Britai garsėja savo komedijomis. Nesvarbu, ar tai būtų klasikiniai televizijos serialai, tokie kaip „Monty Python“, ar nauji filmai, tokie kaip „Wicked Little Letters“, anglų humoro jausmas yra žaismingas, suktas, ištaigingas ir be galo linksmas. Kai kurios didžiausios pasaulio komedijų žvaigždės yra kilusios būtent iš Britanijos, todėl daugelio žmonių pamėgtos komedijos yra iš klasikinio britų humoro ir jų siurrealistinio požiūrio bibliotekos.
Nuo kandžios politinės satyros iki jaudinančios LGBTQIA+ komedijos – XXI amžiuje britai sukūrė gausybę pačio geriausio komedijinio turinio ir jų sklandžiai puškuojantis juokingų filmų traukinys nesiruošia greitai sustoti. Dabar, įpusėjus beveik ketvirtadaliui amžiaus, šio žanro mėgėjų galvose neišvengiamai sukasi mintys apie daugybę puikių, absurdiškų ir nepakartojamų britų komedijų, kurias pasaulis jau turėjo garbę pamatyti… O jeigu dar nematėte, susipažinkite ir Jūs!
10. „Vilburas nori nusižudyti“ (Wilbur Wants to Kill Himself, 2002)
„Vilburas nori nusižudyti“ – ketvirtasis režisierės Lone Scherfig filmas. Jo premjera įvyko 2003 m. Berlyno kino festivalyje metu. Vėliau filmas keliavo po pasaulį ir tų pačių metų birželį pelnė du apdovanojimus – Trojos kino festivalio FIPRESCI prizą bei geriausio aktoriaus prizą Vilburo vaidmens atlikėjui aktoriui – Jamie Sives. Emdeno kino festivalyje filmas buvo apdovanotas žiūrovų prizu.
Tai vienas iš filmų skirtas gražinti žiūrovus į kino sales, rodant gyvenimiškas istorijas. „Vilburas nori nusižudyti“ toks pilnas realybės ir efektų stygiaus, kad neįmanoma pagalvoti, jog tai būtų netikra. Istorija itin artima žiūrinčiajam, nes susidaro įspūdis, kad klausaisi draugo gyvenimo pasakojimo kavinėje.
Kino juosta „Vilburas nori nusižudyti“ pasakoja dviejų brolių likusių be tėvų istoriją. Nors iš pirmo žvilgsnio herojai atrodo eiliniai „pilkos masės“ žmonės, jų tarpusavio santykiai iš ties keisti. Vilburas ir Harburas po tėvų mirties nelabai įsivaizduoja kaip dėlioti savo gyvenimą toliau. Tėvas paliko sūnums antikvarinių, naudotų knygų krautuvėlę bei krūvą gyvenimiškų klausimų, į kuriuos nespėjo atsakyti. Tie klausimai nuolat kirba Vilbuto galvoje šalia įsitikinimų, kad tėvas ir apskritai likęs pasaulis jo nemylėjo ir nemylės. Tai pagrindinė priežastis, kodėl Vilbutas bando įvairiausiais būdais nusižudyti. Tačiau po kiekvienos jo nesėkmės tai padaryti peršasi mintis, kad taip pesimistas Vilbutas tiesiog reikalauja dėmesio. Tik nežinia iš ko, nes jo brolis optimistas Harburgas, jau nebesumąsto būdų kaip būti dar geresne „pagalbos ranka“.
Vyresnysis brolis yra įsitikinęs, kad gyvenimo džiaugsmą jaunėliui galėtų suteikti mergina. Dairydamasis tinkamos kandidatės, ją randa ir pats pamilsta. Ji – Alisa, ligoninės slaugė, gyvenanti uždarą gyvenimą, o jo svarbiausia ašis yra dukra Meri. Po pažinties su broliais pradeda formuotis visų trijų veikėjų jausmų ir santykių painus ir sudėtingas tinklas, netgi galima sakyti meilės trikampis. Alisa išteka už Harburo, o ją beviltiškai myli Vilburas, kuris pagaliau atranda prasmę gyventi.
Savitą nuotaiką kuria dvi kardinaliai skirtingos filmo erdvės – ligoninė ir knygynas. Ligoninė sterili, šalta vieta su savo prižiūrėtojais – empatiškuoju daktaru Horstu ir jo padėjėja Moira. Tuo tarpu knygynas, mus nukelia į labai aistringą, paslaptingą net intymę erdvę. Knygyno ore sklaido tam tikra romantinė nuotaika. Be to čia padėtį valdo broliai Vilburas ir Harburas. Režisierė Lone Scherfig subtiliai kaitalioja emocijas, komizmą paverčia tragedija ir atvirkščiai. Kartais lyrinę sceną pakeičia grubiu sarkazmu, sukonstruoja dramatizmą paprastose situacijose. Šioje kino juostoje autorė priverčia žiūrovus analizuoti žmogų vadovaujantis detektyvinės istorijos principais. (Austėja Žostautaitė)
9. „Mirtis per laidotuves“ (Death at a Funeral, 2007)
Franko Ozo filme „Mirtis per laidotuves“ komizmas slypi savotiškoje žmogaus savybėje: mums labiausiai norisi juoktis, kai to daryti visiškai nederėtų. Ne visi filmo personažai labai linksmi… Istorija prasideda nuo karsto atnešimo į Didžiojoje Britanijoje gedinčios našlės (Jane Asher) namus. Ji gyvena su sūnumi Danieliu (Matthew Macfadyen) ir jo žmona Džeine (Keeley Hawes), kuri taip nekenčia gyvenimo čia, kad net gedulo aplinkybėmis sunkiai ištveria pasilikti. Neilgai trukus atnešamas antrasis karstas ir mes kartu su kamera išvykstame, ir, laimei, mes visi išvykstame…
Ozas, dirbantis pagal Dino Craigo scenarijų, laidotuvių vakarėlį apgyvendina katastrofomis, kurios tik ir laukia kada galės įvykti. Viena iš jų susijusi su Danielio laidotuvių kalba, kurią jis repetuoja. Danielis yra nepavykęs rašytojas, o tai reiškia, kad jis dar nebaigė savo romano ir jo kalbos smerkti negalima. Jo niekinamas brolis Robertas (Rupertas Gravesas) yra garsus rašytojas, gyvenantis Manhetene atvyksta pas jį vien tam, kad Danielis jaustųsi dvigubai nelaimingesnis.
„Kodėl mes susitinkame tik per laidotuves?“ – klausia žmonės, kurie susitinka tik per laidotuves. Simonas (Alanas Tudykas) susižadėjęs su šeimos pussesere Marta (Daisy Donovan) buvo specialiai pakviestas susitikti su Martos tėvu (Peteris Eganas), kuris tikrai jo nekenčia. Simonas nepagerina savo šansų įtikti uošviui, kai dėl priežasčių, kurių neatskleisime, tampa nuogas ir ima daryti neatpažįstamų gyvūnų imitacijas.
Kiekvienose laidotuvėse būna ir nekviestų svečių (dažnai tai pasiklydęs sutuoktinis, piktas kreditorius, policijos detektyvas ar vaikas, neįrašytas į šeimos sąrašą). Šiose laidotuvėse tai Piteris Dinklage’as, kuris taps jūsų mėgstamiausiu aktoriumi. Kaip ir Rosie Perez, Danny DeVito, Queen Latifah ar Christopheris Walkenas jis turi tą savybę priversti žiūrovą pralinksmėti ir atkreipti dėmesį, nes su tokiu žmogumi ekrane būtinai nutiks kažkas įdomaus. Dinklage’as leidžia suprasti, kad tuoj pasiglemš jūsų slapčiausias viltis ir svajones.
Filme yra dalis farso (neplanuoti įėjimai ir išėjimai), dalis šmaikštumo (netinkamas lavonų elgesys) ir dalis tiesiog pašėlusio ekscentriškumo. Puikus humoristinis ir nepatogus šeimos susitikimas, kurį pamatyti privalu.
8. „Purvas“ (Filth, 2013)
Režisierius Jon S. Bairdas – žmogus, kuris įrodo, kad dirbti reikia pamažu ir atsakingai. Padaręs net penkerių metų pertrauką ir sugrįžęs į ekranus jis taip maloniai kokčiai stebina, kad net saldžiai šlykštu. Filmas toks stulbinančiai nepriekaištingas, kad neprailgsta nei viena jo minutė, o jam pasibaigus norisi dar.
Škotija. Korumpuotas, susitepęs kiek tik įmanoma policininkas Briusas vegetuoja savo kasdienybėje. Vegetacija vyksta intensyviai ir atrodo, kad jis pats yra toli už įstatymo ribų. Vis tik šis Škotijos kirminas turi tikslą, kurio siekia bet kokia kaina – jis trokšta paaukštinimo. Supuvęs policininkas gauna progą pademonstruoti savo talentą ir pakilti pareigose…
„Purvas“ pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą, kuri šiaip jau nepasižymi niekuo ypatingu ir nėra iš tų, kurią perskaičius norisi pasidėti į lentyną nelygu trofėjų. Labai maloniai stebėtina, kad režisierius sugebėjo išspausti iš jos daugiau negu tikėtasi.
„Purvas“ esti toks netikėtai intymus ir viešas vienu metu, kad norisi jį iškelti, kaip pavyzdį taip besistengiantiems lietuvių režisieriams. Iš šio kūrinio pasimokyti tikrai yra ko, o visų pirma – subtilumo. Nors filmas slegiantis ir gniuždantis, pati istorija labiau linksmina nei liūdina. Subtilus humoras, subtilus pamišimas ir nukvaišimas daro visą kūrinį subtiliu, o ne tuo šaudančiu ir gaudančiu, rėkiančiu ir klykiančiu vaizdu.
Paskaičius filmo aprašymą tikimąsi kažko panašaus į „Blogąjį leitenantą“ su Nicol‘u Cag‘u. Tačiau, kaip maloniai nustembama filmo eigoje, pamačius, kad ši istorija esti kur kas subtilesnė ir daug labiau įtraukianti. Malonu stebėti viską. Net tai, kas mažumėlę graužia akis. Graužatis filme tokia natūrali, kad nesinori nusisukti, o tik prilipinti savo akis dar arčiau ekrano.
Tokioje pamazgų duobėje filmo režisierius sugeba iškelti ir socialines, psichologines problemas. Purvas jaučiasi visame filme, tačiau tuo pačiu metu parodoma ir kas yra „švara“. Žiūrint į šį visuomenės puvėką, kažkodėl norisi tikėti gėriu ir grožiu. Štai kuo šis filmas keliolika didelių žingsnių pranašesnis už tėvynainių kūrybą. (Raminta Česnaitė)
7. „Sexy Beast“ (2001)
Kas galėjo pamanyti, kad patį žiauriausią išprotėjusį, besiblaškantį gangsterį filme suvaidins Benas Kingsley? Jo personažas Donas Loganas filme „Sexy Beast“ taria: „Taip! Taip! Taip! Taip! Taip.“ Šiuos žodžius Loganas ištaria į pensiją išėjusiam Londono gangsteriui Dove’ui į veidą. Jis yra per centimetrą nuo jo, spjaudosi kaip koks seržantas kalbantis su eiliniu kareiviu, jo veidas raudonas nuo pykčio ant kaktos pulsuoja venos, o kūną sukausto įniršis. Dove’as (akt. Ray Winstone’as), kurio pravardė „Galas“, gyvena viloje Ispanijoje, Kosta del Sol saloje kartu su žmona Deedee (akt. Amanda Redman), taip pat išėjusia į pensiją. Abu jie džiaugiasi saulėtomis dienomis ir vargo nemato, todėl jis tikrai neturi jokio noro grįžti į Londoną, kad padėtų atlikti „paskutinį darbą“ – banko apiplėšimą, kuriam vadovauja Logano bosas Tedis (akt. Ianas McShane’as).
Bet Donui Loganui pasakyti „ne“ negalima. Taip apie jį kalba Dove‘as prieš jam atvykstant į Ispaniją, o kai jį sutinkame viską patys suprantame. Loganas pavojingas ne todėl, kad yra kietas, o todėl, kad yra bebaimis ir pašėlęs. Negalima įbauginti žmogaus, kuris neturi įprastų jausmų. Loganas – tarsi pitbulis, užkietėjęs ir neišauklėjamas. Jo prigimtis – įtikti šeimininkui ir gąsdinti žmones. Jis turi trikdantį įprotį staiga iškrėsti absurdą. „Sexy Beast“ tęsia filmų apie koklius piktadarius tradiciją. Juosta myli savo personažus: Dove’as – minkštasis gangsteris, Loganas – nori primesti savo valią kitiems, Tedis – turi kvailą planą, kaip apvogti banką, Haris (akt. James Fox) – asmuo kuriam priklauso bankas ir kuris mano, kad yra Tedžio meilužis, nors iš tikrųjų jis yra tiesiog banko savininkas.
Filmas prasideda grėsmingai. Dove’ui deginantis saulėje nuo šlaito už jo vilos atplyšta riedulys, vos nesutraiško jo ir nusileidžia į baseiną. Antrajame filmo veiksme jau Loganas yra tas „riedulys“. Kingsley vaidybą reikia pamatyti, kad ja patikėtumėte. Jis piktas, įtūžęs, suirzęs, įkyrus, pasigėręs, grėsmingas ir išprotėjęs iš nusivylimo. Jei mėgstate šį aktorių, nustebsite, kad Kingsley turi savyje tokių natų. Akivaizdu, kad jis gali suvaidinti bet ką.
Apiplėšimas savaip absurdiškas ir tai sukuria puikią komedijinę atmosferą. Filmo humoras neatsiejamas nuo žiaurumo. Nusikalstamo pasaulio bosas Tedis (įžūlus ir žiaurus) pasiūlo Dove’ui nuvažiuoti į oro uostą po „darbelio“ banke, ir tai nulemia daugybę netikėtų įvykių – vieni sukrečiantys, kiti su gilia ironija. Tai kieti vyrai ir kieta komedija.
6. „Burke & Hare“ (2010)
Ką padarytų žmogus, norėdamas praturtėti, išgarsėti ar pasiekti savo svajonę? Manipuliuotų, apgaudinėtų ar netgi imtųsi žudymo? Režisierius John Landis 2010 metais į eterį išleista britų juodoji komedija „Burke and Hare“ per humoro prizmę atskleidžia, kokių priemonių žmonės imasi dėl turtų. Tai tikrais faktais paremta istorija apie XIX amžiuje Škotijoje gyvenusius žudikus – William Burke bei William Hare.
XIX a. Škotija, Edinburgo miestas garsėja savo medicinos mokyklomis. Jos ten dvi – Barclay‘s anatomijos mokykla, vadovaujama daktaro Robert‘o Knox‘o, bei Karališkasis Škotijos chirurgų koledžas, vadovaujamas profesoriaus Alexander Monro. Paskaitos šiose mokyklose vyksta skrodžiant lavonus – kitaip medicinos XIX amžiuje neišmoksi. Anatomijos mokyklos daktaras Robert‘as Knox‘as paskaitoms pirkdavo nubaustų mirties bausme žmonių lavonus, tačiau po to, kai profesorius Alexander Monro, pasinaudodamas savo įtaka išleido naują įstatymų potvarkį, visi lavonai atitenka konkurentui.
Anatomijos dėstytojas Robert‘as nebeturi iš kur gauti lavonų savo paskaitoms. Tuo pat metu dviem draugams, nelaimėliams emigrantams William‘ui Burke bei William‘ui Hare ir vėl nepasiseka užsidirbti pinigų. Bandant parduoti „gydančias samanas“ jų apgavystė išaiškėja ir jiems telieka bėgti. Paskutines monetas skaičiuojantys draugai grįžta namo, o ten žinia – mirė nuomininkas, beveik paskutinis jų pajamų šaltinis. O ir lavono tenka atsikratyti patiems. Gabendami kūną, draugai užsuka į barą, išleisti paskutinius savo turimus pinigus ir ten sužino, jog daktaras Robert‘as Knox‘as superka mirusiuosius. Galbūt tai puikus, naujas verslas draugams, tačiau iš kur gauti prekių?
Pagrindiniai šio filmo veikėjai William‘as Burke (Simon Pegg) bei William‘as Hare (Andy Serkis) – airių emigrantai, gyvenantys Škotijoje. Filmas pasakoja būtent jų istoriją. William‘as Burke atrodo geros širdies, protingas, pasiaukojantis, tačiau neturtingas duobkasys. Jo geriausias draugas, šmaikštus, sumanus, tačiau taip pat neturtingas duobkasys, kuris vis bando prasimanyti verslo idėjų. William‘o Hare žmona – Lucky (Jessica Hynes) turi bėdų dėl alkoholizmo, dažnai pyksta ant vyro, tačiau yra protinga bei šaltakraujiška. Ji visiškai nepasibaisi sužinojusi jog abu William‘ai žudo žmones. Negana to, ji net prisideda ir tampa jų bendrininke. Ginny Hawkins (Isla Fisher) – graži, jauna prostitutė. Jos svajone tapti aktore, tad dėl šio tikslo ji gali padaryti viską – manipuliuoti, apgauti, priversti įsimylėti. Bare deklamuodama Šekspyro „Makbetą“ ji sužavi William‘ą Burkę. Ginny Hawkins manipuliuoja įsimylėjusiu William‘u Burke ir apkerėjusi jį savo žavesiu, traukia pinigus iš jo savo spektakliui. Kitas svarbus veikėjas filme daktaras Robert‘as Knox‘as (Tom Wilkinson) – garsus Edinburgo medicinos mokyklos anatomijos dėstytojas. Paskaitų metu, jis pjausto lavonus studentų akyse. Daktaras žymus Edinburge ir šio titulo jis neketina prarasti, tad net žinodamas, kokia mirtimi mirė Burke ir Hare parduodami lavonai, jis jų neįskundžia.
John‘o Landis’s Filmas „Burke and Hare“ paremtas tikrais faktais. 1828 metais Škotijoje, Edinburge, iš tikro gyveno airių emigrantai William‘as Burke ir William‘as Hare. Jie šaltakraujiškai nužudė 16 žmonių, o aukų lavonus pardavė to meto garsiam anatomijos dėstytojui daktarui Robert‘ui Knox‘ui. Beje, beveik visas filmas buvo filmuojamos Edinburge, Škotijoje, ir tik kelios scenos nufilmuotos Londone, Stirlingo mieste Škotijoje bei angliškame užmiesčio name „Knole“ esančiame pietryčių Anglijos šalyje Kente.
To meto garsiam anatomijos dėstytojui daktarui Robert‘ui Knox‘ui. Beje, beveik visas filmas buvo filmuojamos Edinburge, Škotijoje, ir tik kelios scenos nufilmuotos Londone, Stirlingo mieste Škotijoje bei angliškame užmiesčio name „Knole“ esančiame pietryčių Anglijos šalyje Kente. (Odeta Liakaitė)
5. „Vėjavaikė“ (Happy-Go-Lucky, 2008)
Mike’o Leigh filmo pavadinimas neabejotinai ironiškas. „Vėjavaikė“? Sunku šį žodį ištarti ne sarkastiškai. Kadangi paskutinis Mike’o Leigh filmas „Vera Drake“ buvo sukrečiantis tamsus šedevras, o jo filmų „Gyvenimas yra saldus“ (angl. Life is Sweet) ir „Didelės viltys“ (angl. High Hopes) pavadinimai tarsi signalizavo, kad, nepaisant saldumo, turtingumo ir laimės elementų, kurie Leigh filmuose visada nepakankamai pastebimi, tam tikru lygmeniu esama ironijos.
Bet ne čia… Šiuo pavadinimu Leigh drąsiai meta iššūkį mūsų lengvoms prielaidoms apie realizmą, pesimizmą ir pačią ironiją. Filme „aprašoma“ herojė Poppy, kurią puikiai suvaidino Sally Hawkins. Ji čia atlieka savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį ir jį suvaidina su siaubingu pasitikėjimu ir drąsa. Poppy – Šiaurės Londono mažamečių mokyklėlės mokytoja, kuri yra tiesiog laiminga. Jai ką tik sukako 30 metų ir ji gyvena su geriausia drauge Zoja (akt. Alexis Zegerman) nuomojamame bute. Ji džiaugiasi būdama vieniša, vaikšto į klubus su ją mylinčiais bičiuliais ir jaunesniąja seserimi, be to, ją myli ir mokyklos vaikai.
Pirmąsias 20 šio filmo minučių, o gal ir visą filmą, galite praleisti nepakeliamoje įtampoje. Kada bus atskleista slapta Poppy tragedija ar siaubas? Kada tas besišypsantis veidelis pavirs liūnu? Kada paaiškės, kad ji kokia save žalojanti, kleptomanė, nacistė ar kvailutė?
Atsakymas – niekada. Tačiau Poppy nutinka tamsių dalykų. Ji patiria nemalonų susitikimą su antrąja seserimi, ištekėjusia ir nėščia, kuri jai priekaištauja, kad nesirūpina savo ateitimi, nors ši situacija netrukus nurimsta. Rimčiausia, ką kada nors ji sužino yra tai, jog jos vairavimo instruktorius Skotas (akt. Eddie Marsanas) – piktas paranojiškas rasistas, kuris ją grėsmingai apsėda. Tačiau net ir šią situaciją, kuri kitame filme būtų žiaurus ir neviltį keliantis finalas, ji sprendžia drąsiai, protingai ir taktiškai. Filmas, kaip ir Poppy gyvenimas, tiesiog lekia laisvai, draugiškai vingiuodamas tai į vieną, tai į kitą pusę. Filme yra labai juokinga ir geraširdiška scena, kai ji lanko flamenko pamoką, kurią kūrėja Leigh įtraukia dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Poppy eina į pamoką: norėdama pasijuokti.
Filme rodoma laimė ir neironizuojamas Poppy gyvenimas žiūrovams tikrai sukels daug klausimų, tokių kaip: Ar mes tikrai beviltiškai atsisakėme laimės savo gyvenimuose? Kodėl tai darome? Galbūt taip ir yra… Filmas „Vėjavaikė“ nuo pat premjeros Berlyno kino festivalyje susilaukė didžiulio susižavėjimo. Mike’o Leigh firminiai karikatūriški dialogai, kaip visada suteikiantys intensyvumo. Juostoje tvyro toks keistas ir plieninis nepažeidžiamumo jausmas. Aktorė Hawkins puikiai tinka šiam vaidmeniui ir visiškai laisvai susidoroja su išskirtinai sudėtingu personažu. Čia jaučiamas stiprus, tikras laimės skonis.
4. „Kietas faras“ (Hot Fuzz, 2007)
Mėgstate kriminalus filmus su juoko elementais? Tuomet ši komedija yra skirta kaip tiks jums. Ši kriminalinė komedija yra režisuota Edgar Wright, kuris dalinai pats parašė šią komediją, padedamas Simon Pegg. Šiam filmui sukurti buvo semiamasi įkvėpimo iš daugiau nei šimto veiksmo filmų. Kūrėjai įdėjo ypatingai daug pastangų, kuriant scenas su sprogimais, susišaudymais bei kruvinomis scenomis, norint suteikti filmui išskirtinio unikalumo.
Susipažinkite su seržantu Nikolu, jis geras… O gal net per geras… Toks geras faras, kad net privertė savo policijos departamentą jį „pradanginti“, nes vertė kitus atrodyti prastai. Taigi norint apdovanoti už gerą darbą Metropolijos komisariatas jį paskyrė dirbti į mažą Sandfordo miestelį.
Atvykęs į miestelį Nikolas greit susipažįsta su nauja aplinka, kurią sudaro gana draugiški miestelėnai, turintys gana įdomias asmenybes. Nikolas yra priskiriamas į naują policijos komisariatą, kuriame niekas nežiūri taip rimtai į savo pareigas kaip pats Nikolas. Policininkas yra priskiriamas su nauju kolega Danny, viršesniojo inspektoriaus sūnumi, kuris yra stambesnio sudėjimo ir asocijuojasi su amerikietiškomis spurgomis bei dievina Holivudinius filmus.
Keistas paaukštinimas pareigose bei nauja aplinka gretai yra užgožiama neįprastų žmogžudysčių, kuomet nei vienos miestelyje nebuvo užregistruota net 20 metų. Nikolas ir Danny imasi aiškintis kas slepiasi už šio sąmokslo. (Arnas Mackonis)
3. „Reikalai Briugėje“ (In Bruges, 2008)
Jausdami žemiškojo kelio pabaigą žmonės kartais patraukia ten, kur apsilankyti svajojo visą gyvenimą. Vieni keliauja į Meką, kiti į Paryžių arba Veneciją. O trims naujo filmo personažams galutine ašarų pakalnės stotele tapo Briugė – nuostabaus grožio miestas Belgijoje.
Šiame mieste kadaise saugų prieglobstį rado du iš savo šalies ištremti britų monarchai. Dabar į Briugę iš Londono priversti pasprukti du samdomi žudikai. Vykdydamas kriminalinį užsakymą jaunas vyrukas Rėjus (aktorius Colinas Farrellas) nužudė ne tik myriop pasmerktą kunigą, bet ir atsitiktinai po ranka pasipainiojusį berniuką. Nepatenkintas tokia baigtimi bosas liepė susimovusiam žudikui kurį laiką dingti iš akiračio ir atsitokėti nuo šoko ramioje užsienio aplinkoje. O kad karštakošis dar ko nors neprognozuojamo neiškrėstų, kartu su juo į Belgiją keliauja į kriminalinį verslą Rėjų atvedęs jo vyresnis kolega Kenas (aktorius Brendanas Gleesonas).
Jau pirmieji filmo vaizdai įveda mus į viduramžių atmosferą. Atrodo, kad Briugėje laikas sustojo prieš keletą šimtmečių. Aštrūs Renesanso bažnyčių bokštai raižo dangų, o namai ir aikštės atrodo kaip Piterio Breigelio paveiksluose, tapytuose dar šešioliktame šimtmetyje. Ne miestas, o tikras tapybos muziejus po atviru dangumi. Tik Rėjui visos tos grožybės nerūpi. Kol jo partneris džiaugiasi galimybe aplankyti muziejus ir kitas įžymybes, gyvenimo džiaugsmą visai praradęs ir žiaurios depresijos apsėstas Rėjus galvoja tik apie savižudybę. Pagrindiniai filmo konfliktai, nužymėti filmo ekspozicijoje, intriguoja iš karto, o komplikuota tolesnių įvykių pynė ves siužetą į antikine lemtimi nužymėtą finalą. Staigmenų šiame kelyje bus daug.
„Reikalus Briugėje“ sukūrė Martinas McDonaghas. Tai vienas garsiausių naujosios kartos dramaturgų (gim. 1970-aisiais), dukart apdovanotas prestižine Laurence‘o Olivier premija gimtojoje Anglijoje ir nominuotas prestižiškiausioms teatrinio pasaulio premijoms už pastatymus Brodvėjuje. Įdomu, kad pirmąsias pjeses šis airių dramaturgas parašė tuomet, kai gyveno iš bedarbio pašalpos.
Nors M.McDonaghas dabar yra vienas labiausiai statomų teatro dramaturgų, mintys kurti filmus nedavė jam ramybę po to, kai jis pamatė Q.Tarantino „Bulvarinį skaitalą“, įnešusį šviežio gaivalo į tradicinį amerikietišką gangsterinį kiną ir visiškai sujaukusį seniai nusistovėjusias šio žanro taisykles.
Kai tik atsirado galimybė debiutuoti kine, M.McDonaghas ja pasinaudojo ir sukūrė pusvalandžio trukmės juodą ir kruviną airišką kriminalinę komediją „Šešios kulkos“ (2004 m.), o pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė daug kartų gangsterius britų ir airių filmuose vaidinusį B.Gleesoną, kuris dėl kino iškeitė mokytojo profesiją. „Reikaluose Briugėje“ jis persikūnijo į tikrą kriminalinio pasaulio filosofą. Jo Kenui kelių dienų atsitiktinės „atostogos“ tampa rimtu postūmiu revizuoti visą ligšiolinį savo gyvenimą ir padaryti rimtas išvadas. Blaškydamasis tarp įsipareigojimų savo šefui ir tėviškos simpatijos ant savižudybės ribos atsidūrusiam partneriui, Kenas visgi apsisprendžia išpirkti savo kaltes labai kilniu būdu. (Gediminas Jankauskas)
2. „Vienoje kilpoje“ (In the Loop, 2009)
Tai politinė satyra, pasakojanti apie veikėją Simoną Fosterį, Dž. Britanijos valstybės sekretorių, atsakingą už tarptautinę plėtrą, kuris duodamas interviu ištaria vieną lemtingą žodį, pakeisiantį jo ir kitų žmonių gyvenimus.
Interviu metu paklaustas apie karo galimybę Artimuosiuose Rytuose, Simonas Fosteris atsako, kad karas nėra numatomas, nė nenutuokdamas apie šio atsakymo pasekmes. Tomas Hollanderis puikiai atlieka savo komišką vaidmenį, vaidindamas Simoną, kuris nėra kvailys, tiesiog geras žmogus, bet pernelyg susipainiojęs savyje, netikėtai jam patekus į žiniasklaidos akiratį.
Filme galima sutikti daug įdomių veikėjų, bet pagrindinis veiksmas sukasi aplink Simon Foster, kuriam nesiseka išlaikyti pusiausvyros, staiga patekus į svarbių įvykių centrą. Kadangi Simonas pasisako prieš karą, jis susiduria su ministro pavaduotoja (kurią puikiai suvaidino Mimi Kennedy) bei pacifistu Amerikos generolu, kurio vaidmenį atliko Jamesas Gandolfinis. Tuo pačiu metu Simon turi nuraminti savo vyriausybės komunikacijos direktorių (Peteris Capaldi), kuris yra įsiutęs.
Filme parodoma, kaip karinio konflikto perspektyva yra narpliojama personalo lygmeniu. Filme naudojama kalba yra nuostabi, šmaikšti, juokingos vietos išdirbtos taip greitai, kad reikia net kelis kartus peržiūrėti šį filmą, norint laiku spėti sugaudyti visus juokelius. Po komedijos skraiste yra slepiama kiek gilesnė mintis, apie žmogaus prigimtį, kuri yra silpna, savanaudiška ir negalinti išsižadėti savų interesų. Režisierius Armando Iannucci, kuris parašė filmą kartu su kitais penkiais scenaristais, pasitelkia komiškas situacijas bandant atskleisti skirtumus tarp britų ir amerikiečių.
Britai vaizduojami kaip nevykėliai, tačiau linkintys gero. Arba kaip pikti, bet paklusnūs, o amerikiečiai dažniausiai kaip sunerimę ar racionalūs, taip pat galimas ir kitas variantas – vaizduojami kaip laimingi psichopatai. Po šiuo bendravimu bandoma parodyti, jog amerikiečiai yra turtingi ir turintys teisę daryti bet ką, o britai – jaunėliai partneriai, stengiantys šalia jų gerai atrodyti. (Milena Silvestravičiūtė)
1. „Zombių karalius“ (Shaun of the Dead, 2004)
Edgaras Howardas Wrightas – anglų režisierius, scenarijų rašytojas bei prodiuseris. Edgaras pradėjo kurti nepriklausomus trumpametražinius filmukus prieš išleisdamas „A Fistful of Fingers“ (1995). Prieš „Zombių karalių“ Edgaras sukūrė ir režisavo komediją „Asylum“ (1996), kurią parašė Davidas Walliamsas. Siaubo bei romantikos apraiškų turinti komedija „Zombių karalius“ sulaukė puikių kritikų atsiliepimų bei komercinės sėkmės.
Ši siaubo komedija pelnytai laikoma viena geriausių visų laikų šio žanro kino juostų. Susišlavusi daugybę apdovanojimų, ji apibūdinama kaip kupina sąmojingos satyros, kuri kruviną istoriją paverčia puikia zombių komedija.
Filmo pradžioje pagrindinis veikėjas Shaunas nesutaria su savo patėviu bei patiria sunkumų darbe. Negana to, Shauno mergina Liza jį palieka, ko pasėkoje Shaunas ir jo bičiulis Edas stengdamiesi pamiršti sunkumus pasineria į Nintendo žaidimus. Vaikinai visiškai nenutuokė, jog prasidėjo zombių apokalipsė iki tuomet, kol jiems tenka nudobti keletą zombių savo kieme.
Siaubo bei romantikos apraiškų turinti komedija „Zombių karalius“ sulaukė puikių kritikų atsiliepimų bei komercinės sėkmės. Filmas buvo nominuotas BAFTA (angl. British Academy of Film and Television arts). Didžioji Britanija dažnai laikoma viena iš geriausių šalių filmuoti zombių filmus. Tokie filmai kaip „28 Days Later“, „Spaced“ – puikus to įrodymas. „Zombių karalius“ be to kad nepristinga nepaliaujamo humoro visos komedijos metu taip pat yra kupinas filmams su zombiais būdingų elementų: kraujo, žiaurumo ir kt. elementų.
