Komiksai puikiai tinka ekranizavimui. Jie jau yra vizualūs pasakojimai, ir net išdėstyti panašiai kaip kadrai siužeto juostoje. Todėl kai kurie sėkmingiausi pastarųjų dviejų dešimtmečių filmai buvo sukurti būtent pagal komiksus.
Tačiau grafinėmis novelėmis paremti filmai toli gražu neapsiriboja vien „Marvel“ ir komiksais. Kai kuriuose iš visų laikų geriausių komiksų superherojų apskritai nėra. Todėl, paruošėme dešimtuką geriausių (pagal IMDb reitingą), pasaulyje pripažintų filmų, paremtų grafinėmis novelėmis, kuriuos pažiūrėti tikrai verta.
10. „Vaiduoklių pasaulis“ (Ghost World, 2001)
Pagal Daniel Clowes komiksą.
„Vaiduoklių pasaulis“ – jame pasakojama apie dvi ciniškas jaunas merginas, kurios vasarą po paskutiniųjų vidurinės mokyklos metų ieško gyvenimo prasmės ir tikslo romantikoje, mene ir draugystėje. Filme vaidina Thora Birch ir Scarlett Johansson, vaidinančios Enid ir Rebeką –geriausias drauges, kurios vasaros pabaigoje nusprendė apsigyventi kartu ir siekti karjeros po vidurinės mokyklos. Susipykusios su vienišu, vyresniu įrašų entuziastu Seimūru ir ne visą laiką įsimylėjusiu parduotuvės pardavėju Džošu, abi jaunos moterys pasuka savęs pažinimo keliu, kuris neabejotinai prikaustys žiūrovų dėmesį stebėtinu lengvumu ir keistai žaviu humoru.
Filme „Vaiduoklių pasaulis“ puikiai perteiktas po vidurinės mokyklos baigimo kylantis beviltiškumo jausmas. Scarlett Johansson vaidinama Rebeka laikosi „įprastesnio“ požiūrio –susiranda darbą, butą ir flirtuoja su savo amžiaus vaikinais, nors nebūtinai žino atsakymus į viską, kas bus toliau. Jos nuoširdumas ir nerangumas šiame vaidmenyje iš tiesų padeda sukurti šį personažą ir paverčia Rebeką (kuri iš tiesų yra antraeilis filmo siužeto veikėjas) žmogumi, su kuriuo daugelis žiūrovų gali tam tikru lygmeniu susieti savo gyvenimą. Galbūt Enid vaidmuo yra labiau priešingas, tačiau ne mažiau patrauklus. Taip, ji gali susidraugauti (ir flirtuoti) su daug vyresniu vyru, bet kai šie santykiai yra įrėminti jos, regis, visiško orientacijos nebuvimo šiuo metu kontekste, jie ima atrodyti tik kaip dar vieni toksiški santykiai, užsimezgę po vidurinės mokyklos, kai bandoma susivokti savyje. Tai, kad jos herojė iki filmo pabaigos dar mažiau nei Rebeka supranta savo gyvenimą, iš tikrųjų gali būti pats tikroviškiausias filmo vaizdinys. Atviras pasakojimo pobūdis leidžia įsijausti į jos vaidmenį ir leisti palaikyti ją, kad ji atrastų sėkmę, kad ir kaip ji atrodytų.
Filmo tikroviškumą padeda atskleisti Birch ir Johansson vaidyba, joms paantrina santūrus cinizmas, kuris filmo pabaigoje pereina į lengvą pasitikėjimą savimi. Steve’o Buscemi vaidinamas Seimūras yra pakankamai nepatogus ir netradicinis, kad būtų įtikinamas vienišius. Enid vaidina Thora Birch, kuri savo cinizmą ir kandžią kritiką reiškia pakankamai aiškiai, kad šis niekingas personažas taptų mielas. Jos maniakiškas svajonių mergaitės stiliaus mados jausmas ir replikų pateikimas veikia, kai žiūrovai pradeda įžvelgti viduje slypinčią neužtikrintą paauglę, todėl atviras filmo pasakojimas tampa daug įtikinamesnis.
Scarlett Johansson, Thora Birch ir Steve’as Buscemi puikiai atliko vaidmenis, todėl „Vaiduoklių pasaulio“ istorija apie paauglių savęs atradimą iki pat neaiškios pabaigos yra puiki, o filmas vertas vietos tarp geriausių visų laikų filmų. Nors Enid ir Seimūro santykiai nėra patys tradiciškiausi ar geriausiai sukurti, kiti filmo komponentai su kaupu užpildo šį trūkumą ir nepatogumą.
9. „Amerikietiška puikybė“ (American Splendor 2003)
Pagal Harvey Pekar autobiografinį komiksą.
Filmas „Amerikietiška puikybė“ prasideda tuo, kad Pekaras (vaidina Paulas Giamatti) praranda balsą dėl streso sukelto balso stygų mazgelio, nes jo antroji žmona paliko jį ir jo „plebėjišką gyvenimo būdą“. Netrukus Pekaras ir Crumbas susitinka kiemo išpardavime apžiūrinėdami senas džiazo plokšteles. Paskui mes matome, kaip Pekaras išgarsėja ir susižavi žmona Nr. 3, Džoisė Brabner, jo neurotiška pora. Galiausiai jam diagnozuojamas vėžys ir vienintelis dalykas, galintis padėti porai išgyventi, tai yra kartu parašyti (garsų) komiksų knygą „Mūsų vėžio metai“ apie šią patirtį. Tačiau filme galima rasti daug džiaugsmo: visiškai neromantizuoti žmonių santykiai, humoras, nuolatinis nesėkmingas Pekaro egzistavimas.
Tačiau filmą į aštrumo aukštumas iš tiesų pakylėja keistas dokumentikos ir dramos mišinys. Didžioji filmo dalis iš tiesų yra dramatiška, bet tai pertraukiama šalutinėmis scenomis, kuriose rodomi tikri herojai, besikalbantys tuščioje baltoje studijoje. Šis priminimas, kad pasakojama apie tikrus žmones, turinčius žmogiškų silpnybių, suteikia švelnumo; dėl to filmas atrodo toks pat patologiškai nuoširdus kaip ir pats Pekaras. Vienu metu Giamatti ir Judah Friedlanderis (dar žinomas kaip Frankas iš „30 Rock“), vaidinantis Toby Radloffą, Pekaro kolegą ligoninėje, prisipažinusį apie save, kad yra moksliukas, išeina iš filmavimo aikštelės ir sėdi nykštukų fone, o tikrieji Pekaras ir Radloffas – tikrosios žvaigždės “ kalbasi pirmame plane.
Giamatti puikiai įkūnija Pekarą. Tikrasis Pekaras už kadro sako, kad jį vaidinantis vyrukas „visai nepanašus į mane“ – aktorius, tiesa, yra mielesnės išvaizdos – tačiau Giamatti jautriai ir su humoru vaizduoja daugybę jo nesėkmių ir neurozių, nenukrypdamas į kvailumą. Visada jis išlaiko grafišką grimasą, padedančią atkurti komikso įspūdį. Giamatti perteikia tas subtiliai nuostabias akimirkas, kai Pekaras kraipo galvą ir šypsosi, stebėdamas savo kasdienio gyvenimo linksmybes, ir išsaugo jas savo rašytojo mintyse, kad vėliau galėtų tai padaryti.
„Amerikietiška puikybė pasižymi postmodernistine, brechtiška dvasia, kai griaunamos ir išsklaidomos kino kūrimo iliuzijos. Kai kurie žmonės mano, kad tai tėra režisieriai, norintys įtikti, tačiau tai filmą paverčia verčiančiu daugiau mąstyti.
Harvey Pekaras mirė sulaukęs 70 metų. Jis tebebuvo vedęs trečią žmoną, trečią kartą sirgo vėžiu ir vartojo antidepresantus. Kaip ir sakyta, jis nebuvo laimingas. Bet jis buvo juokingas ir teisingas, kaip ir šis filmas – savotiškai nuostabus.
8. „Smurto istorija“ (A History of Violence, 2005)
Pagal 1997 John Wagner ir Vince Locke komiksą.
Smurtas yra baisus, seksualus, neteisingas, o kartais teisėtas. Smurtas yra problema ir sprendimas. Puikiai atitikdamas savo pavadinimą, Deivido Kronenbergo filmas „Smurto istorija“, paremtas to paties pavadinimo Džono Vagnerio grafiniu romanu, apima visus šiuos apibūdinimus ir dar daugiau.
Filmas prasideda dviejų klajoklių išsiregistravimu iš dulkėto pakelės motelio. Oras pritvindytas vangaus ištvirkimo, o vyrukų persimetimas fraze „Su kambarine buvo šiokių tokių keblumų“ sukelia blogą nuojautą. Prieš atskleidžiant, kas šie du vyrukai, niūri filmo pradžia greitai pereina prie idiliško vaizdo: maža mergaitė pabunda susapnavusi košmarą, o ją ramina mylinti šeima. Tėvas užtikrina, kad „nėra tokio dalyko, kaip pabaisos“. Bet mes jau matėme, kad tai ne tiesa ir šeimai netrukus teks patiems tuo įsitikinti.
Vyras, raminantis dukrą, tai Tomas Stolas (Vigo Mortensenas), o be dukros Saros, jis dar turi ir gražią žmoną Edę (Marija Belo) bei švelnų paauglį sūnų Džeką (Eštonas Holmsas). Tomas yra draugiškos Milbruko miesto užkandinės savininkas. Netrukus Tomą aplanko du ginkluoti vyrai ir reikalai pakrypsta netikėta linkme. Problemos prasideda tada, kai du grobuonys tuščiais žvilgsniais, kuriuos matėme filmo pradžioje, vieną naktį įžengia į užkandinę prieš pat jai užsidarant. Tomas pasiūlo jiems visus turimus pinigus, tačiau vyrų apetitas nepasotinamas. Per keletą akimirkų išsitraukiami ginklai, užrakinamos durys, o užkandinę bei likusius lankytojus užvaldo baimė ir panika. Bet tuomet Tomas padaro tai, ką kiekvienas iš mūsų padarytume savo fantazijų pasaulyje, tačiau tikrai nesugebėtume realybėje: jis trenkia vienam iš banditų kavinuku, peršoka prekystalį, kad pagriebtų vyro ginklą ir į abu įsibrovėlius pripumpuoja tiek švino, kad nei vienas iš jų daugiau niekada nebegalėtų pakenkti nekaltiems žmonėms. Ši scena vienu metu ir itin pažįstama, ir visai nauja, o smurto vizija iš meistriškos tampa svaiginančia ir groteskiška. Nėra jokio sulėtinto vaizdo, kuris paverstų susidūrimą, kuris baigiasi vos prasidėjęs, švelnesniu ar gražesniu, jei taip galima kalbėti apie smurtą. Kamera pasilieka prie vieno iš mirusiųjų, kuomet jis springsta ir gargaliuoja su peršautu veidu. Tai tikrai ne koks įprastas filmas apie narsųjį liaudies gelbėtoją.
Žinoma, miestelio laikraščiai šlovina Tomo žygdarbį ir vadina jį „miesto didvyriu“, tačiau tai itin paveikia šeimyninį jo gyvenimą. Kitą dieną užkandinėje apsilanko kiti pavojingi vyrai, tačiau šįkart jų jau trys. Jų lyderis, Karlas Fogartis (Edas Harisas), gargždančiu balsu šnekantis žudikas su pačiu bjauriausiu akies randu. Jis ramiai ir kantriai paaiškina Tomui, jog matė jį per žinias ir atpažino iš senų laikų, kuomet jo vardas buvo kitoks – Džo Kuzakas. Fogartis vėliau pasako Edei, kad būtent jis taip subjaurojo jo akį ir jis siekia atsilyginti. Tomas prisiekinėja Fogarčiui, o taip pat ir savo žmonai, vaikams bei vietinei policijai, kad tai tikrų tikriausia klaida. Jis nėra joks Džo ir niekada nėra apie tokį girdėjęs. Tačiau Forgatis, įsitikęs savo tiesa, persekioja Tomą ir jo šeimą, kol galiausiai vieną dieną atsiduria ant jo namų slenksčio su užtaisytu ginklu.
Kronenbergas filmą režisuoja su gan sumenkinamu subtilumu ir leidžia istorijai atsiskleisti sluoksnis po sluoksnio, su stebėtina galia, taip priversdamas žiūrovus susimąstyti, ar Fogertis klysta dėl Tomo ir yra pasiryžęs nužudyti nekaltą vyrą? O galbūt klysta Edė ir yra ištekėjusi už šaltakraujo žudiko?
7. „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ (Scott Pilgrim vs. the World, 2010)
Pagal Bryan Lee O’Malley komiksą.
Prieš dešimtmetį pasirodžiusi romantinė veiksmo komedija, kurios režisierius – Edgaras Wrightas. Filmas sukurtas remiantis Bryano Lee O‘Malley išleista iliustruotų knygų serija „Scott Pilgrim“. Filmas sulaukė nemenko pripažinimo – buvo nominuotas apdovanojimams daugelyje kino festivalių, o kino kritikai negailėjo pagyrų šiai nuotaikingai kino juostai. Premjera įvyko 2010-aisiais San Diege vykusiame tarptautiniame Comic-Con festivalyje. Filmas savo auditoriją žavi savo stiliumi – kompiuterinio žaidimo žanras ir komiksų motyvai neabejotinai pritraukia savo žiūrovą, o tai patvirtina ir faktas, kad neilgai trukus po filmo išleidimo susiformavo nemenkas gerbėjų ratas, itin besidomįs filme sukurtu pasauliu ir istorija.
Skotas Pilgrimas – 23-ejų bedarbis, bosine gitara grojantis bandančioje iškilti garažuose koncertuojančioje roko grupėje. Jis susitikinėja su miela septyniolikmete moksleive Knives Chau. Skotas mėgaujasi gyvenimu ir atsipalaidavęs žengia pirmyn savo ritmu, kol vieną dieną Ramona Flowers it skustuvas perkerta jo kelią. Ramona į Torontą atvyko iš Niujorko tam, kad atrastų tylą ir ramybę bei savo praeitį paliktų užnugaryje. Tiesa, niekas taip ir nežino, kas gi slepiasi toje jos praeityje, tačiau netrukus Skotas tai sužinos, pamėginęs su Ramona užmegzti romantiškus santykius – prieš norėdamas tapti pora su ja, jis privalo įrodyti savo vertę. O tai padaryti jam teks kovojant su septynetu buvusiųjų, kurie valdo Ramonos meilės gyvenimą. Jie pasiryžę padaryti bet ką, kad sunaikintų ir atsikratytų galimai naujuoju jos vaikinu. Jei Skotas tikisi savo gyvenimo meilę atrasti santykiuose su Ramona, jis privalės nugalėti visus septynis prieš pasibaigiant žaidimui.
Nepaisant viso sulaukto pripažinimo, 85 mln. dolerių kainavęs filmas uždirbo tik kiek daugiau nei pusę šios sumos – 48 mln. JAV dolerių.
6. „300“ (2006)
Pagal Frank Miller komiksą.
480 –aisiais metais prieš mūsų erą Spartos karalius Leonidas su trimis šimtais ištikimiausių karių ryžosi pasipriešinti daug kartų galingesnei persų armijai. Spartiečiai narsiai atlaikė priešų atakas pirmąsias dvi dienas, tačiau saviškių buvo išduoti ir krito nelygaus mūšio lauke, įvilioti į siaurą Termopilų tarpeklį.
Istorikas Herodotas teigia, kad persų karaliaus Kserkso įsakymu negyvam Leonidui buvo nukirsta galva, o jo kūnas nukryžiuotas.
Šis žygdarbis ir masinio heroizmo pavyzdys 1962 metais įkvėpė kinematografininkus sukurti plačiaformatį istorinį epą „300 spartiečių” (The 300 Spartans, rež. Rudolphas Maté), atliktą klasikinio kino maniera.
O filmas „300” šią istoriją pasakoja nepaprastai moderniai. Autoriai remiasi ne Herodotu, o dabar labai populiariu „grafinių romanų” kūrėju Franku Milleriu. Ir filmuoja šią chrestomatinę istoriją taip, kad vaidybinis filmas tampa labai įspūdingu reginiu, labiau panašiu į originalios stilistikos komiksą.
Režisierius Zackas Snyderis nė neslepia, kad kuria kino komiksą, net nuolat tai pabrėžia. Filmas sukurtas taip, kad veikėjai greičiau panašūs ne į gyvus žmones, o į animacinius personažus. Vieni jų – pvz., karalių Leonidą vaidinantis Gerard‘as Butleris – panašus į animacinį supermeną (ne veltui jo karo šūkis „Tai Sparta!“ akimirksniu tapo populiariu internetiniu memu).
Dar įspūdingiau ekrane atrodo įvairiausio plauko piktadariai. Persų karo vadas išlikusiuose graviūrose paprastai vaizduojamas garbanotas ir su vešlia juoda barzda. Visai kitokį žmogų vaizduoja Kserksą vaidinantis aktorius Rodrigo Santoro: filme Kserksas labiau panašus į pliką transvestitą su pirsinguotu veidu ir apsikarsčiusį laukinių genčių papuošalais.
Išdavikas kuprius Efialtas (akt. Andrew Tiernanas) atrodo tarsi nužengęs iš nuotykių epo „Žiedų valdovas“, o ir pati Kserkso kariuomenė įtartinai primena orkų hibridus.
Tuo tarpu teigiami personažai rodomi su panašia simpatija, su kokia vokiečių režisierius Fritzas Langas klasikiniuose „Nibelunguose“ (1924) vaizdavo Zygfridą ir jo ištikimus karius.
Irane, kur buvo kuriamas Zacko Snyderio filmas, nepasitenkinimo bangos vilnijo dar gerokai iki premjeros: vietiniai gyventojai garsiai reiškė nepasitenkinimą, kad autoriai negerbia šalies tradicijų ir žemina nacionalines vertybes.
Gal daug ką įžeidė groteskiška Kserkso išvaizda ir charakteris: jis filme kažkuo panašus į šiuolaikinius arabų šeichus, kurie tiki, kad viską ir visus galima nupirkti. Jei ne už didelius pinigus, tai už labai didelius pinigu.
O spartiečiai, žinoma, yra ne tik kario garbės, bet ir visų kitų dorybių įsikūnijimai. Karalius Leonidas net žūva, pervertas persų strėlių, tarsi tapybos šedevruose dažnai vaizduotas Šv. Sebastijonas.
Gediminas Jankauskas
5. „Žydra spalva – šilčiausia“ (Blue is the Warmest Color, 2013)
Pagal 2010 Jul Maroh komiksą.
Filmo epicentre atsiduria dvi merginos – penkiolikmetė Adelė (akt. Adèle Exarchopoulos) ir dvidešimt kelerių metų menų studentė Emma (akt. Léa Seydoux). Pajutusios nepaprastai stiprią tarpusavio trauką, jos pasineria į malonumų ir aistros pasaulį, kuriame nėra viskas rožėmis klota. Tai viena įstabiausių juostų apie meilę – erotiška, jaudinanti ir atvira. Tai nėra banalus romantinis filmas apie viską nugalinčią meilę, apie tobulus santykius ir nuostabią ateitį. Istorija yra sąžininga žiūrovui, nes čia bandoma nuoširdžiai ir natūraliai parodyti tiesą apie įsimylėjusius žmones, nebandant pigiai manipuliuoti ar sentimentaliai nuslėpti realybę. Nepaprasta, kaip žiūrovas tiesiai prieš savo akis gali stebėti personažų asmenybės augimą bei pasikeitimą, kaip vienas asmuo gali daryti milžinišką įtaką kitam, kaip atkakliai paauglė kovoja dėl savo identiteto ir kokius realius išūkius patiria net ir stipriausi santykiai.
Kritikų liaupsinamas filmas tapo sėkmingu daugiausiai dėl režisieriaus nuopelno. Jis – perfekcionistas, kiekvieną sceną filmuodavo net šimtus kartų ir aktores tiesiogine šio žodžio prasme palauždavo iki tokio lygio, jog jų patirti sunkumai tiesiogiai atsispindėjo juostoje. Kechiche yra sakęs, jog nesvarbu, kokios seksualinės orientacijos žmogus stebės šį filmą – čia koncentruojamasi ne į homoseksualius santykius, o tiesiog į gilų dviejų žmonių ryšį, intensyvų ir audringą, paslaptingą ir naivų, nuoširdų ir tikrą. Tai pasmerkta begalinės meilės istorija, kurios žiūrovas dar ilgai neužmirš.
Justė Meištaitė
4. „Kelias į pražūtį“ (Road to Perdition, 2003)
Pagal Max Allan Collins komiksą.
Anksčiau ar vėliau beveik visi Amerikoje filmus kuriantys režisieriai susigundo susukti bent vieną kriminalinį gangsterinį filmą, o jau amerikiečių aktoriui suvaidinti gangsterį (nesvarbu – realų ar scenaristų išgalvotą) yra ir garbės reikalas, ir profesinio prestižo ženklas. Ypač jei pasakojama apie sausojo įstatymų laikus, skersai ir išilgai „išakėtus“ per beveik 90-tį šio žanro gyvavimo metų.
Neiškrenta iš šios tradicijos nei režisierius Samas Mendesas, nei aktorius Tomas Hanksas. Iki šiol laikytas idealiausiu amerikiečio simboliu Tomas Hanksas suvaidino žiaurų Čikagos žudiką Maiklą Saliveną, pramintą Mirties Angelu.
Daug metų ištikimai tarnavęs savo bosui, kartą šis žmogus išdrįso pasipriešinti tobulai veikiančiam prievartos mechanizmui. Bet šis kelias veda tik į aklavietę, iš kurios negali būti išėjimo.
Nepaisant tikrai didelės konkurencijos „Kelio į pražūtį“ autoriams pavyko daug kartų vaizduotai Didžiosios ekonominės depresijos epochai surasti naujų spalvų (logiška, kad vieninteliu Oskaru buvo apdovanotas operatorius Conradas L. Halla) – būtent jam turime būti dėkingi už mirtinu šalčiu iš ekrano dvelkiančią atmosferą.
Įprastai filmų apie gangsterius kūrėjai nuo senų laikų įpratę mitologizuoti šiuos personažus ir juos romantizuoti. Nieko panašaus „Kelyje į pražūtį“ nėra: šia prasme filmo pavadinimas labai tiksliai atspindi nusikaltėlių gyvenimo vektorių. Nors mafijos bosą Džoną Runį (jį suvaidino Holivudo veteranas Paulas Newmanas) ir jo ištikimą parankinį Maiklą Saliveną dar galima priskirti senamadiškiems gangsteriams, turintiems tegul ir abejotinus, bet visgi tvirtus moralinius principus
Šito tikrai negalima pasakyti apie boso Runio sūnelį Konorą (Danielis Craigas), kuris trokšta iš senstančio tėvo perimti kriminalinę imperiją, ir nedvejodamas šalina visas kliūtis savo kelyje. Kad šis kelias veda į pražūtį visų pirma patį Konorą, tampa aišku, kai šis šaltakraujiškai nužudo konkurentą Finą Makgaverną (Ciaránas Hindsas), o šio nusikaltimo liudininku atsitiktinai tampa Maiklas Salivenas.
Dar vieną šiurpų personažą „Kelyje į pražūtį“ suvaidino Jude‘as Law. Jo fotografas Harlenas Magvairas yra tikras monstras (net be ypatingo grimo, o tik aktorinio persikūnijimo dėka aktorius suvaidino atgrasią pabaisą. Vardan sensacingos fotografijos jis ne tik rizikuoja savo paties gyvybe, bet gali net pribaigti vos kvėpuojančią auką arba nesibodi pats atlikti mafijos kruviną užsakymą.
Vienintelis šviesos spindulėlis šioje tamsos karalystėje –Saliveno sūnus Maiklas jaunesnysis (Tyler Hoechlin): vaikystėje pamėgęs Biblijoje aprašytas istorijas vaikinas nenusižengė svarbiam Dievo įsakymui „Nežudyk“, nors turėjo patogių progų.
Gediminas Jankauskas
3. „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow, 2014)
Pagal japonų Hiroshi Sakurazaka komiksą All You Need is Kill.
Filme „Ties riba į rytojų“ netolimos ateities Žemei vėl iškilo mirtinas pavojus. Dar iki pradinių titrų autoriai meistriškai kuria siaubo atmosferą, manipuliuodami televizinės žiniasklaidos reportažų fragmentais, kaip tai buvo daromą 2001-ųjų rugsėjo vienuoliktąją, viso pasaulio geros valios žmonėms pateikiant šiurpą keliančių stambaus masto agresijos prieš Jungtines Valstijas kronikos kadrus. Tik dabar iššūkį pasauliui paskelbė ne radikalūs teroristai, o žiauri ateivių rasė, provokuojanti naujos rūšies pasaulinį (o gal net tarpgalaktinį) karą ir tarsi maro epidemija stulbinamu greičiu plintanti per Europą.
Karišką uniformą dėvintis Tomo Cruise‘o herojus pulkininkas Bilas Keidžas, iš TV ekranų ramina tautiečius, teigdamas, kad kosminiams agresoriams pasiryžę efektingai priešintis moderniausi superkareiviai. Reikšmingos kovos prieš nekviestus agresorius turėtų įsiplieksti ten, kur dar 1944-aisiais metais plėtojosi reikšmingi II Pasaulinio karo įvykiai. Ten, operacijos „Įsiveržimas“ išvakarėse paslaptingomis aplinkybėmis atsiduria ir pulkininkas Bilas Keidžas, kažkodėl paskelbtas dezertyru ir pažemintas iki eilinio. Rytojaus mūšyje jam suteikiama galimybė reabilituotis ir, kaip anksčiau buvo sakoma, „krauju išpirkti savo kaltę“.
Absoliučiai absurdiška situacija, kurios Keidžas kol kas nesuvokia, baigiasi jo žūtimi jau pirmajame mūšyje bei … stebuklingu prisikėlimu ir nauju įsakymu vėl vykti į kovos lauką. Netrukus vyras ima suvokti, kad jis pateko į laiko kilpą, todėl mirti ir prisikelti jam teks dar ne kartą.
Vietoj to, kad sektų panašių laiką atkuriančių filmų pėdomis, „Ties riba į rytojų“ labiau panašus į vaizdo žaidimą ir šį panašumą jis panaudoja savo naudai. Užimk vietą, pulk, mirk, pakartok.
Nepaisant to, kad buvo visuotinai pripažintas, „Ties riba į rytojų“ nepavyko pelnyti finansinės šlovės. Bet nesuklyskite, didžioji filmo nepasisekimo našta guli ant prastos rinkodaros kampanijos pečių. Tiek daug žmonių manė, kad filmo pavadinimas yra „Gyvenk, mirk, pakartok“, kad išleidus filmą kaip namų vaizdo įrašą, „Warner Bros.“ vos nepakeitė jo šia eilute. Jei tai neparodo niekam tikusios rinkodaros, tada mes nežinoma, kas gali parodyti.
2. „Persepolis“ (2007)
Pagal Satrapi’s autobiografinį komiksą.
„Persepolis” – 2007-ųjų prancūzų juodai balta animacinė pasaka, sukurta pagal vienos iš kūrėjų – režisierės ir scenaristės Marjane Satrapi autobiografiją. Filmo su dramos ir komedijos elementais istorija vyksta 80-aisiais ir 90-aisiais praėjusio amžiaus metais Irane/Vienoje. Jame vaizduojami dabar jau suaugusios moters prisiminimai: Irano revoliucija, giminių įkalinimai, išsiskyrimas su tėvais, kelionė į nepažįstamą šalį, maištas, benamystės ir grįžimas. Ir išvykimas.
Visos tos revoliucijos, Irako atakos, komunizmai ir kiti –izmai asmeniškai mažai tesudomino. Tas nesąmones puikiai iliustruoja dažnai filme šmėkščiojantys beveidžiai šešėliai. Pilka masė visuomet buvo ir niekur nesiruošia dingti. Pavadinkime tai antraplane filmo detale. Juk veiksmas turi kažkur vykti. Įdomiau buvo stebėti maištingą mergaitę, nuo mažens močiutės mokytą gyventi atvirai ir sąžiningai. Jos kovą tiek su musulmoniškais hidžabais, tiek katalikiškais vienuolės drabužiais. Galiu pasikartoti: davatkizmas, kaip ir pilka masė — visuomet buvo ir niekur nesiruošia dingti. O kovoti su juo reikia, kad ir kaip sunku būtų.
Pats „Persepolio” animacijos stilius kažką žiauriai primena. Ne ką kitą, o belgų genijų Raoul Servais. Skirtumas gal tik minties pateikime: R. Servais animacija buvo avangardiškesnė, mažiau kalbanti ir daugiau pirštu į ateitį parodanti. „Persepolis” gi žiūri atgal, liūdnai konstatuodamas istorijos faktus ir mažai ką priešpastatydamas absurdiškai visuomenei.
1. „Senis“ (Oldboy, 2003)
Pagal 90-ųjų Garon Tsuchiya „Manga“ komiksą.
2004-ųjų Kanų kino festivalio pagrindinio prizo nugalėtojas, legendinio Pietų Korėjos kūrėjo Park Chan-Wook‘o keršto trilogijos antrasis filmas. Senis – svaiginantis, kruvinas košmaras su brutalia energija, kuri žiūrovus palydi į šokiruojančią pabaigą.
Tai mistinis trileris apie reklamos verslo atstovą Dae-su Oh (akt. Min-sik Choi), kuris vieną rytą pabunda aklinai užbarikaduotame svetimame, prabangiame jo socialinį statusą atitinkančiame kambaryje. Per televiziją vyras netyčia išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje, tai, kad pagrindiniu įtariamuoju laikomas jis pats, ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu. Dae-su Oh šiame privačiame kalėjime praleidžia 20 metų. Staiga jį paleidžia be jokio paaiškinimo. Tuomet jis pasiryžta surasti savo pagrobėją ir jam atkeršyti.
Bandydamas rasti savo pagrobėją ir savo dukrą, Dae-Su sutinka moterį, vardu Mi-Do, kurią įsimyli ir tampa artimais. Neilgai trukus paaiškėja, kad daugybę kruvinų išpuolių ir jo pagrobimą surengė Woo-Jin – šiandien labai turtingas žmogus, su kuriuo kartu Dae-Su lankė mokyklą. Pastarasis atsiima liudijimą dėl Woo-Jin kraujomaišos su jo seserimi, kuriai jis su draugu Joo-Hwan papaskoja informaciją. Paaiškėjusi paslaptis paskatina ją nusižudyti, ir Woo-Jin prisiekia keršyti. Tuo tarpu jis įsimyli jauną merginą Mi-do (akt. Hye-jeong Kang), su kuria pradeda regzti romaną.
Siužetas skamba pakankamai sudėtingai, ir atleistumėte Chan-Wook‘ui už likusios dalies vaizdavimą kaip vienos didelės, kruvinos kovos tarp Dae-Su ir Woo-Jin, tačiau jis žengia žingsniu priekyje, pasitikdamas mus su siaubą keliančiu siužeto pasisukimu, kuris Dae-Su tampa blogesniu už mirtį.
Šokiruojanti atomazga puikiai atspindi Chan-Wook‘o istorijos pasakojimo stilių. Čia tiek daug smurto ir hiper realybės jausmo, kad toks siužeto pasisukimas tik sustiprina šoką ir jaudinantį stebėjimą.
