Imigracija – žmonijos istorijos dalis nuo neatmenamų laikų. Nors nuolatinio gyvenimo svetimose šalyse idėja tapo plačiai diskutuojama tema, ilgainiui ji buvo priimta kaip normali. Juk visas pasaulis yra skirtas visiems žmonėms… Kaip žinia, persikeliant į kitą šalį patiriama daug sunkumų, ypač jei migranto kultūra nesutampa su šalies į kurią keliaujama kultūra. Prisitaikymo procesas gali būti varginantis ir demotyvuojantis, be to, gali būti sunku sudurti galą su galu (bent jau iš pradžių).
Kadangi filmai visada buvo paguodos ir nusiraminimo šaltinis, bėdų ir vargų įvaizdinimas, imigracijos temai tikrai netrūksta reprezentacijos kino industrijoje. Nesvarbu, ar filmo herojai bėga nuo konflikto, ar tiesiog bando susikurti geresnį gyvenimą, persikėlimas į kitą šalį visada buvo ir bus vaizduojamas, ir nesvarbu kur, ar tai žiniasklaida ar kinas. Taigi, pristatome jums puikių filmų dešimtuką, kuriame reprezentuojama sunki imigracijos dalia.
10. „9-asis rajonas“ (District 9, 2009)
Pietų Afrikos režisierius Neillas Blomkampas pradžioje kūrė komercines reklamas, o savo malonumui režisavo trumpo metro filmukus. Ir įrodė, kad jeigu turi originalų siužetą bei lakią fantaziją, gali nustebinti net daug patyrusius profesionalus. Pirmasis jo filmas „Išlikę Joburge“ (Alive in Joburg, 2005 m.) buvo tik šešių minučių trukmės, tačiau netikėtų siužeto posūkių ir ekscentriškų įvykių jame tikrai netrūko. Pati istorija buvo ir pakankamai sudėtinga, ir kartu labai žaisminga.
Filmo pradžioje virš Joburgo (taip Johanesburgo gyventojai vadina savo gimtąjį miestą), visai kaip amerikietiškoje „Nepriklausomybės dienoje“, pakibo milžiniški kosminiai laivai, atskridę iš tolimųjų galaktikų. Anksčiau panašios fantastinių filmų užuomazgos ženklino didžiulį pavojų Žemės gyventojams ir žadėjo neišvengiamą kovą su nekviestais agresoriais. Bet šį kartą paaiškėjo, kad neatpažįstamais skraidančiais objektais atvyko ne piktosios pabaisos, o… politinio prieglobsčio Žemėje ieškantys humanoidai, pavargę kęsti socialinę priespaudą kosmose. Bet netrukus paaiškėja, kad ramiai adaptuotis naujoje aplinkoje ateiviams visai nesinori, todėl vis dažniau jie veliasi į kriminalinius konfliktus – pradžioje verčiasi smulkiomis vagystėmis, vėliau visai suįžūlėja ir ima stambiais mąstais vogti elektros energiją…
Pamatęs šį mažąjį šedevrą „Žiedų valdovo“ trilogijos autorius Peteris Jacksonas pasiūlė talentingam debiutantui jau Holivude ekranizuoti kompiuterinį žaidimą „Halo“ ir pasinaudojus erdvinio kino technologijomis sukurti filmą apie mirtinai pavojingus žemiečių bei karingų ufonautų konfliktus. Kai šis superbrangus projektas buvo ilgam „užšaldytas“, naujieji draugai ne mažiau egzotišką „Devintąjį rajoną“ sukūrė toli nuo Holivudo be publikai gerai žinomų žvaigždžių. Ir visa tai išėjo tik į naudą.
„Devintasis rajonas“ – tai beveik dvi valandas trunkanti „Išlikusių Joburge“ versija, tik gerokai painesnė ir triukšmingesnė. Tradicinis kinas apie nežemiškų civilizacijų invaziją nuo pirmųjų kadrų sumaniai derinamas su pseudodokumentiniais TV reportažais ir net mobiliais telefonais filmuotais vaizdais.
Žemės gyventojai šį kartą nebuvo užklupti netikėtai. Mūsų planetoje ateiviai pirmą kartą buvo pasirodę prieš trisdešimt metų. Tada jie pažadėjo sugrįžti, ir dabar savo pažadą įvykdė. Iš gimtųjų galaktikų juos išvijo baisi bėda. Bet, panašu, kad Žemėje ufonautai dabar buvo priversti sustoti tik dėl jų erdvėlaivio avarijos. O žmonės baisiai apsidžiaugė, kad tobulos ateivių technologijos padės ir Žemėje pagerinti reikalus. Tačiau ne viskas išėjo, kaip abi pusės tikėjosi. Kosminiai svečiai neskuba dalintis savo paslaptimis, o šeimininkai, nežinodami ką daryti su nedraugiškais svečiais, įkurdina juos laikinuose būstuose Pietų Afrikos Devintajame rajone. Analogija su devyniais pragaro ratais čia nelabai tinka. Nes yra šioje žemėje vietelė, su kuria lyginant Devintasis rajonas gali atrodyti kaip rami sanatorija. Tai tikrą koncentracijos stovyklą primenanti zona, į kurią vietinė valdžia trokšta uždaryti visus svetimuosius.
Filmas „Devintasis rajonas“ primena triukšmingą balaganą, kuriame visgi nesunku pastebėti „sluoksniuoto pyrago“ principą. Vieni pasitenkins tik pačia ekscentriška fabula ir komiškais žemiečių bei ufonautų konfliktais. Kiti mintyse susies iš piršto išlaužtą istorija su nesena Pietų Afrikos realybe – apartheidu – ir visai ne fantastiškomis koncentracijos stovyklomis kitaip galvojantiems žmonėms. Treti išgirs amžinai aktualaus kafkiško absurdo atgarsius arba pamatys asociacijas su jau žinomomis antiutopijomis. Ketvirtieji žiūrės „Devintąjį rajoną“ kaip iš koto verčiančią fantastinių štampų parodiją. (Gediminas Jankauskas)
9. „Bruklinas“ (Brooklyn, 2015)
Tai jaudinantis, emociškai protingas ir gaivus senamadiškas filmas. Nors pasakojimas puikiai tinka šeštojo dešimtmečio pradžiai, tačiau filmo kūrimo stilius siekia dar tolimesnius laikus, kai „moterų filmai“ buvo populiariojo kino pagrindas.
Pagal Colmo Tóibíno romaną ir Niko Hornby’io empatiškai adaptuota istorija pasakoja apie Eilis (nepriekaištingoji akt. Saoirse Ronan), jauną moterį iš Enniscorthy, Veksfordo grafystės, kuri atsiduria „toli Amerikoje“ naujuose rytinės pakrantės rajono horizontuose. „Kartais malonu bendrauti su žmonėmis, kurie nepažįsta tavo tetos“, – pareiškia bendrakeleivis, kai Airija tolsta ir artėja Naujasis pasaulis. Tai raudonų batelių, geltonų suknelių, kaštoninių ir mėlynų automobilių pasaulis.
Monrealis puikiai atstoja Niujorką, operatorius Yves’as Bélangeris perteikia besiplečiančius Eilis patirties horizontus, ankstyvosios lietingų Airijos gatvių ir vėsių bažnyčių interjerų scenos keičiamos šiltesniais Amerikos tonais, kurie vėliau grįš atgal už Atlanto, kai visos svajonės dūžta mėlynose Eilis akyse.
Airė, imigrantė Eilis pradeda gyvenimą viena Brukline, kur romanas su italų kilmės amerikiečiu Toniu (akt. Emory Cohen) padeda išblaškyti slogią nuotaiką. Tačiau, mirus seseriai ji privalo grįžti atgal į Airiją. Tuomet, jiedu su Toniu slapta susituokia, bijodami išsiskyrimo. Grįžusi į Airiją ji pamato, kad su Džimiu (akt. Domhnall Gleeson), kuris paprašo jos pasilikti, taip pat nėra jau taip blogai.
Abu sužadėtiniai yra geras, saugus pasirinkimas, ir Eilis jausmus jaučia abiem, tačiau reikia rinktis, ir kažkas grįš namo su sudaužyta širdimi. Jei reikia pasirinkti tą vyrą, kuris parodys kas ir koks yra jos gyvenimas.
8. „Amerikoje“ (In America, 2002)
Dramą „Amerikoje“ (In America, 2002) visų pirma reikėtų rekomenduoti tiems, kurie įsivaizduoja, kad pasakų šalyje Amerikoje lyja auksinėmis monetomis ir niekas netrukdo džiaugtis visais įmanomais žemiškais malonumais. Režisierius Jimas Sheridanas gerai žino emigrantų problemas, todėl trokšta perspėti apie neišvengiamus pavojus, kurie laukia pasiryžusių Jungtinėse Valstijose ieškoti laimės ir klestėjimo. Apie tai svajojo ir teatro aktorius Džonis (akt. Paddy Considine’as). Kartu su žmona Sara (akt. Samantha Morton) ir dviem dukrelėm. Iš Airijos jie emigravo į Niujorką, tačiau jau pirmieji žingsniai svetimoje žemėje išsklaidė visas rožines svajones. Šeima norėjo pabėgti nuo skurdo ir praeities šmėklų, bet kažkokia mistinė pikta lemtis ėmė juos persekioti jau pirmajame varganame būste. (Gediminas Jankauskas)
„Amerikoje“ yra momentas, kai viskas pasikeičia, kai du personažai pykčio akivaizdoje netikėtai suvokia savo santykių pobūdį. Ši akimirka staigi ir tikra, suvokiame, kaip vangiai daugelis filmų dėsto savo mintis ir kaip greitai gyvenimas gali mus apakinti.
Kartą Džonio žmona Sara pakviečia Mateo (akt. Djimon Hounsou) papietauti, jis susidraugauja su šeima tuo metu, kai Džonis jaučiasi prislėgtas ir neadekvatus, ir pamažu jis ima įtarti, kad tarp jo žmonos ir apačioje esančio vyro užsimezga romantiški jausmai. Visa tai filme bręsta pamažu, tarp kitų įvykių, kai kurių juokingų, kai kurių liūdnų, bet visų kupinų gyvybės. Tai įtarimas, šmėkščiojantis po paviršiumi, Džonio ir mūsų mintyse. Galiausiai Džonis susiduria akis į akį su Mateo.
Įsivyrauja tyla, per kurią Džonio supratimas apie situaciją visiškai pasikeičia. Neatskleisime, ką, jo manymu, jis atrado (gali būti, kad tai ne tai, ką galvojate). Likusią filmo dalį vadovausitės šia akimirka, o čia sužavėjo tai, kaip dialoge panaudojamos trumposios vaidybos technikos, kad sukeltų emocinį pokytį. Tai nėra „siurprizas“ siužeto posūkio prasme, bet kitoks matymo būdas. Tai visai nesusiję su siužetu. Tai apie tai, kaip pažvelgęs į žmogų supranti, kad niekada jo iš tikrųjų nepažinojai.
Scenarijų, kaip jau žinote, parašė režisierius Jimas Sheridanas ir jo dukterys Naomi bei Kirsten. Filmas dedikuotas „Frenkiui“, jame šeima turi dvi mažametes dukras ir turėjo sūnų vardu Frenkis, kuris mirė nuo smegenų auglio nukritęs nuo laiptų. „Amerikoje“ nėra tiesiogine prasme autobiografinis (tikrasis Frenkis buvo Sheridano brolis, kuris mirė būdamas dešimties), tačiau jis labai asmeniškas. Tai ne tipiškas pasakojimas apie amžiaus pradžios imigrantus, susiduriančius su prietarais ir sunkumais, o šiuolaikinė istorija, kurios veiksmas vyksta devintajame dešimtmetyje ir apima naujus problemų rinkinius, pavyzdžiui, rasizmą ir narkomaniją gyvenamojoje vietoje ir kaimynystėje. Taip pat apie tai, kaip skurdas žemina tuos, kurie visada didžiavosi, kad sugeba susidoroti.
7. „Persepolis“ (2007)
„Persepolis” – 2007-ųjų prancūzų juodai balta animacinė pasaka, sukurta pagal vienos iš kūrėjų – režisierės ir scenaristės Marjane Satrapi autobiografiją. Filmo su dramos ir komedijos elementais istorija vyksta 80-aisiais ir 90-aisiais praėjusio amžiaus metais Irane/Vienoje. Jame vaizduojami dabar jau suaugusios moters prisiminimai: Irano revoliucija, giminių įkalinimai, išsiskyrimas su tėvais, kelionė į nepažįstamą šalį, maištas, benamystės ir grįžimas. Ir išvykimas.
Visos tos revoliucijos, Irako atakos, komunizmai ir kiti –izmai asmeniškai mažai tesudomino. Tas nesąmones puikiai iliustruoja dažnai filme šmėkščiojantys beveidžiai šešėliai. Pilka masė visuomet buvo ir niekur nesiruošia dingti. Pavadinkime tai antraplane filmo detale. Juk veiksmas turi kažkur vykti. Įdomiau buvo stebėti maištingą mergaitę, nuo mažens močiutės mokytą gyventi atvirai ir sąžiningai. Jos kovą tiek su musulmoniškais hidžabais, tiek katalikiškais vienuolės drabužiais. Galiu pasikartoti: davatkizmas, kaip ir pilka masė — visuomet buvo ir niekur nesiruošia dingti. O kovoti su juo reikia, kad ir kaip sunku būtų.
Pats „Persepolio“ animacijos stilius kažką žiauriai primena. Ne ką kitą, o belgų genijų Raoul Servais. Skirtumas gal tik minties pateikime: R. Servais animacija buvo avangardiškesnė, mažiau kalbanti ir daugiau pirštu į ateitį parodanti. „Persepolis” gi žiūri atgal, liūdnai konstatuodamas istorijos faktus ir mažai ką priešpastatydamas absurdiškai visuomenei.
6. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, 2022)
„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.
Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.
Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Daniel Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.
Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“. Aktorius žiniasklaidai teigė, kad apie 1998-ius apskritai metė aktorystę, nes nematė galimybių tęsti karjerą. Grįžti į vaidybą jį paskatino filmo „Pasakiškai turtingi“ (2018) sėkmė. Pastaraisiais metais kino ekranuose pasirodė daugiau filmų, kuriuose atsisakoma su azijiečių kilmės žmonės susijusių stereotipų arba jie vaidino pagrindinius vaidmenis. Evelyn dukrą Joy vaidina Stephanie Hsu, pasižymėjusi seriale „Nuostabioji ponia Maisel“, o tėvą Gong Gong – ekrano legenda James Hong‘as. Jamie Lee Curtis veikėja – JAV vidaus pajamų tarnybos inspektorė – taip pat nepaliks abejingų.
Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (Augustė Nalivaikė)
Pasak režisierių Daniel Kwan ir Daniel Scheinert, filme kalbama apie „bandymą egzistuoti ir gyventi šiuolaikinio gyvenimo chaose“. „Būtent tai ir bandėme užfiksuoti, – aiškina Kwanas. Filme nėra jokio blogiuko, išskyrus patį chaosą – egzistenciją, todėl galėjome paliesti visus šiuos dalykus: kartų problemas, seksualumą, queer tapatybę, Azijos amerikiečių tapatybę, mokesčius!“ Apskritai viskas labai gerai pavyko. Ir mes visi labai džiaugiamės, kad taip buvo. Tiesą sakant, ši geriausia „A24“ pripažinta veiksmo juosta buvo tokia gera, kad prie jo net susidarė žiūrovų eilės tarptautiniuose kino teatruose, o galiausiai ji surinko ir dideles pajamas. Na, o 95-uosiuose „Oskarų“ apdovanojimuose filmas gavo 11 nominacijų ir septynis apdovanojimus, pranokdamas visus kitus tų metų filmus.
5. „Manęs čia nebėra“ (I’m No Longer Here, 2019)
„Manęs čia nebėra“ yra vienas iš tų „Netflix“ filmų, kuriuos norisi žiūrėti didžiajame ekrane. Meksikoje gimusio scenaristo ir režisieriaus Fernando Friaso de le Parros filmas yra taip nuostabiai nufilmuotas ir suteikia tokį turtingą vietos pojūtį, kad jis visada vizualiai patrauklus. Režisierius, režisavęs visas šešias HBO ispanų kalba sukurto siaubo komedijų serialo „Los Espookys“ serijas, imasi kito žanro mišinio. „Manęs čia nebėra“ dėmesio centre – šiuolaikiniai Šiaurės Meksikos Monterėjaus miesto paaugliai, apsėsti šokančio tradicinės „cumbia“ muzikos ritmo, sulėtinto ir atliekamo savaip. Jie vadina savo grupę „Terkos“, pravardžiuojasi „Chaparra“ ir „Sweatshirt“ vardais, o dienas leidžia klajodami gatvėmis, dainuodami, šokdami ir kalbėdami apie kitas miesto grupes.
Friaso, dirbdamas su operatoriumi Damianu Garcia, ilgai seka šiuos personažus vaidinančius „ne aktorius“, kurie klaidžioja siauromis, grafičiais nusėtomis gatvelėmis ir laipioja po apleistas statybvietes. Jie leidžia mums mėgautis paauglių stiliumi, kai jie juda pagal ritmą. O kai jie šoka, tai yra šaunus ir specifinis senovinio ir laikui nepavaldaus šokio mišinys: Vaikinai šoka kaip gaidžiai, o merginos žaismingai purto užpakaliukus. Tai lyg pirmykštis poravimosi šokis, bet jis taip pat gaivus ir gyvas.
„Manęs čia nebėra“ – tai gyvas ir ryškus gyvenimo fragmentas, filmas apie tai, kaip įtvirtinti savo tapatybę, bet kartu ir norą priklausyti. Dienos yra džiaugsmingai tingios, tačiau, vis dažniau bendraujant su charizmatišku kartelio nariu ir jo pakalikais, atsiranda šliaužiantis pavojaus jausmas. Šios įtampos epicentre atsiduria „Terkos“ lyderis, septyniolikmetis Ulisesas, kurį vaidina savimi pasitikintis Juanas Danielis Garcia Treviño. Kaip rodo jo vardas, jis leidžiasi į odisėją, kurią matome laiko blyksniais pirmyn ir atgal.
Filmo pradžioje jis apsvaigęs atsisveikina su draugais, o paskui jį išveža. Netrukus Ulisesas atsiduria etniškai mišriame Kvinso rajone Niujorke, dirbdamas vienadienius darbus „LaGuardijos“ oro uoste besileidžiančių lėktuvų šešėlyje. Kad ir koks patogus ir susietas jis buvo gimtajame rajone, Jungtinėse Valstijose jis vienišas ir izoliuotas. Jis nekalba angliškai, bet net ispanakalbiai, su kuriais dirba ir gyvena, šaiposi iš jo išvaizdos, akcento ir ypač muzikos skonio, kuris yra labai svarbus jo gerai savijautai. Friaso perteikia siurrealistinį jausmą, kai Ulisesas, nors ir nuolat būdamas tarp žmonių, jaučiasi visiškai vienišas, nes stengiasi rasti savo kelią svetimoje šalyje.
Friaso scenarijuje Uliseso kasdienybė Valstijose ir įvykiai, dėl kurių jis buvo priverstas bėgti iš namų. Vaikinas išgyvena svarbius, gyvenimą keičiančius įvykius, tačiau „Manęs čia nebėra“ veiksmingiausias yra mažose akimirkose ir detalėse: aukso spalvos metalinių tapetų blyksnis nejaukiame buto koridoriuje, raudona skarelė, surišta ant kaktos, ir greitas radijo šauklio jaudulys. Visos šios akimirkos, susietos į vieną visumą, sudaro jauno, besikeičiančio gyvenimo gobeleną.
4. „El Norte“ (1983)
Nuo pat pirmųjų filmo „El Norte“ akimirkų žinome, kad į mūsų rankas pateko puikus filmas. Jame paprasta istorija pasakojama taip romantiškai ir poetiškai, kad esame sujaudinti, giliai ir nuoširdžiai, ir žinome, kad filmą prisiminsime ilgai. Jame pasakojama apie du jaunus gvatemaliečius, brolį ir seserį, vardu Rosa ir Enrikė, ir jų ilgą kelionę per Meksiką į El Norte – Jungtines Amerikos Valstijas. Jų kelionė prasideda mažame kaimelyje ir baigiasi Los Andžele, o jų svajonė – amerikietiška svajonė, išsipildo?
Tačiau „El Norte“ veiksmas vyksta dabartyje, kai mes, jau tapę amerikiečiais ir ne taip trokštame, kad kiti svetimšaliai dalytųsi mūsų svajone. Enrikė ir Rosa – ne drąsūs imigrantai, du jauni, dabartyje gyvenantys žmonės, kurie Amerikos vaizdų ieško senuose „Good Housekeeping“ puslapiuose.
Vienas įdomiausių filmo aspektų yra tai, kad jame pripažįstamos visos Lotynų Amerikos politinės realijos, tačiau jis nelaikomas „politiniu“ filmu. Jis pasakoja istoriją savo herojų akimis ir yra vienas iš nedaugelio filmų, kuriame Lotynų amerikiečiams suteikiamas visiškas žmogiškumas. Jiems nėra nuolaidžiaujama, jie nėra verčiami kažką simbolizuoti, jie nėra šlovinami, jie tiesiog yra savimi.
Filmas prasideda laukuose, kur Arturo, jų tėvas, dirba „Bracero“ programoje. Jis eina į mitingą protestuoti prieš darbo sąlygas ir yra nužudomas. Jų motina dingsta. Enrikė ir Rosa, būdami paaugliai, nusprendžia palikti savo kaimą ir išvykti į Ameriką.
„El Norte“ yra puikus filmas, vienas geriausių tų metų filmų dėl dviejų skirtingų priežasčių. Viena iš jų – stulbinanti vaizdo ir muzikos jėga. Filmo pasakojimo metodas yra ne kvazidokumentinis, o poetinis, su fantastiniais vaizdais, kurie mums parodo džiaugsmingas šių dviejų žmonių širdis. Antroji priežastis yra ta, kad tai pirmasis filmas, kuriame į „dokumentų neturinčių darbuotojų“ temą žvelgiama tik jų akimis. Tai ne viena iš tų dokumentinių dramų, kurių pabaigoje pusiau tikimės testo, tai filmas, panašus į „Pykčio vynuoges“, kuris patenka į savo veikėjų širdis ir gyvena kartu su jais.
Filmą režisavo Gregory Nava, prodiusavo Anna Thomas ir kartu parašė scenarijų. „Variety“ jį apibūdino kaip „pirmąjį amerikietišką nepriklausomą epą“, ir tai iš tiesų yra epinis filmas, sukurtas visiškai už studijos sistemos ribų, dviejų talentingų kūrėjų. Šį kartą, turėdami didesnį biudžetą ir aukščiausios klasės aktorius, jie padarė proveržį į pirmąsias jaunųjų režisierių gretas.
3. „Praėję gyvenimai“ (Past Lives, 2023)
Kada žinote, kad santykiai tikri? Ar tada, kai apsikeičiate žvilgsniais, kurie trunka šiek tiek per ilgai? Ar tada, kai negalite nustoti kalbėti vienas su kitu? Ar tada, kai jūs abu kartu darote ką nors, kas atrodo ypatingiau nei įprastai? O gal tada, kai įsivyrauja buitis ir jūs gulite šalia savo partnerio aptardami vakarienės planus? Puikioje Celine Song knygoje „Praėję gyvenimai“ kiekvienas subtilus meilės prisilietimas lyg kibirkštis, kuri gali sukelti, o kartais ir sukelia, kažką daugiau.
Filme tyrinėjami švelnūs jausmai, susiję su įvairiais santykių etapais – nuo įsimylėjimo žaidimų aikštelėje iki tariamo tikrumo brandžiame amžiuje. Tai toks subtilus filmas, kuris leidžia ne tik pramogauti, bet ir apmąstyti save, sekant du personažus, kurie parodo, kaip santykiai, tiek visiškai realizuoti, tiek ne, veikia mūsų gyvenimus.
Vaikystėje Pietų Korėjoje Na Young (akt. Seung Ah Moon) įsimyli klasės berniuką Hae Sungą (akt. Seung Min Yim). Jų santykiai tik prasideda, kai jos tėvai nusprendžia persikelti į Kanadą. Abu vaikystės draugai išsiskiria, nes jų gyvenimai tęsiasi skirtingose šalyse. Po dvylikos metų Na Young – dabar Nora (akt. Greta Lee) – yra pradedanti dramaturgė Niujorke. Hae Sung (akt. Teo Yoo) – Seule studijuojantis inžineriją studentas, kuris niekada nenustojo galvoti apie savo vaikystės meilę.
Pora vėl susisiekia per „Facebook“, ir netrukus jų gyvenimas sukasi apie reguliarius „Skype“ pokalbius, nepaisant laiko skirtumų. Tačiau nė vienam iš jų nerodant ženklų, kad norėtų nutraukti savo ankstyvą karjerą, vaizdo skambučių srautas nutrūksta. Noros ir Hae Sungo gyvenimas tęsiasi dar 12 metų, kol jie vėl susijungia. Hae Sungas pagaliau apsilanko Niujorke ir iškelia, primena visus jausmus, kuriuos jie manė palikę užmarštyje.
Autorės Song debiutinis vaidybinis filmas tikra pasakojimo meistriškumo klasė. Dramaturgė, prieš pradėdama dirbti kine, vizualiai ir pasakojimo požiūriu sutelkia dėmesį į Norą ir Hae Sungą, todėl juos supantis pasaulis svajingai ištirpsta, kai jie būna vienas kito draugijoje. Tarp jų užsimezga ypatingas ryšys, net jei jis niekada neturėjo galimybės įsitvirtinti fiziškai. Kiekvienas ilgesingas žvilgsnis, naktinis vaizdo skambutis, neišsiųstas elektroninis laiškas ar susijaudinusi šypsena išsamiai atskleidžia jų santykių trajektoriją. Gausūs Song scenarijaus veikėjų dialogai jaudina žiūrovus ne dramatiškais užuolankomis, o tikroviškais pokalbiais, atskleidžiančiais pažeidžiamas emocijas.
2. „Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies, 2010)
Šis filmas neabejotinai yra kūrėjo Denis Villeneuve karjeros lūžio taškas, nuo kurio daug kas pasikeičia. Jis visapusiškai atskleidžia savo supratimą apie paprastumą, kuris yra būtinas, norint sukurti kažką tikro ir genialiai sudėtingo.
Tai istorija apie ieškojimą, bandymą chaose suprasti tai, ką pagrindiniai veikėjai paveldėjo. Dvyniai, Žana (akt. Mélissa Désormeaux-Poulain) ir Simonas (akt. Maxim Gadette), mirus jų motinai Naval (akt. Lubna Azabal), gauna keistą palikimą – du laiškus, kurių jie negali perskaityti, o turi pristatyti tėvui, kurio niekada nėra matę ir broliui, kurio nežinojo esant. Brolis ir sesuo leidžiasi į kelionę, kurios metu sužino daug dalykų ir supranta, niekada taip iki galo ir nepažinoję savo tikros motinos.
