Ilga ir niekad nesibaigianti diskusija: kas geriau – knyga ar filmas? Dažniausiai baigiasi knygos naudai. Tačiau taip nutinka ne visada. Norint sukurti filmą pagal knygą, dėl laiko stokos tenka pašalinti daug scenų. O kaip yra atvirkščiai, kai filme iš tikrųjų yra scenų, kurių nėra knygoje? Kartais tai gali lemti geresnį pasakojimą.Štai keletas filmų, kuriuose remtasi knygomis, bet išlaikytas savitumas.
Šie filmai privertė mus, patiems pavartyti knygas ir palyginti filmus – tikimės, kad ir jums bus įdomu!
10. „BRAMO STOKERIO DRAKULA“ (Bram Stoker‘s Dracula, 1992)
Filmų kūrėjai mėgsta kurti šiurpą keliančias istorijas apie realias asmenybes, apie kurias dar joms gyvoms esant buvo kuriamos baisios legendos. Vieną tokį tironą išgarsino britų rašytojo Bramo Stokerio 1897 m. parašyta knyga „Drakula“, gerai žinoma ir mūsų skaitytojams. Šio rašytojo dėka mistinių piktadarių galeriją papildė Tamsos kunigaikščio vardas ir garsiausio pasaulyje vampyro reputacija. O kiekvienas kinu besidomintis žmogus yra matęs bent vieną šio nemaraus romano ekranizaciją. Ta knyga tokia paveiki, kad žmonės dažniausiai nesusimąsto apie tai, jog Tamsos kunigaikščiu dažnai vadinamas grafas Drakula yra ne vien rašytojo fantazijos vaisius. Ne, jis turi realų istorinį prototipą – Rumunijos princą Vladą Cepešą, XV amžiuje valdžiusį kalnuotą Valakijos grafystę. Jis pagarsėjo ne dėl savo žygdarbių mūšių laukuose, bet dėl ypatingo sadizmo. Didžiausi Cepešo priešai turkai jį vadino „Kazıklı Bey“ (Baslių princas) dėl pomėgio sodinti visus nusikaltusius ant baslio. Ši jo pravardė pirmą kartą buvo paminėta 1550 m. Valakijos kronikoje. O dar anksčiau – 1490-aisiais rusų rankraštyje, parašytame senąja slavų kalba, yra toks valdovo apibudinimas: „Buvo Kalnų šalyje graikiškos tikybos krikščionis, Valakijos kalba vadinamas Drakula, o mūsiškai – Velnias“.
Pirmasis B. Stokerio romano motyvais filmą sukūrė vokiečių režisierius Friedrichas Wilhelmas Murnau. 1922-aisiais pasirodęs filmas vadinosi „Nosferatu – Siaubo simfonija“, o pagrindinis herojus buvo pavadintas grafu Orloku (kitų veikėjų vardai taip pat buvo pakeisti). Taip atsitiko todėl, kad rašytojo našlė priešinosi knygos ekranizacijai. Filmui draudimas išėjo į naudą – „Nosferatu – Siaubo simfonija“ tapo vienu garsiausių klasikinio vokiečių ekspresionizmo šedevru, stipriai paveikusiu pasaulinio kino raidą.
Pirmoji Amerikoje sukurta „Drakulos“ ekranizacija (1931 m., rež. Todas Browningas) taip pat buvo nutolusi nuo knygos siužeto, nes scenarijus buvo rašomas ne pagal romaną, o jos pagrindu Johno L. Balderstono ir Hamiltono Deane’o adaptuotą pjesę. Pagrindinio vaidmens atlikėjas vengrų aktorius Bela Lugosi romantizavo savo personažą, ir vėliau toks aristokratiškas Tamsos kunigaikštis keliavo iš vieno filmo į kitą, kol garsus Holivudo šaipokas Melas Brooksas galutinai nesukompromitavo tokį įvaizdį parodijoje „Drakula. Miręs ir tuo patenkintas“ (1995 m.)
Be abejonės, rimčiausia knygos ekranizacija, kuri mūsų manymu, yra dar įspūdingesnė nei mkyga – režisieriaus Franciso Fordo Coppolos filmas, kurio net pavadinimas „Bramo Stokerio Drakula“ (1992 m.) liudija apie autoriaus pagarbą literatūriniam šaltiniui. Šiame filme režisierius sukūrė dar vieną galingą epinį reginį su nuostabia Wojciecho Kilaro muzika ir giliomis filosofinėmis potekstėmis. Filmas apdovanotas trimis Oskarais: už garso efektus, grimą ir kostiumus.
