatybę pavirto holivudiniu veiksmo kinu, labiau primenančiu Steveno Spielbergo fantastinį trilerį „Įspėjantis pranešimas“ (2002 m.), kuriame C.Farrellas taip pat vaidino, tik buvo likęs Tomo Cruise‘o šešėlyje. Gal todėl ir citatų iš „Įspėjančio pranešimo“ naujoje „Viską prisiminti“ versijoje yra kur kas daugiau, nei noro priminti prasmingiausius P. Verhoeveno filmo momentus.

Filmo biudžetas: 125 mln., filmo pajamos: 198 mln. Pusę šios sumos atskaičiavus kino tetrams, nuostolis akivaizdus. (G.J.)

2. „ERDVĖLAIVIŲ KARIAI“ (Starship Troopers, 1997)

Tai vienas iš keturių režisieriaus Paulo Verhoeveno Holivude sukurtų fantastinių filmų. Pirmasis buvo garsusis „Robotas policininkas“ (RoboCop, 1987) – begalę pamėgdžiojimų pagimdęs futuristinis veiksmo trileris apie neįveikiamą idealų ateities pasaulio tvarkos saugotoją. Pagal fantastinės literatūros klasiko Philipo K. Dickoapsakymą sukurtame filme „Viską prisiminti“ (Total Recall, 1990) Arnoldo Schwarzeneggerio herojus dažnai sapnuoja Marso planetą ir jam kažkodėl atrodo, kad jis jau seniai ten yra buvęs: ne vienas, bet žavios brunetės (Sharon Stone) draugijoje.

Paskutinis (ketvirtasis) fantastinis filmas „Nematomas žmogus“ (Hollow Man, 2000) pasakoja apie tai, kaip talentingas išradėjas Sebastianas Keinas (jį suvaidino Kevinas Baconas), vykdydamas svarbų Pentagono užsakymą išrasti serumą, galintį žmogų padaryti nematomu, pirmasis ryžosi išmėginti stebuklingą vaistą.

O „Erdvėlaivių kariai“ sukurti pagal Roberto A. Heinleino fantastinį romaną, knygų rinkoje pasirodžiusį dar 1959 metais ir vaizdavusį tolimą ateitį, kurioje Žemę valdo kariškiai. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo paūmėjęs šaltasis karas ir amerikiečiai kūrė nemažai filmų apie komunistų keliamą grėsmę JAV demokratijai.

Roberto A. Heinleino fantastinė knyga gimė iš tos pačios fobijos, tik didžiausi žmonijos priešai čia – ne kalašnikovais ginkluoti sovietų kariai, o labai karingai nusiteikę nuožmūs ir milžiniški vabzdžiai. Bet „Erdvėlaivių kariai“ nėra jau klasika tapusios fantastinės knygos ekranizacija. Patyręs scenaristas Edas Neumeieris iš Roberto A. Heinleino romano pasiskolino tik kai kuriuos motyvus ir iš jų nuaudė visai kitokį kilimą.

Jeigu žiūrėdami šį specefektais perpildytą filmą bandysite suvokti jo ideologiją, pastebėsite keistas paraleles su socializmo ir fašizmo (!) idealais.

Naują nuostabų ateities pasaulį bando kontroliuoti kariškiai, aprengti ir apginkluoti kaip ankstesnis Paulo Verhoeveno herojus robotas policininkas. Bet net ir lazeriais ginkluoti šie superkariai dažnai pralaimi mūšiuose su kosminiais mutantais – protingais milžiniškų gabaritų vabalais, bombarduojančiais žmonių planetą asteroidais. O ateities pasaulio visuomenė yra kažkoks tarpinis variantas tarp „brandaus socializmo“ ir atvirai fašistinio režimo, kurio pamatinės vertybės yra valstybinė ideologija, patriotizmas, ištikimybė vadovybei ir karinei priesaikai.

Kaip ir dera fantastiniams filmams, siužetas privalo koncentruotis aplink supermeno galių turintį gelbėtoją (arba gelbėtojus), ir jų „Erdvėlaivių kariuose“ tikrai nepritrūksta. Šaunaus desantininko Džonio Riko (Casperas Van Dienas) ir žavios pilotės Karmen (Denise Richards) vadovaujama karių komanda kosminiu žvaigždėlaiviu keliauja į visatos platybes, kad galėtų tolimose prieigose pasitikti priešą ir išgelbėti nuo jų invazijos savo planetą.

Tie, kurie tuoj pat puolė smerkti režisierių už neva akivaizdžią fašistinės estetikos fetišizaciją, apimti įkarščio nepastebėjo ryškios ironijos, su kuria pateikiami „ketvirtojo reicho“ atributai. Bet filmo autorių ironija nukreipta ne vien tik į praeitį ir kai kurių grupuočių revanšistines svajones. Neįmanoma nepastebėti tik truputėlį užmaskuotų šiuolaikinės Amerikos požymių – nusivylimą demokratijos principais, „tvirtos rankos“ ilgesį, jaunimui gerai įskiepytą lyderystės virusą ir, žinoma, amerikietišką patriotizmą, sumišusį dar ir su kilnaus keršto troškimu.

105 mln. dolerių kainavę „Erdvėlaivių kariai“ buvo nominuoti Oskarui tik vienoje kategorijoje – už geriausius vizualinius efektus, bet šis prizas (vienas iš vienuolikos!) atiteko „Titanikui“.

Užtai savąjį prizą „Saturnas“ Paulo Verhoeveno filmui atidavė Fantastikos ir siaubo filmų akademija (Academy of Science Fiction, Fantasy and Horror Films), įsteigta 1973 metais.

Filmo biudžetas: 105 mln. Pajamos: 121 mln. Didelė nesėkmė.(G.J.)

1. „DŽONAS KARTERIS“ (John Carter, 2012)

Šimtus milijonų kainavęs niekalas. Dabartinių „Transformerių“ lygio kino auditoriją labai apsiskaičiusia, tikriausiai, nepavadintų niekas. Geriausiai jos mažaraštingumo lygį charakterizuoja beviltiškai nykūs internetiniai komentarai bet kokia tema. Vaizdelis būtų kur kas malonesnis, jei prie kompiuterį jaunystę leidžianti karta būtų pripratinta skaityti gerą literatūrą. Bet skaityti rimtas knygas – varginantis užsiėmimas. Kur kas paprasčiau visiems literatūriniams žanrams priešpastatyti komiksą. Lygiai tokias pačias taisykles dabar diegia ir jaunimui skirtų filmų kūrėjai. Užuot skatinę susidomėjimą pasaulinės mitologijos lobynais, jie siūlo primityvų surogatą („Titanų įniršis“ ir pan.), o fundamentalų istorijos pažinimą keičia spalvingų paveikslėlių rinkiniu (300“).

Pirmieji komiksai atsirado Europoje kartu su laikraščiais – XVIII ir XIX amžiuje. Bet, ko gera, palankiausią dirvą ši europietiška mada surado Jungtinėse Amerikos valstijose. Ši mada sutapo su kino išradimu, todėl gana anksti komiksas ir kinas ėmė žengti greta. O jau trečiajame XX a. dešimtmetyje kartu su Walto Disney‘aus animacinių komiksų personažais žurnale „Tit Bits“ pasirodė pirmosios Halo Fosterio pieštos „Tarzano“ serijos, iliustruojančios amerikiečių rašytojo Edgaro Rice‘o Burroughso nuotykių knygas.

Nuotykių komiksas „Džonas Karteris“ taip pat sukurtas pagal Burroughso nuotykių knygą. Pirma istorija apie šį herojų JAV žurnale „All-Story“ buvo atspausdintą 1912-ųjų vasarį. Keista, bet anksčiau kino kūrėjai šiuo supermenu nebuvo susidomėję, nors istorijose apie Džoną Karterį yra viskas, ką mėgsta amerikiečiai, savo skonį seniai sėkmingai eksportavę į visą likusį pasaulį.

Pilietinio karo nualintas veteranas Džonas Karteris visai nelauktai atsiduria Marse, kur patenka į keistų milžiniškų būtybių nelaisvę. Prieš savo valią patekęs į šią pavojingą vietą vyras ryžtasi pabėgti ir vos ištrūkęs sutinka Heliumo princesę Deją, kurios didžiausia svajonė – sutikti didvyrį, kuris galėtų išlaisvinti jos planetą nuo piktųjų įsibrovėlių.

Bet po daugelio pataisymų „Džonas Karteris“ reikiamo įspūdžio nedaro. Visur akis bado holivudiniai štampai, o beveik visi personažai atrodo kaip marionetės, aprengtos „second hand“ parduotuvių kostiumais. Bet net ir jie nesugeba paslėpti skurdaus siužeto ir iš ekrano dvelkiančio nuobodulio, kurį iki galo ištverti nelengva.

Šis filmas absoliutus rekordininkas. Filmo biudžetas 250 mln. filmo pajamos 284 mln. Atskaičius 50 proc. kino teatrų uždarbį nuostolis katastrofiškas. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Alius Bingelis, Martynas Žiūrys, Martyna Šalčiūtė

Taip pat skaitykite: 10 vizualiai stulbinančių pastarųjų dešimtmečių filmų

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: