Nuo 1995-ųjų įpratome kalendorinį pavasarį pasitikti su seniausiu Lietuvoje festivaliu „Kino pavasaris“. Šiemet Kaune jis vyksta kovo 16-26 dienomis. Filmai Kaune rodomi kine centre „Forum Cinemas” ir „Romuvoje”.
Programa kaip visada labai įvairi. Kino klasikos mėgėjams Kauno „Romuvoje“ buvo skirti kino klasikos perlai: trilerių meistro Alfredo itchcocko šedevras „Langas į kiemą“ (Rear Window, 1954 m.), Billy Wilderio „Saulėlydžio bulvaras“ (Sunset Boulevard, (1950 m.) ir Orsono Welleso „Apie tiesą ir melą“ (F for Fake, 1975 m.)
Dokumentiniais filmais pagerbti neseniai mirę pasaulinio garso kinematografininkai Jonas Mekas („Rojaus fragmentai“, 2022 m.) ir Jeanas-Lucas Godard‘as („Godard‘as yra kinas“, 2022 m.),
Plačiau pristatome įspūdingų „Kino pavasario“ naujienų dešimtuką.
„METAS IŠEITI“ (Heojil kyolshim, 2022 m.)
Pietų Korėjos kinas dabar garsus ir madingas visame pasaulyje. 2020-aisiais kaimyninėje Latvijoje miręs režisierius Kim ki-dukas dar gyvas būdamas tapo pripažintu klasiku.
Po to, kai Kanuose Auksinę palmės šakelę pelnęs „Parazitas“ vėliau dar ir Amerikoje buvo apdovanotas keturiais pagrindiniais Oskarais, net ir tolimi nuo kino žmonės įsidėmėjo režisieriaus Bongo Joon-ho pavardę ir net prisiminė ne taip seniai matę jo itin originalų filmą „Okča“ (2017 m.).
O kiek anksčiau susipažinome su dar vienu talentingu Pietų Korėjos kino kūrėju Park Chan-wooku.
Tikra kinematografinio kino sensacija tapo jo ir mūsų ekranuose rodyta „Bendra saugumo zona“ (2000 m.), kurioje neįveikiamą prarają tarp abiejų Korėjos dalių simbolizavo tiltas, jungiantis upės krantus – savotiška niekieno žemė, į kurią nedrįsta žengti nė vienos konfrontuojančios šalies pasieniečiai. Tai vieta, kur mažiausias nesusipratimas gali įpūsti naujo pilietinio karo gaisrą.
Didelį rezonansą ir nemažos komercinę sėkmės susilaukė šio režisieriaus filmas „Senis“ (Oldboy, 2003), kuriam geriausią reklamą padarė jį išliaupsinęs Quentinas Tarantino. Pagrindinis filmo herojus, daugelį metų privačiame kalėjime laikytas pusamžis vyras, ištrūkęs į laisvę siaubingai keršija skriaudėjams.
Matėme Park Chan-wooko jau Amerikoje sukurtą siaubo trilerį „Stokeriai“ (2013 m.) su Nicole Kidman ir Mia Wasikowska. Įvertinome pagal Émile‘io Zola romaną „Tereza Raken“ sukurtą „Troškulį“ (2009 m.).
Gėrėjomės nuostabiai gražiai nufilmuota „Tarnaite“ (2016 m.), kurią kritikai dėl pasakojimo būdo lygino su A. Kurosawos „Rasiomonu“, o vizualinį aristokratišką puošnumą – su L. Viskončio „Leopardu“.
O 2022-aisiai Kanuose Park Chan-wookas buvo pripažintas geriausiu režisieriumi už filmą „Metas išeiti“.
Dar iki filmo premjeros intrigavo jo trumpas sinopsis, žadėjęs, kad tai bus istorija apie policininką, tiriantį žmogžudystę, ir nužudytojo žmoną, tapusią pagrindine įtariamąja.
Panašių siužeto užuomazgų kine devynios galybės. Betgi mes jau žinime, kad Park Chan-wookas net ir kiekvieną iš pažiūros banalią istoriją gali paversti įtemptu trileriu ir priversti žiūrovą blaškytis po jo siužetinių vingių labirintus. Be to jo filmuose visada yra stiprus nusikaltimo ir atpirkimo motyvas.
Kriminalines bylas tiriantis Jan Che Čžunas visai nepanašus į tokiuose filmuose įprastus supermenus. Greičiau atvirkščiai. Tarp bendradarbių jis turi nevykėlio reputaciją, mat ne vieną kartą darė rimtas klaidas. Vyras turi rimtų sveikatos problemų, dėl kurių kenčia nuo chroniškos nemigos. O ir jo šeimyninis gyvenimas nykus bei monotoniškas: Janas tik savaitgaliais gali pasimatyti su žmona, nes jis dirba Pusane, o jo žmona – toli už miesto pakrantėje, kur yra atominė elektrinė.
Naują postūmį monotoniškai kasdienybei suteikia tragiškas atsitikimas kalnuose, kai žūva nuo viršukalnės nukritęs aukštą postą imigracijos tarnyboje užimantis funkcionierius. Nelaimingas atsitikimas kelia daug klausimų. Keisčiausia grandis nesuprantamų įvykių sekoje – velionio žmona kinė, kažkada nelegaliai atvykusi į šalį, bet sugebėjusi išimties tvarka gauti pilietybę.
Ir našlės praeitis, ir dabartinis jos elgesys kupini keistenybių (ji dievina senas japonų estradines dainas, laiko namuose senelės ir motinos pelenus, taip pat mirtiną migdomųjų vaistų dozę, kalbasi su katinu, kuris moka jai ypatingu būdu įsiteikti!) priverčia Janą naktimis pasekti moterį.
Filmo emocinis grafikas primena širdies kardiogramą, kurioje po staigių emocinių pliūpsnių seka atoslūgiai. Visi jie užburiančiu ritmu (hipnozė filme turi ypatingą reikšmę) pamažu artina emocijų užvaldytą žiūrovą prie nenuspėjamo finalo – sprendimo išeiti…
„ŽVAIGŽDĖS VIDURDIENĮ“ (Stars at Noon, 2022 m.)
2019-aisiais „Kino pavasaris“ prancūzų kino režisierę Claire Denis pagerbė personaline retrospektyva, o programoje „Meistrai“ galėjome pažiūrėti jos fantastinį filmą „Gyvenimas aukštybėse“ (High Life, 2018 m.).
Šiemet susipažįstame net su dviem naujausiais režisierės filmais „Žvaigždės vidurdienį“ bei „Su meile ir įsiūčiu“.
„Žvaigždės vidurdienį“ – tai jaudinanti melodrama, kurios peripetijos plėtojasi neramumų apimtoje Nikaragvoje.
Čia susitinka paslaptingas britų verslininkas Danielis (akt. Joe Alwynas), dėl abejotinų sandorių atsidūręs dideliame pavojuje, ir amerikiečių žurnalistė Triš (akt. Margaret Qualley) – asmuo be paso, darbo ir pinigų, kuri čia norėjo rašyti aštrius reportažus apie žmonių grobimus ir neteisinius susidorojimus, bet redakcija reikalaują pakeisti jai interesų profilį.
Sudėtingose peripetijose pasiklydusiai merginai pažintis su Danieliu pasirodo esanti ta likimo siųsta galimybė laimingai ištrūkti iš pragaro. Bet motušė gamta komplikuoja situaciją: akimirksniu užsiliepsnojęs romanas ir abipusė trauka išsivysto į trilerį, kupiną politikos, baimės, erotinės įtampos ir tropinio džiunglių karščio. O jau tokius dalykus režisierė Claire Denis ir anksčiau mokėjo puikiai valdyti.
Įpainiota į pavojinga melo bei politinių sąmokslų labirintą porelė ryžtasi pabėgti iš pandemijos bei politinės krizės apimtos šalies, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, padaryti tai tikrai nebus lengva, nes Kosta Rikos slaptosios policijos smogikai jau lipa bėgliams ant kulnų.
Labai tiksliai festivalio kataloge svarbiausią filmo ypatybę įžodino programų koordinatorė Dovilė Grigaliūnaitė: „Prancūzų kino legenda Claire Denis naujausiame savo filme kuria tai, ką moka geriausia – juslių kiną. Iš ekrano sklinda tvankuma ir prakaitas, o kamera sklendžia erotiškais paklydusių personažų kūnais miegamuosiuose, kur, pasak režisierės, ir vyksta pagrindinis filmo veiksmas. Išlipę iš lovų personažai bando neprapulti politinės suirutės kamuojamoje Nikaragvoje, kurią režisierė atkūrė pagal šalyje dirbusio tarptautinio politikos reporterio Deniso Johnsono („Jėzaus sūnus“) romaną. Ir, matyt, ne veltui už šią ekranizaciją Kanų kino festivalyje pelnė Didįjį prizą“.
Režisierės Claire‘s Denis kūryboje ir anksčiau ženklią vietą užėmė vaidinamoji „kolonijinė“ tema, kuri būdavo atskleidžiama per baltaodžių personažų dramas, kurias jie patirdavo buvusiose kolonijose: Kamerūne, kaip pirmajame režisierės filme „Šokoladas“ (1987 m.) ir vėliau sukurtoje „Baltojoje medžiagoje“ (2009 m.) ar Džibutyje, kuriame plėtojasi Užsienio legiono samdinių likimai filme „Gražus darbas“ (1999 m.).
„Žvaigždės vidurdienį“ – dar viena emocingai papasakota „kolonijinė“ istorija, kurį dar kartą įrodo, kad net ir vadinamajame politiniame kine svarbiausi yra žmonių likima, o ne nuo besikeičiančios konjunktūros priklausantys politiniai interesai.
„TAR“ (Tár, 2022 m.)
