Vaikai siaubo žanre – populiarus pasirinkimas. Šiuose filmuose žaidžiama nėštumu, gimdymu, motinyste ir tėvyste, gilinamasi į tamsiąją šeimyninio gyvenimo pusę ir, žinoma, gąsdinama. Tai žanras, kurio ištakos siekia tokius klasikinius filmus kaip „Nekaltieji“, „Rozmari kūdikis“ ir „Egzorcistas“. Naujausių šio tropo filmų sėkmė įrodo, kad tokio pobūdžio istorijos, kuriose atskleidžiama tamsioji vaikų pusė, vis dar sulaukia atgarsio žiūrovų tarpe.
Geriausios siaubo istorijos apverčia tai, ko tikimasi… Tokios siaubo istorijos bauginančiai iškeičia gerąją, šviesiąją ar net švelniąją vaikų pusę ir demonstruoja juos kitoje šviesoje. Iš tiesų šis žanras yra platus ir, regis, amžinas, siūlantis jaudulį, šiurpą ir kartais net keletą įžvalgų apie vaikystę. Pristatome: tai geriausi filmai apie piktuosius vaikus. Tai šiurpą keliančios istorijos, dėl kurių tėvai, broliai ir seserys ir beveik visi suaugusieji naktimis nemiega…
10. „Teroro trilogija II“ (Trilogy of Terror II, 1996)
„Siaubo trilogija“ – tai Dano Curtiso antologiniai siaubo filmai. Nors juostų gamybos vertė nėra didelė, o istorijų kokybė skiriasi, tačiau geriausia iš jų iš tiesų yra nepakankamai įvertinta. Istorija seka Almą (Lysette Anthony), moterį, kurios mažametis sūnus Bobis (Blake Heron) nuskęsta. Sugniuždyta sielvarto, ji panaudoja tamsos talismaną, kad prikeltų berniuką iš numirusiųjų, tačiau kažkas ne taip su naująja Bobio versija, kuri sugrįžta…
Anthony kiekviename segmente vaidina vis kitą personažą, puikiai ir įtikinamai įkūnydama netekties ir vienatvės palaužtą žmogų. Deja, Heronas nėra puikus savo be galo sudėtingame vaidmenyje. Tačiau filmas tai kompensuoja įtikinama istorija, kuri paaštrėja iki išties niūrių siužeto vietų.
Matome kaip Alma kankinama ir apgaudinėjama bjauriausiais įmanomais būdais. Nors ir šiurkštus, „Siaubo trilogija II“ yra stebėtinai smagus ir puikus 90-ųjų siaubo nostalgijos fragmentas, kurio pamiršti nevertėtų.
9. „Labanakt, mamyte!“ (Goodnight Mommy, 2014)
Akivaizdu, jog daugelis vaikų iš prigimties yra šiurpinantys, o identiškais jaunuoliais beveik be jokios išimties naudojasi velnias. Tačiau viskas ką turi šis puikus Australų, Veronikos Franz ir Severinos Fiala, dueto debiutas yra truputėlis nenaudėliškumo.
Poto, kai mama grįžta po intensyvios operacijos ir jos elgesys pradeda keistis, berniukai įtaria, jog ji nėra ta pati moteris, kuri teigia esanti (dėl jos capgras sindromo), taigi jie pradeda ją kvosti naudodami smurtą. Neįprastas berniukų ginklas parodo režisierių originalumą šiame atvirkštiname, neįprastame darbe: „Krazy“ klijai, rankomis pagamintas arbaletas ir šiurpuliukus keliantys tarakonai, tai tik keletas originalių idėjų. Aišku tik viena: dvyniais pasitikėti negalima.
Atokiuose kaimo namuose broliai dvyniai Lukas (Lukas Schwarz) ir Elias (Elias Schwarz) nekantriai laukia grįžtančios motinos (Susanne Wuest), kuriai buvo atlikta sudėtinga veido operacija. Tačiau kai ji atvyksta, jos tvarsčiai ir keistas elgesys dvynukus sutrikdo, todėl jie ima abejoti tikrąja jos tapatybe. Toliau filmas vystosi kaip lėtas psichologinis siaubo filmas, nuolat griaunantis žiūrovų lūkesčius.
