Kino srityje būta daugybės perversmą sukėlusių metų, tačiau šiame straipsnyje susipažinsime su filmais, kurie įrodo, kad būtent 2007-ieji nusipelno vietos tarp geriausių metų kino istorijoje. Nagrinėdami tuo laikotarpiu išleistų filmų sėkmę, analizuodami jų poveikį populiariajai kultūrai ir atsižvelgdami į kino technikos raidą, galime nustatyti unikalius 2007 m. pasiekimus kine.
Galima teigti, kad 2007-ieji neabejotinai nusipelno vietos tarp geriausių metų kino istorijoje. Šiais metais išleisti filmai – nuo verčiančių susimąstyti pasakojimų, įvairių siužetų ir technologinės pažangos iki ilgalaikio poveikio populiariajai kultūrai – pademonstravo išskirtinį meniškumą ir kūrybiškumą. Kritikų pripažinimas, komercinė sėkmė ir įtaka dar labiau sustiprina 2007 m. reikšmę ir, žinoma, teisėtą vietą kino istorijos metraščiuose.
10. „Kietas faras“ (Hot Fuzz, 2007)
Mėgstate kriminalus filmus su juoko elementais? Tuomet ši komedija yra skirta kaip tiks jums. Ši kriminalinė komedija yra režisuota Edgar Wright, kuris dalinai pats parašė šią komediją, padedamas Simon Pegg. Šiam filmui sukurti buvo semiamasi įkvėpimo iš daugiau nei šimto veiksmo filmų. Kūrėjai įdėjo ypatingai daug pastangų, kuriant scenas su sprogimais, susišaudymais bei kruvinomis scenomis, norint suteikti filmui išskirtinio unikalumo.
Susipažinkite su seržantu Nikolu, jis geras… O gal net per geras… Toks geras faras, kad net privertė savo policijos departamentą jį „pradanginti“, nes vertė kitus atrodyti prastai. Taigi norint apdovanoti už gerą darbą Metropolijos komisariatas jį paskyrė dirbti į mažą Sandfordo miestelį.
Atvykęs į miestelį Nikolas greit susipažįsta su nauja aplinka, kurią sudaro gana draugiški miestelėnai, turintys gana įdomias asmenybes. Nikolas yra priskiriamas į naują policijos komisariatą, kuriame niekas nežiūri taip rimtai į savo pareigas kaip pats Nikolas. Policininkas yra priskiriamas su nauju kolega Danny, viršesniojo inspektoriaus sūnumi, kuris yra stambesnio sudėjimo ir asocijuojasi su amerikietiškomis spurgomis bei dievina Holivudinius filmus.
Keistas paaukštinimas pareigose bei nauja aplinka gretai yra užgožiama neįprastų žmogžudysčių, kuomet nei vienos miestelyje nebuvo užregistruota net 20 metų. Nikolas ir Danny imasi aiškintis kas slepiasi už šio sąmokslo. (Arnas Mackonis)
9. „La Troškinys“ (Ratatouille, 2007)
Daug animacinių filmų įkvėpė tęsinius, tarkim „Šrekas“, bet Brado Birdo „La Troškinys“ yra pirmasis, kuris privertė žiūrovus norėti tęsinio… Filmo herojus Remis, nuoširdus žiurkėnas, yra toks mielas, ryžtingas ir talentingas graužikas, kad tiesiog norisi sužinoti, kas su juo nutiks toliau, kai jis užkariaus prancūzų virtuvės viršūnę.
Remis priklauso didelei žiurkių šeimai (tikriausiai tai būrys), kuri, kaip ir priklauso žiurkėms, šmirinėja po Paryžiaus priemiesčio šiukšlių konteinerius, namus ir kanalizaciją. „Valgyk savo šiukšles!“ – įsako Remio tėvas Džango (jis akivaizdžiai mylintis tėvas). Žiurkės „iškeldinamos“ iš savo jaukių namų, vieno namelio lubose – scenoje, kuri privers žiurkių nemėgstančius žiūrovus krūptelėti, ir per potvynį nuplaunamos į kanalizaciją. O Remis, tuo tarpu, potvynio išplaunamas netoli upės, priešais garsiausią restoraną visoje Prancūzijoje, pasitikti savo likimo. Tai Augusto Gusto, bestselerio „Kiekvienas gali gaminti maistą“ autoriaus, restoranas.
Remis visada buvo apdovanotas arba prakeiktas rafinuotu gomuriu ir jautria nosimi, o dabar jis pradeda slapstytis Gusto, savo kulinarinio herojaus, virtuvėje. Deja, kai monstriškas maisto kritikas Ego paskelbia piktą kaltinimą Gusto gaminamiems patiekalams, virėjas miršta iš sielvarto, ir virtuvę perima šlykštus mažasis šnipelis Skineris. Valytojas Lingvinis, dirbantis restorane, pasirodo – Gusto sūnėnas (ir gaminti TIKRAI nemoka).
Likimas suveda Remį ir Lingvinį, jiedu užmezga ryšį ir pasitikėjimą, po to kai Lingvinis gauna pagyrimą už sriubą, kurią žiurkė išgelbėjo prieskoniais. Remis įsisuka į Lingvinio plaukus, pasislepia po jo šefo kepure ir tampydamas už plaukų valdo Lingvinį, tarsi kiekvienas plaukų kuokštas būtų vairas. Dabar kartu jie stebina Paryžių savo genialumu.
Tai neabejotinai vienas geriausių tų metų animacinių filmų. Kiekvieną kartą, kai animacinis filmas sulaukia sėkmės, tenka iš naujo apmąstyti tai, kad animacija skirta ne tik vaikams, o visai šeimai ir net suaugusiems… puikus filmas iš kurio ne tik pasimokysite, bet ir norėsite žiūrėti vėl ir vėl.
8. „Dingusioji“ (Gone Baby Gone, 2007)
Ben‘o Aflleck‘o parašytoje ir režisuotoje juostoje vaidina ir jo brolis Casey. Šis filmas – nenuspėjamas ir sumanus trileris, pulsuojantis panašia energija kaip ir aukščiau minėta Dingusi.
Filmo epicentre – privatus detektyvas Patrikas Kenzis ir jo partnerė bei mergina Angie, kurie mėgina išspręsti mįslingą trimetės Amandos McCready dingimą kartu su jos myliausia lėle Mirabelle. Jiems pavyksta rasti įkalčių ir ženklų, vedančių prie mergaitės dingimo. Pagrindinis įtariamasis – vyras, kurį vadina Cheese‘u. Jis – vietinis narkotikų baronas, iš kurio Amandos tėvai pavogė nemenką pinigų sumą dirbdami jam kaip narkotikų prekeiviai. Cheese‘as neigia savo kaltę, tačiau randama įrodymų, kad jis suorganizavo mergaitės pagrobimą, kuris nebuvo iki galo apgalvotas, su mintimi, kad žmonės patikės, jog ji nuskendo, nes netoliese ežero rasta jos lėlė. Policijos vadas Doilis, kurio dukra prie keletą metų buvo nužudyta, kaltina save dėl Amandos mirties, ir pasitraukia iš pareigų.
Nors viskas atrodo tvirtai apjuosta ir susiję, staiga pasirodo siužeto posūkis – pareigūno nužudymas. Ši mirtis atskleidžia, kad jiems teko dirbti su dviem detektyvais, kurie imitavo netikrą pagrobimą tam, kad pasiliktų sau pavogtus pinigus ir neatsakingiems tėvams suteiktų gyvenimišką pamoką.
Turbūt galvojate, kad ties tuo istorija ir turėtų baigtis… Tačiau Patrikas ir Angie nuvyksta į buvusio pareigūno Doilio namus ir randa Amandą – gyvą ir sveiką, kuri atstoja jo nužudytą dukrą. Amanda atrodo laiminga, ir turi būti sprendimas – ar grąžinti dukrą narkomanams tėvams, ir palikti ją Doiliui, kur ji jaučiasi laiminga.
Tai filmas su didžiuliu moraliniu bagažu, verčiantis susimąstyti apie šeimos reikšmę. Siužeto vingiai pakelia tai virš eilinių nusikaltimų istorijų ir veda link pasitenkinimą keliančių išvadų, kurias padarote patys.