Šio filmo premjera įvyko pernai pirmomis Venecijos kino festivalio dienomis, iki pabaigos jis buvo vadinamas favoritų ir visi gyrė įkvėpimo sklidiną Cate Blanchett vaidybą.
Biografinės dramos žanrui priskirtiname filme lakonišku pavadinimu „Tar“ populiarioji aktorė suvaidino vieną garsiausių pasaulyje dirigenčių, Leonardo Bernsteino globotinę, 2013-aisiais metais tapusią pirmąja Berlyno filharmonijos orkestro dirigente moterimi. Tik nereikia informacijos apie Lydiją Tar ieškoti solidžiose enciklopedijose, nes šis personažas išgalvotas.
Lydija Tar – tikrą muzikinio pasaulio karalienę. Ji – intelektuali menininkė (nesunkiai įveikia oponentus ginčuose), šmaikšti, valdinga (be šios charakterio savybės gerų dirigentų tiesiog nebūna) ir žino, ko nori pasiekti. Berlyno orkestrantus prieš G. Mahlerio Penktosios simfonijos repeticiją ji tiesiai šviesiai perspėja: „Pamirškite apie Viskontį“ (nes daug kam šis muzikinis šedevras tiesiogiai asocijuojasi su Viskončio kino šedevru „Mirtimi Venecijoje“, kuriame Mahlerio muzikos itin daug).
Susilaukusi pripažinimo ir kaip kompozitorė, ji tvirtina niekada nesusidūrusi su lyčių šališkumu. Lydija gyvena vienalytėje šeimoje, su pirmu smuiku jos orkestre griežiančia Šaron (akt. Nina Hoss) augina dukrą Petrą (akt. Mila Bogojevic). Atrodytų, kad ir profesiniame gyvenime, ir namuose ji neturi problemų. Tačiau jos pamažu išnyra iš šešėlio ir ima temdyti gražų dirigentės sielos peizažą.
Panašu, kad nuo Lydijos autoritarizmo aplinkiniai patiria ne tik moralines kančias. Viena mobingo neištvėrusi mergina net nusižudė. O ir regis tvirta Lydijos bei Šaron šeimyninė partnerystė ima braškėti tada, kai valdingoji dirigentė ypatingą dėmesį (ne tik profesinį) ima skirti gabiai rusų violončelininkei Olgai (akt. Sophie Kauer).
„AŠTUONI KALNAI“ (Le otto montagne, 2022 m.)
2020-aisiais „Kino pavasaryje“ vienas dažniausiai aptarinėtų filmų buvo italų drama „Martinas Idenas“, moderniai interpretavusi klasikinį JAV rašytojo Jacko Londono romaną. Tada buvo linksniuojamas ir pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Luca Marinelli, daug kam tapęs mylimiausiu festivalio aktoriumi.
Luca Marinelli vaidina ir pernai Kanų kino festivalyje žiuri prizą pelniusiame filme „Aštuoni kalnai“. Tai taip pat ekranizacija – filmas sukurtas pagal populiaraus italų rašytojo Paolo Cognetti romaną.
Tai graži istorija apie draugystę. Du berniukai užaugę vengia tėvų išmintų takų, tačiau, nepaisant apylankų, vis grįžta namo. Pietras (jį ir vaidina Luca Marinelli) užaugo mieste, o Brunas (akt. Alessandro Borghi) buvo užmarštin grimztančio kaimo vaikas.
Brunas ištikimas kaimietiškai kilmei, o Pietras vis iškeliauja į pasaulį, bet po kurio laiko vis tiek sugrįžta atgal. Bėgant metams jie vis susitinka, kartu išgyvena meilės istorijas, praradimus, apmąsto savo šaknis ir savo vietą šiame pasaulyje. Nors likimai klostosi skirtingai, abu jie žino, ką reiškia turėti patikimą draugą visam gyvenimui.
Filmo pradžioje Pjetras ir Brunas yra dvylikamečiai paaugliai. Susidraugavę berniukai žaidžia ir daug laiko praleidžia gamtoje. O ji išties nuostabi: operatoriaus Rubeno Impenso kamera su pasimėgavimu filmuoja Alpių kalnų masyvus, peizažus, kalnų ežerus ir kitas grožybes, įkūnijančias žemiškąjį rojų.
Deja, kartu su vaikyste pasibaigia, penkiolikai metų nutrūksta ir abiejų berniukų pamėgta bendrystė. Nes tėvas ilgam išsiveža Pjetrą į statybas, kuriose pats dirba. Bet vaikinui tai visai nepatinka, jis susipyksta su tėvu ir nustoja su juo bendrauti.
Kai draugai pagaliau susitinka, jie nusprendžia pagyventi kalnų namelyje, kuriame kadaise smagiai leido vasaros atostogas. Likimas (o ir įvairiausi gyvenimo iššūkiai) dar ne kartą fiziškai draugus išskirs, tačiau draugystė atlaikys visus išbandymus.
