Filmo "The Devil All the Time" kadras

Šioje apžvalgoje rasite filmus, sukurtus per pastaruosius dvejus metus, kurie buvo kupini didelių sukrėtimų. Pandeminė izoliacija smarkiai iškreipė tradicinius kino rinkos parametrus, ženkliai suvaržė didžiųjų kino studijų veiklą bei atitolino jau sukurtų filmų premjeras (kai kurių datos net buvo keičiamos kelis kartus).

Kartu su tuo pasaulyje paaštrėjo rasiniai, turtiniai, politiniai ir seksualiniai prieštaravimai. O kino kūrėjai visais laikai stengiasi į žymius pokyčius reaguoti ne tik aktyvia pilietine pozicija, bet ir aktualaus turinio filmais. 

Šioje apžvalgoje permainos matomos ir be didinamojo stiklo. Čia ir didelį rezonansą (ypač Amerikoje) susilaukusio judėjimo „black lives matter“ atgarsiai, ir dar dažniau filmuose linksniuojama judėjimo #MeToo ideologija, ir suaktyvėjusi moterų režisierių veikla, ir mobingas (šį žodį dar visai neseniai kasdien linksniavo ir mūsų žiniasklaida). 

Neabejojame, kad artimiausiu metu išvysime dar daugiau vaidybinių ir dokumentinių filmų, skirtų visoms šioms skaudžioms ir aktualioms problemoms. 

10. „Velnias visada šalia“ / The Devil all the Time

Visi šio filmo personažai yra nusidėjėliai; beveik kiekvienas veikėjas yra arba plėšrūnas, arba grobis. Šis pesimistinis pasaulio vaizdas nėra naujiena talentingam režisieriui Antonio Camposui, kurio ankstesniuose filmuose buvo „Afterschool“ ir „Christine“ – nerimą keliančios psichologinės dramos. Žiniasklaida nevengdavo kritikuoti šio režisieriaus filmų bei jų galios masinei auditorijai. Šis režisieriaus darbas sulaukė daug dėmesio dėl pasirinktos tematikos, palikdamas žiūrovus moralinėje dilemoje nuspręsti, ar pagrindinis personažas galų gale vis dar yra „geras”.

Filmas „Velnias visada šalia “ sukurtas pagal kruopščiai suplanuotą 2011 m. Ohajo kilmės autoriaus Donaldo Ray Pollocko romaną ir yra niūrus epizodais, kurie gali būti ir įdomūs, ir šiek tiek nuvarginantys: daug posūkių ir išdavysčių bei siaubingų smurto aktų. Įmantrią tezę apie blogio banalumą ir piktnaudžiavimą valdžia – ypač krikščionių evangelikų tarpe. Tai gali priversti „Velnias visada šalia” skambėti taip, lyg paliestų dabartį, tačiau tai vyksta praeityje, daugiausia 5–6 dešimtmetyje. Scenarijuje, kurį kartu parašė režisierius Antonio Camposas ir jo brolis Paulo Camposas, pirmiausia supažindinamas žmogus, vardu Willardas Russellas, kurį vaidina Billas Skarsgårdas. Jis gyvena mažame Ohajo popieriaus fabriko mieste, pavadintame Knockemstiff. Traumos, kurias Willardas patyrė kaip karys per Antrąjį pasaulinį karą, suteikė jam galingą, kartais nerimą keliantį religinių įsitikinimų rinkinį: Willardas tiki, kad jis gali paveikti Dievo valią, jei jis tiesiog pakankamai maldaus ir kartais įvykdys kraujo auką, pavyzdžiui, šaudydamas šeimos šunį. Viena iš sunkesnių „Velnias visada šalia “ temų yra tai, kaip nuodėmė ir traumos dažnai perduodamos iš kartos į kartą. Taigi Willardas perduoda smurtą savo 9 metų sūnui Arvinui.

Ši istorija rodoma per veikėjų ir Dievo prizmę. Kaip poelgius vertina patys personažai, kaip vertinama religijoje, kaip jaučiamasi prieš Dievą. Kančia dažnai vaizduojama nukryžiavimu (kūnišku ir dvasiniu), todėl filme daug alegorijų, metaforų, simbolizmo.

Alabamos valstija, buvo viena pagrindinių filmavimo vietų. Režisierius Antonio Camposas davė interviu „Entertainment Weekly“, kuriame atskleidė, kad aktoriams ir kūrybinei grupei teko susidurti su daugybe iššūkių filmuojant šioje valstijoje. Buvo filmuojama Džeksonvilyje, Linkolne, o ypač Annistono centre, kur aplinką reikėjo papildyti tik senoviniais automobiliais. Skaitmeninis darbas buvo atliktas siekiant pašalinti šiuolaikinių gatvių ženklus nuo Noble gatvės (pavyzdžiui, neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietas ir dviračių takų ženklus). Bažnyčios scenos su gerbiamuoju Prestonu Teagardinu, kurį vaidino Robertas Pattinsonas, buvo nufilmuotos Dinesvilyje esančioje „Pine Flat Presbyterian“ bažnyčioje. Kitos naudotos vietos buvo „Forest Park“ Birmingeme, „Seafood“ restoranas Riverside, „The Peerless Grille“, 33 W 10-oji gatvė, Main Street (Montevallo), Policijos departamento aplinka Ladiga gatvėje (Džeksonvilyje). Be to, „Peerless“ darbuotojai sakė, kad dviejų dienų filmavimas seniausiame Alabamos bare buvo labai įsimintinas ir sukvietė daugybę filmu besidominčių „valgytojų“.

Filmas persmelktas metaforomis nuo filmo siužeto, iki techninių, vos pastebimų detalių. Režisierius garsėja savo filmavimo braižu, į kurį taip pat ragina žiūrovus atkreipti dėmesį. Antonio Camposas renkasi filmuoti aktorius pastatų architektūroje, kuri tampa menine priemone, išreiškiant scenos, veiksmo ar emocijos metaforą (pvz.: filmavimas tarpduryje įrėmina aktorius bei padeda atrodyti įstrigusiu veikėju, parodyti personažų susvetimėjimą, atskirtį, vienatvę arba prieštaringą veikėjų požiūrį. Dažnai pasirenkamas stambus vaizdo planas, ypatingai aktoriaus galva, veidas – lyg bandymas perduoti, kas dedasi personažo galvoje, mintyse. Antraplanis vaizdas suliejamas reiškiant vienatvę, atskirtį nuo visuomenės arba pabrėžiant momentą, akimirką. Taip režisierius Antonio Camposas priverčia žiūrovus priartėti prie veikėjų vidinio pasaulio bei geriau suprasti jų emocijas – atsiskyrimą bei pažeidžiamumą(I.J.)

9. „The Vast of Night“ 

Šis filmas bus prisimenamas kaip stulbinantis režisieriaus Andrew Pattersono debiutas, kuris vėl ir vėl parodo, koks pasitikintis savimi, išradingas ir įdomus pasakotojas jis yra. Pristatomas kaip nemalonus ir neramus „Paradokso teatro“ epizodas – išgalvotos antologijos spektaklio panašaus į „The Outer Limits“ ir „Twilight Zone“. „The Vast of Night“ veiksmas vyksta 1950-aisiais Naujojoje Meksikoje, Cayuga mieste. Paauglė Fay (Sierra McCormick) yra komutatoriaus operatorė, kuri džiaugiasi savo naujuoju magnetofonu ir mėgaudamasi juokauja ir šnekučiuodamasi su kolega radijo didžėjumi Everetu (Džeikas Horowitzas).

Pora dalijasi įtarimais apie mokslą ir ateitį ir iš pradžių atrodo, kad jie įsitrauks į Nancy Drew stiliaus detektyvą. Vėliau paaiškėja, kad jie panašesni į specialiuosius X-failų agentus Malderį ir Skali, kai perima galimai nežemiškos kilmės signalą.

Pattersono noras kurti intrigą ir įtampą artėjant prie tiesos atskleidimo, yra dalis to, kas „The Vast of Night“ padaro tokia ryžtinga ir grėsminga istorija. Laukimas turbūt labiau jaudinantis nei pats tiesos atkleidimas. Šis prikaustantis, techniškai prašmatnus ir dažnai juokingas mokslinės fantastikos kūrinys atrodo labai gaivus.

8. „AŠ TAVO MOTERIS“ / I’m Your Woman 

Dažniausiai, kalbant apie tradicinius populiariausius žanrus, buvo pastebimas ryškus poliarizavimasis – moterys režisierės labiau linksta į romantiką ir renkasi emocijų pasaulį melodramose. O vyrai įprastai geriau jaučiasi veiksmo, siaubo ir kriminaliniame kine. 

Žinoma, malonių išimčių pasitaikydavo ir anksčiau. O šiais laikais moterys vis ryžtingiau braunasi ten, kur visai neseniai dominavo vyrai. Apie veiksmo filmus, kuriuose aukštakulnius dėvinčios supermoterys triuškina legionus vyrų, jau teko rašyti. Dabar – kita daina apie moterišką kriminalinio kino veidą. Jis darosi ryškesnis ir vis labiau tolsta nuo ankstesnių pavyzdžių.

Aš tavo moteris“ gali būti ryškus permainų pavyzdys. Jau antrajame filme „Greita spalva“ (Fast Color, 2018 m.) režisierė Julia Hart veiksmo kiną jungė su kriminalinio trilerio schemomis ir fantastika. Šiame filme Žemėje išsekus vandens ir maisto atsargoms nepaprastų galių turinčią jauną moterį persekioja ginkluoti nusikaltėliai. O jai rūpi tik kuo greičiau pasiekti namus ir pasimatyti su savo dukrele.

Kol kas naujausiame režisierės filme jauna moteris su vaiku taip pat priversta bėgti ir slapstytis. Mat Džina (akt. Rachel Brosnahan) gyvena su Edžiu (akt. Billas Heckas), kuris yra patyręs vagišius. Gana ilgai Edžio kriminalinė veikla leido jaunai šeimai gyventi pasiturinčiai, tik Džiną Edis visą laiką ragino nesikišti į jo reikalus. 

Bet kartą ramybė baigėsi: vienos operacijos metu Edis rimtai susipešė su bosu Maiku ir pasmerkė Džiną tapti bėgle. Jai padeda Edžio bendrininkas Kelas ir jo žmona Teri. Artimesnė pažintis su jais atveria Džinai akis: ji sužino apie Edį baisių dalykų.

Bet prarasti budrumo nevalia: Maiko galvažudžiai seka jų pėdomis, ir Džinai dar ne kartą teks griebtis ginklo.

Aš tavo moteris“ – filmas be pustonių. Viskas čia grubu, neretai vulgaru ir primityvu. Tikriausiai taip ir turėtų būti filmuose, realiai vaizduojančiuose už įstatymo ribų egzistuojančiame pasaulyje. Jau gana, kad daug dešimtmečių kriminaliniai siužetai buvo pernelyg romantizuojami. Dabartinio pasaulio aktualijos ir modernūs iššūkiai reikalauja naujo požiūrio į seniai žinomus dalykus.

O jei reikalo imasi moteris, tai permainos turi būti pastebimos. (G.J.)

7. „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ / I‘m Thinking of Ending Things

Naujausias režisieriaus Čarlio Kaufmano darbas peržengia įprastus kino filmų rėmus ir iš žiūrovo reikalauja daug mąstymo. Šis psichologinis siaubo trileris sukurtas pagal 2016 m. Iano Reido romaną tokiu pačiu pavadinimu. Siužetas gali pasirodyti gana banalus – mergina su savo mylimuoju keliauja pas jo tėvus susipažinti, bet tai tik paviršutiniškas įspūdis. Filme kinta laikas, erdvė ir mintys, tai filmui ir suteikia išskirtinumo, o ir žiūrovas privalo apmąstyti įvykius, kurie nėra tokie paprasti. Į svarbiausius klausimus, atsakymą rasite čia.

Juostos pradžioje pateikiamas jaunos moters monologas, kuriai filmo metu suteikiami keli vardai: Liusė, Luiza, Liučija ir Eimė, o taip pat su skirtingu vardu personažui suteikiamos ir skirtingos profesijos: poetė, tapytoja ar fizikė. Po kelių savaičių bendravimo su vaikinu Džeiku, nauja pora kartu leidžiasi į kelionę, pas vaikino tėvus. Kelionė vyksta automobilių, žiemą, per pūgą. Didelė filmo dalis nufilmuota mašinoje. Tačiau, tai šiek tiek netinkamas laikas susitikimui su tėvais – mergina svarsto, ar nori tęsti santykius su Džeiku ir apskirtai, ji pati kovoja su savimi bei realybės suvokimas yra visiškai iškreiptas.

Nauja pažintis su tėvais bei vakarienė ne tik labai nejauki, bet ir be proto keista. Mergina su Džeiko tėvais susipažįsta, prisistato, nors kitame kadre juos mato jau pasenusius, ligotus ir arti mirties, bet staiga jie vėl jauni – maždaug tokio amžiaus, kai jie susilaukė savo sūnaus Džeiko. Tarp šių nesuprastų įvykių retkarčiais matome mokyklos sargą, dirbantį savo darbą, bet vis dar neaišku, kaip ir kodėl jis susijęs su Džeiku ir jo mergina.

Banalaus siužeto tikėtis iš režisieriaus Čarlio Kaufmano nereikėtų. Šio režisieriaus darbuose pastebima metafizikos ir parapsichologijos aspektai, kuriais nagrinėja žmogaus tapatybės krizę, mirtingumą ir gyvenimo prasmę. Filmas „Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ tokiomis temomis ir pasižymi, tad aišku, kad scenarijus bus pateiktas, kaip dėlionė, kurią žiūrovas pats savarankiškai turi surinkti. Č. Kaufmanas – vienas žymiausių epochos scenaristų, jis buvo nominuotas keturiems „Oskarų“ apdovanojimams: dukart už geriausią originalų scenarijų, už adaptuotą scenarijų ir už geriausią animacinį filmą. Režisierius laimėjo du Didžiosios Britanijos kino ir televizijos meno akademijos apdovanojimus už savo scenarijus.

Pasirodo visa tai, kas vaizduojama – iliuzija. Džeikas yra mokyklos sargas, o mergina, kurios tikrojo vardo viso filmo metu nesužinome – Džeiko vaizduotės vaisius. Vakarienės metu tėvams pasakota pažinties istorija, kad pora susipažino bare ir vaikinas paprašė Liusės numerio – netiesa. Iš tikro Džeikas niekada taip ir nepaprašė merginos numerio, jie nesusitikinėjo ir net nekalbėjo tą vakarą, dėl to merginos vardo bei profesijos nežinome, tai tik galimos Džeiko spėlionės. Filme pasakojama, kas galėjo nutikti, jei pora būtų susitikinėjusi.

Mergina siužete daug kartų sako: „galvoju, kaip visa tai nutraukti“, ji kalba apie tai, kaip nori užbaigti santykius ir nemato jokios ateities su vaikinu. Bet pats Džeikas galvodamas, kaip visa tai nutraukti, svarsto apie savižudybę. Jis bando įsivaizduoti, kad kažkada buvo būdas gyvenimą pakreipti į geresnę pusę, bet supranta, jog tai neįmanoma, nes net vaizduotėje Liusė su Džeiku planuoja išsiskirti.

„Galvoju, kaip visa tai nutraukti“ susitelkia į pagrindinius keturis veikėjus Džeiką, jo merginą bei tėvus Siuzę ir Dyną. Džeiką įkūnija aktorius Džesis Plemonsas, kuris dažniausiai vertinamas kaip puikus komedijų aktorius. Seriale „Juodasis Veidrodis“ Dž. Plemonsas parodė savo puikias siaubo vaidybos galimybes, dėl kurių gavo vaidmenis kituose siaubo filmuose. Iliuzijos vaisių, jauną merginą vadina Džesi Bakli, tai jos debiutas siaubo filmų. Šią aktorę išvysti galima populiariajame seriale „Černobylis“.

Keistus, fiziškai besikeičiančius tėvus įkūnija jau gerai žinomi ir ilgą karjeros kelią nuėję aktoriai. Mama – Toni Kolet, kuri jau daugiau nei 30 metų vaidina ir pastebima daugybėje garsių filmų, tokiuose kaip „Paveldėtas“ ar „Šeštasis Pojūtis“. Džeiko tėvas – Davidas Tyvlis, labiausiai žinomas dėl vaidmens Hario Poterio serijose, nors atliko vaidmenis ir kituose siaubo, istoriniuose ir net animaciniuose filmuose. Filme pastebimi „Oklahoma!” miuziklo elementai – pagrindinių veikėjų Džeiko ir išsvajotos merginos šokis bei senojo Džeiko atliekama miuziklo daina atsiimant apdovanojimą. (R.K.)

6.ŠIRLĖ“ / Shirley

Biografiniai filmai dabar itin madingi. Holivudo režisieriai kuria vaidybinius biografinius pasakojimus apie tragiško likimo kino žvaigždes (Jean Seberg, Judy Garland), legendinius džiazo muzikantus („bliuzo motina“ pramintą dainininkę Gertruda Rainey) ar genialų klasikinio Holivudo scenaristą Manką).

Šiai filmų gretai puikiai tinka režisierės Josephine Decker drama „Širlė“, sukurta pagal Susan Scarf Merrell knygą. Pernai JAV nepriklausomojo Sandenso kino festivalyje filmas buvo apdovanotas specialiu žiuri prizu už personalinį indėlį į autorinį kiną.

Ir knygos, ir filmo pagrindinė veikėja yra bestselerių rašytoja Širlė Džekson. Ji specializuojasi kurdama siaubo trilerius. O šis žanras reikalauja ne tik gerai valdyti patį siužetą, bet ir knygos skaitytojų emocijas. Kiekvienas panašios kūrybos problemas sprendžia savaip. Širlė, žinoma, taip pat turi savo patikrintą metodą – ji stengiasi įtraukti į pavojingas situacijas nieko neįtariančius žmones ir ekstremaliuose situacijose stebėti jų elgesį.

Filmo pradžioje karštą vasaros dieną traukiniu į Vermonte esantį Beningtono miestelį važiuoja sutuoktinių pora. Fredas Nemzeris (akt. Loganas Lermanas) skuba į naują darbo vietą – jis bus vietinio moterų koledžo pedagogas. O ji lydinti žmona Rouz (akt. Odessa Young) trumpina kelionės laiką žurnale „The New Yorker“ skaitydama 1948 metais Širlės Džekson parašytą apsakymą „Loterija“, kuriame vieno miestelio gyventojai įpratę prie tradicinio ritualo – retsykiais mirtinai užmėto akmenimis vieną iš savo bendruomenės narių.

Rouz svajoja susipažinti su jai patinkančia rašytoja ir nekantrauja sulaukti laiko, kada tai atsitiks.

Pagal visus trilerių (ir tokiame kine dažnai naudojamo paralelinio montažo) taisykles, tai būtinai įvyksta. Kaip tik Širlės Džekson ir jos vyro profesoriaus bei literatūros kritiko Stenlio Heimano (akt. Michaelas Stuhlbargas) namuose Fredui ir Rouz pasiūloma kurį laiką pagyventi, kol pora susiras nuosavą būstą.

Pirmoji pažintis nežada nieko gero. Jei Stenlis svečius pasitinka draugiškai, tai paniurėlė Širlė (ją vaidina populiaraus serialo „Tarnaitės dienoraštis“ žvaigždė Elisabeth Moss) neslepia priešiškumo.

Netrukus pradės aiškėti, kodėl… (G.J.)

5.LEISK JAM IŠEITI“ / Let Him Go

Prieš dvejus metus žurnale „Žmonės“ aktoriui Kevinui Costneriui skirtoje publikacijoje buvo parašyta: „Pasaulio sveikatos organizacija vis plečia jaunystės ribas ir senatvė artinama gerokai prie aštuoniasdešimties. Tad lyg ir nepadoru kalbėti apie šešiasdešimt ketverių aktoriaus puikią fizinę formą ir charakteringas raukšles, puošiančias veidą.

Būna amžinojo vaiko tipažas, o Costneris – amžinasis vyras, Amerikos pionierius, kaubojus (tiesa, dabar jau kiek pavargęs nuo gyvenimo patirties), skiriantis gėrį ir blogį, besipriešinantis visuomenės spaudimui, gyvenantis pagal savo paties principus ir nebijantis susitepti rankų dėl to, ką mano esant teisinga. Kaip kriminaliniame trileryje „The Highwaymen“ („Plėšikai“)“. Šio filmo recenziją Kauno žiniose čia: https://kaunozinios.lt/titulinis/plesikai-boni-ir-klaido-legendos-pabaiga_115573.html.

Taip, Kevinui Costneriui jau vis dažniau tenka filmuotis antraplaniuose vaidmenyse ir vis rečiau nusišypso laimė suvaidinti melodramos herojų. Režisieriaus Thomaso Bezuchos filmas „Leisk jam išeiti“, sukurtas pagal Larry Watsono romaną, kaip tik toks atvejis.

Kevinas Costneris čia vaidina buvusį šerifą Džordžą Blekledžą, kuris su žmona Margaret (akt. Diane Lane) mėgaujasi ramiu gyvenimu rančoje kalnuotoje Montanoje. Šeimyninė idilė baigiasi, kai tragiška žūva sutuoktinių sūnus. Jis žuvo išjodinėdamas žirgus – tai tradicinis Blekledžų šeimos verslas, dvelkiantis romantika ir senais gerais klasikiniais amerikietiškais vesternais.

Tai tik viena filmo siužetinė linija. Kitai skirta kur kas daugiau dėmesio. Ji susijusi su sutuoktinių kelionę į tolimąją Dakotą ieškoti savo antrą kartą ištekėjusios marčios ir į svetimas rankas patekusio trijų metukų anūko. Vaikas atsidūrė Velbojų šeimoje, kurioje viską tvarko valdinga ir ciniška mamytė Blanša (akt. Lesley Manville).

Antroji filmo dalis (kelionė į Dakotą) turi tradicinio „kelio filmo“ požymių, o paskutinė dalis primins gėrio ir blogio kovos istorijas, kurias taip mėgo klasikinio amerikietiško vesterno kūrėjai.

Klasikiniuose vesternuose finalinėje šerifo ir nusikaltėlių kovoje lemiamą reikšmę turėdavo tvirta ranka, taiklūs šūviai ir patikimo draugo pagalba. Ir nors filmo „Leisk jam išeiti“ veiksmas plėtojasi ne šio žanro filmams būdinguose XIX a. laukiniuose vakaruose, o XX a. septintajame dešimtmetyje, be ginklo kovoje su blogiu išsiversti nepavyksta.

Bet finale persipina ir iki ašarų jaudinantys sentimentai, ir, kaip dabar madinga sakyti, feministinis diskursas. (G.J.)

4.LIZDAS“ / The Nest

Dabar per LRT abejuose „Jaunojo popiežiaus“ sezonuose karaliaujantį Jude‘ą Law vėl malonu pamatyti tradiciniame amplua. Režisieriaus Seano Durkino filmas „Lizdas“ buvo reklamuojamas kaip psichologinis siaubo trileris. Bet šie akivaizdūs požymiai toli gražu pilnai neišsemia filmo žanrinės priklausomybės. Čia po vienu stogu bando sugyventi ir šeimyninė drama, ir istorija apie ambicijas, provokuojančias tokias melo klampynes, iš kurių jau neįmanoma išbristi, nesusitepus akinamai balto kostiumo.

Jude‘o Law suvaidintas ambicingas verslininkas Roris Ohara visuomet turėjo didžiulių planų gyvenimui. Ne visi jie išsipildė taip, kaip vyras planavo, tačiau Roris niekuomet nenuleido rankų ir nuolat sugalvodavo ką nors naujo. Užuodęs naujas verslo galimybes gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, vyras įkalba savo amerikietę žmoną Elison (akt. Carrie Coon) bent jau laikinai palikti Ameriką ir pabandyti laimę Senajame žemyne.

Žmonai sutikus, Roris pirmasis išvyksta į Angliją, oficialiai priima investicijų brokerių firmos darbo pasiūlymą, išnuomoja šimtametę vilą ir vėliau atsigabena savo šeimą – žmoną su dviem vaikais.

Prie Amerikos priemiesčių gyvenimo įpratusią Elison apstulbina didžiulio angliško namo erdvė, tačiau sužavi rūpestingo vyro dėmesys jos aistrai: jodinėjimui. Roris šalia vilos jau suplanavęs arklides, o didžiulė valda idealiai tinka auginti žirgams.

Vis tik greitai paaiškėja, kad naujasis gyvenimas nebus toks, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio. Prie amerikietiško jaukumo pripratusiai Elison angliškas bendravimas pasirodo šaltas ir nesvetingas; ją trikdo namo dydis bei jų gyvenamosios vietos nuošalumas. Vidinis nerimas pamažu ima kelti susierzinimą, užaštrina nuoskaudas ir atgaivina anksčiau prislopintas abejones. Sulig kiekviena diena Roris ir Elison vis mažiau valdosi ir vis labiau pasiduoda vidinių konfliktų iššauktiems tarpusavio ginčams. Galų gale nepastebimai pasiekiama dramatiška riba, kai ir tarpusavio santykiai pašlyja, ir karjeros reikalai dėl ilgai besikaupusio melo naštos ima braškėti per visas pret-a-porter drabužių siūles.

Istorija universali: apie karjeristų intrigas ir gražių iliuzijų žlugimą daug rašė dar Balzakas. Bet tai buvo XIX a. istorijos. O apie „Lizdo“ veiksmo laiką galima spręsti iš viename epizode rodomų TV žinių su prezidentu Ronaldu Reaganu. Todėl ir Roris tampa konkretaus laikotarpio „reiganomikos“ atstovu, kurį filmo autoriai atveda prie logiško kracho ribos. Bet visgi laiku sustabdo nuo tragiškos baigties. (G.J.)

3.JUODASIS MEŠKINAS“ / Black Bear

Neretai didesnėje filmų apžvalgoje pasimato tokie panašumai, į kuriuos atskirai filmus nagrinėjant paprasčiausiai neatkreiptum dėmesio.

Režisierės Josephine Decker dramoje „Širlė“ sutuoktinių pora apsistoja trilerių rašytojos namuose, ir ši viešnagė išprovokuoja mirtinai pavojingų pavojų bei išbandymų virtinę.

O režisieriaus Lawrence‘o Michaelo Levine‘o filme „Juodasis meškinas“ svečių namuose miške prie ežero apsigyvena jauna režisierė Elison (akt. Aubrey Plaza), ketinanti ramioje idiliškoje aplinkoje parašyti scenarijų. Savo namelį norintys paversti jaukiu viešbučiu šeimininkai Geibas (akt. Christopheris Abbottas) ir Bler (akt. Sarah Gadon) ją priima labai svetingai. Bet netrukus šeimininkei pasirodo, kad jos vyrelis per dažnai atkreipia dėmesį į viešnią. Vis dažniau ramūs pokalbiai prie vaišių stalo užkabina rizikingas temas, įtampa pradeda augti, o Elison vis dažniau inicijuoja psichologinius konfliktus.

Pirmoje filmo dalyje autoriai stengiasi (žinoma, kiek tai daryti leidžia scenarijaus medžiaga) atskleisti trijulės charakterius ir apnuoginti konfliktus.

Antroje filmo dalyje žiūrovų dėmesys perjungiamas į kitą istoriją, turinčią savo apibrėžimą „filmas filme“. Dabar jau Elison ir Geibas yra pora, kartu gyvenanti jau šešerius metus, o Bler yra aktorė, trokštanti suvilioti Geibą.

Žinoma, čia kyla nemažai problemų su motyvacija, kaip ir su pačia tolimesnės siužeto eigos koncepcija. „Čia tai bent posūkis!“- gali mintyse šūktelėti itin jautrūs žiūrovai. Staigmenų jiems šioje filmo dalyje bus tikrai nemažai, bet jų atskleisti nesinori, nors jos dvelkia teatrališkumu, kas atsispindi ir aktorių vaidyboje.

Tarsi laikrodžio švytuoklė svyruoja ir filmo stilistika: čia neretai balansuojama ties grotesko riba, o veikėjų tarpusavių santykių provokuojamame psichologiniame susidūrime sarkazmas persipina su flirtu, pasyvumas – su agresija, ir emocijų kaita kartais keičiasi akimirksniu.

Interpretuoti „Juodąjį meškiną“ nelengva dar ir todėl, kad kartais sunku suprasti, ar autoriai su žiūrovais bendrauja pabrėžtinai rimtai, ar siūlo žiūrovui sudalyvauti ironiškame žaidime su asmenybės susidvejinimo, dvasinio vampyrizmo, lyčių dominavimo ir dabar madingo pasvarstymo apie vyriškumo pozicijos tvirtumo išbandymą.

Kol kas neaišku, kuo čia dėtas juodasis meškinas. Bet norintiems tai sužinoti rekomenduojame filmą pažiūrėti. (G.J.)

2. „MERGINA, TEIKIANTI VILČIŲ“ / Promising Young Woman

Sensaciją Oskarų ceremonijoje žada ir kriminalinė drama su trilerio elementais „Mergina, teikianti vilčių“. Tai 1985 m. gimusios aktorės Emerald Fennell režisūrinis debiutas pilnametražiame vaidybiniame kine. Ligi šiol ji buvo žinoma kaip TV serialų aktorė (vienas naujausių ir ryškiausių jos tokio tipo vaidmenų – britų princo Charleso sutuoktinė Camilla Parker Bowles populiariame seriale „Karūna“).

Emerald Fennell nominuota du kartus – kaip geriausia režisierė ir originalaus scenarijaus autorė. Likusios trys nominacijos – geriausio metų filmo kategorijoje, už geriausią aktorės vaidmenį (Carey Mulligan) ir montažą (prancūzas Frédéricas Thoravalis, ilgai ir sėkmingai bendradarbiavęs su Lucu Bessonu).

Jai reikėtų trumpai apibudinti „Merginą, teikiančią vilčių“, galima būtų pasitenkinti lakoniška etikete – tai rafinuoto moteriško keršto istorija. O kad įžeista ambicinga moteris gali žiauriai keršyti – jokia naujiena: ji gali ilgai laikyti pyktį paslėptą giliai, bet sėkmingai susiklosčius aplinkybėms nepraleis galimybės priminti seną skriaudą taip, kad, kaip mėgstama dabar sakyti, maža nepasirodys…

Simboliška čia netgi tai, kad pagrindinės veikėjos vardas yra Kasandra, nors aplinkiniai ją vadina tiesiog Kese. Į ką bus nukreiptas jos įniršis, parodoma jau pačioje pradžioje: diskotekoje po sunkios darbo dienos atsipalaiduojančius šokančius vyrus kamera pradeda rodyti nuo apatinių kūnų dalių, vėliau kyla iki prakaituotų veidų ir dar spėja pasiklausyti, ką šie ofiso vyrukai liežuvauja apie koleges. O netrukus pamatome ir Kesę – ji akivaizdžiai neblaivi ir, regis, tik ir laukia kokios priekabės. Kaip tokiais atvejais sakoma, prašyte prašosi… o čia kaip toje dainoje – kas ieško, tas suranda.

Taip rašydamas, pats rizikuoju tapti #MeToo aktyvisčių pykčio auka, bet ką gi čia padarysi – negaliu į šią situaciją pažvelgti nuo vyrų smurto kenčiančios moters akimis.

Žinoma, seksualinis smurtas – rimta ir aktuali pasaulio (dabartinio – taip pat) problema. Tik kovoti su ja, žinoma, reikia teisinėmis priemonėmis. O Kesė (Kasandra) renkasi Linčo teismo taktiką ir skelbia savo asmeninį kryžiaus žygį.

Šis tikslas merginai nepalieka laiko nei mokslams (ji nutraukia sėkmingus medicinos studentės mokslus), nei asmeniniam gyvenimui (peržengusi 30-ies metų slenkstį ji vis dar gyvena su tėvais ironiškai pavaizduotame tėvų bute – tikroje miesčionių būstinėje).

Tik nereikia tikėtis itin žiaurių keršto akcijų ir kraujo upelių, jų čia nebus, o vienoje, aiškiai parodijinėje scenoje, laisvai liejasi… pomidorų padažas. Panašu, kad Kesė iš tikrųjų kraujo netrokšta, jos tikslas – kaip reikiant pagąsdinti smurtautoją.

Vienu metu net pradeda atrodytų, kad pilnai patenkinusi keršto troškimą Kesė prisimena visų pirmas esanti daili mergina ir užmezga romaną su buvusiu kursioku Rajanu (akt. Bo Burnhamas). Pakvimpa gražia romantinės komedijos atmosfera, bet įtampa šios intonacijos periferijoje visgi išlieka.

Pirmieji „Merginą, teikiančią vilčių“ pernai pamatė Sandenso nepriklausomo kino festivalio žiūrovai.

Kai (jei) filmas bus apdovanotas Oskarais, jo auditorija gerokai padidės. (G.J.)


1.ASISTENTĖ“ / The Assistant

Seksualinio priekabiavimo istorijų po judėjimo #MeToo vėliavomis kine jau pastebimai daugėja. Dar prieš uždarant kino teatrus spėjome pamatyti tikrą istoriją pasakojančią dramą „Skandalas“ (Bombshell, 2019, rež. Jay Roach), viso pasaulio ekranuose pasirodžiusią ant seksualine prievarta apkaltinto Holivudo prodiuserio Harvey Weinsteino skandalo bangos. 2017 m. rudenį įtakingą kino pasaulio verslininką nederamu seksualiniu elgesiu iš viso apkaltino beveik šimtas moterų.

Tačiau daugiau nei metais anksčiau – 2016 m. liepą JAV žiniasklaidos pasaulį supurtė ne ką mažesnis sukrėtimas, kai ilgametė didžiausios Jungtinių Valstijų konservatyvių pažiūrų televizijos „Fox News“ laidų vedėja Gretchen Carlson (ją filme suvaidino Nicole Kidman) padavė į teismą televizijos vadovą Rogerį Ailesą, viešai apkaltinusi jį nederamu elgesiu ir seksualinio pobūdžio spaudimu.

Kai panašius kaltinimus įtakingam žiniasklaidos bosui nepabūgo sviesti ir kita Amerikos televizijos žvaigždė Megyn Kelly (akt. Charlize Theron), Rogeriui Ailesui teko palikti „Fox News“ vadovo postą.

Režisierės Kitty Green „Asistentė“ buvo kuriama kaip tik tada ir filmo premjerą Sandenso kino festivalyje lydėjo dar nenuslūgęs abiejų seksualinės prievartos bylų rezonansas.

Filmo autoriai nepretenduoja į dar kokios nors konkrečios kino ar TV pasaulių garsenybės demaskavimą, bet puikiai parodo aplinkybes, kurios leidžia panašiems nusikaltimams klestėti. Nes tokio pobūdžio nusikaltimų nebaudžiamumą (bent jau visai neseniai!) lydėjo tylus pritarimas arba dviprasmiški įžeidūs juokeliai. Baimė apie tai viešai kalbėti dar buvo susijusi su šantažo ir grasinimų pavojais.

Todėl „Asistentė“ kaip tik ir svarbi tuo, kad atskleidžia slaptus visos sistemos mechanizmus. Režisierė kalba ne apie vieno konkretaus smurtautojo kaltę, bet ir apie amžiną žmonijos kaltę – abejingumą.

Labiausia bijokite abejingų, nes būtent dėl jų tylaus pritarimo pasaulyje vyksta žudynės, išdavystės ir kitokios niekšybės“. Šie seniai pasakyti rašytojo Bruno Jasenskio žodžiai galėtų būti puikus „Asistentės“ epigrafas.

Pagrindinė filmo herojė Džeinė (akt. Julia Garner) svajoja apie prodiuserės karjerą. Jai pavyksta įsidarbinti klestinčios kino kompanijos savininko padėjėja. Tačiau džiaugsmą greitai keičia nusivylimas. Mat merginai tenka pasinerti į visai neįdomią biuro darbo rutiną (plauti indus, užsakinėti maistą ir rūpintis klientų apgyvendinimu viešbučiuose) ir susidurti su neslepiamu aplinkinių bendradarbių priešiškumu bei nuolatiniais boso priekaištais.

Kuri laiką mergina stengiasi taikstytis su tokiu mobingu, tačiau ilgai tverti tokią įtampą neįmanoma. Kankinantį kasdienės rutinos nuobodulį drauge su Džeine išgyvena ir patys žiūrovai, drauge su heroje įtraukti į psichologiškai žudantį monotonišką ir nesibaigiantį banalybių verpetą.

Skaudžiausia, kad nuo visų darbe patirtų stresų Džeinę nė nesistengia apginti Personalo agentūra, į kurią nusivylusi Džeinė kreipiasi ne tiek dėl savęs, kiek norėdama nuo seksualinės prievartos apsaugoti jaunutę naujokę, kuriai bosas neslepia simpatijų ir net apgyvendina ją prabangiuose viešbučio apartamentuose.

Nuoširdus bandymas atkreipti dėmesį į bręstantį seksualinį nusikaltimą ciniškai išjuokiamas, o pati teisybės ieškotoja susilaukia paniekinančio įžeidimo: „Tau pačiai nėra ko bijoti, tu ne jo skonio…“ (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Indrė Jucytė, Rūta Kukanauzaitė

Taip pat skaitykite: 10 labiausiai neįvertintų visų laikų filmų perdirbinių

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: