Filmo "The Green Knight" kadras

Rudenį skaičiuojami ne tik viščiukai. Šiuo metų laiku startuoja keli rimti tarptautiniai festivaliai, formuojantys artimiausių kino sezonų repertuarus. Lauksime, ką įdomaus pasiūlys šiųmetė „Scanorama“.

Kai kurie neseniai pasibaigusio Venecijos kino festivalio hitai jau pasirodo mūsų didžiuosiuose ekranuose. Pastebimai rimtėja ir po ilgos izoliacijos žiūrovus (tiesa, su tam tikrais neišvengiamais apribojimais) įsileidžiantys kino centrai.

Rimto kino pozicijų vis daugiau siūlo legalios internetinės platformos. Todėl vėl aktuali tampa pasirinkimo problema. O ją geriausiai spręsti atsižvelgus į kritikų rekomendacijas.

Primename dešimtuką filmų, vertų jūsų dėmesio 2021 metais.

ŽALIASIS RITERIS“ (The Green Knight, 2021)

Pastaruoju metu (ypač po beprecedentės „Sostų karų“ sėkmės visame pasaulyje) labai išpopuliarėjus istorinės tematikos ir nuotykių superprodukcijoms kinematografininkai karštligiškai ieško tokiems filmams tinkamų herojų.

Dar nepasibaigus rugsėjui pamatysime Venecijos kino festivalyje startavusią „Kopą“ (Dune, rež. Dennis Villeneuve), kuri turėtų pradžiuginti mums žinomo Franko Herberto romano fanus.

Spalio viduryje turėtume sulaukti taip pat Venecijoje kelionę pasaulio ekranais pradėjusios „Paskutinės dvikovos“ (The Last Duel, rež. Ridley Scottas), kurioje XIV amžiaus Prancūzijoje, įpusėjus šimtamečiam karui, karaliaus Karolio VI valia iki mirties turi susikauti du geriausi draugai riteriai.

Įspūdingu šios vasaros reginiu tapęs „Žaliasis Riteris“ pasakoja apie dar ankstesnius laikus, kuomet britų žemes valdė legendinis karalius Artūras. Apie išmintingą valdovą ir išmanų strategą bei jo ištikimiausius pagalbininkus Apvaliojo stalo riterius sukurta daug filmų. Beveik visi jie išnaudoja sero Thomaso Malory knygą „Artūro mirtis“.

Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.

Žaliojo Riterio“ scenarijus parašytas ne pagal chrestomatinę T. Mallory knygą, o pagal kitą kūrinį – XIV a. anoniminio autoriaus poemą „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“. Ją britai iš senosios anglų kalbos vertė į šiuolaikinę net tris kartus, vieną kartą – pats J.R.R Tolkienas).

Seras Gaveinas (jį vaidina nūnai populiarus indų aktorius Devas Patelis) yra Apvaliojo stalo riteris ir karaliaus Artūro vaikaitis. Kartą prieš Kalėdas jis atvyko į karaliaus pilį Kamelotą, kurioje kartą per metus valdovas kelią puotą savo bičiuliams riteriams. Įprastai prie vaišių stalo riteriai giriasi savais ir aptarinėja kitų žygdarbius, bet šį kartą vakaro scenarijų brutaliai sujaukia į pilies menę įjojęs milžinas raitelis. Nekviestas svečias siūlo karaliaus bičiuliams į žaidimą panašią dvikovą. Tam, kuris jį įveiks vienu smūgiui, Žaliasis Riteris žada atiduoti savo galios ženklą. Bet lygiai po metų jis sugrįš atsakomajam mūšiui.

Poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ ir anksčiau buvo interpretuojama, pritaikant teksto prasmes prie nuolat besikeičiančio pasaulio politinių aktualijų ar religinio konteksto – tai kaip komentaras apie Anglijos bei Velso konfrontaciją, tai kaip stabmeldystės ir katalikybės istorijos iliustracija.

Dabartinėje interpretacijoje taip pat ryškios dabar aktualios aliuzijos, pavyzdžiui, feminizmo diskursas: nors pagrindiniai istorijos veikėjai yra vyrai riteriai, tačiau jų veiksmus neretai nulemia moterų valia: sero Gaveino motina burtininkė, mylimoji Eselė, gundytoja ledi Bertilak (abi pastarąsias vaidina Alisija Vikander), kelionėje sutikta šventoji Vinifreda ir milžinės.

Taip šaunuolis riteris tampa ne tik likimo žaislu, bet ir valdingų moterų manipuliavimo objektu.

Modernios permainos užšifruotos net naujojo filmo pavadinime. Anksčiau (nuo viduramžių laikų) žalia spalva buvo asocijuojama su velnio kėslais ir darbais. Dabar gi Žaliojo riterio (akt. Ralphas Inesonas) įvaizdis turi aiškiai ekologinį atspalvį: jis kartais piešiamas gan tiesmukai – vos tik riterio kirvis paliečia žemės paviršių, jis nusidažo žalia samanų spalva.

Dėl pandemijos „Žaliojo Riteris“ kino premjera buvo atidėliojama daugiau nei metus. Bet laukti tikrai buvo verta. Nes tai filmas, kurį privalu žiūrėti dideliame ekrane. (G.J.)

SUPERNOVA“ (Supernova, 2021)

LGBTQ+ tematika mūsų politiniame gyvenime jau kurį laiką išvirsta į piktas batalijas Seimo rūmuose ir triukšmingai reiškiamus neapykantos proveržius gatvėse, ypač „vaivorykštinių“ eisenų metu.

Tuo tarpu filmuose ši tematika dažniausiai nagrinėjama subtiliai, su gilia žmogiška simpatija ir, aišku, „be pykčio“. Vien per pastaruosius dvejus-trejus metus tokių filmų kolekciją papildė mums žinomi jaudinantys kūriniai „Mėnesiena“ (Moonlight, rež. Barry Jenkinsas), „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, rež. Luca Guadagnino); „Aštuoniasdešimt penktųjų vasara“ (rež. François Ozonas). Sąrašą galima pratęsti.

Į šią gretą dabar stojo pernai sukurta drama „Supernova“ (rež. Harry Macqueenas) – savotiškas „kelio filmas“ apie du pagyvenusius meilužius: vieną jų kamuoja progresuojanti demencija.

Abu filmo herojus Semą ir Taskerį (juos vaidina patyrę aktoriai – britas Colinas Firthas ir amerikietis Stanley Tucci) filmo pradžioje aptinkame keliaujančius šlapiu Anglijos greitkeliu, o viena pirmųjų filmo frazių (aiškiai ištraukta iš platesnio konteksto): „Juk mes atgal jau nebegrįšime“.

Semas ir Taskeris susipažino prieš dvidešimt metų. Tada amerikietis perplaukė Kambrijos miško ežerą ir kitoje pusėje surado jauną britą, čia gyvenantį sename dvare. Jau pirma pažintis baigėsi abipusiais intymiais santykiais ir, kaip sakoma klasikinės „Kasablankos“ finale, „naujos draugystės pradžia“.

Ta draugystė po dvidešimties metų patirs skaudžius išbandymus. Buvęs garsus rašytojas Taskeris pamirš raides, net savo ir draugo vardus, pamirš net kaip reikia naudotis tualetu. Tačiau muzikantas Semas ir tada atsisakys draugą palikti slaugos namuose. Nes jau nebeįsivaizduoja be jo savo gyvenimo.

Supernova“ – dviejų aktorių benefisinis filmas, akivaizdžiai iliustruojantis, kaip amerikietška ir britų aktorinė mokykla gali tobulai papildyti viena kitą. Stanley Tuccio arsenale – ryškūs holivudinio reginio potėpiai (šio aktoriaus persikūnijimus matėme daugelį kartų). Tuo tarpu Colinas Firthas, kaip visada, puikiai valdo subtilių pustonių kalbą.

Dažniausiai abu aktorius kadre matome kartu, bet nė vienas jų nesistengia dominuoti kito sąskaita. Tiesiog tobulas aktorinio meistriškumo balansas. (G.J.)

KARALIŲ NAKTIS“ (La nuit des rois, 2020)

Dauguma žmonių į klausimą, ar jie žino ką nors apie Dramblio kaulo respublikos kiną, tikriausiai, atsakytų neigiamai. O ši šalis jau turi vieną Oskarą už geriausią užsienio filmą „Balta ir juoda spalvose“ (Black and White in Color, 1976 m.), kurį savo karjeros pradžioje susuko prancūzų režisierius Jeanas-Jacques Annaud. Tai buvo jo pirmasis filmas, o vėliau režisierius išgarsėjo sukūręs „Rožės vardą“ (1986 m.), „Septynerius metus Tibete“ (1997 m.) ir „Priešą už vartų“ (2001 m.).

Oskarui buvo nominuota ir Dramblio kaulo respublikoje sukurta „Karalių naktis“, tik šiam režisieriaus Philippe‘o Lacôte‘o kūriniui nepasisekė pakartoti sėkmės. Jis buvo atrinktas į trumpąjį Oskaro pretendentų sąrašą geriausio užsienio filmo kategorijoje

Filmas tikrai įdomus ir net savotiškai originalus. Mat, pasakoja apie vienintelį pasaulyje kalėjimą „La MACA“, kuriam vadovauja patys kaliniai ir kuriame išlikimo kaina labai neįprasta: čia gyvybė priklauso nuo gebėjimo… pasakoti istorijas.

Miško gūdumoje įsikūrusiame kalėjime atsiduria ir kišenvagis Romanas (jį vaidina juodaodis debiutantas Bakary Koné). Kalėjime vyrauja sava kriminalinė hierarchija ir karaliauja pačių kalinių nustatytos tradicijos. Prižiūrėtojai čia tikrąja šio žodžio prasme tik prižiūri, nesikišdami į vidaus tvarką. Neoficialus lyderis čia – kalinys Blezas, visų vadinamas Juodabarzdžiu (jį suvaidino neseniai prancūziškuose „Vargdieniuose“ matytas aktorius Steve‘as Tientcheu). Jis yra savotiškas iš kartos į kartą perduodamų tradicijų ir visokiausių mistinių ritualų sergėtojas.

Kiekvienam naujokui Juodabarzdis pasiūlo pabūti nauju istorijų pasakotoju. Tai ne tokia jau nekalta pramoga: jei pasakotojas nesudomins kalinių, jis rizikuoja būti pakartas ant geležinio kablio.

Prasideda intriguojantis filmo siužetas su kaskart vis labiau nerimą keliančiu klausimu: Ar pasakotojas išliks gyvas iki aušros?

