Kine egzistuoja ypatingas subžanras, kuris atspindi draugystės ir bičiulystės esmę, tai – draugų drama. Šie filmai, kuriems dažnai būdingas unikalus humoro, dramos ir gilių emocijų derinys, pavergė viso pasaulio žiūrovų širdis. Todėl šiandien pasinersime į geriausių bičiulių dramų filmų pasaulį, kurie yra įsimintini, paveikūs ir patrauklūs. Tyrinėdami šiuose filmuose vaizduojamą visą gyvenimą trunkančios draugystės dinamiką, galime geriau suprasti žmogaus būseną ir draugystės galią.
Geriausio draugo dramos filmų pasaulis mums siūlo pažvelgti į visą gyvenimą trunkančios draugystės grožį. Įtraukiantys pasakojimai, stiprus personažų susižaidimas ir universalių temų nagrinėjimas yra mūsų pačių gyvenimo ir patirties veidrodis. Įsijautę į šių kinematografinių draugysčių dinamiką ir sudėtingumą, geriau suprantame draugystės svarbą ir jos transformuojančią galią. Toliau mėgaudamiesi ir švęsdami šiuos filmus, pažvelkime į dešimtuką šių, kuriuos paruošėme jums ir prisiminkime jų skleidžiamą neblėstančią žinią, jog siekiant savo svajonių, išgyvenant gyvenimo pakilimus ir nuosmukius, ištikimas ir palaikantis draugas šalia gali viską pakeisti.
10. „Klystkeliai“ (Sideways, 2004)
„Praėjusį vakarą vyko degustacija“, – paaiškina Milesas Raymondas, vieną iš tų alkoholinių rytmečių, kurie prasideda po pietų ir nekantriai artėja prie pirmojo gėrimo. Štai kodėl jis šiek tiek susiraukęs. Suprantate, jis nėra alkoholikas, jis – enofilas, o tai reiškia, kad gali dar ilgai ištarti prancūziškų vynų pavadinimus po to, kai dauguma žmonių jau būtų praradę sąmonę.
Milesas – anglų kalbos mokytojas vidurinėje mokykloje, kurio santuoka žlugo, ir kurio romanas, regis, taip pat žlunga, o motina, matyt, supranta, kad kai jis ją aplanko, tai daro todėl, kad ją myli, ir taip pat todėl, kad jam reikia pavogti šiek tiek jos pinigų. Milesas nėra tobulas, bet dėl to, kaip jį vaidina Paulas Giamatti, atleidžiame jam jo nusižengimus, nes labiausiai jis nusižengia pats sau.
Mileso draugas Džekas po savaitės ves. Atrodo, kad jie turi mažai ką bendro. Džekas – stambus, šviesiaplaukis, linksmas vyriškis, pasiekęs vidutinio amžiaus „mėsingo gražumo“ viršūnę, o Milesas atrodo kaip… na, jei žinote, kas yra Harvis Pekaras, taip Giamatti jį vaidino ankstesniame savo filme, tai jis toks. Tačiau Džekas ir Milesas draugauja nuo koledžo laikų, ir jų draugystė išlieka, nes kartu jie sudaro gana vientisą asmenybę.
Milesas, kaip pabrolys, nori nusivežti Džeką į savaitės trukmės mergvakarį Kalifornijos vyno šalyje, ir tai yra visiškai logiška, nes kad ir ką alkoholikas sakytų, jog planuoja, iš esmės jis planuoja gerti. Džeko priklausomybė kitokia, tai – moterys. „Mano dovana tau, – sako jis Milesui, – bus ta, kad tu su kažkuo permiegosi“. Tačiau Milesas yra toks akivaizdžiai nepanašus į lovos reikalų žinovą, kad jam tai būtų ne tiek dovana, kiek mankštos programa.
Džekas (akt. Thomas Hadenas Čerčas) filme, nelabai sėkmingas aktorius. Taigi, abu vyrai išvyksta į vyno šalį, ir tai, kas nutiks per kitas septynias dienas, tampa geriausia metų žmogiškąja komedija – komedija, nes juokinga, ir žmogiška, ir stebėtinai jaudina.
Žinoma, jie sutinka dvi moteris. Maja (akt. Virginia Madsen), kuri padavėja restorane, kuriame anksčiau dažnai užsukdavo Milesas, norėdamas pasiilgti, bet ne prisiliesti. Ji baigia sodininkystės studijas, yra graži, malonaus būdo. Kitą dieną jiedu susipažįsta su Stefanija (akt. Sandra Oh), vyninės degustacijos salės pilstymo mergina, ir kai paaiškėja, kad abi moterys pažįstamos, Džekas užantspauduoja „sandorį“ dvigubu pasimatymu, prisiekdamas Milesui tylėti apie artėjančią santuoką.