7. „Atpirkimas“ (Atonement, 2007)
„Atpirkimas“ sukurtas pagal Iano McEwano romaną. Brionė (ją papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei Vanessa Redgrave) nuo vaikystės žavisi literatūra, rašo pjeses ir labiausiai domisi savo vyresnės sesers Sesilijos (Keira Knightley) bei jų namuose gyvenančios ekonomės sūnaus Robio Ternerio (Jamesas McAvoy‘us) meilės romano intymiomis detalėmis. Kadangi Brionė pati įsimylėjusi Robį ir pavyduliauja seseriai, perdėtas vaikiškas smalsumas išprovokuoja nepataisomų nelaimių grandinę.
Viskas prasidėjo dar 1935 metais, kai trylikametė Brionė šeimyniniame teatre inscenizuoja savo pjesę. Smalsi paauglė šnipinėja Robį ir Sesiliją (svarbūs filmo įvykiai dažnai rodomi du kartus – Brionės akimis ir taip, kaip jie vyko iš tikrųjų), todėl kartais įvykius interpretuoja savaip. Pavyzdžiui, pamačiusi Robį ir Sesiliją besimylinčius bibliotekos kambaryje, Brionė pagalvoja, kad Robis yra smurtautojas. Kai vėliau smurto auka tampa Brionės pusseserė Lola, Brionė seksualine prievarta apkaltina Robį. O šiam tenka rinktis – tapti kaliniu arba „patrankų mėsa“ karo apkasuose.
Melagingas liudijimas persekioja Brione visą gyvenimą. Ji tampa garsia rašytoja (vėliau ją vaidina britų kino veteranė Vanessa Redgrave), kuri gerai įsisavina gyvenimišką išmintį – galima suklijuoti sudužusią vazą ir gražinti jai pirmykštę formą arba iš naujo perrašyti knygos siužetą. Bet ar galima gyvenimą gražinti į tą tašką, kur pasielgei nedorai ir viską pakeisti? (Gediminas Jankauskas)
Daugiau nei 60 metų laikotarpį aprėpusi dramatiška istorija nepaliks abejingų ir iki ašarų sujaudins jautriausius žiūrovus. Ne veltui per spaudos konferenciją Venecijoje Keira Knightley nuoširdžiai prisipažino, kad verkė skaitydama finalinius scenarijaus puslapius. Tai buvo toli gražu ne reklaminė frazė. (Šarūnė Steiblytė)
6. „Zodiakas“ (Zodiac, 2007)
„Zodiac“, pasirodžiusi 2007-aisiais – amerikiečių trileris, sukurtas remiantis 1986-aisiais Roberto Graysmitho parašyta knyga. Istorija pasakoja apie serijinio žudiko, žinomo kaip Zodiakas, paiešką.
Septintojo ir aštuntojo dešimtmečių sandūroje jis terorizavo San Fransiską, palikdamas policininkams laiškus, kruvinus rūbus ir į laikraščius siųstas šifruotas žinutes. Ši istorija lieka viena mįslingiausių neištirtų bylų JAV nusikaltimų istorijoje. Karikatūristas Robertas Graysmithas spėja, kad žudiko tapatybė nėra užšifruota jo žinutėje, nesulaukia dėmesio iš tyrimą vykdančių asmenų ir netenka priėjimo prie tyrimo medžiagos. Žurnalistas Paulas Avery juokiasi iš pastarojo, tačiau šis sugeba savaip interpretuoti pranešimą, ir tai sudomina Avery, kuris vėl pradeda dalytis informacija.
Bėgant laikui, daugybė žiaurių žmogžudysčių kausto miestą, o Graysmithas atlieka savo tyrimą, siekdamas išsiaiškinti žudiko tapatybę. Po kurio laiko žiniasklaida sužino, kad jis rašo knygą, kurioje pasakoja apie pastaruosius įvykius. Po šio pareiškimo, jis pradeda sulaukti telefono skambučių, kuriuose girdisi tik gilus kvėpavimas. Jo užsidegimui tik didėjant, jis netenka darbo, jį palieka žmona, su savimi pasiimdama ir jųdviejų vaikus. Graysmithą pradeda persekioti įvairūs fiziniai reiškiniai, jis randa įtariamąjį, tačiau taip iki galo ir neišaiškina istorijos. Užbaigus knygą, ji tampa bestseleriu.