Filme yra ir dar vienas lygmuo. Kadangi artinasi Juodabarzdžio lyderystės „kadencijos“ pabaiga (jis, be to, dar sunkiai serga), dėl šios pozicijos konfrontuoja dviejų konkuruojančių gaujų atstovai.
Supratęs savo padėties rimtumą Romanas, tarsi šiuolaikinė Šecherezada, pradeda pasakoti istoriją apie neseniai nužudytą savo gentainį. O kadangi iki ryto istorija neturi pasibaigti, ją vaikinas pradeda „puošti“ pašaliniais motyvais, kuriuose tikrovė persipina su pramanais, o tikri faktai – su mistika. (G.J.)

UNDINĖ“ (Undine, 2020)

Šio vokiečių režisieriaus Christiano Petzoldo filmo pagrindinio vaidmens atlikėja Paula Beer Berlyne buvo pripažinta geriausia aktore.

Tarsi iš romantizmo epochos kūrinio puslapių atkeliavusi meilės istorija patiko ir kritikams, ir sužavėjo žiūrovus. Į pasaką panaši gyvenimo ir mirties ribas peržengianti romantinė istorija įsiplieskia šiuolaikiniame Berlyne. Šio miesto muziejuje dirbanti pagrindinė veikėja graži mergina, vardu Undinė (akt. Paula Beer), sužavi turistus pasakojimais apie Rytų ir Vakarų Berlyno architektūrą taip vaizdžiai, kad šiuos pasakojimus lydintys vaizdai tampa vizualiniu Vokietijos sostinės įžymiausių vietų katalogu.

Dar filmo pradžioje sužinome, kad mergina nepaprastai pavyduliauja savo mylimojo ir nejuokais sako Johanui, kad nedvejodama jį nužudytų už neištikimybę. Sako tokiu tonu, kad tuo galima patikėti.

Nauja meilės aistra įsiplieks tarp Undinės ir ją per ekskursiją įsimylėjusio svajotojo Kristofo (akt. Franzas Rogowskis), dirbančio povandeniniu suvirintoju. Vandens stichija filme vadina nepaprastai svarbų vaidmenį ir Kristofo profesijoje, ir Undinės pasaulyje, ir net per jųdviejų pirmąjį pasimatymą.

Vėliau prasidės tikra pasaka – žiauri ir stebuklinė vienu metu, kai vienas neįtikėtinas siužeto vingis veja kitą. Ir nors jų tikrai labai daug, norisi tikėti, kad visa tai įmanoma. Juk žiūrime filmą apie meilę. O tikra meilė – visada nepakartojamas stebuklas. (G.J.)

ANETĖ“ (Annette, 2021)

Garsus prancūzų kino režisierius Leosas Caraxas su „Anete“ sugrįžo į Kanų kino festivalį po devynerių metų, kai čia buvo parodytas jo ankstesnis filmas „Šventieji motorai“. Apie jį premjeroje režisierius tąsyk sakė: „Šventieji motorai“ yra mano nesugebėjimo užbaigti keleto ankstesnių projektų rezultatas. Filme nėra pradinės idėjos ar intencijos, greičiau keletas įvaizdžių ir jausmų, kuriuos sumetu krūvon“.

Žiūrint „Anetę“ (beje, šiemet Kanuose ji susilaukė radikaliai priešingų vertinimų) dažnai susidaro įspūdis, kad modernaus kino klasikas ir šį kartą „sumetė krūvon“ skirtingų žanrų elementus – dramą ir tragediją, komediją ir operą, priversdamas herojus dainuoti net ir netikėčiausiose situacijose.

Su muzika tiesiogiai susijusi tik pagrindinė veikėja Ana Defrasno (akt. Marion Cotillard) – operos dainininkė (sopranas), kuriai spektaklių finale dažnai tenka mirti žiūrovų akivaizdoje.

Jos vyras Henris Makhenris (akt. Adamas Driveris) vakarais taip pat pasirodo publikai mažų klubų scenose. Dažniausiai jis dėvi naminį chalatą ir bando juokinti publiką grubokais pokštais, kurie paprastai sudaro stendapų (stand up) artistų pasirodymus. Juos dažniausiai stebi neišranki publika, labiau už subtilų humorą mėgstanti intelektualių pastangų nereikalaujančias patyčias, kurios kažkodėl dabar vadinamos humoru.

Filmo siužetas ir plėtojasi tarp dviejų skirtingų polių – „aukštojo“ operos meno ir į jokias aukštybes nepretenduojančio vienkartinio „nusižvengimo“.

Apie eklektišką savo filmo stilistiką režisierius žiūrovus perspėja nuo pirmųjų kadrų, kai pradinių titrų fone kreipdamasis į žiūrovus, sako: „Ponios ir ponai. Prašome jus kaip reikiant sukoncentruoti dėmesį. Jeigu jums staiga kiltų noras uždainuoti, nusijuokti, paverkti, nusižiovauti ar nusipersti, darykite tai, prašom, savo vaizduotėje ir tik tenai. Primygtinai prašome laikytis tylos ir sulaikius kvėpavimą iki pačios vaidinimo pabaigos. Kvėpuoti iki vaidinimo pabaigos kategoriškai draudžiama. Todėl dabar paskutinį kartą giliai įkvėpkite. Ačiū“.

O jau pirmuose kadruose matome nugara į kamerą prie garso įrašo pulto sėdintį patį Leosą Caraxą, kuris tarsi orkestro dirigentas, tuoj duos komandą anonsuotą vaidinimą pradėti.

Nuskamba pirmieji roko grupės „Sparks“ muzikos akordai, pasigirsta pirmieji improvizuotos dainos žodžiai ir dainuodami erzinančią dainelę su pastoviu refrenu „Na ką, pradėkim“, muzikantai su aktoriais išeina į vakarinio Los Andželo gatvę.

Nepaisant tokio (savi)ironiško prologo „Anetė“ greitai „surimtės“. Filme, žinoma, dar bus humoro, bet jis dažniausiai bus nuspalvintas pesimistinėmis Henrio pasirodymo publikai replikomis. Jo vakariniai vaidinimai vadinasi „Dievo beždžionė“ ir greičiau panašūs į legendinių JAV kabareto komikų Lenio Briuso (jį 1974 m. Bobo Fosse‘o filme vaidino Dustinas Hoffmanas) ar į ne mažiau skandalingo Endžio Kaufmano (žr. Milošo Formano „Žmogų iš Mėnulio“ su Jimu Carrey) provokuojančius monologus. Viename jų Henris pats savęs klausia: „Kodėl aš tapau komiku?“. Ir pats atsako: „Aš nežinau kito būdo sakyti tiesą, kad tavęs už tai nenužudytų“.

Komikas ir sopranas filme dainuoja kartu ir dainuoja atskirai. Ant raudono kilimo ir parduotuvėje. Pasivaikščiojimo metu, mylėdamiesi, ginčydamiesi ir susipykę, namie, scena tapusio laivo denyje audros metu ir net sapne. Jie dainuoja apie tamsiąją šlovės pusę, apie tai, kad meilė gali būti ir palaima, ir prakeiksmas. Galiausiai jie dainuoja apie savo dukrą Anetę, mergaitę angelišku balsu, kuri paveldės tėvų nuodėmes.

Finaliniuose titruose režisierius dėkoja britų siaubo novelių klasikui Edgarui A. Poe, Holivudo kino veteranui Kingui Vidorui, kino teoretikui Bélai Balazsui, kompozitoriui Bélai Bartókui ir klasikiniam pantomimos meistrui Pauliui Margueritte‘ui.

O dedikuojamas filmas Leoso Caraxo ir jo žmonos lietuvių aktorės Katerinos Golubevos dukrai Nastiai.

VISKAS PRAĖJO GERAI“ (Tout s’est bien passé, 2021)

Gimtojoje Prancūzijoje režisierius François Ozonas jau senokai laikomas ryškiu savo kartos lyderiu, nevengiančiu nei šokiruojamų apibendrinimų, nei subtiliai dozuoto seksualumo, nei juodo humoro. Išbandęs skirtingus žanrus pastaruoju metu jis vis dažniau koncentruojasi į skirtingų seksualinių patirčių nagrinėjimą. Kad tai nebuvo tik trumpas sustojimas, liudijo filmai „Provokuojantys užrašai“ (2012), „Jauna ir graži“ (2013), o „Dvilypį meilužį“ (2017) dėl nuogybių pertekliaus kino kritikė Živilė Pipinytė net buvo pavadinusi „ginekologišku trileriu“.

Berlyno kino festivalyje Didžiuoju žiūri prizu apdovanota drama „Ačiū Dievui“ (2019) nagrinėjo su nauja jėga Prancūzijoje įsiplieskusius aukšto rango dvasiškių pedofilijos skandalus.

O naujausias (kol kas!) produktyvaus režisieriaus darbas „Viskas praėjo gerai“ skirtas ne mažiau ginčų visame pasaulyje provokuojančiai eutanazijos problemai, bet apsieina be dažniausiai tokiais atvejais visai suprantamų tragiškų gaidų.

Filmo scenarijus grįstas nuolatinės F. Ozono pagalbininkės Emanuelės Bernheim gyvenimiška patirtimi: ji ilgai bendravo su insultą patyrusiu tėvu, kuris reikalavo teisės oriai pasitraukti iš gyvenimo.

Komedija apie eutanazija? Galima, žinoma, filmą pozicionuoti ir taip. Panašu, kad tai leidžia daryti ir pats (optimistinis?) filmo pavadinimas „Viskas praėjo gerai“. Kartu tai ir labai šiltas bei jautrus pasakojimas apie dukros Emanuelės (akt. Sophie Marceau) ir jos tėvo (akt. André Dussollier) santykius.

Didesnė siužeto dalis plėtojasi ligoninėje, kurioje paralyžiuotas vyras prašo artimųjų ir medikų pagalbos numirti. Bet Prancūzijoje eutanazija yra kriminalinis nusikaltimas, baudžiamas labai griežtai. Kas kita – Šveicarija, kurioje šią procedūrą galima atlikti visiškai legaliai.

Pagrindinis prasminis ir emocinis krūvis gulė ant Sophie Marceau ir André Dussollier pečių, ir jų duetą galima vadinti vienu geriausiu naujųjų laikų kine aktorinio meistriškumo pavyzdžių. Bet F. Ozono filmuose nebūna didelių ir mažų vaidmenų. Tai dar kartą patvirtina trumpai pasirodančios aktorės Charlotte Rampling (Andrė žmona Klod) ir Hanna Schygulla (jos vaidinamą personažą galima net pavadinti Daktare Mirtimi).

Apie eutanaziją sukurta nemažai filmų. 2015-aisiais „Kino pavasaryje“ apsilankęs danų režisierius Bille Augustas mums pristatė savo dramą „Rami širdis“ – istoriją apie sąmoningą apsisprendimą pasirinkti laiką ir vietą numirti. Prieš dvejus metus amerikiečiai sukūrė šio filmo perdirbinį „Juodasis strazdas“ (Blackbird, 2019, rež. Rogeris Michellas).

Matėme ir ispanų dramą „Jūros gelmėse (Mar adentro, 2004, rež. Alejandro Amenábaras). Bet F. Ozono filmas visai kitoks.

KORTŲ SKAIČIUOTOJAS“ (The Card Counter, 2021)

Dar nepraėjus nė mėnesiui po tarptautinio Venecijos kino festivalio pabaigos mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodys konkursinės programos filmas „Kortų skaičiuotojas“. Nors jokių apdovanojimų jis negavo, bet nuo pat Mostros pradžios buvo vadinamas vienu stipriausių favoritų.

Žiūrovų ir kritikų dėmesys šiam filmui suprantamas. Mat jį režisavo amerikietis Paulas Schraderis, pagal kurio scenarijus Martinas Scorsese sukūrė du šedevrus „Taksi vairuotoją“ (1976) ir „Įsiutusį bulių“ (1979).

Nepasitenkindamas vien scenaristo šlove P. Schraderis pats pradėjo režisuoti. Dabar jo sąskaitoje – per dvi dešimtis savarankiškai sukurtų filmų.

Kortų skaičiuotoją“ pirmieji žiūrovai Venecijoje lygino su „Taksi vairuotoju“. Abiejų pagrindiniai herojai – karo sužalotos psichikos vyrai: Roberto De Niro suvaidintas taksistas Trevisas Biklas negali ramiai miegoti po Vietnamo kare patirtų psichologinių traumų, „Kortų skaičiuotojo“ herojų Viljamą Telą kamuoja negatyvi karo Irake patirtis.

Abu vyriškiai sublimuoja savo pažeistą psichiką ryžtinga veikla. Trevisas Biklas bando aktyviai kovoti su apsimelavusiais politikais, o paskui paskelbia asmeninį karą nelegalaus prostitucijos verslo organizatoriams.

O „kortų skaičiuotojas“ Viljamas Telas (akt. Oscaras Isaacas) pasirinko ne tokį patetišką kovos būdą. Jis profesionalus kortų lošėjas, tobulai šį amatą įsisavinęs už grotų, kur praleido dešimt metų po to, kai buvo nuteistas už sadistišką elgesį su kaliniais kariniame Abu Greibo kalėjime. Dabar jis važinėja po Amerikos miestus ir sėkmingai lošia kazino, stengdamasis neatkreipti į save dėmesio.

Kaip ir Trevisas Biklas, Viljamas Telas savo gyvenimą pavertė nekintančiu ritualu. Išlošęs (paprastai nedideles sumas, kad nekiltų nereikalingų problemų su lošimo namų administracija) jis pernakvoja nebrangiame motelyje (kiekvieną kartą pedantiškai savaip susitvarkęs kambario aplinką), o išaušus rytui tęsia savo nesibaigiančią kelionę.

Vyras nepratęs tuščiai aušinti burnos. Jis nieko niekam apie save nepasakoja. Mes beveik nieko apie jį nežinom, net vardas ir pavardė netikri. Svarbiausias jo darbas – atidžiai tyrinėti lošėjų veidų išraiškas, pačiam jokių emocijų neišduodant. Be šių sugebėjimų pokeryje neišloši. Kaip ir be sugebėjimo skaičiuoti kortas, kad nepadarytum nė vieno atsitiktinio arba klaidingo judesio.

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Oscaras Isaacas (įsidėmėjome jo suvaidintą keistuolį muzikantą brolių Coenų filme „Groja Liuvinas Deivisas“) buvo tikra Venecijos kino festivalio pažiba. Be „Kortų skaičiuotojo“ čia buvo parodyti dar du filmai su šiuo aktoriumi – Franko Herberto romano „Kopa“ ekranizacija (mūsų ekranuose filmas jau pasirodė) ir Ingmaro Bergmano „Scenų iš vedybinio gyvenimo“ perdirbinys. (G.J.)

JUDAS IR JUODASIS MESIJAS“ (Judas and the Black Messiah, 2020)

Amerikiečiai visada buvo labai jautrūs rasinio nepakantumo proveržiams tiek gyvenime, tiek ir filmuose. Pakanka prisiminti, koks skandalas Jungtinėse valstijose kilo 2015-aisiais, kai paskelbus Oskarų nominacijas, buvo susizgribta, jog svarbiausiuose nominacijose nėra nė vieno afroamerikiečio.

Kilus negatyviam rezonansui dėl „Baltojo Oskaro“ Akademijos vadovai viešai atsiprašė ir pažadėjo šios klaidos nebekartoti. Todėl galėjome būti ramūs – dabar afroamerikiečių Oskarų nominacijose tikrai nepritrūks. Svarbu tik, kad pernelyg uolus „rasinio pariteto“ užtikrinimas nevirstų vien formaliu naujos tvarkos paisymu.

Tuoj pat padaugėjo ir Oskarais apdovanotų juodaodžių kūrėjų – net du kartus iš eilės už geriausią pagrindinį vyro vaidmenį buvo apdovanotas aktorius Mahershala Ali, vaidinęs filmuose „Mėnulio šviesa“ ir „Žalioji knyga“.

Trisdešimt penkerius metus didelį rezonansą turėjusius vaidybinius filmus kūręs Spike‘as Lee pirmąjį Oskarą pagaliau gavo 2019-aisiais; bet dar ne už režisūrą, o tik už geriausią adaptuotą scenarijų filmui „Juodasis Kukluksklano narys“. Tais metais trimis Oskarais buvo apdovanota komikso „Juodoji Pantera“ kūrėjų komanda, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Chadwickas Bosemanas šiemet (jau po mirties) nominuojamas už vaidmenį kitame filme – biografinėje dramoje „Ma Rainey’s Black Bottom“ (rež. George‘as C. Wolfe‘as).

Gerus šansus laimėti kelias paauksuotas statulėles šiemet turi šešiems Oskarams nominuota drama „Judas ir Juodasis Mesijas“, kurio veiksmas mus gražina į maištinguosius 1968-uosius metus. Prabangių automobilių vagystėmis besiverčiantį Bilą Onilą (akt. LaKeithas Stanfieldas) kartą pričiupo FTB agentai (mat juodaodis vaikinas neapdairiai naudojosi padirbtu FTB pažymėjimu).

Nušvitus realiai laisvės atėmimo mažiausiai šešeriems metams perspektyvai vaikinas sutinka bendradarbiauti su federalais ir priverčiamas tapti dvigubu agentu. Nuo šiol jo misija sekti Čikagoje „Juodųjų panterų“ veiklą ir ieškoti būdų patekti į šios organizacijos gretas. Svarbiausias naujojo seklio tikslas – įgyti radikalų lyderio Fredo Hemptono pasitikėjimą ir tapti „kurmiu“, taip pat pagal galimybes skaldyti organizacijos narių vienybę ir atlikti kitokią diversinę veiklą.

Fredas Hemptonas (tikr. Fredrickas Allenas Hamptonas (1948 – 1969) – reali septintojo dešimtmečio asmenybė, drauge su daktaru Martinu Liuteriu Kingu ir Malkolmu X, tapęs ryškiu kovos už juodaodžių teises simboliu. Jis buvo laikomas revoliucionieriumi socialistu, kartais vadinamas marksistu-leniniečių, nors dažniau citavo ne šiuos komunizmo klasikus, o Čė Gevarą ir Mao.

Hemptonui pavyko suvienyti labai skirtingų ideologijų šalininkus. Į jo sukurtą vaivorykštinę koaliciją „Rainbow Coalition“ pavyko suburti anksčiau atskirai veikusias organizacijas „Juodosios panteros“, „Jaunieji patriotai“, „Jaunieji lordai“ ir Čikagos gatvės gaujų narius, o paprastų žmonių simpatijas jis išsikovojo rinkdamas lėšas nemokamiems moksleivių pusryčiams.

Grėsme visuomenei“ FTB Hemptoną pavadino dar 1967-aisiaius. Tada pradėjo jį persekioti ir pasikliaujant visokiausiomis dezinformacijos formomis bandė sumenkinti jo veiklą Čikagoje apie permainas mąsčiusių žmonių akyse. Galiausiai 1969-ųjų gruodį jis buvo apsvaigintas narkotikų ir specialaus reido metu sušaudytas savo bute kartu su čia buvusiu „Juodųjų panterų“ dalyviu Marku Clarku. O 1970-aisiais ištyrus šios operacijos aplinkybes prisiekusieji teisme pripažino, kad abiejų aktyvistų likvidavimas buvo „pateisinama žmogžudystė“ (angl. justifiable homicide).

Hemptoną vaidinančiam aktoriui Danieliui Kaluuya‘i išties yra kur pasireikšti, vaidinant tokį įvairiaspalvį personažą.

Ne mažiau įdomu stebėti ir LaKeitho Stanfieldo vaidybą. Išdaviku iš baimės dėl savo kailio tapę Onilas, regis, nejaučia jokių sąžinės priekaištų ir net mėgaujasi jam skiriamu užmokesčiu, dar neįtardamas, kad jam jau skirta juodaodžio Judo dalia. (G.J.)

NES JAI LABAI RŪPI“ (I Care a Lot, 2021)

Teismo paskirti ir pripažinti atstovai iš pirmo žvilgsnio atrodo patikimi bei profesionalūs. Tačiau Marla Greison už stilingos išvaizdos ir žydrų akių slepia tamsiąją pusę, kuri yra šio filmo pagrindinė ašis. Turtų ir įtakos siekis vieną dieną šiai globėjai prišauks rimtus nemalonumus.

2020 m. tarptautiniame Toronto filmų festivalyje žiūrovai išvydo šį kino kūrinį, prilygstantį tiek komedijų, tiek trilerių žanrui. Kai kurie kritikai teigia, jog ,,I care a lot“ turi siaubo filmo elementų dėl kurstomos įtampos bei vaizduojamo smurto. Filme nagrinėjamos itin aktualios temos, kurios nesunkiai prikaustys prie ekrano besidominčius finansais, būstu bei socialinėmis garantijomis. Turinyje kūrybingai vaizduojami visuomenės aferistai, kurie piknaudžiauja senjorų aklu pasitikėjimu ir mėginimais pasisavinti globotinių per gyvenimą sukauptus materialius turtus. Kino kūrinyje netrūksta ir šiomis dienomis itin tendencingų tematikų: feminizmo bei netradicinės seksualinės orientacijos aspektų, kurie suteikia filmui įvairiapusiškumą. Filmas sulaukė daug pozityvaus grįžtamojo ryšio dėl unikalių personažų ir profesionalaus jų perteikimo. Rosamund Pike, kuri įkūnija filmo centre atsidūrusios aferistės, globėjos Marlos Greison vaidmenį, gavo ,,Auksinio gaublio“ statulėlę už išskirtinę vaidybą. Abejingų nepaliko ir žymusis Peter Dinklage, idealiai perteikęs Rusijos mafijos karalių Romanovą Luniovą. Pagrindinis filmo kūrėjas Jonathanas Blakesonas 2009 m. taip pat yra parašęs ir režisavęs kriminalinį trilerį ,,Disappearance of Alice Creed“.

Siužete pasakojama apie Marlą Greison, kuri gyvenimui užsidirba globodama vyresniuosius piliečius, kurie dažnai lieka be sutuoktinio, susigadina sveikatą ar neišgali pilnavertiškai pasirūpinti savu būstu. Globėja nuolat ieško naujų taikinių, renka informaciją bei kreipiasi į teismą dėl globos leidimo. Globotiniams Marla išreiškia begalinį susirūpinimą ir tuščias kalbas, žadančias pagalbą ir socialinę paramą. Kartu su savo verslo partnere, asistente ir numylėtine Fran‘e (vaidina Elza Gonzalez) dirba išvien, kad idealiai sutvarkytų biurokratinius dalykus ir užtikrintų “švarią“ veiklą. Vieną dieną gaunama informacija apie pasiturinčią pensininkę Jennifer Peterson (vaidina Dianne West), kuri neturi nei vyro, nei kitų artimųjų. Kartu su gydytojo pagalba suklastojamas pažymėjimas, melagingai liudijantis apie Jennifer senatvinę demenciją ir smegenų sutrenkimą. Teismo šalininkai, gavę šią padirbtą pažymą, suteikia teisę Marlai Greison tapti asmenine Jennifer globėja ir padėti valdyti jos sukauptą turtą. Netrukus Marla su savo asistente pradeda įvedinėti savą tvarką ištaiginguose Jennifer namuose, kuomet pensininkė perkeliama į specialios priežiūros įstaigą. Merginos pradeda pardavinėti baldus, automobilį ir kitas brangenybes. Tuomet pasirodo Jennifer sūnus Romanas, esantis kriminalų pasaulio lyderis ir pradeda tyrinėti situaciją bei susisiekia su Marla. Pastaroji ima gintis nuo atakų šantažuoti, tačiau už tai jai teks sumokėti didžiulę kainą. Moterys net nesusivokia, jog Jennifer toji lengva auka, kurią jos greitai užmirš. Žiūrovų laukia ne vienas rodomas ažiotažas ir staigus ploto vingis.

Filmas pritraukia aktualiomis, nepatogiomis temomis, apie kurias visuomenėje diskutuojama itin dažnai. Rodomas dokumentų falsifikavimas, garbės ir pinigų troškimas, biurokratijos palaužtas sveikatos priežiūros sektorius, vyresniųjų nuvertinimas, asmens teisių pažeidimai bei visuomenės sumaterialėjimas. Scenarijus drebina ir tuo, jog perteikiamos visuomeninės neteisybės, leidžiančios kai kuriems savavališkai pasipelnyti. Nors dalis siužeto perteikiama komiškai, personažų poelgiai ir gvildenamos gyvenimiškos problemos žiūrovą priverčia įsitempti ir vietomis nuliūsti. Verta užsiminti ir apie tai, jog pagrindiniai personažai yra aktyvios ir sumanios moterys, kurios atsiduria pasakojimo centre, o ne paliekamos antrame plane. Čia jos tam tikra prasme apibūdinamos kaip pagrindinės herojės, o ne vyrų kompanionės, prisitaikančios prie sąlygų ar atitinkančios aplinkos puošimo paskirtį. ,,I care a lot“ moteriškumą traktuoja ne vien kaip neblėstantį grožį ar švelnumą, bet kartu ir charizmą, veiklumą bei šiokią tokią agresiją. Būtent taip čia pasireiškia feminizmo idėjos. Marlos personažas yra negailestingas, palaikantis kapitalistines idėjas. Jis koncentruojasi į brutalumą ir ryžtą. Vienoje įtemptoje akistatoje ji išreiškė savo užsispyrimą ir charakterį: ,,Kad pasisektų šioje valstybėje, reikia būti drąsiam, kvailam, negailestingam ir susikaupusiam. Nes žaisdamas sąžiningai ir būdamas bailiu niekur nepapulsi. Tai tik tave užmuš“. Kritikai taip pat išsakė, jog ,,I care a lot“ prilygsta idealiam lesbiečių filmui, skleidžiančiam “girl power“ judėjimą dėl rodomo dviejų homoseksualių aferisčių bendradarbiavimo.

Kino kūrinys įgavo R tipo apribojimą dėl įvairių vizualizacijų. Filme rodoma išties gyventojams nepalanki situacija slaugos namuose, kuriuose jie turi prastas susisiekimo galimybes, vyrauja apgavystės ir psichologinis smurtas. Taip pat vaizduojama ir tai, kaip senjorai praranda savo gyvenimo kontrolę ir jų likimas atsiduria pavojingų asmenų rankose. Žiūrovai mato ne vien psichologinį, bet ir fizinį smurtą, kuris vietomis naudojamas prieš moteris. Asmens pagrobimas, kankinimas, trenksmai, šūviai bei kruvinos žaizdos vieniems kelią siaubą ir priverčia manyti, jog tai ne vien lengvo turinio kriminalinė komedija. (E.G.)

 „Titanė“  (Titane, 2021)

Julia Ducournau filmas, Kanų kino festivalyje apdovanotas „Palme d’Or“, yra kraują stingdantis, košmariškas, tačiau ir šelmiškai komiškas sekso, smurto, fantazijos, profesionalaus pastatymo ir trankios muzikos pliūpsnis.

„Titane“ – 2021 m. išleistas siaubo trileris, kurį parašė ir režisavo itin sėkmingo siaubo filmo „Raw“ (2016) kūrėja prancūzų rašytoja ir režisierė Julia Ducournau. Prancūzijos bei Belgijos koprodukcijos filme vaidina Garance Marillier, žinoma dėl pagrindinio vaidmens jau minėtame „Raw“ filme, taip pat – Vincent Lindon, Agathe Rousselle, Myriem Akheddiou ir kiti žymūs minėtųjų šalių aktoriai. Šioje juostoje Agathe Rousselle taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį: moteris vaidina jauną merginą Alexia, apie kurios gyvenimą ir sukasi visa kino juosta.

Nenuostabu, jog eidami į Kanų kino festivalį jo dalyviai tikisi pamatyti kažką kitokio, įspūdingo, stebinančio bei įsimenančio. Dažniausiai, kai būtent tokį „desertą“ gauna žiūrovai, juostas režisuoja vyrai, tačiau šių metų „saldžiu gabalėliu“ pasidalino prancūzų kilmės rašytoja bei režisierė Julia Ducournau, kuri paskatino žiūrovus aikčioti iš nuostabos, susierzinti ir netgi neramiai kikenti.

Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis – atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir – jūs, tikriausiai, jau atspėjote – sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Po nemalonios smegenų operacijos Alexijos galvoje yra sumontuojama titano plokštė, kurios įmontavimas paveikia mergaitę taip, jog ši – pagal idėja turėdama vengti automobilių po skaudžios avarijos, priešingai – pamilsta automobilius ir tik išėjusi iš ligoninės apkabina ir pabučiuoja stovinčią gatvėje transporto priemonę.

Meilė automobiliams ties vaikyste nesibaigia, suaugusi Alexia jaučia tik dar didesnę meilę. Scenoje, kuri gali būti įvardinta kaip „Fast & Furious“ (liet. „Greiti ir įsiutę“) franšizės parodija, filmavimo kamera keliauja neoniniu apšvietimu skęstančioje aplikoje – laidoje, kur jaunos moterys pozuoja prie galingų bei griausmingai atrodančių automobilių. Niekas nepozuoja su siautulingesniu jausmu kaip tai daro Alexia. Pankiška mergina, kurią vaidina Agathe Rousselle, nesikuklina seksualiai pozuoti, demontruodama savo randą galvoje ir šėlmišką tatuiruotę krutinės srityje, kurioje skelbiama: „Meilė yra šuo nuo pragaro“.

Tačiau „Titane“ nėra banali juosta apie seksualią merginą, mylinčią automobilius ir save pačią. Negana to, Alexia pastoja pasimylėjusi su automobiliu. Taip, jūs perskaitėte visiškai teisingai – pastoja. Taigi, „Titane“ yra fantastinių elementų turinti kino juosta ir šiurpus trileris, kuriame kerštinga bei budri mergina suteikia atlygį „plėšriems“ vyrams ir būdama neščia, dėl tam tikrų priežasčių, pradeda apsimetinėti vyriškosios lyties atstovu, slėpdama ne tik didėjantį pilvą bei krūtine, tačiau netgi susilaužydama nosį bei nusikirpdama plaukus…

Ir nors atrodo, jog šiame pasakojime visko labai daug – filmo istorija yra aiški ir veržli, todėl jūs visada aiškiai suprasite, kas vyksta, net jei jums ir nebus iki galo aišku, kodėl vykta vieni ar kiti dalykai. Be to, kaip jau minėjome anksčiau – nors juosta šokiruoja, tačiau kraują stingdančius elementus prancūzų režisierė puikiai subalansuoja su humoru ir net lengvumu, todėl turėsite progą patirti tikrą emocijų antplūdį.

Kino kritikas Peter Debruge pavadino filmą „geidulingu“ ir „tamsiu“, sakydamas, kad „Titane“ yra „drąsiai keistas ir neabejotinai prieštaringas vaizdavimas“.

Anksčiau vienintelė moteris, pelniusi Auksinę palmės šakelę, buvo Jane Campion už „Pianiną“ 1993 metais. Prancūzų kino kūrėja Ducournau anksčiau laimėjo „Petit Rail d’Or“ 2011 metais Kanų kino festivalyje už trumpametražį filmą „Junior“.

Kino juosta „Titane“ BBC yra įvardinama kaip „labiausiai šokiruojantis 2021 metų filmas“. (A.L.)


Gediminas Jankauskas, Erika Girdauskaite, Agnė Lukaševičiūtė

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: