Vienas iš didžiausių filmų magijos elementų yra puikiai suderintos aktorių komandos. Kai talentingi aktoriai sugeba sukurti autentiškus ir įtikinamus santykius ant kino ekrano, tai gali paversti filmą nepakartojamu ir įsimintinu.
„Kovos klubas“ („Fight Club“, 1999)
Vis dažniau diskutuojama apie filmuose gana atvirai demonstruojamą smurtą, kuris dabar prilyginamas žalingam narkotikų poveikiui, nes „kartą paragavęs, negali sustoti“ ir kaskart norisi vis didesnės porcijos. Režisierius Davidas Fincheris ne kartą leidosi į klaidų smurto labirintą. Romano „Kovos klubas“ ekranizacija, Vakaruose laikoma antiglobalizmo manifestu, ne išimtis.
Jaunas automobilių kompanijos tarnautojas intelektualas Džekas (Edwardas Nortonas) ieško nusiraminimo sunkiasi sergančių žmonių susibūrimuose, kur po grupinio psichoanalizės seanso galima paprasčiausiai išsiverkti ant kito nelaimėlio peties. Tačiau netrukus naujasis pažįstamas Taileris Dardenas (Bradas Pittas) pasiūlo vaikinui kur kas efektyvesnį atsipalaidavimo būdą. Tailerio įkurtame kovos klube žmonės išsilaisvina nuo neigiamų emocijų, be jokio gailesčio talžydami vienas kitą kumščiais. Pasirodo, kad tai puikiausias būdas įveikti depresiją. Bet tai tik pirmas žingsnis „savęs derinimo“ kelyje. Nes pykčio demonai, išsiveržę iš pasąmonės į laisvę, reikalauja vis didesnių aukų. Džekas greitai suvokė šios metodikos pragaištingumą, bet suvaldyti įsiliepsnojusius instinktus jau neįmanoma. Akivaizdu, kad tai stipri dabartinio Amerikos gyvenimo būdo metafora. O kas bus, jei žmonės ją suvoks kaip instrukciją veikti?
„Jausmų galia” (Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004)
Filmo kūrėjas, Anonymous Content kompanijos vadovas Steve Golin, šiuo metu glaudžiai bendradarbiauja su Universal Cable Productions siekiant romantinę dramą paversti į televizijos serialą. Projektas kolkas yra pradinėse kūrybinio proceso stadijose. Rašytojas ir prodiuseris Zev Borow yra jau visai arti susitarimo bei jau norėtų pasirašyti sutartį dėl scenarijaus patvirtinimo, tačiau kompanija dar susilaiko nuo komentarų. Borow reprezentuoja kompanija United Talent Agency (UTA) ir Marris Yorn.
Filmas, išleistas 2004 metais ir sukurtas Focus Features kompanijos, kuri kaip ir UCP priklauso kompanijai Universal, pasakoja apie įsimylėjusių keistuolių porelę (įkūnyta aktorių Jim Carrey ir Kate Winslet), kuri nusprendžia ištrinti visus prisiminimus vienas apie kita. Parašytas Charlie Kaufman, Michel Gondry ir Pierre Bismuth, filmas susilaukė didelio apžvalgininkų dėmesio bei buvo įvertintas net trimis „Oskarų“ nominacijomis už geriausią originalų scenarijų.
„Kietas faras” (Hot Fuzz 2007)
Ši kriminalinė komedija yra režisuota Edgar Wright, kuris dalinai pats parašė šią komediją, padedamas Simon Pegg. Šiam filmui sukurti buvo semiamasi įkvėpimo iš daugiau nei šimto veiksmo filmų. Kūrėjai įdėjo ypatingai daug pastangų, kuriant scenas su sprogimais, susišaudymais bei kruvinomis scenomis, norint suteikti filmui išskirtinio unikalumo.
Atvykęs į miestelį Nikolas greit susipažįsta su nauja aplinka, kurią sudaro gana draugiški miestelėnai, turintys gana įdomias asmenybes. Nikolas yra priskiriamas į naują policijos komisariatą, kuriame niekas nežiūri taip rimtai į savo pareigas kaip pats Nikolas. Policininkas yra priskiriamas su nauju kolega Danny, viršesniojo inspektoriaus sūnumi, kuris yra stambesnio sudėjimo ir asocijuojasi su amerikietiškomis spurgomis bei dievina Holivudinius filmus.
