Terminas „kino teatro seansas“ reiškia konkretaus filmo rodymo kino teatruose trukmę. Natūralu, kad populiarūs filmai paprastai rodomi ilgiau, palyginti su mažiau žinomais ir aptariamais filmais. Nors vidutinė filmų rodymo trukmė kino teatruose – keturios savaitės, kino hitai paprastai rodomi gerokai ilgiau.
Per daugelį metų žiūrovai sulaukė daugybės kino hitų, kurie buvo ilgai rodomi kino teatruose, kad visi galėtų juos pamatyti, o kai kurie iš jų buvo tokie kultiniai, kad kartkartėmis pakartotinai sugrįždavo į didžiuosius ekranus, nors buvo išleisti prieš kelis dešimtmečius. Nuo „Įsikūnijimo“ iki „Muzikos garsų“ – štai jums dešimtukas visų laikų ilgiausiai kino teatruose rodytų filmų, suskirstytų pagal tai, kiek savaičių jie buvo rodomi kino teatruose.
10. „Įsikūnijimas“ (Avatar, 2009)
Kino teatruose rodytas 54 savaites
Žmogiškos aistros nežmogiškame pasaulyje.
Režisieriaus Jameso Camerono filmas, kuriame buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis (akt. Samas Worthingtonas), svajodamas vėl valdyti savo kūną, pasiryžta eksperimentui. Kūno nuo juosmens žemyn jis nebevaldo po vieno mūšio, o eksperimentas – būti išsiųstam į Pandoros planetą. Atlygis – dalyvavimas specialioje programoje „Įsikūnijimas“, kurios pagalba jis gaus naują kūną ir vėl galės džiaugtis gyvenimo pilnatve.
Pandora – pasaulis su vešlia tropikų augmenija, kuriame egzistuoja įstabiausios gyvybės formos. Kai kurios – nuostabios, kai kurios – bauginančios. Ši planeta taip pat gimtoji Na‘vi rūšiai – trijų metrų ūgio mėlynos žaižaruojančios odos humanoidams su uodegomis. Na‘vi – taikūs padarai. Tačiau kai jų mineralų turtingą pasaulį atranda žmonės, humanoidai savyje atranda kitų savybių. Karių – tikrų žudymo mašinų – pradą.
Kadangi žmogui Pandoros oras kvėpuoti netinkamas, Žemės mokslininkai sukūrė žmogaus ir Na‘vi hibridą, vadinamą avataru. Kiekvieno iš jų smegenis kontroliuoja „savąjį“ avatarą valdantis žmogus. Būtent su avataro pagalba Džeikas vėl pasijunta pilnaverčiu žmogumi.
Tačiau ši laimė trumpalaikė. Džeikas spaudžiamas atlikti savo darbą, kuriam jis ir buvo siųstas į Pandorą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jis jaučiasi nebe žmogumi, o Na‘vi. Prie to prisideda ir Neytiri (akt. Zoe Saldana) – Na‘vi moteris, kurios nuostabiam laukiniam grožiui Džeikas nesugeba atsispirti.
Jau netrukus buvusiam kariui teks apsispręsti, kurioje jis pusėje – panašu, kad nuo Džeiko priklauso ne tik Na‘vi, bet ir visos Pandoros likimas…
Daugeliui puikiai žinomas ir įspūdingais vaizdo efektais pagarsėjąs „Įsikūnijimas“, patinko tikrai daugeliui žiūrovų. Daug veiksmo reikalaujantis epas pasižymi akinančiais efektais ir visiems gerai pažįstama istorija.
Režisierius, kaip spėjama, rizikavo, 500 milijonų dolerių, kad sukurs įspūdingą futuristinį mokslinės fantastikos epą, kurio pagrindiniai veikėjai – mėlynieji ateiviai, o aplinka – daugiausia sukurta naudojant kompiuterinę techniką. Gera žinia epinių filmų mėgėjams – „Įsikūnijimas“ sulaukė milžiniškos sėkmės.
Filmas primena „Šokių su vilkais“ istoriją, sujungtą su kvapą gniaužiančiais „Žiedų valdovo“ vaizdo efektais ir „Titaniko“ meilės istorija, su trupučiu „Šių dienų apokalipsės“ asimiliacijos į vietinę kultūrą aspekto.
Kiekvienas Pandoros kadras nuostabiai detalus – nuo plūduriuojančių kalnų, skraidančių žvėrių iki Na’vi padarų. Filmas kino teatruose buvo rodomas 54 savaites, t. y. 379 dienas. Be to, verta paminėti ir tai, kad 2022 m. pasirodęs tęsinys „Įsikūnijimas 2“ nedaug atsiliko nuo savo pirmtako ir kino teatruose išbuvo 271 dieną.
9. „Titanikas“ (Titanic, 1997)
Kino teatruose rodytas 54 savaites
Praėjus 27 metams, „Titanikas“ tebėra vienas populiariausių Jameso Camerono darbų. Populiariausiu filmu pripažintame filme, kurį įkvėpė tikri 1912 m. nuskendusio laivo „Titanikas“ pasakojimai. Čia pasakojama širdį draskanti dviejų paauglių – žemesnės klasės menininko (akt. Leonardo DiCaprio) ir aristokratės (akt. Kate Winslet) – romantiškų santykių istorija.
Filme kaip didžiulis geležinis sfinksas ant vandenyno dugno, „Titanikas“ vis dar žvelgia į Vakarus, visam laikui nutraukęs savo vienintelę kelionę. Jį matome pirmuosiuose „Titaniko“ kadruose, padengtą dumblu. Nuotoliniu būdu valdoma televizijos kamera šliaužia vidun, koridoriais ir durimis, rodydama kajutes, pastatytas milijonieriams ir paveldėtas vėžiagyvių.
Laivas kvieste kviečia iš kapo, kad būtų papasakota jo istorija, ir jei ši istorija sukurta iš šou verslo ir triukšmo, dūmų ir veidrodžių – na, toks buvo ir „Titanikas“. Jis buvo „didžiausias judantis žmogaus kūrinys per visą istoriją“, – didžiuojasi vienas iš veikėjų. Filmo pradžioje yra kadras, kuriame jis didingai skrodžia kamerą nuo priekio iki laivagalio, beveik 900 pėdų ilgio ir, kaip buvo teigiama yra „nenuskandinamas“, kol ledkalnis nepateikė nenuginčijamo teiginio.
Jameso Camerono 194 minučių trukmės, 200 milijonų dolerių vertės filmas apie tragišką kelionę atitinka didžiųjų Holivudo epinių filmų tradicijas. Jis nepriekaištingai sukurtas, protingai sukonstruotas, puikiai suvaidintas ir užburiantis.
Dar neprasidėjus filmui žinome, kad turi įvykti tam tikri dalykai. Turime pamatyti, kaip „Titanikas“ plaukia ir skęsta, ir įsitikinti, kad žiūrime į tikrą laivą. Turi būti žmogiška istorija – tikriausiai romanas – susijęs su keliais keleiviais. Čia nuostabų darbą atliko Džekas (DiCaprio) ir Rouzė (Winslet). Turi būti vinjetės, susijusios su kai kuriais kitais keleiviais, ir siužetas, susijęs su laivo statytojų arogancija ir išdidumu, o gal ir jų drąsa bei orumu. Turi būti ir siaubingų laivo mirties kančių inscenizacija. Laivas nuskendo per dvi su puse valandos, todėl visi laive buvę žmonės turėjo laiko suprasti, kas vyksta, ir apsvarstyti savo veiksmus.
Rodant dabartį filme yra net lobio „Vandenyno širdies“ medžioklė ir pati „močiutė“ Rouzė pasakojanti savo jaunystės meilės istoriją. Čia yra viskas. Filmas išbaigtas nuo A iki Ž ir tikrai mylimas net šiandien.
Vienodai žavus ir širdį draskantis „Titanikas“ yra išties įtraukiantis reginys, kuris išliks kiekvieno mintyse ir širdyje, nusprendusiam jį pažiūrėti. Winslet ir DiCaprio, svarbiausi filmo herojai, atlieka du įsimintiniausius savo karjeros vaidmenis. Nuo išleidimo 1997 m. gruodžio 19 d. kino teatruose prabėgus 378 dienoms, plačiai žinomas Camerono pasiekimas „Titanikas“ buvo antras pagal pelningumą ir buvo rodomas kino teatruose įspūdingas 54 savaitęs, taip pat per 27 metus buvo nekartą rodomas pakartotiniais seansais.
8. „Beverli Hilso policininkas“ (Beverly Hills Cop, 1984)
Kino teatruose rodytas 56 savaites
„Beverli Hilso policininkas“ – tai neįtikėtina detektyvinė istorija, kurioje aktorius Eddis Murphis atlieka vieną pirmųjų ir kultinių savo vaidmenų. Veiksmo komedijos, kurią režisavo Markas Molloy, Tony Scottas, Martinas Brestas ir Johnas Landisas, centre – kelių policininkas iš Detroito, kuris imasi misijos Beverli Hilse, kad išaiškintų savo geriausio draugo žmogžudystę.
„Paramount Pictures“ ir prodiuserių dėka dienos šviesą išvydusi veiksmo komedija apie Axelį Foley (akt. Murphis), taisyklių laužytoją ir išminčių, kuris vyksta į Beverli Hilsą, kaip jau minėjome, kad išaiškintų vaikystės draugo žmogžudystę. Taip jis susiduria su įtartinu meno kūrinių pardavėju (akt. Stevenas Berkoffas) ir Beverli Hilso policijos departamentu, kuris juo nepasitiki. Tačiau netrukus Foley įrodo, kad jis, policininkas iš Vakarų, turi geresnių detektyvinių įgūdžių nei jo kolegos Beverli Hilse.
Čia daug juoko, o Murphis išlieja daugybę charizmos ekrane. Šiuolaikiniams žiūrovams daug kas tikriausiai atrodys įprasta, tačiau tuo metu šis filmas įtvirtino veiksmo komediją kaip vieną didžiausių dešimtmečio žanrų. Be to, filme yra vienas iš žinomiausių 80-ųjų garso takelių – tiek popmuzikos dainos (kelios iš jų pateko į to meto topus), tiek Haroldo Faltermejerio sukurta muzika, į kurią įeina ir dešimtuke atsidūręs singlas „Axel F.“.
Tai, kas padėjo šiam filmui tapti tokiu puikiu?.. Faktas, kad niekas iš filmo žiūrovų nesitikėjo, jog jis yra puikus, kol nesulaukė audringos žiūrovų reakcijos (dėl to buvo sukurtas ir filmo tęsinys). Kino salėse užteko tik audringų žiūrovų reakcijų ir taip iš lūpų į lūpas filmas tapo komedijos klasika. Žmonės jį paprasčiausiai pamilo.
Dėl puikios komedijos, aštrių dialogų, kuriuos Murphis dažnai improvizuodavo vietoje, ir stipraus (bei kultinio) pagrindinio vaidmens šis labai pamėgtas devintojo dešimtmečio filmas apie policininkus kino teatruose išbuvo apie 56 savaites. Dėl įdomios filmo prielaidos ir personažų, kurie yra du stipriausi jo aspektai „Beverli Hilso policininkas“ tuo metu uždirbo daugiau nei 200 milijonų dolerių ir išlieka įdomus žiūrėti ir šiandien.
7. „Atgal į ateitį“ (Back to the Future, 1985)
Kino teatruose rodytas 78 savaites
Lietuviško kraujo turintis Holivudo režisierius Robertas Zemeckis (jo protėviai kilę iš Lietuvos ir vadinosi Žemeckais) tikrai žino, kaip kovoti su nuoboduliu. Jis ne tik moka išradingai pasakoti bet kokią istoriją (šito jis išmoko iš savo draugo Steveno Spielbergo), bet ir visada stengiasi pirmas įsisavinti pačias moderniausias technologijas. Šio režisieriaus filmai jau dabar gali būti puiki vaizdinė priemonė iliustruoti garsiausių specialiųjų efektų raidą amerikiečių kine.
„Kino menas – tai iliuzija. Ir bet kokios kino technikos panaudojimas gimdo magišką realybę. Tikrame gyvenimo nieko panašaus nebūna. Todėl aš tik truputėlį išplečiu kino magijos ribas“. Šiam seniai suformuluotam priesakui R. Zemeckis lieka ištikimas visą gyvenimą.
1985-aisiais metais tuoj po didelio populiarumo susilaukusios avantiūrinės komedijos „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing the Stone, 1984) Robertas Zemeckis pasiekė savo pirmąjį asmeninį rekordą: devyniolika milijonų dolerių kainavusi veiksmo komedija „Atgal į ateitį“ vien Amerikoje surinko 210 milijonų.
Guvus ir išradingas paauglys Martis Makflajus (Michaelas J. Fox’as) amžinai turi problemų su laiku. Jis nuolat vėluoja į mokyklą ir prie pietų stalo, o vieną kartą suvis atsiduria… kitame laike. Genialus ir truputį kvaištelėjęs mokslininkas Dokas (Christopheris Lloydas) sukonstruoja tikrą laiko mašiną, kuria savanoris Martis nuskraidinamas į praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį. Ten jis sutinka savo būsimuosius tėvus, kurie dar tik mokosi vienoje mokykloje. Atvykėlis padaro daug gerų darbų, išmoko jaunimą negirdėtų dainų ir sutvirtina savo būsimųjų gimdytojų draugystę. (Gediminas Jankauskas)
Filmas buvo toks sėkmingas, jog jam sukūrė dar du tęsinius. Be to, filmas „Atgal į ateitį“ yra ne tik įdomus ir novatoriškas (tuo metu kai buvo išleistas), bet ir nepamirštami pagrindiniai filmo veikėjai ir nepriekaištinga jų dinamika yra neabejotinai dalis to, dėl ko Zemeckio filmas taip neįtikėtinai vertinamas. Todėl nesunku suvokti, kad populiarioji mokslinės fantastikos komedija kino teatruose buvo rodoma 78 savaites ir uždirbo apie 388 mln. dolerių.
6. „Juros periodo parkas“ (Jurassic Park, 1993)
Kino teatruose rodytas 81 savaitę
Pagal Michaelo Crichtono romaną sukurta istorija prasidėjo Dominikos respublikoje. Kasykloje aptiktas nepaprastas gintaras, kuriame sustingęs uodas buvo pritvinkęs dinozaurų kraujo. Iš jo mokslininkams pavyko paimti DNR ir išauginti gyvus dinozaurus, o turtuolis profesorius Džonas Hemondas (Richardas Attenborough) apgyvendino šiuos reliktinius gyvius egzotiškoje saloje netoli Kosta Rikos įrengtame zoologijos sode. Greitai šis Juros periodo parkas bus atidarytas ir taps svarbiausiu atrakcionu milijonams lankytojų. Atidarymui pakviesti du paleontologai – daktaras Alanas Grantas (Samas Neillas) ir jo kolegė Elė Satler (Laura Dern), taip pat mokslininkas Janas Malkolmas (Jeffas Goldblumas) ir du profesoriaus anūkai. Tačiau išvakarėse atsitinka nenumatyta nelaimė, ir milžiniški juros periodo parko eksponatai išsiveržia į laisvę.
Jei savo pirmajame blokbasteryje „Nasrai“ S. Spielbegas filmavimams panaudojo mechaniškai valdomą didžiulį baltojo ryklio maketą, tai „Juros periodo parko“ monstrų kūrimas buvo patikėtas tikram šios srities profesionalui Philui Tippettui, kuris dar 1984 m. savo personalinėje studijoje „Tippett Studio“ sukūrė 10 minučių trukmės eksperimentinį filmą „Priešistorinės pabaisos“ (Prehistoric Beast), o 1985-aisiais – televizijos kanalui CBS dokumentinį filmą „Dinozaurai!“ su nuostabia kompiuterine grafika.
Žinoma, kompiuteriniai efektai „Juros periodo parke“ atrodo labai įspūdingai, bet vien jie būtų pavertę filmą tik efektingų triukų kaleidoskopu. Režisierius gerokai perdirbo M. Crichtono knygos tekstą, sustiprino personažų charakteristikas, pagilino filosofinį siužeto lygmenį ir papildė savais režisūriniais sprendimais.
„Juros periodo parkas“ – ne tik puikus ir pelningas komercinis filmas (kainavo 63 mln. dolerių, o pasaulyje surinko šiek tiek daugiau nei milijardą: jį pagal pajamas pralenkė tik kita S. Spielbergo fantazija „Ateivis“), bet ir kūrinys, perspėjantis apie genetinių eksperimentų pavojus.
Filmas buvo apdovanotas trimis Oskarais: už garsą, garso bei vaizdo efektus. (Gediminas Jankauskas)
„Juros periodo parko“ aktorių ansamblis ir aukščiausios kokybės veiksmo scenos yra svarbiausi filmo aspektai, taip pat filmo apmąstymai apie žmonijos bandymą žaisti Dievą. Atsižvelgiant į neabejotinai didžiulę filmo sėkmę, žinoma, kad jis kino teatruose buvo rodomas 569 dienas arba 81 savaitę.
5. „Ateivis“ (E.T. the Extra-Terrestrial, 1982)
Kino teatruose rodytas 81 savaitę
Keturiais Oskarais apdovanota Steveno Spielbergo fantazija yra tiesiog idealus “šeimyninio” kino pavyzdys. Būtent ši aplinkybė savo metu lėmė „Ateiviui“ tapti pelningiausiu visų laikų filmų ir išlaikyti šį titulą beveik dešimtį metų.
Siužetas nesudėtingas, bet jaudinantis ir pamokantis. Kartą Žemėje apsilankę ateiviai buvo priversti skubiai evakuotis ir paliko vieną savo mažą gentainį. Šį protingų akių ir nepaprastų sugebėjimų ilgakaklį ufonautą suranda dešimtmetis berniukas Eliotas (Henry Thomas). Tarp Žemės vaiko ir už trijų milijonų šviesmečių esančios civilizacijos atstovo greitai įsižiebia neįprasi “trečiojo laipsnio kontaktai”. Tačiau nuoširdi draugystė ir savitarpio supratimas negelbsti nuo gimtųjų namų ilgesio.
Jei „Artimuose trečiojo laipsnio kontaktuose“ Stevenas Spielbergas leidosi į filosofinės fantastikos gelmes, tai „Ateivis“ yra puikus nuotykių filmas, skirtas ir vaikams, ir suaugusiems. Net galima sakyti, kad tai stebuklinė pasaka. Kai po trijų metų „Ateivis“ buvo pakartotinai išleistas į didžiuosius ekranus, filmą lydėjo tokia reklama – „istorija, kuri sujaudino visus“.
1981 m. kurdamas „Ateivį“ S. Spielbergas įsteigė kino kompaniją Amblin Entertainment, kurios logotipą papuošė oru skrendančio berniuko su pintinėje paslėptu mažuoju ateiviu paveikslas.
„Ateivis“ tapo, kaip teigia marketingo specialistai, pirmuoju filmu, išnaudojusiu dabar komercinio kino neatsiejamu atributu, vadinamu „Product placement“ (filmuose naudojama produktų reklama). Po to, kai savo produkciją tokiu būdu atsisakė reklamuotis batonėlių „Mars“ ir „Milk Duds“ gamintojai, jų vietą užėmė čiulpinukai „Reese’s Pieces“, kurių paklausa pasirodžius filmui padidėjo 65%. (Gediminas Jankauskas)
Puikus ir vertinamas 1982 m. filmas, kuriam priklauso „daugiausiai savaičių pirmoje vietoje“ apdovanojimas. Išleistas 1982 m. birželio 10 d. ir baigęs rodyti 1983 m. birželio 9 d., filmas kino teatruose buvo rodomas 81 savaitę. Iš dalies Spielbergo filmas yra nesenstanti klasika, dėl kurios jį verta žiūrėti ir šiais laikais, – tai universalios temos, kurias jis nagrinėja: draugystė, ištikimybė ir pasitikėjimas.
4. „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind, 1939)
Kino teatruose rodytas 107 savaites
Margaret Mitchell novelė „Vėjo nublokšti“ daugumai vis dar yra svarbus literatūrinis palikimas. 1939 metais išleistas filmas buvo ne ką mažiau garbinamas, nei pati knyga. Scenaristams teko nemenka užduotis – sutalpinti ilgą Mitchell novelę į priimtinos trukmės filmą. Originalus scenarijus buvo suplanuotas šešių valandų trukmės filmui. Tačiau suprato, kad nepaisant laiko, scenarijus turėjo ir daugiau problemų, todėl kūrybinė komanda užsirakino kambaryje, kad jį ištobulintų.
Ne mažiau kaip 1,400 aktorių dalyvavo atrankoje dėl Skarletės vaidmens ir Vivien Leigh nebuvo pagrindinė kandidatė. Be to, filmą pradėjo filmuoti dar prieš nusprendžiant, kas vaidins pagrindinį vaidmenį. Sklinda gandai, kad Leigh buvo atvesta pas režisierių, kai buvo filmuojama Atlantos degimo scena ir pristatyta kaip būsimoji Skarlet O‘Hara. Režisierius iškart joje pamatė Mitchell knygos veikėją ir tuoj pat pakvietė į atranką.
Filme, kuriame pasakojama apie manipuliatyvią Pietų gražuolę ir šiurkštų spekuliantą, kurių audringas romanas užsimezga tuo metu, kai visuomenė griūva ir iš naujo kuriasi, vyksta daugelį metų per Amerikos pilietinį karą ir rekonstrukcijos laikotarpį.
Kuriant šį filmą buvo susidurta su daugybe problemų, nepatenkinti aktoriai, jų trūkumas, režisieriaus pakeitimas ir panašiai. Atrodo, kad filmas buvo pasmerktas žlugti, bet taip neįvyko. Nors filmas ir susilaukė daug pelnytų diskusijų dėl jame vaizduojamo pilietinio karo ir Konfederacijos, vis dėlto tai vienas geriausių klasikinio laikotarpio Holivudo meno kūrinių. Jis uždirbo stulbinamą 3,44 mlrd. dolerių sumą(pagal Gineso rekordų knygą), pakoreguotą atsižvelgiant į infliaciją, ir šio skaičiaus (bent jau iš pirmo žvilgsnio) atrodo neįmanoma pranokti. Filmas buvo masiškai populiarus tais laikais, ir šiandien jis tebėra vertas aukštų įvertinimų.
Pasirodo, „Vėjo nublokšti“ yra daugiausiai uždirbęs filmas per visą kino istoriją. 1939 m. pasirodžiusį filmą kino teatruose buvo galima žiūrėti 749 dienas, arba 107 savaites.
3. „Šiurpiojo Rokio šou“ (The Rocky Horror Picture Show, 1975)
Kino teatruose rodytas 118 savaičių
„Šiurpiojo Rokio šou“ 1975 m. kultinė klasika, yra vis dar kas savaitę rodoma viso pasaulio kino teatruose, nors ir praėjo 45 metai po šio filmo pasirodymo. Nuo to laiko filmas uždirbo daugiau nei 170 milijonų dolerių visame pasaulyje ir užima ilgiausiai rodomo filmo rekordą. Atsidavę gerbėjai moka visų dainų žodžius, didžiąją dalį dialogo geba atkartoti mintinai. Įdomu tai, jog filmas turėjo pasirodyti kaip pjesė.
Ir taip, iš tiesų, „Šiurpiojo Rokio šou“ pirmą kartą atgijo 1973 m. kaip muzikinis spektaklis mažoje talpumo studijoje virš Londono Karališkojo teismo teatro. Tai gana keista atsižvelgus į dabar esamą filmą, tačiau galima pastebėti, jog veiksmas vyksta lyg būtų pritaikyta teatro scenai. Choreografija, kompozicijos ir netgi aktorių žvilgsniai perteikia sceninę atmosferą. Tai įtraukia ir žiūrovą dalyvauti drauge su ekrane rodomais veikėjais. Tai vienas iš tų filmų, kurį turite paaiškinti naudodami daug brūkšnelių. Siaubo-roko-transvestito-stovyklos-visateksualinė-muzikinė parodija.
Filme yra kalbama apie du vienas kitam meilę jaučiančius jaunuolius Janet (Susan Sarandon) ir Brad‘as (Barry Bostwick), kurie suklumpa ir patenka į grėsmingą gotikinę pilį, kurioje vyksta kasmetinė Transilvanijos konvencija (gal tiksliau, Transilvanijos orgija?). Piliai vadovauja keistas daktaras Frank‘as N. Furter‘is, kuris aiškina, kad yra transvestitas iš Transseksualų planetos Transilvanijos galaktikoje.
Pašėlęs gydytojas pristato savo naujausią kūrybą – Rocky Horror. Jis yra raumeningas šviesiaplaukis vyras, turintis androginiškų bruožų, apsivilkęs aptemptomis auksinėmis trumpikėmis. Furter‘is turi keletą mokslinių kūrinių, kurie būtų išgąsdinę patį daktarą Viktorą Frankenšteiną, jau nekalbant apie Janet ir Brad‘ą. Tuo metu jaunuoliai susipažįsta su nuolatiniais pilies gyventojais, įskaitant kuprotąjį tarną Riff‘ą Raff‘ą, jo seserį Magent, kuri yra jo meilužė. Įstrigę sklandaus seksualumo pasaulyje Brad‘as ir Janet pradeda abejoti savo atsidavimu ne tik vienas kitam, bet ir laikytis socialinių normų, kurios, jų manymu, anksčiau buvo tokios svarbios.
Daktarą Furter‘į vaidina britų aktorius Tim‘as Curry‘as. Jis yra geriausias atlikėjas visame filme, galbūt todėl, kad atrodo, kad jam smagiausia. Jis taip pat yra gabus aktorius, o tai yra daugiau, nei galite pasakyti apie įvairius Transilvanijos veikėjus, kurie traukiami į ekraną dėl įvairių priežasčių ir atrodo, kad jie buvo pakviesti į ne tą vakarėlį. Tai tampa nebesvarbu, nes daktaras Furter‘is buvo puikus šeimininkas. Ant jo veido labai daug makiažo, ryškios lūpos. Ant jo kūno pėdkelnės su tinkleliu, pirštinės be pirštų, juodos trumpikės ir korsetas. Ikoniškas akcentas – perlų vėrinys.
Šiame filme galima įžvelgti užuominų, net į 15 klasikinių filmų tokių kaip: „Frankenšteinas“, „Nematomas žmogus“ ar „King Kongas“. Tai prideda keletą įdomių seksualinių vingių. Garso takelis yra fenomenalus, puikiai reprezentuojantis netinkamos, smerktinos kultūros, nuotykių kupino seksualumo ir 70-aisiais žinomos rokenrolo estetikos laikus. Nuo žymios „Time Warp“ iki Tim Curry „Sweet Transvestite“ ar Susan Sarandon „Touch-A, Touch-A, Touch me“. „The Rocky Horror Picture Show“ nepaleidžia be jaudinančios patirties kiekvieno.
Jimo Sharmano filmas susilaukė didžiulio populiarumo dėl novatoriško pasakojimo ir kūrybiško atlikimo. Šis 1975 m. filmas, kuriame apmąstomos savęs išlaisvinimo ir originalumo temos, o kartu švenčiami visų skirtumai, buvo meilės laiškas visiems, kurie jautėsi atstumtaisiais ir tokie išliko iki šių dienų.
2. „Žvaigždžių karai: epizodas IV – nauja viltis“ (Star Wars: Episode IV – A New Hope, 1977)
Kino teatruose rodytas 135 savaites
Šį septyniais Oskarais apdovanotą epinį fantastinį filmą mėgsta visi. Vaikus žavi pasaka apie princesę Lėją (Carrie Fisher), bebaimį jos gelbėtoją Liuką Skaivokerį (Markas Hamillas) ir jo ištikimus draugus. Jaunimui patinka fantastiniai triukai, simpatiški robotai ir dinamiškas veiksmas. O suaugusiems – viskas kartu. Juk suaugę – taip pat vaikai. Tik dideli…
Kai 1977 metais pasaulio ekranuose pasirodė jauno režisieriaus George‘o Lucaso „Žvaigždžių karai“, jis iš karto užkariavo žiūrovų simpatijas. Ne todėl, kad buvo kupinas naujausių triukų, bet dėl to, kad sugebėjo priartėti prie „kino visiems“ formulės. Paprastas sumanymas sukurti naujos rūšies pasaką, kurią norėtų žiūrėti bet kokio amžiaus žmonės, pranoko net pačius drąsiausius lūkesčius.
Per trumpą laiką filmo pajamos priartėjo prie 200 milijonų dolerių ribos. Negana to, JAV kongresas įtraukė „Žvaigždžių karus“ į 25 nekintamą meninę ir estetinę vertę turinčių filmų sąrašą. Tokia sėkmė tiesiog įpareigoja tolimesniems žygdarbiams ir naujiems finansiniams rekordams. Todėl šio projekto autorius ėmėsi kalti geležį, kol ji karšta. Deja, kitų dviejų kosminės odisėjos filmų „Imperija kontratakuoja“ (1980, rež. Irvinas Kershneris) ir „Džedajaus sugrįžimas“ (1983, rež. Richardas Marquandas) meninė vertė buvo atvirkščiai proporcinga tikrai „kosminėms“ pajamoms.
Pirmasis „Žvaigždžių karų“ serijos filmas kažkodėl buvo pavadinta ketvirtuoju epizodu. Žiūrovai ir kritikai tik gūžčiojo pečiais dėl tokios keistos numeracijos. Paprastai naujus statinius statybininkai ima kelti į viršų nuo pamatų, o ne nuo ketvirto aukšto. Vėliau sekusieji tęsiniai „Imperija kontratakuoja“ ir „Džedajaus sugrįžimas“ buvo pavadinti atitinkamai penktuoju ir šeštuoju epizodais. Ir tik praėjus šešiolikai metų po paskutinio kosminės trilogijos filmo supratome G. Lucaso logiką, kai ketvirtasis iš eilės „Žvaigždžių karų“ filmas „Pavojaus šešėlis“ (Star Wars: Episode I – The Phantom Menace, 1999) buvo pavadintas pirmuoju epizodu. Šio filmo veiksmas prasideda maždaug trimis dešimtmečiais anksčiau už ketvirtojo epizodo įvykius. Vadinasi, du kiti šios kosminės epopėjos filmai (atitinkamai antrasis ir trečiasis epizodai) „Klonų ataka“ (Star Wars: Episode II – Attack of the Clones, 2002) bei „Sitų kerštas“ (Star Wars: Episode III – Revenge of the Sith, 2005) turėjo logiškai užbaigti grandiozinį šešių filmų ciklą ir viską sustatyti į savo vietas. Paaiškėjo, kad režisierius taip buvo suplanavęs iš anksto. Atrodė, kad apie taktiką ir strategiją nuolat galvojęs G. Lucasas numatė visas menkiausias detales.
Tik vieno genialus strategas negalėjo prognozuoti. Modernios kino technologijos taip pažengė į priekį, kad sugrįžimas į praeitį „Žvaigždžių karams“ smogė klastingą smūgį. Pabandykite visą šešių filmų epopėją pažiūrėti nuo pirmojo epizodo iki paskutiniojo. Vėliau kurti pirmi trys filmai atrodys kaip kaskart vis labiau tobulėjančių kompiuterinių technologijų paradas, o trys finalinės dalys bus panašios į naivias pasakėles, dabar sugebančias padaryti įspūdį nebent darželinukams arba aklai visą epopėją dievinantiems fanams. (Gediminas Jankauskas)
George’o Lucaso filmas tebėra vienas įtakingiausių visų laikų filmų, kuris išleidimo metu padarė didelę įtaką ir padėjo pradėti kurti kitus mokslinės fantastikos filmus septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntajame dešimtmetyje, todėl mokslinė fantastika tapo populiariausiu žanru. Išleista nepamirštama „Žvaigždžių karų“ dalis didžiuosius ekranus puošė įspūdingą 135 savaičių trukmę ir iš viso uždirbo daugiau nei 775 milijonus dolerių.
1. „Muzikos garsai“ (The Sound of Music, 1965)
Kino teatruose rodytas 147 savaites
Filmas tiems, kurie mėgsta klasikinių miuziklų jaukumą, emocinį stiprumą ir antikarinių filmų skatinimą susimąstyti, „Muzikos garsai“. Na, bet drįsime teigti, kad filmas tinka kiekvienam. Šis, paremtas tikros von Trappų šeimos istorija, pasakoja apie jauną naujokę, kurią vienuolynas 1930-ųjų Austrijoje išsiunčia tapti septynių našlio jūrų karininko vaikų guvernante.
Filmas „Muzikos garsai“ gavo penkis „Oskarus“, įskaitant geriausio filmo ir geriausio režisieriaus apdovanojimus – tai buvo antrasis režisieriaus Roberto Wise’o apdovanojimas (pirmasis – už 1961 m. filmą „Vestsaido istorija“). Filmas taip pat pelnė du „Auksinius gaublius“ – už geriausią filmą ir geriausią aktorės vaidmenį, Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą už išskirtinius režisūrinius pasiekimus ir Amerikos rašytojų gildijos apdovanojimą už geriausią parašytą amerikietišką miuziklą.
1998 m. Amerikos filmų institutas (AFI) įtraukė „Muzikos garsus“ į penkiasdešimt penktą geriausią visų laikų amerikiečių filmą ir ketvirtą geriausią kino miuziklą. 2001 m. JAV Kongreso biblioteka atrinko filmą saugoti Nacionaliniame filmų registre, pripažindama jį „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingu“.
Vienas ilgiausių visų laikų kino miuziklų „Muzikos garsai“ puikiai išnaudoja kiekvieną savo trukmės minutę, pateikdamas kultinius muzikinius numerius, jaudinančias personažų linijas ir giliai investuojančią istoriją, paliečiančią įvairius atspalvius ir temas. Filmas tapo didžiuliu hitu ir per visą savo gyvavimo laikotarpį uždirbo 1,3 milijardo JAV dolerių, o tai yra trečias visų laikų pelningiausias filmas šalies rinkoje.
Daug įsimintinų dainų ir kvapą gniaužiančių vaizdų turintis 1960-ųjų klasikinis filmas, kurį būtina pamatyti, ir šiandien yra daugelio kino entuziastų žiūrimiausių filmų sąrašuose, daugiausia dėl to, kad apie jį vis dar daug kalbama ir jis rekomenduojamas. Pagal tikrą istoriją sukurtas filmas „Muzikos garsai“ laikomas ilgiausiai kino teatruose rodytu filmu, nes Amerikos kino teatruose jis buvo rodomas 147 savaites, kol studija jį atšaukė, planuodama pakartotinai išleisti.
