Filmo "Begikė" kadras

Personažai su visokiausiais psichinės sveikatos sutrikimais filmuose sutinkami gana dažnai. Kiekvieną kartą jie suteikia galimybes ir filmų autoriams, ir žiūrovams pamąstyti apie žmonijos įvairovę ir apie tai, kas pasaulyje yra „normalu“, o kas jau vadinama nukrypimu nuo įprastų standartų.

Depresija,  polinkis į savižudybę ir įvairiausios fobijos pagimdė begalę garsių kino personažų. Vieni jų yra tik mieli ir visuomenei nepavojingi keistuoliai. Tokie, kaip sakoma, puošia mūsų pasaulį. Bet yra ir tokių, kurių vaikystėje patirtos traumos transformuojasi į visuomenei pavojingas patologijas.

Prieš pastaruosius tenka kovoti ir policininkams, ir psichiatrams. O štai kitas dvasines ligas galima gydyti stebuklinga meilės terapija.

Filmo “Begikė” kadras

10.BĖGIKĖ“ (2021)

2017-aisiais net šešiose (iš vienuolikos) „Sidabrinės gervės“ nominacijų nugalėjęs debiutinis Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“ ženklino jaunojo Lietuvos kino triumfą. Filmas buvo pripažintas geriausiu 2016-ųjų metų kino kūriniu.

Tokia sėkmė, žinoma, yra ir didžiulė našta, nes autorius įpareigoja ir toliau pasiekimų kertelę laikyti aukštai.

Nenuvylė gerbėjų ir antrasis Andriaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“, nors jam „Sidabrinių gervių“ fortūna nebuvo tokia palanki.

Premjeros išvakarėse režisierius, nerimaudamas dėl kritusio žiūrovų lankomumo lietuviškų filmų seansuose pandemijos metu, sakė, kad „Bėgikė“ yra filmas apie laisvę: „Dar yra santykių su tėvais tema, kaip jie tave riboja, ar santykiai su draugais ir su savo kūnu, koks gali būti santykis su valstybės institucijomis ar su pačia valstybe, kuri po truputį militarizuojasi.

Tai yra elementai, kurie tave veikia asmeniškai ir riboja tavo laisvę.

Dar galima kalbėti apie laisvę pasiaukoti. Kita vertus, Marijos aukojimasis yra dviprasmiškas. Čia yra jos pasirinkimas – ką darai su savo laisve, kaip nori su ja elgtis“.

O kai kas „Bėgikę“ pavadino trilerį primenančia meilės drama, kurios pagrindinė aktorė Žygimantė Elena Jakštaitė už šį vaidmenį Berlyne įvertinta prestižiniu „European Shooting Stars 2021“ apdovanojimu, skirtu kylančioms Europos kino žvaigždėms.

Filmo pradžioje mergina Marija nubunda namie su prakirsta lūpa, jos ranka nutirpusi. Galima pagalvoti, kad tai audringos nakties, o gal ir stiprių išgertuvių pasekmės.

Bet pamažu aiškėja, kad dėl visko kaltas kažkur pradingęs Marijos vaikinas Vytas (Marius Repšys): net jo „Facebook“ profilyje ilgokai nėra jokių naujų įrašų. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Marija atsiduria panašioje situacijoje ir tai vėl gali blogai pasibaigti, tad ji privalo kuo greičiau surasti Vytą.

Ryškiomis tatuiruotėmis savo kūną išsimarginusi mergina pasileidžia bėgti ir prasideda parą – nuo ryto iki ryto – trunkanti žadą atimanti Marijos laisvės ir pasiaukojimo drama (taip filmą apibudina platintojai).

Apsišarvavusi meile ir kantrybe, Marija blaškosi po miestą, sekdama pabiromis užuominomis apie tai, kur yra Vytas. O aplink verda įprastas kasdienis gyvenimas…

Marijos desperacijos priežastis – jos mylimąjį Vytą kamuojantis bipolinis sutrikimas. Jo simptomus aktorius Marius Repšys atskleidžia šiam aktoriui būdinga aštria maniera.

Autoriai randa trumpų charakteristikų ir keliems antro plano personažams – Marijos draugei Onai (Laima Akstinaitė), taip pat Marijos tėvais (Viktorija Kuodyte ir Vytautas Kaniušonis). Tai irgi filmo pliusas, nes dažnai matome, kad jaunų režisierių filmuose antro plano aktoriai neturi ką vaidinti.