Pagrindinis aktorių trio filmo smaigalyje – patį Robertą Graysmithą vaidinęs Jake‘as Gylenhaalas, Dave‘ą Toschi įkūnijęs Markas Ruffalo ir Robertas Downey Jr., suvaidinęs Paulą Avery. Kino juosta buvo nominuota galybei apdovanojimų, o Downey Jr. sulaukė ne vieno asmeninio įvertinimo kaip nuostabus antraeilis aktorius. Sukrečianti mistinė istorija, kurią pasakoja įstabi aktorių komanda, žavi savo paslaptingumu ir kiek kitokia nei įprasta siužetine linija. (Viktorija Šaulytė)
5. „Kartą“ (Once, 2007)
„Kartą“ buvo nufilmuotas beveik už dyką per 17 dienų, jame net nesuteikiami veikėjų vardai, daugiausia skamba muzika, nėra daug dialogų, ir jis stebuklingas nuo pradžios iki pabaigos. Tai vienas iš tų filmų, kai sulaikai kvėpavimą, tikėdamasis, kad jis žino, koks geras yra, ir nepadarys klaidingo posūkio.
Tai filmas apie asmenybes, kurių gyvenimuose muzika neatsiejama dalis. Filmo režisierius John Carney sukuria miuziklą, kuriame daug dramos elementų, ekspresijos. Nuostabi lyrika čia atskleidžiama per muzikinę prizmę. Filmas pelnė “Oskaro” apdovanojimą už geriausią dainą “Falling Slowly” bei aibes nominacijų įvairiuose festivaliuose. „Kartą“ pasakoja istorija apie dviejų nepažįstamųjų meilę, kuriuos suvedė muzika.
Jis (akt. Glen Hansard) – muzikantas ir dainų kūrėjas iš Dublino, dieną taisantis dulkių siurblius tėvo parduotuvėje, vakarais grojantis gatvėse ir svajojantis tapti žvaigžde. Ji (akt. Marketa Irglova) – čekė imigrantė, dirbanti bet ką, tačiau skambina pianinu, kai tik randa progą. Tai dviejų asmenybių istorija, kurie vienas kitam padeda įgyvendinti svajones. Filmo garso takelis apdovanotas muzikine „Grammy“ nominacija. Filme debiutavę aktoriai Glen Hansard ir Markéta Irglová kurį laiką važinėjo po visą pasaulį su koncertais, atlikdami šiame filme skambėjusias dainas.
Viskas filme susiję su muzika. Ir viskas su jų meile, o mūsų meilė jų meilei tik auga. Vienu metu jis paklausia, ar ji vis dar myli savo vyrą, ir ji atsako čekiškai, o filme jos atsakymas nėra subtitruojamas, nes jei ji būtų norėjusi subtitrų, būtų atsakiusi angliškai, kurią puikiai moka.
„Kartą“ yra toks filmas, kurio žmonės negalėjo jo apibūdinti, bet sakė, kad privalau jį pamatyti. Turite pamatyti ir jūs. Visi pamatę filmą sako, kad kiti rekomendavę jį, buvo teisūs.
4. „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ (The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford, 2007)
Džesis Džeimsas yra vienas garsiausių įstatymų nesilaikiusių žmonių visoje Amerikos istorijoje, o jo nužudymas, kurį įvykdė jo gaujos narys Robertas Fordas tikriausiai toks pats garsus kaip ir patys nusikaltėliai. Savo filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“, paremtame to paties pavadinimo Rono Hanseno romanu, Endrius Dominikas nusprendė papasakoti šio dueto istoriją ir jų santykius, kurie privedė prie įsimintinos žmogžudystės.
Veiksmas koncentruojasi aplink paskutiniuosius Džesio Džeimso gyvenimo metus. 1881-ųjų rudenį legendinis plėšikas susipažino su savo žudiku. Džesis – toks, kokį jį vaidina Bradas Pittas – jau nebeprimena romantiškos aureolės apgaubtą „svieto lygintoją“. Greičiau tai – savo pasmerktumą vis ryškiau jaučiantis tragiškas antiherojus. Jis norėtų visiškai pakeisti savo gyvenimo būdą. Deja, kruvinų nusikaltimų šleifas jau neleidžia tikėtis laimingo finalo.
„Bailiu“ pavadintas Robertas Fordas (jį suvaidino Casey Affleckas) – ne tokia jau vienspalvė figūra. Prie gaujos jis prisidėjo todėl, kad nuoširdžiai simpatizavo Džesiui, tačiau netrukus nusivylė lyderiu ir pats užsimanė užimti jo vietą.
Neskaitant užburiančių Bredo Pito ir Keisio Afleko pasirodymų įkūnijant Džesį Džeimsą ir Robertą Fordą, filmas išsiskiria ir savo ypatinga kinematografija –ir visa tai tik legendinio operatoriaus Rodžerio Dikinso dėka. Jei nenorite žiūrėti viso filmo, kad suprastumėte apie ką kalbame, užtenka pažiūrėti nuostabią traukinio apiplėšimo sceną. Ji atskleidžia tikrą meistrystę ir tik dar kartą įrodo, kad kino kūryba grynas menas.
Net ir su visais šiais pranašumais – puikia aktorių komanda, išskirtiniu garso takeliu, nuostabiais vaizdais ir meistriška režisūra – filmui nepavyko surinkti daugiau nei pusės gamybos biudžeto, kuris siekė 30 mln. dolerių. Vis dėlto, filmas išlieka kritikų numylėtiniu; tiesą sakant, kai kurie kritikai netgi laiko jį vienu geriausių kada nors sukurtų Vesternų.
3. „Skafandras ir drugelis“ (The Diving Bell and the Butterfly, 2007)
„Skafandras ir drugelis“ – tai filmas apie vyrą, kuris patiria katastrofą, kurios labiausiai bijo per neseniai atliktas operacijas. Jis yra gyvas ir sąmoningas, bet negali bendrauti su pasauliu. Filmo herojus mano, kad jo baimė prasidėjo dar vaikystėje, kai pirmą kartą perskaitė Edgaro Allano Poe „Priešlaikinį palaidojimą“, būdamas gerokai per jaunas…
Filmas paremtas tikru žmogumi ir knyga, kurią jam stebėtinai pavyko parašyti, nors jis galėjo mirksėti tik kaire akimi. Tai buvo Jeanas-Dominique’as Bauby (akt. Mathieu Amalricas), prancūzų mados žurnalo „Elle“ redaktorius, kai jį ištiko paralyžiuojantis insultas. Logopedė (akt. Marie-Josee Croze) pasiūlo bendravimo sistemą: jie išdėstys abėcėlę dažniausiai vartojamų raidžių tvarka, o jis pasirinks raidę mirksėdamas. Šiuo metodu, žodis po žodžio, mirksnis po mirksnio, jis diktavo savo memuarus „Skafandras ir drugelis“, išleistus 1997 m., prieš pat jo mirtį.
Tai buvo antžmogiškas žygdarbis, bet kaip jį nufilmuoti? Režisierius, menininkas Julianas Schnabelis, kartu su scenaristu Ronaldu Harvudu nusprendė nerodyti vien tik lovoje gulinčio žmogaus, bet parodyti tai, ką jis mato, taip pat aplinkinius, jo prisiminimus ir fantazijas. Tai nelengva išeitis, nes viskas filme ryžtingai filtruojama per suvaržyto vyro sąmonę.