Istorija sudėtinga ir vingiuota. Sugebėjimas atleisti, karo absurdiškumas, tiesa, kurios nenori žinoti – visa tai persipina ir pavirsta į, tarsi, detektyvą, pateikiantį daugybę klausimų žiūrovams. Ši šeimos drama ir politinis trileris yra paremtas rašytojo Wajdi Mouawad pjese, kurią įkvėpė libanietė kovotoja Souha Bechara. Filmas 2011 metais buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias metų filmas užsienio kalba. (Sandra Šidlauskaitė)
Artimųjų Rytų aplinkoje filmas įgauna šiuolaikinį atspalvį, o mūšių, prievartavimų ir kankinimų scenos yra glaustos ir negailestingos. Lubna Azabal, vaidinančios Naval vaidyba be galo įtikinanti. Ji padeda mums suprasti, kodėl ji elgiasi taip, kaip ji elgiasi – taip, kaip ji privalo elgtis – tokiomis aplinkybėmis, kokiomis jai nepasisekė paveldėti. O Villeneuve scenarijus ir režisūra veiksmingai padeda paaiškinti įvykius, kurie galėjo tapti migloti. Specifinis būdas, kuriuo jis mįslingais dialogais atskleidžia šokiruojančią filmo paslaptį, yra nepriekaištingas.
Filmo pabaiga, kurios iš mūsų nesužinosite, yra stulbinamai paveiki. Po filmo tikriausiai liksite su klausimu galvoje: Kokiu tikslu motina paliko laiškus savo vaikams? Taip, matome, jie nusipelnė sužinoti tiesą apie savo tėvą ir brolį. Bet ji galėjo jiems tai papasakoti arba gyvenime, arba, šiaip jau, laiškuose. Užantspauduodama laiškus, ji skiria jiems misiją, kuri lengvai galėjo žlugti. Jei jie nebūtų suradę gavėjų, nebūtų sužinoję tiesos. Tuomet kokiam tikslui tarnavo laiškai? Na, žinoma, jie tapo Žanos kelionės, o vėliau ir Simono kelionės motyvu. Tai puikus būdas išjudinti istoriją, o šis filmas tikrai pasakoja sukrečiančią istoriją, kurią pamatyti privalu.
1. „Minari“ (2020)
Minari – tai tokia žolelė, kuri kaip prieskonis yra populiari Azijos šalyse, itin pamėgta Korėjoje bei Japonijoje. Būtent šią žolę Arkanzase prie nedidelio vandens telkinio nusprendžia pasėti energinga senelė Sun Dža (ją vaidinanti Oskarui nominuota populiari aktorė Yuh-Jung Youn gimtinėje net vadinama P. Korėjos Meryl Streep), į Ameriką atvykusi pas čia gyvenančius dukrą ir žentą.
Ypatingos priežiūros nereikalaujanti žolė visai lengvai prigijo svetimoje dirvoje, o štai jaunos šeimos galvai Džeikobui (akt. Stevenas Yeunas) auginti vaisių derlių savo žemės sklype sekasi kur kas prasčiau. Nors vyras tikrai ne tinginys, valstiečio darbą gerai žino, su žemės ūkio technika draugauja ir yra pakankamai užsispyręs, tačiau su gamta ir orais nepasigalynėsi…
Tokiame kontekste filmo pavadinimas tampa simbolišku. Juk sunkiomis sąlygomis žemės ūkį plėtojantiems žmonėms tenka būti kaip tai prieskoninei žolei, kuri gerai auga esant bet kokiam orui – ir per lietų, ir per sausrą.
Filmo veiksmas plėtojasi devintajame dešimtmetyje, vadinamos „reiganomikos“ epochoje.
Kartu tai ir jaudinanti šeimos istorija, imponuojanti šiltais veikėjų tarpusavio santykiais. Darnios šeimos nariai nepasikliauja vien savo jėgomis – jie ieško dvasinės paramos tarp religinės bendruomenės narių, o mama moko sūnų Deividą vakarais pasakyti maldelę, kad jeigu naktį atsitiktų kas nors labai blogo, kad jis ryte prabustų jau Rojuje.
Religinė ir net mistinė dimensija filme yra labai svarbios. Bet jų lengvabūdiškai atskleisti nenorime. Kaip parašyta Išminties knygoje, „kas turi akis – tepamato“. (Gediminas Jankauskas)