Jei dar abejojate, ar verta šiam filmui skirti dvi valandas savo brangaus laiko, perskaitykite filmo apibudinimą festivalio kataloge: „Nuo pirmų šio epinio filmo minučių pamiršite, kad sėdite kino teatre, būsite apsupti gamtos: kalnų, slėnių, besikeičiančių metų laikų ir dar kartą kalnų. Filme gausu vizualinių metaforų, kurios padės dar geriau suprasti draugų ryšį ir užduos taiklių universalių klausimų apie gyvenimo tėkmę, laikinumą ir prasmę. Kiek kalnų reikės įveikti, kol pasieksi viršūnę, į kurią kopi?“.
„GYVENTI“ (Living, 2022 m.)
Šio britų režisieriaus Oliverio Hermanuso filmo genezė kyla iš dviejų garsių šaltinių – rusų literatūros klasiko Levo Tolstojaus apysakos „Ivano Iljičiaus mirtis“ ir jos motyvus išnaudojusio japonų kino klasiko Akiros Kurosawos šedevro „Gyventi“ (Ikiru, 1952 m.).
Naujausio filmo scenarijų parašė britų literatūros žvaigždė, Nobelio premijos laureatas japonas Kazuo Ishiguro, seniai apie tokį darbą svajojęs. Taigi rezultato buvo laukiama nerimaujant, bet jis pasirodė puikus, nors tiesą sakant, siužeto perkėlimas iš vienos šalies ir konkrečios epochos į dabartį visada yra rizikingas.
Gal šį kartą svarbiausią reikšmę turėjo pati tema – žmogaus savijauta artėjančios mirties akivaizdoje, o ji nuo geografinių rėmų ir laiko tikrai nepriklauso.
Pagrindinis naujausio filmo herojus yra pokario Londono patyręs valstybės tarnautojas ponas Viljamsas (jį suvaidino dažnai įvairių žanrų filmuose pasirodantis britų aktorius Billas Nighy), kaip ir dauguma jo profesijos darbuotojų, darbo metu sėdi biurokratinio labirinto centre. Nuo išorinio pasaulio jį skiria įgudusia ranka statomi bokštai iš dokumentų, kurie „gali palaukti“.
Kai vieną dieną Viešųjų darbų departamente ramiai besidarbuojantis ponas Viljamsas išgirsta nepagydomos ligos diagnozę, jis viską meta ir ima desperatiškai ieškoti gyvenimo skonio. Pirmiausia baruose ir vakarėliuose pajūry, vėliau – semdamasis išminties iš gyvenimo džiaugsmu trykštančios kolegės. O visai išsekus gyvenimo laikui jis užčiuopia prasmę… savo darbe.
Taip filmą charakterizuoja jį rodantis festivalis „Kino pavasaris“. Ir čia nedaug ką galima pridurti. Nebent pavardinti kai kurias detales, kurie padėtų giliau pažvelgti į tylaus herojaus dvasinį pasaulį.
Ponas Viljamsas vis dar negali susitaikyti su mylimos žmonos netektimi. Žinia apie jo paties mirtiną ligą tampa antru savijautą gadinančiu faktoriumi. Kartą iš buvusios pavaldinės ponios Haris vyras sužino, kad už akių bendradarbiai jį vadina ponu Zombiu – dėl jo uždarumo ir nenoro bendrauti su aplinkiniais bet kokia tema, kuri nesusijusi su tarnybos reikalais.
„Gyventi“ – tai jaudinantis pasakojimas apie negailestingai tarsi smėlis tarp pirštų byrančias gyvenimo akimirkas, per kurias reikia bet kokia kaina suspėti atlikti svarbiausius gyvenimo darbus.
Filmo scenaristas Kazuo Ishiguro panašios patirties kine jau turėjo. 1993-aisiais pagal jo romaną britų režisierius Jamesas Ivory sukūrė dramą „Dienos pėdsakais“ (The Remains of the Day): jame liokajų suvaidinęs Anthony Hopkinso personažas suvokia, kad dėl tarnystės kitiems beprasmiškai praleido jam skirtą laiką ir atstūmė mylimą žmogų.
P.S. Gaila, kad Billas Nighy šiemet negavo Oskaro…
„PO SAULĖS“ (Aftersun, 2022 m.)
Pirmas debiutantės Charlotte Wells filmas „Po saulės“ šiemet neliko nepastebėtas Oskarų ceremonijoje: nominuotas buvo pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Mescalis, bet jį nurungė ir tiesiogine ir perkeltine prasme sunkiasvoriu vadintinas Brendanas Fraseris už monumentalią vaidybą „Banginyje”.
Ir jaunam aktoriui, ir debiutantei režisierei tai, aišku, stiprus startas tolimesnėms karjeroms, norisi tikėti, kad „Po saulės“ kūrėjai nepraleis tokios puikios galimybės savo kūrybinį potencialą tobulinti toliau.
