Televizijos kriminalinės istorijos intriguoja žiūrovus, žavėdamos mus sudėtingais siužetais, įtikinamais veikėjais ir jaudinančia įtampa. Šios nepamirštamos istorijos yra ne tik pramoga, bet ir provokuoja mąstyti skatina pokalbius aktualiomis visuomenės problemomų temomis.

Vienas iš elementų, dėl kurio televizijos kriminalinės istorijos pasiekia kvapą gniaužiančias aukštumas, yra moralinio dviprasmiškumo tyrimas. Šiuose pasakojimuose dažnai sprendžiamos etinės dilemos, vaizduojami personažai, kurie nutrina ribas tarp gėrio ir blogio. Tokios istorijos verčia žiūrovus kelti klausimus apie teisingumo, moralės ir pačios žmonijos prigimties ribas. Keldami iššūkį mūsų išankstiniams įsitikinimams, tokie pasakojimai skatina gilų intelektualinį įsitraukimą ir provokuoja introspekciją.

Įsimintinų televizijos kriminalinių istorijų žavesys slypi gebėjime į žiūrovus įtraukiančius pasakojimus, intriguojančius personažus ir verčiančias susimąstyti temas įausti į žiūrovų pasąmonę. Amžiuje, kai mūsų ekranuose dominuoja televizija, įsimintinos kriminalinės istorijos ir toliau žavi ir įkvepia, primindamos mums apie prigimtinę mintis skatinančio pasakojimo galią.

Kadras iš serialo „Asmens sargybinis“

10. „Asmens sargybinis“ (Bodyguard, 2018)

„Asmens sargybinis“ (angl. „The Bodyguard“) – 2018 metų politinis trileris, pranokęs pačių didžiausių optimistų lūkesčius ir britų televizijoje tapęs populiariausiu draminiu serialu. „World Productions“, sulaukę daugiau negu 17 milijonų žiūrovų Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, nusprendė prieš mėnesį serialą paviešinti pasauliniu mastu, „Netflix“ platformoje.

Kritikai giria britų scenaristės Jed Mercurio parašytą siužetą, kuris žiūrovą įtraukia nuo pirmųjų politinio trilerio minučių. Policijos procedūros, psichologiniai žaidimai, politinis sąmokslas, konspiracijos, lytiniai santykiai tarp valstybės tarnautojų, teroristai – tai tik keletas elementų, kuriuos Jed Mercurio sudėliojo į pavykusį istorijos pasakojimą. Siužeto eigą stengiamasi nuslėpti kiek įmanoma ilgiau, todėl serialo istorija yra sunkiai nuspėjama. Taip pat pagirtina, jog atskirti gerus ketinimus turinčius veikėjus nuo piktadarių yra be galo sudėtinga.

Pagrindinį serialo vaidmenį atliko škotų aktorius Richard Madden. Talentingo aktoriaus rimtą veido mimiką žiūrovai prisimena iš tarptautinį pripažinimą pelniusios „HBO“ maginės fantastikos serialo „Sostų karai“. Šį kartą Richard Madden atiteko kiek kitoks amplua. Aktorius įsikūnijo į policijos seržantą David Budd, nusipelniusį Britų armijos veteraną, kuris yra kamuojamas potrauminio streso sutrikimo ir dirbantis asmens sargybiniu specialiosios apsaugos skyriuje. David Budd buvo paskirta saugoti vieną iš įtakingiausių politikių Julia Montague. Nors asmens sargybinio personažas ir buvo sudėtingas suvaidinti, tačiau, anot kritikų, Richard Madden susitvarkė su iššūkiu ir susilaukė pagyrimų. Julia Montague vaidmenį atliko britų aktorė Keeley Hawes.

Įtakingų politikų apsaugoje dirbęs Scotland Yardas pasipiktino, jog asmens sargybinis seriale pateikiamas kaip paklusnus ir nusižeminantis žmogus, kuris kartoja „ma‘am“ (tokių būdų Britanijos saugumo tarnybose kreipiamasi į aukšto rango moteris). Scotland Yardas žiūrovus patikino, kad vadovės su asmeniniais apsauginiais bendrauja pagarbiau ir neliepia vartoti šio kreipinio.

„Asmens sargybinis“ sužavėjo netgi Amber Rudd, kuri iš tikrųjų yra praeityje užėmusi serialo personažo Julia Montague šalies saugumo pareigas Britanijos valdžioje. Politikė, duodama interviu „The Independent“, prisipažino, jog serialas tiksliai atspindi sudėtingą darbo specifiką, nors lytiniai santykiai tarp valstybės tarnautojų yra perspausta ir neatitinka realybės.

Kadras iš serialo „Aštrūs daiktai“

9. „Aštrūs daiktai“ (Sharp Objects, 2018)

Amerikiečių psichologinio trilerio mini-serialas „Aštrūs daiktai“ (angl. „Sharp Objects“), sukurtas HBO televizijos pagal Gillian Flyn pirmąjį debiutinį romaną tuo pačiu pavadinimu. Pelnęs tris prestižinius „Auksinio gaublio“ apdovanojimus, serialas įtraukia ir sukuria įtampą nuo pirmųjų serijų, kuri nepaleidžia iki pat finalo. Tai kur kas daugiau nei tik detektyvinė istorija, kurioje aiškinamasi kraupių žmogžudysčių bylos, tai serialas, kuriame atskleidžiamos svarbios visuomenės problemos, formuojamas moters paveikslas, kuris nėra įprastas žiūrovui, atvirai parodomi toksiški motinos ir dukros santykiai.

Serialo istorija sukasi apie vieną Čikagos laikraščio žurnalistę Kamilą Priker (Amy Adams), kuriai redaktorius paskiria pagrindinę užduotį – grįžti į savo gimtąjį miestelį ir surinkti kuo daugiau informacijos bei parašyti svarbius straipsnius apie jame vykstančius kraupius įvykius, kurių aukomis jau tapo kelios jaunos mergaitės. Tokia redaktoriaus užduotis paskirta Kamilai nėra atsitiktinė, jis taip pat nori, jog tai būtų galimybė jai pagaliau palikti visus persekiojančius praeities šešėlius ten, gimtajame Vind Gapo miestelyje, Misūryje. Tačiau vos tik atvykus viskas klostosi daug sudėtingiau nei pati Kamila Priker galėjo numanyti: prieš akis iškylantys siaubingi praeities vaizdiniai, kurie nepaleidžia ir primena visus skaudžius patirtus įvykius, ne itin nuoširdus motinos priėmimas ir miestelio gyventojų požiūris į ją bei bylos tyrimas, kuris kelia daug klausimų.

Šis serialas tikrai gali pasigirti solidžia aktorių vaidyba – Chrisas Messina, Eliza Scanlen, Mattas Cravenas sužavi savo aktorystės sugebėjimais, o ypatingai čia išskirti reikėtų pagrindinę istorijos heroję Kamilą Priker, kurią įkūnijo Amy Adams. Nuostabi, įtikinama vaidyba, kuri nepalieka abejingų. Sunku būtų įsivaizduoti kitą aktorę, kuri taip profesionaliai išjaustų visas emocijas, perteiktų vidinį skausmą ir prikaustytų atidžiai sekti kiekvieną aktorės veiksmą. Aktorės įkūnyta įtikinanti personažė ne tik, kad išlieka atmintyje, bet ir priverčia pažvelgti į kitokį kuriamą moters vaizdavimą, kuris pagal suformuotus visuomenės stereotipus nėra priimtas ir žiūrovui neatrado itin patrauklus moteriškumo pavyzdys.

Tačiau čia ir slypi viena iš serialo minčių, kurioje remiantis vidiniais moters išgyvenimais susijusiais su praeities įvykiais, vaizduojamas skausmas, psichologinės problemos sukeltos vaikystės įvykių, priklausomybė alkoholiui – visą tai priverčia pažvelgti ir į moterį su giliais išgyvenimais, kurie nėra taip paprastai užmirštami ir lieka visam gyvenimui. Režisierius Jeanas Marcas-Valle viso serialo metu sukuria ryškiai išsiskiriančią, ypatingą atmosferą, kuri perteikia didžiausią malonumą tiek akims, tiek ausims. Vizualiai parodomi vaizdai, detalės, vyraujančios tamsios, niūrios spalvos tik sustipriną kuriamą emociją, prisiderina prie personažų nuotaikų, o plėtojamas siužetas sukuria neišblėstančią įtampą. Muzikos takeliai taip pat puikiai parinkti ir prisideda kuriant bendrą mistišką atmosferą, tad serialas įgauną labai daug savotiško žavesio.

Serialas ypatingai turėtų patikti melancholiškoms sieloms. Iškeliamos ir visuomenės problemos, stereotipinis požiūris į žurnalisto darbą. Pati istorija įtraukianti, parodoma, kad tai ir svarbus žurnalistinis tyrimas, tai darbas, kurį pagrindinė veikėja turi atlikti. Šis serialas priverčia pažvelgti į žurnalistinės profesijos darbą ir pabandyti suprasti esminius šios profesijos niuansus ir tuo pačiu tarsi susitapatinti su pagrindine veikėja ir pačiam žiūrovui įsijausti į atliekamą tyrimą. Visuomenėje dažni pasisakymai apie žurnalisto darbą būna neigiami, įvardijama, kad jie reikalauja per daug informacijos, kišasi ten, kur galbūt nereikėtų. Visą tai perteikiama seriale – toks miestelio gyventojų požiūris, kad vėl jų miestas publikacijose atsidurs kaip žmogžudysčių miestelis, kuriame vien tik kraupūs įvykiai, o žurnalistė tik visur kišdamasi bando surinkti naudingos informacijos darbui. Iš esmės, tai perteikia tokio darbo pobūdį ir tampa pamokančia istorija, parodanti kaip iš tiesų yra atliekami tokio pobūdžio tyrimai ir kad ne viskas yra taip paprasta, kaip kitiems gali atrodyti.

Serialas „Aštrūs daiktai“ – įtraukia ir yra įdomus nuo pat pradžios iki pabaigos. Detektyvinio pobūdžio drama, kuri laiko įtampoje ne tik dėl tiriamos bylos, bet atskleidžia ir daug kitų svarbių bei aktualių temų, įtikinanti istorija ir nepakartojama, profesionali aktorių vaidyba, neleidžia atplėšti akių nuo ekrano. Puikiai išpildyta knygos ekranizacija, kuri sukelia daug ir įvairių įspūdžių žiūrovui. (Gabija Lapinskaitė)

Kadras iš serialo „Black Bird“

8. „Black Bird“ (2022)

Dar vienas tikrais faktais paremtas kriminalinis pasakojimas. Jo ištakos – kriminalinių istorijų rašytojo Denio Leheino sukurti Džeimso Kyno 2010-ųjų memuarai „In With the Devil“. Pagrindinį Kyno vaidmenį atlieka Taronas Egertonas, dar žinomas dėl savo Eltono Džono vaidmens filme „Rocketman“.

Mažasis Džimis Kynas – žavus, arogantiškas, ambicingas narkotikais prekiaujantis ilgamečio policijos pereigūno Didžiojo Džimo (kurį vaidino neseniai pasaulį palikęs Rėjus Lijota) sūnus. Mažojo Džimio laimingos dienos netrukus baigiasi, nes jo tėvas užsiima nešvariais reikalais, taigi policija staiga įsiveržia į Džimio namus ir, apieškoję juos bei atradę įkalčių, dešimčiai metų pasodina jaunuolį į kalėjimą be galimybės išeiti lygtinai.

Po kelių mėnesių, praleistų kalėjime, pasirodo FTB agentė Loren Makoli (Sepidė Moafi) ir pasiūlo jam sandorį. Džimis turi pereiti į griežčiausio saugumo kalėjimą, kuriame daugiausiai dienas leidžia nepakaltinami, protiškai pakrikę asmenys. Jis turi susidraugauti su vienu įtariamu serijiniu žudiku Lariu Holu (Polas Valteris Hauseris) ir išgauti iš jo prisipažinimą, kol teisėsauga jo dar nepaleido į laisvę. Lariui sapnuojasi, kad jis žudo moteris, o pareigūnai įtaria, kad jam išėjus į laisvę žmogžudystės tęsis. Makoli tiki, kad Džimiui užtenka žavesio bei proto, kad atliktų šią užduotį. O jeigu jam pasiseks, tuomet jis atgaus savo laisvę.

Visa tai trunka pusantro epizodo, taigi tempas nėra greitas, tačiau toks sprendimas priimtas neveltui. Iš pradžių pamatome Larį – vyrą, aiškiai turintį kognityvinių sutrikimų, šnekantį neįprastai aukštu balsu, tačiau išprotėjusį savaip – jo elgesys netipiškas. Laris jau yra prisipažinęs dėl daug nusikaltimų, tačiau ar jis tikrai nužudė tas 14 merginų?

Tik Džimiui ir Lariui susitikus veiksmas iš tikrųjų įsivažiuoja. Tarp vyrų mezgasi trapi draugystė, kuri perauga į keistą ir kraupų ryšį. Džimiui tai kelia šiurpą, o FTB jau nebėra tikri, ar Laris tikrai įvykdė visas tas žmogžudystes. Jis lengvai moka įtraukti pašnekovą į savo laisvų asociacijų srautą ir priversti pažvelgti į tamsiausias savo vidaus kerteles. Leheinas yra gerai žinomas trilerių rašytojas, tačiau gali būti, kad šie sukrečiantys dialogai – tai vieni iš geriausių jo kada nors parašytų.

Maža to, prie veiksmo prisideda ir korumpuotas sargybinis, kuris stengiasi išmelžti iš Džimio pinigų, ir kiti kraujo ištroškę kaliniai, taigi įvykių nepasirodys maža. O Lojota, šiame seriale vaidinęs Džimio tėvą, paskutinį kartą pasirodo televizijos ekrane ir atiduoda savo duoklę.

Kadras iš serialo „Garbinga moteris“

7. „Garbinga moteris“ (The Honourable Woman, 2014)

Pagrindinė filmo herojė Nesė Stein (akt. Maggie Gyllenhaal) – britė, anglo-žydų šeimos dukra, kurios tėvas verslininkas, prekiavęs ginklais Izraeliui, buvo nužudytas jos akyse, kai ji buvo maža mergaitė. Užaugusi ji paveldėjo šeimos verslą, tačiau, nepaisydama praradimų istorijos (didelė dalis jos šeimos narių žuvo per Holokaustą), ji nukreipė savo pastangas į taiką – konkrečiai tariant ji „tiesia tiltus“ į Gazos ruožą, kad paskatintų ekonomikos augimą ir kovą su skurdu, kuriame klesti terorizmas. Miniserialo pradžioje, ji buvo apdovanota už savo pastangas – jai suteiktas baronienės vardas ir vieta Lordų rūmuose.

Kilminga moteris, turinti kilnių ketinimų. Tačiau tampa aišku, kad juos sunku įgyvendinti be kompromisų ir susikompromitavimo. Moteriai sudarant sandorius tenka susipykti su įtakingais regiono žmonėmis ir dirbti prieš ir kartu su nepatikimais veikėjais. Labai greitai ji įsipainioja į smūgių sūkurį: įtartina verslo partnerio mirtis įsuka painią intrigą, į kurią įsitraukia MI5 (akt. Stephenas Rea ir Janet McTeer puikiai vaidina agentus ir antagonistus), kuri rodo, kad grėsmės tyko kiekviename šešėlyje, ir atskleidžia, kad pati Nesė slepia paslaptis, kurios daro ją labai pažeidžiamą.

Nors apgalvotas tempas ir šaltas tonas primena klasikinę britų šnipų literatūrą (serialas sukurtas kartu su BBC), „Garbinga moteris“ taip pat labai primena šiuolaikinius paranojinius televizijos trilerius, kuriuose posūkiai ir istorijos vingiai persipina kaip kilimo raštai. Tačiau šis serialas mieliau renkasi įtampą nei sprogimus. Scenarijaus autorius ir režisierius Hugo Blickas negailestingai dėlioja istoriją, tačiau randa laiko pokalbiams ir tylai, leidžiančiai puikiems aktoriams atskleisti, kad jų personažai yra daugiau, nei atrodo iš pradžių. Gyllenhaal yra nuostabi, vaidindama Nesę ir kaip asmenį, ir kaip personažą, išsilavinusią moterį, kuri išmoko išlaikyti „šaltą“ bejausmį veidą net tada, kai viduje tirpsta, verda ir panašiai.

Tik pamažu sužinome, kiek daug savęs ji prarado dėl savo tikslo. Juosta žinoma turi ir klastingų veikėjų: Igalas Naoras – klastingas šeimos patarėjas, Endrius Buchanas – Nefros brolis, Efra – slepiantis savo paslaptis, Lubna Azabal – Nesos prižiūrėtoja ir draugė, kuri su ja dalijasi svarbiomis istorijomis.

