Šviesios atminties videomagnetofonų laikais (kalbininkai šiuos prietaisus anuomet siūlė vadinti „Vaizdo juostelių leistuvais“ – (žinoma, kad šis griozdiškas naujadaras neprigijo!), atsikandę uždrausto vaisiaus – primityvios pornografijos – greitai pradėjome ją ignoruoti ir priešinti talentingai sukurtoms erotinėms dramoms.
Kurį laiką tokio kino video hitais buvo du filmai su tuomet beprotiškai populiariu ir plastinėmis operacijomis dar nenukankintu aktoriumi Mickey Rourke’u – „Laukinė orchidėja“ (1989, rež. Zalmanas Kingas) ir kiek anksčiau sukurtu filmu „Devynios su puse savaitės“.
Šioje apžvalgoje plačiau paminėsime dar vieną pastarojo filmo režisieriaus Adriano Lyne‘o filmą „Neištikimoji“, bet žvelgiant plačiai į erotinių trilerių žanrą galime prisiminti ilgą sąrašą filmų, kurie teismo nuosprendžiu dėl pernelyg atvirų erotinių vaizdų buvo uždrausti demonstruoti atskirose šalyse (pvz., B. Bertoluccio „Paskutinis tango Paryžiuje“).
Didelis triukšmas lydėjo 1979 metais pasirodžiusį „Kaligulą“, apšauktą pornografiniu kūriniu, bet pernai Kanuose buvo parodyta nauja, gerokai „švelnesnė“ šio filmo versija.
Taigi, seksas vis dar lieka nuolatiniu kinematografininkų dėmesio objektu. Todėl iš ilgo filmų sąrašo plačiau pristatome geriausių visų laikų erotinių trilerių dešimtuką (žinoma, kad subjektyvų!).
10. „TARNAITĖ” (The Handmaiden, 2016)
Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Kino juosta „Tarnaitė“ mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo.
Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius? Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi.
Viskas gal ir primintų korėjietišką pasakos variantą, kuomet engiama vargšė mergina yra išlaisvinama princo žaviojo. Tačiau, įsipainiojus intrigoms bei išdavystėms, juosta labiau tampa ne lengva romantine istorija, o įtempto siužeto drama. Princo žaviojo vietą užima suktas bei klastingas vyras vardu Count Fujiwara (akt. Jung-woo Ha), kuris, manipuliuodamas dviem lengvai palaužiamom merginom, suorganizuoja didžiulio masto aferą, tikėdamasis susižerti didžiulius turtus. Tačiau kas atsitiks, jei jos viena kitai pradės jausti neapsakomą aistrą ir prisipažins dėl visų apgaulių, tikėdamosis atleidimo? Kokia siaubinga lemtis gali grėsti vyrui, taip besielgiančiam su moterimis? O gal gudrusis blogis triumfuos prieš naivųjį gėrį?
Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną.
Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus. (Justė Meištaitė)
9. „SĄŽININGAS ŽAIDIMAS“ (Fair Play, 2023)
Dabartiniame pasaulyje vis dar ne taip dažnai pasitaiko situacija, kai moteris uždirba daugiau už vyrą (sutuoktinį, draugą, meilužį). Atrodytų, reikėtų tik džiaugtis tokiomis išimtimis ir dėti pastangas, kad panašių pavyzdžių daugėtų gyvenime. O tada ir kinematografininkai į tokį teigiamą visuomenės poslinkį dažniau reaguos talentingai sukurtais filmais.
Deja, gyvenimo praktika rodo, kad moters finansinė viršenybė prieš partnerį dažniausiai susilaukia jeigu ne pasmerkimo, tai pavydo ir neapykantos.
Pasižiūrėkime, kaip ši situacija nagrinėjama režisierės Chloe Domont filme „Sąžiningas žaidimas“ (2023 m.), kurio premjera pernai metų pradžioje įvyko Sandanso Nepriklausomo kino festivalyje.
Anksčiau režisierė ilgai dirbo televizijoje, kurdama brutalius „vyriškus“ serialus (Shooter, Suits, Clarice, Billions), bet savo pilnametražiam kino debiutui pasirinko filmą, kuriame subtili moteriška optika leido pamatyti (anti)genderinę situacija, kai moteris priversta būti stiprioji lytis, o vyras elgiasi, grubiai kalbant, „bobiškai“.
Emili (akt. Phoebe Dynevor) ir Liukas (akt. Aldenas Ehrenreichas) yra graži, jauna ir neabejotinai perspektyvi pora. Jie susižadėję ir dirba toje pačioje Niujorko finansinių investicijų kompanijoje Volstryte. Kartą jiems nusišypso laimė pakilti aukštyn karjeros laiptais. Pradžioje abu džiaugiasi tokia situacija. Kol nepaaiškėja, kad abu taps konkurentais kovoje dėl tos pačios atsilaisvinusios vyresniojo menedžerio vietos.
Jei tokioje situacijoje – realiame gyvenime ! – atsitiktų taip, kad vadovybė pasirinks ne vyrą, o moterį, galime įsivaizduoti, kokie bus žmonių komentarai – nuo nesąžiningos konkurencijos iki karjeros šuolio „per miegamąjį“. Tik mažuma nuoširdžiai sakys, kad nugalėjo labiausiai tinkamas kandidatas.
Kai vadovybė – filme – iš tikrųjų pasirenka Emili ir ji tampa Liuko tiesiogine viršininke, net mylimasis pradeda galvoti, kad jo draugė gavo paaukštinimą tikrai „ne už gražias akis“. O čia jau tik vienas žingsnis iki asmeninės paranojos ir neišvengiamo ankstesnių idealių santykių žlugimo.
Nereikia būti pranašu, kad lengvai įsivaizduotum, jog porelės kasdienybe taps pastoviai ramybę drumsčiantys ginčai, abipusė neapykanta ir jų neišvengiami palydovai – psichologinis ir fizinis smurtas.
„Sąžiningas žaidimas“ remiasi į tris tradicinius žanrinius „banginius“ – TV serialų pamėgtą korporatyvinę dramą, santuokos istoriją ir erotinį trilerį.
Tiesa, labai apsigauti nereikėtų – sekso filme ne taip jau daug. O ir tose scenose, kurias matome, ryški intymių santykių metamorfozė – nuo harmonijos iki sekso kaip neapykantos ir pažeminimo priemonės.
Kartu visa tai susidėlioja į pasjansą apie pinigus ir valdžią. Čia režisierė lyg ir sugrįžta į gerai žinomą ankstesnių savo kūrinių sferą, kurioje bet kokios sąžiningo žaidimo taisyklės pralaimi prieš godumą, pavydą ir valdžios troškimą.
Emili kiek išgalėdama priešinasi grobuoniškai finansų pasaulio logikai, bet ir ji galiausiai priversta žaisti pagal taisykles. Alternatyva, žinoma, visada egzistuoja. Bet tik už panašios situacijos ribų. (Gediminas Jankauskas)
8. „NEIŠTIKIMOJI“ (Unfaithful, 2002)
Šviesios atminties videomagnetofonų laikais erotinis trileris „Devynios su puse savaitės“ (Nine 1/2 Weeks, 1986) buvo tapęs tikru hitu. Jo režisierius Adrianas Lyne’as ilgai rodė gražiai nufilmuotas erotines scenas su biržos maklerį Džoną vaidinančiu Mickey Rourke’u ir Kim Basinger (ji vaidino sėkmingą dailės galerijos savininkę Elizabet), bet netrukus paaiškėjo, jog Džonui kaskart rūpi vis toliau žengti į jokių tabu nepripažįstančią pavojingų erotinių žaidimų zoną. O pats romantiškas įsimylėjėlis vis labiau darosi panašus į pavojingą psichopatą.
Kitame A. Lyne‘o erotiniame trileryje „Fatališkas potraukis“ (Fatal Attraction, 1987 m.) aktoriaus Michaelo Douglaso suvaidintas Niujorko teisininkas Denas Galaheris išgyveno tikrą seksualinio persekiojimo košmarą po to, kai lengvabūdiškai leidosi į atvirą naktinį nuotykį su dukros aukle Aleks (akt. Glenn Close). O ji visai neketina apsiriboti šiuo vienu pasimatymu, bet pasiryžta kovoti dėl Deno meilės ir nesustoja prieš jokią kliūtį.
Komplikuotą erotinę istoriją A. Lyne‘as vaizdavo ir filmuose „Nepadorus pasiūlymas“ (1993 m., jame milijonierius pasiūlo jaunai sutuoktinių porai milijoną dolerių už vieną meilės naktį su Dajana, kurią suvaidino Demi Moore) ir erotinės literatūros klasika tapusio Vladimiro Nabokovo romano „Lolita“ ekranizacijoje (1997 m.).
Dar viena dramatiškų intymių santykių studija buvo A. Lyne‘o filmas „Neištikimoji“.
Šiame prancūziško filmo „Neištikima žmona“ (1969 m., rež. Claude‘as Chabrolis) perdirbinyje Richardas Gere’as vaidina ne jam įprastą širdžių ėdiką ar tobulą meilužį, o banalų vyriškį, tikrą vaikščiojančią nuobodybę, tiesiog provokuojančią savo žmoną kokiai nors beprotiškai meilės avantiūrai.
Tokia avantiūra ir prasideda vieną vėjuotą dieną, kai Niujorke siautė audra, o Edvardo Samnerio žmona Koni (akt. Diane Lane) išėjo laukan netinkamai apsirengusi. Tai buvo pirmoji moters klaida.
Čia pat ji nusižengė dar vienai kiekvienam amerikiečiui žinomai taisyklei: niekados nekalbėk su nepažįstamuoju. Tas nepažįstamasis pasirodė besąs prancūzas (jį vaidina “husaras ant stogo” Olivier Martinez’as), kuris ir padėjo respektabiliai damai pasijusti tikra moterimi. O štai jos vyras, užuot dėl visko kaltinęs save, pasielgia kaip paprasčiausias stuobrys. (G.J.)
7. „KŪNAS ANTRININKAS“ (Body Double, 1984)
Šio filmo režisieriaus tikriems kinomanams ilgai pristatinėti nereikia. Nes dauguma režisieriaus Briano De Palmos filmų yra žiūrovų pamėgti psichologiniai trileriai, gerai įvertinti ir kino kritikų, ir tarptautinių kino festivalių žiūri narių. Va, tik Oskaro kol kas už režisūrą jis dar nė karto nėra gavęs. Bet juk ne apdovanojimuose yra svarbiausia esmė.
B. De Palma priskiriamas prie vadinamojo „Naujojo Holivudo“. Ryškiai startavęs septintojo dešimtmečio pabaigoje „Naujasis Holivudas“ ne tik plačiai atvėrė vartus jauniems gabiems debiutantams, ne tik atnešė į didįjį ekraną naujas temas ir anksčiau uždraustas socialines problemas, bet ir suteikė naują pagreitį retro kinui.
Kritikai dažnai pabrėžia, kad režisieriui B. de Palmai stilius rūpi labiau už filmo turinį. Ir kad nerimą žadinantys operatoriaus rakursai (subjektyvios kameros principas) signalizuoja, kad tuoj atsitiks kažkas negero. Ir TAI dažniausiai atsitinka.
Negalima nepastebėti dar vieno pastovaus režisieriaus kūryboje motyvo – dažnai naudojamų sapno, haliucinacijos ir košmaro motyvų. Asmenybės susidvejinimai ir įvairios paranojos formos – taip pat režisieriaus temų arsenalas.
Ir nors dažniausiai B. De Palma lieka ištikimas kriminalinėms fabuloms, erotika jo filmuose akcentuojama labai dažnai. Kaip personažus apsėdusi manija ar nusikaltimų variklis. Sovietmečiu mūsų pamatytas pirmasis šio režisieriaus filmas taip ir vadinosi „Apsėdimas“ (Obsession, 1976).
Svarbu paminėti dar vieną režisieriaus mėgstamą savybę – vojerizmą (stebėjimo iš šalies) motyvą, kuris tobulai išnaudojamas trileryje „Dressed to Kill“ (1980 m., būčiau linkęs versti šį pavadinimą kaip „Žudikės aprangos kodas“): čia jis pasiekia radikalią forma, nes filmo įvykiai dažnai stebimi žudikės maniakės akimis.
Vojerizmas labai svarbus ir filme „Kūnas antrininkas“ (1984 m.). Jame B. De Palma dažnai perfrazuoja mylimiausio režisieriaus Alfredo Hitchcocko filmų „Langas į kiemą“ (1954 m.) ir „Svaigulys“ (1958 m.) motyvus.
Pagrindinis „Kūno antrininko“ personažas Džeikas Skalis (akt. Craigas Wassonas) tik svajoja tapti tikra kino žvaigžde, o kol kas tenkinasi vaidindamas antraplanius vaidmenis mažo biudžeto siaubo filmuose apie vampyrus. Kartą anksčiau sugrįžęs iš darbo vaikinas randa savo drauge su kitu meilužiu ir privalo kraustytis iš nuomojamo buto.
Džeiko bičiulis ir bendradarbis Frenkas pasiūlo jo ilgai truksiančios komandiruotės metu pagyventi pas jį moderniuose namuose Holivudo kalvose ir tuo pačiu prižiūrėti būstą.
O kad draugas nenuobodžiautų vakarais, Frenkas jam atveria vieną pikantišką paslaptį: name priešais gyvenanti seksuali gražuolė Glorija (akt. Deborah Shelton) kas vakarą nusirenginėja priešais gerai apšviestą langą.
Keletą kartų pamatęs nemokamą striptizą Džeikas pajuntą nenugalimą norą su gražuole susipažinti artimiau. Pasimatymas keistomis aplinkybėmis įvykstą, tačiau netrukus vietoje pamėgto vakarinio šou vyrukas pamato, kaip Glorija nužudoma.
Šokiruotas Džeikas pradeda šios žmogžudystės tyrimą, dar nežinodamas, kad pats tapo gerai suplanuoto nusikaltimo plano auka.
Kaip ir dera geram detektyvui, filme puikiai valdoma įtampa, o gudri intriga neretai nukreipiama apgaulingais klystkeliais. (G.J.)
6. „RYŠYS“ (Bound, 1996)
Keistą mįslę mums užminė amerikiečiai kinematografininkai Andy ir Larry Wachowskiai. Tokiais vardais jie buvo žinomi, kai kūrė juos išgarsinusius „Matricos“ filmus ir po jų sekusį dar vieną kitą kūrinį.
Tačiau vėliau jie abu pakeitė lytį ir tapo seserimis Lana ir Lilly Wachowski. Naujausiuose filmuose jų autorių pavardės taip ir užrašytos. Tai visiškai logiška.
Nelogiška mano manymu tai, kad dabar jau ir solidžiose kino duombazėse „Matricų“ autorėmis vadinamos Lana ir Lilly Wachowski.
O kai seserys dar buvo broliai, 1996-aisiais, jie (jos?, – jau susipainiojau – G.J.) debiutavo plačiai nuskambėjusiu erotiniu trileriu „Ryšys“ (Bound).
Erotiniai trileriai tada, kaip sakoma, buvo „ant bangos“: roko muzikos karalienė Madonna vaidino seksualias fatališkas moteris filmuose „Kūnas kaip įrodymas“ (1992 m., rež. Uli Edelis) ir „Pavojingas žaidimas“ (1993 m., rež. Abelis Ferrara), o Sharon Stone demonstravo ne tik savo talentą trileriuose „Esminis instinktas“ (1992 m., rež. Paulas Verhoevenas) ir „Skiedra“ (1993 m., rež. Phillipas Noyce‘as).
„Ryšyje“ taip pat nemažai skandalingai atrodančių kūniškos meilės scenų. Bet filmo kūrėjai broliai (ar visgi seserys?) Wachowskiai aiškino, kad jiems (joms?) – filmas ne tiek apie kūniškas aistras, kiek istorija apie dvi dvasinį kontaktą atgaunančias moteris, iki šiol kentusias nuo egzistencinės vienatvės, ir apie kainą, kurią už tai tenka sumokėti.
Autoriai tąsyk neslėpė (ir tai ekrane akivaizdžiai matosi), kad įkvėpimo sėmėsi klasikiniuose juoduose kriminaliniuose trileriuose, vadinamuose Film-noir.
Vienas nusikalstamos organizacijos dalyvis pasisavino daugiau nei du milijonus dolerių iš mafijos “kasos”, bet buvo susektas ir nužudytas. O apsukri boso meilužė Vajolet (akt. Jennifer Tilly) kartu su ką tik iš kalėjimo išėjusia seksualia gražuole Korke (akt. Gina Gershon) nusprendžia priglausti numirėliui jau nebereikalingus pinigus.
Tačiau ne viskas eina pagal planą. Kuo toliau, tuo daugiau kraujo, kaip ir dera gerai sustyguotose juoduosiuose kriminaluose, kai nusikaltimų našta grėsmingai didėja, o laimingo finalo nesimato.
Iš kalėjimo išėjusi Korkė, regis, turėjo puikią galimybę už grotų nebegrįžti, ji net įsidarbino būstų dažytoja, galinčią dar ir sugedusią santechniką pataisyti. Bet tokia kasdienybės rutina, žinoma, nemažą kriminalinę patirtį turinčią merginą ilgam nuraminti negali. Pažintis su Vajolet ir jos draugeliu Cezariu (akt. Joe Pantoliano) tampa tuo katalizatoriumi, kurio išprovokuota reakcija jau nebegali visko sugražinti į pradinį būvį.
Dabar atidžiai žiūrint „Ryšį“ darosi akivaizdu, kai filmo autoriai vis bandė įvairias priemonės (neįprastus rakursus, stambiu planu rodomas svarbias detales, suplanuotas mizanscenas ir pan.), kurios tobulai suskambėjo „Marricose“.
Suskambėjo ir išradingai lemiamame epizode panaudota klasikinė Tomo Joneso daina „She’s A Lady“. (G.J.)
5. „LAUKINĖS AISTROS“ (Wild Things, 1998)
Prisimenu, kaip jaunystėje man didelį įspūdį padarė kino teatruose rodyta prancūzų drama „Profesinė rizika“ (Les risques du métier, 1967, rež. Andrė Cayatte‘as), kurioje tada populiarus belgų dainininkas ir aktorius Žakas Brelis (Jacques Brel) vaidino mažame miestelyje gyvenantį mokytoją Žaną Dusė, kurį net kelios moksleivės nepagrįstai apkaltina seksualiniu priekabiavimu.
Pats mokytojas, jo žmona (taip pat ir žiūrovai!) tiki, kad vyras nekaltas, tačiau visuomenės ir žiniasklaidos pakeltas triukšmas padaro savo – mokytoją supanti paranoja stiprėja, ir vargšui vyrui net tenka griebtis šaurtuvo, kad apsigintų nuo keršto apakintų įsibrovėlių į jo namus.
Laimė, vėliau paaiškėjo, kad moksleivės tiesiog susimokė, norėdamos padėti bėdon pakliuvusiai draugei.
Vėliau filmų su panašia situacija (kai nepilnametės piktavališkai seksualine prievarta kaltina vyresnius vyrus, neretai pedagogus) mačiau nemažai.
Režisieriaus Johno McNaughtono „Laukinės aistros“ (1998 m.) logiškai stojo į ilgą panašių filmų gretą.
Kas nežino, kad mokinės dažnai įsimyli savo mokytojus, tačiau dažniausiai tokie platoniški jausmai taip ir lieka nežinomi antrajai pusei.
„Laukinėse aistrose“ moksleivė Keli Van Rajen (akt. Denise Richards) apkaltina savo mokytoją Semą Lombardo (akt. Mattas Dillonas) seksualiniu priekabiavimu. Mažame miestelyje ši žinia pasklinda akimirksniu, ir merginos motina (akt. Theresa Russell) pasamdo visą armiją teisininkų, kurie turėtų nedorėlį sumalti į miltus.
Aistros dar labiau įkaista, kai analogišku nusikaltimu Semą apkaltina dar viena nepilnametė Siuzi Toler (akt. Neve Campbell). Bylą tiriantis detektyvas Rėjus Duketas (akt. Kevinas Baconas) pradeda įtarti, kad šie kaltinimai – tai gerai organizuotas moterų keršto planas. Bet panašu, kad ir pats Semas ar tik nebus tapęs gudraus sąmokslo auka?
Daug jaunų talentų atskleidęs filmas (ir, žinoma, pikantiškas siužetas!) paskatino kalti geležį, kol ji dar neatvėso.
2004 -aisiais buvo sukurtas tęsinys „Laukinės aistros 2“ (Wild Things 2, rež. Jackas Perezas) su visai kitais aktoriais, bet ne mažiau intriguojančiu siužetu: nekenčiamas, bet labai turtingas Britnės Havers (akt Susan Ward) patėvis mirdamas palieka merginai milžinišką turtą. Atrodo, kad paauglė jau gali pradėti mėgautis gyvenimu. Tačiau seksuali Britnės klasiokė Maja King (akt. Leila Arcieri) ima reikalauti savo pinigų dalies, tikindama, kad žuvęs milijonierius – tikrasis jos tėvas…
Dvi žavios merginos ima varžytis ne tik teismuose, o ir miegamuosiuose, kol jų konfliktas neperauga į pavojingą žaidimą su mirtimi.
Galiausiai praėjus metams ekranuose pasirodė „Laukinės aistros 3“ (Wild Things: Diamonds in the Rough, 2005 m., rež. Jay‘us Lowi). Čia jauna ir graži Merė Klifton, sulaukusi aštuoniolikos, paveldės visą turtuolės motinos palikimą ir jos deimantus. Tačiau netikėtai puiki gražuolės ateitis pakimba ant plauko. Mat Merės patėvis Džėjus Kliftonas apkaltinamas išprievartavęs vietinę prostitutę. Prasideda žiauri apgaulių, gudrybių, šantažo ir žmogžudystės istorija.
Apie tolimesnes „Wild Things“ serijas net ir kalbėti nesinori – visos jos primena tik devintą vandenį nuo kisieliaus… (G.J.)
4. „AUTOKATASTROFA“ (Crash, 1996)
Tie, kurie seniai domisi režisieriaus Davido Cronenbergo kūryba, žino, kad šio psichofizinių siaubų meistro darbai būtinai privers pasinerti į klaikaus sapno atmosferą, o personažai patirs neįtikėtinas metamorfozes arba taps fantastiškų mutacijų aukomis. Žino šio režisieriaus fanai ir jo firminį humorą, vadintiną pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus.
Jis gimė Toronte žurnalisto ir pianistės šeimoje. Vėliau režisierius pasakojo, kad iš abiejų tėvų paveldėjo svarbių dalykų: anksti pats pradėjo rašyti klaikius apsakymus (kai kurie net buvo paskelbti) ir muzikuoti (sakėsi pakenčiamai grojęs gitara).
Toronto universitete perėjęs iš mokslo skyriaus baigė filologijos studijas ir atėjo į televiziją, kur ilgiokai praktikavosi kurdamas avangardinius trumpametražius filmus.
Pirmasis dideliems ekranams skirtas jo filmas „Šiurpuliai“ (Shivers, 1975) pasakoja apie išprotėjusį mokslininką, kuriam pavyko išgauti smurtą ir seksualinę potenciją provokuojantį parazitinį virusą ir užkrėsti juo dideliame komplekse netoli Monrealio gyvenančius žmones, kurie pavirto žiauriais seksualiniais maniakais.
Ne mažiau šiurpus buvo ir antrasis jo filmas „Pasiutusi“ (Rabid, 1977): čia į avariją pakliuvusią merginą medikai bando gražinti į gyvenimą pasinaudoję dar nesertifikuotais medikamentais, dėl kurių pašalinio poveikio ji pavirto pasiutusia vampyre.
Trečiasis filmas „Išgamos“ (The Brood, 1979) buvo dar viena „biologinio siaubo“ istorija apie psichoterapeutą, kuris mokė savo pacientus netramdyti savyje besikaupiančio pykčio.
Taip susiformavo ilgai režisieriaus filmuose plėtotas stilius, susijęs su kūnų transformacijomis, kruvinų scenų kultu, ekscentrika. Jo filmuose smurto, siaubo psichologiniai aspektai persipina su fiziniais.
Kiek kitoks, bet puikiai režisieriaus paradigmoje išsitenkantis kūrinys yra „Autokatastrofa“ (1996 m.). Šiame filme, sukurtame pagal J.C. Ballardo romaną, D. Cronenbergas nuolatinę savo aistrą seksualinėms perversijoms paverčia į prarają riedančio pasaulio metafora.
Po avarijos filmų prodiuseris Džeimsas Balardas (akt. James’as Spaderis) susipažįsta su kita tos pačios autokatastrofos auka gydytoja Helen Remington (akt. Holly Hunter). O ši Džeimsą supažindina su keistokos seksualinės orientacijos žmonėmis, kurie patiria stiprų susijaudinimą, provokuodami ekstremalias situacijas.
Savo metu filmas išprovokavo ištisą laviną neigiamų emocijų ir kontrastingų vertinimų. Po premjeros 1996-ųjų pavasarį Kanų kino festivalyje, kur jis buvo apdovanotas Žiuri prizu, į Amerikos ekranus filmą neskubėta išleisti beveik ištisus metus. Didžiojoje Britanijoje premjeros teko laukti dar ilgiau. Ir viskas todėl, kad iš filmą mačiusiųjų kritikų recenzijų ir pirmųjų žiūrovų įspūdžių susidarė neigiama opinija apie smurto ir pornografijos scenas, kurių neva filme apstu.
Šiandien filmas atrodo visai kitaip. Nes žinome, kad filmų kūrėjai nuėjo gerokai toliau. Jei Cronenbergo filmo personažams didžiausią pasitenkinimą suteikia lytiniai aktai avarijų sumaitotuose automobiliuose, tai dabar Kanuose jau Auksine palmės šakele apdovanojamas filmas „Titanė“ (2021 m., rež. Julia Ducournau), kuriame po vaikystėje patirtos avarijos mergina jaučia nevaldomą potraukį seksui… su automobiliais, o agresijos bangas jos kūne provokuoja sprogstantis hormonų ir benzino mišinys. (G.J.)
3. „Oda, kurioje gyvenu” (The Skin I Live In, 2011)
Ispanų režisierius Pedro Almodóvaras anksčiau Kanuose yra laimėjęs geriausio režisieriaus ir geriausio scenarijaus apdovanojimus, Tačiau jam dar nėra pavykę pelnyti taip trokštamos Auksinės palmės šakelės. Įdomiam eksperimentui P. Almodóvaras ryžosi kurdamas filmą intriguojančiu pavadinimu „Oda, kurioje gyvenu“. Dabar vietoje šiam režisieriui būdingos žanrinės mišrainės dominuoja siaubo trileris ir neišvengiamos asociacijos su šio žanro meistro Alfredo Hitchcocko šedevrais.
Scenarijaus pagrindą sudaro Thierry Jonquet (Tjeri Žonkė) romanas „Tarantulas“. Šią nedidelio formato ir visai nestorą knygą lietuviškai galima perskaityti per porą valandų, bet lyginti knygos ir filmo nevertėtų. Sunku vadinti „Odą, kurioje gyvenu“ ekranizacija. Niekada nestokojęs originalių idėjų režisierius šį kartą pasinaudoja svarbiausiomis kriminalinio romano kolizijomis, bet projektuoja jas į sau artimesnius kontekstus. Todėl ir pagrindinis knygos herojus Rišaras Lafargas filme pavirsta Robertu Ledgaru (jį suvaidino Antonio Banderas). Nesikeičia tik jo profesija – plastinės chirurgijos specialistas, tiksliau, šio amato virtuozas. Prieš keletą metų jo žmona žuvo autokatastrofoje, ir Robertas daug laiko paaukojo kurdamas dirbtinę žmogaus odą, kuri nedegtų ir kartu būtų atspari uodų įkandimams.
Akivaizdu, kad šie eksperimentai buvo nesuderinami su medicinine etika, todėl juos teko atlikti savo namo rūsyje įrengtoje slaptoje laboratorijoje. O ji, kaip galima suprasti iš pirmųjų filmo kadrų slepia daug šiurpių paslapčių. Atskleisti jas filmo dar nemačiusiam žiūrovui būtų tikras nusikaltimas. Nusikalsti kino kritiko etikai šį kartą tikrai neketinu, todėl pasitenkinsiu tik lakoniška užuomina: filmo siužetas labai painus, apstu netikėtų siužeto posūkių, patologijos ir šiurpių praeities paslapčių, o svarbiausia intriga susijusi su itin rafinuotu „medicininiu“ kerštu, kurį tarsi beprotiškos idėjos apsėstas maniakas plastikos chirurgas ilgai rengė savo dukros prievartautojui. Nieko panašaus jūs tikrai dar nesate matę!
P. Almodóvaras šį filmą komentavo taip: „Visi mano filmų personažai yra rizikos zonoje ir pažeidinėja taisykles. Mane visada vilioja žmonėms nuo seno žinoma svajonė – įsivaizduoti save kitos lyties kūne. Daugumai žmonių ši svajonė taip ir lieka fantastikos srityje. O transseksualai daro ryžtingą žingsnį, kurio tikslas – suvokti savo tikrąjį identiškumą. Filme „Oda, kurioje gyvenu“ parodoma situacija, kai lyties pakeitimas daromas priverstinai – kaip bausmė už nuodėmes. Bet net jei galima neatpažįstamai pakeisti kūną, žmogaus siela pasilieka tokia pati. Būtent tai teigia filmas ir kaip tik čia slypi jo humanizmas bei pagarba žmogaus asmenybei.
Aš nenorėjau nieko gąsdinti, vengiau kraujo ir fizinio žiaurumo. Filmo tema – psichologinė prievarta, piktnaudžiavimas savo valdžia ar pranašumu ir tai, kaip išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Fantastinė ir, atrodytų, neįmanoma istorija, papasakota filme, gali būti viso mūsų gyvenimo metafora“. (G.J.)
2. „PLAČIAI UŽMERKTOS AKYS“ (Eyes Wide Shut, 1999)
Šį paskutinį savo filmą režisierius Stanley Kubrickas kūrė visiškos konspiracijos sąlygomis. Ilgai buvo aišku tik tai, kad pagrindinius vaidmenis vaidina tada garsi Holivudo pora Tomas Cruise’as ir Nicole Kidman, o siužeto pagrindą sudaro austrų dramaturgo Arthuro Schnitzlerio dar 1926 metais parašyta dekadentiška „Sapnų novelė“ (Traumnovelle). Bet veiksmo vieta – ne XX a. pradžios nuodėmėse skęstančios Vienos aristokratų salonai, o šiuolaikinis Niujorkas. Čia į milijonieriaus Viktoro Zidlerio (jį suvaidino garsus JAV kino režisierius Sydney‘us Pollackas) surengtą Kalėdų balių pakviesti daktaras Bilas Harfordas (Tomas Cruise’as) ir jo žmona Elis (Nicole Kidman) pradeda visai naują intymaus gyvenimo etapą. Nuo šiol jų santykius ims nuodyti iki šiol slėptų erotinių fantazijų, prisipažinimų ir aklo pavydo demonai.
Sapnai filme iš tikrųjų užima svarbią vietą. Ypač Bilo žmonos erotiniai sapnai, su kurių turiniu Elis vyrą kartą supažindino filmui vos įsibėgėjus. Po apsilankymo elitiniame vakarėlyje, kuriame Bilo žmoną ilgai šokdino ir akivaizdžiai su ja flirtavo impozantiškos išvaizdos pagyvenęs vengras vardu Šandoras (Sky du Montas), Elis (prieš tai „dėl drąsos“ parūkiusi „žolytės“) ima drąsiai provokuoti vyrą ir net prisipažįsta troškusi mylėtis su gražuoliu karininku, kuris į ją atkreipė dėmesį vasaros atostogų kurorte metu.
Paveiktas tokių žmonos atviravimų Bilas stipriai pasikeičia. Jį vis dažniau ima kamuoti pavydo priepuoliai, vaizduotė piešia nurimti neleidžiančius žmonos „neištikimybės“ vaizdus, o jis pats vis dažniau pakliūva į dviprasmiškas ar net atvirai siurrealistines situacijas. Praktiškai iki siužeto pabaigos veiksmas plėtojamas taip. kad žiūrovui vis dažniau tenka pačiam sau užduoti klausimą, ką jis regi ekrane – erotines fantazijas sapnuose ar jų materializuotus pavidalus realybėje?
Tokį pasirinktą metodą, gerai koreliuojantį su žmogiškos prigimties dvilypumu, Stanley Kubrickas pabrėžia ir vizualiniais kontrastais: filme dominuoja dvi pagrindinės spalvos – šilta geltona ir šalčiu alsuojanti tamsiai mėlyna, o kartais (ypač labai dramatiškuose momentuose) jos egzistuoja kartu – viena pirmajame kompozicijos plane, kita antrajame. Toks kompozicijos spalvinimas dar labiau pabrėžia sapno atmosferą.
Labiausiai intriguojantis sapnas realybėje vaizduojamas antroje filmo pusėje, kurioje svarbų vaidmenį vaidina L. van Beethoveno simfonijos „Fidelijus“ pavadinimas: čia jis yra slaptažodis, leidžiantis įeiti į užmiesčio pilyje esantį uždarą klubą, kuriame trokštantieji realizuoti savo seksualines fantazijas vyrai ir moterys savo veidus slepia po kaukėmis. Tokia konspiracija padeda pikantiškų įspūdžių mėgėjams nesigėdyti aplinkinių. Klubo interjerai primena kažkokią pagonišką šventyklą, o joje vykstanti orgija – nuo pašalinių akių slepiamas juodąsias mišias, kurios Bilui vos nesibaigia tragiškai.
Mistifikacijos elementų filme „Plačiai užmerktos akys“ yra tiek daug, kad sutrikusiam žiūrovui nelengva susigaudyti, kaip šią „sapnų novelę“ reikėtų interpretuoti. Tiems, kas nemėgsta seanso metu spręsti šaradas ar nori išeiti iš kino salės su aiškiais atsakymais, skirti finaliniai Elės žodžiai Bilui: „Mes turime būti dėkingi už tai, kad sugebėjome pergyventi visus išmėginimus ir visai nesvarbu, ar jie buvo tikri ar tik prisisapnavo. Svarbu, kad dabar mes atsibudome“.
Stanley Kubricko našlė įsitikinus, kad pagrindinė „Plačiai užmerktų akių“ tema yra baimė. Tikriausiai, ne atsitiktinai kai kurie epizodai primena „Švytėjimą“ (yra ir citatų iš kitų režisieriaus filmų). Bet netrūksta ir akivaizdaus siurrealizmo bei somnambuliško nuodėmės žavesio. Tik reikia žiūrėti plačiai atmerktomis akimis. (G.J.)
Filmo “Basic Instinct” kadras
1. „ESMINIS INSTINKTAS“ (Basic Instinct, 1992)
Savo metu šis filmas šokiravo ne tiek atviromis erotinėmis scenomis, kiek ciniška pagrindinės herojės Ketrin Tramel (Sharon Stone) charakteristika: amorali ir biseksuali inteligentė, kriminalinių romanų autorė, visiškai laisva nuo bet kokių moralinių prietarų, lengvai manipuliuojanti savo meilužiais ir žudanti juos orgazmo akimirką peiliu, skirtu ledams trupinti. Taip prasidėjo fenomenali aktorės Sharon Stone sėkmė.
Šis vaidmuo išgąsdino daugelį Holivudo gražuolių. Viena po kitos vaidmens atsisakė Kim Basinger, Julia Roberts, Greta Scacchi, Meg Ryan, Michelle Pfeiffer, Geena Davis, Kathleen Turner, Ellen Barkin ir Mariel Hemingway. Ilgai režisierius įkalbinėjo ir Demi Moore. Visoms joms pasirodė, kad toks vaidmuo gali neigiamai atsiliepti jų reputacijai, o tuo pačiu metu ir karjerai.
Surizikavo tik Sharon Stone, kuriai, tiesą sakant, nebuvo ką prarasti, nes iki tol ji buvo tik graži nuotykių filmų puošmena, TV serialų statistė ar žavi blondinė šalia tokių supermenų, kaip Richardas Chamberlainas („Karaliaus Saliamono kasyklos“, 1985), Bradas Davisas („Šaltas kaip plienas“, 1987), Stevenas Seagalas („Niko“, 1988), Arnoldas Schwarzeneggeris („Viską prisiminti“, 1990).
Sharon Stone surizikavo, nes pasitikėjo režisieriumi, su kuriuo jau dirbo filmuojant „Viską prisiminti“. Nemenkas argumentas buvo ir 500 tūkstančių dolerių honoraras, kuris nebuvo toks jau milžiniškas palyginus su filmo biudžetu (49 mln. dol.).
Michaelas Douglasas pasakojo taip pat įkalbinėjęs Sharon Stone imtis pagrindinio vaidmens. Tiesa, aktoriaus motyvai buvo šiek tiek savanaudiški. Jis bijojo vienas prisiimti atsakomybę: „Man reikia, kad kažkas pasidalytų šio filmo rizika“, – sakė jis. “Aš nenoriu būti vienas pats, kai į mus pasipils š*** fontanai“.
Filmo “Basic Instinct” kadras
Dėl š*** fontanų Michaelas Douglasas būgštavo neveltui. Nereikėjo nė laukti premjeros. Dar San Franciske filmavimo darbus dažnai stabdė gėjų ir lesbiečių teisių gynėjai ir kitokie demonstrantai, miesto gatvėse kasdien budėdavo policijos būriai, tramdantys riaušininkus. Protestuotojai trukdė filmavimui taip pat keldami sąmyšį specialiai atsineštais lazeriais ir švilpukais.
Vienas prodiuserių – Alanas Marshallas – asmeniškai policijos pareigūnams nurodinėjo, kuriuos protestuotojus reikia suimti. Dėl to kildavo tikras chaosas gatvėse, dėl kurio Alanas Marshallas galiausiai pats buvo areštuotas. Žodžiu, buvo linksma…
Pagrindinis filmo herojus policijos detektyvas Nikas Kuranas (Michaelas Douglas), San Franciske tiriantis itin žiaurios žmogžudystės bylą, įtaria nužudytojo buvusio muzikanto draugę, šokiruojančių romanų autorę, kuri visai neseniai savo knygoje detaliai aprašė analogišką nusikaltimą – kai seksualinių santykių metu blondinė nužudo meilužį peiliu, skirtu trupinti ledą.
Nikas galvoja, kad nužudyti galėjusi pati Ketrin Tramel arba kas nors, kas tokiu būdu nori ją „pakišti“. Apklausos metu mergina elgiasi įžūliai, provokuoja pareigūnus ir šaltakraujiškai atlaiko išbandymą melo detektoriumi. Be to, ji turi alibi. Tačiau pamažu ima atsiskleisti Ketrin praeities paslaptys, o į šį liūną neapdairiai įklimpęs Nikas tampa vis labiau priklausomas nuo Ketrin erotinių kaprizų ir jos primetamų seksualinių mazochistinių žaidimų.
„Esminis instinktas“ turėjo tokį didelį rezonansą, kad panašias seksualias fatališkas moteris Sharon Stone vėliau vaidino dar ne kartą, o Michaelas Douglas taip pat tęsė valdingų moterų seksualinės aukos temą „Demaskavime“ (Disclosure, 1994).
„Esminis instinktas“ buvo nominuotas Oskarui už muziką ir montažą, bet šių prizų negavo. Užtai 2006-aisiais, pasitinkant penkioliktąsias sensacingo filmo metinėms, susilaukė tęsinio „Esminis instinktas 2“ (Basic Instinct 2, rež. Michaelas Caton-Jonesas).
Jis tęsė pasakojimą apie rašytojos Ketrin Tramel eksperimentus su vyrais. Skotland Jardo policininkai įtaria, kad ji vėl sugrįžo prie pavojingo pomėgio seksualinės ekstazės akimirką ją patenkinančius patinus žudyti garsiuoju ledo kirtikliu. Todėl įsako teismo psichiatrui Endriu Glasui pasekti lemtingą gražuolę. Bet šis, kaip ir jo pirmtakas Nikas Kuranas, pakliūva į pinkles.
Tačiau ir šį kartą paaiškėjo seniai žinoma tiesa – antrą kartą įbristi į tą patį vandenį neįmanoma. Amerikoje plačiai išreklamuotas „Esminis instinktas 2“ lyderiu netapo ir pagal pajamas atsidūrė paskutinėje dešimtuko vietoje. O pagal Holivudo reitingus toks komercinio filmo rezultatas reiškia visišką krachą. (G.J.)