Apie žmones, kurortuose leidžiančias atostogas sukurta begalė filmų. Dažniausiai tai ir žiūrovus atsipalaiduoti kviečiančios saulėtos komedijos, bet pasitaiko ir dramatiškų istorijų, net apie šiurpius kriminalinius nusikaltimus: vieną tokią matėme nepamirštamame A. Minghellos trileryje „Talentingasis misteris Riplis“ (1999 m.).
„Po saulės“ – visai kitoks kinas. Tai nostalgiškos dvasios persmelktas filmas apie brendimą, pirmąją meilę, neišvengiamus paauglystės konfliktus su tėvais ir begalinę laimę, kurią įvertinti žmonėms duota tik tada, kai paauglystė atitolsta jau ne dešimtmečiais, o greičiau šviesmečiais.
Prisipažinsiu, kad ne itin mėgstu žiūrėti filmus, apie tai, kaip atostogauja kiti. Stengiuosi nedalyvauti vakarėliuose, kurių metu šeimininkų svarbiausias užsiėmimas yra rodyti svečiams šimtus nuotraukų ar nufilmuotų epizodų, kad ir kokios egzotinės grožybės ten būtų užfiksuotos. Ir ne todėl, kad pavydėčiau sėkmingai pailsėjusiems. Tiesiog tokiais atvejais, anot Ostapo Benderio, gali jaustis „svetimu šioje gyvenimo šventėje“.
Svetimų nuotraukų kolekcija – dar ne kinas. Kinui reikia kažko daugiau. Visų pirma istorijos, su kuria galėtum (ir norėtum) identifikuotis. Filme „Po saulės“ tokia istorija tikrai yra.
Prieš dvidešimt metų pigiame Turkijos kurorte Sofi (akt. Frankie Corio) su tėčiu praleido paskutines bendras atostogas. Jaunatviškai atrodantis, bet trisdešimties metų slenkstį jau pasiekęs Kalumas (jį Paulas Mescalis ir suvaidino) ir vienuolikmetė Sofi aplinkiniams buvo panašūs į brolį ir seserį.
Retos, todėl itin brangios kartu praleistos akimirkos buvo pilnos saulėtos melancholijos, mažų nesklandumų, šilumos, smalsumo ir draugystės.
Keista, bet kai kurie šių atostogų momentai 1990-aisiais Turkijos kurorte nufilmuoti mėgėjiškos kino kameros, visai nekelia atmetimo reakcijos. Atvirkščiai, norisi pasinerti į šį išblukusį pasaulį ir prisiminti panašius asmeniškai pergyventus patyrimus, kai „viskas įskaičiuota“ ir niekas negali sudrumsti ramaus poilsio. Išskyrus vadinamąjį „žmogišką faktorių“.
Dar vieną dalyką filmo „Po saulės“ autoriai padaro tikrai puikiai. Jie priverčia kiekvieną iš mūsų susimąstyti, ar tikrai pažįstame pačius artimiausius žmones. „Kino pavasario“ koordinatorė Aistė Račaitytė taikliai pastebėjo, kad filmas „Po saulės“ yra „anksti stilistiškai susiformavusios režisierės laiškas į praeitį, kuriuo režisierė tarsi sako savo iki galo nepažintam tėčiui: „Ei, dabar tave geriau jaučiu.“
„SŪNUS“ (The Son, 2022 m.)
Prieš dvejus metus reikšmingu kinematografinio pasaulio filmu tapo jautri psichologinė drama „Tėvas“ (The Father, 2020 m.), kurią pagal savo pjesę kine realizavo prancūzų dramaturgas Florianas Zellers, už šį darbą pelnęs du „Oskarus“. Filmas pasakojo apie skaudžius dukters (ją suvaidino Olivia Colman) ir nuo senatvinės demencijos kenčiančio tėvo (dar vienas puikiai sustyguotas Anthony Hopkinso benefisas) santykius.
Šiemet pavadinimą pakeitęs Vilniaus buvęs rusų dramos teatras pagal šią pjesę sukūrė spektaklį „Tėtis“, taip pat susilaukusį gražaus rezonanso.
O kino režisieriumi pasijautęs Florianas Zellers („Tėvas“ buvo jo debiutas kine) pernai pristatė antrąjį akivaizdžios šeimyninės dilogijos filmą „Sūnus“ (yra dar viena jo pjesė „Motina“, todėl galimai sulauksime ir trečiojo filmo). Anthony Hopkinsas vėl vaidina tą patį personažą, tik dabar jau pirmuoju smuiku griežia Entonio sūnų Piterį vaidinantis Hugh Jackmanas.
Piteris Mileris yra sėkmingas verslininkas ir puikus strategas, kuriam atsiveria dar puikesnės ateities perspektyvos – vyras jau planuoja iš gimtojo Niujorko persikelti į Vašingtoną, kur jam žadamos stulbinamos darbo perspektyvos. Bet asmeniniame gyvenime vieną problemą veja kita.