Keistas paaukštinimas pareigose bei nauja aplinka gretai yra užgožiama neįprastų žmogžudysčių, kuomet nei vienos miestelyje nebuvo užregistruota net 20 metų. Nikolas ir Danny imasi aiškintis kas slepiasi už šio sąmokslo.
„Kieti bičai” (The Nice Guys, 2016)
Riežisieriaus Shane Black filmas „Kieti bičai“ („The Nice Guys“) viena iš tų amerikietiškų veiksmo komedijų, kuri jus privers nusijuokti ar bent nusišypsoti. Nors amerikietiškas humoras patinka ne visiems, šiame filme jis kiek kitoks – savotiškas ir įtraukiantis.
Holland March yra samdomas privatus detektyvas, šiek tiek nusivylęs savo gyvenimu ir niekaip nerandantis gyvenimo džiaugsmo. Pagrinde jis imasi darbų iš jau „nuprotėjusių“ senučių, kurios pačios nebesupranta ko nori ar kas vyksta aplinkui. Kitoje pusėje barikados vaizduojamas Jackson Healy, kuris yra samdomas žmonių kaip smogikas, tramdytojas ar tiesiog mušeika. Filmo eigoje, šie du veikėjai suvedami moters vardu Amelija. Holland buvo pasamdytas surasti Misty Mountains kuri paslaptingai dingo, o Jacksonas buvo pasamdytas Amelijos, kuri paprašė, kad jis įkrėstu Hollandui į kaulus, nes mat šis ją sekioja. Kai šie veikėjai pagaliau susitinka – prasideda linksmybės…
„Neliečiamieji” (The Intouchables, 2011)
Kino juostoje pasakojama istorija kaip nelaimingo įvykio metu tapęs neįgaliu ir atsidūręs invalido vežimėlyje,turtingasis aristokratas Filipas samdo slaugą, kuris, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, visiškai netinkamas tokiam darbui – tai neturintis tokio darbo patirties Drisas, neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Tačiau Drisas sugeba praskaidrinti paralyžiuoto Filipo gyvenimą, bei suteikti jam nuotykių skonį.
Neliečiamuosiuose“ priešpriešinamos dviem skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių gyvenimo realijos, tačiau dviejų vyrų draugystė, vienas kito supratimas, išnaikina šias socialines ribas. Filmas pavergia aktorių meistriškumu. O ir vaidmenys jiems paskirti ne menki. Filipas nekelia nei mažiausio gailesčio, jis žavus, gražios išvaizdos, priešingai nei įsivaizduotume, gerbia savo pavaldinius, jų nešokdina. Turbūt nelengva suvaidinti vyrą, netekusį ne tik savo gyvenimo meilės, naktimis kaustomą skausmų, negalintį savimi pasirūpinti ir vis tiek sugebantį šypsotis, kurti eiles, domėtis muzika. Juosta žavi savo optimizmu, humoro jausmu, jausmingumu. Realybė čia rodoma be tragedijos, skausmo atspalvių. Tai iš tų filmų, kuriuos žiūrint nesinori kad baigtųsi, o pasibaigus nusprendi jog būtinai dar kartą pažiūrėsi. Kodėl verta žiūrėti filmą? Priežasčių daug – puiki Francois Cluzeto, Omar‘o Sy vaidyba, garso takelis, humoras…
„Leonas” (Léon, 1994)
Šis filmas išgarsino visame pasaulyje prancūzų režisierių Luc’ą Bessoną anksčiau nei jo „Penktasis lementas“, o aktorius Jeanas Reno akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, kurią mielai kviečia Holivudo kino kūrėjai. Jo suvaidintas profesionalus žudikas Leonas labai skyrėsi nuo kitų šio amato specialistų. Atvykęs į Niujorką iš Sicilijos, Leonas yra visiškai vienas kaip tigras džiunglių tankmėje. Jis neturi draugų, rūpinasi tik gėlėmis, mėgsta pieną ir klasikinius filmus, nemoka skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmano tobulai. Namai jam visuomet buvo saugi užuovėja, bet kartą jos ramybę sudrumstė ginkluoti niekšai.
Tylenio Leono akivaizdoje korumpuoto policininko Stensfildo (Gary Oldmanas) bičiuliai išžudė dvylikametės Matildos šeimą. Leonui pavyko mergaitę išgelbėti. Mergaitė žino, kas surengė skerdynes jos namuose, todėl pati kuo greičiau nori tapti žudike ir atkeršyti.
Aiškiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją Lucas Bessonas „Leoną“ kūrė anglų kalba ir nemažai scenų nufilmavo Niujorko kvartaluose. Amerikietiškų akcentų filme labai daug. Čia ir scenos su mažąja Matilda, kuriose mergaitė, norėdama pralinksminti savo paniurėlį globėją jam vaizduoja tai Chapliną, tai Marilyn Monroe, tai miuziklų žvaigždę šokėją Gene‘ą Kelly. O ir pati siužetinė schema – suaugusio žmogaus ir vaiko kelionė per Ameriką – nesuskaičiuojamą daugybę kartų naudota pačių amerikiečių filmuose (nuo Peterio Bogdanovichiaus „Popierinio mėnulio“ iki Johno Cassaveteso „Glorijos“): šią tradiciją Lucas Bessonas puikiai žino (ir panašius filmus, matomai, mėgsta), todėl sugalvoja savo originalų motyvą. Dar klausimas – kas jo bastūnų porelėje yra labiau suaugęs – naivumo ir vaikiškos sielos įsikūnijimas Leonas ar anksti subrendusi ir gyvenimo negandų užgrūdinta dvylikametė Matilda? (Natalie Portman po šio nuostabaus debiuto tapo ryškia tarptautinio kino žvaigžde).
„Užsičiaupk!“ (Tais-toi, 2003)
1973-aisiais, kai Francisas Veberas kine dar buvo naujokas, jo scenarijų „Įkyrusis“ (L’emmerdeur) realizavo patyręs komedijos meistras Édouard‘as Molinaro. Tai buvo labai juokingas filmas apie paniurėlį žudiką, kuris niekaip negali atlikti savo užduoties (nužudyti kažkokį politinį veikėją), nes jam iš paskos nuolat sekioja žmonos pamestas ir amžinai verkšlenantis nevykėlis.
Dabar Francisas Veberas pats seniai režisuoja ir net ne vieną savo scenarijų yra pardavęs amerikiečiams. O apvalų „Įkyriojo“ jubiliejų jis pasitiko dar viena komedija lakonišku pavadinimu „Užsičiaupk!“, kurioje vėl regime panašią situaciją.
„Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait of a Lady on Fire, 2019)
Céline‘os Sciamma filme „Liepsnojančios moters portretas“, surinkusiame įspūdingą tarptautinių apdovanojimų puokštę, įskaitant ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų.
Filme atgyja nuostabūs nuošalios salos Bretanėje peizažai, o jų fone plėtojasi kostiuminė XVIII a. vidurio istorija. 1770 metais jauna tapytoja Marijana (akt. Noémie Merlant) pasamdoma nutapyti neseniai iš vienuolyno išėjusios Eloisos (akt. Adele Haenel) portretą. Eloisa dar nežino, kad yra būsimoji nuotaka ir kad jos motina slapta jau planuoja jos vestuves, todėl Marijanai jai patikėtą užduotį tenka vykdyti slapta, dieną atidžiai merginą stebint, o naktimis, kai Eloisa miega, tapant būsimos jaunamartės portretą.
Galiausiai menininkė ir jos modelis pamilsta viena kitą. Padvelkia antikiniais motyvais, juolab kad ir režisierė tokių paralelių nesikrato: atvirkščiai, jas pabrėžia ir tada, kai trys moterys (dailininkė, jos mūza ir tarnaitė) skaito Ovidijaus „Metamorfozes“ arba aptarinėja Orfėją plačioje jo charakterio interpretavimo skalėje – nuo įsimylėjusio poeto iki kvailio, nepaisiusio griežto perspėjimo, kuris ir pražudė jo Euridikę.
„Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise, 1995)
Jau seniai nieko nestebina žiūrovams patinkančių komercinių filmų tęsiniai. Kur kas rečiau pasitaiko atvejų, kai filmų kūrėjams labiau už troškimą išspausti kuo daugiau finansinės naudos norisi po didelio laiko tarpo vėl susitikti su herojais ir pažiūrėti, kaip susiklostė jų tolimesnis likimas.
Ko gero, garsiausias pavyzdys kine – prancūzų režisieriaus François Truffaut filmai apie Antuaną Duanelį, kurį aktorius Jeanas-Pierre‘as Léaud vaidino net šešis kartus (1959 – 1979 m.).
Šis nešiuolaikiškai romantiškas ir sentimentalus filmas labai primena senas melodramas apie platonišką meilę, nors jo herojai yra jauni žmonės, susipažįstantys iš Budapešto į Vieną vykstančiame traukinyje. Džesis (Ethanas Hawke’as) yra nedrąsus ir kompleksuotas amerikietis iš Teksaso, o Selina (Julie Delpy) – visai netipiška prancūzaitė. Ji gerai kalba angliškai, todėl kalbos barjerų jų bendravimui nebus. Tačiau šiuos atsitiktinius pažįstamus iš karto sujungs gerokai glaudesnis panašios pasaulėžiūros ir artimos vidinės giminystės ryšys.
„Kalifornijos svajos” (La La Land, 2016)
Miuziklas kine visais laikais yra populiarus. Prieš daugiau septynerius metus sukurtas „Kalifornijos svajos“ (originalus pavadinimas La La Land jau savaime nuteikia romantinei nuotaikai) jau vadinamas šių dienų kino klasika.Nuostabaus vizualinio grožio filmo autoriai (rež. Damienas Chazelle‘is) restauruoja ne tik sentimentalią klasikinių miuziklo dvasią, bet ir vykusiai perkelia jas į dabartinio pasaulio kontekstą. Čia susitinka auksinius Holivudo laikus primenančios miuziklo tradicijos ir kamerinė istorija apie dviejų svajotojų meilę.Mija (Emma Stone) dievina senuosius Holivudo filmus ir trokšta tapti aktore, bet tų pačių tikslų siekiančių žmonių perpildytame Los Andžele realizuoti savo svajonę nėra taip paprasta. priversta lakstyti į beprasmius bandymus, pragyvenimui užsidirba padavėja kavinėje, o laisvalaikiu rašo mono pjesę, nors nesitiki, kad ją pavyks kam nors įsiūlyti. O jaunas džiazo pianistas Sebastijanas ( Ryanas Goslingas) svajoja atidaryti savo muzikos klubą, bet tam reikia didelių pinigų, tad muzikantas priverstas vakarais groti nesudėtingas melodijas restoranuose.Akivaizdu, kad skirtingomis orbitomis judančių herojų keliai kada nors susikirs ir prasidės nuostabiausia pasauliniame kine istorija „vaikinas susitinka merginą“.Sebastijanas ir Mija susitiko mažiausiai romantiškai pažinčiai tinkamoje vietoje – tiesiog greitkelyje milžiniškoje automobilių spūstyje. Kol kas jie dar tik užfiksuoja šį susitikimą iškalbingais žvilgsniais, o tikroji pažintį įvyks vėliau.
Senaisiais idealais besivadovaujanti porelė ne iš karto pasiduoda širdyje užgimstantiems jausmams. Bet naivumas ir nesuvaidintas nuoširdumas pamažu daro savo.
Jaunas režisierius Damienas Chazelle‘is jau 2014-aisiais buvo pavadintas svarbiausia Holivudo viltimi, kai jo filmas „Atkirtis“ (Whiplash) buvo įvertintas trimis Oskarais. Oskaru už vizualinius efektus buvo apdovanotas ir kitas D. Chazelle‘io filmas „Pirmasis žmogus (First Man, 2018), kuriame Ryanas Goslingas suvaidino Neilą Armstrongą, 1969-aisiais žengusį pirmuosius žingsnius Mėnulio paviršiumi ir šį įvykį įamžinęs sparnuota fraze: „Tai mažas žingsnelis žmogui, bet didelį žingsnis žmonijai“.