Kelis kartus amžinai bėgančios Marijos akiratyje atsiduria didelis juodas šuo. Dar nuo A. Tarkovskio „Stalkerio“ laikų į žinomą klausimą „Ką simbolizuoja juodas šuo?“ filmo autoriai gana tiesmukai atsako finale.

9. „STATENO SALOS KARALIUS“ (The King of Staten Island, 2020)

Kai išgirsti apie naują amerikietišką komediją, galima lažintis, jog pamatysi vieną iš dviejų variantų – arba būsi verčiamas juoktis iš primityvių „Buko ir dar bukesnio“ variacijų arba maitinsies dar viena sunkiai virškinamo „Amerikietiško pyrago“ porcija. Trečios alternatyvos amerikietiškos komedijos žanre kol kas nesimato. Nebent ja laikytume dabar vis labiau populiarėjančias vadinamas „romantines komedijas“, kuriose abi populiariausias schemas bandoma sujungti į vieną.

Būtent tokių nesudėtinų manipuliacijų būdu naują amerikietiškos komedijos rūšį pabandė išrasti režisierius Juddas Apatow, į kiną audringai įsiveržęs nešvankia komedija „Keturiasdešimties ir vis dar skaistus“ (The 40 Year Old Virgin, 2005 m.). Panašių stilių režisierius plėtojo ir kitose publikai patikusiose komedijose „Užkibo“ (Knocked Up, 2007 m.), „Juokingi žmones“ (Funny People, 2009 m.), „Tik 40“ (This Is 40, 2012 m.), „Be stabdžių“ (Trainwreck, 2015 m.).

Visus šiuos filmus matėme ir mūsų ekranuose. Keista, kad iki jų neatkeliavo „Stateno salos karalius“, nors ir jo pagrindinė tema ta pati – gerokai vėluojanti branda.

Šį kartą dar vienas simpatingas „nebrendyla“ yra keistuolis Skotas Karlinas (akt. Pete‘as Davidsonas). Skotui jau 24-eri, bet jis vis dar gyvena su greitosios pagalbos medike mama (akt. Marisa Tomei) ir jaunesne seserimi Mode (ją suvaidino režisieriaus dukra Maude). Pats Skotas net nebaigė mokyklos, nes turėjo dėmesio deficitą, paprasčiau kalbant, negalėjo į mokslus tinkamai susikoncentruoti. Dabar jis laika leidžia su trimis draugais: rūsio patalpoje linksmoji kompanija žaidžia videožaidimus, žiūri kvailas komedijas ir rūko kvaišalus.

Nors Skotas yra tikras vėjo pamušalas, jis turi svajonę – ne pačiame prestižiškiausiame Niujorko rajone, kuriame dar visai neseniai buvo šiukšlių poligonas, atidaryti madingą restoraną su tatuiruočių salonu. Vardan šio tikslo vyrukas net pasiryžęs tapti gyva savo išsvajoto verslo reklama – jis išmargina savo kūną vaikiškus piešinius primenančiomis tatuiruotėmis – didžiausios ir labiausiai matomos vaizduoja ryklį iš S. Spielbergo „Nasrų“ ir juokingą ufonauto galvą iš komedijos „Marsas atakuoja!“.

Pradžioje šis ekscentriškas vaikščiojantis iliustruotas komiksas kelia juoką, bet netrukus jį ima keisti gailestis ir kitokie empatijos proveržiai. Pasirodo, kad kai Skotas buvo septynerių, jo tėvas ugniagesys žuvo atlikdamas savo pareigą. Šis įvykis, žinoma, negalėjo netraumuoti berniuko psichikos. Jis net tėvo garbei viename kambario kampe įkūrė savotišką altorėlį.

Pastaroji aplinkybė visai neatsitiktinė. Pagrindinio vaidmens atlikėjui Pete‘ui Davidsonui taip pat buvo septyneri, kai jo tėtis ugniagesys Skotas Davidsonas žuvo gelbėdamas žmones po teroristų atakos 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktąją.

Kad ir kaip vertintume Juddo Apatowo komedijas (ypač ankstesnes), turime pripažinti, kad būtent jis atrado (arba jo filmuose naujomis talento briaunomis sužibėjo) šiandien populiarius aktorius Steve‘ą Carellą, Paulą Ruddą, Sethą Rogeną, Jamesą Franco, Paulą Baruchelį, Johną Hillą, Amy Schumer ir kt.

Tikriausiai, ne išimtis bus ir Pete‘as Davidsonas. Po ryškaus vaidmensStateno salos karaliuje“ jo neabejotinai laukia graži karjera. Ir, tikėkimės, ne tik komedijose. 

8. „Larsas ir tikra mergina“ (Lars and the Real Girl, 2007)

Kaip filmą apie merginą – lėlę, užsisakytą internetu, paversti vilties žiburiu jo žiūrovams? Filme „Larsas ir tikra mergina“ tai padaroma parodant tikėjimą žmogiškumu ir pasitelkus nepriekaištingą pagrindinio vaidmens atlikėjo R. Goslingo vaidybą, kuria aktorius perteikia dalykus, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais.

Goslingas, atlikęs įvairiausius vaidmenis, sužiba ir Larso Lindstromo vaidmenyje. Larsas – drovus jaunuolis, kuris vos gali ištverti kito žmogaus prisilietimą. Jis gyvena įprastą gyvenimą ir dirba įprastą darbą, tačiau vakarais jis sėdi vienas savo namų kieme. Filmo bėgyje nuostabios aktoriaus vaidybos dėka žiūrovas gali pažvelgti į Larso vidinį pasaulį, pilną skausmo, bet ir paslėptos vilties.

Turint omenyje tokio vaidmens sudėtingumą, dauguma aktorių turėtų sunkumų norėdami realiai perteikti personažo istoriją, tačiau puikaus Goslingo pasirodymo paslaptis – kontrolė. Aktorius Larso keistenybių „neperspaudžia“, jis nesistengia būti per keistas ar per nesuprantamas. Jis tiesiog perteikia Larso asmenybę tokią, kokia ji yra, ir dėl to personažas yra  realistiškas ir skatina žiūrovų empatiškumą.

7.OPTIMISTO ISTORIJA“ (Silver Linings Playbook, 2012)

Dabar kaip niekad žmonėms reikalingas optimizmo užkratas, ir jį kino salėse bando paskleisti nuotaikingi filmai. Vienas jų taip ir vadinasi „Optimisto istorija“. Originalus pavadinimas, kaip dažniausiai būna, nesutampa su lietuvišku. Tiesa, šį kartą vertėjams buvo tikrai nelengva surasti atitikmenį angliškai frazei „Silver Linings Playbook“. Pažodinis vertimas būtų beprasmis žodžių rinkinys. O pagal prasmę, kylančią iš paties siužeto konteksto, geriausiai tiktų „Vilties spindulėlių knyga“.

Pagrindinis „Optimisto istorijos“ herojus, buvęs mokytojas Patas Solitano (jį vaidina Bradley Cooperis) net košmariškiausiame sapne negalėjo regėti to, kas jam atsitiko realybėje. Vyras prarado viską – namą, darbą, netgi žmoną. Už tai, kad primušė žmonos Nikės meilužį, aptikęs porelę nedviprasmiškoje situacijoje, impulsyvusis Patas išvengė įkalinimo už akivaizdų smurtą. Šią kardomąją priemonę pakeitė kur kas „švelnesnis“ variantas – izoliavimas nuo visuomenės specifinėje įstaigoje, kurią Keno Kesey knygos ir pagal ją sukurto režisieriaus Milošo Formano filmo dėka seniai vadiname „gegutės lizdu“. Paprasčiau kalbant, tai yra banalus beprotnamis, kuriame Patas praleido aštuonerius mėnesius ir iš kurio rašė žmonai graudžius laiškus.

Anksčiau laiko sugrįžti į namus Petui padeda tėvai, laidavę už tai, kad sūnus paklydėlis daugiau iš doros kelio nepasuks į šunkelius. Tiesa, vien tėvų (kuriuos net pradedantis teisininkas pavadintų suinteresuotais asmenimis) garantijų nepakako. Teko susitaikyti su viena specifine aplinkybe – nuo šiol Petas nuo buvusios žmonos turi laikytis saugiu atstumu.

Norėdamas išgelbėti Patą nuo depresijos geriausias draugas supažindina jį su vieniša moterimi Tifane (aktorė Jennifer Lawrence), kuriai mirus vyrui taip pat sunku prisitaikyti prie naujos realybės. „Štai ir susitiko dvi vienatvės“, – pasakytų poetas. „Banalus ir spekuliatyvus holivudinis triukas“, – paprieštarautų skeptikas. O kai kas pagirtų autorius už tikrai išradingą meilės romaną, susiejusį du šizofrenikus.

Tik dviejų vienišų širdžių sąjunga čia gimsta ne iš abi puses užvaldžiusių jausmų, o sudaroma kaip racionali sutartis abiem pusėm naudingomis sąlygomis: Tifanė pažada sutaikyti Petą su žmona mainais už tai, kad šis taps jos partneriu šokių konkurse.

Kadras iš filmo „Išgyventi vasarą“

6. „Išgyventi vasarą“ (2018)

Savo pilnametražiam debiutui „Išgyventi vasarą“ režisierė Marija Kavtaradzė pasirinko skaudžią ir aktualią temą. Vis dažniau Lietuvoje net ir garsūs bei labai sėkmingi žmonės išdrįsta prisipažinti, kad kenčia nuo depresijos. Kad tai yra rimta liga, o ne „išsigalvojimas“, kaip kartais sako problemos rimtumo nesuvokiantys žmonės, liudija ir tragiškai pasibaigę aktorių Sauliaus Mykolaičio bei Vytauto Šapranausko gyvenimai. Nesugebėjęs įveikti depresijos neseniai Jungtinėse Amerikos valstijose iš gyvenimo pasitraukė garsus kino komikas Robinas Williamsas.

Kad yra patyrusi depresijos gniaužtų baimę dokumentiniame filme „Rūta“ (2018 m., rež. Ronaldas Buožys, Rokas Darulis) prisipažino ir itin sėkminga mūsų sportininkė, plaukikė Rūta Meilutytė. Darbo teatre bei kine tikrai nestokojantis jaunas aktorius Marius Repšys taip pat ilgai kovojo su depresijos keliamomis pasekmėmis – nusivylimu bei kasdien patiriama baime. Beje, šios būsenos keliamus psichologinius pavojus aktorius atskleidė vaidindamas krizę išgyvenantį Vytą režisieriaus Andriaus Blaževičiaus filme „Šventasis“, kurio herojų staiga užgriuvusi bedarbystė ir jos išprovokuotos šeimyninės problemos pagimdo apatiją viskam. Filmo autoriai neieško efektingų siužeto posūkių ir nesistengia, kaip dabar įprasta, intriguoti žiūrovą. Tačiau jiems pavyksta, kaip taikliai pastebėjo kolegė Živilė Pipinytė, „diagnozuoti šių dienų Lietuvos fizinę bei dvasinę būseną, įvardinti nematomų žmonių troškimus ir nusivylimą“.

Anot Marijos Kavtaradzės, „psichologijos vadovėliuose bipolinis sutrikimas aprašomas kaip manija ir depresija – kaip sūpuoklės tarp energijos kupinų aukštumų ir bejėgystės, nieko nenorėjimo. Tačiau kiek visko yra tame viduryje, kiek ten pilkųjų zonų, susimaišiusių pojūčių…

Panašių pavyzdžių pasauliniame kine tikrai apstu, todėl šios temos tyrinėtojus visada tyko pavijus pakliūti į gausiai stereotipais nusėtą teritoriją. Tokį pavojų jautė ir Marija Kavtaradzė: „Dažname filme ligos naudojamos tik kaip triukas – padaryti personažą įdomesnį, nors pats filmas yra apie kitką. Arba apie ligą yra nekalbama, ją galima tik nujausti. O man norėjosi apie psichinius sutrikimus kalbėti atvirai, paprastai ir nedramatizuojant. Perteikti personažų kančią, bet nenuspalvinti visko tik juoda spalva. Ligoninės, girgždančios durys, beprasmybės jausmas – žinoma, galėjau ir tokį filmą sukurti. Galėjau pasirinkti baisesnį kalbėjimo kampą – būčiau turėjusi pakankamai medžiagos bei patirties ir tam. Bet nemačiau prasmės. Žmonės ir taip bijo, ligoninės, diagnozės ir taip stigmatizuojamos. Norėjosi paprastumo ir šviesos. O žiūrovas jaučia, kiek nuoširdumo ir tiesos sudėjai į savo darbą. Netikromis, išgalvotomis emocijomis jo neapgausi. Turi būti drąsus ir atviras kurdamas“ („Žmonės“).

Režisierė pasirinko pavojingiausią bipolinio sutrikimo atvejį, kai žmogus pastoviai yra sumišusios būsenos – yra apsėstas negatyvių minčių ir kartu pasižymi stipria fizine energija. Toks yra jaunuolis Paulius (Paulius Markevičius), kuriam medikai diagnozavo maniakinę depresiją (arba tiksliau – bipolinį afektinį sutrikimą), kuris pasireiškia kraštutinėmis emocinėmis būsenomis – arba nevaldoma euforija arba giliu abejingumu viskam. Kita „depresyvi“ filmo herojė Justė (Gelminė Glemžaitė) net mėgino nutraukti savo gyvybės siūlą ir dabar yra užsisklendusi savyje.

Pagrindinę filmo „Išgyventi vasarą“ fabulą galima papasakoti keliais sinopsio sakiniais. Tai istorija apie jauną psichologijos studentę Indrę (Indrė Patkauskaitė), kuri gauna užduotį nuvežti du pacientus – Paulių ir Justę – iš Vilniaus psichikos sveikatos centro į Palangos kliniką, kurioje jie toliau galės tęsti gydymą. Įvykių filme tikrai nedaug, bet ne jie čia sudaro esmę. Bet kokiame „kelio filme“ svarbiausia yra ne pats kelionės maršrutas, o jo metu išgyvenama nauja patirtis ir jos įtakota psichologinė veikėjų transformacija.

Šio tikslo režisierė ir pagrindinių aktorių trijulė siekia, taip pat išnaudodami „sūpuoklių“ principą, gerai atspindintį personažų nuotaikų kaitas ir kontrastingus perėjimus nuo tragiškų intonacijų iki  subtilaus grotesko ar ironijos. Atidus filmo tyrinėtojas atkreips dėmesį į daugelį simbolinių detalių. Filmo pavadinime esantis žodis „vasara“ asocijuojasi ir su šiam metų laikui būdingais orų kontrastais ir su… Vilniuje vasaros gatvėje esančia Psichiatrine klinika. Neatsitiktinai filme skamba garsi „Hiperbolės“ daina „Aš dar dainuosiu“ – tai ne tik sentimentalus retro dvelktelėjimas: optimistiški dainos žodžiai viltingai nuskamba ir gana pesimistiniame filmo kontekste.

5.LABAI JUOKINGA ISTORIJA“ (It’s Kind of a Funny Story, 2010)

Kartais filmų pavadinimai būna labai apgaulingi. Prie tokių galima priskirti ir „Labai juokingą istoriją“. Nors filmas dažniausiai pristatomas kaip romantinė komedijas, jo tema ir problematika pakankamai rimtos.

Pagrindinį šio filmo herojų šešiolikmetį Kreigą (jį vaidina Keiras Gilchristas) kamuoja klinikinė depresija. Brendimo metu ją vienaip ar kitaip išgyvena praktiškai visi žmonės. Bėda ta, kad į vaikino problemas jo amžinai savais reikalais užimti tėvai labai nenori gilintis.

O Kreigas labai pergyvena dėl daugelio dalykų ir gyvena amžinoje baimėje – bijo neišlaikyti egzaminų elitinėje mokykloje, bijo neįstoti į universitetą, bijo likti be merginos, pagaliau baiminasi ir dėl ateities: ar pavyks baigus mokslus susirasti prestižinį darbą ir komfortiškus poreikius patenkinantį būstą.

Kai problemų ir bėdų našta pasiekia kritinį svorį, vaikinas ryžtasi kreiptis į medikus. Išklausęs Kreigo nerimą gydytojas pasiūlo jam pasikonsultuoti su psichiatrinės ligoninės profesionalais.

Kreigas pagalvoja, kad vizitas pas psichiatrus apsiribos naudingais patarimais ir specialiai jam pritaikytais medikamentais, bet gydytojai jam pataria penkias dienas pasigydyti stacionare. O kadangi paaugliams skirtas korpusas remontuojamas, vaikinas laikinai apgyvendinamas suaugusiųjų skyriuje.

Čia Kreigas susipažįsta su Bobiu, kuris tampa jo mokiniu ir draugu. Bobis turi žmoną ir dukrą, bet žmona neleidžia jiems dažnai matytis. Vyras net šešis kartus bandė nusižudyti.

Su panašia problema klinikoje laikoma ir mergina Noelė.

Seniai pastebėta, kad neišsprendžiamų problemų rate pasiklydusiam žmogui reikia konkrečių pavyzdžių, kad kitiems yra kur kas blogiau. Tada viskas ima atrodyti visai kitokioje šviesoje.

Ir, žinoma, meilė yra geriausias vaistas nuo visokiausių depresijų. 

4. „Mergina su trūkumais” (Girl, interrupted, 1999)

Tai psichologinė drama, sukurta pagal autobiografinį Siuzanos Kaizen romaną. Filmo veiksmas – septintasis dešimtmetis. Filmo heroję Siuzaną (akt. Vainona Raider) ištinka isterijos priepuolis, ji perdozuoja vaistų, todėl yra atvežama į psichiatrinę ligoninę.

Čia susipažįsta su įvairiais žmonėmis, iš kurių viena – Lisa Rowe, kurią įkūnija Angelina Jolie. Lisa yra sociopatė, kuri priešinasi sistemai ir bando įtikinti Siuzaną nevartoti vaistų ir nelankyti terapijos. Lisa psichiatrinėje ligoninėje gyvena jau aštuonerius metus ir žino kaip manipuliuoti čia veikiančia sistema. Ji bando įtikinti Siuzaną kartu pabėgti iš ligoninės. Lisa tai yra dariusi ir anksčiau, bet visada būdavo sugrąžinama atgal.

„Columbia Pictures“ kovojo su daugeliu kitų studijų, kad nusipirktų teises kurti šį filmą. Vėliau kūrėjų komanda susidūrė su įvairiais sunkumais, kai memuarus buvo sunku perkelti į ekraną. Filmas, įvertintas palankiai už skleidžiamą žinutę, su kokiomis psichologinėmis problemomis kovoja moterys. Kino juosta, nominuota net septynis kartus, laimėjo net keturias nominacijas, kurios visos teko aktorei Angelinai Jolie.

Charlotte O’Sullivan „Time out“ filmo vadovė kritikavo Raider ir liaupsino Jolie, ji teigė, kad ten, kur vaidina Jolie, visada sublizga, o Raider kažko pritrūko.

3.NUOSTABUS PROTAS“ (A Beautiful Mind, 2001)

Statistiką mėgstantys amerikiečiai seniai pastebėjo, kad aktoriams vyrams „Oskarai“ dažnai atitenka už, švelniai kalbant, įvairias psichologines problemas turinčių personažų vaidmenis. Ryškiausi pavyzdžiai – Jacko Nicholsono bepročiu paverstas Makmerfis („Skrydis virš gegutės lizdo“), Dustino Hoffmano „lietaus žmogus“ Reimondas Bebitas ir Tomo Hankso idiotas Forestas Gampas.

Netrumpą „defektuotų“ teigiamų herojų galeriją papildė Russellas Crowe. Nors jis už šizofreniško mokslininko vaidmenį filme „Nuostabus protas“ negavo Oskaro, bet tai ne aktoriaus bėda, o JAV Kino Akademijos gėda. Nes Russellas Crowe aistringai ir negailėdamas jėgų suvaidino mokslo genijų, kuriam jo beprotystė atnešė pavėluotą pripažinimą ir net Nobelio premiją.

Jau ne viename filme matėme bene dažniausiai linksniuojamą amerikietiškos demokratijos pasiekimą: girdi, Jungtinėse Valstijose, net marginalas arba visai „nenaudingas“ ir pasyvus visuomenės narys gali susirasti nišą savo veiklai, jeigu ji neprieštarauja JAV pagrindiniams įstatymams. O ką jau kalbėti apie žmones, apdovanotus meniniu talentu ar neeiliniu intelektu. Tokios asmenybės dažnai tampa biografinių filmų herojais. Jie yra labai skirtingi, bet visus sieja ta pati aplinkybė – visi neįprastų gabumų turintys individai dažniausiai yra totaliai vieniši. Toks yra ir Džonas Forbsas Nešas jaunesnysis. Kinomanai, žiūrėdami „Nuostabų protą“ tikriausiai prisimins neseną Dareno Aronovskio filmą lakonišku pavadinimu „Pi“, kurio herojus genialus matematikas Maksas Koenas atsiduria skaičių magijos nelaisvėje. Jis norėjo tik suprasti dėsningumą skaičiaus Pi sekoje. O pasirodė, kad jo bandymų rezultatai gali paveikti finansų pasaulį ar iššifruoti…žydų Torų kabalistinius ženklus.

Prinstono universiteto auklėtinis Džonas Nešas dar studijų laikais kartu su kolegomis žavėjosi amerikiečių matematikais, Antrojo pasaulinio karo metais padėjusiais iššifruoti slaptus nacių pranešimus ir tuo priartinusiais pergalę prieš bendrą priešą. Kai Nešas išgarsėjo neeiliniais matematiniais sugebėjimais, jis tuoj pat buvo pašauktas savo talentą panaudoti tėvynės gynybai. Tuomet Amerikoje siautė „šaltasis karas“, o jo ideologai paskelbė, kad sovietų organizacija „Naujoji laisvė“ suplanavo okupuoti Jungtines Valstijas ir Amerikos spaudoje siunčia savo rezidentams instrukcijas, užšifruotas… stambiausių laikraščių antraštėse. Džonui Nešui ir patikima Džeimso Bondo verta užduotis – surasti šių pranešimų šifrą. Ar po viso to reiktų stebėtis, kad Nešui iš tikrųjų „pavažiuoja stogas“? 

LIETAUS ZMOGUS (Rain Man, 1988)

2. „LIETAUS ŽMOGUS“ (Rain Man, 1988) 

Legendinis JAV aktorius Dustinas Hoffmanas ir karjerą kine dar tik pradedantis Tomas Cruise’as susipažino 1985-aisiais, kai Hoffmanas viename Brodvėjaus teatre vaidino spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Kartą po spektaklio Tomas Cruise’as užėjo į vyresnio kolegos grimo kambarį ir abu ilgai kalbėjosi. Kaip vėliau aiškino Dustinas Hoffmanas jiedu pasidalijo prisiminimais ir pasirodė, kad jie labai panašūs.

Tada ir gimė mintis padirbėti kartu. Kaip tik tada Dustinui Hoffmanui buvo pasiūlytas scenarijus apie du brolius, kurių vienas yra autistas. Prodiuseriai norėjo, kad Dustinas Hoffmanas suvaidintų „normalų“ brolį, o jo partneriu buvo numatytas Jackas Nicholsonas. Tiesą sakant, prodiuseriai ne itin tikėjo tokio filmo sėkme, ir šis projektas iširo. O po kurio laiko Dustinas Hoffmanas pasiūlė kitą rokiruotę – jis suvaidins autistą, o jo gerokai jaunesnį brolį – Tomas Cruise’as. Kai prie jų prisidėjo režisierius Barry Levinsonas, viskas labai sparčiai pajudėjo. Taip pakeitus kai kurias scenarijaus detales gimė keturiais Oskarais apdovanotas filmas „Lietaus žmogus“.

Seniai palikęs gimtuosius namus Čarlis Bebitas (Tomas Cruise’as) ne itin sėkmingai verčiasi pardavinėdamas padėvėtus automobilius. Tėvo laidotuvėse jis sužino, kad visas palikimas (trys milijonai dolerių) atiteko jo vyresniajam broliui Reimondui, gyvenančiam specialioje klinikoje.

Reimondas (Dustinas Hoffmanas) nuo vaikystės serga autizmu ir visai nepažįsta realaus gyvenimo. Čarlis, atvirkščiai, yra pragmatikas. Jis nusprendžia pasiskelbti brolio globėju, kad tokiu būdu gautų bent pusę pinigų, net pagrobia Reimondą iš klinikos.

Kadangi Reimondas bijo skristi lėktuvu, į Los Andželą broliai keliauja automobiliu. O tai, kaip žinome iš begalės „kelio filmų“ yra pats geriausias būdas ištirpdyti nepatiklumo ledus, nes niekas taip nesuartina skirtingų žmonių, kaip drauge patirti likimo išmėginimai. Tad nenuostabu, kad ir tarp brolių pamažu užsimezga širdinga draugystė.

„Lietaus žmogus“ yra puikus pavyzdys, kad kartais sėkmingam filmo startui reikia palankiai susiklosčiusių politinių bei socialinių aplinkybių. Šis projektas ilgai keliavo iš rankų į rankas (jį norėjo realizuoti net Stevenas Spielbergas, tačiau tada jau buvo įsipareigojęs kurti dar vieną nuotykių filmą apie Indianą Džounsą). Bet ekranuose filmas pasirodė tada, kai amerikiečiai, išvarginti vadinamosios „reiganomikos“, pasiilgo kamerinių istorijų apie šeimos vertybes, šiltus artimiausių žmonių santykius, jausmus ir kitokius sentimentus. „Lietaus žmogus“ puikiai šiuos lūkesčius pateisino. Ir net išgelbėjo studiją MGM nuo jai tada grėsusio bankroto (į biudžetą buvo investuoti 25 mln. dolerių, o vien Amerikoje filmas surinko septynis kartus daugiau pinigų).

Filmas apdovanotas “Aukso Lokiu” Berlyno kino festivalyje ir keturiais Oskarais: už geriausią filmą, scenarijų, režisūrą ir Dustinui Hoffmanui.

One Flew Over the Cuckoo’s nest

1. „SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO“ (One Flew Over the Cuckoo’s Nest, 1975) 

Veiksmas vyksta 1963 m. Oregane, JAV. McMurphy (Džekas Nikolsenas), vyras turintis kelis kaltinimus dėl užpuolimų, vėl atsiduria kalėjime. Šį kartą – už išprievartavimą, kai paaiškėja, kad jo mergina melavo apie savo amžių (ji 15-os, o ne 18-os; arba, kaip teigė pats Murphy, „penkiolikmetė, atrodanti kaip 35 m.“). Tačiau vietoje to, kad atsėdėtų jam skirtą laiką kalėjime, jis įtikina sargus, kad yra pakankamai pakvaišęs, kad būtų perkeltas į psichiatrinę ligoninę. Čia jis tikisi išvengti kalėjimo disciplinos, pagyventi komfortabiliai ir prabangiai.

Ligoninės skyriui, kuriame yra McMurphy, vadovauja seselė Ratched – nepasiduodanti tironė, kuri tampa vyro asmeniniu kryžiumi, nes jo priešinimasis ligoninės rutinai veda seselę iš proto. Jie nuolat neakivaizdžiai kovoja tarpusavyje dėl pacientų simpatijų. Savo viešnagės metuMcMurphy labai susidraugauja su dviem pacientais: Billy Bibbit’u, linkusiu į savižudybę, mikčiojančiu suagusiu vaiku, kuri seselė Ratched pažemino ir pavertė nemąstančia mase; ir „Šefu“ Bromden’u, dviejų metrų ūgio raumeningu indėnu, kuris serga šizofrenija. Pastarasis yra McMurphy artimas draugas, nes jie abu puikiai supranta visiško pasidavimo jausmą, o Billy vyras mato kaip jaunesnįjį brolį, kurį reikia išmokyti linksmintis.

Šalčiausias ir grėsmingiausias institucinio brutalumo paveikslas koks tik kada buvo sukurtas. Režisieriaus Roberto Altmano numylėtinė Louise Fletcher turėjo pasirodyti „Nešvilyje,“ bet kai tai neįvyko ji tapo laisva filmui „Skrydis virš gegutės lizdo.“ Ir ten ji visam laikui įėjo į kino istoriją. Tapant monstrės portretą aktorei pavyko parodyti neapykantą paslėptą po paslaugia šypsena. Savo viešnagės psichiatrinėje įstaigoje metu McMurphy pritampa prie ligonių siaubingai gerai, o jo skleidžiamas požiūris į gyvenimą netgi padeda kai kurių ligonių sveikimui. Juostoje matome širdį veriančią, tačiau tuo pačiu ir cinišką dramą apie žmones, kurie be vienas kito palaikymo daugiau nieko neturi – net savęs pačių.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: