Biografiniai filmai, jau dešimtmečius žavi žiūrovus. Šie filmai gali nušviesti žymių žmonių gyvenimus ir pasiekimus, padėti geriau suprasti istoriją ir žmogaus prigimtį. Tačiau gilinantis į prieštaringai vertinamų asmenybių gyvenimus kyla svarbių etinių klausimų apie filmų kūrėjų atsakomybę tiksliai vaizduojant šias asmenybes, kartu atkreipiant dėmesį į jų trūkumus ir kontroversijas. Čia nagrinėsime sudėtingus klausimus, susijusius su biografinių filmų apie prieštaringai vertinamus žmones kūrimu, pasverdami istorinio tikslumo naudą ir galimą šlovinimą ar iškraipymą.
Biografiniai filmai apie prieštaringai vertinamas asmenybes turi didžiulį potencialą šviesti ir įtraukti auditoriją. Tačiau jie taip pat susiję su etiniais aspektais, kuriuos filmų kūrėjai turi atidžiai įvertinti. Istorinio tikslumo ir meninės interpretacijos derinimas, moralinio dviprasmiškumo vengimas, prieštaringų asmenybių humanizavimas ir informuotų diskusijų skatinimas – visi šie aspektai yra labai svarbūs kuriant atsakingus ir verčiančius susimąstyti biografinius filmus, kurie teigiamai prisideda prie mūsų supratimo apie prieštaringas asmenybes. Tokiu būdu filmų kūrėjai gali išlaikyti trapią ribą tarp kinematografinės pramogos ir teisingo pasakojimo, skatindami aplinką, kurioje ugdoma empatija, supratimas ir kritinė analizė, būtent tokių filmų dešimtuką ir peržvelgsime.
10. „Monstras“ (Monster, 2003)
Amerikiečių kine stabiliai konvertuojami siužetai apie visokiausio plauko žudikus maniakus. Vien šiemet per trumpą laiką pamatysime du trilerius apie žiauriausius serijinius žudikus Jungtinių Valstijų istorijoje. Gegužės dešimtąją ekranuose startavo filmas „Žavusis žudikas Tedas Bandis“ (2019 m., rež. Joe Berlingeris), kurio pagrindinis herojus prisipažino per ketverius metus septyniose Amerikos valstijose įvykdęs trisdešimt žmogžudysčių: jam 1989-aisiais buvo įvykdyta mirties bausme. Rugpjūčio devintąją turėtume pamatyti naujausią Quentino Tarantino filmą „Vieną kartą Holivude“, kuriame Damonas Herrimanas suvaidino serijinį žudiką Charlesą Mansoną, kartu su savo ištikimiausiais „komunos“ nariais 1969 m. žiauriai nužudžiusį nėščią Holivudo aktorę Sharon Tate (režisieriaus Romano Polanskio žmoną) ir dar šešis žmones: 2017-aisiais šis monstras mirė kalėjime, už grotų praleidęs daugiau nei 45 metus.
Begalė kriminalinių filmų leidžia klasifikuoti žudikus į grupes pagal svarbiausius bruožus. Dažniausiai pasitaiko tradiciniai seksualiniai maniakai, ištikimi Londono siaubo Džeko Skerdiko pasekėjai. Bet pastaruoju metu vis dažniau pastebimi kur kas intelektualesni galvažudžiai, nebepasitenkinantys tik primityviu kraujo troškimu. Tokiems svarbiau kraują kaitinantis žaidimas su savo auka, rafinuotas gyvybės atėmimo ritualas ir pikantiškas pasimėgavimas kruvinos veiklos rezultatais. Bendra iki šiol visiems kino maniakams buvo tai, kad jie buvo vyrai ir žudė dažniausiai priešingos lyties atstoves.
Turbūt todėl tiek daug triukšmo 2003-aisiais metais kilo, kai ekranuose pasirodė filmas „Monstras“ (rež. Patty Jenkins). Nes autoriai tradicinius žudikus ir jų aukas sukeitė vietomis. Padėjo jiems nesenos realijos – 1989 metais Amerikoje mirties bausmė buvo įvykdyta pirmai Jungtinėse Valstijose žudikei. Kinas tokio įvykio nepastebėti tiesiog neturėjo teisės. Rezultatas pateisino lūkesčius. Auksinio gaublio premiją ir Oskarą pelnė pagrindinio vaidmens atlikėja Charlize Theron. Apie ją buvo rašoma tikrai labai daug. Ir visi stebėjosi, kaip Holivudo grimuotojai tokią gražuolę sugebėjo paversti tikra pabaisa. Toks persikūnijimas tikrai daro stiprų įspūdį. Pats filmas – taip pat.
