Sunku patikėti, kad Clintui Eastwoodui paskutinę gegužės dieną sukanka jau devyniasdešimt ketveri, juk palyginti neseniai filme „Medisono grafystės tiltai“ jis vaidino romantišką įsimylėjėlį, ir tai neatrodė neįtikėtina.
Pats C. Eastwoodas neseniai pasakė, kad pasitraukti reikia pačiam, kai dar turi pakankamai jėgų.
Žinoma, veiksmo filmuose aktoriaus amžius jau labiau pastebimas – ne veltui populiarus Holivudo aštrialiežuvis Leslie`s Nielsenas vienoje kino parodijoje pasišaipė, kad Clintas, „Ugnies linijoje“ (1993) vaidindamas JAV prezidento asmens sargybinį, jau nebe taip žvaliai lakstė paskui šarvuotą automobilį.
Jau paskelbta, kad šiemet įvyks naujo – jau 46-ojo – C. Eastwoodo režisuorto filmo premjera: drama „Antras prisiekusysis“ (Juror #2) pasakos apie pavyzdingą šeimos vyrą, kuris būdamas prisiekusiuoju aukšto lygio žmogžudystės procese, susiduria su rimta moraline dilema, nuo kurios sprendimo priklauso galimai nekalto žmogaus likimas.
Beje, Eastwoodas yra uždirbęs daugiausia pinigų vienai iš seniausių Holivudo kino studijų Warner Bros, o jo paties režisuotų filmų pajamos peržengė tris milijardus dolerių.
Prisiminkime geriausių Clinto Eastwoodo kino vaidmenų dešimtuką
10. „Kurjeris” (The Mule, 2018)
Filme „Kurjeris“ Clinto Eastwoodo suvaidintas pagrindinis herojus labai panašus į „Gran Torino“ personažą – buvusį Korėjos karo veteraną Voltą Kovalskį, kuris kategoriškai atsisako gyventi pagal modernėjančio pasaulio taisykles ir kuriam nusispjauti ant Amerikoje klestinčio politinio korektiškumo.
Toks pat niūrus tylenis yra ir vienišius Erlas Stounas, priklausantis gausiam „lūzerių“ legionui. Daug metų šis net buvusios žmonos pašaipiai vadinamas „ponu botaniku“ vyras praleido oranžerijoje, augindamas retų veislių orchidėjas. Bet verslas žlugo, ir finansinių bėdų užkluptas senolis tikisi pataisyti padėtį sutikdamas padirbėti vairuotoju, savo senu kledaru gabenančiu mažus krovinius iš taško A į tašką B. Nesunku suvokti, kad už tokį menką darbelį dideli pinigai mokami ne veltui.
Panašių istorijų kine tikrai matėme ne vieną. Turime net lietuvišką dokumentinį filmą „Mulai” (taip vadinami narkotikus gabenantys kurjeriai), kurį 2018-aisiais susuko keliautojas po pasaulį Martynas Starkus. Tai pasakojimas apie tris jaunus žmones, už bandymą gabenti narkotikus, atsidūrusius Peru kalėjimuose.
Clinto Eastwoodo „Kurjeris“ taip pat pasakoja realią istoriją. Filmo scenarijus parašytas pagal 2014-aisiais birželį laikraštyje „The New York Times“ parašytą straipsnį „Devyniasdešimtmetis Sinoala kartelio narkotikų kurjeris” (The Sinaloa Cartel’s 90-Year Old Drug Mule).
P.S. Sinaloa – valstija vakarinėje Meksikos dalyje, Ramiojo vandenyno pakrantėje.
Straipsnyje aprašytą istoriją į scenarijų perdirbo du Cl. Eastwoodo bendradarbiai Nickas Schenkas ir Samas Dolnickas.
Realus „mulas” buvo II pasaulinio karo veteranas Leonardas Šarpas, kurio daržovių prekybos verslas sužlugo, ir 80-metis vyras buvo priverstas nusižengti įstatymams. Policija jį sulaikė 2011-aisiais su 90 kilogramų kvaišalų automobilio bagažinėje. Šios siuntos vertė – apie 3 mln. dolerių.
Vyras savo kaltės teisme nepripažino ir buvo nuteistas tris metus kalėti. Teismas atsižvelgė į teisiamojo amžių, praeities nuopelnus ir tai, kad advokatai pasitelkė medikų diagnozę – senatvinis marazmas.
Filme pagrindinis herojus vadinamas Erlu Stounu.
Prisideda ši storija 2005-aisiais. Dar tvirtas seniokas Erlas Stounas mėgaujasi orios senatvės teikiamais malonumais – augina daržoves ir gėles, dažnai gauna premijas kasmetiniame gėlininkų suvažiavimuose, yra įsitikinęs, kad internetas – nieko vertas išradimas ir nesirūpina, kaip gyvena jo žmona ir dukra.
Bet kai už skolas vyras netenka savo namų, pasitaiko proga lengvai užsidirbti pinigų. Tereikia iš vienos valstijos į kitą savo nuvežti siuntinuką. Paskui dar vieną ir dar…
Gana ilgai besitęsusios kriminalinės odisėjos sėkmės istorija nesudėtinga – kelių patruliams, žinoma, nekėlė jokio įtarimo senu kledaru važinėjantis ir kelių taisyklių nepažeidžiantis karo veteranas, galintis dideliais kiekiais vežioti kontrabandą. (G.J.)
9. „Gran Torino“ (2008)
„Gran Torino“ – tai gerai išlaikytas kolekcinis 1972-ųjų metų automobilis, kuriuo labai didžiuojasi jo savininkas Voltas Kovalskis. Niūrus tylenis kategoriškai atsisako gyventi pagal modernėjančio pasaulio taisykles. Buvusiam Korėjos karo veteranui nusispjauti ir ant Amerikoje klestinčio politinio korektiškumo. Jei pavadinsite šį senį rasistu, jis neturėtų užpykti. Gyvenimo vėtytas ir mėtytas atsiskyrėlis pasitiki tik dviem dalykais: visada parengtu savo ginklu ir ištikima kale Deize.
Anot sūnaus Mičo, Voltas taip ir liko įstrigęs šeštajame dešimtmetyje. Savo vaikų, jau nekalbant apie anūkus, akyse jis yra tikra iškasena, niekaip nenorinti suprasti, kad po Korėjos karo pasaulis stipriai pasikeitė. O Voltui tai visai ne motais. Jį skaudina, kad net artimiausi žmonės užmiršo senus gerus amerikietiškus idealus. Sūnūs – išdavikai – važinėja japoniškais automobiliais ir verčiasi “įteisinta vagyste” – prekyba, anūkėms be dažytų nagų, auskarų bamboje ir plepalų mobiliaisiais daugiau niekas nerūpi.
Apie pagarbą vyresniesiems nėra ko nė kalbėti, jei net bažnyčioje žegnodamiesi pienburniai pusbalsiu murma ne tradicinius maldos žodžius, o savą „šventos trejybės“ skaičiuotę: „Vardan interneto, alaus ir sekso“. Čia jau nebūdamas šventeiva kartu su Voltu imsi niurzgėti: „Na, ir jaunimas šiais laikais…“
Žmonės, kuriuos Voltas vadino kaimynais arba jau mirę, arba išsikraustė gyventi kitur. O jų vietas, lyg tyčia, užėmė iš Azijos kilę imigrantai. Azijiečių Voltas tikrai nemyli dar nuo karo laikų. Ir, kaip matome filme, ne be pagrindo. Gretimame name apsigyvenusi gausi korėjiečių šeimyna neslepia savo priešiškumo kaimynui. Prabangiais automobiliais laksto agresyvūs „siauraakiai“ veltėdžiai, brutaliai užgauliojantys padorius praeivius. Tokie pripažįsta tik vieną argumentą – stiprų kumštį ar į veidą nukreiptą pistoleto vamzdį. Todėl kai Voltas Kovalskis, neapsikentęs įžūlių banditų išpuolių, talžo niekšus rankomis ir kojomis, kaip kažkada taip darė Purvinasis Haris, vadinti šiuos veiksmus smurtiniais visai nesinori.
Holivudo veteranas įtikina, kad kitaip su smurtu purvinose didmiesčių gatvėse kovoti neįmanoma. Visos kalbos apie toleranciją ir žmogiškumą tėra tušti plepalai. Arba geros trąšos, ant asfalto užauginančios tokias „pykčio gėlės“, kurių užsimovęs baltas pirštinaites tikrai neišravėsi. (G.J.)