Veiksmas prasideda 1897 metais (tada B. Stokeris kaip tik rašė savo siaubo romaną). Po keturių šimtmečių, praleistų baisioje vienatvėje, Transilvanijos valdovas grafas Drakula (Gary Oldmanas) nusprendžia nutraukti tylėjimo įžadus ir pasirodyti viešumoje. Kaip tik tada iš Londono į jo karalystę atvyko jaunas nekilnojamo turto agentas Džonatanas Harkeris (Keanu Reevesas). Pamatęs Harkerio nuotakos Minos portretą, tamsos valdovas iš karto pastebi, kad mergina stebėtinai panaši į jo nepamirštą mylimąją Elžbietą. To pakanka, kad Drakula užsimanytų vykti į Londoną, kur atvykėlis iš viduramžių susipažįsta su XIX a. pabaigos progreso išradimais, taip pat ir kinematografu.
Drakula šiame filme pats yra tragiškas herojus, kuris prieš kelis amžius prarado mylimąją, ir dėl jos žūties išdrįso mesti iššūkį Dievui. Kita vertus, tai ir tragiškos meilės istorijos bruožų turinti melodrama, iš tradicinio Holivudo paveldėjusi „Gražuolės ir Pabaisos“ motyvus bei klasikinio Holivudo pompastiškus mastus. Nuo pirmų kadrų filmas užburia barokiškai puošnia atmosfera, tamsiai raudonu koloritu ir Rytų šalių kultūros atgarsiais (kostiumų dailininkė Eiko Ishioka nepraleidžia progos pasinaudoti tradicinio japonų teatro Kabuki estetika).
Atidūs specialiųjų efektų specialistai tikrai turėtų įvertinti užburiančius vizualinius efektus, kurie buvo kuriami ne pasitelkus jau tada stipriai išvystytą kompiuterinę grafiką, bet pagal senus kinematografinės alchemijos receptus. (G.J.)
9. „LEGENDA APIE PIANISTĄ“ (The Legend of 1900, 1998)
Dažnai daugelis puikių filmų lieka taip ir neįvertinti ir nesuradę savojo žiūrovo. Visi puikiai žinome topų viršūnėse besipuikuojančius, išreklamuotus ar garsiai visuomenėje nuskambėjusius filmus. Tačiau dar yra šimtai nuostabių istorijų, kurios taip ir negalėjo pasidžiaugti šlovės spinduliais. Būtent taip nutiko ir su filmu – „Legenda apie pianistą“ (The Legend of 1900).
Vienas brangiausių filmų italų kino istorijoje, pelnė gausybę apdovanijimų, laimėjo Auksinio Gaublio statulėlę už nuostabią Ennio Morricone muziką, tačiau taip ir liko neįvertintas masinio žiūrovo. Tai buvo pirmasis filmas, kurį italų režisierius Giuseppe Tornatore pasirįžo kurti anglų kalba, žinoma tokį pasirinkimą nulėmė bandymas apeliuoti į kuo didesnę žiūrovų auditoriją. Po keturių metų pertraukos nuo filmavimo darbų jis sugrįžo su naujomis idėjomis ir naujais iššūkiais tiek sau, tiek visai aktorių komandai. Filmavimo darbai truko itin ilgai, tačiau galutinis variantas buvo to vertas. Originali filmo versija trunka apie 160 minučių, tačiau atsižvelgus į visas kino normas ir taisykles, ji buvo sutrumpintas iki beveik dviejų valandų trukmės juostą. Filmas kurtas žinomiausio šių laikų italų rašytojo Alessandro Baricco monologo teatrui „Novečentas“, motyvais.
Pati istorija dažnai sulyginamas su mums visiems puikiai žinomu filmu „Titanikas“ (Titanic). Tačiau daugiau panašumų turi su mažiau girdėtu, prancūzų kūrybos romanu „Titaniko kambarinė“ (A Chambermaid on the Titanic).
Filmo istorija persipina su dabartimi ir praeities prisiminimais, kuriuos senam instrumentų parduotuvės savininkui pasakoja muzikantas. Tai nuostabi legenda apie berniuką, kuris gimė 1900-ųjų metų sausio 1 dieną prabangiame kruiziniame laive „Virdžinija“. Jį, visai dar mažą, paliktą citrinų dėžėje ant pianino, rado juodaodis darbininkas ir nusprendė užauginti kaip savo sūnų. Mažylis keistu vardu – Danny Boodmann T.D. Lemon 1900 (akt. Tim Roth) užaugo ant vandenyno bangų kursuojančiame laive tarp Europos ir visų išsvajotosios Amerikos. Paslaptingu būdu išmokęs skambinti pianinu 1900 tampa tikru muzikos virtuozu, taip nei karto ir neiškeldamas kojos ant sausumos. Bene įsimintiniausia filmo scenai tampa momentas, kai grodamas pianinu 1900 pamato šalia liuko lango einančią šviesiaplaukę merginą. Staiga užgimusi meilė tampa įkvėpimu pianistui sukurti genialų kūrinį ir, tai padaręs jis pasilieka įrašą sau tarsi aistros, kuri niekuomet nesuliepnos, įrodymą ir prisiminimą.