Piteris turi du sūnus – naujagimį ir paauglį iš ankstesnės santuokos. Su nauja gyvenimo drauge Bete santykiai įtempti. O čia dar lyg sniegas ant galvos užgriūva nauja problema – atvyksta buvusi Piterio žmona Keitė (akt. Laura Dern) su jųdviejų paaugliu sūnumi, kuris pykstasi su motina, neina į mokyklą ir nuolat liūdi.
Norėdamas išpirkti klaidas, Piteris priima Nikolą į savo šeimą ir stengiasi suprasti sudėtingą periodą išgyvenantį vaikiną. Piteris suranda Nikolui naują mokyklą ir patyrusį psichologą, tačiau situacija nepasidaro lengvesnė. Atvirkščiai…
Kaip ir „Tėvas“, „Sūnus“ yra teatrališkas ir senamadiškai sentimentalus filmas. Tai dar viena klasikinė kamerinė istorija, kurią taip pat nesunku įsivaizduoti teatro scenoje.
Pagrindinę šio filmo idėją puikiausiai įkūnija patyrusio psichiatro patarimas galutinai jausmų sumaištyje pasimetusiems tėvams: „Kartais vien meilės nepakanka“. Tai puikus pavadinimas šio filmo recenzijai, jo motto ir galimas epigrafas.
Jau žiūrėdami „Tėvą“ gėrėjomės režisieriaus Floriano Zellerio sugebėjimu net gerai žinomuose aktoriuose atskleisti dar neišnaudotą potencialą. Apie serą Anthony Hopkinsą nėra ką nė kalbėti – per visą filmą – nė lašelio falšo net ir banaliose gyvenimiškose situacijose.
Naujame filme „Sūnus“ britų teatro ir kino patriarchui skirta viena vienintelė scena. Bet ji gali būti chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip netgi statiškoje situacijoje valdyti žiūrovų emocijas maksimalia psichologinių jausmų koncentracija.
Pagaliau nuo savo depresyvios herojės įvaizdžio, suformuoto genialiuose Davido Lyncho trileriuose, pavyksta vaduotis aktorei Laurai Dern (ji vaidina Keitę).
Maloniai nustebina Nikolą suvaidinęs Zenas McGrathas, kuriam dabar pranašaujama sėkminga tolimesnė karjerą.
Ir pagaliau Piterio vaidmuo – visų pasaulio Oskarų verta nuostabi režisieriaus dovana aktoriui Hugh Jackmanui, kuris taip giliai įklimpo į „Iksmenų“ pinkles, kad žiūrovai jau spėjo pamiršti tuos laikus, kai aktorius stebino ne tik įspūdingomis savo mutanto Ernio žandenomis ir ilgais plieniniais nagais, bet ir paprasta žmogiška charizma bei persikūnijimu ne tik į komiksų personažus.
„SU MEILE IR ĮSIUČIU“ (Avec amour et acharnement, 2022 m.)
Tai antras šiemet „Kino pavasaryje“ rodomas prancūzų kino režisierės Claire Denis filmas, kaip ir „Žvaigždės vidurdienį“ sukurtas pernai. Tik šį kartą tai ne dar viena režisierės pamėgta „kolonijinė“ istorija, o, anot festivalio koordinatorės Aistės Račaitytės „filmas tiems, kurie šiuolaikiniame kine yra pasiilgę režisūrinio virtuoziškumo ir netiesmukos ekrano poezijos“.
Už jį Claire Denis pernai Berlyno kino festivalyje apdovanota Sidabriniu lokiu.
Tai arčiau klasikinės melodramos esantis pasakojimas apie radijo žurnalistę Sarą (akt. Juliette Binoche) ir du jos vyrus, kurie kadaise buvo geriausi draugai ir kuriuos abu Sara myli.
Sara jau devyneri metai drauge su Žanu (akt. Vincentas Lindonas) mėgaujasi vidutinio amžiaus žmonių gyvenimo malonumais ir sėkminga karjera. Įtakingoje radijo stotyje RFI ji savo laidoje kalbina įvairius pašnekovus – ir politikus, ir „karštuose taškuose“ gyvybe rizikuojančius aktyvistus, ir afrikiečiais futbolininkais. Aptariamų temų spektras labai platus – nuo tikra šiuolaikinio pasaulio rykšte tapusio terorizmo iki rasizmo ir imigracijos vargų. Beje, prancūzai šioms temoms pastoviai skiria didelį dėmesį, ką patvirtina net keli „Kino pavasario“ filmai.
Bet profesiniai reikalai neužgožia asmeninio Saros gyvenimo. Tik jame moteris nesijaučia taip užtikrintai kaip įprastoje radijo studijoje.
Nepaisant kai kurių tamsių praeities puslapių (už ką buvęs regbio žaidėjas kelis metus praleido už grotų taip ir nepaaiškėja) Žanas yra patikimas gyvenimo draugas: kadangi Sara amžinai užsiėmusi, Žanas prisiėmė buities problemų naštą ir stengiasi rūpintis (tiesa, ne itin sėkmingai) juodaodžiu sūnumi iš pirmos santuokos Markusu.
Jau įprasta rutina tapęs gyvenimo būdas staiga pakrypsta kita vaga, kai porelės gyvenime atsiranda senas pažįstamas Fransua (akt. Grégoire‘as Colinas). Su Žanu jį sieja tie patys tamsios praeities darbeliai, tik tada Fransua bausmės išvengė, o Sarai jis buvo meilužis, kuriam apsireiškus moteris pajunta geismus, kuriuos ji manė palikusi praeityje.
Meilė trise – amžinas prancūziškas trikampis, pagimdęs begalę kino šedevrų, vidutinių filmų ir visiško komercinio niekalo. Sunku pasakyti, kuriai iš šių trijų kategorijų reikėtų priskirti šį Claire Denis darbą. Ko gera, reikėtų rasti jam vietą kažkur per vidurį. Nes filmo dramaturgija nespinduliuoja originalumu, užtai akivaizdus filmo privalumas – visi trys pagrindiniai aktoriai.
Apie Juliette Binoche nėra ką nė kalbėti. Ji apdovanota ir Oskaru (už vaidmenį dramoje „Anglas ligonis“, 1997 m.), ir Kanų kino festivalio prizą (už A. Kiarostamio „Patvirtintą kopiją“, 2010 m.), ir triskart Europos kino akademijos laureatė (2019-aisiais pelnė ketvirtąjį šios organizacijos apdovanojimą už Europos pasiekimus pasauliniame kine).
Vincentas Lindonas – taip pat vienas garsiausių Prancūzijos aktorių. Jo pelnytų prizų kiekis nėra toks įspūdingas, kaip kolegės Juliette Binoche, bet jo taupyklėje puikuojasi ir Kanų kino festivalio prizas, ir Cezaris, ir net 1989-aisiais pelnytas Jeano Gabino prizas.
O Grégoire‘as Colinas vaidmenis renkasi labai kruopščiai ir dažniausiai vaidina vadinamuose Arthous‘o filmuose, kurių (pagal apibrėžimą) „meninė vertė svarbesnė už komercinį potencialą“.
„DEVINTAS ŽINGSNIS” (2022 m.)
Pranešime žiniasklaidai apie šį naują lietuvišką vaidybinį filmą parašyta, kad jis lapkričio mėnesį buvo pristatytas trijuose užsienio festivaliuose Vokietijoje, Estijoje ir Italijoje, o pastarojoje šalyje vykusiame festivalyje pelnė net tris svarbius apdovanojimus.
Atrodo, kad dar šiek tiek, ir panašią statistiką pradėsime laikyti savaime suprantamu dalyku. Juk vien per pastaruosius trejetą metų nuskynėme laurus rimčiausiuose tarptautiniuose festivaliuose.
2021-aisiais pirmasis pilnametražis režisieriaus Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“ Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programoje buvo pripažintas geriausiu filmu, o Salonikų kino festivalyje (Turkija) dar gavo apdovanojimą už geriausią scenarijų.
Jauno režisieriaus Giedriaus Tamoševičiaus ir labiau patyrusio jo kolegos Vytauto V. Landsbergio sukurtas „Poetas“, išprovokavęs nevienareikšmes reakcijas į mūsų ekranus atvyko pasipuošęs Taline vykusio kino festivalio „Juodosios naktys“ geriausio Baltijos šalių filmo laurais.
Geriausiu Europos 2022-ųjų metų dokumentiniu filmu Europos kino akademija pavadino „Kino pavasaryje“ rodomą Manto Kvedaravičiaus „Mariupolį 2“, kurį filmuodamas režisierius buvo nužudytas Ukrainoje.
Puikiai sekasi lietuviams ir tarptautiniuose projektuose. Kas besuskaičiuos visus tarptautinius apdovanojimus, kuriais pelnytai buvo apipiltas nuostabus Giedrės Žičkytės dokumentinis „Šuolis“, alsuojantis tokiu įtaigumu ir gyvenimo tiesa, kokių ir profesionaliausiame dabartiniame kine sunku surasti.
Septynioliktame Tarptautiniame Romos kino festivalyje pernai trimis prizais buvo apdovanotas Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos bendros gamybos vaidybinis filmas „Sausis“ (Janvāris).
Tarptautiniame Briuselio fantastinių filmų festivalyje Lietuvoje filmuotas režisierės Kristinos Buožytės distopinis filmas „Vesper“ gavo pagrindinį prizą „Raudonasis voras“.
Ir štai dabar – trys tarptautiniai prizai „9-tam žingsniui“ – dar vienam kine debiutuojančios režisierės Irmos Pužauskaitės filmui, kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė aktorius Valentinas Novopolskis,
Valentinas Novopolskis į lietuvių kiną įsiveržę kaip meteoras. 2013-aisiauis metais jis buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų aktorius už pagrindinį vaidmenį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“.
