Pastaraisiais metais išpopuliarėjo distopiniai filmai, kuriuose yra humoro ir satyros elementų. Nors distopijos žanras paprastai siejamas su tamsiomis ir grėsmingomis temomis, į šiuos filmus pavyksta įterpti komiškų elementų, kurie suteikia naują požiūrį į tradicinį distopinį pasakojimą. Šiame straipsnyje nagrinėsime 10 distopinių filmų, kuriuose niūrios temos sėkmingai derinamos su humoru.
Humoras jau seniai pripažintas kaip galinga socialinių komentarų ir kritikos priemonė. Į distopijos kontekstą įtraukiant komedijos elementus, siekiama paneigti su šiuo žanru dažnai siejamą niūrumą ir neviltį. Supriešindami distopinio pasaulio absurdą su humoru, šie filmai kviečia žiūrovus prieinamesniu ir linksmesniu būdu įsitraukti į pagrindines socialines ir politines problemas. Be to, humoras gali pasitarnauti kaip mechanizmas, padedantis susidoroti su nerimu ir netikrumu dėl ateities, leidžiantis žiūrovams susidurti su sudėtingomis temomis ir kartu atrasti lengvumo ir jausmų išlaisvinimo akimirkų.
Taigi, humoro įtraukimas į distopinius filmus turi didelę reikšmę visam žanrui. Kvestionuodami distopinio pasakojimo konvencijas ir į pasakojimus įtraukdami komedijos elementų, šie filmai išplečia spekuliatyviosios fantastikos temines ir tonacines galimybes. Be to, humoro įtraukimas leidžia distopiniams filmams pasiekti platesnę auditoriją, įtraukiant žiūrovus, kuriuos galbūt traukia vaizduotės kupinas pasaulio kūrimas ir socialiniai komentarai, bet kurie taip pat ieško pramogos ir lengvumo.
10. „Zombių žemė“ (Zombieland, 2009)
Siaubas – gerai. Kraujas, zombiai, pūvantys, rėpliojantys kūnai ir apokalipsė – irgi gerai. Ypač per Heloviną. Pokštai, kurioziškos situacijos, saviironija – dar geriau. „Zombių žemėje“ viso šito gėrio apstu. Režisierius Rubenas Fleisheris pateikia ne tik filmą puikiai tinkantį helovynui, bet ir stiprią, taip Holivudo pamėgtą, zombių apokalipsės parodiją. Tai tarsi įrodymas, kad kraujas ir kitokios šlykštybės gali ne tik gąsdinti, bet ir gana kokybiškai juokinti.
Dėl kokios priežasties kyla visos bėdos, karai, marai ir apokalipsės? Aišku, kad visos šitos bėdos apsireiškia dėl moterų kaltės. Jei ne silpnosios lyties atstovės, traiškančios viską aplink save, ir čia istorija būtų kur kas paprastesnė. Pagrindinis herojus simboliškai pavadintas Kolumbu keliauja per Ameriką namų link. Pastarasis turi aiškias taisykles, kurių laikantis jis geba išgyventi šioje nelengvoje kelionėje. Na ir, žinoma, šias savo paties sugalvotas taisykles jis ima laužyti dėl merginos. Pradėjus jas laužyti iškyla pavojus jo egzistencijai ir prasideda didžiosios linksmybės. Iš tiesų linksma stebėti, kaip akivaizdus nevykėlis, vėjo perpučiamas herojus kovoja su apšašusiais ir vaitojančiais gyvais lavonais. Įprastą matyti kiek kitokį, tvirtesnį ir patikimesnį pagrindinį herojų, todėl šis liurbis – didvyris sukelia nuoširdžią šypseną.
Filme gausu veiksmo, gana neblogo, stipraus humoro ir patrauklių veidų. Išskyrus zombių veidus Pastarieji nelabai traukia akį. Vienok, šio filmo negalima vadinti šedevru. Veikiau smagiu, nuotaikingu, vykusiu pokštu. Tai neabejotinai labiau vykęs pasišaipymas iš zombių invazijos, nei bandymas šaipytis iš vampyrų eros filmų saga „Vampyrai užkniso juodai“. Šiaip parodijai netrūksta subtilumo, netrūksta ir aštrumo. Balansas išlaikytas tobulai, gaila tik, kad tai nėra filmas paliekantis kažką atmintyje ilgai.
Režisierius Rubenas Fleisheris itin taikliai parinko aktorius savo personažams. Rodos jie tiesiog tobulai sutverti įkūnyti būtent tuos veikėjus, kurie jiems buvo priskirti. Pavyzdingas nevykėlis – Jesse Eisenberg, ideali, viską griaunanti aikštinga mergiotė – Emma Stone, trapi mažoji sesutė – Abigail Breslin ir senas kvanktelėjęs kaubojus – Woody Harrelson. Iš esmės vos keturi aktoriai, o kompanija tokia pilna, kad nieko jai ir nebeprikiši. Pilna ir įvairiapusiška.
„Zombių žemė“ – tai linksma ir kokybiška parodija. Šis filmas tikrai tiks draugų kompanijai, Helovino vakarui ar šiaip nuotaikai pasikelti. Bet tai nebus tas filmas, kurį rekomenduosite kiekvienam ir įtrauksite vienu pirmųjų numerių į sąrašą „būtina pamatyti“. (Raminta Česnaitė)
9. „Idiokratija“ (Idiocracy, 2006)
Ar gyvename kvailybės amžiuje? Idiotų epochoje? Atsakymas, žinoma, yra teigiamas, nes visur galima rasti pavyzdžių, rodančių siaubingą idiotizmą – nuo klimato neigėjų iki „plandeminės“ minios, kuri tiki, kad Covid-19 buvo sukurta Bilo Geitso rūsyje. Kita vertus, žmonės visada buvo nelogiškos būtybės. Geriau būtų klausti, ar mes, kaip rūšis, netampame kvailesni. Jei tai jau idiotų era, kas bus toliau?
„Idiokratija“, pasak filmo kūrėjo Mike’o Judge’o yra distopinė komedija (kurią jis režisavo ir kartu su Etanu Cohenu), kuri atvyko su savo terminologija, padedančia mums pasiruošti artėjančiam realybės žlugimui.
Filmas, kuriame teigiama, kad žemę paveldės ne moksliukai, o kvailiai, ir kad to pasekmės bus katastrofiškos, prasideda tokiu tikru įžanginiu žodžiu, kad net skauda. Filme matome vis besikeičiančius scenarijus, tiksliau dvi poras – protingą ir kvailą. Vieną minutę matome protingą suaugusių žmonių porą, diskutuojančią apie tai, kodėl jie dabar neturės vaikų („ne, kai rinka tokia, kokia yra“), ir… mažiau protingą porą, kurie dauginasi kaip triušiai („Aš maniau, kad jūs vartojate tabletes ar kažką panašaus?!“).
Pastebėjęs, kad „evoliucija nebūtinai atlygina už intelektą“, pasakotojas paaiškina, kad „nesant natūralių plėšrūnų, kurie galėtų išretinti bandą (silpnuosius), evoliucija tiesiog pradėjo atlyginti tiems, kurie dauginosi daugiausiai, o protinguosius paliko nykstančia rūšimi“.
Susipažinus su tokia filmo prielaida tekyla viena mintis… Čarlzo Bukovskio: „Pasaulio problema ta, kad protingi žmonės kupini abejonių, o kvaili – pasitikėjimo“.
Filme pasakojama apie paprastą žmogų Džo Bauersą (akt. Luke’as Wilsonas), kurį JAV kariuomenė atrenka dalyvauti eksperimente, kurio tikslas – išbandyti kriogeninę hibernaciją. Jis pasirinktas, nes yra vidutinis visais atžvilgiais: vidutinis intelekto koeficientas, vidutiniškai nekenksminga asmenybė, netgi vidutinis širdies ritmas. Įdėtas į hibernacijos aparatą, tikimasi, kad jis atsibus po metų, tačiau eksperimentas nepavyksta ir Džo ir jo bendrakeleivė – sekso darbuotoja Rita (akt. Maya Rudolph) – atsibunda po 500 metų. Dabar yra 2505 metai, o Džo yra pats protingiausias žmogus žemėje…
Aplinka suirusi, o šiukšlės sukrautos į didžiules krūvas, panašias į kalnus kaip filme „WALL-E“. Šis nerimą keliantis linksmas filmas sukelia ne mažesnį siaubą nei „1984-ieji“ (angl. 1984) ar „Puikus naujasis pasaulis“ (angl. Brave New World), tačiau eina kitu keliu – pabrėžia kolektyvinės nekompetencijos, o ne valstybės priespaudos keliamą pavojų. Žodyno „Urban Dictionary“ įraše rašoma: „Filmas, kuris iš pradžių buvo komedija, bet tapo dokumentiniu filmu“.
Filme žiauriai kritikuojama Amerikos korporacija, todėl jo platintojas „20th Century Fox“ susigriebė ir faktiškai palaidojo filmą, išleisdamas „Idiokratiją“ tik tiek kino teatrų, kad įvykdytų sutarties reikalavimus. Laikui bėgant filmas tapo kultiniu hitu. Juokai liejosi greitai ir gausiai, o prielaida, nors ir šiek tiek vienadienė, niekada nenusibosta. Pagrindinė mintis, žinoma, yra ta, kad žmonės turėtų rimtai žiūrėti į tokius dalykus kaip mokslas, moksliniai tyrimai ir žinios, kad nesukurtume savo idiokratijos.
Ar atsižvelgsime į perspėjimą? Šiuolaikinės egzistencijos kakofonijoje, kai tiek daug kvailysčių sklinda į mus iš tiek daug pusių, sunku būti optimistu. Vieną dieną būsimi žmonės gali paklausti (jeigu jie dar sugebės suformuluoti sakinį), kodėl mes neklausome?
8. „Brazilija“ (Brazil, 1985)
Drauge su kūrėjo Terry Gilliamo biografijoje esančiais filmais „Laiko banditai“ (angl. Time Bandits) ir „Barono Miunhauzeno nuotykiai“ (angl. The Adventures of Baron Munchausen) filmas „Brazilija“ sudaro vientisą trilogiją apie svajotojus. Labiau nei kituose dviejuose filmuose Semo Lowry (akt. Jonathan Pryce) svajonės yra labai pažodinės (jis kyla ant sparnų danguje, bet jį tempia žemyn darbas, motina ir t. t.) ir yra neatsiejamos nuo jo išlikimo ir sveiko proto.
Gilliamui sunkiai sekėsi filmą rodyti kino teatruose: filmas buvo iškarpytas, kad jo pabaiga būtų labiau įprastinė, o ne niūriai dviprasmiška, kaip iš pradžių buvo numatyta (ir kaip to reikalavo istorija), todėl Gilliamas išspausdino viso puslapio skelbimą „Variety“ su atviru laišku studijos pirmininkui Sidui Sheinbergui.
Tai pasakojimas apie mažą žmogų, kovojantį su didžiule, beveide biurokratija, 1984 m. ateityje, apaugusioje dusinančiomis taisyklėmis ir nuostatomis. Tačiau taisyklės neveikia, technologijos linkusios lūžti – dėl sprogimų kaltinami „teroristai“, ši etiketė taip pat taikoma tiems, kurie pažeidinėja taisykles, pavyzdžiui, laisvai samdomam santechnikui, kurį vaidina Robertas de Niro.
Filmui sunku klijuoti vieno konkretaus žanro etiketę. Paprastai jis vadinamas „distopine moksline fantastika“ (kas tikrai nėra blogai), tačiau tai taip pat satyra, drama, juodoji komedija ir galbūt net fantastinis filmas. Kaip ir daugelyje kitų distopinių mokslinės fantastikos filmų (pvz., Farenheito 451, Equilibrium, Bado žaidynės), „Brazilijoje“ vaizduojama totalitarinė visuomenė, tačiau tuo panašumai su kitais filmais ir baigiasi.
Visas beprotiško „Brazilijos“ pasaulio dizainas nepanašus į nieką, ką kada nors būsite matę kituose filmuose (galbūt išskyrus to paties režisieriaus sukurtus filmus). Kai panašios tematikos filmuose paprastai pasirenkamas futuristinis vaizdas, kurį lemia visi technologiniai pasiekimai, apie kokius tik gali svajoti scenaristai ir režisieriai, Terry Gilliamas pasirenka visiškai priešingą kryptį. Atrodo, kad jo filme technologijos nepadarė jokios pažangos nuo maždaug keturiasdešimtųjų ar penkiasdešimtųjų metų, o tos technologijos, kurios yra, neatrodo labai patikimos. Ir kitaip nei kituose distopiniuose filmuose, Gilliamas visų pirma nori ištirti ne niūrius totalitarinės visuomenės aspektus. Savo filme jis nori parodyti, kokie juokingai beprotiški, neveiksnūs ir juokingi yra daugelis priespaudos mechanizmų ir priemonių. Šia prasme „Brazilija“ daugiausia yra satyra, ir ji dažnai būna arba tamsiai juokinga, arba visiškai juokinga.
Puikiai surežisuotas, daugelyje dabar jau nugriautų pastatų, formavusių Didžiosios Britanijos pramoninį kraštovaizdį, filmas „Brazilija“ – tai „Monty Python“ ir George’o Orwello susitikimas, ir jis toks pat protingas, šmaikštus ir subversyvus, kaip ir skamba.
7. „Robotas policininkas“ (RoboCop, 1987)
Savo šalyje išgarsėjęs Nyderlandų režisierius Paulas Verhoevenas („Turkiški saldumynai“, 1973; Oranžiniai kareiviai“, 1977; „Ketvirtas vyras“, 1983; „Kraujas ir kūnas“, 1985) buvo pakviestas padirbėti Holivude, kuriame jis debiutavo fantastiniu veiksmo trileriu „Robotas policininkas“.
Taip fantastinis veiksmo kinas praturtėjo dar vienu populiariu personažu – į viduramžių riterį panašus nenugalimas biomechaninis policininkas padėjo Detroito pareigūnams tramdyti visai suįžūlėjusius nusikaltėlius.
Šį beveik neįveikiamą robotą sukonstruoja viena modernių technologijų kompanija Omni Consumer Products, norėdama palengvinti Detroito policininkams mirtinai pavojingą kovą su nusikaltėliais miesto gatvėse.
Veiksmas plėtojasi artimoje ateityje. Konfrontuodamas su žiauriais nusikaltėliais žūva policininkas Aleksas Merfis (Peteris Welleris), kuris bus atgaivintas ir paverstas biologiniu robotu. Įspūdingai atrodo Merfio „prisikėlimo“ scena, nufilmuota sudėtingų technologijų pagalbą pasinaudojant pokadriniu filmavimu (čia puikiai pasidarbavo vizualinių efektų virtuozas Philas Tippetas). Šis dar neregėtas tvarkos saugotojas – „robokopas“ – turi tik vieną trūkumą: jo elektronikai trūksta žmogaus smegenų. Bet ir ši problema greitai išsprendžiama.
Oskaras filmui atiteko garso efektų kategorijoje, o komercinė filmo sėkmė paskatino kurti dar kelis tęsinius.
Antrajame filme „Robotas policininkas 2“ (RoboCop 2, 1990, rež. Irvinas Kershneris) autoriai pakeitė pagrindinio herojaus “orientaciją” ir implantavo jam narkomafijos vado smegenis. Dėl to jis tapo panašus į pavojingą banditą.
Filme „Robotas policininkas 3“ (1993, rež. Fredas Dekkeris) kibernetinis galiūnas (jį suvaidino Robertas Johnas Burke’as) daro tvarką kur kas didesnėje apygardoje. Tarptautinė korporacija pavertė didelį miestą tikra karo zona. Įbaugintus miestelėnus nuo jiems paruoštos lemties gali išgelbėti tik stebuklas. Arba robotas policininkas.
2000-aisiais Robotas policininkas tapo TV serialo herojumi (jį vaidino Page’as Fletcheris).
O 2014-aisiais „Elitinio būrio“ režisierius José Padilha šį personažą vėl gražino į didžiuosius ekranus. Veiksmas vėl plėtojasi Detroite 2028-aisiais metus. Naujasis filmas praktiškai atpasakoja pirmojo siužetą, tik ženkliai jį išplečia ir pagyvina. (Gediminas Jankauskas)
Filmas šiurpus ir žiaurus, tačiau tam tikrais momentais ir pašėlusiai perdėtas – to pakanka, kad Robokopas veiktų ir kaip laukinis bei žiaurus veiksmo filmas. Tačiau nors kai kurie Robokopo smurto atvejai kelia nerimą, dauguma jų taip pat yra linksmai juokingi, tamsiai juokingi.
6. „Dead or Alive: Final“ (2002)
Juostos veiksmas vyksta postapokaliptinėje Jokohamoje, kur gyventojus griežtai kontroliuoja pusiau pamišęs meras, Riki Takeuchi yra kietas policininkas, o Sho Aikawa – prislėgtas klajoklis, kuris susideda su sukilėlių gauja. Kai gauja pagrobia Takeuchio sūnų, prasideda neišvengiamas susidorojimas.
Šį filmą reikia vertinti atsižvelgiant į kontekstą. Jo nereikėtų žiūrėti, jei nematėte pirmųjų dviejų filmų. Prieš žiūrint filmą tikrai nereikėtų tikėtis, kad pamatysite „Bėgantį skustuvo ašmenimis“ (angl. Blade Runner). Šio filmo biudžetas nėra toks didelis, bet tuo pačiu, tai kur kas įdomesnė kelionė.
Iš esmės tai mokslinės fantastikos filmas, kurio veiksmas vyksta ateities Jokohamoje (filmuota Honkonge), apie visuomenę, kurioje draudžiama daugintis. Režisierius Takashi Miike nėra iš tų, kurie pateikia visas savo priežastis ant lėkštutės, tačiau galima daryti prielaidą, kad dauginimosi įstatymas (įgyvendinamas duodant žmonėms piliulių) yra dėl per didelio gyventojų skaičiaus, pailgėjusios gyvenimo trukmės ir pan.
Įdomu tai, kad filme dialogai daugiausia vyksta kantoniečių kalba, o Sho ir Riki (kurie, kaip visada, puikiai atlieka savo vaidmenis) kalba japoniškai, ir tik keletas kalba angliškai. Filme yra panašios proporcijos veiksmo ir nuotaikingų akimirkų kaip ir „Dead or Alive 2“, nors šiame filme veiksmas labiau paremtas kovos menais ir atliktas labai geru Honkongo stiliumi. Filmo kinematografija labai maloni akiai: simetriški kadrai, gerai valdomos spalvos, kad oras atrodytų užterštas, be to, malonu matyti nesutrumpintus, ilgus kadrus, kurie šiais laikais Holivude tokie reti. Iš esmės šiame filme daug gero: geras humoro jausmas, įdomus veiksmas ir keletas labai gražių akimirkų. Tai puikus serijos užbaigimas. Galima būtų jį kritikuoti už tai, kad jis šiek tiek nuvalkiotas, bet argi tai nėra žavesio dalis?
Nors trys šios serijos filmai yra atskiri projektai, kuriuose tik dvi žvaigždės keičiasi vaidmenimis, o tai yra vienintelis tikras bendras veiksnys tarp praeitų filmo dalių. Šiame filme labiau apmąstoma ir jis žaismingas, o Sho Aikawa ir Riki Takeuchi – malonūs akiai. Ypač Aikawa čia nuostabus savo ikoniška išvaizda ir nestandartiniais judesiais. Visada stebina, kad laukinio sekso ir laukinio smurto režisierius gali taip gerai dirbti su vaikais. Labai maloni ir klaikiai juokinga baigiamoji stulbinančios trilogijos, kurioje yra beveik viskas, dalis.
5. „Delikatesai“ (Delicatessen, 1991)
Filmą sunku priskirti konkrečiam žanrui: tai siurrealistinė juodoji komedija, žmogiškoji drama, postapokaliptinis siaubo filmas, suktas trileris, futuristinė fantazija ir apskritai vienas keisčiausių ir originaliausių kada nors sukurtų filmų.
Šiame fantazijoje pasaulis buvo nuniokotas ir dabar trūksta maisto. Todėl maistas tapo neįkainojamas ir naudojamas kaip valiuta. Daiktai perkami grūdais, kukurūzais ir lęšiais, tačiau ne visi gali sau leisti prabangą valgyti, todėl kai kuriems teko griebtis kanibalizmo, kad ir toliau galėtų mėgautis maistu.
Pirmoji scena prasideda delikatesų parduotuvėje nenurodytoje Prancūzijos vietovėje, ir mums rodoma absoliučiai skani seka (be kalambūro), kurioje vyras desperatiškai bando pasislėpti šiukšlių dėžėje. Vėliau sužinome, kad taip yra todėl, kad šis „delikatesų fabrikėlis“ samdo darbininkus ir laiko juos pakankamai ilgai, kad jie pasisotintų, o paskui juos suvalgo delikatesų salono mėsininkas ir daugiabučio namo, kuriame jie gyvena, gyventojai. Istorija iš tikrųjų įsibėgėja, kai parduotuvėje pasirodo buvęs klounas, norintis gauti… laisvą pagalbinio darbininko darbą. Siužetas dar labiau sutirštėja, kai naujasis meistras susipažįsta su mėsininko dukra Džulija, o vėliau ją įsimyli. Džulija žino, kas vyksta delikatesų parduotuvėje, ir negali leisti, kad jos naujai atrastą meilę ištiktų toks pat likimas, kaip ir kitus, todėl daro vienintelį galimą dalyką – pasamdo vegetarų laisvės kovotojų būrį, kad išgelbėtų jos meilę nuo tapimo mėsininko ir jo klientų.
Filmą „Delikatesai“ režisavo Marcas Caro. O filmą atgaivina puikus aktorių ansamblis. Dominique’as Pinonas atlieka pagrindinį klouno, tapusio meistru, vaidmenį. Jo vaidyba ir santūri, ir stebuklinga, nes jis vienu metu sugeba įtraukti žiūrovą į savo pasirodymą ir kartu išlaikyti savo personažą tikrovės ribose (ten, kur filmo veiksmas nevyksta). Tačiau tikroji žvaigždė yra Žanas Klodas Dreifusas, suvaidinęs ekstravertišką ir perdėtą mėsininką. Jo vaidyba tikrai nėra santūri, švelniai tariant, ir kiekviena akimirka, kai jis yra ekrane, džiugina. Ryškus kontrastas Dreifusui – Marie-Laure Dougnac, mergina, vaidinanti jo dukterį ir Pinono meilę, yra labai žemiška ir yra „normaliausias“ filmo personažas… nors jai vis dar yra vietos būti beveik akla nevykėle. Likusi ansamblio dalis puikiai susirikiuoja, nė vienas filmo aktorius nevaidina prasčiau ar neatrodo ne savo vietoje, o tai galima pasakyti apie nedaugelį filmų.
Šis filmas nepanašus į nieką kitą, ką būsite matę. Tiesą sakant, vienintelis filmas, kurį galėsite prisiminti panašų į šį, yra Terry Gilliamo futuristinė fantazija „Brazilija“. Filmo originalumą daugiausia lemia jo siužetas, kuris pats savaime yra itin siurrealistinis ir išradingas, tačiau ne tik dėl to „Delikatesai“ yra unikalus, bet ir dėl visų smulkesnių siužeto elementų. Filmo išvaizda taip pat nuostabiai kitokia. Šis yra geltono atspalvio, o tai suteikia jam labai nuobodų ir niūrų stilių. Geltonas atspalvis taip pat duoda juostai judančio komikso įspūdį, o tai yra vienas iš dalykų, suteikiančių filmui siurrealistinį ir absurdišką atspalvį.
Nors meilės istorija filme nuostabi, daugiau dėmesio skiriama absurdui ir siurrealizmui, o ne gilių ir filosofinių klausimų kėlimui. Apskritai „Delikatesai“ yra puikus kino kūrinys. Daugumoje filmų nerasite tiek vaizduotės ir išradingumo, kiek čia, ir vien to pakanka, kad filmas būtų pripažintas klasika. Filmas yra viskas ir dar daugiau, ir apskritai šis filmas yra vienas iš tikrų dešimtojo dešimtmečio įvykių. Tikras perlas.
4. „Omaras“ (The Lobster, 2015)
Pirmasis režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas anglų kalba pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui.
Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Net absurdiškiausios viešbučio taisyklės (kurių yra ne viena) filme niekam neatrodo keistos. Deividui atvykus į viešbutį su šunimi, kurį jis pristato kaip savo brolį, niekas į tai nekreipia dėmesio. Niekas neabejoja žiūrovui keistai atrodančių taisyklių prigimtimi ir funkcija. Jos priimamos, lyg tai būtų nuo seno susiformavusi tradicija, neįsivaizduojant kaip gali būti kitaip.
Beveik visi personažai nedemonstruoja jokių emocijų. Nors viešbučio svečiai tiesiogine to žodžio prasme yra verčiami įsimylėti, kiekvienas intymus veiksmas turi būti patvirtintas, taigi aplink tvyro apatija. Nei romantikos, nei skubėjimo dėl senkančio laiko beveik nejaučiama. Viešbučio svečiai skatinami partnerius rinktis pagal bet kokias juos vienijančias smulkmenas: fizines ydas, išvaizdos panašumus, charakterio bruožus ir pan.
Desperatiškas bandymai rasti kažką bendro veda prie absurdiškų ir nejaukių pokalbių, o vietoj asmeninio ryšio užmezgimo, temos dažniausiai nublanksta į pasikeitimą keletu dalykiškų sakinių. Lyg gyvūnų pasaulyje, poros skatinama ieškotis tarp panašių į save. Tačiau nesunku atrasti panašumų ir su mūsų pasauliu, kur pažintys internetu veikia panašiu principu. Juosta siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame kaip pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai?
„Omaro“ pasaulis niūrus, neįprastas ir kartais keliantis nerimą, tačiau absurdiškas filmo humoro jausmas, sumišęs su sąmoningai negyva vaidyba, taip pat gali būti juodai juokingas.