Čia vyrauja tamsi atmosfera, sielvarto, izoliacijos ir sulaužyto pasitikėjimo temos. Iš tiesų, užuot naudojęs žiaurumą ir perdėtą smurtą, „Labanakt, mamyte!“ žiūrovus trikdo subtiliais vizualiniais ženklais ir vis didėjančia baime iki pat kulminacijos. Režisieriai pasitelkia šiuos elementus, kad sumaniai sukurtų iškreiptą pasakojimą apie šeimyninį žiaurumą. Kai kuriems siaubo filmų gerbėjams visa tai gali pasirodyti per daug niūru ir šalta, tačiau negalima paneigti filmo šiurpumo ir įtemptos konstrukcijos. 2022 m. buvo išleistas angliškas filmo perdirbinys su Naomi Watts, tačiau originali austriška versija yra geriau parašyta ir labiau paveiki.
8. „Rojaus ežeras“ (Eden Lake, 2008)
„Sekite paskui kraują!“ „Rojaus ežeras“ yra debiutinis filmo „Moteris juodais drabužiais“ (angl. The Woman in Black) režisieriaus Jameso Watkino vaidybinis filmas. Filmo centre – jauna pora Dženny (Kelly Reilly) ir Stivas (Michael Fassbender), kurie vyksta prie vaizdingo ežero romantiškai pailsėti, tačiau juos kankina sadistiškai nusiteikusių jaunuolių grupė.
„Rojaus ežeras“ priklauso 2000-ųjų pabaigos britų filmų bangai, kurioje buvo nagrinėjamos nusikalstamumo ir socialinio nuosmukio problemos šioje šalyje, ypač tariama jaunų chuliganų grėsmė. Tai, ko gero, geriausias šio subžanro pavyzdys, kuriame naujai interpretuojami tokių filmų kaip „Deliverance“, „Last House on the Left“ ir „Lord of the Flies“ tropai.
Vos 90 minučių trunkantis „Rojaus ežeras“ yra taupus ir vidutiniškas reginsy, jį pagerina įtikinami pagrindinių vaidmenų atlikėjai ir siužetas, kuris nesuklysta nė sekundei. Toks siaubo filmas lengvai galėjo tapti kvailas ir juokingas, nes viskas priklausytų nuo to, kaip bauginančiai atrodys paaugliai. Laimei, „Rojaus ežeras“ su tuo susidoroja.
Filmas turi galią sukelti stiprius jausmus: visišką nusivylimą, pasibjaurėjimą ir neviltį žmonija. Juosta tiesiog žaidžia žiūrovų emocijomis. Gaila aukos, pyktis ant užpuolikų, neviltis ir bejėgiškumas. „Neprisimenu, kada paskutinį kartą filmas man sukėlė tokias stiprias emocijas. Tiesiogine to žodžio prasme braukiau ašaras ir drebėjau – iš pykčio, skausmo, nusivylimo ir netikėjimo. Žiūrėti šį filmą – tai patirtis, kurios neįmanoma apibūdinti žodžiais, jis žaidžia grynomis emocijomis. Tave įtraukia visa atmosfera, personažai–- tiek geri, tiek blogi – ir tai iš tiesų tave suėda ir palieka šitą pluoštą emocijų, kurios tave užklumpa ir galiausiai palieka tuščiomis rankomis.“ – taip filmą apibūdina vienas jo žiūrovas.
7. „Išgamos“ (The Brood, 1979)
Juostoje Frenkas Karvetas (Art Hindle) kovoja su emociniais padariniais, kuriuos sukėlė jo atstumtos žmonos Nolos (Samantha Eggar) dalyvavimas prieštaringai vertinamame psichiatriniame gydyme, vadinamame „psichoplazma“. Netrukus Frenką ir Nolą ima terorizuoti žudantys vaikai, kažkaip susiję su Nolos terapijos seansais.
„Išgamos“ yra vienas iš Davido Cronenbergo kultinių siaubo filmų ir priskiriamas prie nepatogiausių pareiškimų apie tėvystę. Įkvėptas skaudžių Cronenbergo skyrybų, „Išgamos“ yra vienas asmeniškiausių jo projektų.
Iš esmės tai filmas apie šeimos iširimo skausmą. „Išgamos“ – tai mano versija „Kramer prieš Kramerį“, tik realistiškesnė“, – aiškina jis. Tai stebėtinai emocionalus mokslinės fantastikos siaubo filmas. Nors juostoje yra trikdančių vaizdų ir bjaurių efektų, labiausiai išsiskiria psichologinė drama, kuri yra didelis žingsnis į priekį nuo ankstesnių režisieriaus siaubo filmų, nes juose šokiruojanti vertė derinama su filosofiniu gilumu.
Neįtikėtinai trikdantis o pat pradžios iki pabaigos titrų – tai tikriausiai geriausias klasikinis siaubo filmas. Psichoplazma perkelia psichoterapijos vaidmenis į naują lygmenį – pacientas mokomas išlaisvinti susikaupusį pyktį ir fiziškai išstumti tą pyktį iš savo kūno. Skamba keistai? Tai tik pradžia. Frenkas Karvetas yra atstumtas Nolos vyras, kuris įtaria žmoną fiziškai smurtavus prieš jų dukrą Kandisę. Po to, kai prisiekia teisiškai apsaugoti dukrą, prasideda žmogžudystės, kurias įvykdo keistai deformuoti vaikai. Daugiau sakyti negalime, nes tai reikštų, kad užgniaužtume siaubą keliančią filmo mistiką. Apsvarstykite galimybę pažiūrėti šį filmą tuščiu skrandžiu ir su išjungtomis šviesomis, nenusivilsite.
6. „Našlaitė“ (Orphan, 2009)
Ar kada nors matėte filmą „Našlaitė“ (Orphan) arba jo priešistorę „Našlaitė: pirmoji auka“ (Orphan: First Kill)?
Filme „Našlaitė“ sutuoktinių pora, sugniuždyta negyvo trečiojo vaiko gimimo, įsivaikina devynerių metų rusų mergaitę Esterą (Isabelle Fuhrman). Tik Estera nėra Estera. Ji yra Leena Klammer iš Estijos – ir jai ne devyneri. Jai 33-eji, bet dėl ligos, vadinamos hipopituitarizmu, ji atrodo jaunesnė ir didžiąją gyvenimo dalį apsimetinėjo maža mergaite. Be to, ji yra serijinė žudikė – jos rankose mažiausiai septynios žinomos žmogžudystės.
Pati mintis, kad 33 metų suaugęs žmogus gali apsimesti devynmečiu ir būti įvaikintas, turi būti gryna Holivudo fantazija, tiesa? Net ir pažiūrėjus „Našlaitę“ net nekyla jausmas, kad tai galėtų nutikti realiame gyvenime. Kas nors tikrai pastebėtų. O štai kas keisčiausia: tai tikrai nutiko ir realiame gyvenime. Tai istorija apie Barborą Skrlovą, 33 metų moterį, kuri Norvegijoje apsimetė trylikamečiu berniuku vardu Adamas. Tai įkvėpė sukurti filmą „Našlaitė“, o realiame gyvenime istorija kažkodėl dar beprotiškesnė.
Taigi, filme sielvartaujanti pora Keitė (Vera Farmiga) ir Džonas Kolmanas (Peteris Sarsgaardas), netekę vaiko, įsivaikina paslaptingą devynerių metų mergaitę Esterą (Isabelle Fuhrmann). Iš pradžių sužavėta Esteros intelekto ir meninių gabumų, netrukus Keitė ima įtarti, kad po nekaltu mergaitės fasadu slypi kažkas labai grėsmingo.
„Našlaitė“ perkuria daugelį „blogo vaiko“ žanro konvencijų, tačiau pagyvina jas pakankamai šviežiai, kad jos vėl taptų šiurpios. Trečiajame veiksme filmas šiek tiek praranda koncentraciją ir grįžta prie standartinių siaubo siužeto vingių, tačiau pirmoje pusėje filmas pasižymi maloniu juodu humoru ir gerai atliktais gąsdinimais. Kalbant apie aktorių vaidybą, Farmiga ir Sarsgaardas atlieka nemažai sunkių užduočių, tačiau iš tiesų spindi pagrindinė herojė Fuhrmann. Fuhrmann atlieka viską, ko iš jos prašoma filme, ir dar daugiau. Ji intensyvi, bet ne juokinga ir labai, labai bauginanti.
5. „Kas gali nužudyti vaiką?“ (Who Can Kill A Child?, 1976)
Čia vaikams saloje nutiko kažkas keisto… „Kas gali nužudyti vaiką?“ – ispanų siaubo filmas, sukurtas režisieriaus Narciso Ibáñezo Serradoro, taip pat sukūrusio įtakingą siaubo filmą „The House That Screamed“. Filmo siužetas sukasi apie anglų porą Tomą (Lewis Fiander) ir Evelyn (Prunella Ransome), kurie atostogauja nuošalioje saloje. Atvykę jie sužino, kad salos suaugusieji paslaptingai dingo, liko tik vaikai. Dar blogiau – vaikai tapo pavojingi ir agresyvūs.
Istorija glaudžiai atspindi daugelį po jos sekusių ir įkvėpimo sėmusių siaubo filmų, tarp kurių pagrindinis ir žinomiausias – „Rojaus ežeras“. „Kas gali nužudyti vaiką?“ pasižymi šiurkščiu ir nepajudinamu vidutiniškumu, kurio trūksta jo mėgdžiotojams. Jis šiurkštus ir meistriškas, įtraukiantis, nepaisant menko biudžeto, ir visiškai bebaimis.
Siužeto požiūriu filmas primena istoriją apie zombius, tačiau vietoj vaikščiojančių lavonų čia yra vaikai, o vaizdai dažnai prikausto dėmesį. Tokį toną sukūrė operatorius José Luisas Alcaine’as Escaño, vėliau bendradarbiavęs su Pedro Almodóvaru. Visi šie elementai kartu sudaro jaudinantį siaubo filmą su daugybe išskirtinų charakterio bruožų.
Juosta suteikia nepaliaujamą šoką, kuris persmelktas pasmerkimo akcentais, ypač prologe. Ibañezo Serradoro pirmoji didžioji sėkmė yra įtikinama, režisuota su stebinančiu vizualiniu turiniu, meistriškai naudojant šokiruojančius vaizdus ir kai kuriuos veidų priartinimus. Šiame bauginančiame filme gausu įspūdžių, šiurpuliukų, didelis aukų kūnų skaičius ir mirguliuojančios spalvos bauginančiame vaizde su fenomenaliu rezultatu. Tai klasikinis siaubo filmas, kuriame intriga ir įtampa atrodo grėsmingi ir tyko kiekviename kambaryje, koridoriuose, interjere ir eksterjere, na, visoje saloje.
4. „Ženklas“ (The Omen, 1976)
Siaubo istorijos apie įsivaikinimą kvintesencija „Ženklas“ (angl. The Omen) pasakoja apie Tornų šeimą, kuri po tragiškos savo vaiko mirties įsivaikina berniuką vardu Damienas (Harvey Spencer Stephens). Damijonui bręstant, berniukas ima keistis…prasideda grėsmingi įvykiai, atskleidžiantys, kad jis yra ne paprastas vaikas, o išpranašautas Antikristas.
Filmas „Ženklas“ buvo didžiulis kinų kasų hitas, išgarsinęs kultinį režisierių Richardą Donnerį. Čia jis išvysto savo vizualinius raumenis, pasitelkdamas netradicinį kameros darbą, įspūdingą apšvietimą ir lėtai augančią įtampą. Gerai sukurtas siaubo filmas, kuriame daugybė žmonių patiria siaubingą mirtį dėl siaubingų demoniškų jėgų. Šiame siaubo filme iš esmės kalbama apie antikristo atgimimą, tai šiurpi istorija, kurioje pasitaiko šiurpių ir keistų mirčių, susijusių su Šėtono sūnumi.