Rezultato negalima pavadinti įkvepiančiu, nes nė vienas iš mūsų nepagalvotų, kad reikia atsidurti tokioje situacijoje, kai reikia įkvėpimo. Tai daugiau nei tai. Tai didvyriška. Čia gyvybinė jėga yra pati atkakliausia, atkakliai besipriešinanti likimui. O taip pat su geismu, alkiu, humoru ir visomis kitomis natomis, kuriomis šis žmogus kadaise taip lengvai grojo. Matome retrospektyvas į jo vaikus, į jo meilužę, į jo fantazijas. Matome tuos, kurie jį supa dabar. O vienoje labai svarbioje scenoje matome, kaip jis susitinka su savo senuoju tėvu (Maxas von Sydowas), kuris, kaip pastebi žiūrovai ištaria bene labiausiai prancūzišką visų laikų repliką: „Turėti meilužę – ne pasiteisinimas palikti savo vaikų motiną. Pasaulis prarado savo vertybes.“
Pabaigoje mums lieka mintis, kad žmogaus sąmonė yra didysis evoliucijos stebuklas, o visi kiti dalykai (rega, garsas, skonis, klausa, uoslė, lytėjimas) yra tik įrankių rinkinys, kuriuo sąmonė pati save aprūpino. Gal geriau būti suvaržytam, nei niekada nebūti sąmoningam.
2. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007)
Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo. Režisierių Joelio ir Ethano Coenų 2007 m. „Oskarą“ už geriausią filmą pelniusioje juostoje pasakojama apie Teksaso kaime gyvenantį medžiotoją, kuris susiduria su nepavykusiu narkotikų sandoriu ir milijonais grynųjų pinigų.
Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto.
Filmo siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Filmas sulaukė ir kritikų, ir komercinės sėkmės, tačiau dėl staigios ir neaiškios pabaigos daugelį suglumino. Paskutinėje scenoje į pensiją išėjęs šerifas Edas Tomas Bellas dalijasi su žmona dviem sapnais. Pirmajame Bellas prisimena, kad prarado tėvo jam duotus pinigus, bet neprisimena kaip.
Sapno esmė – kad ir ką jaunasis Bellas darė su pinigais, tai nebuvo pakankamai svarbu, kad prisimintų – tai jaunystės reprezentacija. Antrajame (išsamesniame) sapne Bellas prisimena, kaip su tėvu važiavo per šaltą kalnų perėją.
Velo tėvas eina priekyje, kad užkurtų ugnį „visoje toje tamsoje, visame tame šaltyje“. Bellas supranta, kad gyvena „ne senolių šalyje“, nes pasitraukia iš kovos su blogiu, kurio nesupranta, ir svarsto apie savo perėjimą į pomirtinį gyvenimą kartu su prieš jį mirusiu tėvu.
1. „Bus kraujo“ (There Will Be Blood, 2007)
Režisieriaus Paulo Thomaso Andersono 2007 m. filme „Bus kraujo“ pasakojama apie Danielį Plainvudą (Daniel Day-Lewis) ir jo kelią nuo ambicingo kalnakasio iki naftos barono. Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju.
Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“. Kartu su juo keliauja ir Eli Sunday (Paulas Dano), kurio šeimos ūkį Danielis įsigyja dėl žemėje esančios naftos. Eli yra vietinis pamokslininkas ir nori iš Danieliaus gauti pinigų, kad galėtų sumokėti už savo bažnyčią.
„Bus kraujo“ nuo pat pasirodymo buvo plačiai giriamas kaip šedevras, tinklalapis Gawker.com jį įtraukė į bendrą kino kritikų sudarytą geriausių dešimtmečio filmų sąrašą, o 2016 m. BBC jį įvardijo kaip 3 geriausią XXI a. filmą. Filmo „Bus kraujo“ pabaigoje Danielis tampa alkoholiku ir atsiskyrėliu, gyvenančiu savo dvare. Eli apsilanko pas Danielių, ieškodamas pinigų, ir Danielis užpuola Eli, sudaužydamas jam galvą boulingo kėgliu.
Kai kas teigia, kad Danieliaus ir Eli istorija filme „Bus kraujo“ yra kapitalizmo ir religijos Amerikoje metafora ir kas nutinka, kai šios dvi jėgos susiduria ir konfliktuoja tarpusavyje. Paskutinėje scenoje Danieliaus tarnas nusileidžia laiptais patikrinti, kas atsitiko, ir Danielius pareiškia: „Man galas“.