Didžiausių pagyrų vertas pagrindinį veikėją įkūnijęs Timas Rothas. Filme jis atskleidžia personažo kitoniškumą, melancholiją, vienatvę, žingeidumą pasauliui ir muzikos žavesį. Puikiai perteikta emocija ir kitoks požiūris į meilę, gyvenimą – visa tai aktoriaus nuopelnai.
Tačiau kertinis šio filmo akmuo tai ne aktorių vaidyba ir ne siužeto linija. Tai muzika. Įvairūs, persipinantys stiliai, linksmi ir šviesūs garsai ir džiazas, labai daug džiazo! Ne veltui šis filmas buvo apdovanotas Auksiniu Gaubliu už geriausią garso takelį. Nepriekaištinga Enni Morricone kūryba apjungė visą istoriją. Epizodai, kuriuose pagrindinis herojus būdavo palinkęs virš fortepijono, įtraukia ir nepaleidžia iki paskutiniųjų kūrinio akordų. Muzika leidžia žiūrovui persikelti į prašmatnią laivo salę ir suktis ant parketo kartu su į svajonių šalį beplaukiančiais keleiviais.
8. „UŽRAŠŲ KNYGUTĖ“ (The Notebook, 2004)
Gerai žinomas filmas „Užrašų knygutė“, kurio pabaiga mus visus privertė nubraukti ašarą, yra vienas iš filmų, kurie yra geresni už knygą. Mylimiausia scena, ta, kurioje jie abu sužino, kad jų meilė niekada nežlugo, knygoje yra kitokia.
Tai puiki meilės istorija, kurią iš senos užrašų knygutės skaito senyvo amžiaus vyriškis Djukas savo sergančiai draugei Elei. Knygelėje aprašyta jaudinanti ir svaiginanti dviejų jaunų žmonių, Elės (Gena Rowlands) ir Nojaus (Tim Ivey) greitai įsiplieskusi meilės istorija. Karnavalo metu susipažinę jaunuoliai pradeda draugauti. Žinoma, čia ne viskas gražu kaip norėtųsi porai tenka išsiskirti. Nojus išeina į karą, o Elei prieš savo norą tenka išvykti į kitą miestą. Po karo mergina paskelbia apie savo sužieduotuves su kareiviu Lonu (Ryan Gosling). Nojui tenka gyventi prisiminimais apie Elę suremontuotame sename jų svajonių name. Kai Elė vietos spaudoje perskaito apie atstatytą seną namą, mergina supranta, kad reikia susitikti su sena savo meile…
Abby Olaleye paaiškina: Garsioji scena, kai lyja lietus, o Allie sako: „Kodėl tu neparašei? Man tai nebuvo pabaiga“, o Nojus jai atsako: „Aš tau rašiau kiekvieną dieną ištisus metus“. Tada jis ją pabučiuoja. Knygoje tai vyksta ne visai taip nes per „365 laiškų“ sceną knygoje skaitytojas nori, kad įvyktų bučinys, bet žino, kad jis neįvyks, nes viskas būtų pernelyg nuspėjama.
Viena simbolinė filmo scena, kurios nėra knygoje, yra kultinė filmo pabaiga. Filme laikomasi tragiškesnio požiūrio – abu veikėjai miršta vienas kito glėbyje, tačiau knygos pabaiga tiesiog romantiška. Tai neabejotinai pokytis, į kurį verta atkreipti dėmesį.
7. „AVINĖLIŲ TYLĖJIMAS“ (The Silence of the Lambs, 1991)
Amerikos filmų instituto paskelbtame didžiausių visų laikų ekrano piktadarių sąraše lyderio poziciją užima žmogieną valgantis psichiatras Hanibalas Lekteris, šimtams milijonų žiūrovų įsiminęs po filmo „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs, 1991).Tai yra vienas iš tų kultinių filmų, kuriuos žmonės iki šiol žiūri iš naujo. Nepaisant to, kad knyga plačiai vertinama kaip gera, filmas vis tiek pateko į filmų, kurie tam tikra prasme yra geresni už knygą, sąrašą. Tačiau ne kalbant apie konkrečias scenas, o apie Hanibalo Lekterio personažą. Viena yra skaityti knygą ir įsivaizduoti personažus, tačiau visai kas kita juos iš tikrųjų matyti ekrane. Anthony Hopkinsas ir filmavimo grupė atliko nuostabų darbą, atgaivindami Hanibalą ir suteikdami jam istoriją.
Kultinėje juostoje vaidina du tiesiog pritrenkiantys aktoriai. Pirmoji – Jodie Foster, vaidinanti Clarice‘ą Starling, kuri yra FTB stažuotoja siekianti karjeros (vaidmuo, dėl kurio ji stengėsi). Antrasis – bauginantis, grėsmingas, duodantis peno Anthony‘io Hopkins‘o kaip Daktaro Hannibal‘o „Kanibalo“ Lecter‘io pasirodymas. Psichiatro, pavirtusio serijiniu žudiku vien dėl noro pajusti žmogaus skonį.
Filmas išgarsėjo ne dėl savo siužeto, pagal kurį buvo ieškoma serijinio žudiko vadinamo „Buffalo Bill“ nulupančio savo aukoms odą. Jis išgarsėjo dėl Hopkins‘o atliekamo Hannibal‘o Lecter‘io vaidmens ir jo bendravimo su Jodie Foster. Intriguoja tai, kad pirmą kartą šiems veikėjams susitikus, Hannibal‘as pradeda šaipytis iš Clarice‘sos dėl akivaizdaus Vakarų Virdžinijos akcento, kuris nebuvo įrašytas į scenarijų. Tai vaizdžiai liudija abiejų aktorių talentą.
Hopkins‘o vaidinamas Hannibal‘as Lecter‘is yra grėsmingas ir tai ne dėl jo sukuriamos atmosferos, o dėl tiksliai apskaičiuoto gyvenimo. Hopkins‘o Hannibal‘as – labai grėsmingas. Jis atvirai demonstruoja savo psichopatiškumą. Pastovi dalinio susižavėjimo išraiška veide, aiški, kartais net poetiška jo kalba, tai, kaip jis sugeba kiaurai permatyti žmones lyg jie būtų knygos pasiskolintos šiam trikdančiam, tačiau ypatingai smagiam pasirodymui. Jis atviras, kai kalba apie malonumą, kurį žudymas suteikė ir dar suteiks, taip pat apie jo nužudytus ir suvalgytus žmones, taip pat apie tai, kaip patekti po žmogaus oda. Hannibal‘as Lecter‘is, kurį vaidina Anthony Hopkins‘as, sukuria trikdančią atmosferą panaudodamas savo gebėjimą perskaityti žmonių mintis ir mėgaujasi galėdamas šį gebėjimą panaudoti prieš savo aukas. Pavyzdžiui, jis suteikia informacijos tik tuomet, kai ji emociškai įskaudina.
Hopkins‘o Hannibal‘as, kai buvo atskleista, jog jis ir yra Chesapeake‘o žudikas ir gavo naują pravardę „Hannibal the Cannibal“ (liet. Hanibalas kanibalas). Tai Hannibal‘as po įkalinimo. Jis neturi jaukių namų ar biuro, tik kamerą Baltimorės Valstijos psichiatrijos ligoninėje, kuri buvo pagaminta būtent Hannibalui įkalinti. Jis nėra nei visuomenės dalis nei narys visuomenėje, jis nuo jos atskirtas. Hannibal‘ui nebereikia įsitraukti į socialinius ritualus, jis neturi dalyvauti susitarimuose, kurie jam nerūpi. Hannibal‘o draugystė su Clarice‘a pradeda stiprėti, kai ji parodo susidomėjimą ir pagarbą, tuo pačiu nepamiršdama profesionalaus mandagumo. Hannibal‘ą žavi Clarice‘a, nes ji nežiūri į jį kaip į maniaką, neturintį jokių įsipareigojimų, o tai jam leidžia kalbėti su ja kaip su pačiu savim. Ne taip kaip pamišę agentai bandė jį priskirti kategorijoms pagal standartizuotus testus. Hopkins‘o vaidyba tokia ekstravertiška, nes savo kameroje jis egzistuoja tiks pats sau, be jokių gudrybių (kartais jas panaudoja norėdamas pažaisti su nieko neįtariančiais agentais). Jis gali mėgautis savo gudrybėmis ir išskirtiniais bruožais.
6. „NASRAI“ (Jaws, 1975)
1975-aisiais metais pasaulio ekranuose pasirodė Stiveno Spielbergo „Nasrai“ , sukurti pagal Peterio Benchley romaną. Tai ne tik puikiai susuktas trileris. Šis filmas plačiai išgarsino režisierių ir pradėjo blokbasterių bei tęsinių madą.
Mažo kurortinio miestelio JAV rytinėje pakrantėje gyventojams kasdien vis daugiau baimės įvaro anksčiau neregėta bėda: pakrantėje siaučia milžiniškas baltasis ryklys, kurio aukomis jau tapo keletas lengvabūdžių. Miestelio šerifas Martinas Brodis (Roy’us Scheideris) reikalauja tuoj pat uždaryti visus paplūdimius, tačiau artėja Amerikos nepriklausomybės diena, ir meras Laris Vonas (Murray’us Hamiltonas) tikrai neketina prarasti milžiniško pelno.
Žinoma, kasdien vis didėjanti panika mažina turizmo pajamas, o ir valdžios nesugebėjimas operatyviai spręsti opią problemą gali neigiamai atsiliepti rinkimų rezultatams. Todėl pats šerifas, mokslininkas Matas Huperis (Richardas Dreyfussas) ir patyręs žvejys Kvintas (Robertas Shaw) išsirengia į vandenyną medžioti pabaisos.
1975 m. Piterio Benčlio romano „Nasrai“ ekranizacija taip pat pretenduoja į filmų, kurie yra geresni už knygą, sąrašą. Kai kuriose knygose siužetas linkęs ilgai tęstis, o tai gali būti nuobodu, priešingai nei filme, kuris – dėl laiko planavimo – turi įtraukti viską, kas svarbu ir patrauklu akiai, kad žiūrovams nebūtų nuobodu, tad knygos adaptacija neabejotinai tapo daug įdomesnė ir labiau jaudinanti.
Pradėjęs kurti „Nasrus“ jaunas režisierius dar galutinai nebuvo apsisprendęs, kas tai galėjo būti – filosofinė alegorija (panaši į Hermano Melville‘io „Mobį Diką“), politinė satyra (rinkimų motyvas ir politikų baimė netekti daug rėmėjų balsų filme pakankamai aiškus) ar tiesiog siaubo filmas. Galiausiai nusvėrė trečioji koncepcija, kurią jaunas režisierius realizavo meistriškai. Nerimą kurstanti pastovaus S. Spielbergo bendraautoriaus Johno Williamso muzika, hičkokiškas įtampos kėlimas, šokiruojantys emociniai pikai savo padarė – publika kino teatruose spiegė, dengė akis delnais ir dar ilgai po seanso aptarinėjo matytus siaubus ir pačią pabaisą – baltąjį ryklį, kuris buvo anuometinių elektronikos specialistų ir studijos Universal Pictures dizainerių pagamintas stebuklas.
Režisierius neapsiriboja vien ryklio žmogėdros sėjamais siaubais (nors jūrų monstro nukąstų ir kruvinų žmonių galūnių netrūksta), ramesnėmis atokvėpio akimirkomis filmo autoriai leidžiasi į už siužetų ribų išeinančias istorines asociacijas. Pavyzdžiui Kvinto prisiminimuose apie tai, kaip jam pavyko išsigelbėti vandenyne, kai pasibaigus II Pasauliniam karui ryklių būriai knibždėjo aplink USS Indianapolis liekanas, kai šis JAV jūrų laivas buvo atgabenęs vieną iš dviejų atominių bombų, numestų ant Japonijos.
Knygos autorius Peteris Benchley norėjo, kad pagrindinę personažų trijulę vaidintų Paulas Newmanas, Robertas Redfordas ir Steve‘as McQueenas. Buvo ir kiti kandidatai. Bet kine taip būna dažnai.
Vasaros kurorto vaizdai buvo filmuojami saloje Martha’s Vineyard (liet. „Martos vynuogynas“), esančioje Masačiusetso valstijos šiaurės vakaruose. Iki filmo premjeros vasarą į salą atostogauti atvykdavo apie 5 tūkstančiai turistų, po filmo pasirodymo turistų skaičius patrigubėjo.
Bandymai pakartoti „Nasrų“ sėkmę fantastiškos finansinės sėkmės neatnešė, nors filme „Nasrai 2“ (Jaws 2, 1978 m., rež. Jeannot Szwarcas) šerifas Brodis (jį vėl suvaidino Roy’us Scheideris) vėl kovėsi su milžinišku rykliu žmogėdra. Šerifas perspėja vietinius gyventojus, kad maudytis įlankoje pavojinga. Tačiau atostogaujantieji nekreipia dėmesio, o valdžia, kaip įprasta, nesiima saugumo priemonių. Vadinasi, naujų nelaimių ilgai laukti nereikės.
Trečiajam filmui „Nasrai 3 (Jaws 3, 1983 m., rež. Joe Alvesas) nepadėjo nė 3 D technologijos, kurios neišgelbėjo ir prieš keletą metų mūsų matytos „Seklumos“ (The Shallows, 2016 m., rež. Jaume Collet-Serra), kažkodėl pavadintos naujosios kartos „Nasrais“. (G.J.)
5. „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast, 2017)
Nepaslaptis, jog pastaruoju metu vienas populiariausių ir pelningiausių reiškinių Holivude – klasikinių Disnėjaus animacinių filmų reprodukcijos.
Originalią „Gražuolę ir pabaisą“ 1756 m. išleido prancūzų rašytoja Jeanne Marie Leprince de Beaumont. Iš čia atsirado gausybė filmų ir pjesių, tačiau ta, kurią visi žinome ir mėgstame, yra 1991 m. Disnėjaus animacinė adaptacija. Atsižvelgiant į tai, kad tai animacinis filmas, skirtas vaikams, daug veikėjų, kuriuos matome ekrane, nėra originalioje knygoje. Naujausias klasikinės prancūzų pasakos perdirbinys, tai prašmatnumu spinduliuojantis režisieriaus Bill Condon‘o miuziklas, nukeliantis žiūrovą į užburiantį bei intriguojantį pasaulį, kuriame galima išvysti ne tik meilės bei išdavystės siužetą, bet ir susipažinti su daugumai gerai žinomais personažais bei juos įkūnijančiais žymiais ir žaviais Holivudo aktoriais Emma Watson, Dan Stevens, Luke Evans.
„Gražuolė ir pabaisa“ yra daugeliui puikiai žinomas klasikinis pasakojimas apie netikėtai įsižiebusią meilę tarp žavios merginos Belle ir pabaisos, kadaise buvusio įstabaus, bet savanaudžio princo. Tai vertybėmis apipinta pasaka, išryškinanti svarbiausius gyvenimo aspektus ir priverčianti susimąstyti apie toleranciją, vidinį grožį, sąžiningumą bei šeimą, draugystę ir lojalumą. Gera žinia ta, jog 2017-ųjų metų juosta bus įdomi tiek užaugusiems su šia istorija, tiek vaikams, niekuomet jos negirdėjusiems. Juk pagrindinė tema – nemirtinga ir bet kuriame amžiuje nepaprastai aktuali, skatinanti gėrį bei nuoširdumą meilė be išskaičiavimų. Nors istorijos veiksmas vyksta XVIII amžiaus Prancūzijoje, problematika bei tematika orientuota į XXI amžiaus žmogų.
Laikais, kuomet vis labiau skatinama tolerancija, rasinė lygybė bei stereotipinio mąstymo mažinimas, kuriami lygybę propaguojantys spektakliai, filmai, performansai bei kitos meno išraiškos formos, gimsta idėja sukurti gerai žinomos pasakos modernią versiją, kurioje, skirtingai nei originale, atsiranda juodaodžiai bei homoseksualios orientacijos personažai, skatinama ginti žmogaus garbę bei orumą, vertinti elgesį, o ne prigimtinę išvaizdą. Emma Watson – tinkamiausias pasirinkimas šio filmo pagrindinio vaidmens atlikimui, mat ji yra nepaprastai stipri asmenybė, kovojanti už lyčių lygybę, besivystančiose valstybėse skatinanti mergaičių išsilavinimą, teigianti, jog feminizmas nėra būdas išsikovoti pripažinimą ar geresnes sąlygas moterims, tai būdas pasiekti tikslą – lygios vyrų ir moterų teisės bei galimybės. Watson teigimu, feminizmas nėra lazda, kuria reiktų mušti moteris, visa tai yra dėl laisvės, išsigelbėjimo ir lygybės. Dvigubi standartai neturėtų egzistuoti ir suteikti vyrams dar daugiau laisvės žeminti bei skriausti moteris vien dėl to, jog jos laikomos silpnesnėmis ar tiesiog nevertomis pagarbos. Nors aktorė pelnė didžiulį žinomumą bei populiarumą besufilmuodama Hario Poterio filmuose, tačiau šiais pareiškimais bei veikla ji susilaukė didžiulės pagarbos ir tapo daugeliui įkvėpimu nepasiduoti ir kovoti dėl savo laisvės, pripažinimo bei geresnių sąlygų. Tad visoje kino industrijoje nebūtų galima rasti tinkamesnės aktorės filmui, kurio pagrindinė tema yra tyra meilė be išskaičiavimų, nei vos 26-erių metų žavios, užsispyrusios bei talentingos E. Watson, kuri jau būdama 11 metų pavergė visų pasaulio vaikų širdis.
uostoje „Gražuolė ir pabaisa“ scenaristai Stephen Chbosky ir Evan Spiliotopoulos pasistengė, jog žiūrovas net nenustebtų tarp pabaisos ir merginos gimusia meile. Jausmai išsivysto taip natūraliai, taip nuošidžiai, jog tokia baigtis tampa vienintele logiška filmo išvada. Aistra knygoms, motiniškos meilės trūkumas bei abiejų individų nepritapimas visuomenėje (mergina savo kaimelyje laikyta keistuole, o pabaisa, na, jis visų atstumtasis ir pamirštas) – tai tik keli pavyzdžiai, kodėl epinė meilės istorija yra neišvengiama. Belle, kaip ir ją įkūnijanti Emma Watson, drąsi, bebaimė mergina, išradinga (juk sugebėjo susikonstruoti primityvią skalbimo mašiną, kad pati galėtų ramiai skaityti knygas) bei kilnaširdė, visiems tolerantiška ir užjaučianti, pasiaukojanti dėl savo šeimos ir kitų gerovės, stipri asmenybė. (J.M.)
4. FORESTAS GAMPAS“ (Forrest Gump, 1994)
Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.
Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.
Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką “Jonelio kvailelio” istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.
Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.
Panašiai kaip ir Hanibalas, filmo „Forestas Gampas“ veikėjas įdomiau atgijo filme nei knygoje. Knygoje Forestas yra labai vaikiškas, tačiau kartais jis gali būti gana žiaurus. Jis net keikiasi – tai tikrai nebuvo įtraukta į filmo ekranizaciją. Kalbant apie ekranizaciją, filme „Forestas Gampas“ buvo pasirinktas panašus požiūris, tačiau galiausiai Forestas buvo pavaizduotas taip, kad tapo labiau mylimas: vaikiška asmenybė, švelnus kalbėjimo būdas ir tam tikras nekaltumas. Dėl savo nuoširdaus „aš“ jis padarė filmą geresnį už knygą.
Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“ (G.J.)
3. „KOVOS KLUBAS“ („Fight Club“, 1999)
Šis filmas ne tik mus, bet ir kur kas platesnio pasaulio skaitytojus supažindino su originalaus talento rašytoju Chucku Palanhuku. Net Amerikoje nelabai žinomo rašytojo knygas leidėjai anksčiau atmesdavo dėl, jų manymu, „pernelyg šokiruojančio turinio“.
Savo knygose Ch. Palahniukas daug kalba apie tamsias, absurdiškas žmogaus sielos puses. Dėl to jis dažnai kritikuojamas ir net pravardžiuojamas nihilistu arba mizantropu. Rašytojas atmeta šiuos kaltinimus ir tvirtina, kad jis – romantikas, atspindintis 1957–1965 m. gimusios kartos baimes bei nepasitenkinimą. Ch. Palahniukas kritikuoja savo kartos pyktį, nevykėliškumą, beširdį norą sunaikinti viską, kas buvo sukurta, tačiau žvelgia į ją itin pesimistiškai: „Mes negalime išgelbėti pasaulio, nes nenorime to daryti“.
Įprasta, kad knygose būna kur kas daugiau informacijos nei vėliau sukurtuose filmuose. Tai negalioja „Kovos klubo“ ekranizacijai. Nuostabių aktorių ir scenaristų dėka filmas greitai aplenkė knygą. Filme pateiktos detalės, drama ir siužetas – visa tai prisideda prie to, kad filmas yra geresnis už knygą. Be to, Bradas Pittas kaip pagrindinis veikėjas neabejotinai padarė filmą daug geresnį.
Vis dažniau diskutuojama apie filmuose gana atvirai demonstruojamą smurtą, kuris dabar prilyginamas žalingam narkotikų poveikiui, nes „kartą paragavęs, negali sustoti“ ir kaskart norisi vis didesnės porcijos. Režisierius Davidas Fincheris ne kartą leidosi į klaidų smurto labirintą. Romano „Kovos klubas“ ekranizacija, Vakaruose laikoma antiglobalizmo manifestu, ne išimtis.
Jaunas automobilių kompanijos tarnautojas intelektualas Džekas (Edwardas Nortonas) ieško nusiraminimo sunkiasi sergančių žmonių susibūrimuose, kur po grupinio psichoanalizės seanso galima paprasčiausiai išsiverkti ant kito nelaimėlio peties. Tačiau netrukus naujasis pažįstamas Taileris Dardenas (Bradas Pittas) pasiūlo vaikinui kur kas efektyvesnį atsipalaidavimo būdą. Tailerio įkurtame kovos klube žmonės išsilaisvina nuo neigiamų emocijų, be jokio gailesčio talžydami vienas kitą kumščiais. Pasirodo, kad tai puikiausias būdas įveikti depresiją. Bet tai tik pirmas žingsnis „savęs derinimo“ kelyje. Nes pykčio demonai, išsiveržę iš pasąmonės į laisvę, reikalauja vis didesnių aukų. Džekas greitai suvokė šios metodikos pragaištingumą, bet suvaldyti įsiliepsnojusius instinktus jau neįmanoma. Akivaizdu, kad tai stipri dabartinio Amerikos gyvenimo būdo metafora. O kas bus, jei žmonės ją suvoks kaip instrukciją veikti?
Beje, likus dviem metams iki rugsėjo 11-osios įvykių, filmo autoriai finale nušlavė nuo žemės paviršiaus Manhatano dangoraižius. Paskutinėje „Kovos klubo“ scenoje Edwardo Nortono ir Helenos Bonham Carter herojai pro langą mato, kaip nuo sprogimų smunka Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, kurie netrukus panašiu būdu buvo ištrinti iš Niujorko panoramos. (G.J.)
2. „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972) ir „Krikštatėvis II“ (The Godfather Part II, Francis Ford Coppola, 1974)
Be jokios abejonės tai – ikoniškiausias visų laikų gangsterių filmas ir vienas geriausių kada nors sukurtų filmų. Šis puikus 1972 m. šedevras, kurį režisavo Francis Ford Coppola, sukurtas pagal populiarųjį Mario Puzo romaną (jie abu dirbo rašant scenarijų). Jame vaidina tokios meistriškos žvaigždės kaip Marlonas Brando, Al Pacino, Diane Keaton ar Jamesas Caanas ir šio darbo rezultatas – 3 „Oskarai“: už geriausią filmą, už geriausią aktorių ir už geriausią adaptuotą scenarijų.
Sudėtingas, bet sklandus siužetas su švelniu galios ir moralės atspalviu išsivysto į elegantišką ir nepriekaištingą Don Vito Corleone asmens, jo šeimos, kuri yra viena galingiausių Niujorko mafijos šeimų, ir jo veiklos portretą. Tokioje „amerikietiškoje svajonėje“ gyvenantis italų imigrantas sukūrė savo kriminalinę šeimą iš nieko.
„Krikštatėvyje” vaidina tokios legendos kaip Jamesas Caanas, Alas Pacino ir Marlonas Brando, nenuostabu, kad jam sekėsi kur kas geriau nei knygai, pagal kurią jis buvo sukurtas. Mario Puzo parašyta knyga iki šiol yra geriausiai parduodama knyga. O filmas, kurį režisavo Francis Fordas Coppola, perėmė jau ir taip nuostabius knygoje pavaizduotus personažus ir suteikė jiems gyvybės, atlikdamas stulbinančius vaidmenis. Su tokiu aktorių ansambliu ir profesionaliu režisieriumi filmas tikrai buvo geresnis už knygą.
Nuo noir atmosferos iki žymiojo garso takelio – viskas šiame filme puiku ir žiūrovams sukuriama neįtikėtina atmosfera.
Tikriausiai geriausias kada nors sukurtas filmo tęsinys „Krikštatėvis II“ (tai buvo pirmas tęsinys, laimėjęs „Oskarą“ už geriausią filmą) ir jis toks geras (laimėjo 6 „Oskarus“ ir buvo nominuotas dar 5 „Oskarams“), kad būtų beveik įžeidimas vadinti jį tęsiniu.
Filme „Krikštatėvis II“ rodomos dvi lygiagrečios istorijos: „Krikštatėvio“ siužeto vystymas su Michaelu Corleone (kurį puikiai suvaidino Al Pacino), perimant Corleone šeimos verslą Nevadoje ir pirmosios dalies priešistorė, žvilgtelint į Don Vito Corleone (kurį suvaidino įžymusis Robertas De Niro) ankstyvuosius gyvenimo metus Sicilijoje.
Al Pacino transformacija – tiesiog tobula. Jo žvilgsnis šaltas, o gąsdinimas – žiaurus ir labai baisus. Taip pat didžioji dalis pirmojo filmo pagrindinių aktorių pasiliko ir šiame filme, kas lėmė tobulą darbo rezultatą. (G.J.)
1. „ŽIEDŲ VALDOVAS“ trilogija (The Lord of the Rings, 2001 – 2003)
Tai Piterio Džeksono režisuoti fantastiniai veiksmo filmai, sukurti pagal to paties pavadinimo J.R.R Tolkino knygas. „Žiedų valdovas“ trilogia – tai epinė fantastinė istorija, kurioje veiksmas vyksta Tolkino sugalvoto pasaulio Ardos dalyje, vadinamoje Viduržeme.
Pagrindiniam herojui Frodui (akt. Elijah Wood) atitenka ypatingas žiedas, kuris antrajame amžiuje nukaldintas paties žiedų valdovo – Saurono. Frodas prisiima sunkią naštą ir tampa Žiedo nešėju. Tuomet prasideda Frodo ir jo pagalbininkų nuotykiai. Trys Hobito filmų dalys pastatytos pagal legendinio J.R.R Tolkino įvadinę Žiedų Valdovo knygą „Hobitas: Ten ir Atgal“. Filmuose vaizduojama Žiedų Valdovo priešistorė. Nelaukta Kelionė įsuka Bilbą (akt. Martin Freeman) į nuotykių verpetą, kur jam ir trylikai narsių nykštukų, vedamų legendinio kario Torino (akt. Richard Armitage) teks įveikti begalę nuožmių goblinų, orkų, vargų ir kitokių Viduržemio padarų, norint pasiekti Vienišojo kalno viršūnę ir sugrąžinti prarastos Nykštukų karalystės šlovę. Režisieriaus Piterio Džeksono sukurti filmai pasižymi įtraukiančiais vaizdais, detaliais personažais bei užburiančiais nuotykiais. Tai filmai, kurie jus supažindins su neišsemiamos fantazijos pasauliu.
Kartais personažai, kurie nėra romano dėmesio centre, filmuose pasirodo gana svarbūs. Taip nutiko su filmu „Žiedų valdovas“, todėl jis tapo vienu iš tų filmų, kurie yra geresni už knygą.
Vieno veikėjo, į kurį originalioje knygoje nebuvo atkreiptas dėmesys, įtraukimas į siužetą gali būti drastiškas pokytis, tačiau būtent šis filmas patenkino gerbėjus. Taip pat Arvena filme gavo daugiau ekrano laiko ir daugiau veiksmo, o tai, be kitų gamybos pakeitimų, padarė ekranizaciją daug įdomesne.
Gediminas Jankauskas, Deimantė Čegytė, Sarp Esin, Justė Meištaitė
