Įspėjimas: šis straipsnis neskirtas nepilnamečiams, ar jautriems skaitytojams!
Tarp šiuolaikinių filmų žiūrovų yra skirtumų, galima teigti, kad jie susiskaldę į dvi stovyklas…
Nepaslaptis, kad kai kuriems sekso scena kino juostoje gali sugriauti arba bent jau sumenkinti puikaus filmo patirtį, bet kitiems – sekso scenos yra tokios pat būtinos, kaip ir bet kuris kitas realistinio pasakojimo elementas, nes seksas – gyvenimo dalis.
Žinoma, tai nereiškia, kad kiekviename filme privalo būti intymumo scena… Bet kai tai prasminga, tai prasminga ir veikia… Tiesą sakant, kartais siaubingą filmo žiūrėjimo patirtį tikrai gelbsti viena ar dvi puikios sekso scenos. Taigi, šiame sąraše – aistra, įtampa ir chemija – pristatome Jums geriausios sekso scenos filmuose.
10. „Sekretorė“ (Secretary, 2002)
Tai Mary Gaitskill apsakymu paremta ir Stiveno Shainbergo režisuota romantinė drama drąsiai tirianti ribas tarp skausmo ir malonumo.
Lee Holloway (Maggie Gyllenhaal) įsidarbina sekretore E. Edvardo Grėjaus (James Spader) vadovaujamoje teisininkų kontoroje. Iš pradžių darbas atrodo įprastas, tačiau kažkur tarp darbo kompiuteriu ir kavos virimo Lee ir ponas Grėjus peržengia profesionalumo ribas. Lee padarius klaidą, bosas jai pliaukšteli. Po šio incidento pora pasiduoda slapčiausiems savo troškimams, kurie nuveda į sadomazochistinius santykius.
Dominavimas, mazochizmas, sadomazochizmas sudėtingos temos, kurias gvildena filmas. Itin paini riba, tarp subtilumo ir akibrokšto, pornografijos ir erotikos, kai pasirenkamas toks filmo objektas, tačiau režisieriui Steven‘ui Shainberg‘ui tai pavyksta puikiai.
Juosta buvo pristatyta keliuose filmų festivaliuose, kur susilaukė puikių įvertinimų ir nugvelbė ne vieną apdovanojimą. Filmas nagrinėja sudėtingas sadizmo ir mazochizmo temas, tačiau sugeba netapti juokinga ar įžeidžiančia, todėl tikrai yra verta dėmesio.
Iki filmo pabaigos žiūrovai gali mėgautis gana saldžiu kūno garbinimu, tačiau labiausiai įsimena scena kai Gyllenhaal, palinkusi virš stalo lėtai nusimauna kelnaites. Dominavimas ir paklusnumas yra daugelio nepriklausomų filmų pagrindinė srovė ir ši juosta ne išimtis. Įspūdinga, kad „Sekretorė“ atlieka dvigubą darbą: jis kartais šlovina smurtinį dviejų partnerių intymumą ir kartu pradeda visiškai įgalintos moters aktorės Gyllenhaal, kuri niekada nėra mažiau nei pasitikinti savimi, karjerą.
9. „Devynios dainos“ (9 Songs, 2004)
Maiklo Winterbottomo parašyta ir režisuota meninė romantinė drama, susilaukusi nemažai kritikos, tačiau įveikusi kelią į visų romantikų širdis.
Britas Matas (Kieran O‘Brien) sutinka studentę iš Amerikos vardu Liza (Margo Stilley). Pora susipažįsta koncertų salėje ir nuo tada kartu mėgaujasi nuostabia muzika, kelionėmis ir aistringu seksu. Tačiau po 12 mėnesių Liza galiausiai išvyksta atgal į Ameriką.
Pirmą kartą pasirodžiusi Kanų filmų festivalyje juosta sukėlė tikrą audrą dėl nesuvaidinto sekso ir oralinio sekso scenų. Čia išvysite netgi tikrą ejakuliaciją. Maiklas Winterbottomas turėjo žinoti, kas lauks, kai 2004 m. Kanuose pasauliui pristatė savo oficialiai eksperimentinį sekso festivalį. Po to sekė rėkiančios moralizuojančios antraštės ir kova dėl leidimo platinti filmą, taip pat ir filosofinė kova: ar juosta yra pornografija, ar menas? Paprastai žiniasklaida dvi filmo žvaigždes vertino labai skirtingai: amerikiečių aktorė Margo Stilley buvo gėdinama, o jos kolega Kieranas O’Brienas sulaukė pagyrų. Sekso scenos čia atviros, tačiau jos taip pat yra nuoširdžios ir tikros.
Kritikų manymu, nors filmas ir atrodo, kaip pornografija, bet jis sukelia gražios meilės istorijos jausmą. Todėl nepaisant draudimų kai kuriuose šalyse, filmas galiausiai vis vien buvo parodytas plačiajai auditorijai.
8. „Autokatastrofa“ (Crash, 1996)
Šiame filme, sukurtame pagal J.C. Ballardo romaną, D. Cronenbergas nuolatinę savo aistrą seksualinėms perversijoms paverčia į prarają riedančio pasaulio metafora.
Po avarijos filmų prodiuseris Džeimsas Balardas (akt. James’as Spaderis) susipažįsta su kita tos pačios autokatastrofos auka gydytoja Helen Remington (akt. Holly Hunter). O ši Džeimsą supažindina su keistokos seksualinės orientacijos žmonėmis, kurie patiria stiprų susijaudinimą, provokuodami ekstremalias situacijas.
Savo metu filmas išprovokavo ištisą laviną neigiamų emocijų ir kontrastingų vertinimų. Po premjeros 1996-ųjų pavasarį Kanų kino festivalyje, kur jis buvo apdovanotas Žiuri prizu, į Amerikos ekranus filmą neskubėta išleisti beveik ištisus metus. Didžiojoje Britanijoje premjeros teko laukti dar ilgiau. Ir viskas todėl, kad iš filmą mačiusiųjų kritikų recenzijų ir pirmųjų žiūrovų įspūdžių susidarė neigiama opinija apie smurto ir pornografijos scenas, kurių neva filme apstu.
Šioje beprotybės ir genialumo viršūnėje esančioje antidramoje yra keletas puikių momentų. Tačiau labiausiai įsimintina scena, kai Spaderis automobilių stovėjimo aikštelėje trinasi į susiūtą avarijos aukos Hunter kojos žaizdą. Seksas su žaizda… Cronenbergui visada rūpėjo kūno iškrypimai. Jo gilesnė idėja, vis dar provokuojanti, yra ta, kad mes pradėtume mėgautis tais iškrypimais ir nelaikytume užslėptų. Filme, kuriame kalbama apie mirties kultą, Cronenbergas kankinamą kūną ir blizgantį metalą sujungia taip, kad tai kelia nerimą.
Šiandien filmas atrodo visai kitaip. Nes žinome, kad filmų kūrėjai nuėjo gerokai toliau. Jei Cronenbergo filmo personažams didžiausią pasitenkinimą suteikia lytiniai aktai avarijų sumaitotuose automobiliuose, tai dabar Kanuose jau Auksine palmės šakele apdovanojamas filmas „Titanė“ (2021 m., rež. Julia Ducournau), kuriame po vaikystėje patirtos avarijos mergina jaučia nevaldomą potraukį seksui… su automobiliais, o agresijos bangas jos kūne provokuoja sprogstantis hormonų ir benzino mišinys. (Gediminas Jankauskas)
7. „Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name, 2017)
Luca’o Guadagnino juosta apie vasarišką dviejų vyrų aistrą buvo įvertinta kaip geriausia „Sundance“ atidaryme. Šis filmas yra apie begalinį jaunuolio susižavėjimą ir romaną su tėvų viloje besisvečiuojančiu atvykėliu.
Armie’is Hammer’is atlieka gundančio svečio vaidmenį ir pilna amplitude atskleidžia savo talentą, ko nebūtų galima pasakyti apie šį aktorių David‘o Fincher‘io „Socialiniame tinklalapyje“ (angl. The Social Network). L. Guadagnino‘as pažymi, kad šiame filme gausu įtampos bei nuoširdumo, kurie koreliuoja iki pat kulminacinio siužeto taško.
Vienoje scenoje matome kaip karštoje palėpėje Elio kankinasi iš seksualinės frustracijos. Jis paima persiką, sutraiško į jį nykštį, išima kauliuką ir randa, kaip panaudoti atsiradusią mėsingą ertmę vaisiuje. Tuomet jį užklumpa Oliveris ir viskas tampa dar karščiau…
Svarbu ir paminėti ir tai, kad prie scenarijaus rašymo prisidėjo James‘as Ivory‘is – britų režisierius, sukūręs kitą klasikinę juostą apie gėjų santykius „Morisas“ (angl. Maurice) 1987 m. Pagrindinio aktoriaus rolę užimantis Timothe’is Chalamet’as, įneša intelektualumo ir sudėtingumo šiam pamišusiam ir nenuspėjamam filmui.
6. „Laukinės aistros“ (Wild Things, 1998)
„Laukinės aistros“ – 1998 m. amerikiečių erotinis trileris, režisuotas Johno McNaughtono, kuriame vaidina Mattas Dillonas, Kevinas Baconas, Neve Campbell, Denise Richards, Theresa Russell, Robertas Wagneris ir Billas Murray. Filme pasakojama apie vidurinės mokyklos Pietų Floridoje patarėją, kurį dvi mokinės apkaltina išprievartavimu, ir apie vėlesnius atskleidimus po to, kai tariamus nusikaltimus pradeda tirti policijos pareigūnas.
Ši juosta yra fantastiškas pavyzdys, ką galima pasiekti, jei nesirūpiname turiniu ir filmą kuriame tik dėl pramoginės vertės. Čia turime filmą, kuriame tokie elementai kaip gražios žvaigždės, nuostabios vietos ir daugybė siužeto posūkių sujungiami į labai malonią kino patirtį.
Nors Johno McNaughtono sąmoningai šlykštus noir filmas pavėlavo į dešimtojo dešimtmečio erotinių trilerių bangą, tačiau jis buvo vienas iš nedaugelio, kuriame buvo jaučiamas tikras hedonizmas. Šiais laikais grupinis seksas ekrane sukelia daug mažiau aikčiojimų nei nepilnamečio mokinio ir mokytojos romanas ir melagingas kaltinimas seksualiniu priekabiavimu.
Laukinė trijulė, kurioje dalyvavo atpažįstamų žvaigždžių ansamlbis, buvo tikrai įspūdinga. Filmas sukurtas vien tam, kad sudomintų paauglius berniukus, bet kartu tai filmas, kuris visiškai nesigėdija savo šiurkštumo. Daugiau filmų turėtų būti tokie drąsūs.
5. „Šou merginos“ (Showgirls, 1995)
„Šou merginos“ tikrai nėra įprastas kūrinys to meto kino kultūrai. 1995 m. kino ekranus pasiekusi juosta liko nesuprasta ir nesulaukė tokio populiarumo kokio jis sulauktų dabartiniame kino pasaulyje. Erotinė drama, kurioje merginos praleidžia daugiau laiko be rūbų nei su jais, neleis nukreipti akių nuo ekrano viso filmo metu.
Juostos veiksmas sukasi apie pagrindinę heroję vardu Nomi Malone (Elizabeth Berkley) mergina, kuri kaip ir daugelis žmonių svajoja apie gyvenimą Vegase ir keliauja ten pasiekti savo svajonės – tapti profesionale šokėja. Pati Nomi yra sunkaus charakterio, bet tuo pačiu ir labai patikli, tad jai vienai Vegase sunku. Vos tik atvykus į savo išsvajotąjį miestą ji tampa vagišiaus auka. Likus be savo daiktų ji elgiasi lyg pamišėlė ir būtent tuo metu ji susitinka merginą vardu Molly (Gina Ravera). Mergina yra pasiryžusi pagelbėti jai nors visiškai jos nepažįsta ir leis jai apsigyventi savo namuose.
Visi smagumai prasideda kai Nomi susiranda darbą striptizo bare. Filme akivaizdžiai rodomos visos nuogybės, kurias galima pamatyti striptizo klube. Privatūs šokiai, sceniniai striptizo šokėjų pasirodymai ir visas striptizo klubo gyvenimas pateikiamas žiūrovui iš neįtikėtinai arti. Ištvirkę klientai ir niekingas bosas nuolat primena Nomi, kad tai nėra jos svajonė ir kad tai nėra gyvenimas kokio ji tikėjosi. Nepaisant visko mergina atkakliai siekia savo tikslo ir stengiasi padaryti, tai tik savo talentu, o ne kažkuo kitu. Viskas keičiasi iš esmės, kai ji susipažįsta su Vegaso žvaigžde Cristal Connors (Gina Gershon). Žvaigždė suteikia jai šansą sudalyvauti tikroje šokėju atrankoje į pagrindinį miesto pasirodymą. Nomi turi priimti svarbų sprendimą ar siekti gyvenimo tikslo savo jėgomis ar pasinaudoti kur kas lengvesniu keliu ir taip kilti aukštyn.
Per trejus metus Paulas Verhoevenas sugebėjo vienas pats atgaivinti erotinio trilerio žanrą, o paskui visiškai jį nužudyti. Filmui buvo suteiktas baisus NC-17 reitingas, kritikai ir žiūrovai jį taip žiauriai suplėšė, kad po daugelio metų niekas daugiau nebandė kurti didelio biudžeto „suaugusiųjų“ filmų. Vėliau filmas buvo iš naujo įvertintas kaip kampuota satyra (žinant Verhoeveną, jis tikriausiai taip ir norėjo, kad filmas būtų suprastas), tačiau šis nuodijantis poveikis išliko ir tikrai puikiai juostai šansą duoda mažai žiūrovų.
4. „Neištikimoji“ (Unfaithful, 2002)
Šis trileris apie neištikimybę sulaukė įvairių atsiliepimų iš kritikų, tačiau Diana Lein, kuri suvaidino pagrindinę veikėją, buvo nominuota Oskarui.
Edvardas ir Konė Samneriai gyvena palyginti gražų ir paprastą užmiesčio gyvenimą. Pora skaičiuoja vienuoliktus santuokos metus ir turi paauglį sūnų Čarlį. Vyras myli Konę, ji gyvena nuostabiame name ir, regis, gyvenime jai nieko neturėtų trūkti. Tačiau ji trokšta kažko daugiau. Vieną dieną, jai bandant pasigauti taksi, Konė susiduria su jaunesniu prancūzu Polu Martelu. Nors naujų santykių moteris ir neieško, ji negali nustoti galvojusi apie tą vyrą. Ji užmezga su juo romaną ir slepia viską nuo vyro. Tačiau Edvardui kyla įtarimų dėl jos kasdienės veiklos, kuri nesutampa su realybe ir jis suvokia, kad ne viskas jų santuokoje yra taip gerai, kaip kad atrodė.
Filme gausu „neleistinų“ santykių, tačiau seksualiausias dalykas filme „Neištikimoji“ yra paraudęs Lane veidas, kai ji važiuoja namo Metro-North, o jos galvoje sukasi prisiminimai apie „karštąją“ popietę.
Režisierius Lyne’as išgarsėjo filmu „Fatališkas potraukis“, todėl malonu matyti, kad jis suteikia valdžią (ir mūsų simpatijas) ne beprotei moteriai. Be to, yra kažkas drąsaus, kai Richardas Gere’as atlieka „blogiuko“ vaidmenį. Už jautrią vaidybą Diana Lein nuėjo visą kelią iki geriausios aktorės Oskaro nominacijos.
3. „Devynios su puse savaitės“ (Nine 1/2 Weeks, 1986)
Erotinė istorija apie moterį, meno galerijos asistentę, kuri įsitraukia į romaną su vyru, kurį galima apibūdinti dviem žodžiais: nieko asmeniško. Ji beveik nieko nežino apie jo gyvenimą, tik apie jų sekso žaidimus, todėl santykiai ima komplikuotis.
Tai tokia 80-ųjų „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ versija – Lyne’o klasikinis erotinis filmas apie trumpus turtingo Volstrito arbitro (Rourke’as) ir jaunos meno galerijos darbuotojos (Basinger), kurią jis palenkia savo valiai, santykius.
Filme daug gurmaniškų ir aistringų vaizdų, vienas iš jų, kai Rourke’as pasodina Basinger prie savo šaldytuvo ir pradeda ją maitinti įvairiausiais minkštais ir lipniais produktais. Basinger ryja braškes iš Rourke’o rankų, o per garso takelį skamba Newbeats „Bread and Butter“ daina. Viskas vyksta linksmai ir nešvankiai, kol Rourke’as pereina prie medaus ir abu įsimylėjėliai pradeda ragauti vienas kitą.
„Devynios su puse savaitės“ su sekso scena, kuri davė pradžią tūkstančiams mėgdžiotojų, padarė maistui tai, ką Marilyn Monroe padarė blondinėms.
2. „Adelės gyvenimas“ (Blue Is the Warmest Color, 2013)
Tai daugybę diskusijų sukėlusi romantinė dviejų jaunų merginų meilės istorija, parašyta, prodiusuota ir režisuota Abdellatifo Kechichės.
Adelė yra bręstanti paauglė, susitikinėjanti su vaikinais, tačiau nerandanti jokio pasitenkinimo tuose santykiuose. Ji svajoja apie kažką daugiau. Tuomet ji sutinka Emmą – laisvos sielos mėlynplaukę, kurią dėl netradicinės orientacijos Adelės draugai atstumia. Kadangi tik su ja Adelė gali jaustis visiškai laisvai, santykiai su Emma galiausiai išsivysto į kai ką daugiau. Kartu jos tyrinėja socialinio pripažinimo problemas, seksualumą bei bręstančius tarpusavio santykius.
Adelės gyvenimas iš šalies niekuo nesiskiria nuo kitų moksleivių – už pamokas čia svarbiau aptarti kas į ką žiūri ir kas su kuo miegos. Adelės paauglystės misija yra ne surasti save – ji jau žino ko nori, bet surasti sau vietą ir žmonių, kurie nesmerktų dėl akimirksniu įsiplieskusios meilės mėlynplaukei merginai. Ne tik nepažįstamosios plaukai, ir jos akys, ir patalai, ir suknelė, kurią Adelė apsivelka svarbią dieną – tai filmas, kurio mėlyna nuotaika, bet jokiu būdu ne niūri. Net meilės scenos čia kažkodėl atrodo mėlynos, švelnios, beje – lesbietiškos. Taip, sekso čia yra. Daug. Gražaus. O tie, kas sakė „šokiruoja“ – puritonai arba laimingieji, niekada anksčiau nesusidūrę su vulgarumu, nes erotinėms filmo scenoms apibūdinti tiktų daugybė žodžių tik ne pastarasis. Atviros, estetiškos ir žymiai ilgesnės nei galima tikėtis.
Filme sekso scenos gal ir nėra kažkuo iškirtinės ar labai šokiruojančios savo turiniu, na, ir šešios minutės neatrodo tiek jau daug… Tačiau, kai bučiuojiesi, laižaisi, pliaukši, graibaisi ir panašiai, šešios minutės iš tiesų pasidaro labai ilgas laiko tarpas tokią sceną įgyvendinti. Žiūrovai, kurie manė, kad jau viską matė, staiga supranta, kad taip nėra. Šis romantinis prancūzų filmas, savo itin atviromis sekso scenomis tiesiog sudrebino Kanų filmų festivalį, o vėliau ir pasaulio kino teatrus.
1. „Esminis instinktas“ (Basic Instinct, 1992)
Pagrindinis filmo herojus policijos detektyvas Nikas Kuranas (Michaelas Douglas), San Franciske tiriantis itin žiaurios žmogžudystės bylą, įtaria nužudytojo buvusio muzikanto draugę, šokiruojančių romanų autorę, kuri visai neseniai savo knygoje detaliai aprašė analogišką nusikaltimą – kai seksualinių santykių metu blondinė nužudo meilužį peiliu, skirtu trupinti ledą.
Nikas galvoja, kad nužudyti galėjusi pati Ketrin Tramel arba kas nors, kas tokiu būdu nori ją „pakišti“. Apklausos metu mergina elgiasi įžūliai, provokuoja pareigūnus ir šaltakraujiškai atlaiko išbandymą melo detektoriumi. Be to, ji turi alibi. Tačiau pamažu ima atsiskleisti Ketrin praeities paslaptys, o į šį liūną neapdairiai įklimpęs Nikas tampa vis labiau priklausomas nuo Ketrin erotinių kaprizų ir jos primetamų seksualinių mazochistinių žaidimų. (G.J.)
Terminas „erotinis trileris” šiais laikais nėra dažnai vartojamas filmams apibūdinti, tačiau „Esminiam instinktui“ ši etiketė tikrai tinka. Galbūt jums ir jūsų draugams kartais patinka geros žmogžudystės paslaptys, bet tai nėra filmas, kurį norėsite spręsti kartu, nes jame yra liūdnai pagarsėjusio turinio suaugusiems, taip pat tam tikrų… scenų, kurios tęsiasi labai, labai ilgai.
Filme „Esminis instinktas“ yra keletas vaizdingų, dažnai žiaurių lytinių santykių vaizdų, tačiau niekas taip nesukėlė 90-ųjų žiūrovams nuostabos, kaip trumpas moters lytinių organų vaizdas. Tuo metu tai buvo tikrai šokiruojantis vaizdas, kai moters anatomija taip įžūliai panaudota kaip ginklas.
