HBO jau seniai garsėja kaip televizijos milžinas, turintis daugybę klasikinių laidų, įskaitant „The Wire“, „Sopranus“, „Sostų karus“ ir „Succession“. Tačiau jie taip pat sukūrė daugybę fantastiškų televizijos filmų, kurie paprastai sulaukia mažiau dėmesio. HBO neabejotinai tapo aukštos kokybės televizijos programų kūrimo pradininke. Tačiau svarbu nepamiršti ir svarbaus HBO indėlio į kino pasaulį, kurį ji įnešė kurdama originalius filmus.
Geriausi HBO filmai dažniausiai būna periodiniai kūriniai arba biografinės dramos, kurių pagrindiniai veikėjai būna gerai žinomos žvaigždės. Galbūt jie ir nepasiekia kultinių filmų aukštumų, tačiau šiuos tikrai verta žiūrėti. Tai geriausi iš geriausių… HBO originalūs filmai neabejotinai paliko neišdildomą pėdsaką kine. Jų atsidavimas įvairiems pasakojimams, kritikų pripažinimas, komercinė sėkmė ir techninis meistriškumas įtvirtino jų, kaip pramonės lyderių, vietą. HBO gebėjimas pritraukti aukščiausio lygio talentus ir bendradarbiauti su vizionieriais režisieriais užtikrina, kad jų originalūs filmai ir toliau žavės žiūrovus daugelį metų. Todėl nuolatinė HBO originalių filmų raida ateityje neabejotinai atneš dar daugiau išskirtinių filmų.
10. „Conspiracy“ (2001)
Tai galėtų būti bet kurios bendrovės „Fortune 500“ valdybos posėdžių salė, kurioje akcininkai ginčijasi dėl atsargų ir sandėliavimo. Vietoj to, maome 15 vyrų, susirinkusių prie ežero esančiame kurortiniame name netoli Berlyno, jie aptarinėja „galutinio sprendimo“, kuriuo siekiama išvalyti visus žydus iš Europos, detales. Šiame nerimą keliančiame originaliame filme, kurį bendrai sukūrė HBO ir BBC Films, režisierius Frankas Piersonas atkuria mažiau nei dvi valandas, per kurias aukšto rango Trečiojo reicho pareigūnai susitarė dėl visos rasės išnaikinimo.
Vienintelį išlikusį 1942 m. sausio mėn. vykusio susitikimo, vadinamo Vanzio konferencija, įrašą 1947 m. amerikiečiai rado Vokietijos užsienio reikalų ministerijos bylose. Rašytojas Loring Mandel pasinaudojo rašytine susitikimo stenograma ir pridėjo šiurpą keliančių įžvalgų apie vyrus ir svarstomą temą.
Stiprindamas banalumą, dėl kurio šie vyrai planuoja pačius blogiausius darbus, Piersonas sumaniai prikelia susitikimo prabangą, kamera perbėgdamas per lėkštes su maistu, kruopščiai atrinktus vynus ir krištolą ir net ranka rašytas korteles.
Šis dėmesys iš pirmo žvilgsnio nereikšmingoms smulkmenoms sukuria šiurpų toną, kurį dar labiau sustiprina santūrūs aktorių ansamblio vaidmenys. Kennethas Branagh’as, vaidindamas manipuliuojantį ir niekinamą SS generolą Reinhardą Heydrichą, kuris vienu metu išdidžiai praneša apie sėkmingą T-4 eutanazijos programą, spinduliuoja piktumu. Nors techniškai Heydrichas yra aukštesnio rango už kitus kambaryje esančius asmenis, jis greitai įrodo, kad iš tikrųjų tai ne diskusija, o labai įtikinamas absoliutaus bendradarbiavimo reikalavimas.
Eichmanno vaidmenį Tucci atlieka daug subtiliau nei Branagh‘as. Didžiąją filmo dalį jis tyliai vykdo Heydricho įsakymus, bet užuot praradęs matomumą, Tucci savalaikiais šnabždesiais ir šoniniais žvilgsniais prideda blogio niuansų. Aistringiausia vaidyba čia daktaro Vilhelmo Štukarto (akt. Colin Firth), kuris akimirką atrodo simpatizuojantis žydams, bet, kaip paaiškėja, jį pykdo tik protokolo, o ne moralės pažeidimas.
Filme Piersonas skatino aktorius kalbėti įprastais balsais, o ne su vokišku akcentu. Tai protingas žingsnis, kuris leidžia sutelkti dėmesį į tai, kas buvo pasakyta. Siaubą kelianti tema supriešinama su politine laikysena ir kovomis, ginčais dėl sintaksės, šiek tiek karjeros tinklų kūrimo ir, žinoma, švediško stalo pietumis.
Filmo operatorius Stephenas Goldblattas išlaiko kamerą intymiame lygyje su aktoriais, niekada neiškildamas aukščiau ar žemiau jų akių lygio. Viso filmo metu kamera sukasi aplink stalą, tarsi ieškodama moralinės sąžinės kibirkšties, nors jos randama nedaug. Filmo gamybos darbai nepriekaištingi, nepriekaištinga Peterio Mullinso scenografija perteikia prabangią, bet sterilią Vanzio aplinką. Franzo Šuberto Styginių kvintetas C-dur, kurį atlieka ansamblis „Villa Musica“, yra gražus akcentas. Tikrai puikus karinis filmas.
9. „61*“ (2001)
Siekdami vieno garsiausių rekordų sporto istorijoje, pora labai skirtingų beisbolo žaidėjų įspūdingu greičiu mušė rekordus. Rogeris Marisas, santūrus tipas, yra daug mažiau populiarus nei jo kolega, vakarėliuose besilinksminantis Niujorko „Yankee“ komandos draugas Mickey Mantle’as, žaidėjas, kuris, daugelio apžvalgininkų manymu, bus tas, kuris per vieną sezoną pasieks Babe’o Ruth’o rekordą – 60 „homerunų“. Tačiau 1961 m. vasarą Marisas aplenkia Mantle’ą ir bando pasiekti Ruth rekordą.
Risierius Billy Crystalas pataiko iš visų jėgų – 61*. Puikiai suvaidintas, nuostabiai nufilmuotas ir kartais žiauriai sąžiningai papasakotas filmas yra absoliutus perlas.
Bet kuris beisbolo gerbėjas gerai žino istoriją apie 1961 m. didįjį „home run“ įvykį. Čia Crystalas nuleidžia uždangą ir iš arti supažindina mus su vyrais, kurie padarė tą sezoną tokį įsimintiną. Barry Pepperis, vaidinantis Rogerį Marisą, ir Thomas Jane’as, vaidinantis Mickey Mantle’ą, Crystalas surado du aktorius, kurie puikiai tinka savo vaidmenims. Tai, kaip Pepperis ir Jane’as puikiai perteikė šių tikrų didvyrių esmę, toli gražu neapsiriboja vien tuo, kad aktoriai yra labai panašūs į savo įkūnijamus vyrus. Maris buvo tylus, rimtas, į save žvelgiantis šeimos žmogus. O šį konkretų sezoną galima sakyti, kad jis buvo ir visiškai kankinamas žmogus. Pepperis visa tai puikiai perteikia.
Kita vertus, Mantle’as buvo bendraujanti, energinga, linksma superžvaigždė, kuri naudojosi visais jam suteiktais privalumais. Jane‘as puikiai tai atskleidžia ir tikrai leidžia pamatyti, kaip nusidėvėjo Mantle’o gyvenimo būdas, kai jo kūnas ėmė byrėti. Būtų buvę lengva nutylėti kai kuriuos mažiau patrauklius Mantle’o asmenybės aspektus. Taip pat tai būtų buvę nesąžininga, todėl reikia pagirti Crystalą už tai, kad jis parodė, kaip buvo iš tikrųjų. Mantle’as buvo už gyvenimą didesnis herojus, bet jis tikrai turėjo savo trūkumų, ir šiame filme jie išryškėja. Kai kam gali pasirodyti, kad filme vyraujantys keiksmažodžiai ir šiurkštus seksualinis humoras yra šiek tiek perdėti, tačiau sąžiningas istorijos pasakojimas reikalauja pripažinti, kokie šie žaidėjai iš tikrųjų buvo.
„61*“ – tai ne tik filmas apie beisbolą, bet ir filmas apie Rogerį Marisą ir svarbiausius jo gyvenimo santykius. Marisas ir Mantle‘as, Marisas ir jo žmona, Marisas ir spaudos spaudimas… visi šie santykiai yra tiriami, nes sužinome daug daugiau apie Rogerį Marisą kaip žmogų, o ne Rogerį Marisą kaip beisbolo žaidėją. Marisas turėjo įveikti labai daug, kad pasiektų tai, ką padarė, ir šiame filme puikiai pavyksta mus pakviesti ir nekeldinti į tą stebuklingą kelionę.
8. „Stuart: A Life Backwards“ (2007)
Pasakojimas apie kampaniją vykdančio jaunojo akademiko Aleksandro gyvenimą. Jiedu gyvena tame pačiame Kembridže, tačiau visiškai skirtinguose pasauliuose: Stiuartas – smurtaujantis, neįgalus, benamis narkomanas, nuo vaikystės vis patekdavęs į gydymo įstaigas. Atvykęs jis greitai „ištraukia trupinių padėklą iš po tvarkingo Aleksandro gyvenimo ir apipila apdegusiais gabalėliais viską aplinkui“.
Netrukus jie tampa neišskiriami. Aleksandras sugalvoja genialų planą. „Bet kodėl?“ – sukikena Stiuartas. „Kodėl tu nori parašyti mano gyvenimo istoriją?“ „Kad užsidirbtum daug pinigų!“ – taktiškai atsako Aleksandras.
Kažkas tarp jų pasikeičia: Aleksandras nustoja elgtis su savo objektu kaip su objektu ir pradeda su juo elgtis kaip su žmogumi, o ilgainiui – kaip su draugu. Kartu jie keliauja per miestą ir kaimą. Aleksandras – kaip gunktelėjęs bibliotekininkas, pirmą kartą gyvenantis gyvenimą, o Stiuartas – kaip našlaitis pingvinas, kuris gali tave papjauti, jei į jį pažvelgsi kažkaip netaip.
Pagrindinį vaidmenį atliekantis Tomas Hardy yra įtikinamas, sužeistas, pasimetęs Stiuartas. Jis atlieka vaidmenį su šlubčiojimu – dėl gėrimo, narkotikų ir distrofijos – ir kiekvieną tylą pertraukia nevalingais girgždesiais ir dejonėmis. Važinėjant jų aptriušusiu mėlynu automobiliu, draugystės gijos mezgasi iš pigaus alaus, Stiuarto pasakojimų ir siaubingo vištienos kario.
Visame tame kažkur slypi dvi žmogžudystės. Ir keli naciai. Be to, meno kūrinių vagystė, brangenybių vagystė, grasinimai mirtimi, testamento skaitymas ir nedidelis pasisavinimas. Ir – be jokios aiškios priežasties – trumpas Luiso Armstrongo apsimetėlio pasirodymas.
Visą tą laiką aktorė McEwan vėl įrodo, kad yra puiki Marplė. Aštrus intelektas ir nepasotinamas smalsumas sukasi aplink jos veidą, kai ji slankioja viešbučio koridoriais kaip draugiškas pelėkautas su megztiniu. Kažkaip, nepaisydama tūkstančio persigėrusių scenaristų machinacijų, ji viską suvaldo.
Iš esmės filme parodomas pasaulis buvo saugus ir išpuoselėtas, įvyko keletas blogų dalykų, o paskui vėl viskas buvo gerai. Tai lengvai, smagiai susižiūrintis filmas, tikrai tinkamas kai nėra ką žiūrėti.
7. „Lackawanna Blues“ (2005)
HBO adaptuotoje Rubeno Santiago-Hudsono vienaveiksmio spektaklio adaptacijoje, kurioje S. Epatha Merkerson vaidina Kross – surogatinę motiną -auklę-konsultantę pensionate. Čia ryškiai juntamos emocijų spalvos. „Lackawanna Blues“ visų pirma yra vizualus malonumas – kostiumai ir aplinka kupini ryškių, įtraukiančių spalvų.
Santjago-Hudsono istorija pavyksta dėl savo išskirtinumo, nes joje yra tiek keistų personažų, kad jais būtų galima užpildyti Kaufmano ir Harto spektaklį, jei jie būtų rašę juodaodžiams žiūrovams. Sentimentalumas galiausiai pasiveja istoriją, tačiau Santiago-Hudsonas didžiąją dalį pasakojimo apie savo jaunystę išlaiko lengvas emocijas nuošalyje. „Lackawanna“ mėgaujasi XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos ir šeštojo dešimtmečio nuotaika – aprangos stiliumi, „jump blues“, savęs išlaikymo jausmu segreguotoje visuomenėje. Šeštasis dešimtmetis, „Lackawanna“ užkerta kelią socialiniams pokyčiams, išlaikydama pasakišką aplinką, kurioje Rubenas jaunesnysis užaugo. Tik jam suaugusiam grįžus į miestą, kai pastatai užkalti lentomis arba stovi kaip griuvėsiai, o jo paties namai tėra tik apgriuvęs kiautas, tikrovė tampa visiška realybe.
Auklės nakvynės namai yra prieglobstis žmonėms, kuriems reikia antro šanso, t. y., buvusiems kaliniams, narkomanams, suteneriams, lošėjams ir toms, kurios anksčiau buvo vadinamos paklydusiomis moterimis. Jos, pagrindinės herojės, gyvenimo tikslas – paimti „žmonių fragmentus ir padaryti juos vientisus“. Na, jos sėkmės rodiklis – beveik tobulas.
Dae vienas pagrindinis veikėjas, Rubenas jaunesnysis gimsta Vasono 32-ajame name, ir nors bando sukurti jam namus, po poros metų tėvai išsiskiria. Mama grįžta į Vasono 32, dirba dviejuose darbuose. Auklei nežinant, mažasis Rubenas paliekamas vienas kambaryje. Auklė teigia, kad ji gali berniuką išauklėti geriau nei jo motina, o po to, kai mama sulaikoma už vagystę ir pradeda bendrauti su laukine kompanija, auklės argumentai įgauna pagreitį. Tėtis Rubenas (akt. Jimmy Smits) bando palaikyti santykius su sūnumi, bet galiausiai ir jis sutinka, kad Rubeną augintų auklė.
George’as C. Wolfe’as, pasinaudojęs Santjago-Hudsono scenarijumi, sukuria pasakojimą apie įsitikinimus – apie žmogaus būties kūrimą iš vidaus. Filmo pabaigoje, kai daromas skirtumas tarp gėrio ir blogio, viskas tampa šiek tiek pamokoma, tačiau filmo išganymas ateina dėl jo dalykiško požiūrio į gyvenimą, kuris, Wolfe’o įsitikinimu, suvirpins širdį. Montažo režisierius Brianas A. Katesas pateikia keletą efektingų kirpimų, kad pabrėžtų ploną ribą tarp meilės ir neapykantos, jau nekalbant apie greitį, kuriuo kai kurie iš šių personažų gyveno gyvenimą.
Franklinas yra netikėtas stebuklas. Jo vaidinamas Rubenas jaunesnysis tiesiog puikus. Muzika filme yra gana veržli, priverčianti Meshell Ndegeocello kurti nuotaikingus kaimo bliuzo prisodrintus signalus. Nors vienas personažas groja akustinį bliuzą, kurio šeštojo dešimtmečio juodaodžiai Amerikoje vengė, šis anachronizmas gali reikšti, kad aklas bliuzmenas parodo šių žmonių praeitį, o ne dabartį.
6. „Sometimes in April“ (2005)
1994 m. Ruandoje vykęs genocidas tapo emocionalios, bet per daug didaktinės dramos atspirties tašku režisieriaus Raoulo Pecko filme „Sometimes in April“, kuris Berlyne varžėsi su panašios tematikos, bet blizgesniu filmu „Viešbutis Ruanda“. Peckas savo filme labiau „išpurvina rankas“, plaukdamas purvinuose moralinės atsakomybės vandenyse, pasakodamas apie susiskaldžiusią šeimą, išgyvenusią karo žiaurumus ir vis dar kovojančią su jo pasekmėmis praėjus 10 metų.
Tikrai įvykiais paremtame filme jaučiamas gerai ištirtas Ruandos genocido, kurio metu per šimtą dienų buvo nužudyta beveik milijonas žmonių, vaizdavimo tikrumas. Fikcija ar ne, tačiau Peckas parodo smurto. Nors čia žiūrovai išvengia liūdnai pagarsėjusių žudynių su mačetėmis, filmas nevengia parodyti nuolatinių nekaltų žmonių žudynių jų namuose ir gatvėse, kai į juos buvo šaudoma ginklais, ar net išsigandusių moksleivių iššaudymo labiausiai sukrečiančioje filmo scenoje.
Garbingai, bandydamas aktualizuoti tautos istoriją, filmas persikelia iš 1994 m. į netolimą dabartį, kai karo nusikaltėliai Tarptautiniame baudžiamajame tribunole Arušoje, Tanzanijoje, stoja prieš savo kaltintojus. Hutu mokytojas Augustinas Muganza (akt. Idris Elba) atvyksta susitikti su savo įkalintu broliu Honoru (akt. Oris Erhuero), kuris 94-aisiais dirbo RTLM radijo didžėjumi ir per eterį kurstė žmones žudyti tutsių „tarakonus“. Nors Honoris neabejotinai kaltas dėl šio nusikaltimo, karo pradžioje jis nesėkmingai bandė padėti išgelbėti Augustino žmoną tutsių tautybės Žaną (akt. Carole Karemara) ir jų vaikus.
Pagrįstai piktas, bet kalbus scenarijus pabrėžia buvusių Ruandos kolonizatorių, JAV vyriausybės, neveiksmingų JT saugumo pajėgų ir savo tautiečius žudžiusių ruandiečių piktadarystę. Helmeris Peckas, anksčiau su Afrikos istorija susidūręs biografiniame filme „Lumumba“, yra sukūręs keletą gerai įvertintų ir įžvalgių dokumentinių filmų. Jo atsidavimas šiai temai čia labai jaučiamas.
Pagrindinės moterys – ruandietė Karemara ir pietų afrikietė Nomvete – yra daugiau nei geros. Tikrai neblogas, šiek tiek istorinis filmas. Tiems, kuriems įdomu žiūrėti filmus apie karą, šis tikrai patiks.
5. „And the Band Played On“ (1993)
Randy Shiltso monumentalią knygą apie AIDS įspūdingai parengė scenaristas Arnoldas Schulmanas, kuris savo inscenizaciją grindžia knygoje ir istoriniuose šaltiniuose pateiktais faktais ir elementais, taip pat kuria išgalvotus personažus ir situacijas. Daugiau nei 8 milijonus dolerių kainavusiame spektaklyje, kurį režisavo Rogeris Spottiswoode’as, tarsi liūdnoje detektyvinėje istorijoje atkreipiamas dėmesys į AIDS politiką ir siaubą. Kaip televizijos filmas apie itin jautrią temą, tai tikrai jaudinantis reginys.
Praleidžiant sudėtingas medicininių tyrimų detales, filme parodoma kova su biurokratija, egoizmu, finansavimo trūkumu ir nesuskaičiuojamais asmeniniais interesais. Filmas atspindi Shiltso knygoje aprašytas kovas, kai Prancūzijos ir JAV mokslininkai kovojo, kad izoliuotų ir nustatytų virusą, nepaisydami visuomenės pasipriešinimo ir vyriausybės aplaidumo.
Kaip pasakojimo giją, kuri susieja plačią Shiltso istoriją, Schulmanas pasitelkia tikrą tyrėją Doną Frencisą (akt. Matthew Modine’as), aistringą herojų, kuris 1980 m. prisijungia prie Atlantos Ligų kontrolės centro komandos. Siužetas pasakoja apie Frenciso bendradarbių, įskaitant daktarę Mariją Guinan (akt. Glenne Headly), medicininius nusivylimus ir nedideles pergales.
Gydytojai ir sveikatos apsaugos pareigūnai Niujorke, Los Andžele ir San Franciske susiduria su pacientais, sergančiais nežinoma liga, ir pradeda ilgą jos medžioklę. Frencisas pastebi užuominą ant „Pac Man“ žaidimo automato, kiti taškai sumuojasi, ir „gėjų vėžys“ pagaliau įgauna pavadinimą.
Šis vaizdas rodo, kad moksliniams tyrimams trūksta „monetų“. Ligoninės atsisako ligonių, kraujo bankai neleidžia pinigų kraujui tirti. Parodoma, kaip save propaguojantys asmenys ir interesų grupės negailestingai gina savo pozicijas. Federalinės vyriausybės abejingumas pažymimas selektyviais prezidento Reigano kadrais.
Nors Modine’as ne visada įtikinamai vaidina susikaupusį gydytoją, jis turi idealisto išvaizdą ir ryžtingą kovingumą. Sero Iano McKelleno vaidinamas Billas Krausas, San Francisko gėjų ir jų kongresmeno ryšininkas, vaidina užtikrintai ir tampa beveik simboline figūra, nes jo sveikata ima silpti.
Filme puikiai panaudotos ištraukos ir Los Andželo vietovės. Retkarčiais ekrane pasirodantys skaičiai, rodantys, kad daugėja AIDS atvejų ir mirčių, dar kartą apibrėžia kūrinio temą.
Paul Elliott operatoriaus darbas gerai sukomponuotas, o Carter Burwell santūri muzika tikslinga. Viktorijos Paul dizainas išradingas, Lois Freeman-Fox montažas puikus. Jei ir yra trūkumų, režisieriaus Spottiswoode’o įtraukiantis, galingas darbas vis tiek atlieka savo misiją: Shiltso knyga su visu jos sukrėtimu, liūdesiu ir pykčiu ryžtingai perkelta į ekraną.
4. „Normali širdis“ (The Normal Heart, 2014)
HBO turi gilią tradiciją kurti filmus ir mini serialus, kuriuose sprendžiamos gėjų problemos (ir neatsitiktinai šiuos aukštos klasės kūrinius rengia baigiantis „Emmy“ apdovanojimų atrankos laikotarpiui, kad jie būtų švieži rinkėjų atmintyje). „Normali širdis“ – kruopščiai suvaidinta Larry Kramerio pjesės apie AIDS epidemijos pradžią adaptaciją, kurią su tokia pat aistra (ir būdingu subtilumo trūkumu) režisavo Ryanas Murphy. Filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Markas Ruffalo, vaidinantis piktą Kramerio alter ego, yra didelis, garsus, netvarkingas ir emocingas.
Ruffalo vaidina Nedą Viksą, rašytoją, su kuriuo susipažįstama per 1981 m. Ugnies salos iškylą, kuri iš esmės yra paskutinis žvilgsnis į laisvus laikus, buvusius iki vadinamo protrūkio. Netrukus pradeda sirgti draugai ir aplinkiniai, Nedas kreipiasi pagalbos į poliomielito paveiktą gydytoją (akt. Julia Roberts) ir siekia įkurti organizaciją „Gėjų vyrų sveikatos krizė“, kurios tikslas – kelti aliarmą gėjų bendruomenėje ir siekti vyriausybės paramos, iš pradžių iš atsainaus Niujorko mero Edo Kocho, o vėliau iš Reigano administracijos.
Dėl Nedo pykčio (jis mano, kad homoseksualai yra didžiulė problemos dalis, nes nesugeba atsistoti ir išsakyti savo nuomonės) daugelis gynėjų jaučiasi nepatogiai, pradedant Briusu (akt. Taylor Kitsch), kuris priešinasi Nedo konfrontacinei filosofijai. Nedo kampanijos metu jis taip pat susiduria su uždaro būdo „New York Times“ reporteriu (akt Matt Bomer), kuris, kaip ir Briusas, nenori pasisakyti, tačiau tampa nelaiminga Nedo gyvenimo meile.
Filmo „Normali širdis“ esmė, ne tik valdžios institucijų abejingumas plintant epidemijai, bet ir nuolatinė diskusija apie taktiką. Iš pradžių gėjų bendruomenė perspėjimus apie „gėjų vėžį“ laiko tik dar vienu bandymu juos apriboti ir priversti paaukoti išlaisvinančius laimėjimus, dėl kurių jie taip sunkiai kovojo.
Tačiau Nedą glumina atsakymų apie ligą trūkumas – ir tai, kad „Niekam nerūpi, kad mes mirštame!“. Murphy, negali atsispirti momentams, kurie linksta link „Amerikos siaubo istorijos“, pavyzdžiui, metro seka, kurioje dramatiškas apšvietimas mirksi ir pereina į pažeisto veido sceną.
Visumoje tai – galingas kūrinys, kuriame Ruffalo įveikia aštrius savo personažo aspektus, kad perteiktų jo skausmą, o Jimas Parsonsas puikiai palaiko savo vaidmenį, įskaitant blaivią sceną, kurioje jis kalba apie žuvusių draugų pagerbimą.
Politiniu požiūriu, žinoma, viskas, kas primena prezidento Reigano nesugebėjimą viešai paminėti „AIDS“ iki jo antrosios kadencijos, sukels įtarimų, tačiau platesne prasme filmas gana gerai parodo, kur veda Kramerio ir kitų atkaklios lobistinės pastangos.
Galbūt svarbiausia, kad HBO dar kartą peržengia kino ribas, pateikdama į personažus orientuotą dramą, pasižyminčią teatriniu talentu ir vertybėmis, kurios šiuolaikiniuose kino teatruose būtų sunku įsigyti. Rezultatas – širdingas filmas, kuris privers jausti ir jus.
3. „Wit“ (2001)
Įžvalgiai ir triumfuojančiai pertvarkyta Margaret Edson 1997 metų Pulitzerio premiją pelniusi pjesė „Wit“ (liet. „Protas“) perkelia žiūrovą į sukrečiantį pasakojimą apie anglų literatūrologės įnirtingą kovą su kiaušidžių vėžiu. Nors tema iš pradžių kai kuriuos gali atbaidyti, teigiami atsiliepimai, sensacingas Emmos Thompson pagrindinis vaidmuo ir režisieriaus Mike’o Nicholso režisūra turėtų greitai išsklaidyti šias baimes. Susitelkusi, emociškai išsunkianti ir galiausiai įkvepianti, „Wit“ yra ne kas kita, kaip „komedija“ apie vėžį, kartu su drąsa ir užuojauta.
Pagrindinė herojė ką tik sužinojusi apie pažengusį ketvirtos stadijos metastazavusį kiaušidžių vėžį – tvirta ir kandi 48 metų Viviana Bearing (akt. Thompson) sutiko atlikti pačią žiauriausią egzistuojančią chemoterapiją. Todėl ji atsiduoda į noriai, bet nejautriai dirbančių mokslininko veterano daktaro Harvio Kelekiano (akt. Christopheris Lloydas) ir jo jauno gydytojo – buvusio Bearing studento – daktaro Džeisono Posnerio (akt. Jonathanas M. Woodwardas) rankas, kuriems talkina užjaučianti slaugytoja Siuzė Monahan (akt. Audra McDonald).
Atliekant tyrimus, procedūras ir neišvengiamam šalutiniam poveikiui pradėjus alinti jos kūną, žaidžianti, tačiau vis labiau beviltiška ir nusiminusi Viviana apmąsto savo kovos ir Džono Donno Šventųjų sonetų, kuriems ji paskyrė savo profesinį gyvenimą, gyvybės ir mirties klausimų paraleles.
Buvusi mentorė E. M. Ašford (akt. Eileen Atkins) atvyksta į svečius ir skaito jai „Pabėgusį zuikutį“ (pacientė Donne’ą atmeta su atodūsiu). Viviana ištveria žiaurias procedūras ir paviršutiniškus abiejų gydytojų raginimus, pasikliaudama šmaikštumu, kuris kartu yra negailestingas ir karštas. Tačiau, kai ji susiduria su neišvengiama tiesa, kad procedūra neveikia, ji taip pat sielvartauja dėl savo pačios nejautrumo ir polėkio, suprasdama, kad „žinojimas nėra galia“.
Savo poelgiu ji padarė akivaizdžiai gilų pokytį bent dviem savo globėjams.
Filmuojant tokią teatrinę patirtį kyla didžiulė rizika, tačiau originalią medžiagą Thompson ir Nicholsas, pasidaliję scenarijaus autoryste ir pirmą kartą kūrybiškai bendradarbiavę, kruopščiai ir sumaniai pertvarkė juostą ekranui. Subtilūs, bet labai svarbūs teatro ir kino konvencijų pokyčiai, patvirtina Thompson, kaip rašytojos ir aktorės meistriškumą, taip pat Nicholso patirtį teatro srityje.
Be daugybės techniškai sudėtingų ilgų kadrų, drąsiausias vizualinis triukas – be vargo sujungti aktorius ir dekoracijas, kad susilietų retrospektyvos ir šiuolaikinės ligoninės scenos, o galimai nuvalkiotam Thompson kreipimuisi tiesiai į kamerą naują gyvybę įkvėpė Nicholso blokavimas ir meistriškas operatoriaus Seamuso McGarvey darbas.
Nicholsas vėl įrodo savo „legendinį būdą“ dirbti su aktoriais. Thompson visiškai įtikinamai išgyvena visus alinančios ligos etapus, o Lloydas pagaliau gavo vaidmenį, kuriame gali išnaudoti keistą, bet patrauklų ekscentriškumo ir nuoširdumo derinį.
Veteranai Atkinsas ir Pinteris maksimaliai išnaudoja savo kelias scenas. Woodwardas puikiai pasirodo savo ekrano debiute kaip bene sudėtingiausias vyriškas personažas, o McDonald įneša labai reikalingos šilumos į personažą, kurio svarba auga per vėlyvuosius kadrus.
Technikos kokybė yra aukščiausio lygio, o gamybos dizainerio Stuarto Wurtzelio sukurtos griežtos ir sterilios ligoninės dekoracijos – visiškai įtikinamos (filmas nufilmuotas Londono Pinewoodo studijoje). Muzikinių kūrinių parinkimas taip pat primena paprastą teatrinį punktyrą, suteikdamas kūriniui laisvo orumo, kuris jam labai naudingas didžiajame ekrane.
2. „Temple Grandin“ (2010)
Tai biografija moters, kuri serga autizmu. Filmas parodo, jog liga jai nesutrukdė pasiekti savo tikslo – tapti mokslininke. Priešingai, pasaulio matymas per savotišką, kiek kitokią prizmę padėjo į pasaulį pažvelgti naujai. Temple Grandin yra kelių knygų autorė. Viena iš jų pavadinimu „Thinking in pictures“ pasakoja apie tą kitokią tikrovę.
„Aš esu Temple Grandin ir aš ne tokia kaip kiti žmonės“ – šiais žodžiais prasideda filmas. Juos ištaria aktorė Claire Danes, įkūnijusi panelę Grandin. Koks tas pasaulio matymas iš savotiškos, kitokios prizmės? Temple Grandin viską mato paveikslėliais. Ji tarsi fotografuoja akimirkas savo mintyse. Dėl tokio matymo mąstymas pasidaro konstruktyvus.
Pavyzdžiui, matydama atsiveriančius vartus ir juos mintyse „nufotografuodama“, ji geba pritaikyti matematinius skaičiavimus ir suprasti, kokiu kampu atsiveria vartai. Dėl šių savo unikalių gebėjimų kasdieniams daiktams pritaikyti fiziką ir matematiką ji sukuria nuostabių išradimų. Juosta atskleidžia tamsiąją autistų gyvenimo pusę, bet tai padaro visai neliūdnai. Priešingai – su švelniu humoru.
Iš Temple šaiposi bendraamžiai, nes ji yra kitokia nei jie. Temple nesupranta paprastų dalykų – pavyzdžiui, kodėl jai reikia eiti į koledžą, juk jos mokytojas yra jį baigęs. Ji išsigąsta automatiškai atsiveriančiu durų prekybos centre arba indų barškėjimo koledžo valgykloje. Visos jos emocijos atsispindi veide – kaip pas vaiką. Jos baimės ir emocijų kaita kelia bendraamžiams juoką.
Juosta atskleidžia tamsiąją autistų gyvenimo pusę, bet tai padaro visai neliūdnai. Priešingai – su švelniu humoru. Iš Temple šaiposi bendraamžiai, nes ji yra kitokia nei jie. Temple nesupranta paprastų dalykų – pavyzdžiui, kodėl jai reikia eiti į koledžą, juk jos mokytojas yra jį baigęs. Ji išsigąsta automatiškai atsiveriančiu durų prekybos centre arba indų barškėjimo koledžo valgykloje. Visos jos emocijos atsispindi veide – kaip pas vaiką. Jos baimės ir emocijų kaita kelia bendraamžiams juoką.
1. „Something the Lord Made“ (2004)
Nors jo tonas kuklus, o atlikimas santūrus, tai vienas iš tų retų faktais paremtų filmų, kurie taip žavi, kad daugelis norės paskubėti paskaityti apie jį daugiau, o tai tikrai nėra blogai. Puikių pagrindinių vaidmenų lydimas „Something the Lord Made“ yra HBO sukurta smulkmena, kuri vargu ar šaukte šaukia apie mokamą televiziją, tačiau kanalui reikia pripažinti, kad jis įžvelgė tylią šio laikmečio kūrinio galią.
Filme pasakojama apie užsispyrusio chirurgo Alfredo Blaloko (akt. Alanas Rickmanas) ir jo afroamerikiečio asistento Vivjeno Thomaso (akt. Mos Defas) santykius. Atidėjęs į šalį savo ambicijas studijuoti mediciną ir pasinerti į Blaloko tyrimus, Thomasas kovoja su mažu atlyginimu (jam tenka dirbti atsitiktinius darbus, kad galėtų susimokėti už nuomą) ir rasine nelygybe. Nors yra kvalifikuotesnis už daugumą gydytojų, jis vadinamas „aptarnaujančiu darbuotoju“. Tuomet, retai pasireiškiantis temperamentas paskatina Blaloką užtarti jų naująją medicinos įstaigą – Džono Hopkinso universitetą.
Filmą susuko veteranas režisierius Joe Sargentas, kurio HBO filmai kažkokiu būdu paverčia chirurginę kalbą jaudinančia.
Nepaisydamas savo kolegų tradicinės išminties, Blalokas ryžtasi operuoti dėl nepakankamo kraujo tekėjimo mėlynuojančią mergaitę – net po to, kai kunigas maldauja jo nesikėsinti į Dievo planą. „Galbūt Dievas, kaip jūs sakote, bando nužudyti šį vaiką“, – sako gydytojas, bet „Aš to nedarau.“
Daugiau nei tris dešimtmečius veikėjai sensta subtilaus makiažo ir senovinių drabužių pagalba. Ir nors yra jaudinančių akimirkų, vyrauja melancholija dėl ribotų galimybių, kuriomis tais metais naudojosi mažumos.
Rickmanas išlieka nuostabiai įvairiapusiškas aktorius, iš savo blogiukų vaidmenų perėjęs į tokius filmus kaip šis. Tuo tarpu Defas, turintis daugybę santūrių scenos ir ekrano vaidmenų, puikiai išlaiko savo poziciją, todėl šis filmas yra dviejų personažų kūrinys, kuriame antraplaniai veikėjai beveik nepastebimi.
Pastaruoju metu HBO filmus renkasi gana eklektiškai, daugiausia dėmesio skirdama mažesnėms, labiau į personažus orientuotoms temoms, turinčioms nišinį patrauklumą. Šis filmas – tai prabanga, kurios neturi dauguma kitų tinklų.
Tai puikus mažai žinomas filmas, kurį reta pamatyti dideliame tinkle tokiame kaip HBO. Ir šiuo atveju šis filmas – su širdimi.