O jau po metų pelnė pirmąjį „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią metų antraplanį vaidmenį filme „Nesamasis laikas“ (rež. Mykolas Vildžiūnas). Antroji „Sidabrinė gervė“ į aktoriaus rankas nutūpė 2020 m. už pagrindinį vaidmenį filme „Olegas“ (rež. Juris Kursietis).
Pagyrų Valentinas taip pat susilaukė už vaidmenį filme „Čia buvo Saša“, o prieš trejetą metų žiūrovai jį išrinko geriausiu metų kino aktoriumi.
„9-ame žingsnyje“ jis vaidina buvusį šokėją Liną, kuris gydosi nuo priklausomybės alkoholiui. Jo paauglė dukra Ieva (akt. Gerda Čiuraitė), ką tik persikėlusi gyventi pas tėvą, savo paauglišką nerimą slepia augančia aistra muzikai. Linui sunku rasti bendrą kalbą su dukra, nes ši vis dar atsimena skriaudas, kurias jis padarė, kai girtuokliavo.
Visai kitaip Ieva bendrauja su savo geriausia drauge Maja (akt. Angelina Daukaitė). Būtent per ją Linas nori rasti kelią pas savo dukrą, parodyti, kad jis pasikeitė ir atsiprašyti. Koketiškoji Maja tuo tarpu ieško savo pirmosios didelės meilės istorijos. Kai šių trijų pasiklydusių sielų santykiai tampa pernelyg intymūs, tradiciniai vaidmenys susimaišo ir kiekvienam iš jų tenka susidurti su problemomis, kurias ilgai slėpė.
Dvylikos žingsnių programoje Linas dabar yra prie devintojo, kai tenka prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti įskaudintųjų.
„Man rodos iki šiol nėra daug filmų apie gijimą nuo priklausomybių, sveikimo procesą, tad ši juosta užpildys tą nišą. Yra labai daug filmų, kur rodomi dramatiški priklausomybių aspektai, didžiausi nuopuoliai, smurtas, bėgimas nuo policijos ir pan., bet vidinė drama, kuri vyksta sveikstančiojo viduje nenagrinėjama.
Čia yra labai daug natūralios dramaturgijos, kurios negali išgalvoti, ji labai gyvenimiška, atpažįstama. Štai vienas žmogus susitvarkė, nustojo gerti ir tada reikalauja iš visų kitų, kad jį iškart priimtų, viską atleistų, pamirštų, o jo artimiesiems juk dar tik prasideda gijimas. Siekėme atskleisti tai, ko visuomenė nemato, nes mes visi turime šeimoje ar darbinėje aplinkoje žmogų, kuris vartoja, bet viskas apipinta paslaptimis ir nutylėjimais. O jei jau pavyko kažkam susitvarkyti, tai staiga žmogus prablaivėja ir istorija čia baigiasi, nors dažniausiai čia ji tik prasideda“, – tinklapiui www.lkc.lt pasakojo filmo režisierė Irma Pužauskaitė.
“MEDUSA DELIUXE” (2022)
„Kino pavasaris“ mus išlepino. Festivalio programos sudarytojai, metai iš metų siūlydami pačius unikaliausius kūrinius iš viso pasaulio, sau kartelę išsikėlė taip aukštai, kad žiūrovų kartais nebestebina net patys beprotiškiausi konceptai.
Labai, labai stiprus įspūdis. Toks vaizdas, kad LGBTQ+ bendruomenė gavo savo Kventiną Tarantiną. Ir ne taip kaip kad mes Emilį Vėlįvį, o tokį kuris nenuvilia 100 proc. Emilis nenuvilia maždaug 70%. Žmogžudystė plaukų stilistų konkurse. Labai kieti dialogai, puiki intriga ir dinamika, sakoma kad yra kelios galimos detektyvų rūšys: kai bylą tiria detektyvas, kai žmogžudys yra detektyvas, kai… Žodžiu nespoilinsim kuris čia variantas, bet tokio dar lyg ir neteko matyti.
Viskas nufilmuota vieno kadro principu, kaip koks “Žmogus-paukštis” ar “1917”. Veikėjai labai faktūriški, nereikia daug detalių kad jais patikėtum ar būtų įdomūs. Bandžiau išgooglinti kiek režisieriui Thomas Hardiman metų, neradau, bet jis labai jaunas. Ir itin talentingas. Ir dar, filmas neturi treilerio. Yra “Medusa” (2022) filmas, bet tai ne tas. Ai, ir jei gerai suskaičiau, platinimui JAV šį filmą įsigijo studija A24, o tai daug pasako.
Reikia padėkoti, kad turim galimybę stebėti stilingą, nenutrūkstančio kadro murder mystery, vykstančią šukuosenų meistrystės konkurse. Beje, filmo pabaigoje beprotybės indeksas išaugo, o juostą pabaigia muzikinis įspūdingas visų veikėjų šokis. (Kinomanija.lt)
