Pažinčių srityje pasirinkti tinkamą filmą pasimatymui gali būti ir įdomu, ir sudėtinga. Norint sukurti įspūdį, kuris išliktų abiejų partnerių atmintyje, labai svarbu. Kai kalbama apie įsimintiną pasimatymo vakarą, klasikiniai romantiniai filmai išlaiko laiko išbandymą ir yra pirminis porų pasirinkimas.
Pasirinkti tinkamą filmą pasimatymo vakarui – tai subtili pusiausvyra tarp pramogos, bendrų interesų ir neišdildomo įspūdžio sukūrimo. Klasikiniai romanai, šiuolaikinės romantinės komedijos, susimąstyti verčiančios dramos, kultinė klasika ir nepriklausomi kino perlai pasižymi savitomis savybėmis, kurios gali sustiprinti bendrą patirtį. Galiausiai svarbiausia – pasirinkti filmą, kuris atsilieptų abiem partneriams, skatintų prasmingus pokalbius ir sukurtų įsimintiną ryšį, peržengiantį ekrano ribas. Nepamirškite, kad puikus pasimatymo vakaro filmas ne tik pramoga, bet ir galimybė partneriams atrasti ir įvertinti vienas kito skonį, pomėgius ir požiūrį.
Straipsnyje atrinkome jums filmus, kurie, kaip žinia, sužavi žiūrovus, skatina pokalbius ir paliks neišdildomą įspūdį per pirmąjį pasimatymą.
10. „Laiko tiltas“ (About Time, 2013)
Britų režisierius Richardas Curtisas labiausiai žinomas kaip Kalėdinio hito „Tegyvuoja meilė! (Love Actually, 2003 m.) autorius, šiuo filmu įrodęs, kad kur tik bepažvelgsi, visur pilna akivaizdžių meilės apraiškų. Šis jausmas suvienija vyrus ir žmonas, tėvus ir sūnus, draugus ir bendradarbius, roko žvaigždes ir valstybės vadovus. Ir visi prieš Šv. Kalėdas tikisi sulaukti stebuklo.
Filme daug herojų – nuo ką tik išrinkto Didžiosios Britanijos ministro pirmininko iki vienuolikmečio berniuko. Ir visus kamuoja ta pati problema – nuoširdus troškimas, kad per Kalėdos pagaliau įvyktų stebuklas.
Gerokai naujesnis Richardo Curtiso filmas, mūsų platintojų pavadintas „Laiko tiltu“, bando paversti realybe dar vieną amžiną žmonių svajonę – pasukti nenumaldomą laiko ratą atgal. Tik be fantastų aprašytų laiko mašinų, o kur kas paprasčiau.
Pasirodo, kad kai kurie žmonės turi tiesiog įgimtą stebuklingą dovaną – galimybę keliauti laike. Apie tokią savybę sulaukęs 21-erių sužino būsimas teisininkas Timas Leikas, užaugęs Kornvalyje name prie jūros su savo tėvu Džeimsu, mama, viskam abejingu dėde Desmondu ir laisvamaniška seserimi Ketrina.
O po vieno naujametinio vakarėlio tėvas sūnui atskleidžia paslaptį, jog visi Timo šeimos vyrai iš tėvo pusės turi tokią dovaną. Bet tėvas perspėja sūnų, kad šiuo sugebėjimu nereikia naudotis savanaudiškiems tikslams, pavyzdžiui, pinigams ar šlovei įgyti.
Timas apie panašius tikslus ir negalvoja. O kas, jeigu naujas galimybes panaudoti sprendžiant komplikuotus širdies reikalus? Juk kiekvienas mūsų pridarome kvailysčių, nepagalvodami apie pasekmes. Daugumai žmonių belieka tik apgailestauti dėl praeities klaidų, o Timui atsirado galimybė jas ištaisyti.
Pirmieji kuklūs bandymai įsisavinti naujas galimybes apčiuopiamo rezultato nepasiekė. Užtai vėliau, kai Timas persikelia į Londoną siekti teisininko karjeros ir ypač tada, kai susipažįsta su kompleksuota amerikiete Mere (akt. Rachel McAdams), viskas ima keistis.
Iš pradžių teleportacijos pagalba Timas padeda savo kambariokui – mizantropui dramaturgui Hariui – jo žlungantį spektaklį paversti triumfu. O paskui ir savo širdies reikalų kokybe rimtai susirūpina.
Tačiau Timui visgi teks išmokti skaudžią gyvenimo pamoką, kad kelionių laiku pasekmės nėra tokios malonios, kaip gali pasirodyti.
Gražiu atradimu tapo jaunas airių aktorius Domhnallas Gleesonas (populiaraus aktoriaus Brendano Gleesono sūnus). Jaunoji karta jį jau įsidėmėjo kaip Bilą Vizlį filme „Haris Poteris ir mirties relikvijos“ (2010/2011 m.), literatūros ekranizacijų gerbėjai įvertino, kaip jis suvaidino Leviną dramoje „Ana Karenina“ (2012 m.). „Žvaigždžių karų“ sagos filmuose jis jau kelis kartus vaidino generolą Haksą. O „Laiko tiltuose“ jis yra idealus romantinių melodramų herojus. (Gediminas Jankauskas)
9. „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ (Scott Pilgrim vs. the World, 2010)
Prieš dešimtmetį pasirodžiusi romantinė veiksmo komedija, kurios režisierius – Edgaras Wrightas. Filmas sukurtas remiantis Bryano Lee O‘Malley išleista iliustruotų knygų serija „Scott Pilgrim“. Filmas sulaukė nemenko pripažinimo – buvo nominuotas apdovanojimams daugelyje kino festivalių, o kino kritikai negailėjo pagyrų šiai nuotaikingai kino juostai.
Premjera įvyko 2010-aisiais San Diege vykusiame tarptautiniame Comic-Con festivalyje. Filmas savo auditoriją žavi savo stiliumi – kompiuterinio žaidimo žanras ir komiksų motyvai neabejotinai pritraukia savo žiūrovą, o tai patvirtina ir faktas, kad neilgai trukus po filmo išleidimo susiformavo nemenkas gerbėjų ratas, itin besidomįs filme sukurtu pasauliu ir istorija.
Skotas Pilgrimas – 23-ejų bedarbis, bosine gitara grojantis bandančioje iškilti garažuose koncertuojančioje roko grupėje. Jis susitikinėja su miela septyniolikmete moksleive Knives Chau. Skotas mėgaujasi gyvenimu ir atsipalaidavęs žengia pirmyn savo ritmu, kol vieną dieną Ramona Flowers it skustuvas perkerta jo kelią. Ramona į Torontą atvyko iš Niujorko tam, kad atrastų tylą ir ramybę bei savo praeitį paliktų užnugaryje. Tiesa, niekas taip ir nežino, kas gi slepiasi toje jos praeityje, tačiau netrukus Skotas tai sužinos, pamėginęs su Ramona užmegzti romantiškus santykius – prieš norėdamas tapti pora su ja, jis privalo įrodyti savo vertę. O tai padaryti jam teks kovojant su septynetu buvusiųjų, kurie valdo Ramonos meilės gyvenimą. Jie pasiryžę padaryti bet ką, kad sunaikintų ir atsikratytų galimai naujuoju jos vaikinu. Jei Skotas tikisi savo gyvenimo meilę atrasti santykiuose su Ramona, jis privalės nugalėti visus septynis prieš pasibaigiant žaidimui.
Nepaisant viso sulaukto pripažinimo, 85 mln. dolerių kainavęs filmas uždirbo tik kiek daugiau nei pusę šios sumos – 48 mln. JAV dolerių.
8. „Kuprotas kalnas“ (Brokeback Mountain, 2005)
Oskarų apdovanojimuose, tačiau atrodo, jog visi pamiršo kodėl taip atsitiko. Kino kritikas Richardas Roeperis, teigia, kad „Kuprotas kalnas“ yra klasikinė meilės istorija, nepaisant gėjiškų santykių filmo centre. Taip, mes esame regėję siužetų apie uždraustą meilę ir iki šio filmo, tačiau mes nesame matę gyvesnio, bei tragiškesnio gėjų meilės ryšio. Būtent dėl to, filmas išlieka unikalus.
Siužete vaizduojami du fermos darbuotojai nusprendžia pailsėti nuo savo darbo, vėliau suprasdami jog gyvena meluodami patys sau. Džekas Tvistas (akt. Džeikas Gilenholas) ir Enis Del Maras (akt. Hytas Ledžeris) užmezga romaną Kuprotojo kalno papėdėjė, kol jų žmonos nė neįtaria kokie slapti santykiai sieja jų vyrus. Džekas ir Enis stengiasi gyventi šemyninį gyvenimą, tuo pat metu bandydami jį suderinti su Kuprotojo kalno patirtimi. Šiuos veikėjus būtų galima laikyti biseksualiais, bet jų susitikimai leidžia suprasti, kokias slaptas aistras jie iš tiesų nori tenkinti.
Veikėjo Džeko supratingumo ir naivumo mišinys yra pribloškiantis: Džekas nuramina Enį sakydamas „atsiprašau“, kai šie pirmą kartą suartėja. Kad ir koks tyras bebūtų jų meilės nuotykis, Džekas privalo palenkti Enį į savo pusę, kad šie santykiai įvyktų. Dž. Gilenholas sužiba, kuomet jis niūriai bei šiek tiek vaikiškai prabyla Eniui jog: „Kartais aš tavęs taip pasiilgstu, kad vos ištveriu savo kailyje.“ Šis „pažeidžiamumas“ atsiduria filmo įvykių centre.
Enis Del Maras – veikėjas, pasimetęs savo geismuose, nuolat murmantis bei nesugebantis susitvarkyti su savo žmona Alma. Aktorius puikiai pavaizdavo Enio susikaustymą bei geidulio slopinimą savo veido bruožais. Ko gero, tai vienas iš labiausiai savo jausmus slėpusių filmo veikėjų visoje kino istorijoje. Atrodo, kad jo tariami žodžiai yra užstrigę po jo Adomo obuoliu.
Annie Proulx novelė „Kuprotas kalnas“ atrodė per trumpa jog taptų ekranizuota, tačiau kino juostoje viskas vaizduojama detaliai, nepamirštant ir dialogų. Pati autorė teigė, kad ji ko gero yra pirma rašytoja Amerikoje, kurios kūrinys buvo perteikiamas taip smulkmeniškai. „Kuomet pirmą kartą pamačiau ši filmą, aš buvau priblokšta, kad Džeko ir Enio veikėjai manyje vėl atgijo.“ Būtų galima teigti, jog filmų režisieriams derėtų adaptuoti daugiau novelių kuriant filmus.
Kuomet filmo meilės nuotykiai užgęsta ir nekaltas jaunatviškumas yra pakeičiamas branda, Enis ištaria nepamirštamą, trijų žodžių frazę. Žiūrėdami šį filmą jausitės taip, lyg paskutiniąsias dvi savo gyvenimo valandas patys bandėte nuslėpti savo neviltį ir skausmą. Net ir po dešimties metų, šį filmą galima laikyti puikiu liepsnojančios ir niekada nesenstančios meilės pavyzdžiu. (Louisas Virtelis)
7. „Ji“ (Her, 2013)
„Oskaru“ už „Geriausią originalų scenarijų“ apdovanota mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.
Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas vaizdo žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
Istorija apie intymumą ir buvimą žmogumi laikotarpiu, kai technologijos bet kokį tarpusavio kontaktą padaro kiek įmanoma operatyvesnį, bet kartu ir visiškai šaltą. Kita vertus, filmo režisierius teigia, jog filmas savo esme nėra pareiškimas apie įtinklintos visuomenės poveikį žmonių bendravimui ar technologinės pažangos neigiamą pusę: „Filmas apie meilę, apie troškimą užmegzti ryšį, bet kartu dalykus žmogaus viduje, gąsdinančius ir neleidžiančius mums to ryšio atrasti“. Savo ruožtu technologizuota visuomenė tai tik aplinka, erdvė ar terpė, kurioje egzistuoja tiek filmo herojai, tiek dabartinė žmonija.
Vizualiai filme vyrauja švelnūs tonai ir pedantiškas dėmesys detalėms. Nuo futuristinio Los Andželo miesto architektūros iki namų interjero dizaino viskas idealiai tvarkinga, savo vietose ir susideda į gan neišsišokančią aplinką, kurioje svarbūs ir ryškūs tampa tik veikėjų charakterių virsmai. „Arcade fire“ garso takelis kuria užburiančią melancholiją ir realistiškumo jausmą; žiūrint filmą labai lengva įsijausti ir asmeniškai patirti veikėjų transliuojamas emocijas, kai tuo tarpu logiškai patikėti, jog tokie santykiai gali egzistuoti – tikrai sunku. (Greta Rozenbergaitė)
6. „Amelija iš Monmartro“ (Amélie, 2001)
Jeano-Pierre’o Jeunet filmas „Amelija iš Monmartro“ – tai gardus pyragas, lengva fantazija, kurioje žavi herojė įveikia liūdną vaikystę ir užaugusi pradžiugina stokojančiuosius bei suteikia džiaugsmo sau. Jį pamatysite, o vėliau, kai apie jį pagalvosite, nusišypsosite.
Aktorė Audrey Tautou, gaivaus veido nevykėlė, kuri atrodo taip, tarsi žinotų paslaptį ir negalėtų jos išsaugoti, vaidina pagrindinį vaidmenį – mažą mergaitę, kuri užauga trokšdama meilės. Jos tėvas, gydytojas, jos neapkabina ir nepabučiuoja, liečia ją tik per apžiūrą, todėl jos širdis plaka taip greitai, kad jis mano, jog ji serga. Jos motina miršta dėl sėkmingo savižudiško šuolio nuo Paryžiaus Dievo Motinos katedros bokšto.
Amelija auga vieniša, dirba padavėja užkampio bistro, kol vieną dieną princesės Dianos mirtis viską pakeičia. Taip, dėl šios žinios šoko Amelija pameta butelio kamštelį, kuris išjudina jos buto sienoje esantį akmenį, todėl ji atranda seną surūdijusią dėžutę, kurioje seniai kažkoks berniukas kaupė savo lobius. Ieškodama žmogaus, kuris buvo tas berniukas, ir grąžindama jo dėžę, Amelija randa savo gyvenimo darbą: Ji padarys žmones laimingus. Bet ne bet kaip. Todėl ji linksmins save (ir mus) kurdama pačias keisčiausias gudrybes, kaip pasiekti jų laimę.
Filmas, kuriame viskas gera ir linksma – įžūlus, ryškus ir įnoringas, nufilmuotas su akinančiu virtuoziškumu, o veiksmas vyksta Paryžiuje, mieste, kurį mes mylime, kai jis šypsosi ir kai lyja. Žinoma, tai nėra tikroviškas šiuolaikinis Paryžius, ir kai kurie kritikai dėl to taip pat šnibždėjosi: miestas švarus, tvarkingas, saugus, spalvingas, neturi socialinių problemų ir jame gyvena tik vietiniai piliečiai, kurie atrodo kaip statistai iš „Amerikiečio Paryžiuje“ (angl. An American in Paris). Tai tas pats Paryžius, kuriame gimė inspektorius Kluzo,
Aptikusi dėžutę ir suteikusi laimę jos savininkui, Amelija imituoja kitus gerumo veiksmus: pavyzdžiui, aklam vyrui piešia žodinius judrios gatvės paveikslus ir apsimeta, kad rado seniai pamestus meilės laiškus savo namų tvarkytojai nuo mirusio vyro, kuris tikriausiai niekada jai nieko nesiuntė. Tada ji susipažįsta su Nino (režisierius Mathieu Kassovitz), kuris dirba pornografijos parduotuvėje ir rūpinasi tik savo pomėgiu – rinkti nuotraukas, kurių žmonės nenori, iš tų automatinių fotobūdelių ir paversti jas nevykusių veido išraiškų koliažais.
Amelijai taip patinka Nino, kad vieną dieną pamačiusi jį savo kavinėje ji ištirpsta. Tiesiogine prasme. Į vandens telkinį. Ji nori Nino, bet kažkokia keistenybė neleidžia jai nieko daryti, o sėkmė jai neteikia palaimos, nebent ji ateina atsitiktinai. Turbūt būna akimirkų, kai Nino susimąsto, ar jis palaimintas, ar persekiojamas.
Sunku sukurti veržlią, žavią komediją. Taip sunku teisingai pasirinkti toną ir rasti aktorius, kurie įkūnytų žavesį, o ne apsimetinėtų juo. Reikia tiek daug pasitikėjimo savimi, kad galėtum šokti ant įmantrumo lyno. „Amelie“ rizikuoja ir jai tikrai pavyksta.
5. „Arčiau“ (Closer, 2004)
Iš esmės filmas yra apie meilę, santykius ir pilnatvės paieškas, o nuo ko viskas prasideda? Nuo pažinties, žinoma. Toks Denas, neva žurnalistas – nekrologų skilties rašeiva, prisipažįstantis, kad jam trūksta talento imtis kažko rimtesnio, vieną dieną ima ir sutinka paslaptingumu ir seksualumu spinduliuojančią jauną merginą Elis. Toji greitai apsuka Deno galvelę ir tampa jo mūza, įsiplieskia meilė ir bene galima regėti juos drauge senstančius balta tvora aptvertoje lauko terasoje, bet deja gyvenimas esti kiek sudėtingesnis…
Taip jau yra, kad gyvendami savo gyvenimus žmonės nori nenori sutinka kitus individus. Kartais tie piliečiai erzina, o kartais visai netikėtai ima ir patinka. Taip nutinka ir Denui. Jį patraukia žavi fotografė Ana ir čia jau atsiranda trikampis, o laikui bėgant jis dar pavirsta ir į keturkampį. Nors keturkampis gal ne visai tinkamas daiktavardis šiai istorijai – tai apskritimas. Viskas sukasi ratu, o emocijų, klaidų, pakilimų ir nusivylimų gausa ilgam pripildo galvą.
„Arčiau“ tiesiog skriete praskrieja ir nei karto nepasidaro smalsu, ką rodo laikrodis. Scenarijaus paprastumas ir genialumas žavi, išpildymas ir pateikimas apgalvotas iki smulkmenų, geresnius aktorius atrasti būtų sunku. Stipru iki pačio aukščiausio lygio, tačiau tai filmas, kurį žiūrėti galima tik kartą… Na, galima ir antrą, jei turite prastą atmintį arba tarkim norite pažiūrėti jį su antrąja puse, tačiau bet kokiu atveju efektas žiūrint antrą kartą bus jau nebe tas.
4. „Meilės laukimas“ (In the Mood for Love, 2000)
Jie – nusiteikę meilei, bet ne laiku ir ne vietoje. Jie pažvelgia vienas į kitą didelėmis ašarotomis ilgesio ir saldumo kupinomis akimis ir eina namo miegoti vieni. Neištikimybė apkartino jų gyvenimus: jo žmona ir jos vyras turi romaną. „Jei mes darytume tą patį, – sutinka jie, “ tai reikštų, kad nesame geresni už juos“. Svarbiausias žodis čia „sutinka“. Tiesą sakant, jie nesutaria. Tiesiog nė vienas iš jų neturi drąsos nesutikti, o laikas bėga. Jis nori miegoti su ja, o ji nori miegoti su juo, tačiau juos abu saisto moralinė pozicija, kurią, kiekvieno nuomone, užėmė kitas.
Wong Kar-wai filme „Meilės laukimas“ (angl. In the Mood for Love), sodrioje istorijoje apie meilę be atsako, kuri atrodo taip, kaip skamba filmo liūdnos dainos, lieka neištirti jausmų kontinentai. Jo vardas – ponas Čou (akt. Tony Leung Chiu-wai). Jos – Su Li-žen (akt. Maggie Cheung Man-yuk). Perpildytame 1962 m. Honkonge jie išsinuomojo kambarius vienas šalia kito esančiuose butuose. Jie nėra vargšai… jis – laikraščio reporteris, ji – vadovo padėjėja, tačiau perpildytame mieste nėra vietos paslaptims.
Cheung ir Leungas dvi didžiausios Azijos žvaigždės. Jų, kaip meilužių be atsako, pora čia ironiška, nes jie paprastai tokių romanų nugalėtojai. Šią istoriją galėtų perdaryti Tomas Hanksas ir Meg Ryan, nors Holivudo versijoje būtų vaizduojama laiminga pabaiga. Wongo filmo esmė ta, kad keliai susikerta, bet ketinimai retai. Kituose jo filmuose, pavyzdžiui, „Čuningo eksprese“, jo personažai kartais vos nesusijungia, o čia svarbiausi dalykai ir vėl pasakomi netinkamu laiku ir netinkamu būdu. Užuot prašęs mūsų susitapatinti su šia pora, kaip amerikiečių filmuose, Wongas prašo užjausti juos. O tai sudėtingesnė užduotis, už kurią tenka didesnis atlygis.
Filmas fiziškai sodrus. Scenos prisotintos gilių „film-noir“ spalvų: Raudona, geltona, ruda, gilūs šešėliai. Viena scena prasideda tik su cigaretės dūmų skraiste, o paskui atsiskleidžia jos veikėjai. Koridoriuje prie dviejų butų kamera slenka pirmyn ir atgal, pabrėždama ne jų artumą, o tai, kad yra ne vienas, o du butai.
Išradingiausia istorijos priemonė – tai, kaip Čou ir Su suvaidina įsivaizduojamas scenas tarp savo apgaudinėjančių sutuoktinių. „Ar tu turi meilužę?“ – klausia ji, ir mes manome, kad ji klausia Chow, bet iš tikrųjų ji klausia savo vyro, kurį vaidina Chow. Pasigirsta šleikštulys, ne toks stiprus, koks būtų su tikru sutuoktiniu. Jie žaloja save įsivaizduojamais dialogais, kuriuose jų apgaudinėjantys partneriai juokiasi iš jų. „Nesitikėjau, kad taip skaudės“, – sako Su po vieno iš jų įsivaizduojamų scenarijų.
Jų gyvenimas toks pat uždaras kaip ir ankšta jų gyvenamoji patalpa. Jie turi daug pinigų, bet nėra kur juos išleisti. Vis dar apsirengusi kaip į biurą, ji išbėga į perpildytą alėją nusipirkti makaronų. Kartais jie susitinka ant griozdiškos laiptinės. Dažnai lyja. Kartais jie tiesiog kalbasi ant šaligatvio. Įsimylėjėliai nepastebi, kur jie yra, nepastebi, kad įvykiai kartojasi. Tai vis dėlto nėra kartojimas – tai patikinimas. O kai susilaikote ir kalbate užšifruotai, joks pokalbis nėra nuobodus, nes tuščias erdves užpildo jūsų troškimai. Toks yra šis filmas – gilus, keistas, bet įspūdingas.
3. „Jausmų galia“ (Eternal Sunshine of the Spotless Mind, 2004)
Filmas, išleistas 2004 metais ir sukurtas Focus Features kompanijos, kuri kaip ir UCP priklauso kompanijai Universal, pasakoja apie įsimylėjusių keistuolių porelę (įkūnyta aktorių Jim Carrey ir Kate Winslet), kuri nusprendžia ištrinti visus prisiminimus vienas apie kita. Parašytas Charlie Kaufman, Michel Gondry ir Pierre Bismuth, filmas susilaukė didelio apžvalgininkų dėmesio bei buvo įvertintas net trimis „Oskarų“ nominacijomis už geriausią originalų scenarijų.
Puikiai kritikų ir žiūrovų įvertintas Jim Carrey ir Kate Winslet filmas pasakoja neįtikėtina meilės istorija apie Joelį ir Klementinę, dvi priešingybes, kadaise aistringai pamilusius vienas kitą, o dabar jau benutraukiančius santykius. Visai netikėtai Joelis sužino, kad Klementinė nuolat lankosi pas psichologus, kur jai taikoma neįprasta – atminties ištrynimo – procedūra. Joelis, širdyje tebepuoselėjantis šiltus jausmus ir aistrą Klementinei, negali susitaikyti, kad jo mylimoji pasiryžo dirbtinai ištrinti iš atminties visus jų meilės prisiminimus.
Filmas – labirintas. Tai, kad aktoriai praranda protą, nors visi aplink juos išlaiko savąjį, yra jų meistriškumo duoklė. Jie sutelkia savo personažus taip, kad mums iš tikrųjų jie rūpi, net kai jie nuolat praranda orientaciją į savo gyvenimus.
Filmas radikalus labirinto kino pavyzdys, t. y. tokio stiliaus, kai istorija sukasi pati apie save, viską iš naujo apibrėždama, o paskui iškeldama į orą ir vėl iš naujo apibrėždama. Rekonstruoti jį chronologine tvarka būtų apgaulė…
Atrodo, kad Kaufmano misija – skverbtis į žmogaus protą. Filmas apie personažus, bandančius pasiekti kažką už savęs. Įžvalga yra ta, kad galiausiai mūsų prisiminimai – viskas, ką iš tikrųjų turime, o kai jų nebelieka, nebelieka ir mūsų.
2. „Praėję gyvenimai“ (Past Lives 2023)
Kada žinote, kad santykiai tikri? Ar tada, kai apsikeičiate žvilgsniais, kurie trunka šiek tiek per ilgai? Ar tada, kai negalite nustoti kalbėti vienas su kitu? Ar tada, kai jūs abu kartu darote ką nors, kas atrodo ypatingiau nei įprastai? O gal tada, kai įsivyrauja buitis ir jūs gulite šalia savo partnerio aptardami vakarienės planus? Puikioje Celine Song knygoje „Praėję gyvenimai“ kiekvienas subtilus meilės prisilietimas lyg kibirkštis, kuri gali sukelti, o kartais ir sukelia, kažką daugiau.
Filme tyrinėjami švelnūs jausmai, susiję su įvairiais santykių etapais – nuo įsimylėjimo žaidimų aikštelėje iki tariamo tikrumo brandžiame amžiuje. Tai toks subtilus filmas, kuris leidžia ne tik pramogauti, bet ir apmąstyti save, sekant du personažus, kurie parodo, kaip santykiai, tiek visiškai realizuoti, tiek ne, veikia mūsų gyvenimus.
Vaikystėje Pietų Korėjoje Na Young (akt. Seung Ah Moon) įsimyli klasės berniuką Hae Sungą (akt. Seung Min Yim). Jų santykiai tik prasideda, kai jos tėvai nusprendžia persikelti į Kanadą. Abu vaikystės draugai išsiskiria, nes jų gyvenimai tęsiasi skirtingose šalyse. Po dvylikos metų Na Young – dabar Nora (akt. Greta Lee) – yra pradedanti dramaturgė Niujorke. Hae Sung (akt. Teo Yoo) – Seule studijuojantis inžineriją studentas, kuris niekada nenustojo galvoti apie savo vaikystės meilę.
Pora vėl susisiekia per „Facebook“, ir netrukus jų gyvenimas sukasi apie reguliarius „Skype“ pokalbius, nepaisant laiko skirtumų. Tačiau nė vienam iš jų nerodant ženklų, kad norėtų nutraukti savo ankstyvą karjerą, vaizdo skambučių srautas nutrūksta. Noros ir Hae Sungo gyvenimas tęsiasi dar 12 metų, kol jie vėl susijungia. Hae Sungas pagaliau apsilanko Niujorke ir iškelia, primena visus jausmus, kuriuos jie manė palikę užmarštyje.
Autorės Song debiutinis vaidybinis filmas tikra pasakojimo meistriškumo klasė. Dramaturgė, prieš pradėdama dirbti kine, vizualiai ir pasakojimo požiūriu sutelkia dėmesį į Norą ir Hae Sungą, todėl juos supantis pasaulis svajingai ištirpsta, kai jie būna vienas kito draugijoje. Tarp jų užsimezga ypatingas ryšys, net jei jis niekada neturėjo galimybės įsitvirtinti fiziškai. Kiekvienas ilgesingas žvilgsnis, naktinis vaizdo skambutis, neišsiųstas elektroninis laiškas ar susijaudinusi šypsena išsamiai atskleidžia jų santykių trajektoriją. Gausūs Song scenarijaus veikėjų dialogai jaudina žiūrovus ne dramatiškais užuolankomis, o tikroviškais pokalbiais, atskleidžiančiais pažeidžiamas emocijas.
1. „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise, 1995)
Režisieriaus Richardo Linklaterio filmų ciklas pasakoja apie Džesį (akt. Ethanas Hawke’as) ir Seliną (akt. Džiulė Delpy), kurie įsimyli („Prieš saulėtekį“), vėl susitinka ir vėl įsimyli („Prieš saulėlydį“) ir ginčijasi („Prieš vidurnaktį“). Šie trys filmai buvo išleisti devynerių metų skirtumu vienas nuo kito, taip sukuriant tą realizmo ir natūralizmo jausmą, dėl kurio labiausiai įsiminė ši trilogija.
Trilogija „Prieš“, pasakojanti apie Selinos ir Džesio meilę nuo jų pirmojo susitikimo, kai jie buvo dvidešimtmečiai idealistai, iki nusivylimo, su kuriuo jie susiduria sulaukę vidutinio amžiaus. Filmuose, trys gyvenimo laikotarpiai, per kurios herojai keičiasi, bręsta ir eina nežinomybės, meilės keliu. Nors filmai laikomi minimalistiniais, juos daugiausia sudaro monologai ir atsitiktiniai pokalbiai su keliais ilgesniais personažų dialogais. Išsamiai aprašomos kontrastingos idėjos ir požiūriai į gyvenimą ir meilę. Filmas, kupinas jausmų, netoks kaip eilinė romantinė kino juosta, kalba apie laiką, savęs atradimą, amžių, netektį ir tėvystę. Tikras gyvenimas ir tikri lyg nesuvaidinti jausmai, šis filmas laikomas postmodernios romantikos tyrinėjimu.
Kiekviename trilogijos filme buvo daug dialogų ir emocijų kupinų scenų, jas puikiai nufilmavo Lee Danielis ir šie filmai pasižymėjo tokia autentiškumo aura, kurią sunku nupasakoti. Žiūrovai taip pat pareiškė, kad šie filmai buvo „tokie galingi ir emociškai jaudinantys“, ir pabrėžė, kad tarp dviejų pagrindinių aktorių buvo „tiek daug chemijos“ ir jie buvo „tokie žavūs, kad net hipnotizavo“ stebėti juos ekrane.
Filme „Prieš saulėtekį“ matome įsimylėjėlių meilės pradžią ir žydėjimą. Čia amerikietis turistas Džesis ir prancūzė studentė Selina atsitiktinai susitinka traukinyje iš Budapešto į Vieną. Pajutęs, kad tarp jų užsimezgė ryšys, Džesis paprašo Selinos praleisti su juo dieną Vienoje, ir ji sutinka. Taip jie kartu leidžia laiką prieš kitą rytą numatytą skrydį. Kaip du visiškai nepažįstami žmonės per vieną dieną užmezga tokį intymų ryšį? Kas yra tas ypatingas dalykas, kuris taip stipriai susieja du žmones? Kai jų ryšys virsta meile, kas jiems nutiks kitą rytą, kai Džesis išskris?
