Nuo pat debiuto filme „Lūšnyno milijonierius“ Dev Patel ir toliau džiugina žiūrovus savo puikia vaidyba ir ilgalaike karjera Holivude. Jo vaidmenys dažnai būna su nuoširdžios komedijos prieskoniu, o pamatę jį ekrane, žiūrovai trokšta daugiau.
Daugeliui aktorių būtų sunku suvaldyti tokį kultinį pirmąjį vaidmenį ir šlovę atėjusią po jo… Tačiau D. Patel išliko savimi. Šio vyro emocinis ir fizinis diapazonas laikui bėgant tik didėjo ir jis toliau bendradarbiauja su ryškiausiais šiuolaikiniais režisieriais ir turi aiškią viziją visiems savo kūrybiniams sumanymams ir pasirodymams.
Po filmo „Lūšnyno milijonierius“ pasirodymo Patel ir toliau renkasi vaidinti sudėtingus personažus, turinčius užburiančią ir įtraukiančią istoriją. Po nuostabių vaidmenų filmuose „Žaliasis riteris“ ir „The Wonderful Story of Henry Sugar“ jo populiarumas tik dar labiau išaugo: jis tapo vienu ryškiausių ir mylimiausių šios kartos aktorių. O ypač, kai neseniai pasirodė jo režisūrinis debiutas „Monkey Man“, tikrai nėra geresnio laiko nei dabar, apžvelgti jo didžiausius karjeros hitus.
10. „Čapis“ (Chappie, 2015)
Pietų Afrikos Respublikos režisierius Neilas Blomkampas pasaulį užkariavęs sukurdamas mokslinės fantastikos šedevrą: „Devintasis rajonas“ pristatė dar vieną mokslinės fantastikos veiksmo trilerį „Čapis“. Tai vienas neįprasčiausių filmų apie robotus, kuriame atskleidžiamos neeilinės dirbtinio intelekto galimybės ir leidžiama pažvelgti į kitą etapą žmogaus egzistencijos istorijoje.
Daugumoje mokslinės fantastikos filmų vaizduojamos protaujančios mašinos bei robotai yra reprezentuojami, kaip netolimos ateities žudymo mašinos ir gali tapti žmonijos pražūties priežastimi. Tačiau režisieriaus Neillo Blomkampo filme „Čapis“ siūloma apsvarstyti priešingą dirbtinio intelekto situaciją. Kritikų nuomone filmas „Čapis“ yra lyginamas nuo istorijų apie legendinį Frankenšteiną iki gero tuzino fantastinių filmų apie robotus. Per filmo premjerą buvo uždirbta daugiau nei 4,6 milijonai JAV dolerių, o iš viso filmas pelnė rekordinę 94,8 milijonų dolerių sumą.
Netolimoje ateityje, Johanesburge, Pietų Afrikoje, gimsta filmo herojus Čapis. Jo kūrėjas Deonas, (jį suvaidino „Lūšnyno milijonieriaus“ žvaigždė Dev‘as Patel‘is) genialus ir geraširdis mokslininkas, dirbantis robotus gaminančioje įmonėje, trokšta prisidėti prie pasaulio gerovės. Jis nori sukurti ne žudymo mašiną, bet robotą, kuris gebėtų skaityti knygas, vertinti meną, jausti ir matyti pasaulį kaip normalus žmogus. Siekiant šio tikslo Deonas į Čapį sėkmingai įdiegia dirbtinio intelekto programą.
Mažasis Čapis yra tikras vunderkindas, iš savo amžiaus vaikų išsiskiriantis ir išvaizda, ir neeiliniais protiniais sugebėjimais. Tačiau jautri mašina, pakliuvusi į niurų nusikalstamos veiklos pasaulį pradeda jausti pyktį, agresiją, neapykantą ir norą žudyti – jis tampa visos šios neteisėtos veiklos marionete. Būdamas dar vaikas, nekaltas ir naivus, nesugebantis atskirti gero nuo blogo, Čapis lengvai apsigauna ir sutinka atlikti visus jam peršamus darbus taip įsiliedamas į prastos reputacijos pagarsėjusią gaują. Visa tai parodo, kokiame negailestingame pasaulyje mes gyvename, kur kiekvienu žmogaus poelgiu siekiama gauti naudos.
Filme akcentuojama dirbtinio intelekto gebėjimai prisitaikyti prie realių gyvenimo situacijų pabrėžiant jausmus, baimes, troškimus bei atskiriant gerą nuo blogo, parodoma ateities vizijos perspektyva, kur dirbtinio intelekto pranašumas užgožia žmogiškus trūkumus.
„Čapis“ – dvi valandas trunkantis mokslinės fantastikos trileris, persmelktas įtampos, veiksmo, dramos, komedijos ir psichologijos elementų. Tai filmas su netikėta pabaiga ir nelauktais posūkiais, kurie persipynę su jautriomis žmonijos egzistencijos pusėmis. Filmą galima vadinti pavykusiu dėl puikiai išvystytos ateities galimybių perspektyvos ir sąlyginio žmogaus netobulumo lyginant su jo sukurta dirbtinio intelekto mašina. (Žymantė Guogaitė)
9. „Kelionė be ribų“ (The Road Within, 2014)
Kino režisierės Gren Wells filme „The Road Within“ (liet. „Kelionė be ribų“) trys nepritampantys ir psichikos sutrikimų turintys paaugliai leidžiasi į gyvenimą keičiančią kelionę: Vincentas (akt. Robert Sheehan), sunkų Tureto sindromą turintis jaunuolis, po motinos mirties išsiųstas į gydymo įstaigą, anoreksikė Marija (akt. Zoe Kravitz) ir Aleksas (akt. Dev Patel), britas, sergantis gyvenimą žlugdančiu obsesiniu-kompulsiniu (OKS) sutrikimu.
Grupė išsiruošia į kelionę „pasiskolintu“ automobiliu su miglota idėja vykti prie vandenyno išbarstyti Vincento motinos pelenų. Juos persekioja psichikos centro terapeutė (akt. Kyra Sedgwick) ir griežtas Vincento tėvas (akt. Robertas Patrickas).
Pirmosios akimirkos kelyje yra akmeninės ir įtemptos, nes Aleksas ir Vincentas nuolat sukelia vienas kitam stresą. Kol veikėjai nurimsta ir atsipalaiduoja, priimdami vienas kitą tokius, kokie jie yra, su visais trūkumais, matome daug šauksmų, nesutarimo ir triukšmo.
Marija, juostoje yra šiek tiek maniakiškų svajonių mergaitės personažas. Ji istorijoje funkcionuoja kaip paslaptinga, lakoniška ir palūžusi mergina, kurią apibrėžia tik mūsų pagrindinis veikėjas ir jo noras ją išgelbėti. Vincentas, kaip mūsų herojus, pozicionuojamas kaip iš prigimties geras ir simpatiškas (smaragdinių akių Sheehan yra įtikinamas), tačiau jis priima abejotinus sprendimus ir kartais sunku už jį sirgti. Patel‘is, vaidinantis OKS sergantį Aleksą, yra išskirtinis, jo personažo kovai ir augimui suteikiantis žmogiškumo ir gilumo.
Šiame filme gerai dera geros savijautos akimirkos ir momentai, kai iš tiesų užjauti veikėjus. Nors kelionių siužeto koncepcija šiek tiek perdėta, peizažai gražūs, o trys jauni aktoriai sugeba išlaikyti susidomėjimą ir pramogą visą laiką. Norisi juos visus pažinti dar giliau, o tai, manau, rodo, kokie jie įtikinami. Buvo akimirkų, kurias buvo sunku žiūrėti ir kurios priverčia šiek tiek susijaudinti, tačiau buvo ir scenų, kuriose garsiai pasijuoksitei. Filmas iš tiesų leidžia pažvelgti į tai, ką reiškia sirgti psichikos liga, ypač paauglystėje, ir kokias komplikacijas jos sukelia. Apskritai, tai nėra tobulas filmas, tačiau dėl Kravitz, Patel ir Sheehan tikrai verta pažiūrėti šį filmą.
Juostoje svarbiausia žinutė, tai savęs priėmimas toks koks esi. Pasikartosime, jei mėgstate istoriją su neįtikėtinai įtikinamais personažais, kuriuos vaidina neįtikėtinai talentingi aktoriai, būtinai turite pažiūrėti šį filmą.
8. „Žmogus, kuris pažino begalybę“ (The Man Who Knew Infinity, 2015)
Dev‘ui Patel‘iui metas papildyti savo paletę naujais dažais. Šis talentingas aktorius iki šiol daugiausia vaidino gražius, nuoširdžius ir geranoriškus personažus ir dabar pasirodo filme „Žmogus, kuris pažino begalybę“ – čia jis pagarbus. Tai rimtas Matthew Browno biografinis filmas apie XX a. pradžios matematiką Srinivasą Ramanudžaną, kuris atrado dieviškumą sveikuosiuose skaičiuose. Ramanudžanas, kurio mokytoju buvo Kembridžo profesorius G. H. Hardis, galiausiai tapo pirmuoju indų kilmės mokslininku, gavusiu Trejybės koledžo (angl Trinity College) stipendiją.
Pirmą kartą jauną, vedusį Ramanudžaną sutinkame Madraso (dabar Čenajus) šventykloje Indijoje, kur jis lyg apsėstas braižo matematines formule ir užrašus. Nepaisydamas savo britų viršininko skeptiško požiūrio (arogantiškas Stephenas Fry’us), Ramanudžanas kreipiasi į Hardį (akt. Jeremy Ironsas) iš Trejybės universiteto su savo idėjomis. Netrukus jis palieka žmoną ir motiną ir išvyksta į Angliją. Iš pradžių priešinęsis įrodymams, galiausiai jis pateikia įrodymus, kurie, be kita ko, atneša atradimų skaičių skaidymo srityje, ir taip paniekina Kembridžo fanatikus bei sušildo klinikinio ateisto Hardžio, taip pat mokslininkų Bertrando Raselo (akt. Jeremy Northam) ir J. E. Littlewoodo (akt. Toby Jones) širdis.
Filme vyrauja tvarkinga produkcija (Kembridžo vietovės suteikia tikroviškumo), taip pat ir patogus istorinis pasakojimas. J. Ironsas, kaip ir D. Patel‘is, puikiai pataiko į emocinį krūvį, nes Ramanudžanas susiduria su prasidedančia tuberkulioze. Taigi, Patel‘is dabar pasirengęs išbandyti savo jėgas ne šventojo, o nusidėjėlio vaidmenyje.
Juostoje susipina įvairūs pramoginiai lygmenys: intelektualinė matematika ir akademinės konkurencijos realybė, istoriniai ir kultūriniai konfliktai tarp indų ir anglų tradicijų, požiūrių, išankstinių nuostatų ir įsitikinimų, emocinė meilė ir (arba) draugystė tarp vyrų, tarp vyrų ir moterų, tarp vaikų ir tėvų, nežmonišumas kitų žmonių atžvilgiu: karo kurstytojai ir pacifistai, religingi ir nereligingi, individai ir grupės, nesusipratimai ir emocinio intelekto stoka įvairiais aspektais.
Jei ir nesuprantate matematikos, tai nėra labai svarbu. Jos nežinojimas nepakeis bendro istorijos ir visų su ja susijusių lygmenų vertinimo.
Pagarba visiems, kūrusiems šį filmą. Talento ir galvos reikalaujanti juosta, Rašymas, vaidyba, operatoriaus darbas, režisūra – viskas puiku…
7. „Mumbajaus viešbutis“ (Hotel Mumbai, 2018)
2008-aisiais dešimt islamo teroristų organizacijos narių užpuolė Mumbajų. Žinoma, gal būt tai skamba kvailai – kaip dešimt vaikinų gali užpulti milijoninį miestą? Bet būtent tai yra viena priežasčių, kodėl verta pažiūrėti „Mumbajaus viešbutį” – nes jame dar galima pajusti pasaulio būseną iki bet kur ir bet kada galinčio ištikti teroristinio išpuolio, kai šio reiškinio nebijojome ir kai niekas nebuvo tam pasiruošęs.
Prabanga. Šitame filme – tai tikras saldainis akims… Aktorė Nazanin Boniadi, vaidinanti turtuolę iš Irano Zahrą su amerikiečiu vyru Davidu (akt. Armie Hammer) ir dar kūdikiu sūneliu atvykusi į Mumbajų pailsėti. Kaip jie kalba, ką jie vilki, ką jie valgo, ir, bene svarbiausia – tai kaip svarbius svečius aptarnauja istorinio viešbučio personalas pasakoja atskirą „Taj Palace“ užkulisių istoriją. Jau ko verta vien scena, kuomet vyriausiasis virtuvės šefas apžiūri savo darbuotojus rikiuotėje, tartum armijoje, o gal ir griežčiau – tikrinant panagių švarumą, marškinių baltumą, batų žvilgumą.
„Taj Palace“ – turtuolių šventovė, kurioje, regis, nieko blogo niekada negalėtų atsitikti. O jei ir atsitiktų, kas nors tuoj pat pakviestų apsaugą, blogiausiu atveju – policiją, juk taip? Todėl sunku įsivaizduoti viešbutį staiga atsidūrusį visiškoje teroristų apgultyje, kuomet žmonės lieka įkalinti savo kambariuose, bejėgiai, beginkliai, o atvėrę duris besibeldžiančiam liokajui sulaukia kulkos į galvą. Vienas po kito, iš vieno kambario į kitą. Metodiškai žudant „nuodėmingas turtingas kiaules“, berods taip per ausines aukas vadina jaunučius teroristus instruktuojantis jų vadas.
Taigi turtuolė Zahra vakarieniauja su Davidu restorane, kūdikį palikusi savo liukso kambaryje su aukle, kai pasigirsta šūviai. Akimirksniu viešbučio svečiai ir aptarnaujantis personalas tampa lygūs – visi kovojantys dėl savo išlikimo. Ir vis dėl to, gal būt dėl indų mentaliteto, o gal dėl žmogiško orumo besididžiuojant atliekamu darbu, tačiau lygybės čia būta mažiau nei galima tikėtis – kai kurie viešbučio darbuotojai, kaip antai padavėjas Arjun (akt. Dev Patel) rizikuoja savo gyvybe ir daro viską, kad svečiai ir toliau jaustųsi… svečiais. Dev Patel šiame vaidmenyje tiesiog sužavi.
Filmas yra svarbus, kaip žmonių patirtos baimės ir netekčių atminimas. Paremtas tikrais įvykiais. Svarbus ir tuo, jog parodė, kaip visiškai nepasiruošęs tokiai atakai buvo Mumbajus – su teroristais kovėsi vos keli pistoletais ginkluoti policininkai. Parodė turtingųjų pažeidžiamumą ir personalo orumą. Tai filmas, kuriame padavėjas tampa didvyriu tiesiogine prasme. Tai filmas, kurį verta pažiūrėti. Tai filmas, kuris įkvepia – nes parodo, kad galiausiai svarbūs lieka tik žmogaus santykiai su žmogumi. Tai filmas, kuris gąsdina, nes per ausines nurodymus davęs vyras iki šiol nebuvo surastas… (Vaiva Rykštaitė)
6. „Geriausias egzotiškas „Marigold“ viešbutis“ (The Best Exotic Marigold Hotel, 2011)
Romantinė komedija ir truputį drama apie krūvelę pagyvenusių žmonių, išvykusių savo pagyvenusias dienas praleisti vos bestovinčiame viešbutyje Indijoje. Nors, tiesą sakant, tai buvo panašiau ne į viešbutį, o į senelių prieglaudą su lengvai išprotėjusiais patarnautojais.
Filmas iškart pradedamas nuo kurioziškų situacijų, duodančių suprasti, kad tai bus lengvabūdiškas 2 valandų trukmės kūrinys. Ir tai visiška tiesa. Tai lengvai susižiūrintis filmas, kuris, būdamas labai paprastas, savyje turi ir gan rimtų minčių. Senatvės nelaukia nei vienas, o šis filmas yra puikus pavyzdys kaip nereikia praleisti senatvės ir, tuo pačiu, kaip ją reikia praleisti.
Vaidyba. Nors aktorių komanda tikrai nebloga, bet kažko stebuklingo reiktų nesitikėti. Tačiau čia yra labai gerų cinkelių. Visų Džeimsų Bondų motinėlė Judi Dench šiame filme vaidina… visiškai palaužiamą, nesavarankišką moterį. Ji negali pati atlikti net paprasčiausių dalykų. Tuo tarpu Maggie Smith, geriau šiuo metu žinoma kaip beveik geriausias personažas iš Hario Poterio, o anksčiau žinota kaip viena geriausių ir draugiškiausių moterų kino filmuose, šiame filme vaidina elementarią nupezusią rasistę. Tai pamatyti tikrai verta. Po turiningos kelionės į Džaipurą pensininkai sužino, kad viešbutis yra griūvantis, o jam vadovauja energingas, bet nepajėgus jo valdyti vadybininkas Sonis Kapūras (puikusis Dev Patel). Į viešbutį persikelia Sonio motina, tikėdamasi įtikinti sūnų investuoti į saugesnį, atsiperkantį darbą. Dev atliktas vaidmuo tikrai kupinas emocijų ryškumo, meilės savo darbui ir noro nepasiduoti, jis tiesiog jomis alsuoja.
Didžiausia filmo silpnybė yra siužeto jausmingumas. Filmo pabaigoje susijungiančios personažų istorijos ir iš to sekantis finalas yra banalokas, tačiau stipriai juostos nepagadina. Virškinant bendrą filmo vaizdą, viskas susidėlioja į savo vietas ir galima pripažinti, kad filmas geras ir jausmais stipriai nepagadinamas. Tiesiog prieš žiūrint privaloma žinoti, jog banalių jausmingų scenų filme tikrai nemažai.
Ir taip, visas filmas nufilmuotas Indijoje. Savotiškas žavesys. Galiu pasakyti, kad filmą be abejo galima ir įdomu pažiūrėti. Gražus, jausmingas filmas apie senatvę ir šiaip apie įvairiausius gyvenimo kuriozus. (Buržujus)
5. „Liūtas“ (Lion, 2016)
Šešiems „Oskarams“ nominuota režisieriaus Gartho Daviso drama „Liūtas“ – tai pasakojimas apie vieno, iš mažo Indijos kaimelio kilusio vyro kelionę namo, nusidriekusią tarp Indijos ir Australijos, ir trukusią net 25-erius metus. Viskas prasideda dar 1986 m., kai mažas, penkių metų berniukas, vardu Saru (vaid. Sunny Pawaras), belaukdamas savo brolio, užsnūsta geležinkelio stotyje stovinčiame traukinyje. Tačiau atsibudęs pamato, kad traukinys pajudėjo ir jau lekia jam visai nepažįstamomis vietoms, tolyn nuo jo gimtųjų namų. Traukinio vagone jis vienut vienas, visos durys uždarytos, o langų grotos pernelyg siauros, kad būtų galima iššokti ir pabėgti. Mažylis bando šauktis pagalbos, bet niekas jo negirdi. Praradęs viltį, pavargęs ir išalkęs, jis užmiega ir taip nukeliauja daugiau nei 1600 kilometrų į Indijos gilumą, kol galų gale išsilaipina Kalkutoje.
Berniukas bando kreiptis pagalbos, prisimindamas tik savo gimtojo miestelio pavadinimą, mamos ir brolio vardą, paradoksalu, tačiau milijoniniame mieste dėl skirtingo dialekto jo beveik niekas nesupranta arba nieko nėra girdėję apie tokį mažytį miestelį, kurių Indijoje turbūt yra tūkstančiai. Būtent Kalkutoje žiūrovams atskleidžiama kontrastingoji – pasiturinčiųjų ir vargingųjų, gyvenančių gatvėse, po tiltais, krantinėse, geležinkelio stotyse ir t. t., Indijos pusė. Kuri, rodos, mums vakariečiams, jau turėtų būti pažįstama, tačiau kas kartą susidūrus su ja, vis stebinanti iš naujo.
Šioje Saru kelionės atkarpoje per vieno mažo žmogaus istoriją paliečiama ir dar daugybė kitų, skaudžių ir bendražmogiškų, socialinių problemų – net tik socialinė nelygybė, bet ir neveiksni teisinė arba socialinės apsaugos sistema, liečianti tiek policiją, tiek vaikų globos namus, didžiųjų miestų ir regioninių miestelių atskirtis žiniasklaidoje, kriminaliniai nusikaltimai, prekyba vaikais ir seksualinis išnaudojimas, bei tūkstančiai, tūkstančiai kasmet dingstančių žmonių. Kai Saru atsiduria policijos nuovadoje, ir regis jau viskas turėtų išsispręsti, paaiškėja, kad jie negali nustatyti iš kur atvyko berniukas.
Tuomet Saru patenka į vaikų globos namus, kurie vien dėl savo apleistumo, griežtos tvarkos, ir architektūrinės kompozicijos labiau primena kalėjimą. Ir taip, šioje vietoje klęsti vaikų seksualinis išnaudojimas, kurį legitimuoja patys vaikus prižiūrintys darbuotojai. „Tik grąžinkite ryte, gerai?“ – pasako vienas tokių „apsaugininkų“, kuomet svetimas vyras išsiveda vieną iš čia patekusių berniukų.
Suaugusio Saru vaidmenį atlieka Dev‘as Patel‘is ir jis čia puikus. Galų gale Saru iš globos namų išgelbėja pora iš Australijos (vaidina Nikolė Kidman ir David Wenham) ir kaip žiūrovai atsipūtę jau galime džiaugtis – „Ak, kokie jie geri, išgelbėjo vargšą Indų berniuką!“ (iš tiesų net du). Bet kur kas didesni vargšai būtume mes, kuomet įsivaizduotume ar susidurtume su panašiais atvejais realybėje. Šio filmo prasmė ir poveikis, arba net drįsčiau sakyti, galia – slypi ne tik jo vizualiai gražioje ir jaudinančioje vieno vyro gyvenimo istorijoje, bet būtent atgalinio ryšio su žiūrovu galimybėje, veidrodžio atgręžime į mus pačius, į mūsų visuomenę, kuomet pripažintume savo silpnumą.
Kuomet Saru suprato, kad vis dėlto norėtų susirasti savo tikrąją šeimą? Nepaisant to, kad užaugo mylinčioje šeimoje, kuri užaugino ne tik jį, bet ir iš tos pačios Indijos atkeliavusį netikrą jo brolį, persikėlęs studijuoti ir dirbti į Melburną, ir patekęs į dar vieną, įvairiatautę miesto ir universiteto bendruomenę, Saru jaučiasi vienišas. Apie planą susirasti savo biologinę šeimą, iš pradžių jis papasakoja tik mylimai merginai, bijodamas įskaudinti jį užauginusius tėvus, ypač mamą. O planas ne iš lengvųjų, kai prisimeni vos kelias detales. (Gintarė Visockytė)
4. „Žaliasis riteris“ (The Green Knight, 2021)
Pastaruoju metu (ypač po beprecedentės „Sostų karų“ sėkmės visame pasaulyje) labai išpopuliarėjus istorinės tematikos ir nuotykių superprodukcijoms kinematografininkai karštligiškai ieško tokiems filmams tinkamų herojų.
Įspūdingu 2021-ųjų vasaros reginiu tapęs „Žaliasis Riteris“ pasakoja apie dar ankstesnius laikus, kuomet britų žemes valdė legendinis karalius Artūras. Apie išmintingą valdovą ir išmanų strategą bei jo ištikimiausius pagalbininkus Apvaliojo stalo riterius sukurta daug filmų. Beveik visi jie išnaudoja sero Thomaso Malory knygą „Artūro mirtis“.
Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.
„Žaliojo Riterio“ scenarijus parašytas ne pagal chrestomatinę T. Mallory knygą, o pagal kitą kūrinį – XIV a. anoniminio autoriaus poemą „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“. Ją britai iš senosios anglų kalbos vertė į šiuolaikinę net tris kartus, vieną kartą – pats J.R.R Tolkienas).
Seras Gaveinas (jį vaidina nūnai populiarus indų aktorius Dev‘as Patel‘is) yra Apvaliojo stalo riteris ir karaliaus Artūro vaikaitis. Kartą prieš Kalėdas jis atvyko į karaliaus pilį Kamelotą, kurioje kartą per metus valdovas kelią puotą savo bičiuliams riteriams. Įprastai prie vaišių stalo riteriai giriasi savais ir aptarinėja kitų žygdarbius, bet šį kartą vakaro scenarijų brutaliai sujaukia į pilies menę įjojęs milžinas raitelis. Nekviestas svečias siūlo karaliaus bičiuliams į žaidimą panašią dvikovą. Tam, kuris jį įveiks vienu smūgiui, Žaliasis Riteris žada atiduoti savo galios ženklą. Bet lygiai po metų jis sugrįš atsakomajam mūšiui.
Poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ ir anksčiau buvo interpretuojama, pritaikant teksto prasmes prie nuolat besikeičiančio pasaulio politinių aktualijų ar religinio konteksto – tai kaip komentaras apie Anglijos bei Velso konfrontaciją, tai kaip stabmeldystės ir katalikybės istorijos iliustracija.
Dabartinėje interpretacijoje taip pat ryškios dabar aktualios aliuzijos, pavyzdžiui, feminizmo diskursas: nors pagrindiniai istorijos veikėjai yra vyrai riteriai, tačiau jų veiksmus neretai nulemia moterų valia: sero Gaveino motina burtininkė, mylimoji Eselė, gundytoja ledi Bertilak (abi pastarąsias vaidina Alisija Vikander), kelionėje sutikta šventoji Vinifreda ir milžinės.
Taip šaunuolis riteris tampa ne tik likimo žaislu, bet ir valdingų moterų manipuliavimo objektu.
Modernios permainos užšifruotos net naujojo filmo pavadinime. Anksčiau (nuo viduramžių laikų) žalia spalva buvo asocijuojama su velnio kėslais ir darbais. Dabar gi Žaliojo riterio (akt. Ralphas Inesonas) įvaizdis turi aiškiai ekologinį atspalvį: jis kartais piešiamas gan tiesmukai – vos tik riterio kirvis paliečia žemės paviršių, jis nusidažo žalia samanų spalva.
Dėl pandemijos „Žaliojo Riteris“ kino premjera buvo atidėliojama daugiau nei metus. Bet laukti tikrai buvo verta. Nes tai filmas, kurį privalu žiūrėti dideliame ekrane. (Gediminas Jankauskas)
3. „Lūšnyno milijonierius“ (Slumdog Millionaire, 2008)
Šis filmas – Dev Patel vaidybos kine debiutas, ir kaip žinome, tikrai sėkmingas ir žiūrovus pakerėjęs. Tai istorija apie Jamalą Maliką, 18-metį našlaitį iš Mumbajaus lūšnynų, kurio gyvenimas pasikeičia amžiams. Visai šaliai stebint indišką „Kas nori tapti milijonieriumi?“ viktoriną, vyruką nuo stulbinančios 20 milijonų rupijų sumos skiria tik vienas klausimas. Kai šou nakčiai padaro pertrauką, policija suima Jamalą dėl įtarimų sukčiavimu, nes visiems sunku patikėti, kaip paprastas gatvės vaikis gali tiek daug žinoti.
Visais įmanomais būdais bandydamas įrodyti savo nekaltumą, vyrukas papasakoja savo gyvenimą lūšnyne, kur jis augo kartu su broliu, apie jų klajones, žiaurius susidūrimus su vietinėmis gaujomis ir apie Latiką, merginą, kurią mylėjo ir prarado. Kiekvienas jo gyvenimo tarpsnis atskleidžia vieno iš viktorinos klausimų atsakymus, o taip pat jo sunkaus bei painaus gyvenimo istorija parodo iš kur jis žino atsakymus į tokius, iš pažiūros, sudėtingus klausimus.
Ši kriminalinė drama paremta bestseleriu tapusia knyga, kurią parašė indų rašytojas ir diplomatas Vikas Swarupas. Knygoje pasakojama apie jauną, išsilavinimo neturintį vyruką, kuriam pasisekė sudalyvauti televizijos viktorinoje su galimybe laimėti piniginį prizą.
Originali idėja ir buvo tokia. Režisierius Danny‘as Boyle‘as, kurį galbūt prisimenate iš tokių filmų, kaip „Traukinių žymėjimas“ ir „Paplūdimys“, nusprendė sujungti Holivudą su Bolivudu. Iš to išėjo klasikinė istorija apie nepasiturintį, bet sąžiningą vyrą, kuris daug pasiekia – tai šiek tiek panašu į Pelenės istoriją.
Bet filmas apie svajonių išsipildymą savo kūrėjams pelnė daug apdovanojimų. Jie laimėjo keletą Oskarų, Auksinių Gaublių ir „Screen Actors Guild“ apdovanojimą. Kaip matome dėl pajamų filmas irgi skųstis negali. Kūrėjai sugebėjo suderinti Indijos lūšnynų dramą su pasaką primenančiais stebuklais, kurie suteikė žiūrovams vilties dėl ateities.
2. „Deivido Koperfildo istorija“ (The Personal History of David Copperfield, 2019)
Armando Iannucci nepaprastai simpatiškoje, genialioje Charleso Dickenso „Deivido Koperfildo“ ekranizacijoje atsiskleidžia autoriaus žmogiškumas ir optimizmas, nors galbūt ir tamsesnės romano pusės sąskaita. Neįtrauktas liūdnas Koperfildo meilės Doros likimas, taip pat nėra kelių garsių eilučių. Gerbėjai, atėję į šį filmą, tikėdamiesi jo pačio lūpomis išgirsti geriausias rašytojo frazes, gali likti nusivylę. Tačiau Iannucci ir scenarijaus bendraautoris Simonas Blackwellas sumaniai ir lengvabūdiškai siekia pradėti viską iš naujo, šiek tiek pakreipti interpretaciją, pasitelkti įvairius aktorius ir dar kartą pabrėžti, kad Koperfildas ieško ne tik laimės, bet ir tapatybės, ypač savo, kaip rašytojo, tapatybės. Ir jie tai daro su didžiuliu gyvenimo džiaugsmu.
Čia yra viltingos „uodegos vizginimo“ energijos varomoji jėga ir mėgavimasis drama ir absurdu, didesniais už gyvenimą personažais ir grynu, beveik sapnišku visko, kas vyksta, beprotiškumu. Tam tikra prasme Iannucci grįžo į skečų komedijų pasaulį, kuriame dirbo prieš kurdamas iššaukiančiai tamsią ar satyrinę medžiagą. Juostoje yra mažytė siurrealistinė užuomina į Monty Python’s „The Meaning of Life“, ir tai labai gerai veikia.
Dev‘as Patel‘is yra atviras ir nuoširdus jaunasis herojus Koperfildas, kurį auklėja auklė Peggotty (puiki Daisy May Cooper vaidyba), kuri pirmoji įžiebia jam meilę kalboms. Tačiau kai jo jautri našlė motina (akt. Morfydd Clark) išteka už nekenčiamo ir smurtaujančio pono Murdstone’o (akt. Darren Boyd), o šis savo šiurpią seserį Džeinę (akt. Gwendoline Christie) paskiria namų tvarkytoja, vargšas Deividas išsiunčiamas į įvairias vietas, kai kurios iš jų yra mažiau svetingos nei kitos. Tai ir butelių gamykla (garsėjanti kaip pirmapradė siaubo scena paties Dikenso vaikystėje), ir mokykla, ir advokatų kontora, ir jo baisiosios tetos namai kaime: Betsey Trotwood (akt. Tilda Swinton), kuri gano asilus nuo savo lauko ir maloniai šelpia savo vargšą nuomininką poną Dicką (akt. Hugh Laurie). Būtent turtingoji Betsey remia Deivido kilimą į džentelmeno statusą, o jis jai atsilygins dosniai atskleisdamas sąmokslą pavogti visus jos pinigus.
Savo nuotykių metu Deividas taip pat susidurs su šiurpiai parazituojančiu Urijahu Heepu (akt. Ben Whishaw, vaidmuo toks puikus, kad sunku nusakyti), kuris klastingai skatina savo darbdavio pono Vikfildo (akt. Benedictas Wongas) alkoholizmą. Danielis Peggotis (akt. Paul Whitehouse) žavus, bet problemiškas Deivido draugas iš aukštesniosios klasės, čia yra ir Stirfortas (akt. Aneurin Barnard) ir, žinoma, neišsenkamai optimistiškas ponas Micawberis ir jo atsidavusi žmona – vienu žingsniu priekyje skolų išieškotojų, o paskui galutinai atsiduria jų gniaužtuose.
Ir galiausiai yra šunį mylinti Dora, kurią Deividas, deja, įsimyli. Ją vaidina Morfydd Clark ir galbūt tai rodo desperatišką ir freudišką Deivido poreikį santuokoje atkurti prarastą namų jaukumą. Puikiu romantinių komedijų stiliumi, Deividas nemato tikrosios meilės po savo nosimi: Vikfildo protinga ir graži dukra Agnes (akt. Rosalind Eleazar).
Iannucci akcentuoja raumeningą istorijos eigą–- galbūt dėl to jis nekreipia dėmesio į patosą ir suaugusiųjų liūdesį, nors daug dėmesio skiriama skurdui ir benamystei. Tačiau viskas dūzgia ir žvanga kaip pinbolo mašina, ir tai yra jaudinanti, linksma, turininga patirtis.
1. „Monkey Man“ (2024)
Indų mitologijos ištakomis ir ryškiais Mumbajaus gatvių atspalviais alsuojantis filmas „Monkey Man“ yra drąsus Dev‘o Patel‘io režisūrinis debiutas – žiaurus ir jaudinantis keršto, tapatybės ir atpirkimo problemų nagrinėjimas. Filmo veiksmas vyksta miesto, kuriame egzistuoja ryški atskirtis tarp pasiturinčio elito ir nuskurdusių masių, fone. Kid (liet. Vaikis), kurį vaidina pats Dev‘as Patel‘is, po gorilos kauke pasislėpusi šešėlinė figūra, blaškosi žiauriame nelegalių kovų klubų pasaulyje, kur kiekvienas smūgis yra desperatiškas bandymas išgyventi. Metų metus slopinęs pyktį, jis atranda būdą, kaip prasiskverbti į grėsmingo miesto elito būrį. Kamuojamas savo vaikystės traumų, išryškėjusių leidžiant laiką arti savo priešų, Kidas pradeda savo negailestingą planą atkeršyti iš jo viską atėmusiems vyrams.
Dev‘o personažas Kidas įkūnija įdomų istorijos perteikimo pasirinkimą, kuris daug pasako apie jo kelionę ir filme nagrinėjamas temas. Kido vardas, tiksliau, jo tradicinio vardo nebuvimas, atlieka svarbų vaidmenį suprantant jo personažą ir platesnę istoriją. Kido anonimiškumas yra beveidės, bevardės, atskirtos visuomenės egzistencijos metafora. Nesuteikdamas Kidui konkretaus vardo, Patelis paverčia jį kiekvieno žmogaus, kovojančio prieš priespaudą ir neteisybę, simboliu. Šis pasirinkimas turi didelį atgarsį filmo veiksmo kontekste – visuomenė yra smarkiai susiskaldžiusi pagal turtą, galią ir klasę, o tai išryškina sunkią padėtį tų, kurie dažnai lieka nepastebėti ar nutildyti dominuojančių korupcijos ir elitizmo jėgų.
Patelis, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose „Lūšnynų milijonierius“ ir „Liūtas“, šiame kartu su vizionieriumi, prodiuseriu Jordanu Peele’u sukurtame filme iš naujo sukuria save, savo pasakojimą suliedamas su neoniniais, morališkai dviprasmiškais šiuolaikinės Indijos peizažais. „Monkey Man“ – tai ne tik pasakojimas apie asmeninį kerštą, bet ir aštri socialinio susisluoksniavimo ir jame įsigalėjusios korupcijos kritika.
Įkvėptas nenugalimos Hanumano, garbinamos dievybės, simbolizuojančios stiprybę ir ištikimybę, dvasios, „Monkey Man“ pasineria į jauno vyro, kurį persekioja traumuojanti praeitis ir kuris užsidega nepasotinamu teisingumo troškimu, vidinę būseną. Vaikino rankos, randuotos ir paslaptingos, tampa chaoso įrankiais, kai jis pradeda kruopščiai suplanuotą kryžiaus žygį prieš grėsmingus miesto sindikatus. Su kiekvienu nugalėtu priešu jo kelionė virsta platesne visuomenės ligų – korupcijos, išnaudojimo ir nenugalimos prarajos tarp turtingųjų ir vargšų – apžvalga.
Hanumano, kaip gynėjo ir galios suteikėjo, vaidmuo siejasi su Kido misija pasipriešinti miesto elitui, kuris engia atstumtuosius. Filme vaizduojama hidžros bendruomenė – istoriškai marginalizuota trečioji Indijos lytis – ir Kido sąjunga su ja – yra paralelė su Hanumano gailestingumu ir pagarba visoms būtybėms, išryškinant solidarumo ir kovos už atstumtųjų bendruomenių orumą ir pagarbą temas. Filmo estetika, kurioje susilieja žiaurus realizmas ir stilizuotas smurtas, yra įkvėpta Indonezijos veiksmo filmų pašėlusios energijos, ypač atspindinčios tokių kūrinių kaip „The Raid“ pašėlusį tempą ir psichologinį poveikį. Patelis režisuodamas užtikrino, kad kovos scenos būtų ne tik fizinio meistriškumo demonstravimas, bet ir pagrindinio herojaus vidinės sumaišties ir nenumaldomo siekio atkeršyti išraiška.
„Monkey Man“ istoriją praturtina dinamiškas garso takelis, kurį meistriškai sukūrė Jedas Kurzelis. Muzika – pulsuojančių ritmų ir įtaigių melodijų derinys – sustiprina filmo intensyvumą, perteikdama Kido kovos su korupcijos titanais dvasią. Galima sakyti, jog šis filmas yra įspūdingas Dev‘o Patel‘io kaip pasakotojo ir kūrėjo evoliucijos liudijimas. Tai filmas, sujungiantis mitologiją su šiuolaikiškumu, asmeniškumą su politika ir siūlantis įtikinamą pasakojimą apie žmogų, kuris, kaukėtas ir atstumtas, pakyla, kad mestų iššūkį sisteminei šalies neteisybei. Pirmasis Patelio blynas visai neprisvilęs:„Monkey Man“ ne tik įtraukia žiūrovus savo skoningai žiauriu istorijos, muzikos ir Mumbajaus vaizdų mišiniu, bet ir verčia susimąstyti apie teisingumo ir tylos kainą priespaudos akivaizdoje. (Gabrielė Plikynaitė)