3. „Mirties lenktynės 2000“ (Death Race 2000, 1975)
„Mirties lenktynės 2000“ – tai filmas apie futuristines lenktynes, kuriose nugalėtojas nustatomas ne tik pagal greitį, bet ir pagal nužudytų pėsčiųjų skaičių.
Už neįgaliojo vežimėlyje sėdintį žmogų gaunama – 100 taškų, už senyvo amžiaus žmogų – 70 taškų, už vaikus – 50 taškų ir pan. Žudymai vaizduojami be galo vaizdingai, kartais galime net susimąstyti ar nežiūrime kokio kraupaus įvykio per žinių kanalą… Filme kadrai po kadrų ant automobilių priekinių dalių perskrodžiančių aukų kūnų kalnai. Kiti pervažiuojami net kelis kartus. Priešais senelių namus slaugytojos pastato kelių pacientų vežimėlius vidury kelio ir laukia, kol prasidės linksmybės, bet vairuotojas iškrės savo mažą pokštą, nusukdamas nuo kelio ir užmušdamas slaugytojas.
Na, tuo metu teatras buvo laisvas ir buvo rodoma ir kuriama kas tik norima. Žiūrovų filme buvo bent pusė mažamečių vaikų, ir jiems patiko (nors filmas tikrai turėjo būti, bent N-16). Tai nepaprasta kraujo praleijimo kelionė, tai kažkas daugiau. Galima teigti, kad žiaurumui nėra ribų.
Nepaisant to, kad filmui buvo suteiktas „riboto patekimo į ekranus reitingas“, didžioji dauguma vaikų (sakydami „vaikai“ turime omenyje jaunesnius nei 10 metų vaikus) buvo be tėvų ar globėjų. Taigi, filmas skirtas visiškai ne vaikams.
Šį filmą galėtumėte rasti Džono Carpenterio repertuare. Jei esate Carpenterio gerbėjas, tikrai turite jį pamatyti. Daug kalbama apie tai, kad šį filmą prodiusavo Cormanas, tačiau tai tikrai nėra Cormano filmas jokia prasme – išskyrus labai akivaizdžiai mažą biudžetą. Režisieriaus vaidmens nusipelnė Polas Bartelis (angl. Paul Bartel), ir jis tikrai gerai pasirodė, turėdamas vidutinišką medžiagą, su kuria jam teko dirbti.
Filmo kūrėjai žino, kad filmas absurdiškas, bet to nesistengia paslėpti, atvirkščiai jie tai išryškina ir didžiuojasi, taigi tikriausiai čia slypi žiauraus filmo grožis. Šio filmo scenarijus – tai gerai perteiktos klišės, sujungtos su sumaniai surežisuotais lenktynių veiksmo siužetais. Filmas parodijuoja „kietų vyrukų“ kalbas filmuose ir realiame gyvenime.
Iš pirmo žvilgsnio šis filmas atrodo kaip komiška smurto šventė. Tačiau iš tikrųjų tai labai kampuotas komentaras apie smurto naudojimą sporte ir pramogose, kaip būdą atitraukti dėmesį ir nejautrinti visuomenės nuo rimtų problemų, tokių kaip ekonominė įtampa, kolektyvistinis totalitarizmas, vidutinybių įtvirtinimas ir „mažumų privilegijos“ (eufemizmas, reiškiantis įsitvirtinusio galingo elito valdymą). Filmas pasenęs ir jo nereikia žiūrėti dešimt kartų, kad jį suprastum.
Politinę žinutę verta išgirsti, į humorą verta atkreipti dėmesį, o jei žiūrite filmą pirmą kartą, tikėtina, kad jis jums pasirodys gana įdomus.
2. „Melo Išradimas“ (The Invention of Lying, 2009)
Įsivaizduokite pasaulį, kuriame niekas nemeluoja – ir apie tai net nepagalvoja! Mark’as Bellison’as yra scenarijų rašytojas, kurį planuojama atleisti iš darbo. Jis žemas, apkūnus, turi plačią nosį – vyras iš prigimties nėra patrauklus, o tai reiškia, kad turi mažai šansų būti kartu su Anna, moterimi, kurią myli.
Kartą, būdamas banke, jis išplepa, atrodo, nekaltą melą. Vėliau, kai budi prie mirštančios mamos lovos, vėl pameluoja – sukuria pasakojimą apie Rojų. Ligoninės darbuotojai nugirsta šį pasakojimą, patiki kiekvienu ištartu žodžiu ir pradeda pasakoti kitiems. Taip Mark‘as tampa pranašu, jo pirmasis pramanytas scenarijus sukrauna jam turtus ir jis visuomenės akyse tampa „geriečiu“. Tačiau ar to užteks užkariauti Annos širdžiai? „Melo išradimas“ įtikinamai ir subtiliai pateikia žmogaus visada sakančio tik tiesą paveikslą ir ryškiai piešia spalvotą melo kelią…
Melas paliečia kiekvieną ir viskas ima keistis. O įsivaizduokite kaip gera melo išradėjui – juo visi tiki! Nėra prasmės juo abejoti, juk niekam niekada tiesiog nešovė į galvą sakyti ne tiesą. Tačiau šio skolų prislėgto scenaristo galvoje trūksta kažkoks tai laidelis ir melas liejasi laisvai!
Filme niekas nešokinėja iš sprogstančių lėktuvų ir nesivartalioja atvirame kosmose, tačiau filmo tempas pakankamai greitas ir visai neprailgsta. Prie tos malonios laiko tėkmės žiūrint filmą nemažai prisideda ir puikiai savo darbą atliekanti aktorių komanda.
Nei vienas iš aktorių per daug neišsišoka, jie visi maloniai dera tarpusavyje ir vienas kito neužgožia. Pagrindinis aktorius Ricky Gervais, kuris vaidiną filmo herojų Marką, puikiai susitvarko su nemenka užduotimi, o greta jo besisukiojanti Jenifer Garner šiam filmui tinka labiau nei gali pasirodyti iš pradžių. Epizodiniai aktoriai taip pat spalvingi ir apgavoti ir tai be abejo padeda „Melo išradimui“ užsitarnauti išbaigto filmo vardą. Filme galite išvysti tokias žvaigždes kaip Jonah’ą Hill, Louis’ą C.K., Edward’ą Norton’ą. (Raminta Česnaitė)
1. „Atsiprašau, kad trukdau“ (Sorry to Bother You, 2018)
Boots Riley režisūrinis debiutas „Atsiprašau, kad trukdau“ – 2018 m. satyrinė juodoji komedija. Filme vaidina Lakeithas Stanfieldas, Tessa Thompson, Jermainas Fowleris, Terry Crewsas ir Armie Hammeris.
Filmo veiksmas vyksta alternatyvioje dabartinio Oklando miesto dalyje, kur jaunas afroamerikietis telemarketingo specialistas Kasijus Grinas (Lakeith Stanfield) atranda stebuklingą raktą į sėkmę darbe. Jis greitai pakyla karjeros laiptais, palikdamas savo draugus ir kolegas, tik tam, kad įsitrauktų į sąmokslą, keliantį grėsmę visai visuomenei.
Išradingas pasaulio kūrimas filme „Atsiprašau, kad trukdau“, kuriame dera mokslinės fantastikos, fantastikos ir socialinių aspektų elementai, yra vienas ryškiausių filmo bruožų. Filme juokingai ir verčiančiai susimąstyti nagrinėjamos rasizmo, lygybės ir kapitalizmo temos. Siužetas beprotiškas, netikėtas ir dažnai šokiruojantis, tačiau viskas susipina į vieną visumą, kuri privers jus galvoti apie filmą dar ilgai po jo pabaigos.
Filme „Atsiprašau, kad trukdau“ žiba pagrindinis veikėjas Leikitas Stanfildas (angl. Lakeith Stanfield). Jis subtiliai, bet įtaigiai perteikia personažo vidinę sumaištį ir transformaciją. Tessa Thompson taip pat puikiai vaidina Kasijaus merginą menininkę Detroit, kuri suteikia gaivų ir įžvalgų požiūrį į filmo tematiką.
Filme fantastiškai nušviečiamas kapitalizmas ir elitas, kontroliuojantis didžiąją dalį pasaulio turtų, ir sugebama pakomentuoti realaus pasaulio problemas pateikiant pasaulį, kuris yra šiek tiek atpažįstamas, nors ir pakankamai skirtingas, kad žiūrovus nuolat užkluptų nepastebėtus. Filmas yra juokingas ir nerimą keliantis vienu metu, ir puikiai veikia kaip distopinis filmas su daug (labai daug) juodos komedijos.
Galiausiai „Atsiprašau, kad trukdau“ yra originalus ir drąsus filmas, kuriame svarbūs klausimai sprendžiami įdomiai ir įtraukiančiai. Tai filmas ne visiems, tačiau tiems, kurie yra atviri jo keistam ir subversyviam stiliui, tai tikras perlas, kuris paliks neišdildomą įspūdį.