Daug metų Eilina praleido šalikelėje, parsidavinėdama pravažiuojantiems vyrams. Kartą visiškai nusiminusi ir jau rimtai galvodama apie savižudybę ji viename homoseksualų bare susipažįsta su jauna lesbiete Selbe (Christina Ricci), kurią tėvai išsiuntė pas tetą į Floridą gydytis „nuo žalingų polinkių“. Dviejų moterų draugystei nebus lemta tęstis ilgai. Nes išlikti žmogumi amžinos neapykantos pasaulyje neįmanoma. Kasdien Eilinos širdyje didėjanti pykčio koncentracija galų gale sprogs taip garsiai, kad JAV žiniasklaida ją pavadins tikru Monstru – pirmąją moterimi serijine žudike, nužudžiusia šešis vyrus. (Gediminas Jankauskas)
9. „Volstryto Vilkas“ (The Wolf of Wall Street, 2013)
Scoreses kūrinys „Volstryto vilkas“pasakoja tikrą Jordon`o Belfort`o (akt. Leonardo Dicaprio) gyvenimo istoriją. Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę. Jordon`as Belfort`as savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui.
Vos pradėjęs dirbti Volstryte jaunasis Belfort`as iškarto įsimyli savo darbą ir šis jam puikiai sekasi. Pagaliau įgijęs licenziją dirbti su vertybiniais popieriais Belfort`as svajoja apie greitą praturtėjimą. Tačiau po skandalingai pagarsėjusio „juodojo pirmadienio“ 1987 metais, kuomet staigiai nuvertėjo viso pasaulio biržos akcijos, Jordon`as Belfortas netenka darbo. Netrukus jo pirmoji žmona jį įkalba įsidarbinti kompanijoje, kuri pardavinėja mažos vertės akcijas, o pelnas už kiekvieną parduotą akciją siekia net 50%. Jau turintis darbo Volstryte patirties Belfort`as iš karto tampa mažos įmonės žvaigžde parduodamas daugiausiai akcijų ir susikraudamas didžiausią pelną.
Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui. Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai.
Leonardo Dicaprio savo rolę atliko tiesiog stulbinančiai, tai vienas iš geriausiai jo iki šiol suvaidintų vaidmenų. Atsipalaidavęs, komiškas, ekstravagantiškas bei charizmatiškasis Leonardo DiCaprio juostoje atlieka ne tik pagrindinį vaidmenį, bet yra dar ir istorijos pasakotojas. Pagal kiekvieno skonį Belfort`as gali būti ir herojus ir blogiukas, jūsų teisė rinktis Jordon`as Belfort`as kaip asmenybė turėtų kelti pasibaisėjimą dėl jo amoralumo, besaikio narkotikų vartojimo neištikimybės savo žmonoms bei smurto. Visgi genialios Leonardo DiCaprio vaidybos ir scenarijaus autoriaus Terence Winter`io, kuris sukūrė įdomų personažą, dėka Jordona`as Belfordas tampa žavingas, iki ašarų juokingas, bei įtraukiantis personažas, kuris tau ima rūpėti ir nepaisant jo visų priklausomybių, bei amoralaus elgesio nori, kad jam pasisektų. (Ieva Pašiūnaitė)
8. „Aš esu Tonia“ (I, Tonya, 2017)
Jau pačioje 1994-ųjų metų pradžioje visą sporto pasaulį sukrėtė šiurpus įvykis. Po treniruotės buvo užpulta ir sužalota Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinės dailiojo čiuožimo moterų komandos narė Nensi Kerigan. Netrukus įtarimų šešėlis krito ant jos aršios konkurentės Tonios Harding, kuri taip pat siekė vietos Lilehamerio žiemos olimpinėse žaidynėse.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent pastaroji, kartu su savo buvusiu vyru Džefu Giluliu ir jo draugu Šonu Ekhartu planavo šį užpuolimą, kurį įvykdė jų pasamdytas bendras Šeinas Stentas. Visas įvykis susilaukė milžiniško spaudos susidomėjimo, o bene garsiausias pasaulyje laikraštis „The New York Times“ netruko jį pakrikštyti vienu didžiausių skandalų sporto istorijoje. 2017-ųjų pabaigoje pasirodžiusi biografinė drama „Aš esu Tonia“ siūlo į šią tragiškai susiklosčiusią istoriją pažvelgti iš jaunos ir perspektyvios sportininkės Tonios Harding barikadų pusės.
Visų pirma, reikia pagirti „Aš esu Tonia“ režisierių Kreigą Gilespį už puikiai atliktą tikros istorijos adaptaciją kine. Nemaža dalis filmo yra paremta perfilmuotais tikrais interviu, kurie po incidento buvo imami iš Tonios Harding, jos mamos LaVonos, buvusio vyro Džefo Gilulio ir jo bičiulio, Tonios asmens sargybinio, Šono Ekharto. Tai į patį išpuolį leidžia pažvelgti ir iš kitos pusės – atskleidžiami būtent Tonios Harding ir ją supusių žmonių išgyvenimai, požiūriai ir nuomonės.
„Aš esu Tonia“ ne tik sugebėjo puikiai atspindėti tikrą istoriją, bet dėmesį prikaustė ir puiki vaidyba filme. Kepurę tenka nukelti prieš dvi, puikiai savo vaidmenis išpildžiusias, moteris – Margo Robi ir Alison Dženi. Viena, atitinkamai, vaidino pačią Tonią Harding, o kita – jos mamą LaVoną. Viena, atitinkamai, buvo nominuota oskarui už geriausią moters atliktą pirmo plano vaidmenį, o antra, savo ruožtu, ne tik buvo nominuota, bet ir laimėjo oskarą už geriausiai atliktą antro plano vaidmenį šių metų oskarų nominacijose.
7. „Kleopatra“ (Cleopatra, 1963)
„Kleopatra“ – istorinis filmas apie paskutinę Ptolemėjų karalystės Egipte karalienę Kleopatrą, ekranus pasiekęs 1963 metais. Didysis vaidmuo jame teko neeilinei aktorei Elizabetai Taylor.
Nors į šį vaidmenį pretendavo ne viena garsi aktorė, prodiuseris Walteris Wangeris reikalavo, kad Kleopatros vaidmuo atsitektų Elizabetai, kuri už šią rolę paprašė tada dar nematyto honoraro – milijono dolerių. Kolegos įspėjo Wangerį, kad su šia aktore nebus lengvą, ji garsėjo itin sudėtingu charakteriu, prasta sveikata ir nekokia reputacija, po to kai vėl ištekėjo nė metams nepraėjus nuo vyro mirties lėktuvo katastrofoje. Tačiau Wagneriui tai nerūpėjo, jis buvo įsitikinęs, kad Egipto karalienę gali suvaidinti tik ji. Pačiai aktorei vaidmuo, taip pat, buvo reikšmingas, už jį buvo nominuota Oskarui, kaip geriausia aktorė.
„Kleopatra“ – tai ilga, plati, įspūdinga meilės istorija, vaizduojantis, kaip Kleopatra manipuliuoja Juliumi Cezariu ir Marku Antoniju, bandant išgelbėti Egipto imperiją. Šis trejetas vienaas garsiausių ir šlovingiausių meilės trikampių, kada nors užfiksuotų filme.
Filmo biudžetas dėl visų kilusių nesėkmių sumušė visus iki tol buvusius rekordus. Kiekviena „Kleopatros“ filmavimo diena kainavo apie 75 tūkstančius JAV dolerių ir nors buvo planuota pabaigti filmuoti per 64 dienas, iš tikrųjų užtruko net trejus metus. Studijos „Twentieth Century Fox“ skirti 2 milijonai pavirto į 44 ir vos neprivedė šios kino studijos prie bankroto.
Išleidus filmą, jo trukmė buvo labiausiai diskutuojamas faktas, kadangi jis trunka net 4 valandas. Kritikų nuomone, istorija buvo kiek per ištempta, todėl žiūrint filmą gali būti kiek sunku išlaikyti dėmesį.
Nepaisant kritikos filmas sulaukė didelės komercinės sėkmės ir žiūrovų dėmesio, nes jie į kino teatro sales tiesiog plūdo ir atpirko vargą patirtą filmavimuose. Žiūrovai ne be reikalo veržėsi pamatyti šį filmą, kadangi paparacai labai intensyviai transliavo visuomenei apie filmo kūrimą.
„Kleopatra“ iš viso buvo nominuota devynioms Oskarų nominacijoms ir laimėjo Oskarus už geriausią kostiumų dizainą, geriausią kinematografiją, geriausius vizualus ir geriausia meninę režisūrą. (Gustė Pocevičiūtė)
6. „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network, 2010)
Šiam filmui pasirodžius ekranuose amerikiečiai pokštavo, kad „Socialinį tinklą“ turėtų pažiūrėti ne mažiau, kaip 500 milijonų žiūrovų – maždaug tiek žmonių tuo metu dalyvavo internetinės platformos „Facebook“ veikloje.
Kompiuterių programavimo verslas dabar pelnytai nurungia visas tradicines greito praturtėjimo formas. Jokia naftos pramonė ar deimantų gavybos verslas negali konkuruoti su galimybe akimirksniu tapti milijardieriumi, įdiegus naują kompiuterinės veiklos sistemą, kuri milžiniškais tempais paplis internetinėje erdvėje ir įtrauks į savo „voratinklį“ šimtus milijonų vartotojų. „Apple“, „Microsoft“ ar „Google“ šiais laikais yra ne tik garsūs prekiniai ženklai, bet ir fantastiškos sėkmės simboliai.
Filmas „Socialinis tinklas“ sukurtas pagal Beno Mezricho knygą „Atsitiktiniai milijardieriai“. Bet nei šio romano autorius, nei, kaip teigiama, programavimo genijaus Marko Zuckerbergo filmo kūrėjai nėra matę. Niekas iš „Facebook“ vadovų prie filmo kūrimo nėra prisidėję. Šiame paradokse yra savotiška simbolika. Juk ir dalyvavimas „Facebook“ tinkle žmonėms vienu metu suteikia galimybę bendrauti ir išlaikyti distanciją.
Pagrindinis filmo herojus yra pats Markas Zuckerbergas (Jesse Eisenbergas), tapęs jauniausiu pasaulyje milijardieriumi. Jo sėkmės receptas genialiai paprastas – nepritampantis jaunų žmonių aplinkoje kompleksuotas vaikinas pasiūlė žmonėms modernų bendravimo būdą. Šios savotiškos intelektualios revoliucijos vaisais dabar naudojasi milijonai, bet, aišku, atsiranda ir tokių, kurie norėtų su milijardieriumi pasidalinti ne tik šlove, bet ir jo pinigais.
Beno Mezricho knygą, pagal kurią sukurtas filmas, sudaro artimiausių Marko Zuckerbergo moksladraugių iš Harvardo universiteto pretenzijos buvusiam draugui už tai, kad jis neva pasisavino bendrą idėją ir su niekuo tinkamai nepasidalijo materialiniais pergalės rezultatais. Panašiu keliu eina ir filmo kūrėjai, nemažai vietos skiriantys teisminėms batalijoms, sugrįžimams į praeitį ir objektyvios tiesos paieškoms.
Tikrasis Markas Zuckerbergas paskelbė, kad filmo herojus su juo neturi nieko bendra. Tai paliudija ir gerai genijų pažįstantys artimieji. Anot jų, šlovė ir pinigai nesugadino jauniausio pasaulyje milijardieriaus ir nepavertė jį prastų manierų žmogumi, koks jis vaizduojamas filme. Sakoma, kad tikrasis Markas Zuckerbergas yra kuklumo įsikūnijimas. Jau tapęs milijardieriumi jis ilgai gyveno vieno kambario butelyje Niujorke, miegojo ant grindų gulinčio matraco ir vaikščiojo į darbą pėsčias.
Tokia yra objektyvi tiesa, jeigu tikėsime panašiais liudijimais. „Bet kam šiais laikais reikalinga tiesa?, – klausia „The New York Times“ puslapiuose filmui „Socialinis tinklas“ scenarijų parašęs Aaronas Sorkinas. – Kur kas svarbiau papasakoti istoriją“. (Gediminas Jankauskas)
5. „Oppenheimeris“ (Oppenheimer, 2023)
1945 metais Liepos 16-ąją dieną pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Pirmosios atominės bombos bandymas pažymėjo anksčiau nematyto mąsto ginklo atsiradimą, galintį privesti prie pasaulio susinaikinimo. 2023 metais pasirodęs režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Oppenheimeris“ nėra tik „atominės bombos tėvu“ vadinamo J. Roberto Oppenheimerio portretas – tai taip pat istorija apie galios troškimą, susinaikinimo grėsmę, kaltę ir išradimą, kuris vedė prie vieno tragiškiausių pasaulio įvykių – Hirošimos ir Nagasakio susprogdinimo.
Šį biografinį karo trilerį įkvėpė 2005 metais išleista Kai Bird ir Martin J. Sherwin biografinė knyga, laimėjusi Pulitzerio apdovanojimą, „Amerikos prometėjas: J. Roberto Oppenheimerio Triumfas ir Tragedija“. Biografinis filmas tiksliai atspindi realybėje vykusius istorinius įvykius, bet režisieriaus Nolano sukurta istorija apie atominės bombos kūrėją tuo pačiu metu yra ir žavinti, ir bauginanti.
Filmo metu atskleidžiamas Amerikos fiziko J. Roberto Oppenheimerio, kurį filme įkūnija Cillian Murphy, kelias – nuo fizikos studento iki Manhatano projekto, kurio tikslas buvo sukurti branduolinę bombą, vadovo ir vieno iš genialiausių to meto žmonių. Nolano režisuotoje Oppenheimerio gyvenimo istorijoje stebime pirmas fiziko nesėkmes, bandymą nunuodyti savo mokytoją, kai 1920-aisiais jis mokosi kvantinės fizikos ir siekia proveržių šioje srityje. Vėliau dėsto Berklio Universitete, įsitraukia į politiką bei susipažįsta su kitais išradingais mokslininkais užmegzdamas ryšius, padėjusius jam tapti Los Alamos laboratorijos vadovu. Galų gale Amerikos patriotu laikytas Oppenheimeris apkaltinamas šnypinėjimu ir išdavyste dėl jo ryšių su komunistų partijai priklausančio brolio bei žmonos.
Šalia talentingo Oppenheimerį įkūnijusio Cillian Murphy, nenublanksta ir kiti veikėjai. Filme režisierius atskleidžia Oppenheimerio romantinius santykius: su žmona, buvusia komunistų partijos nare Kitty, kurią vaidina Emily Blunt, ir jo meilužę Jean Tatlock (Florence Pugh). Filme taip pat galima išvysti Mattą Damoną, vaidinantį generolą Leslie Grovesą jaunesnįjį, kuriam pavesta prižiūrėti Manheteno projektą, bei Robertą Downey jaunesnįjį, vaidinantį Lewisą Straussą, JAV Atominės energijos komisijos įkūrėją.
Iš arti galima matyti fiziko asmenybę: protingą mąstymą, impulsyvumą, aroganciją, norą pasižymėti ir mokslinį smalsumą. Oppenheimeris dirbdamas su kitais mokslininkais kuriant atominę bombą susiduria su politiniais, filosofiniais ir moraliniais iššūkiais. Iš pradžių pats fizikas tiki, kad branduolinė bomba kuriama žmonijos labui – ji turėtų užbaigti ne tik Antrąjį Pasaulinį karą, bet ir atgrasyti pradėti kitus karus ateityje. Iš tiesų šis ginklas pradeda kelis dešimtmečius besitęsusi Šaltąjį karą ir tik pagreitina šalių ginklavimosi varžybas bei priartina pasaulį arčiau prie susinaikinimo nei bet kada anksčiau.
Tris valandas trunkantis filmas detaliai nupasakoja istorinius įvykius – pirmosios atominės bombos sukūrimą ir laikotarpį, kuris vedė prie Hirošimos ir Nagasakio miestų susprogdinimo. Tačiau tuometinius įvykius stebime J. Roberto Oppenheimerio akimis – matome pasaulį taip, kaip jį matė pats fizikas, išgyvename jo vidinius konfliktus. Subjektyvus žvilgsnis bei intymūs stambaus plano kadrai, išryškinantys veikėjų emocijas, tik priartina prie įtampos ir siaubo, atsiradusio išradus pavojingiausią ir destruktyviausią to meto ginklą. Christopherio Nolano filmas leidžia įsigilinti į paradoksalią Oppenheimerio psichologiją: Oppenheimeris iš vienos pusės įvardijamas kaip didvyris, nes jo išradimas pabaigia Antrąjį Pasaulinį karą, tačiau jis jaučia kaltę dėl jo sukurtos bombos sukelto dviejų miestų susprogdinimo, kurio metu žuvo šimtai tūkstančių žmonių.
Nors atrodo, kad įvykių kulminacija yra Rugpjūčio 6-osios ir 9-osios įvykiai, kai buvo susprogdinti du Japonijos miestai, filmo lūžis yra Liepos 16-oji – pirmosios bombos, vadinamos “Trinity”, testavimas. Oppenheimeris, stebėdamas pirmosios atominės bombos sukeltą sprogimą Naujosios Meksikos dykumoje ir cituodamas Hinduizmo šventąjį tekstą Bhagavadgytą pažymi momentą, po kurio pasaulis išties pasikeitė: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“ Tai yra momentas, kai pats Oppenheimeris pripažįsta jo sukurto ginklo galimybes, kurios visam laikui pakeis pasaulį.
Nepaisant filmo ilgio, tai yra greita ir įvykių kupina istorija. Tą atskleidžia ir sudėtinga filmo struktūra. Fragmentiškumas ir šokinėjimas laike bei erdvėje jau yra išbandytas režisieriaus Kristoferio Nolano įrankis, panaudotas ir kituose jo filmuose, tokiuose kaip „Memento“ ir „Tamsos Riteris“. Šiame filme šokinėjama ne tik chronologijoje, bet ir tarp skirtingų perspektyvų: spalvotos scenos yra pasakojamos iš Oppenheimerio perspektyvos, juodai baltos – atskleidžia Oppenheimerio ginčą su Luisu Straussu. Tokia nepastovi ir nechronologiška struktūra taip pat atspindi ir vidinę Oppenheimerio būseną – pasimetimą ir chaosą. (Miglė Šaltytė)
4. „Šindlerio sąrašas“ (Schindler’s List, 1993)
Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu. Filmo moto – citata iš Talmudo “Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį”.
Idėja sukurti tokį filmą gimė dar septintojo dešimtmečio pradžioje, kai vienas Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas Poldekas Pfeferbergeris pasiryžo visam pasauliui papasakoti apie mažai žinomą teisuolį. 1963 metais Howardas Kochas (vienas legendinės „Kasablankos“ kūrėjų) net parašė scenarijų, tačiau jis nebuvo realizuotas. Bet prie šio scenarijaus sukūrimo prisidėjęs legendinis Holivudo režisierius Billy Wilderis vėliau įtikino Steveną Spielbergą imtis šio projekto.
1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiesa, tada Spielbergas buvo pasinėręs į fantastinių bei nuotykių filmų pasaulį („Ateivis“, „Indiana Džounsas“), todėl į Pfeferbergerio klausimą „Kada gi prasidės filmavimo darbai“, Spielbergas tiesiai šviesiai atsakė: „Po dešimties metų“.
Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis. Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai – Martiną Scorsese – šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Atsisakė ir Romanas Polanskis, nes būdamas aštuonerių jis pats gyveno Krokuvos gete ir pabėgo iš jo geto likvidavimo išvakarėse (vėliau režisierius visgi sukurs filmą „Pianistas“, pasakojantį apie tuos tragiškus įvykius).
Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą – pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius. Na, ir psichologiškai režisieriui po Holokausto tragedijos daryti dinozaurų atrakcioną tikriausiai būtų ne taip lengva.
Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Jis motyvavo tuo, kad Krokuvos geto sunaikinimas liko užfiksuotas juodai baltuose pačių nacių filmuotuose kadruose.
Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Tik filmuoti tikrame Aušvice Lenkijos valdžia neleido, todėl teko statyti identišką mirties stovyklos dekoraciją.
Režisierius neapsiriko – „Šindlerio sąrašas“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir tapo daugiausiai pinigų kino istorijoje uždirbusiu juodai baltu filmu.
Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Liamas Neesonas puikiai parodo savo herojaus metamorfozę, kai fanatiškas nacių idėjų šalininkas, sukrėstas nežmoniškų jo garbinamos partijos nusikaltimų, tampa fašistinės ideologijos priešininku ir rizikuodamas gyvybe ima gelbėti nuo sunaikinimo pasmerktuosius.
Visiškas Šindlerio antipodas – Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas – nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Būtent jam buvo suteikti įgaliojimai sunaikinti Krokuvos getą ir po šios operacijos išlikusius žydus perkelti į Plašovo (Płaszów) koncentracijos stovyklą, o kai buvo nuspręsta likviduoti ir ją – pasmerktieji buvo išvežti į Aušvicą.
Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Būtent jis ir padėjo sudaryti vadinamąjį „Šindlerio sąrašą“ – nuo išvežimo į Aušvicą išgelbėtų žydų registrą.
Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis). (Gediminas Jankauskas)
3. „Amadėjus“ (Amadeus, 1984)
Tai aštuoniais Oskarais apdovanotas filmas, sukurtas pagal Peterio Shafferio pjesę. Centre dviejų garsių savo epochos kompozitorių Volfgango Amadėjaus Mocarto ir Antonijaus Saljerio santykiai, simbolizuojantys amžiną dviejų skirtingų pradų konfliktą.
Dar Aleksandras Puškinas eiliuotoje dramoje “Mocartas ir Saljeris” teigė, kad “genijus ir piktadarystė yra nesuderinami”. Dramaturgas Peteris Shafferis, atvirkščiai, mano, kad šie du reiškiniai puikiausiai sugyvena menininkų pasaulyje, kur elementarus pavydas dažnai provokuoja dramas ir tragedijas.
Saljeris nuo mažens jautėsi pašauktas tarnauti muzikai ir jos garsais šlovinti Viešpatį Dievą. Šiai misijai jis paaukojo visą savo gyvenimą ir pasiekė pripažinimo, tačiau kai Vienoje patekėjo Mocarto žvaigždė, jam prasidėjo juodos dienos. Pati mintis, kad Mocartas rašo savo šedevrus iš karto į švaraštį be jokių pataisymų, Saljerį varo iš proto. Todėl pavyduolis nusprendė atkeršyti Dievui už tokią akivaizdžią neteisybę.
Nors filmas, kaip ir pati P. Shafferio pjesė, pavadintas Mocarto vardu, svarbiausias herojus čia – Antonijus Saljeris, nes Mocartas rodomas jo akimis: seniai užmirštas kompozitorius po nesėkmingo bandymo nusižudyti atgabenamas į beprotnamį, kur atlieka išpažintį jaunam kunigui.
Autobiografinėje knygoje „Apsisukimas“ (Turnaround) M. Formanas žavisi ir paties aktoriaus F. Murray Abrahamo vaidyba, ir tuo, kaip subtiliai jis supranta muziką. Vienoje scenoje norėdamas pažeminti Mocartą ir parodyti savo galią Saljeris pasikviečia Konstanciją į savo miegamąjį, tačiau atsisako savo nedorų ketinimų paskaitęs naujausio Mocarto kūrinio partitūrą: „Saljeris žiūri į rankraštį, girdi atitinkamas kadencijas, ir tai jį sukrečia. Jis jau nebegalvoja apie sugundymą, apie kerštą, apie ragus, apie neištikimybę. Jis tiesiog gauna akivaizdų savo menkystės patvirtinimą. Jis sviedžia lapus žemėn ir mindydamas juos išbėga iš šio kambario, kuo toliau nuo šios moters, nuo muzikos, nuo pačios Mocarto dvasios…“
Saljerio vaidmuo aktoriui F. Murray Abrahamui tapo laimingu bilietu į kinematografinį olimpą. Nors kine jis buvo ne naujokas, bet ryškių pirmo plano vaidmenų neturėjo. Net ketino iš profesijos pasitraukti.
Kaip tik tada M. Formanas jį pastebėjo režisieriaus Brianas De Palmos klasikinio kriminalinio trilerio „Žmogus su randu“ (Scarface, 1983 m.) perdirbinyje ir pasiūlė suvaidinti pavyduolį Antonijų Saljerį (Mocartą vaidino Tomas Hulce‘as).
Rūta Oginskaitė filmą “Amadėjus“ gražiai pavadino „grandioziniu kino brangakmeniu be pigių priemaišų“ („Kinas“, 1988 Nr. 7).
Filmas buvo apdovanotas aštuoniais Oskarais, vienas jų atiteko F. Murray Abrahamui. (Gediminas Jankauskas)
2. „Įsiutęs bulius“ (Raging Bull, 1980)
Bronkso buliumi pramintas vidutinio svorio bokso čempionas Jake‘as LaMotta buvo tikra Amerikos sporto legenda (jis mirė 2017 m. rugsėjo devynioliktąją). Ūmaus temperamento bokso čempionas išgyveno ne tik svaiginantį pergalių triumfą, bet ir gerokai ilgiau trukusį autsaiderio kartėlį.
Šį filmą reiklūs kritikai pripažino geriausiu devintojo dešimtmečio filmu, o JAV Meno ir mokslo akademijos nariai apdovanojo dviem „Oskarais“. „Įsiutusį bulių“ galima būtų drąsiai vadinti vienos karjeros istorija, tačiau žinomo boksininko Jake‘o LaMottos gyvenimą režisierius Martinas Scorsese pavertė talpia žmogiškosios egzistencijos metafora. Norėdamas dar labiau pabrėžti siužeto autentiškumą, režisierius nufilmavo „Įsiutusį bulių“ nespalvotoje juostoje, tik retsykiais įterpdamas spalvotus kadrus.
Bokso legenda Jake‘as LaMotta penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje kovojo vidutinio svorio kategorijoje. Nesuvaldomas ir skandalingas būdas visą gyvenimą buvo didžiausias boksininko priešas, pridaręs jam nemažai rūpesčių tiek asmeniniame gyvenime, tiek bokso ringe. LaMotta amžinai įsiveldavo į muštynes ir skandalus dėl smulkmenų, keldamas pavydo scenas, o kartais net paleisdamas į darbą kumščius, nes liguistai pavyduliavo dėl savo gražuolės žmonos.
Filmo veiksmas vyksta 20 metų, per kuriuos matome boksininko pakilimus ir nuosmukius, svorio bei išvaizdos pokyčius. (Gediminas Jankauskas)
1. „Arabijos Lorensas“ (Lawrence of Arabia, 1962)
Koks drąsus, beprotiškas genialus poelgis buvo sukurti „Arabijos Lorensą“ arba net pagalvoti, kad jis gali būti sukurtas. Po 27 metų viena iš filmo žvaigždžių Omaras Šarifas pasakė: „Jei jūs esate žmogus, turintis pinigų, ir kas nors ateina pas jus ir sako, kad nori sukurti keturių valandų trukmės filmą be žvaigždžių, be moterų, be meilės istorijos ir be daug veiksmo, ir nori išleisti milžiniškus pinigus, kad nuvyktų filmuoti į dykumą, ką jūs pasakytumėte?“ Impulsas kurti šį filmą visų pirma buvo paremtas vaizduote. „Lorenso“ istorija paremta ne žiauriomis mūšio scenomis ar pigia melodrama, o režisieriaus Davido Leano gebėjimu įsivaizduoti, kaip atrodytų dykumos horizonte pasirodžiusi dėmelė, pamažu virstanti žmogumi.
Filme parodoma akimirka, kai herojus, ekscentriškas britas T. E. Lorensas, išgyvenęs savižudišką žygį per dykumą ir pasiekęs pastogę, vandenį, apsisuka ir grįžta atgal ieškoti atsilikusio draugo. Tokio tipo pasakojimas sukuriamas iki kadro, kuriame dykumos karščio dvelksmas nenoriai parodo dėmelę, tampančią žmogumi. Jei žiūrėtume per televiziją šis kadras visiškai neveiktų – nieko nematytume. Kino teatre, žiūrėdami į griežtą 70 mm kopijos aiškumą, mes pasilenkiame į priekį ir įsitempiame, kad iš karščio bangų išryškintume tą detalę, ir tada bent akimirką pajuntame tikrą dykumos platybę ir jos negailestingą atšiaurumą.
Jau tada filmo kūrėjai suprato, kodėl filmas bus veiksmingas. „Arabijos Lorensas“ nėra paprastas biografinis ar nuotykių filmas, nors jame yra ir vieno, ir kito elemento, bet tai filmas, kuriame dykuma naudojama kaip scena, atskleidžianti veržlaus, keisto žmogaus žavesį. Nors ir tiesa, kad Lorensas padėjo patraukti dykumų gentis į britų pusę 1914 – 17 m. kampanijoje prieš turkus, filme teigiama, kad jis veikė ne tiek iš patriotizmo, kiek iš poreikio atmesti tradicinę britų visuomenę ir susitapatinti su laukiniais arabais.
E. Lorensas, ko gero, yra keisčiausias herojus, kada nors atsidūręs epinio kūrinio centre. Jam vaidinti režisierius Leanas pasirinko vieną keisčiausių aktorių naujausių laikų kino istorijoje – Peterį O’Toole’ą. Jis – liesas, nerangus, skulptūriško veido vyras, kurio kalbėjimo maniera svyruoja tarp linksmumo ir įžūlumo. O’Toole’o užduotis buvo subtili.
Nors buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad Lorensas buvo homoseksualus, 1962 m. nufilmuotame daugiamilijoniniame epe apie tai negalėjo būti kalbama atvirai. Ir vis dėlto Leanas ir jo scenaristas Robertas Boltas nesileido į kalbas ir neperrašė Lorenso į eilinį veiksmo herojų.
Pasitelkę O’Toole’o savitą kalbą ir manieras, jie sukūrė personažą, kuriame derėjo charizma ir beprotybė, kuris taip skyrėsi nuo įprastų karo herojų, kad net galėjo įkvėpti arabus sekti paskui jį į beprotišką žygį per dykumą. Filme yra akimirka, kai O’Toole’as, apsirengęs plazdančiais baltais dykumos šeicho drabužiais, šoka pergalės šokį ant pagrobto turkų traukinio ir tuo momentu atrodo, kad pozuoja mados žurnalui. Tai įdomi scena, atidesni įžvelgs, kad joje demonstruojami gėjų stereotipai, tačiau nė vienas iš kitų filmo veikėjų to nepastebi, kaip ir nekreipia dėmesio į du jaunus dykumos ežiukus, kuriuos Lorensas pasiima globoti.
Leanas, Boltas ir O’Toole’as sukūrė seksualiai ir socialiai netradicinį vyrą, kuris tiesiog pristatomas toks, koks yra, be etikečių ir komentarų. Ar toks vyras galėtų suvienyti susiskaldžiusias dykumos gentis ir laimėti karą prieš turkus? Na, Lorensas tai padarė. „Arabijos Lorensas“ nėra gausus siužeto detalių. Tai švarių, neperkrautų linijų filmas, kuriame nė akimirką neabejojame dėl įvairių žygių logistikos detalių.
Filme teigiama, kad Lorensas sugeba suvienyti įvairias dykumos grupuotes, nes 1) jis akivaizdžiai pašalietis, kuris net negali suprasti įvairių senovinių priešpriešų, nekalbant jau apie tai, kad galėtų stoti jų pusėn ir 2) jis sugeba parodyti arabams, kad jiems patiems naudinga įsitraukti į karą prieš turkus. Pakeliui jis įgyja sąjungininkų iš tokių dykumos lyderių kaip Šerifas Ali (Omaras Šarifas), princas Feisalas (Alecas Ginesas) ir Auda Abu Tajis (Anthony Quinnas), pelnydamas jų pagarbą ir apeliuodamas į jų logiką. Dialogai šiose scenose nėra sudėtingi, o kartais Boltas kalba taip taupiai, kad jo žodžiai skamba lyg poezija.
Verta paminėti, kad filmas buvo apdovanotas septyniais Oskarais, įskaitant už geriausią filmą ir geriausią režisierių. Tai kitokia istorija ir kitoks filmas ir tikrai ne negatyviąja prasme.