Šis filmas žaidžia su žiūrovo psichologija. Jis gąsdina tuo, kas nematoma. Nuo pilko debesuotumo, užtemdžiusio Londono dangų, ir negyvos ramybės didingame Perefordo dvare, kuriame gyvena nelaiminga Tornų šeima, iki giliausių civilizacijos užkaborių senovinių kasinėjimų vietos požemiuose. Filmas veiksmingai patraukia žiūrovo susidomėjimą ir įtraukia į pasaulį, kuris atsidūrė ant didžiausios katastrofos –antikristo gimimo slenksčio.
Donneriui ypač gerai sekasi sukurti siaubingą baimės jausmą, kuris persmelkia visą filmą ir yra pagrindinis veiksnys, išskiriantis „Ženklą“ iš daugumos vėlesnių jo kopijų. Jau nekalbant apie tai, kad tai tiesiog gerai papasakota klasikinė siaubo istorija. Paslapties elementai ypač veiksmingi, o smurtas, kai jis pagaliau ateina – vertas atpildo ir Jūsų dėmesio.
3. „Nekaltieji“ (The Innocents, 1961)
Jacko Claytono filmas „Nekaltieji“ (1961) – elegantiška, grėsminga ir šiurpuliukus sukelianti vaiduoklių istorija – tokia pat baisi kaip „Rozmari kūdikis“ ar „Egzorcistas“. Tai, ko gero, pati tikriausia Henrio Džeimso romano „The Turn of the Screw“ (1898 m.) ekranizacija, kurioje išaiškinamos, kai kurios originalo dviprasmybės ir neaiškumai, tačiau nepažeidžiamas istorijos subtilumas.
Deborah Kerr vaidina ponią Gidens, guvernantę, pasamdytą prižiūrėti du vaikus užmiesčio dvare: Flora (Pamela Franklin) ir Milsas (Martinas Stephensas). Kartą ponia Gidens aptinka kai ką, ką ji apibūdina kaip „slaptą, šnabždantį ir nepadorų“: namus persekioja Piterio Kvinto, girto, negarbingo valytojo, ir ponios Džesel, buvusios guvernantės, kurią jis suviliojo, sielos.
Vaikai, patys to nepripažindami, taip pat mato vaiduoklius. Šmėklos tapo jų slaptais, parazitiniais draugais. Įžvalgiai kintanti Floros nekaltybė ir Mileso įžūlumas rodo kaip vaikai tampa jų apsėsti ir „sugadinti“. Claytonas puikiai naudoja lėtą įtemptą siužetą, kad sukurtų baugias vaiduokliškas superpozicijas, o nekenksmingi vonios linksmybių klyksmai ar pieštuko girgždesiai primena realistiškus šiurpius šūksnius. Labiausiai trikdančios scenos vyksta dienos šviesoje: pavyzdžiui, Kvinto pasirodymą sode pranašauja staiga nutilęs paukščių čiulbėjimas. Tai akimirka, nuo kurios stingsta kraujas. Tokia yra visa juosta: kraują stingdanti.
Šiandien „Nekaltieji“ laikomas psichologinio siaubo klasika. Gerbėjai giria scenarijaus gilumą ir subtilų pasakojimą. Pats Martinas Scorsese, kartą yra pavadinęs šią juostą vienu baisiausių kada nors sukurtų siaubo filmų. Guillermo Del Toro taip pat minėjo šį filmą kaip mėgstamiausią. Claytono „Nekaltieji“ – tai aukšto lygio siaubo meistriškumo klasė, pasižyminti subtilia vaidyba, nuotaikinga kinematografija ir geriausiais vaikų vaidmenimis šiame žanre.
2. „Rozmari kūdikis“ (Rosemary’s Baby, 1968)
Norėdama sukurti šeimą, jauna katalikė namų šeimininkė Rozmari Woodhouse ir jos sunkiai besiverčiantis vyras aktorius Gajus persikelia gyventi į Bramfordą. Bramfordas – kultinis Niujorko pastatas, apipintas nemaloniomis istorijomis apie neaiškius gyventojus ir šiurpius įvykius.
Jauna pora, gyvena kasdienį gyvenimą ir susidraugauja su ekscentriškais kaimynais Romanu ir Mine Kastvetais. Na, išties kaimynai kitokie nei paprasti žmonės… Rozmari pastoja. Tačiau nepatyrusią motiną sistemingai atribojant nuo draugų rato, ima ryškėti nerimą keliančios grėsmingo, gerai suplanuoto sąmokslo užuominos, kurios nedrąsią Rozmari apgaubia įtarimų ir dvasinės agonijos skraiste. Tačiau kodėl visi taip patogiai trokšta padėti? O svarbiausia, kodėl Gajus tai leidžia?
1967 m. Iros Levino romano motyvais sukurtame filme „Rozmari kūdikis“ pasakojama apie jauną moterį, kurią raganų būrys priverčia pagimdyti Antikristą. Filme pasakojama, kaip Rozmari (akt. Mia Farrow) bando atskleisti ją supantį sąmokslą ir pagrįstai tampa paranojiška, kai ją apnuodija raganų būrio nariai.
Mios Farrow vaidmuo yra nepaprastas, ji vaizduoja Rozmari kaip trapią ir pažeidžiamą, bet beviltiškai pasiryžusią apsaugoti savo mylimą vaiką. Nepaisant to, kad filmas sukurtas daugiau nei prieš 50 metų, jis neblėstančiai populiarus ir iki šiol išlieka bene baisiausiu siaubo filmu apie vaikus ir motinystę.
1. „Egzorcistas“ (The Exorcist, 1973)
Klasika, tai vienintelis žodis, kuris ateina į galvą paminėjus šį legendinį William‘o Friedkin‘o kūrinį, kuris patiesė pamatus daugeliui šių laikų siaubo filmų. Filmą išties galima būtų pavadinti seniena kino pasaulyje, bet jo kokybės bei keliamų emocijų paneigti tikrai nepavyktų. Filmas debiutavo 1973 metų gruodžio 26-ąją bei buvo išleistas 24 JAV teatruose.
Aštuntame dešimtmetyje šis filmas paliko gana daug kontraversijos, ypatingos grafinės scenos paveikė daugelį žiūrovų. Pasak 8 dešimtmečio JAV žiniasklaidos, buvo pastebėta daug atvėjų, kuomet vaikai peržiūrėję šį filmą patyrė rimtų psichologinių traumų. Kai kurie žiūrovai buvo sutraumuoti taip, jog net pasitaikė širdies atakų ir persileidimų. Būtų sunku paneigti, jog šis filmas paliko neišdildomą pėdsaką kino pasaulyje ir ne tik. Kai kurie Amerikos miestai uždraudė šį filmą, norint išvengti tolimesnės žalos jaunajai kartai.
Filmas futuruoja Džordžtaune gyvenančias mamą (aktorė Chris MacNeil) bei dukrą Regan. Regan nusprendžia pažaisti su Ouija lenta, kuri garsėja lyg daiktas skirtas bendrauti su anapusiu pasauliu. Mergaitė užmezga kontaktą su „įsivaizduojamu“ draugu, kuris priverčia mergaitę elgtis neįprastai. Regan ima vogti, skleisti keistus garsus bei nepadoriai šnekėti, demonstruodama nežemišką jėgą. Vienintelis būdas išgelbėti vargšę mergaitę, kurios kūną užgrobė paslaptingas demonas – kunigo atliekamas egzorcizmas.
Filmas išties yra pilnas sukrečiančių epizodų, ko gero vienas iš labiausiai ikoniškų momentų, tai Regan ropojimas laiptais žemyn galva. Kaip ir serialas „Keisti dalykai“ „Egzorcistas“ yra galimai paremtas tikra istorija apie berniuką Roland Doe, kuris 5-ame dešimtmetyje buvo manomai apsėstas demono, bei pasak to meto Washington laikraščio, išlaisvintas iš velnio gniaužtų. Įvairios neigiamos reakcijos už ypatingą grafiškumą, vulgarias ekspresijas, šios priežastys galėjo gimti tik iš išskirtinio siaubo ir sukrėtimo, kurį filmas ir perteikia. Jei norite pamatyti kažką, kas jums paliks neišdildomą įspūdį, tuomet privalote pamatyti šią klasiką. (Arnas Mackonis)