Milesas turi daug ką nutylėti. Jis jau daug metų serga įvairiomis depresijos formomis, ir nenuostabu, nes alkoholis – depresiją sukeliantis vaistas. Jis vis dar myli savo buvusią žmoną ir sielvartauja dėl palaimos, kuri galėjo būti jo, jei nebūtų pragėręs santuokos.
Filmą pagal Rexo Picketto romaną parašė Payne’as ir Jimas Tayloras. Viena iš jo mielų savybių yra ta, kad visi keturi personažai tikrai būtini. Moterys nėra siužeto patogumai, o sudėtingo romantinio ir net terapinio proceso elementai. Milesas myli Mają ir myli ją jau daugelį metų, bet negali prisiversti žengti žingsnio, nes romantika reikalauja tikslumo ir blavaus proto vėlai vakare, o tai nėra pats geriausias Mileso dienos metas. Džekas geidžia Stefanijos ir atsitiktinai, net žiauriai, apsimeta ją mylįs, nors apgaudinėja savo sužadėtinę.
Tai, kas vyksta tarp jų, filmo esmė, todėl čia turėsite pažiūrėti patys, tik pažymėsime, kad Giamatti ir Madsen turi sceną, kurioje vyksta vienas švelniausių ir labiausiai širdį draskančių dialogų, kuriuos girdėjome jau seniai. Įvyksta keletas siaubingų nesusipratimų (ir dar blogesnių supratimų), tragedija susipainioja su šmaikštumu. Laimė dalijama ten, kur reikia, ir nesuteikiama ten, kur nusipelnoma, o filmo pabaigoje norisi ją pamatyti dar kartą. Tikrai puikus filmas artėjančio rudens vakarui praskaidrinti.
9. „Telma ir Luiza“ (Thelma and Louise, 1991)
Jeigu šį filmą būtų sukūrusi moteris, jis, tikriausiai, būtų vadinamas feministiniu. Režisierius Ridley Scottas į tokį apibudinimą aiškiai nepretendavo, bet pasireiškė kaip subtilus moters sielos žinovas.
Dvi draugės Telma Dikinson ir Luiza Sojer yra „balzakiško“ amžiaus moterys, kurioms gyvenime tiesiog pritrūko sėkmės ir laimės. Abi mirtinai pavargo nuo kasdienybės rutinos ir pajuto nenumaldomą norą nors trumpam iš jos ištrūkti. Jos jau suplanavo ramų savaitgalio poilsį tyliame kalnų namelyje, bet net ir šiai jų kukliai svajonei nelemta išsipildyti.
Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ radau tokį komentarą: „Jeigu pavadintume filmą „Telma ir Luiza“ moteriška juosta apie kelionę, tai būtų taiklu, bet ne visai sąžininga filmo atžvilgiu, kadangi yra tikimybė sumenkinti jo reikšmingumą.”
Tai istorija apie pavargusią namų šeimininkę (Geena Davis) ir jos pašaipią, gyvenimo išvargintą draugę (Susan Sarandon), kuriuos važiuoja savaitgaliui pasilinksminti. Kelionė baigiasi nusikaltimu, kai viena iš jų nužudo galimą prievartautoją.
Filmo pasirodymo metais jis palietė jautrias stygas žiūrovų sielose, nepriklausomai nuo jų lyties, rasės ir socialinio statuso. Jis iki šiol jaudina žiūrovus , ir ne tik todėl, kad suteikė feministinį atspalvį žanrui, kuris iki šiol priklausė išskirtinai vyrams“.
Režisierius surado puikia formą savo kūriniui, kurį savaip interpretuoti gali skirtingų pomėgių žiūrovai. Vieniems „Telma ir Luiza“ yra kriminalinė drama apie dvi moteris, aplinkybių priverstas nužudyti vulgarų smurtautoją iš diskotekos. Kiti filme pamatys jaudinančią melodramą apie dvi laimės gyvenime nesuradusias moteris, įsipainiojusias į mirtinai pavojingą avantiūrą. Treti „Telmą ir Luizą“ visų pirma vadins tradicinės struktūros „kelio filmu“ su tragiška pabaiga Didžiajame Kanjone, kuri pateikta kaip beveik religinės ekstazės aktas, įprasmintas gražiame sustingusiame finaliniame kadre.
Aktorių Susan Sarandon ir Geenos Davis duetas, be abejonės, yra viena įsimintiniausių porų XX a. kine.
Dar viena citata iš knygos „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“: Sarandon ir Davis įkūnija paprastas Amerikos moteris, kurioms tenka nugalėti būties sunkumus (nuobodūs vyrai, žudantis darbas, bedžiaugsmis gyvenimas) stengiantis tiesiog išlikti.