8. „Keliais doleriais daugiau“ (For A Few Dollars More, 1965)
„Keliais doleriais daugiau“ – antrasis režisieriaus Sergio Leone Dolerių trilogijos filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Clintas Eastwoodas, o jo priešas – Gian Maria Volonte. Pirma kartą šis filmas pasirodė Italijoje 1965 m. gruodį, o JAV – 1967 m. Dėl sėkmingo pirmojo filmo režisierius S. Leone su prodiuseriu A. Grimaldi pasiryžo filmo tęsiniui. Tiesa, Charles Bronson antrojoje dalyje atsisakė vaidinti, pasak jo, filmai buvo pernelyg panašūs, tačiau C. Eastwoodui antroji dalis patiko ir jis sutiko toliau vaidinti. Už šį vaidmenį jis gavo 500 tūkst. JAV dolerių. Italijoje filmas tapo pelningiausiu visų laikų filmu. Vėliau buvo sukurta ir filmo parodija „Keliais doleriais mažiau“ (1966 m.).
S. Leono vesterno biudžetui buvo skirta apie 600 tūkst. JAV dolerių, o galiausiai filmas surinko riebius 15 mln. dolerių. Vesterno filmas buvo daugiausiai filmuojamas Ispanijoje ir Romoje. Ispanijoje, Almerijos dykumoje, kur buvo pastatytas specialus miestelis filmui, dar tebegyvuoja. Iki šiol ten galima apsilankyti turistams.
Šioje dalyje pulkininkas Duglasas Mortimeris (Lee Van Cleef) ir Monkas (Clintas Eastwoodas) ieško apylinkę terorizuojančio bandito, Indėno (Gian Maria Volonte). Nors jų santykiai keblūs, bendras varžovų tikslas juos priveda prie paliaubų, abu nusprendžia suvienyti jėgas, kad pričiuptų žiaurųjį banditą „dead or alive“ (gyvą ar mirusį).
7. „Mergina, verta milijono“ (Million Dollar Baby, 2004)
Keturiais Oskarais apdovanotoje dramoje filmą režisavęs Clintas Eastvoodas vaidina profesionalų trenerį Frenkį Daną, visą gyvenimą mokiusį savo globotinius siekti pergalės bet kokia kaina. Tačiau prieš likimą savo dvikovą pats Frenkas seniai pralaimėjo. Dabar jis gali pasikliauti tik senu draugu Skrepu, padedančiu jam išlaikyti kuklią bokso salę. Kartą čia atėjo mergina Megė, pasiryžusi tapti profesionalia boksininke. Ir Megei, ir Frenkui tai yra puiki (gal net paskutinė) galimybė atsitiesti.
2005 metais šis filmas tapo reikšmingiausiu Oskarų ceremonijos favoritu. Nors statulėlių skaičiumi jį aplenkė Martino Scorsesės „Aviatorius“, „Mergina, verta milijono“ buvo pripažinta geriausiu metų filmu, laimėjo Oskarus už režisūrą, pagrindinį moters vaidmenį (Hilary Swank) ir geriausią antro plano vyrišką vaidmenį (Morganas Freemanas).
Kai kas tada pasiskubino „Merginą, vertą milijono“ pavadinti geriausiu visų laikų filmu apie boksą. Tai, švelniai kalbant, netiesa. O pritaikius sportinę terminologiją, toks kategoriškas teiginys panašus į dvigubą uždraustą smūgį. Visų pirma, geriausio filmo apie boksą laurų iš Martino Scorsesės „Įsiutusio buliaus“ (1980) „Mergina, verta milijono“ tikrai neatėmė. O antra, šis filmas visai ne apie boksą. Nors didelės filmo dalies veiksmas rutuliuojasi treniruočių salėje ir ringe, režisieriui ir pagrindinio vaidmens atlikėjai boksas tėra tik profesija, suteikianti galimybę siekti užsibrėžto tikslo ir kai ką labai svarbaus gyvenime suvokti. Įdomiausias ir vertingiausias pamokas herojai įsisavina visai ne ringe. Ir jos su sportu nesusijusios.
Režisierius labiau akcentuoja atgailos, atpirkimo ir, anot Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažojo princo“, „atsakomybės už tuos, kuriuos prisijaukiname” temas. Daugumą kino kūrėjų sportinės tematikos filmuose labiausiai žavi stulbinančios karjeros etapai, fanatiškas pasišventimas ir ryžtas, kurie anksčiau ar vėliau būtinai atves į spindinčias pergalių viršūnes. Clintas Eastwoodas renkasi kitą kelią. Jis dar prie starto linijos galvoja apie kainą, kurią teks sumokėti už svaiginantį sėkmės skonį. Juk pasakyta: „Kuo aukščiau pakilsi, tuo skaudžiau krisi“.
6. „Pakarkite juos aukštai“ (Hang ‘Em High, 1968)
Lietuvoje filmas „Pakarkite juos aukštai“ buvo išleistas DVD formatu ir buvo pavadintas „Standi kilpa”.
Amerikoje šis filmas pasirodė 1968-aisiais, tuoj pat po to, kai vienas paskui kitą amerikiečiai pamatė pasauline kino žvaigžde C. Eastwoodą padariusius visus tris italų režisieriaus Sergio Leone‘s filmus „Už saują dolerių“, „Keliais doleriais daugiau“ ir „Geras, blogas ir bjaurus“ (1967).
Nors filmas „Pakarkite juos aukštai“ buvo sukurtas Amerikoje, jame stipriai jaučiama itališkų „spagečių vesternų“ įtaka. Pirmasis Jungtinėse valstijose ją ėmė puoselėti kaip tik šio filmo režisierius Tedas Postas. Vėliau šią praktiką naudojosi dažnai su C. Eastwoodu bendradarbiavęs Donas Siegelas, o ir režisieriumi tapęs pats C. Eastwoodas savo filmuotose vesternuose ją ne kartą tobulino.
Vesterno „Pakarkite juos aukštai“ veiksmas rutuliuojasi 1873-aisiais metais Оklahomoje. Nusikaltėlių medžiotojas Džedas Kuperis (jį ir suvaidino C. Eastwoodas) kaltinamas tuo, kad jis pagrobė galvijų bandą ir nužudė jos savininką. Už tokį nusikaltimą anuomet grėsė lynčo teismas, ir kapitono Vilsono vadovaujami įsiutę fermeriai pasiryžę pasielgti būtent taip. Bet po žiaurios egzekucijos Džedas lieka gyvas ir griebiasi keršto. Jis net tampa teisingumo vykdytojo (tada Amerikoje jie buvo vadinami „maršalais”) padėjėju.
Tai buvo pirmas filmas, kurį prodiusavo pats S. Eastwoodas. Tada jis jau buvo nusprendęs greitai imtis režisūros ir tam tikslui net įkūrė nuosavą kino kompaniją „The Malpaso Company“.
Kai kurie vesterno „Pakarkite juos aukštai“ personažai turėjo realius prototipus, tik jie pavadinti kitais vardais. Pavyzdžiui, aktoriaus Pato Hingle’o suvaidintas miestelio teisėjas filme vadinamas Adamu Fentonu, bet autoriau turėjo omeny „Teisėju koriku“ vadintą liūdnai pagarsėjusį teisėją Isaacą Parkerį, kuris XX a. pabaigoje, būdamas Jungtinių Valstijų apygardos teisėju Arkanzase dažnai taikė nusikaltėlių korimo praktiką. (G.J.)
5. „Už saują dolerių“ (A Fistful of Dollars, 1964)
Dar šeštajame dešimtmetį tarnybos draugas aktorius Davidas Janssenas padėjo Clintui Eastwoodui patekti į kiną, bet šis ilgai turėjo vaidinti nereikšmingus epizodus (neretai titruose nebūdavo net jo pavardės).
Ko gero, taip ir būtų likęs statistas, jeigu ne italų režisierius Sergio Leone, sumanęs reanimuoti merdintį amerikiečių vesterną. Tada jis pakvietė Clintą atlikti pagrindinį vaidmenį filme „Už saują dolerių“ (1964).
Tradicinį vesterną nuo stereotipų ir štampų bandyta gelbėti keletą kartų, ypač 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai žanro krizė ėmė badyti akis, o vesternai pasidarė panašūs į sterilias pasakėles. Tada režisierius Samas Peckinpah į seną vynmaišį įpylė šviežio vyno, filmai tapo rūstesni ir žiauresni, o šias pamokas įvaldęs italas Sergio Leone nuėjo dar toliau, vietoj gerų ir blogų herojų pasiūlęs blogus ir dar blogesnius, kurių fone pagrindinis personažas atrodo palyginti teigiamas (tai ypač būdinga vadinamiesiems „spagečių vesternams“).
Toks buvo ir Eastwoodo (anti)herojus filme „Už saują dolerių“. Aktorius pasakojo į šį projektą pakliuvęs atsitiktinai, nes už mikroskopinį honorarą atsisakė filmuotis Jamesas Coburnas: „Jei režisierius būtų turėjęs didesnį biudžetą, jis į mane būtų nė nežvilgtelėjęs, samdytų Jamesą Stewartą ar Bobą Mitchumą.“
Filmo scenarijus rėmėsi japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Asmens sargybinis“ (Yojimbo, 1961 m.) istorija, tik veiksmas iš viduramžių Japonijos perkeltas į amerikietiškus laukinius vakarus. Filmuota Ispanijoje.
Eastwoodas suvaidino Žmogų Be Vardo, kuris atvyksta į banditų terorizuojamą San Migelio miestelį. Čia konfliktuoja dvi banditų gaujos – Baksteriai, remiami vietinio šerifo, ir broliai Rochasai. Atvykėlis pasiūlo savo paslaugas abiejų gaujų vadams ir, sumaniai manipuliuodamas jų interesais, gerokai praretina nusikaltėlių gretas.
Filme daug smurto scenų ir šiurkštaus, net „pakaruokliško“ humoro – atvykėlį jau priemiestyje pasitinka raitas negyvėlis, ant kurio nugaros kabo užrašas: „Sudie, amigo.“
Daugelis Leone`s išradimų – ilgos pauzės, stambūs planai, įspūdingos kadro kompozicijos, neįprasti kameros rakursai, kontrastingų scenų kaita – paplito ir kituose filmuose. Prie sėkmės prisidėjo originali Ennio Morricone`s muzika, o ypač tai, kad Eastwoodo herojus mokėjo įspūdingai tylėti. Taip elgtis nusprendė pats aktorius, manydamas, kad tai išeis į naudą. Ir neklydo. Labai greitai Eastwoodo fenomeną patvirtino psichiatras Stanley`s Platmanas: „Kuo mažiau žinome apie žmogų, tuo labiau esame linkę tikėti, kad jis yra toks, kokį norime jį matyti.“
Mesti iššūkį tradiciniam amerikietiškam vesternui tada buvo labai rizikinga ir net įžūlu. Tai suprasdamas režisierius filmo titruose pasivadino Bobu Robertsonu, pseudonimus pasirinko ir kai kurie kiti jo komandos nariai. Bet be reikalo, nes netikėta klasikinio vesterno revizija labai patiko žiūrovams, todėl Leone greitai susuko dar du panašius filmus „Keliais doleriais daugiau“ (1965), „Geras, blogas ir bjaurus“ (1967). (G.J.)
4. „Purvinasis Haris“ (Dirty Harry, 1971)
Suvaidinęs italų režisieriaus S. Leone‘s trijuose „spagečių vesternuose“ į gimtąją Ameriką Eastwoodas grįžo kaip nugalėtojas, o tikra žvaigžde gimtinėje tapo 1971 m., kai pirmąkart suvaidino policininką Harį Kalahaną kriminaliniame trileryje „Purvinasis Haris“.
Jo herojus šitaip pramintas už tai, kad veikė ryžtingai ir neleido savo revolveriui rūdyti dėkle. Tokie svarūs argumentai, kovojant su įžūliais nusikaltėliais, neliko be atsako, tad vėliau aktoriui teko dar penkis kartus vaidinti Purvinąjį Harį. Už šį vaidmenį prancūzų kino klasikas Jeanas-Lucas Godard`as net išvadino aktorių fašistu, bet vėliau būtent Eastwoodui dedikavo savo filmą „Detektyvas“ (1985).
JAV visuomenės dėmesio centre „Purvinasis Haris“ atsidūrė dėl keleto priežasčių. Vieną iš jų atskleidė pats aktorius: „Nesu prievartos šalininkas, bet mes gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas susiduriame su smurtu… Tikriausiai Amerikoje nerasite žmogaus, kuris būtų patenkintas mūsų šalies teisėsauga.“ Ne ką labiau buvo gerbiama ir policija. San Franciske, kuriame plėtojasi „Purvinojo Hario“ siužetas, anot kritikės Paulinos Kael, „net maži vaikai žino apie policininkų korupciją, bet filme apie tai nėra nė žodžio. Aš pati užaugau San Franciske ir visam gyvenimui įsidėmėjau motinos žodžius: „Kad ir kas tau atsitiktų, niekada nesikreipk į policiją“. Prisimenu, mano mokytojas niekaip negalėjo suprasti, kodėl patys blogiausi jo mokiniai, chuliganai ir sadistai, atsidurdavo ne kalėjime, bet tapdavo policininkais.“
„Purvinojo Hario“ autoriai laikėsi panašios nuomonės – korumpuoti policininkai neįveiks nusikalstamumo. Nepadės su juo susidoroti ir pernelyg liberalūs įstatymai, gerokai palankesni tvarkos pažeidėjams negu teisėsaugos riteriams. Vadinasi, išeitis viena – kovojant su nusikaltėliais, reikia vadovautis jų pačių metodais. Tą policininkas Kalahanas sėkmingai ir daro, nepaisydamas nei įstatymų, nei pareigūno etikos. Vienoje filmo scenoje parbloškęs ant žemės sužeistą banko plėšiką ir nukreipęs į jį pistoletą, sako: „Žinau, apie ką dabar galvoji, tau rūpi, kiek kartų iššoviau – penkis ar šešis. Pasakysiu teisybę, aš neskaičiavau. Bet juk žinai, kad Magnum 44 yra galingiausias pasaulyje pistoletas, kuris tavo makaulę gali suskaldyti į gabalus. Taigi verčiau pamąstyk, ar ši diena tau laiminga.“ Haris nuspaudžia gaiduką, ir pasigirsta sausas trakštelėjimas – pistoleto apkaboje kulkų neliko. Banditas dreba iš baimės, o inspektorius ironiškai šypteli.
„Purvinasis Haris“ audringus ginčus išprovokavo dar ir todėl, kad pasirodė tada, kai Amerikos ekranus užplūdo filmai, vaizduojantys smurtą labai realistiškai.
Tą patį galime konstatuoti ir kalbėdami apie šiuolaikinius kriminalinius filmus bei serialus. Ir dabartiniai veiksmo trilerių kūrėjai nepuoselėja net minimalaus jautrumo žiūrovų atžvilgiu. Todėl ir smurto eskalavimas pasiekė katastrofišką lygį. Kaip jį įveikti, panašu, niekas nežino…
Filme „Purvinasis Haris“ inspektorius Haris Kalahanas tiria snaiperio nužudytos moters bylą. Ant vieno dangoraižio stogo jis randa žudiko laiškelį, kuriame Skorpionu pasivadinęs šaulys reikalauja šimto tūkstančių dolerių. Priešingu atveju jis grasina kasdien nužudyti po vieną žmogų. Kol miesto valdžia ilgai svarsto susidariusią situaciją, Haris ima veikti. Jo argumentai kovoje su įsisiautėjusiais nusikaltėliais taip patiko žiūrovams, kad vėliau teko kurti dar keturis filmus apie Purvinąjį Harį. (G.J.)
3. „Medisono grafystės tiltai“ (The Bridges of Madison County, 1995)
„Medisono grafystės tiltai“ – Amerikoje populiarios knygos, kurią parašė Robertas Jamesas Walleris, ekranizacija. Tai Clintui Eastwoodui ne toks jau dažnas dalykas – iš trisdešimt aštuonerių jo režisuotų filmų dauguma jo sukurti pagal originalius scenarijus.
Pagal knygas (be „Medisono grafystės tiltų“) sukurtų filmų galerijoje galime pamatyti „Vidurnaktį gėrio ir blogio sode“ (Midnight in the Garden of Good and Evil, 1997), „Absoliučią valdžią“ (Absolute Power, 1997), „Tikrąjį nusikalimą“ (True Crime, 1999), „Kraujo grupę“ (Blood Work, 2002), „Mistinę upę“ (Mystic River, 2003). Drama apie Nelsoną Mandelą „Nenugalimas“ (Invictus, 2009) taip pat buvo knygos ekranizacija. Baigia šį garbingą sąrašą „Amerikiečiu snaiperis“ (American Sniper, 2014) ir „Stebuklas virš Hadsono“ (Sully, 2016).
Emocingos melodramos (šis žanras Clinto Eastwoodo kūryboje itin retas) „Medisono grafystės tiltai“ pradžioje Karolina Džonson (Annie Corley) su broliu Maiklu (Victor Slezak) mirus motinai aptinka velionės Frančeskos (Meryl Streep) niekam nerodytą dienoraštį. Jame aprašyta kruopščiai nuo artimųjų slėpta meilės istorija, nutikusi jai su klajojančiu fotografu Robertu Kinkaidu. Jis Medisono grafystėje žurnalui “National Geographic” fotografavo garsiuosius miestelio tiltus. O pasiklydęs užsuko į vienišą fermą…
Būdama jauna Frančeska įsimylėjo amerikietį ir iš gimtosios Italijos drauge su mylimuoju išvyko į Ameriką. Įsimylėjėliai įsikūrė Ajovos valstijos fermoje, užaugino vaikus, ir nieko jiems, regis, netrūko. Bet Frančeskos ramybę staiga sujaukė atsitiktinė pažintis su artimos sielos žmogumi. Galiausiai naujų jausmų užvaldytai moteriai tenka spręsti nelengvą užduotį – pasiduoti jausmų impulsams ir išvykti kartu su Robertu į platųjį pasaulį ar pasilikti fermoje iki savo dienų pabaigos.
Rašytojas Robertas Jamesas Walleris pasakojo savo knygą parašęs per dešimtį dienų. Ypatingos sėkmės nesitikėjo, todėl padarė kelias rankraščio kopijas ir jas padovanojo šeimos nariams bei artimiausiems draugams. Vienas draugų pažinojo Holivudo literatūrinį agentą, kuris ir susidomėjo šio kūrinio ekranizavimo galimybe. Bet surasti tinkamą režisierių ir parinkti pagrindinius aktorius pasirodė ne taip paprasta. Iš mirties taško projektas pajudėjo tik tada, kai atsisakius režisieriams Sydney‘ui Pollackui ir Bruce‘ui Beresfordui, juos pakeitė Clintas Eastwoodas.
Kur kas ilgesnis sąrašas aktorių, kurios atsisakė suvaidinti Frančeską: tai Susan Sarandon, Jessica Lange, Barbara Hershey, Anjelica Huston, buvo tariamasi net su dainininke Cher ir dviem europietėmis – Isabella Rossellini bei Catherine Deneuve. Galiausiai buvo patvirtinta Meryl Streep, ir tai, žinoma, buvo optimalus sprendimas.
Filmas tikrai pavyko – tai patvirtina ir begalė teigiamų recenzijų, ir puikūs finansiniai rodikliai (biudžetas 24 mln. dolerių, pajamos visame pasaulyje – 183 mln.).
2. „Geras, blogas ir bjaurus“ (The Good, the Bad and the Ugly, 1966)
Epiniame 1966 m. Serdžijas Leonės vesterne Klintas Ystvudas atliko vieną įsimintiniausių savo vaidmenų, o jo centre – lenktynės, kurių metu siekiama iškasti kaimo kapinėse užkastą aukso lobį, iliustruojančios nelengvo bendradarbiavimo tarp trijų vyrų ir prieš ketvirtąjį pradžią. Trilogijos „Dolerių trilogija“ („Dollars Trilogy“) finalinė dalis „Geras, blogas ir bjaurus“, ko gero, yra žymiausias spagečių vesternas visame pasaulyje. Pastarasis, kiek komiškai skambantis pavadinimas prilipo amerikietiško stiliaus vesternams, kuriuos kūrė italų režisieriai. Jiems būdinga niūri nuotaika, daugiareikšmės pauzės, stambūs planai, choreografiškos prievartos scenos.
Pilietinio karo metu vykstanti istorija pasakoja apie tris herojus: paslaptingą, daug nekalbantį atėjūną „Gerą“, šaltakraujį premijų medžiotoją „Blogą“ ir apsukrų, bet ne itin protingą Meksikos banditą „Bjaurų“. Trijulė lenktyniauja bet kokia kaina rasti nežymėtame kape užkastą auksą. Iš tiesų, visi trys pagrindiniai veikėjai nėra nei geresni, nei blogesni už vienas kitą. Desperatiškose aukso paieškose net ir „Geras“ veikėjas ne kartą nusižengia tiek įstatymams, tiek moralei. Nuo aktorių rolių ir įsimintinų eilučių iki veikėjų aprangos ir garso takelio — sunku surasti detalių, kurios dar nebūtų panaudotos kaip įkvėpimas tolimesniems vesternams. Plačiai pripažintas vienu geriausiu net tik tarp vesternų, bet ir tarp filmų apskritai, „Geras, blogas ir bjaurus“ kiekviena scena nusipelno dėmesio.
Filmo „Geras, blogas ir bjaurus“ vaidyba, išsiskiria nepamirštamu pasakojimu ir puikių aktorių vaidyba.
1. „Menantis piktą“ (Unforgiven, 1992)
Didelę ir svarbią vietą Clinto Eastwoodo kūryboje užima vesternai. Ir netgi ne tie, tradiciniai, amerikietiški, o itališki (dėl to kino kritikų septintajame dešimtmetyje pavadinti spagečių vesternais). Būtent vaidindamas tokiame vesterne „Už saują dolerių“ (Per un pugno di dollari) 1964 m. Clintas Eastwoodas ir tapo kino žvaigžde.
Šis ir kiti režisieriaus Sergio Leone‘s itališki vesternai „Keliais doleriais daugiau“ (Per qualche dollaro in più, 1965) bei „Geras, blogas ir bjaurus (Il buono, il brutto, il cattivo, 1966) taip stipriai paveikė vesterno kūrėjus ir pakoregavo šio žanro taisykles, kad ir patys amerikiečiai (pvz. Donas Siegelas) ir režisuoti pradėjęs Clintas Eastwoodas kelis vesternus sukūrė būtent tokia maniera: „Raitelis iš Aukštųjų lygumų“ (High Plains Drifter, 1973), „Atstumtasis Džosis Veilsas“ (The Outlaw Josey Wales, 1976), „Raitelis ant širmo žirgo“ (Pale Rider, 1985).
Paskutinį savo vesterną „Menantis piktą“ (1992) Clintas Eastwoodas dedikavo savo bičiuliams Sergio (Leone‘i) ir Donui (Siegelui). Šis filmas surinko nemenką Oskarų derlių (keturis – kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, montažą ir antraplanį vaidmenį Gene‘ui Hackmanui), bet ir buvo pavadintas geriausiu dešimtmečio vesternu – aukščiausia modernaus vesterno viršūne – šalta ir nepasiekiama.
Šiose aukštybėse mūsų laukia visų gražių iliuzijų žlugimas. Jas kartu su mirusia žmona jau seniai palaidojo senstantis kaubojus Viljamas Menis (jį tiesiog tobulai suvaidino pats Clintas Eastwoodas), dabar širdies skausmą malšinantis viskiu ir besimurdantis savo fermos purve ir kiaulių mėšle. Tačiau gyvenimas vėl jį priverčia imtis ginklo ir kartu su dviem pagalbininkais imtis teisėjo vaidmens. Ne tiek dėl teisybės (kažkas juk turi atkeršyti už prostitutės išniekinimą), kiek dėl pinigų.
Viskas prasidėjo 1881-metai, kai fermoje su sūnumi ir dukra gyvenantį Menį aplanko jaunas šaulys Skofildas (Jaimz‘as Woolvettas) ir pasiūlo už tūkstančio dolerių premiją drauge nužudyti du blogiukus, peiliu išraižiusius vieno viešnamio prostitutės veidą. Pinigus surinko vargšės Dilailos bendradarbės, bet Skofildas nepasitiki vien savo jėgomis, todėl ir susiranda Menį.
Kadaise Menis buvo puikus „galvų medžiotojas“, bet dabar jau ir akys ne tokios taiklios, ir rankos išdavikiškai dreba. Bet prarasti vyras neturi ką, todėl šiek tiek padvejojęs sutinka. Tik su viena sąlyga – drauge privalo vykti senas Menio bičiulis Nedas Loganas (Morganas Freemanas).
Pasirodžius šiam filmui, prancūzų kino žurnale „Studio“ buvo paskelbta: „Reikia susitaikyti su tuo, kas ir taip aišku: naujas Clinto Eastwoodo filmas „Menantis pikta“ yra paskutinis vesternas kino istorijoje. Paskutinis jo skyrius, žanro epilogas“.
Toliau šiame žurnale rašoma: „Eastwoodas turėjo šį scenarijų jau 1982-aisiais, bet laukė, kol jam sukaks 62 metai – tiek, kiek jo personažui. Ir jis buvo teisus. Scenarijus negalėjo pasenti: jis yra už laiko ribų. O vesternas – tai žanras, kuris visąlaik flirtuoja su mitologija. Filmo scenaristas Davidas Peoplesas tą gerai suprato, bet jis mėgino siekti iki šiol netirtų gelmių.
Filmas nežaidžia su mitologija – jis pats yra jos gelmėje. Neperšviečiamoje tamsoje. Ten, kur joks Dievas nebeturi galios ir kur žmogus visam laikui pasmerktas tik pačiam sau. Ir tai blogiau už pragarą“.
