Kai kalbama apie kino pasaulį, priešistorės dažnai kelia tiek žiūrovų, tiek kritikų jaudulį ir nerimą. Sėkminga priešistorė gali išplėsti jau esamą pasakojimą, padėti geriau suprasti veikėjus ir jų motyvaciją, tuo tarpu prastai atlikta priešistorė gali pakenkti originalaus filmo palikimui. Šiame straipsnyje išnagrinėsime 10 geriausių visų laikų filmų priešistorių, gilindamiesi į jų pasakojimo subtilybes, personažų vystymąsi ir būdus, kuriais jie praturtino kino visatą, kurioje egzistuoja.
Prieš pradedant nagrinėti konkrečius priešistorės filmus, svarbu aiškiai suprasti, kas yra priešistorė. Priešistorė – tai filmas, kuriame pristatomi ankstesni įvykiai nei jau sukurtame kūrinyje, dažnai sutelkiant dėmesį į veikėjų kilmės istorijas arba tam tikro pasakojimo užkulisius. Nors priešistorės yra kino dalis jau kelis dešimtmečius, pastaraisiais metais jos labai išpopuliarėjo, kai kine atsirado frančizės ir išsiplėtė kino visatos.
Norint sukurti sėkmingą priešistorę, reikia subtiliai subalansuoti esamą kūrinį ir kartu pateikti naują ir įtikinamą pasakojimą. Geriausios priešistorės sugeba būti savarankiškos kaip įtraukiantis pasakojimas ir kartu padeda žiūrovams geriau įvertinti originalų kūrinį. Tam dažnai reikia gerai suprasti veikėjus ir pasaulį, kuriame jie gyvena, taip pat įsipareigoti išplėsti originaliojo filmo temas ir idėjas.
10. „Vienuolė“ (The Nun, 2018)
Tai buvo vienas iš laukiamiausių filmų 2018-aisiais metais. Atskleisti paslaptingos vienuolės paslaptis ėmėsi studija „Warner Bros“, kurio kūrimas buvo patikėtas režisieriui Corinui Hardy. Filmo istorija pasakoja, apie įvairių demonų apsireiškimus iš, „Anabelės“ ir „Išvarymų“ dalių.
„Vienuolės“ istorija pasakoja, kai viename Rumunijos vienuolyne nusižudo jauna vienuolė. Išsiaiškinti šios tragedijos detalių Vatikanas pasiunčia tėvą Burką (aktorius Demian‘as Bichir‘as) ir jauną novicę, seserį Ireną (akt. Taissa Farmiga). Pastaroji jau visai netrukus turi duoti finalinius įžadus ir tapti vienuole, tuo tarpu tėvas Burkas iki šiol kovoja su savo tamsios praeities paliktais sielos randais.
Pradėjus gilintis į jaunosios vienuolės savižudybę, tėvas Burkas ir sesuo Irena netrukus atskleidžia atkakliai saugomą vienuolyno paslaptį. Į šventą vietą įsisukę demoniškos jėgos nesirengia lengvai pasiduoti. Tarp tamsių vienuolyno sienų ima dėtis vis kraupesni įvykiai ir sulig kiekviena diena įsigali vis didesnis siaubas. Vienuolynas tampa kovos arena tarp gyvųjų ir prakeiktųjų, o grėsmė iškyla ne tik tėvo Burko ir sesers Irenos sveikam protui bei tikėjimui, bet ir jų gyvybėms.
Į kino sales vedami smalsumo rinkosi dauguma, kurie buvo sužavėti filmu „Išvarymas 2“. Pažvelgti kaip demonui iš filmo „Išvarymas 2“, sekėsi transformuotis mirtingųjų pasaulyje atliekant vienuolės vaidmenį. Tai buvo labai lauktas projektas, kino padangėje. Tačiau ar jis atitiko lūkesčius, priklauso nuo kiekvieno, ką laikome geru siaubo filmu. O kadangi jis taip pamėgtas siaubo gerbėjų visame pasaulyje, mes manome, kad ši juosta geriausios priešistorės filmo titulo tikrai vertas. (Monika Rimaitė)
9. „Kamanė“ (Bumblebee, 2018)
Ar filmas apie „Transformerius“ gali būti geras? Pasirodo, atsakymas yra teigiamas – jei tinkamam talentui suteikiama pakankamai laisvės.
„Kamanė“ yra šeštasis šios frančizės filmas. Režisierius Travisas Knightas, animatorius, debiutavęs kaip režisierius su įspūdingu 2016 m. animaciniu filmu „Kubo and the Two Strings“. „Kamanė“ yra gudriai suplanuotas, dailiai aliuzinis ir turi dialogus, kuriuos galima įsivaizduoti kalbant tikrus žmones ir tikrus transformerius. Scenarijaus autorė – Christina Hodson.
„Kamanė“ – tai kilmės istorija, kuri prasideda Kibertrone, Transformerių karalystėje, kur vyksta lemiamas mūšis tarp automobilius keičiančių Autobotų ir jų prisiekusių priešų Deceptikonų. Kibertrone Autobotai, vadovaujami Optimo Prime’o, pralaimėję Didįjį Kibertrono karą savo priešams Deceptikonams, pradeda ruoštis palikti planetą. Evakuacijos metu juos užpuola Deceptikonai, vadovaujami Šokančios bangos, Garso bangos ir Starscream’o, todėl Optimas išsiunčia jauną žvalgą B-127 į Žemę, kad šis įrengtų operacijų bazę, kurioje Autobotai galėtų persigrupuoti. B-127 vienas pasiekia Žemę 1987 m., avariniu būdu nusileidžia Kalifornijoje ir sutrikdo 7-ojo sektoriaus – slaptos vyriausybinės agentūros, stebinčios nežemišką veiklą Žemėje – rengiamas pratybas.
Sektoriaus 7 agentas pulkininkas Džekas Burnsas nusprendžia, kad B-127 yra priešiškas užpuolikas, ir puola B-127, nusivesdamas jį į mišką, kur jį užklumpa deceptikonas Blitzwingas. Kai B-127 atsisako atskleisti Optimuso buvimo vietą, Blitzwingas piktai išplėšia jo balso dėžutę ir sugadina atminties šerdį. B-127 pavyksta sunaikinti Blitzwingą, kol šis susižeidžia. Prieš patekdamas į stazę (stazė – turinio, esančio vamzdžio pavidalo organe, judėjimo sustojimas.), B-127 virsta geltonu 1967 m. „Volkswagen Beetle“ automobiliu.
Jį nusiperka įžūli paauglė Čarli (akt. Hailee Steinfeld), kuri automobilį pakrikštija Kamanės vardu. Tarp jų užsimezga giminystė, draugystė ir paslaptys ima rutuliotis.
Be abejo, filme gausu robotų, automobilių gaudynių, sprogimų ir panašiai, bet šiame filme pasakojama ir graži žmogiška istorija. Filmas veržlus, bet nuoseklus, o ne, kaip ankstesniuose serijos filmuose, įjungtas skaitmeninių vaizdų maišytuvas.
8. „Ozas: didingas ir galingas“ (Oz the Great and Powerful, 2013)
Trims dešimtims įvairiausių apdovanojimų nominuotas 2013-ųjų fantastinis nuotykių filmas yra 1939-aisiais „Metro-Goldwyn-Mayer“ kompanijos sukurto sėkmingo filmo perdirbinys. Tiesa, nors istorijoje remiamasi amerikiečių rašytojo L. Franko Baumo knygų apie burtininką Ozą serija, veiksmas filme vyksta 20 metų prieš įvykius pirmoje, 1900-aisiais išleistoje knygoje. Finansine prasme filmas tapo sėkmingu – turėdamas įspūdingą 200 mln. JAV dolerių biudžetą, jis uždirbo kiek daugiau nei dukart tiek. Tiesa, iš kritikų buvo sulaukta įvairių vertinimų – dauguma jų tvirtino, kad filmas nebuvo išdirbtas iki galo, dauguma epizodų ir pati istorijos visuma yra kone kerintys.
Pirmosios „Žmogaus voro“ trilogijos kūrėjas Samas Raimis kviečia žiūrovus į neužmirštamą ir paslaptingą didingo burtininko kelionę pažvelgti iš naujos pusės. Oskaras Digsas (akt. James Franco) – šlovės ir turtų besivaikantis cirko artistas. Skrisdamas oro balionu Oskaras patenka į uraganą, kuris nubloškia jį į stebuklingą Ozo karalystę.
Kai Ozo gyventojai naiviai laukia legendose minimo didžiojo burtininko – pasirodo Oskaras. Cirko artistas suvokia, jog būtent jis yra ilgai lauktas šalies gelbėtojas, kuris turės sunaikinti piktąją raganą bei tapti šalies valdovu. Prieš savo valią Oskaras įtraukiamas į epinio masto kovos lauką, kuriame jaunajam aferistui tenka panaudoti ne tik visą savo magiškąjį arsenalą, tačiau ir išmokti tikrų burtų.
Oskaras susitinka su nuostabiąja Teodora, kuri tiki, kad jis – galingas burtininkas iš senovinės pranašystės, pajėgsiąs išvaduoti jos šalį nuo piktosios raganos. Ji papasakoja sutiktajam, kad ji ir jos sesuo yra gerosios raganos, tačiau blogoji nužudė karalių. Dabar žmonės laukia herojaus, kuris pajėgs nugalėti raganą ir tapti naujuoju valdovu. Apžavėjęs Teodorą, jis patenka į Emeraldo miestą, kur išvysta karaliui priklausysiančius turtus. Pakerėtas jų, Ozas nusprendžia sunaikinti piktosios raganos burtų lazdelę, taip tikėdamasis atimti jos jėgas, ir pats tapti karaliumi. Tiesa, netrukus paaiškėja, kad Glinda, kuri esą yra piktoji ragana, visai nėra ta, kuo ja laiko. Iš tiesų Teodoros sesuo yra piktadarė, ir tai ją turi nugalėti Oskaras. Suvokęs, kad yra vienintelė išvargusių gyventojų viltis, ir neturėdamas jokių magiškų galių, Ozas nusprendžia pasitelkti į pagalbą iliuzijos meną.
Tai nuostabi istorija visai šeimai, kuri atskleis daugybę tiesų apie Ozo šalį bei paties burtininko kelio pradžią link didybės. Nauja pasakos vizija, senų herojų sugrįžimas, įspūdinga trimatė erdvė nukels jus į smagią kelionę po geltonų plytų taką. (Laura Kiršytė)
7. „Perlė“ (Pearl, 2022)
Ti Westo „Perlė“ pasakoja apie tai, kokie bauginantys gali būti aktoriai, kai jie maitina tą žlugdantį poreikį būti matomiems bet kokia kaina. Todėl labai tinka, kad šio filmo genialiausia akimirka, paskutinis kadras yra aktorė Goth, kuri savo veidą naudoja nerimą keliantiems tikslams. Tai plati, priverstinė šypsena. Jos dantys signalizuoja apie laimę, o retkarčiais trūkčiojantys veido raumenys ir trykštančios ašaros sako kažką daug baisesnio, ir visa tai sustingę toje neviltyje. Westas priverčia mus žiūrėti į ją per baigiamuosius titrus. Visa tai beprotiškai, nuostabiai diskomfortiška, ir norėtųsi, kad ši personažų studija dažniau siektų tokio efekto, pasakodama istoriją, kuri nėra tokia niuansuota kaip jos paskutinis, tylus pagalbos šauksmas.
Scenarijaus autoriai Westas ir Goth piešia monstro portretą, smagu interpretuoti Perlės pasisakymus visame filme kaip aktoriaus ir serijinio žudiko dvigubą kalbą: „Visas pasaulis sužinos mano vardą“, „Nemėgstu realybės“, „Viskas, ko noriu, tai būti mylima“. Goth šiuos apreiškimus įskaito pirmapradėmis vitrinomis, išsakomomis kvėpuojančiu, stipriai akcentuotu balsu, dėl kurio ji turi skambėti tarsi naiviai ir labai nekaltai, kaip nesuskaičiuojamos daugybės Perlės kopijų. Vėliau ilgai trunkantis stambus Goth planas nukelia mus į pašėlusį jos nerimą dėl to, kad ji nėra mylima, jos baimę dėl savo tikrojo „aš“, nesuvokiant, kad staigus posūkis jos viduje yra netoli, ypač po to, kai kažkas priverčia ją pasijusti maža. Tada ji dėl to kenčia.
Įkalinta nuošalioje šeimos fermoje, Perlė turi rūpintis sergančiu tėvu, o ją griežtai prižiūri pamaldi motina. Trokšdama prabangaus gyvenimo, kokį matė filmuose, Perlė susiduria su savo ambicijomis, pagundomis ir nuoskaudomis šioje kultinėje „X“ piktadarės kilmės istorijoje. Kelios žmogžudystės „Perlėje“ yra labiau apskaičiuotos ir įvyksta kaip pykčio, atstūmimo ir jos pačios nusivylimo scenų kulminacijos. Westas tas akimirkas įskaičiuoja, kurdamas baimę iš kameros judesio (vienoje vietoje ji lėtai sukasi, laukdama, kol Perlė atsiras kadre), o jo montažas pasižymi savotišku brutalumu. Veiksmas, paprastai vykstantys dienos šviesoje ir Perlės psichozėje. Būtent šis tono mišinys nepataiko taip aštriai, kaip norėtųsi, tačiau nužudymai tikrai veiksmingai bauginantys.
Filme per daug momentų, kai abejojama „Perlės“ nuoširdumu. Taip, ji suteikia Goth įtikinamą progą puoselėti žavų personažą, parodyti atlikėjos širdį ir poreikius, kad mes galėtume stebėti jos emocines reakcijas tarsi siužeto žingsnius. Tačiau Perlės atlikimas yra labiau sukrečiantis tuo, ką ji nori, kad mes suprastume iš jos iliuzijų, smurto protrūkių, meilės troškimo. „Perlė“ šiek tiek per daug priartėja prie to, kad leistų jums iš jos tiesiog pasijuokti. Mes žinome, kad jai tai nepatiktų.
6. „Kruela“ (Cruella, 2021)
Daug kam iš vaikystės žinoma istorija apie 101 dalmatiną, šįkart suspindo kitokiomis spalvomis. Režisierius Craig Gillespie, žinomas iš tokių darbų, kaip „Aš esu Tonia“ bei „Larsas ir tikra mergina“, nusprendžia papasakoti Kruelos de Vil priešistorę, ir kaip ji tapo tokia, kokia yra. Kriminaliniame, su komedija persipynusiame filme, pagrindinius vaidmenis atlieka „Oskarus“ pelniusios Emma Stone – Kruela de Vil ir Emma Thompson – Baronienė.
„Kruela“ – netipinė Disney istorija leidžianti išvysti visų laikų stilingiausios piktadarės priešistorę. Estela nuo mažens yra išskirtinė: ji kitaip atrodo, rengiasi, nei kiti vaikai. Dažnai dėl savo nemandagaus, atšiauraus elgesio, mamos yra vadinama Kruela. Jos didžiausia svajonė tapti dizainere, tačiau mirus mamai ir likus našlaite, tai atrodo sunkiai pasiekiama. Visgi, po ilgų metų vagiliavimo mergina ima norėti daugiau, tai pastebėję, jos draugai ir vienintelė šeima, Horacijus su Džasperiu, nusprendžia padėti išpildyti Estelos svajonę. Patekusi į mados pasaulį Estela nenutuokia, kad greitai taps visiškai kitu žmogumi – Kruela de Vil. Dar prieš filmui pasirodant kino teatruose, „Kruela“ spėjo tapti vienu laukiamiausių filmų. Jau nuo pirmųjų anonso akimirkų filmas atrodo įdomus, stilingas, turintis puikų humoro jausmą, o kur dar „užkabinantis“ filmo garso takelis. Žinoma, dažnai įvyksta taip, kad filmo pristatymas sukelia didelius lūkesčius, ir galiausiai tenka nusivilti. Šiuo atveju lūkesčiai buvo patenkinti su kaupu.
Visų pirma, puiki aktorių vaidyba sužavi. Emma Stone, kuriai teko įkūnyti Kruelą de Vil – tai nėra personažas, kokiuose esame pratę matyti šią aktorę. Jai teko nemaža užduotis įsijausti ir suprasti tokį išskirtinį, įvairiapusį ir šiek tiek išprotėjusį charakterį, kaip Kruela. Vis dėlto, nepaisant sunkumų, su kuriais teko susidurti aktorei, regis misija pavyko. Jos įkūnyta Kruela yra įdomi. E. Stone sugeba atskleisti ne tik visiems pažįstama Kruelą, bet ir Estelą, kuri stengiasi būti gera. Tai patvirtina ir 101 dalmatino gerbėjų pasisakymai, jog jiems ši Kruela patiko. Jos chemija su E. Thompson, Joel Fry, kuris atliko Džasperio vaidmenį, ir Paul Walter Hauser, atlikusio Horacijaus vaidmenį, yra įspūdinga. Ne ką lengvesnė užduotis teko ir kitai Emmai – įkūnijusiai išskirtinę, genialią mados dizainerę Baronienę. Taip pat vieni svarbiausių veikėjų šiame filme yra Horacijus ir Džasperis, kurie savo juokeliais praskaidrindavo niūrų siužetą.
Filmą galima drąsiai vadinti stilingu. Kadangi filmo siužetas susijęs su aukštąja mada ir dizaineriais, daug dėmesio skiriama kostiumams. Kiekvienas kuriamas įvaizdis yra išskirtinis ir traukiantis akį. Neretai filmas yra lyginamas ir su garsiuoju „Ir velnias dėvi Prada“, kuris jau yra tapęs tarsi kiekvieno žmogaus, besidominčio mada, Biblija. Neabejoju, kad „Kruela“ taps vienu mėgstamiausių mados gerbėjų filmu. Taip pat reikėtų nepamiršti, kad „Kruelos“ veiksmas vyksta septyniadešimtuosiuose Londone, tuo metu atsiranda dabar mums gerai žinomas pankroko stilius, todėl filme gausu ne tik gražių suknelių. E. Stone įkūnyta Kruela nėra paprasta ar švelni mergina, ji laisva, maištautoja, siekianti pakeisti pasaulį, todėl nenuostabu, jog jos stilius pasižymi pankroko detalėmis. Taip pat filmas leidžia pasimėgauti ne tik puikiais kostiumais, bet ir užmesti akį į mados namų užkulisius.
„Kruela“ netipinis Disney filmas, nustebinęs pasirinkta istorija ir žanru. Juosta pasižymi puikia aktorių vaidyba, idealiai sugebėjusių perteikti sudėtingus personažus. Taip pat tai filmas turintis puikų garso takelį, kostiumus bei dekoracijas, kurios leidžia įsijausti į vaizduojamą laikotarpį. (Ieva Lekavičiūtė)
5. „Iksmenai: pirma klasė“ (X-Men: First Class, 2011)
„Iksmenai: pirma klasė“ tai penktoji „Iksmenų“ serijos juosta, tapsianti pirmąja iš ateityje planuojamos nufilmuoti trilogijos apie Iksmenų priešistorę.
1963-aisiais, Charlzas ir Erikas nusprendžia įkurti mokyklą, kurioje mokytųsi nepaprastų galių turintys jaunuoliai. Deja, su mokyklos įkūrimu tarp vyrų įsiplieskia nesantaika ir geriausiais draugais buvę jaunuoliai tampa mirtinais priešais. „Iksmenai: pirma klasė“ papasakos apie Charlzo ir Eriko pažintį ir ilgametę draugystę, jaunuolius-mutantus, būsimus Iksmenus, besimokančius profesoriaus Charlzo Chaviero mokykloje bei atskleis paslaptį, kas įvyko tarp praeityje buvusių geriausių draugų, dabar esančių didžiausiais priešais.
James McAvoy, įkūnijantis profesorių Chavierą, paprašytas pasidalinti įspūdžiais iš filmavimo aikštelės, sako, kad režisierius Matthew Vaughn aktoriams suteikė visišką laisvę kuriant savo personažus, nebijodamas, kad šie bus nepanašūs į visiems jau pažįstamus originalius herojus. Personažai ir privalo būti skirtingi, mat ši istorija apie tai, kokie šie personažai buvo iki tada, kai žiūrovai su jais susipažino „Iksmenų“ filmuose.
„Filmuojantis sunkiausia buvo tai, jog aš, apdovanotas nežemiškomis galiomis, todėl galėjau tik pridėti pirštą prie kaktos ir tapti kitoks. O tuo metu kiti mutantai laipiojo sienomis, svaidėsi šviesos spinduliais, priversdavo viską aplinkui skraidyti ir darė kitus stulbinančius dalykus. Mano gebėjimas nublankdavo jų nežemiškų galimybių fone, nes kino ekrane tai neatrodo taip įspūdingai, kaip lipimas sienomis ar svaidymasis kuo nors,“ – šmaikštavo pagrindinį Iksmeną įkūnijantis aktorius.
Filmas „Iksmenai: pirma klasė“ pasakoja dviejų jaunuolių istoriją. Prieš tampant Profesoriumi Chavieru ir Magnetu, jie buvo tiesiog paprasti vaikinai – Charlzas ir Erikas. Suvokę, kad yra apdovanoti nepaprastomis galiomis, jaunuoliai pastebi, kad tokių yra ir daugiau. Draugų nusivylimui, likusieji, vadinamieji Mutantai, nepritampa visuomenėje. Jie – atstumtieji. Nežemiškieji Iksmenai, pirmieji vaikų – mutantų žingsniai naujame jiems pasaulyje ir įspūdingi specialieji efektai, štai ką Jūs pamatysite šiame filme. (Karolina Kasparavičiūtė)
4. „Hobitas: nelaukta kelionė“ (The Hobbit: An Unexpected Journey, 2012)
Filme Bilbo Bagginsas įsitraukia į žygį, kurio tikslas – atgauti prarastą nykštukų Ereboro karalystę iš baisiojo drakono Smaugo. Netikėtai užkluptas burtininko Gandalfo Pilkojo, Bilbo prisijungia prie trylikos nykštukų būrio, kuriam vadovauja legendinis karys Torinas Oukenšildas. Kelionė juos nuves į Laukinę gamtą, per klastingas žemes, kuriose knibždėte knibžda goblinai ir orkai, mirtinai pavojingi vargai ir milžiniški vorai, keisti žmonės ir burtininkai.
Nors jų tikslas yra Rytuose ir Vienišojo kalno dykumose, pirmiausia jie turi pabėgti iš goblinų tunelių, kur Bilbas sutinka būtybę, kuri visiems laikams pakeis jo gyvenimą… Golumas. Čia, vienas su Golumu ant požeminio ežero kranto, neišvaizdus Bilbo Bagginsas ne tik atranda net jį patį nustebinusias gudrumo ir drąsos gelmes, bet ir įgyja Golumo „brangų“ žiedą, turintį netikėtų ir naudingų savybių… Paprastas auksinis žiedas, kuris yra susijęs su visos Viduržemės likimu taip, kaip Bilbo nė nenumano.
Šį filmą režisavo Peteris Jacksonas, jame vaidina Martinas Freemanas, Ianas McKellenas, Andy Serkis, Richardas Armitage’as, Grahamas McTavishas ir Jamesas Nesbittas. Tikrai geras aktorių ansamblis, todėl filmas nepasisekti negali.
Aplinka, aktoriai, specialieji efektai, apranga – absoliučiai ne iš šio pasaulio. Personažų pristatymas yra juokingas ir labai gerai atliktas. Čia tobulai pavaizduotas veikėjų tarpusavio suvokimas ir kaip jis laikui bėgant keičiasi. Čia yra keletas karo scenų, kurios yra nuostabios, ir kiekviena scena su orkais, jojančiais ant vilkų, yra kerinti. Puikiai atlikta goblinų karaliaus seka oloje ir neįmanoma nemėgti mįslių žaidimo su Golumu. O finalinis mūšis prie uolos dešimt balų.
Apskritai tai nepakankamai įvertintas perlas, kurį užgožia „Žiedų valdovo“ didybė.
3. „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“ (Indiana Jones And The Temple Of Doom, 1984)
Stiveno Spielbergo filmas „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“ yra vienas geriausių kada nors sukurtų filmų apie sumuštą dilbį. Jūs tikriausiai žinote, kas yra filmas apie sumuštą dilbį. Tai toks filmas, kai jūsų draugas/-ė nuolat suima jūsų dilbį, kai ekrane rodomas nepakeliamas jaudulys. Pasibaigus filmui, jūs puikiai praleidote laiką, bet jūsų ranka savaitę laiko skaudės.
Šis filmas yra vienas iš labiausiai nenutrūkstamo veiksmo filmų, kada nors sukurtų, su virtuoziška kulminacinių scenų serija, kuri turi trukti valandą ir nė sekundei nesustoti. Tai amerikietiški kalneliai, vizualinė ekstravagancija, techninis triumfas ir labai smagus reginys. Ir tai nėra tik pirmojo filmo apie Indianą Džounsą „Raiders of the Lost Ark“ perdirbinys. Jis veikia kitaip ir skolinasi iš skirtingų tradicijų.
„Raiders“ įkvėpė šeštadienio popietės serialai. Tai buvo daugybė mirtinų situacijų, kurias Indiana Džounsas įveikė keliaudamas iš San Francisko į Tibetą, Egiptą ir kitas romantiškas vietoves. Tai buvo egzotiškas kelionės filmas. „Lemties šventyklos“ veiksmas dažniausiai vyksta vienoje vietoje. Pirmasis žvilgsnis į juostą visada toks pat: grėsmingas ilgas kadras, skambant Vagnerio muzikai, kai vienodai uniformuoti funkcionieriai skuba atlikti jiems paskirtas užduotis.
Šioje dalyje Indiana Džounsas bendradarbiauja su naktinio klubo dainininke Vilhelmina „Willie“ Scott ir dvylikamečiu kinų berniuku, vardu Short Round. Jie atsiduria mažame vargingame Indijos kaimelyje, kurio gyventojai tiki, kad piktosios dvasios, pavogusios šventą brangakmenį, atėmė visus jų vaikus. Jie taip pat sužino apie didelį paslaptingą siaubą, supantį užminuotą šventyklą, vadinamą Lemties šventykla. Vargšai ima vėl bandyti sukilti, tikėdami, kad turėdami visų penkių Sankaros akmenų galią jie gali valdyti pasaulį. Viskas priklauso nuo Indianos – nutraukti Thuggee kampaniją, išgelbėti dingusius vaikus, laimėti mergaitę ir užkariauti Lemties šventyklą.
Scenografija, meninė režisūra, specialieji efektai ir garso efektai šiame požeminiame pasaulyje paprastai tariant įspūdingi. Kol dešimtys mažų vaikų dirba grandininėse gaujose, piktasis maharadža laiko juos vergijoje, naudodamasis grėsmingomis dingusio brangakmenio ir dviejų jo draugų galiomis. Spielbergas akivaizdžiai studijavo Busterio Keatono „Generolą“ (1927 m.), tą nebyliojo kino klasiką, kurioje išspręsta akivaizdi logistinė persekiojimo ant geležinkelio bėgių problema (t. y. ką daryti su tuo, kad vienas traukinys, regis, visada turi atsilikti nuo kito). Kai Indiana ir draugai skuba mažame nevaldomame šachtiniame vagone, persekiotojai yra už jų, priekyje, virš jų, po jais ir šalia jų, ir ši scena jus privers išsižioti ir užgniaužti kvapą. „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“ neatsiprašinėja už tai, kad yra būtent toks, koks yra: džiuginantis, maniakiškas, beprotiškos vaizduotės pabėgimas.
2. „Geras, blogas ir bjaurus“ (The Good, The Bad, And The Ugly, 1966)
Epiniame 1966 m. Serdžijas Leonės vesterne Klintas Ystvudas atliko vieną įsimintiniausių savo vaidmenų, o jo centre – lenktynės, kurių metu siekiama iškasti kaimo kapinėse užkastą aukso lobį, iliustruojančios nelengvo bendradarbiavimo tarp trijų vyrų ir prieš ketvirtąjį pradžią.
Trilogijos „Dolerių trilogija“ („Dollars Trilogy“) finalinė dalis „Geras, blogas ir bjaurus“, ko gero, yra žymiausias spagečių vesternas visame pasaulyje. Pastarasis, kiek komiškai skambantis pavadinimas prilipo amerikietiško stiliaus vesternams, kuriuos kūrė italų režisieriai. Jiems būdinga niūri nuotaika, daugiareikšmės pauzės, stambūs planai, choreografiškos prievartos scenos.
Pilietinio karo metu vykstanti istorija pasakoja apie tris herojus: paslaptingą, daug nekalbantį atėjūną „Gerą“, šaltakraujį premijų medžiotoją „Blogą“ ir apsukrų, bet ne itin protingą Meksikos banditą „Bjaurų“. Trijulė lenktyniauja bet kokia kaina rasti nežymėtame kape užkastą auksą. Iš tiesų, visi trys pagrindiniai veikėjai nėra nei geresni, nei blogesni už vienas kitą.
Desperatiškose aukso paieškose net ir „Geras“ veikėjas ne kartą nusižengia tiek įstatymams, tiek moralei. Nuo aktorių rolių ir įsimintinų eilučių iki veikėjų aprangos ir garso takelio — sunku surasti detalių, kurios dar nebūtų panaudotos kaip įkvėpimas tolimesniems vesternams. Plačiai pripažintas vienu geriausiu net tik tarp vesternų, bet ir tarp filmų apskritai, „Geras, blogas ir bjaurus“ kiekviena scena nusipelno dėmesio.
Filmas „Geras, blogas ir bjaurus“ išsiskiria nepamirštamu pasakojimu ir puikių aktorių vaidyba.
1. „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ (Rogue One: A Star Wars Story, 2016)
Aštuntasis kosminės odisėjos mūšis. Prieš kelerius metus miręs lenkų kino patriarchas Andrzejus Wajda viename iš interviu pasakojo: „Neseniai peržiūrėjau kelis „Žvaigždžių karų“ filmus. Jie man panašūs į vaikiškas pasakas, bet žiūrėdamas staiga suvokiau vieną įdomią detalę: paveiksliukas pasikeisdavo būtent tą akimirką, kai kadras pradėdavo atsibosti. Tai reiškia, kad režisierius atsižvelgė į žmogaus suvokimo psichologinius ypatumus ir sukūrė komfortišką produktą, patogų ir visai nevarginantį. Tokį, kaip kojų nespaudžiantys batai ar minkštas fotelis. Tai idealus produktas žmogui, gulinčiam ant sofos priešais televizorių su pulteliu rankoje…“
Kai 1977 m. pasaulio ekranuose pasirodė jauno režisieriaus George‘o Lucasas fantastinis filmas „Žvaigždžių karai“, jis iš karto užkariavo žiūrovų simpatijas. Ko gera, todėl, kad sugebėjo priartėti prie taip geidžiamos „kino visiems“ formulės. Genialiai paprastas sumanymas sukurti naujos rūšies pasaką, kurią norėtų žiūrėti bet kokio amžiaus žmonės, pranoko net pačius drąsiausius lūkesčius ir netrukus tapo tikru kultūriniu fenomenu. Net JAV kongresas įtraukė „Žvaigždžių karus“ į 25 nekintamą meninę ir estetinę vertę turinčių filmų sąrašą. Tokia sėkmė tiesiog įpareigoja tolimesniems žygdarbiams ir naujiems finansiniams rekordams. Todėl šio projekto autorius ėmėsi kalti geležį, kol ji karšta. Deja, kitų kosminės odisėjos filmų „Imperija kontratakuoja“ (1980 m.) ir „Džedajų sugrįžimas“ (1983 m.) meninė vertė buvo atvirkščiai proporcinga tikrai „kosminėms“ pajamoms.
Pirmojo trilogijos filmo dvidešimtmečiui G. Lucasas pakartotinai išleido į ekranus visus „Žvaigždžių karus“, bet prieš tai papildė juos moderniausiais kompiuteriniais specialiaisiais efektais, kurių anksčiau sukurti nebuvo įmanoma. Po to gimė dar du filmai „Žvaigždžių karai. Epizodas 1. Pavojaus šešėlis“ (1999 m.) ir „Žvaigždžių karai II: Klonų puolimas“ (2002 m.). Tada ir galutinai susiformavo nuostata, kad visatoje vykstančias istorijas apie amžiną Gėrio ir Blogio kovą galima tęsti iki begalybės.
Aštuntasis kosminės odisėjos filmas „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ pasakoja 1977-ųjų filmo „Žvaigždžių karai IV: nauja viltis“ priešistorę. Pagrindiniai siužeto įvykiai susiję su tuo, kaip sukilėliai ruošėsi pavogti „Mirties žvaigždę“, kad visatai sugrąžintų viltį. Sukilėlių komandai vadovauja Džyna Erso (akt. Felicity Jones) ir Kasijanas Andro (akt. Diego Luna).
Džyna yra naujų galingų ginklų projektuotojo Galeno Erso dukra, kurią sukilėliai išnaudoja siekdami savo pagrindinio tikslo: imperijos priešai nori, kad pagrobtasis Galenas nespėtų sukurti superginklo, galinčio vienu smūgiu sunaikinti visatą.
O kare kaip karė – visos priemonės pateisinamos. Todėl Džynos būrį sudaro vienas už kitą spalvingesni personažai, kuriuos pavadinti teisybės riteriais liežuvis neapsiverčia.
Kas miršta: Visa herojų komanda, įskaitant Kasijaną Andro ir Jyn Erso, arba miršta dar iki tol, kol Gubernatorius Tarkinas sunaikina Imperijos bazę Skarife, arba vėliau sprogime. Piktadarys Orsonoas Krenikas irgi miršta per bazės sunaikinimą.
Kas išgyvena: Ikoniškieji veikėjai iš „Naujosios vilties“ – įskaitant Dartą Veiderį, Princesę Lėją ir patį Tarkiną – išgyvena, kad ir vėl galėtų kovoti. (Gediminas Jankauskas)