Ridley Scottas parodo JAV žalias lygumas ir mėlyną dangų, kurie tapo įprastu Amerikos svajonės mitu. Būtent ši praraja tarp svajonės ir šiurkščios realybės suteikia filmui socialinę įtampą“. (Gediminas Jankauskas)
8. „Karalius žvejys“ (The Fisher King, 1991)
Sugebėjimu originaliai fantazuoti ir kartu kelti siurrealistinį šiurpą su režisieriumi Terry Gilliamu šiuolaikiniame kine gali konkuruoti nebent Timas Burtonas. Abu puikiai valdo ir absurdo logika, be kurios jųdviejų kūrybos neįmanoma įsivaizduoti. Ir abu mielai renkasi pasakiškus siužetus tik tam, kad įrodytų, jog būtent stebuklinėse istorijose yra daugiau išminties ir gyvenimiškos tiesos, nei pačiose realistiškiausiose dramose.
Pradėjęs kinematografinę karjerą drauge su britų juodojo humoro trupe „Monty Python“, su kuria puikiai įvaldė klasikinės burleskos ir satyrinio grotesko priemones, vėliau T. Gilliamas savo talentą tobulino, kurdamas antiutopijas („Brazilija“, „Dvylika beždžionių“, „Zero teorema“) arba ekranizuodamas chrestomatines pasakas („Broliai Grimai“, „Barono Miunhauzeno nuotykiai“).
Pristatant jo filmą „Karalius Žvejys“, žurnale „KINAS“ (1992 m. nr. 4) buvo taikliai pastebėta: „Ar Terry Gilliamas iššaukia neįtikėtiną ateitį, ar prikelia praeities legendas, jis visada yra svajonių kurstytojas, burtininkas, raganius ir pagaliau – poetas“.
Dviejų pagrindinių „Karaliaus Žvejo“ personažų likimai netikėtai persipynė šiuolaikiniame Niujorke: jis kartu yra ir pasakų miestas, kurio Centriniame parke ir Manhatano gatvėmis jodinėja ne visiems regimas Raudonasis raitelis, netoli Bruklino tilto yra stebuklingas šulinys, o viename turtuolio bute tiesiog ant lentynos stovi… Šv. Gralio taurė, kurios su donkichotišku užsispyrimu ieško ekscentriškas valkata Peris (Robinas Williamsas).
Perio žmoną ir dar kelis žmones nužudė maniakas, su kuriuo tiesioginiame eteryje dažnai bendravo radijo laidų vedėjas Džekas Lukasas (Jeffas Bridgesas). Nakties metu į studiją skambina daug žmonių. Tarp jų pasitaiko ne tik mėgėjų tuščiai paplepėti, bet ir tokių, kurie norėtų išgirsti padrąsinantį arba raminantį žodį. Tačiau Džekas ne psichoterapeutas, o jo studija – ne psichologinės pagalbos punktas. Todėl keli neatsakingi Džeko žodžiai išprovokuoja tragediją: užgautas ciniško komentaro psichopatas įvykdo beprasmišką žmogžudystę. Šio įvykio sukrėstas Džekas meta savo darbą, tampa valkata ir sutinka keistuolį, kuris šiuolaikiniame Niujorke tikisi surasti stebuklingąją Švento Gralio taurę.
Šv. Gralio tema Terry Gilliamas pasinaudojo ir anksčiau, kai kūrė pirmąją montypaitonišką komediją „Monty Python ir šventasis Gralis“ (1975), anot britų, įnešusią svarbias korektyvas į komedijos žanrą ir tapusią geriausia visų laikų absurdo komedija. Bet šioje komedijoje, išjuokiančioje riterių romanų tradicijas, mistinė taurė tebuvo vienas iš daugelio senosios „antikos“ atributų. O filme „Karalius Žvejys“ Švento Gralio taurė yra abiem herojams svarbus Atpirkimo simbolis.
Režisierius Terry Gilliamas taip aiškino svarbiausias filmo idėjas: „Yra daug versijų, kas tas Karalius Žvejys, bet pagal tradiciją –tai Gralio saugotojas. Sakoma, kad užkasęs stebuklingą taurę jis prarado sugebėjimą jausti ir mylėti. Tuo pat metu jis yra beprotis, visų mitologijų personažas, ir Parsifalis, kuris visą gyvenimą ieško Gralio. Filme viskas ambivalentiška: kas yra kvailys – Džekas ar Peris? Juk trokštančio gražinti žmonijai prarastą laimę Karaliaus Žvejo bruožų yra kiekviename mūsų, tik reikia juos savyje atpažinti”. (Gediminas Jankauskas)
7. „50/50“ (2011)
Susipažinkite, Adamas (akt. Josephas Gordonas-Levittas) – Sietlo visuomeninio radijo rašytojas, todėl jis yra beveik kaip žmogus, kuris turėtų gyventi ir „išmintingėti“. Tačiau, jį vargina nugaros skausmai. Jis patenka į onkologo kabinetą, kuris pasako, kad tai retos formos stuburo vėžys. Filmo „50/50“ scenarijų parašė Willas Reiseris, kuriam pačiam buvo diagnozuotas stuburo auglys. Setas Rougenas, vaidinantis geriausią Adamo draugą Kailą, yra artimas Reiserio draugas realiame gyvenime, o filmas paremtas tuo, kas nutiko jų draugystėje po diagnozės nustatymo.
Po operacijos ir gydymo Reiseris šiuo metu jau šeštus metus išgyvena remisiją ir džiugiai pastebi: „Remisija, matyt, tęsiasi amžinai… arba kol mirsi.“ Dienraščiui „Washington Post“ išspausdintame Jen Chaney interviu su jais abiem juokauja, kas, ko gero, neišvengiama tarp komedijų rašytojo ir komiško aktoriaus, ir nors filmo „50/50“ struktūra yra veiksminga kaip situacijų komedijos, jame yra tiesos ir tikrų jausmų.
Filme Adamas kreipiasi į savo geriausią bičiulį, prašydamas palaikymo ir padrąsinimo. Kailas šiek tiek pasipriešina, priešingai nei jo draugė Reičelė (akt. Bryce Dallas Howard), kuri (kaip jis sužino) nebuvo tokia atsidavusi draugė net prieš baisią diagnozę. Reičelė, žinoma, prisiekia būti šalia ir padėti jam, bet iš tikrųjų vėžys – purvinas ir slegiantis reikalas, ir ji „pasirašė sutartį“ būti mergina, o ne slaugytoja. Ji neturi tam tinkamų savybių. Ir patikėkite mumis, iššūkiai, kuriuos jai kelia Adamas filme „50/50“, yra niekis, palyginti su tikruoju gyvenimu. Jei esate susidūrę su vėžiu sergančio artimo žmogaus atveju, pastebėsite, kad ši mergina lengvai prasisuka.
Adamą taip pat palaiko, gal net per daug, jo motina Diana (akt. Anjelica Huston), kuri iš tikrųjų persikelia į jo namus. Jos vyras serga Alzheimerio liga, ir ji yra prilipusi prie jo, taigi ji turi tinkamų dalykų prižiūrint ligonius, bet kai sergi, reikia ramybės, o nuolatinis ryžtingos motinos buvimas ne visada yra tai, ko reikia.
Filme Adamas patenka į vėžiu sergančių pacientų paramos grupę, kur jo kolega Alanas (akt. Philipas Bakeris Hallas) teikia sausą, tikrovišką informaciją. Alanas – priėmimo, penktosios Elisabeth Kübler-Ross „Penkių sielvarto stadijų“ stadijos, pavyzdys. Jo vaidmuo čia primena, koks veiksmingas aktorius visuomet yra Hallas. Anna Kendrick vaidina Katheriną, Adamo terapeutę, kuri įsitraukia tiek pat, kiek ir jo onkologas parodo abejingumą.
Scenarijui, ko gero, padėjo Reiserio patirtis televizijoje, ir jis tvarkingai plėtojamas pagal pagrindinę komedijos struktūrą. Kai kurie komedijos aspektai gali atrodyti neįtikėtini, tačiau Setas Rougenas turi laiminčio būdo bruožų ir atskleidžia nuoširdų prieraišumą. Jei šis filmas būtų negailestingai realistiškas, jis tikriausiai nebūtų komercinis ir atsidurtų HBO eteryje. Taigi, šaukštas cukraus padeda išgerti vaistus.
Kino komedijoms būdinga į pabaigą pasinerti į komišką desperaciją. Šioje komedijoje taip nėra. Režisierius Džonatanas Levinas (Šaunuolis) pakankamai kruopščiai sukūrė personažus, kad žiūrovai būtų pasiruošę, kai pabaigoje jie atskleis didesnį gylį. Tai tikrai gera ir nuoširdi kino juosta, kuri verta jūsų dėmesio ir laiko.
6. „Neliečiamieji“ (The Intouchables, 2011)
Kino juostoje pasakojama istorija kaip nelaimingo įvykio metu tapęs neįgaliu ir atsidūręs invalido vežimėlyje,turtingasis aristokratas Filipas samdo slaugą, kuris, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, visiškai netinkamas tokiam darbui – tai neturintis tokio darbo patirties Drisas, neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Tačiau Drisas sugeba praskaidrinti paralyžiuoto Filipo gyvenimą, bei suteikti jam nuotykių skonį.
„Neliečiamuosiuose“ priešpriešinamos dviem skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių gyvenimo realijos, tačiau dviejų vyrų draugystė, vienas kito supratimas, išnaikina šias socialines ribas. Filmas pavergia aktorių meistriškumu. O ir vaidmenys jiems paskirti ne menki. Filipas nekelia nei mažiausio gailesčio, jis žavus, gražios išvaizdos, priešingai nei įsivaizduotume, gerbia savo pavaldinius, jų nešokdina. Turbūt nelengva suvaidinti vyrą, netekusį ne tik savo gyvenimo meilės, naktimis kaustomą skausmų, negalintį savimi pasirūpinti ir vis tiek sugebantį šypsotis, kurti eiles, domėtis muzika. Juosta žavi savo optimizmu, humoro jausmu, jausmingumu. Realybė čia rodoma be tragedijos, skausmo atspalvių. Tai iš tų filmų, kuriuos žiūrint nesinori kad baigtųsi, o pasibaigus nusprendi jog būtinai dar kartą pažiūrėsi. Kodėl verta žiūrėti filmą? Priežasčių daug – puiki Francois Cluzeto, Omar‘o Sy vaidyba, garso takelis, humoras…
Trumpai pakalbėkim apie jį. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tai turėtų būti labai rimta drama, su daugybe emocijų ir išgyvenimų, tačiau filme apstu komiškų situacijų – smagi scena galerijoje ir dialogas apie meną, kadrai, kuriuose Drisas šukuoja Filipą, lenktynės su policininkais ir daugelis kitų epizodų. Drisas mokina Filipą gyventi iš naujo. Įdomu, jog pats Philippe`as Pozzo di Borgo primygtinai prašė į filmą įtraukti humoro elementų, jis nenorėjo, kad juosta žiūrovams atrodytų pernelyg dramatiška, nenorėjo, kad istorija būtų persmelkta kančios ir gailesčio. Be viso to, gera pasibaigus filmui išvysti užrašą, kad ši istorija paremta tikrais faktais. Pasirodo, ir realiame gyvenime taip būna. (Vasarė Taurutytė)
5. „Sugėrovai“ (Drinking Buddies, 2013)
Kartais draugystė poromis gali būti labai pavojinga. Priešingybės traukia, bet kas jeigu visai netyčia sutinki tą, kuris atrodo tobulai skirtas tau? Ar ir tokiu atveju toji jau seniau atrasta priešingybė vis dar tebetrauktų? Galų gale, ar priešingos lyties atstovai gali būti tik draugais, ypač jei čia dar įsipainioja ir alaus bidonai?
Režisierius Joe Swamberg subtilioje bei realistiškoje dramoje „Sugėrovai“ narsto šiuos klausimus. O faktas, kad filmas buvo kuriamas be scenarijaus suteikia jam keistai malonų tikroviškumo jausmą.
Du draugai Lukas ir Keitė kartu dirba alaus darykloje. Nenuostabu, kad šio gėrimo jie nepaleidžia iš rankų, o ir baigus darbą neatsisako juo dar kiek pasimėgauti. Bokalas po bokalo ir riba tarp paprastų bendradarbių ar gerų draugų vis labiau nyksta. Tačiau abu jaunuoliai turi antras puses, todėl taip paprastai nuo grandinės nenutrūksta.
Atrodo, kad šiems dviems niekada netrūksta progos išgerti ir kas įdomiausia nelabai panašu, kad jiems nuolatinis bokalo įspaudas rankoje trukdo. Jiems reikėtų ieškoti ne su kuo, ar dėl ko išgerti, bet galvoti priežastis, dėl ko būtų galima negerti. Tik gaila, kad iš tiesų tas alus tikrų žaizdų negydo. Anei fizinių, anei dvasinių. Tokioje kupinoje alaus tvaiko ir draugystės aplinkoje, vystosi istorija, kurios metu kyla klausimas: „kas nugalės? Alus ar draugystė?“.
„Sugėrovai“ ramus ir aiškus filmas. Paprastas, suprantamas, kasdieniškas. Tiek aiškus ir tiek kasdieniškai suprantamas, kad darosi nuobodus. Nors scenarijaus nebuvimas padaro jį tikrą, tuo pačiu padaro jį ir nuobodų. Tokia jau ta tiesa, kad tikras gyvenimas dažnai esti nuobodus. O žiūrint filmą norisi ne tik suprasti, ką norėjo pasakyti režisierius, bet būtų visai malonu, jei jis pateiktų ir kažką tokio, kas nustebintų, nuliūdintų, pralinksmintų… Padarytų kažką, kas šiaip jau nėra taip aišku ir įprasta.
Kita vertus, kartais visi malonu pažiūrėti į kažką, kas yra visiškai suprantama ir nereikalauja papildomų supratimo pastangų. Amžinų, tikrų jausmų troškimas, prieglobsčio ir džiaugsmo paieškos alkoholyje, tirpstančios ir vėl atsistatančios ribos tarp draugų, sąžinės graužatis ir vidiniai priekaištai, peržengtos ribos ir atsikvošėjimas pačiu laiku… Visa tai – tikrojo gyvenimo atributai. Kai kuriuos iš jų maloniau matyti ekrane, nei gyvenime, tačiau, kad ir kur jie bebūtų, suprasti šiuos dalykus nėra labai sunku. Ko gero, režisierius pateikdamas tokį aiškų paveikslą, žinojo, kad tikrai atsiras nemažai žmonių, kurie supras, ką jis norėjo pasakyti, o tai kas aiškiai suprantama – geriau įsimenama.
„Sugėrovai“ – tikrai neblogas filmas. Tai paprasta, maloni romantinė drama. Romantika ne kokčiai saldi, drama ne per daug hiperbolizuota. Tačiau tai filmas, kuris nesukrės jūsų pasaulio ir nepateiks kažko tokio, ką būtų verta aptarti su draugais prie alaus bokalo. (Raminta Česnaitė)
4. „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018)
Šio filmo naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę.
1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju. Beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę, kurio pagrindinis – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti.
Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų. Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge.
Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas. Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams.
Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių. Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis. (Gediminas Jankauskas)
3. „Riešutų sviesto sakalas“ (Peanut Butter Falcon, 2019)
Ženkliu 2019-ųjų metų pradžios kinematografiniu įvykiu tapo trimis Oskarais apdovanota „Žalioji knyga“ (Green Book, 2018 m., rež. Peteris Farrelly) – emocingas pasakojimas apie septintojo dešimtmečio pradžioje po Pietines JAV valstijas įvykusią sentimentalią kelionę, netikėtai suartinusią du visai skirtingų pasaulėžiūrų žmones – juodaodį muzikantą virtuozą ir jo asmeniniu vairuotoju tapusį baltaodį rasistą. Bendra dviejų mėnesių kelionė per JAV rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus suartina šiuos skirtingus žmones, o drauge patirti sunkumai užglaisto aštriausius bendravimo kampus.
Panaši struktūra pasauliniame kine naudojama gana tankiai. Europos kine tokių filmų taip pat netrūksta. Dviejų amerikiečių debiutantų Tylerio Nilsono bei Michaelo Schwartzo filmas keistoku pavadinimu „Riešutų sviesto sakalas“ turi daug panašumų su garsiuoju „Lietaus žmogumi“ (Rain Man, 1988 m., rež. Barry Levinsonas) ar belgų režisieriaus Jaco van Dormaelio drama „Aštuntoji diena“ (Le huitième jour, 1996 m.). Pastarajame filme bendra kelionė suartina sėkmingą verslininką Anri (Danielis Auteuilis) ir Dauno sindromą turintį Žoržą (Pascalis Duquenne’as): abu aktoriai, beje, buvo apdovanoti Kanų kino festivalyje.
Kuklaus biudžeto (20 mln. dolerių) „Riešutų sviesto sakalas“ po premjeros kovą prestižiniame renginyje SXSW (nuo 1987 m. Teksaso valstijoje Austino mieste kasmet vykstančiame paralelinių filmų, interaktyvios žiniasklaidos ir muzikos festivalyje „South by Southwest“) buvo apdovanotas žiūrovų simpatijų prizu.
„Riešutų sviesto sakalas“ – dar viena kinematografinė odisėja po JAV pietines valstijas, kuriai ryžtasi dvidešimt dvejų metų vaikinas su Dauno sindromu. Zakas (jį vaidina aktorius su Dauno sindromu Zackas Gottsagenas, padovanojęs personažui nemažą dalį savo gyvenimiškos patirties) gyvena senelių prieglaudoje, nes Šiaurės Karolinos valdžios atstovai baiminasi, kad vaikinas vienas neišgyvens, o specialiai prieglaudai tokiems, kaip jis, lėšų niekas neskiria.
Ne visi prieglaudos gyventojai yra bejėgiai seneliai, kai kurie jų pakankamai sąmoningi ir netgi išradingi, jie padeda Zakui patarimais, kaip iš čia pabėgti. Po kelių nevykusių bandymų Zakas visgi ištrūksta į laisvę. Dabar jis pasiryžęs patirti didįjį laisvo gyvenimo nuotykį ir netgi svajoja išmokti profesinių paslapčių Volterio Redneko amerikietiškų imtynių mokykloje, kurios įrašą kasetėje Zakas mėgdavo žiūrėti.
Bėglio pėdsakais seka savanorė globėja Eleanora (Dakota Johnson), aiškiai simpatizuojanti Zakui ir, tiesą sakant, ne taip jau labai trokštanti bėglį susigražinti, nes gerai žino, kad dabar jo laisvė būtų labai suvaržyta nepalyginamai griežtesniuose „valdiškuose namuose“.
Zakas susitinka dar vieną geraširdį pakeleivį – avantiūristą Tailerį (jį vaidina dėl barzdos sunkiai atpažįstamas Shia LaBeoufas), besiverčiantis žuvų ir krabų vagystėmis iš svetimų tinklų. Zakas ir Taileris tampa darnia komanda, o žiūrovai tuoj pat prisimena dar vieną bastūnų porelę – Marko Twaino Tomą Sojerį ir Heklberį Finą.
Gražus, emocingas, nuotaikingas, vietomis labai linksmas, o kai kada ir galintis nuliūdinti filmas „Riešutų sviesto sakalas“ yra ne tik pamokantis kūrinys, bet ir užkrečiantis pozityviais pavyzdžiais. Aktorius Shia LaBeoufas savo interviu dažnai pabrėžia, kaip bendravimas su tokiu partnerių stipriai jį pakeitė. O pats Zackas Gottsagenas (dabar jam 34-eri) baigė Menų mokyklą ir svajoja apie aktoriaus karjerą. Siekti savo tikslo vaidmuo „Riešutų sviesto sakalee“ jam tikrai padės. Anksčiau jis jau vaidino trumpametražiame komiškame vesterne „Neperšaunamas“ (Bulletproof , 2012 m., rež. Peter Lazarus), o dabar filmuojasi muzikiniame kino projekte Ready To Ride: A Musical Homecoming (Gediminas Jankauskas)
2. „Vieną kartą Holivude“ (Once Upon a Time in… Hollywood, 2019)
Komentuodamas savo ankstesnį filmą „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) režisierius Quentinas Tarantino sakė: „Nenoriu, kad viskas mano filmuose atrodytų lengvabūdiškai. Todėl laikau savo filmus dramomis. Bet likdamas dramoje išspaudžiu iš komedijos viską, ką galiu. Nesusivaldau. Tai vyksta savaime. Jei savo filmus dėliočiau kaip senais gerais laikais, pastatyčiau juos dramos lentynoje. Bet geriausia būtų turėti specialią Tarantino lentyną…“
Filmas „Vieną kartą Holivude“ tokioje „Tarantino lentynoje“ tikrai užima garbingą vietą. Ir kaip režisieriaus stilių puikiai reprezentuojantis kūrinys, ir kaip savotiška audringo septintojo dešimtmečio miniatiūrinė kino enciklopedija. Mat vieni anų laikų kino veikėjai čia vadinami savais vardais (Sharon Tate, Romanas Polanskis, Steve‘as McQueenas, Bruce‘as Lee), o kitus identifikuoti tenka pagal „antrinius požymius“.
Filmo „Vieną kartą Holivude“ siužetas stipriai „pririštas“ prie tragiškų septintojo dešimtmečio įvykių Amerikoje, kai 1969-aisiais antikristu pasiskelbusio maniako Charles‘o Mansono gaujos nariai nužudė režisieriaus Romano Polanskio žmoną aktorę Sharon Tate, kuri tada buvo nėščia.
Bet vien tik pasakojimu apie gaujos kruvinus darbus Q. Tarantino neapsiriboja: pats Mansonas filme pasirodo tik trumpučiame epizode, bet ir jo aktoriui Damonui Herrimanui pakanka, kad žiūrovams per nugarą nubėgtų šiurpinančio šaltuko banga.
Režisieriaus tikslas kur kas didesnis – jis užsimojo atkurti septintojo dešimtmečio panoramą, panaudojant kaip įmanoma daugiau Holivudo „aukso amžiaus“ pabaigos elementų bei ženklų.
Be kita ko tai ir ryškus filmas, kurį lengvai galima priskirti „buddy movie“ (filmų apie draugus) tipui. Ši tema filme patikėta Leonardui DiCaprio ir Bradui Pittui. Pirmasis vaidina į kino žvaigždes iš antrarūšių filmų niekaip neiškopiantį aktorių Riką Daltoną, antrasis – jo dublerį kaskadininką Klifą Butą.
Klifas yra ne tik kaskadininkas, pakeičiantis Riką sudėtingose ir rizikingose scenose. Jis yra tikras (nors dažnai ir tinkamai nevertinamas) kino žvaigždės draugas – ir vairuotojas, ir namų tvarkytojas, ir sugėrovas, ir guodėjas.
Rikas gyvena prabangiuose apartamentuose, o Klifas – namelyje ant ratų. Rikas kaip tikras neurotikas, dažnai skundžiasi ir verkšlena. Klifas – atvirkščiai, yra rūstus ir vyriškas, karo veteranas ir, anot gandų, galimai savo žmoną nužudęs.
„Jie tokie skirtingi, bet jie visada drauge“. Pakomentuoti šią filme skambančią frazę ne taip lengva. Iki galo taip ir neaišku, kodėl jie taip ilgai kartu.
Trumpiausias ir, ko gero, tiksliausias atsakymas yra paprastas: tai tiesiog geras „buddy movie“. (Gediminas Jankauskas)
1. „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin, 2022)
Užsisukę amžinų tikslų, garbės, godumo, laikino spindesio, netikrumo ruletėje visai užsimirštame, kas iš tikrųjų verta mūsų laiko, dėmesio, pastangų. Atrodo, būti geru žmogumi – jau iš mados išėjęs dalykas, nebeaktualus, nuvertėjęs, pasenęs. Visiems svarbu talentas ir pasiekimai. Reikalas pasiekia tokį absurdo lygį, kad troškimų srautui įgijus didžiausią pagreitį, nebesijaučiame laimingi ir ramūs, o lyg paklaikę bandome sugauti raibulius sujudintame vandenyje – vadinamąją sėkmę. Režisierius Martinas Makdonagas 2022-ais metais pristatydamas savo naujausią filmą „Salos vaiduokliai“ (The Banshees of Inisherin) būtent ir nagrinėja šią temą: kas svarbiau – ar būti geru, ar pripažintu žmogumi?
Nėra oficialių duomenų, ar pats režisierius – geras žmogus, tačiau jis neabejotinai yra sukūręs ne vieną gerą filmą, tarp jų – 2008-ųjų metų juosta „Reikalai Brugėje” ir itin aukštai įvertintą „Trys stendai prei Ebingo, Misuryje“ (2017). Makdonagas dažniausiai pats rašo savo filmų scenarijus ir nevengia panaudoti humoro, kuris atsleidžiamas per kontrastą, paprastai išryškėjantį per du visiškai skirtingus, nesuderinamus veikėjus. „Blogo“ žmogaus ir gero žmogaus tema akivaizdi ne vienoje jo kino juostoje, kasantis giliau nei žmogaus prigimties dualumas ir keliant klausimą, ar iš tiesų mes visi giliai širdyje netrokštame būti geri?
Tiek „Salos vaiduokliuose“, tiek „Reikalai Brugėje”, kaip fonas dramai atskleisti pasitelkiama kultūriškai ir etniškai labai specifinė aplinka. Naujausiame filme – tai nuošali Airijos sala, kurioje stovi tik vienas kitas namas ir veikia vienintelė smuklė, niekad taip labai ir neįsišėlstanti, kurioje moteris – retas ir laukiamas svečias. Kitoje kranto pusėje verda pilietinis karas, tačiau salos gyventojų jis netrikdo – trumpai tariant, jie atsiskyrėliai, kurie ieško žmogiškos šilumos, netgi jeigu to patys ir nepripažįsta.
Kita salos ypatybė – jos lokalumas. Esame pripratę prie visuotinės globalizacijos, pasaulis šiais laikais mums tapęs vienu dideliu kaimu ir nuskridę į Indoneziją galime sutikti savo kiemo draugą iš antros klasės. Esame pripratę prie didelio greičio, o tai lemia sparčius pokyčius. Esame pratę prie trumpų draugysčių ir atsisveikinimų. Todėl sunku iki galo suvokti, ką reiškia toks lokalumas kaip 1923-iųjų metų atsiskyrusioje Airijos saloje. Ten žmonės pažinojo tik savo kaimynus ir paprastai santykius užmegzdavo visam gyvenimui. „Salos vaiduokliuose“ nagrinėjama, kas tuomet galėjo atsitikti, jei šį santykį būtų bandoma nutraukti. Prieinama išvada, kad nesvarbu, kokiais laikais gyvename, išsiskyrimas visuomet yra skaudus.
Trumpai pristatant filmo prielaidas, jis prasideda nuo visiškos mįslės. Salos geraširdis Patrikas Sulemanas (Colin Farell) užeina pas savo geriausią draugą Kolmą Dohertį (Brendan Gleeson) į svečius, nes, kaip ir kiekvieną dieną antrą valandą popiet, jie kartu eina į smuklę atsigerti alaus. Patrikas – linksmai nusiteikęs pleputis, kuris į pasaulį žiūri šiek tiek naiviai, tačiau kartais nenulaiko liežuvio. Kolmas – mąstytojas, smuikininkas, norintis kaip nors įprasminti savo gyvenimą, taigi kuriantis muziką, tačiau iš tikrųjų giliai širdyje jaučiantis tuštumą ir neviltį. Ir dar viena maža smulkmena apie jį – Kolmas nebenori kalbėtis su Patriku.
Patrikas jaučiasi itin įskaudintas ir visaip bando prikalbinti Kolmą vėl su juo bendrauti, tačiau Kolmas iškelia ultimatumą – kiekvieną kartą, kai Patrikas prie jo lįs, jis nusipjaus po vieną kairės rankos pirštą. Rankos, kuri jam paprastai reikalinga groti smuiku.
Juosta „Salos vaiduokliai“ pripažintas vienu iš geriausių 2022-ųjų metų filmų, gavo apdovanojimų už geriausią scenarijų ir geriausiai atliktus pirmaplanius bei antraplanius vaidmenis. Nors veiksmas jame lėtas, filmas teikia estetinį malonumą, žavi aktorių vaidyba, juokina dialogais ir bendrai paėmus verčia permąstyti savo vertybes. (Dora Žibaitė)