Nors prabangioje juostoje šokinėjama tarp šalių ir vietovių (o scenarijus vikriai skrieja laiku), tai vis dar Artimųjų Rytų istorija, pasakojama iš aiškiai britiško požiūrio taško. Tačiau šis pasirinkimas galiausiai jai padeda. Seriale „Garbinga moteris“ pavyksta tai, kad konkreti istorija ir didesnės temos atkartoja viena kitą: pasitikėjimas ir nepasitikėjimas, viltis ir nusivylimas, apmaudas ir kerštas, besikartojantys vėl ir vėl. Tai sukelia įtampą, na, o žiūrovui įtampa reiškia visišką įsitraukimą į serialą.

Kadras iš serialo „Unbelievable“

6. „Unbelievable“ (2019)

Tai amerikietiškas tikrų nusikaltimų 8 dalių serialas, kurį sukūrė Susannah Grant, Ayelet Waldman ir Michaelis Chabonas. Serialas paremtas 2015 metų straipsniu „An Unbelievable Story of Rape“, kurį parašė T. Christianas Milleris ir Kenas Armstrongas, ir tų pačių autorių 2018 metų knyga „A False Report“. Seriale vaidina Toni Collette, Merrit Wever ir Katilyn Dever.

Seriale pasakojama apie merginą, kuri po išprievartavimo kreipiasi į policiją, tačiau vietoj pagalbos ir nuraminimo ji sulaukia įtarių žvilgsnių ir nepatiklumo, o galiausiai yra apkaltinama parašiusi melagingą pareiškimą. Po kelių apklausų, kurių metu tyrėjai laikosi pozicijos, jog mergina meluoja, ji nusprendė atsiimti pareiškimą. Vėliau prievartavimai pasikartoja, tačiau kitose vietose ir pradeda aiškėti įvairios intriguojančios detalės, kodėl taip sunku susekti šį nusikaltėlį ir kodėl visi parodymai prieš jį ir įkalčiai ilgainiui dingsta.

Šis serialas itin sukrečiantis ir vaizduoja ne bet kokią, o tikrame gyvenime vykusią jaunos merginos istoriją. Jame nagrinėjamas policijos pajėgų patikimumas, vienišos merginos bejėgiškumas, skausmas ir gėda, kurią dažnai patiria prievartautojų aukos bei teisingumo troškimas.

Pavyzdžiui scenose tarp aktorių Wever ir Collette, kai jie bando sudėlioti tai, ko negali suprasti, jaučiamas tikras detektyvas. Kaip ir Adlerio prisiminimai, jų pačių tyrimo linijos yra miglotos. Tačiau, kitaip nei Adler, jų pusėje yra socialinis statusas. Stebint, kaip šios dvi moterys kovoja už kitas moteris, galima įžvelgti neatsiejamą feminizmą, net jei kartais „ne tik motinos“ tropas per stipriai įkalamas į galvą.

Šis serialas – tai ne programa apie tai, ar Adler sakė tiesą. Tai laida apie tai, kas turi teisę išgirsti savo istoriją ir kuo leidžiama tikėti. Tai serialas apie galios dinamiką, kuria grindžiama baudžiamojo teisingumo sistema ir visuomenė apskritai. „Ar aš patekau į bėdą?“ – klausia Adler policijos pareigūnų, kurie priima pirmuosius jos parodymus. Atsakymas jai ir daugeliui kitų panašių į ją yra tvirtas „taip“.

Kadras iš serialo „Tabula Rasa“

5. „Tabula Rasa“ (2017)

„Tabula Rasa“ – tai psichologinis trileris apie Mie, jauną moterį, turinčią amneziją, kuri uždarytą saugioje psichiatrijos ligoninėje. Mie aplanko detektyvas inspektorius Volkeris, kuris teigia, kad ji buvo paskutinis asmuo, matytas su dingusiu Tomu Spektru. Kaip liudininkė ir pagrindinė įtariamoji, ji pasirodo esanti vienintelis raktas šiame paslaptingame dingime. Mie negali būti išleista iš ligoninės, kol Tomas nebus surastas. Kad išspręstų galvosūkį ir surastų Tomą, Mie turi atkurti savo prarastus prisiminimus ir rasti kelią atgal per tamsų savo netolimos praeities labirintą.

Kuo daugiau ji prisimena, tuo labiau ima nepasitikėti ne tik aplinkiniais žmonėmis, bet ir savimi. Ar šie nauji prisiminimai yra tikri, ar tik jos vaizduotės vaisius, desperatiškai bandant užpildyti spragas?

„Tabula Rasa“ yra puikus psichologinis trileris. Vaidyba yra aukščiausio lygio, ypač trijų pagrindinių aktorių: Veerle Baetens, Stijn Van Opstal ir Jeroen Perceval. Tai serialas, kuris privers jus spėlioti, nes jame daugybė netikėtų posūkių, vingių, sluoksnių ir paslėptų sąsajų. Čia tvyro fantastiška šiurpumo ir grėsmės atmosfera. Vaizdai stulbinantys, o kinematografija puiki.

Be sudėtingos ir įtaigios pagrindinės paslapties, taip pat rodoma puiki santykių drama. Vaidyba pasižymi niuansais, o juostoje iš tiesų atskleidžiamas sudėtingas šeimos gyvenimas. Vienas žiūrovas sakė: „Man, kaip amerikiečiui, buvo įdomu pamatyti, koks yra gyvenimas Flandrijoje.“

Šis serialas nuolat keičia žanrus, išlaikydamas žiūrovo dėmesį. Kita žiūrovė teigia: „Tai viena iš tų laidų, kurias norėčiau ištrinti iš savo atminties ir žiūrėti vėl ir vėl, kad kiekvienas kartas būtų pirmas. Neskaitant to, kad nėra angliško dubliavimo (bent jau „Netflix“) ir tenka skaityti subtitrus, tai yra vienas mėgstamiausių mano visų laikų miniserialų ir šis mane įkvėpė pradėti žiūrėti daugiau tarptautinių filmų. Jis mane taip sužavėjo, kad beveik nepastebėjau, kaip prabėgo laikas. Nenorėjau atsitraukti nuo televizoriaus. Įtampa ir tokie posūkiai, serialas vertas 10/10.“

Kadras iš serialo „Escape at Dannemora“

4. „Escape at Dannemora“ (2018)

2015 metais, du kaliniai pabėgo iš itin saugomo Niujorko valstijos kalėjimo. Ričardas Metas ir Deividas Svetas, abu žudikai, atliekantys bausmę iki gyvos galvos, sumąstė genialų planą, kaip prapjovus vamzdžius ir sienas pabėgti iš kalėjimo. Šis kalinių „žygdarbis“ buvo toks įžūlus, jog istorijos pritaikymas didiesiems ekranams buvo neišvengiamas, o šiame seriale istorija vaizduojama gan elegantišku ir vingiuotu būdu. Serialą sudaro septynios serijos, jis juda lėtu tempu (pirmose dvejose serijose jie dar tik mąsto apie planą), o tai puikiai perteikia kalėjime tvyrančias nuotaikas: nuobodumą, rutiną, pasikartojimą.

Būtina paminėti ir tai, kad tokio mąsto serialui kaip šis būtina puiki aktorių komanda, o šiame seriale tokių tikrai apstu. Kalinius žudikus vaidinantys Benicio del Toras ir Polas Danas puikiai atlieka savo vaidmenis, tačiau panašius vaidmenis jiems teko atlikti ne viename filme. Tuo tarpu Patricija Arket, įkūnijanti vieną pagrindinių serialo veikėjų Džoisę „Tili“ Mišel, dėl vaidmens turėjo priaugti ne vieną kilogramą, pasikeisti akių spalvą ir patirti kitokių vizualinių pokyčių. Tačiau šios pastangos atsipirko, aktorės pasirodymas buvo puikus ir sulaukė begalės liaupsių.

Seriale pasakojama apie anksčiau minėtus kalinius Ričardą Metą ir Deividą Svetą, kurie, su vienos iš kalėjimo darbuotojų, vedusios moters, pagalba sugebėjo pasprukti iš Klintono įkalinimo įstaigos (kartais dar vadinamos Danemora). Abu kaliniai buvo įsitraukę į seksualinius santykius su šia darbuotoja, todėl galima sakyti, kad seriale pasakojama ir istorija apie meilę, o gal greičiau apie itin keistą meilės trikampį. Šis pabėgimas sukėlė didelio mąsto dviejų kalinių medžioklę.

Kadras iš serialo „Mažoji būgnininkė“

3. „Mažoji būgnininkė“ (The Little Drummer Girl, 2018)

Nauja Johno le Carré šnipų trilerio „Mažoji būgnininkė“ ekranizacija, kurios veiksmas vyksta septintajame dešimtmetyje, persmelkta dviprasmybių ir paranojos, žavisi atspindžiais – tiek realiais, užfiksuotais veidrodžiuose, languose ir stebėjimo kamerų vaizdo ieškikliuose, tiek meniškais veidrodžiais, su kuriais susiduriame grožinėje literatūroje ir mitologijoje, televizijos ir kino ekranuose bei teatre.

Pagrindinė filmo veikėja – kairiųjų pažiūrų 22 metų britų aktorė Florence Pugh (seriale: Charmaine „Čarlė“ Ross), kuri įsitraukia į sudėtingą Mossado planą – įkalbėti Palestinos išsivadavimo organizacijos lyderį patekti į nelaisvę ir sustabdyti virtinę sprogdinimų, per kuriuos žuvo izraeliečiai.

Izraelio šnipinėjimo vadas Martinas Kurcas (akt. Michael Shannon), kuris save laiko pasakotoju, sukuria planą. Kitas Izraelio šnipas, žinomas kaip Gadi (akt. Alexander Skarsgård), bet pasivadinęs kitais vardais, iš pradžių įtikina Čarlį, kad jis yra teroristų lyderio brolis, kurį Čarlė matė, kai šis, dėvėdamas kaukę, kad nuslėptų savo tapatybę, vyko į kelionę po žemyną ir kalbėjo apie Izraelio vykdomą palestiniečių persekiojimą. Kai Gadi įtraukia Čarlę į Kurco pasaulį, ji patiki izraeliečių tvirtinimu, kad jie tiesiog nori nutraukti smurtą, ir sutinka dalyvauti plane, laikydama tai didžiausiu aktoriniu iššūkiu. Gadi keliauja po Europą kartu su Čarliu, kurdamas foninę istoriją, kuri padės jai įsiskverbti į grupę.

Serialą vertinant vien kaip pasakojimo architektūros kūrinį, „Mažoji būgnininkė“ – pribloškiantis. Kiekviename kadre visada vyksta keturi ar penki dalykai, o montažas niekada nenukreipia istorijos ten, kur tikiesi. Tačiau dėl to, kad pirmoje filmo pusėje Palestinos išsivadavimo organizacija daugiausia traktuojama kaip romantiška ar grėsminga abstrakcija, istorija dar labiau primena septintojo dešimtmečio kūrinį.

Aktorė Pugh, besiformuojanti superžvaigždė, yra puiki, todėl jos atliekama Čarlė atrodo kaip moteris, kuri turi neklystamą gebėjimą atpažinti kiekvieną aplink esantį medį, bet vis nepastebi miško. Tai vienas iš tų kūrinių, kuriuose jaučiamas visų jaudulys, kad yra dirbama su daug žadančiu kūriniu. Tai prabangiai sukurtas, protingas, skoningas mišinys, apie kurį įdomiau žiūrėti.

Kadras iš serialo „Ginant Džeikobą“

2. „Ginant Džeikobą“ (Defending Jacob 2020)

Tai rašytojo Williamo Landay romano „Apginti sūnų“ motyvais paremtas kriminalinis mini-serialas, susidedantis iš aštuonių serijų. Jo kūrėjas ir scenaristas yra Markas Bombekas, o režisierius – visiems puikiai žinomas norvegų kino kūrėjas Mortenas Tyldumas. Pirmą kartą ekranuose pasirodė 2020 metų balandžio 24, o paskutinė serija parodyta 202 metų gegužės 29 dieną.

„Ginant Džeikobą“ serialas sukasi aplink trijų asmenų, Endžio, Lorės ir jų sūnaus Džeikobo Barberių, šeimą. Keturiolikmetis Džeikobas vieną dieną apkaltinamas savo klasės draugo Beno nužudymu. Berniukas iki šiol gyveno gan įprastą gyvenimą, bet visa tai apsiverčia aukštyn kojomis radus mirtinai subadyto Beno kūną. Kai ant mirusiojo berniuko randama Džeikobo pirštų antspaudų, o klasės draugai socialiniuose tinkluose pradeda kalbėti apie tai, kad Barberis turėjo peilį, kuriuo mėgo puikuotis mokykloje, Endis Barberis staiga tampa vienu iš nedaugelio vis dar tikinčių savo sūnaus nekaltumu. Net berniuko motina Lorė pradeda mąstyti apie sūnaus empatijos trūkumą bei juodą humorą ir baiminasi, ar tik nebus užauginusi sociopato. Ar pavyks apginti sūnų ir įrodyti jo nekaltumą? Ar visgi Džeikobas yra kaltas ir jam teks atsakyti už savo veiksmus?

Serialas sulaukė daugiausiai gerų kritikų atsiliepimų, kurie puikiai įvertino vaidybą (ypač Chris Evans, Michelle Dockery ir Jaeden Martell), dviprasmiškumą ir emocinę reikšmę, tačiau kritikavo tempą ir pabaigą. „RogerEbert“ puslapyje rašoma: „Tai tokia istorija, kuriai reikia greičio ir rizikos, tačiau nėra nei vieno, nei kito, o visi netikėti atradimai ir siužeto vystymasis ištęsiamas kiekvienoje serijoje prieš prieinant pasitenkinimo neteikiančią pabaigą, kuri, kiek suprantu, stipriai skiriasi nuo knygos“. Tačiau tai priklauso nuo požiūrio į serialą, „The Guardian“ rašo, kad „žiūrint kaip į kriminalinę dramą, „Apginti Džeikobą“ gali pasirodyti truputį lėtokas ir ne iki galo išvystytas serialas, tačiau kaip bendras vaidybinis kūrinys, kuriame mūsų susirūpinimas privatumu, privilegijomis ir grobuonimis puikiai susipina su ilgalaikėmis baimėmis, tokiomis kaip klausimas, ar mes galime nuoširdžiai pažinoti ką nors, net jei tą žmogų patys ir sukūrėme, ir kaip toli, nesvarbu ar teisingu ar ne, keliu mus gali nuvesti meilė ir ištikimybė“. Serialą ypač patariama pažiūrėti vaikų turintiems žmonėms, nes jame vaizduojamas spaudimą patiriančios šeimos gyvenimas ir paauglių patyčių bei apkalbų socialiniuose tinkluose poveikis.

Pagrindinius serialo vaidmenis atlieka Chrisas Evansas (Endis Barberis), geriau žinomas dėl savo Kapitono Amerikos vaidmens, Michelle Dockery (Lorė Barber), Jaeden Martell (Džeikobas Barberis), Cherry Jones (Džoana Klein), Pablo Schreiber (Nylas Logiudisas), Betty Gabriel (Pem Dafi) ir Sakina Jaffrey (Lin Kanavan).

Kadras iš serialo „Mare of Easttown“

1. „Mare of Easttown“ (2021)

Tai HBO kriminalinis trileris apie vieno miestelio gyvenimą ir ten nutikusius paslaptingus įvykius. Pagrindinė veikėja Meirė (vaidina Keit Vinslet), Ystouno herojė ir policijos pareigūnė, imasi tirti vienos jaunos motinos nužudymą. Meirė miestelyje išgarsėjo dėl nepaprastų krepšinio rungtynių, kuriose ji įmetė lemiamą tašką, o dabar sulaukusi vidutinio amžiaus ir perėjusi gyvenimo audras dirba policininke – jai iš paskos kaip šleifas velkasi neišaiškinta byla.

Ji imasi darbo ne dėl pripažinimo ar nenorėdama palikti neužbaigtų reikalų – ji stengiasi pabėgti nuo praeities. Serialo veiksmas sukasi tiek apie kriminalą, tiek apie pačią paslaptingą Meirės asmenybę.

Įvykiai plėtojasi lėtai, neskubant, o paslaptis atsiskleidžia pati – tyrėjai ir aplinka veikia tik kaip katalizatoriai. Nors Meirei suteikiama daugiausiai eterio, kiti veikėjai taip pat užima savo vietą serialo siužete. Ir pats miestelis turi charakterį – apsiniaukęs, tačiau jaukus, pilnas vešlių miškų ir parkų, upelių. Būtent serialo vieta ir charakterių plėtotė buvo geriausiai įvertinta kritikų.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: