10 įspūdingų filmų, kurie patiks, jei žavitės Christopheriu Nolanu

Beveik vienu metu visame pasaulyje (Lietuvoje taip pat) startavęs naujausias Christopherio Nolano filmas „Openheimeris“ atnaujino naują susidomėjimo šio režisieriaus darbais bangą, šiek tiek atslūgusia po jo trilerio „Tenet“ pasirodymo.

Christopherio Nolano poveikis pasauliniam kinui išties milžiniškas. Jo filmai provokuoja žiūrovų ginčus ir susižavėjimą, o filmų kūrėjus skatina naudotis režisieriaus aprobuotais nelinijiniais pasakojimo būdais (kaip taisykles laužiusiame „Memento“) arba sugalvoti daugelį interpretacijų galinčius turėti finalus (pvz., kaip trileryje „Pradžia“).

Beje, visai neseniai Christopheris Nolanas pakomentavo daug ginčų sulaukusį „Pradžios“ finalą. Internetiniame interviu jis teigė… neturįs racionalaus paaiškinimo. Ir patikslino, kad jam džiugu žinoti, kad jis priskiriamas tiems režisieriams, kurių filmų atomazgas žmonės interpretuoja jau daugelį metų.

Prisiminkime 10 įspūdingų filmų, kurie patiks, jei žavitės Christopheriu Nolanu

10. „MĖNULIO ŠEŠĖLIUOSE“ (In the Shadow of the Moon, 2019)

Senokai pastebėta, kad masiškai skirtingų žanrų filmus gaminantis „Netflix“ turi lengvai pažeidžiamą „Achilo kulną“ – tarp gausybės čia kuriamų filmų tikrai nedaug vykusių fantastinių filmų.

Tikriausiai, šį trūkumą suvokiantys „Netflix“ strategai vis dažniau stengiasi fantastinį siužetą susieti su kitais žanrais – pavyzdžiui, socialine satyra (garsiausias nesenas pavyzdys – „Nežiūrėk aukštyn“, 2021 m., rež. A. McKay‘us). Ne išimtis ir filmas „Mėnulio šešėliuose“, kuris pristatomas kaip fantastinis trileris, bet iš esmės tai yra greičiau kriminalinis trileris su šeimyninės dramos ir fantastikos elementais.

Režisieriaus Jimo Mickle‘o filmo „Mėnulio šešėliuose“ veiksmas užsimezga 1988 metais Filadelfijoje. Trijuose šio miesto skirtingose vietose beveik sinchroniškai miršta tarp savęs lyg ir visai nesusiję žmonės – garsus muzikantas, nedidelės užkandinės virtuvės šefas ir autobuso vairuotojas. Visi jie miršta žiauriose kančiose stebint daugeliui aplinkinių žmonių.

Svajojantis tapti tikru detektyvu policininkas Tomas Lokhartas (jį vaidinantį aktorių Boydą Holbrooką ką tik matėme naujausiame filme apie Indianos Džounso nuotykius) pasičiumpa šią puikią galimybę pasiekti savo tikslą: jis suranda visas žmogžudystes vienijantį motyvą ir aptinka žudiko pėdsakus. Bet persekiojamas nusikaltėlis žūva, ir aklavietėje atsidūrusi byla keliauja į archyvą.

Bet čia dar toli gražu ne filmo pabaiga. Nes po devynerių metų mieste prasideda naujų žmogžudysčių serija, kraupiai atkartojanti senus nusikaltimus. Tomas Lokhartas vėl imasi darbo.

Filmo pirmoji dalis, pasakojanti apie 1988-ųj įvykius, atrodo kaip retro kinas: filmavimo ir pasakojimo maniera, rekvizitas, net dialogai gražiai stilizuoti pagal anuometinę kalbėjimo manierą.

Labiau stringa daugybė loginių klaidelių ir rimtesnių klaidų, kai autoriai bando manipuliuoti mokslinėmis kategorijomis, pavyzdžiui, rimtai kalba apie Mėnulio gravitacijos poveikį erdvei ir laikui. Racionaliai mąstančiam žiūrovui turėtų užkliūti ir triukai su teleportacija, eksperimentai su gyvūnais. O ir pati pagrindinė idėja apie artėjančios katastrofos užkardymo būdą atrodo švelniai kalbant neįtikinamai.

Bet filmo autorius galima pagirti už tai, kad jausdami silpną mokslinę savo vaizduojamų situacijų argumentaciją, jie svarbiausius akcentus nuo mokslinių hipotezių perkelia į moralinę plotmę.

Žiūrovams jau pabodo istorijos apie teleportacijas ir keliones laiku. Šioje srityje, matyt, jau visos originalios idėjos išnaudotos. Belieka kurti naujas dėliones iš senų kaladėlių, tikintis, kad jeigu ir nepavyks suintriguoti kažkuo nauju, tai bent galima tikėtis, jog žmonės įvertins filmo siužetą kaip metaforą ar perspėjimą apie panašių (pseudo)mokslinių eksperimentų pavojus. (G.J.).

9. „SPECIALI VIDURNAKČIO LAIDA“ (Midnight Special, 2016)

Vaikų grobimas (angl. Kidnapping) – visais laikais dažna tema filmuose. Visai neseniai matyto trilerio „Hipnotikai“ (2023 m., rež. Robertas Rodriguezas) paini fabula užsimezga tuo metu, kai vidury dienos pradingsta pagrindinio herojaus detektyvo (jį suvaidino Benas Affleckas) mažametė dukra. Tai atsitiko dienos metu parke, kai tėvas tik trumpam nusisuko nuo ramiai žaidusios Minės. Kas ir kodėl ją pagrobė – šio klausimo sprendimas ves klaidingais keliais patį siužetą ir vers jaudintis ne tik mirtinai persigandusį tėvą, bet ir žiūrovus.

Net neseniai matytame detektyve pagal Agathos Christie romaną „Žmogžudystė Rytų traukinyje (2017 m., rež. Kennethas Branagh) egzotiškos kelionės geležinkeliu metu pelnyto ir baisaus keršto susilaukė piktadarys, prisidėjęs prie bene garsiausio XX a. kidnapping‘o – legendinio JAV piloto Charleso Lindbergho vaiko pagrobimo ketvirtajame dešimtmetyje.

Ketvirtame režisieriaus Jeffo Nicholso filme „Speciali vidurnakčio laida“ (anksčiau matėme jo „Slėptuvę“ ir „Mudą“) siužeto varikliu taip pat tampa vaiko pagrobimas. Apie tai žiūrovai informuojami jau prologe, tik iš pradžių visai neaišku, kodėl du paslaptingi vyriškiai iš religinės sektos pagrobė berniuką ir kur bei kokiu tikslu lekia greitkeliais vis mėtydami pėdas ir keisdami automobilius.

Režisierius aiškiai nenori eiti lengviausiais keliais ir kiek tik gali komplikuoja savo pasakojimą. Siužetui besiplėtojant aiškėja vis daugiau švelniai sakant keistokų pagrobimo detalių. Panašu, kad aštuonmetis Altonas, regis, visai nesipriešina pagrobėjams, juolab kad vienas jų – Rojus Tomlinas (jį suvaidino charizmatiškasis Michaelas Shannonas, vaidinęs jau pirmajame Jeffo Nicholso filme „Ginkluotos istorijos“, 2007 m.) – yra berniuko tėvas.

Sutikime, kad tai ne tipinė pagrobimo istorija su tikrai originaliais motyvais. Jų padaugėja, kai palengva ima aiškėti, jog berniukas yra kažkokios paslaptingos ir galingos jėgos šaltinis, o jį dėl šios priežasties medžioja ir kariškiai, ir slaptosios tarnybos.

Naujas siužeto posūkis įvyksta tada, kai į berniuko ir bėglių medžioklę įsijungia visagalė televizija.

Seniai pastebėta, kad režisieriaus Jeffo Nicholso kūrinių stilistiką nelengva aprašyti įprastais būdais. Nes šis menininkas yra ir psichologas, ir poetas, ir mistikas, ir filosofas, ir romantikas, ir kartu realistas.

Visa tai atsispindi ir „Specialioje vidurnakčio laidoje“, į kurią dar vykusiai integruota fantastika, jau ir anksčiau dažnai išnaudojusi stebuklingas savybes turinčių vaikų sugebėjimus. O dar pridėkime kriminalinio gaudynių trilerio elementus ir kelio filmo struktūrą ir turėsime išties neeilinį reiškinį moderniame kine. (G.J.).

8. „LIKIMO EKSPERTAI“ (The Adjustment Bureau, 2011)

Mattas Damonas mūsų ekranuose vieši dažnai. Prieš dvejus metus matėme jį Ridley Scotto istorinėje riterių dramoje „Paskutinė dvikova“, visai neseniai sportinėje dramoje „Air“ (rež. Benas Affleckas), o dabar startavusiame filme „Openheimeris“ jis suvaidino svarbų vadinamojo „Manhatano projekto“ veikėją – branduolinį JAV projektą prižiūrėjusį generolą Leslį Grouvsą.

Fantastinėje melodramoje „Likimo ekspertai“ M. Damonas taip pat vaidina pagrindinį vaidmenį. Tai garsaus rašytojo Philipo K. Dicko apsakymo ekranizacija, kurioje fantastinis siužetas tampriai persipina su šiuolaikinėmis politinėmis problemomis.

Pagrindinis herojus buvęs sportininkas, o dabar sėkmingas trisdešimtmetis politikas Deividas Norisas dalyvauja rinkimuose į Amerikos Kongresą ir visai neabejoja savo pergale, nes jį palaiko įtakingiausi politinio olimpo lyderiai. Tačiau rinkimų išvakarėse sutrinka darnus išankstinis scenarijus. Laikraščiai paviešina Deivido reputaciją kompromituojančią istoriją, o jis pats pirmą kartą pamato gražuolę baleriną Elizą (aktorė Emily Blunt).

Keista, tačiau kaskart, kuomet Deivido akiratyje pasirodo ši mergina, aplinkybės susiklosto taip, jog jiedu negali susipažinti artimiau. Tarsi kažkokia galinga jėga tam priešintųsi. Suintriguotas ne jo naudai besiklostančių aplinkybių Deividas ryžtasi išsiaiškinti, ką visa tai reiškia. Na, o bandymas praskleisti tamsių paslapčių šydą, kaip buvo galima nuspėti, išprovokuoja painių intrigų ir mirtinų pavojų griūtį.

Suabejojęs savo pasirinkto kelio teisingumu Deividas netrukus pakliūva į keistą „Korekcijos biurą“, kurio narių tikslas – sekti, kad viskas pasaulyje vyktų pagal planą. O tiems, kurie bando priešintis, taikomos ypatingo poveikio priemonės.

P.K. Dicko kūryba – „kietas riešutėlis“ filmų kūrėjams. Todėl, kad rašytoją labiausiai domino žmonių pasąmonėje vykstantys procesai – žmogaus sąmonę, atmintį bei tapatybę valdantys mechanizmai, taip pat bandymai materialiomis sąvokomis įprasminti laiką, likimą, Dievą. Visos šios abstrakcijos kine turi būti paverstos konkrečiais vaizdiniais, todėl čia ir slypi didžiausios problemos, kurias dar labiau apsunkina specifinė rašytojo ypatybė – jo kūriniuose už patį siužetą visada svarbesnė pasakojimo intonacija.

Iš „Likimo ekspertų“ siužeto buvo galima padaryti kafkišką antiutopiją, mistinį trilerį, intelektualią filosofinę parabolę arba į „Stebėtojų lygą“ panašų futuristinį komiksą. Deja, autoriai pasirinko tarpinį variantą – labiausiai išryškino melodramatinę liniją, o filosofinę alegoriją apie savo lemtį apgautį panūdusį žmogų pritaikė holivudiniams veiksmo kino standartams.

7. „ĮKALINTI LAIKE“ (In Time, 2011)

Režisierius Andrew Niccolui labai patinka fantastiniai siužetai. Nuo vieno tokio jis ir pradėjo savo karjerą kine.

Pirmasis jo filmas „Garaka“ (Gattaca) buvo fantastinis filmas apie vienišių, išdrįsusį sukilti prieš sistemą, apsėstą genetinio tobulumo idėjos. Čoa nepakankamai “kilmingas” vaikinas Vincentas Frimenas (tokie ateityje bus vadinami “invalidais”) apsimeta genetinio elito nariu, kad galėtų keliauti į kosmosą korporacijos “Gataka” lėktuvu.

Kai filmas pasirodė 1997-aisiais, jis atrodė, kaip dar viena fantazija apie sunkiai įsivaizduojamus tolimos ateities laikus. Dabar gi šis siužetas atrodo beveik pranašiškas, prieš ketvirtį amžiaus numatęs šiuolaikinius mokslinius eksperimentus.

Dar aktualesnis dabar yra kitas A. Niccolo filmas „Simona“ (S1m0ne, 2002 m.). Dabar, kai aplink tik ir girdime apie dirbtinio intelekto keliamus pavojus, pranašiškai atrodo ir šis filmas, kuris prieš du dešimtmečius pasakė svarų žodį apie kasmet modernėjančius kompiuterinius efektus ir anksčiau neregėtas galimybes vaizduoti virtualią erdvę.

Beje, jau tada sunerimo milžiniškus honorarus gaunančios kino žvaigždės. Garsenybes suprasti nesunku: matyt, netoli ta diena, kai gyvus aktorius išstums jų virtualūs antrininkai, o ilgai gyvavusiai “žvaigždžių sistemai” bus suduotas mirtinas smūgis.

„Simona“ yra piktoka cinizmo nestokojanti Holivudo satyra, kurioje atsibodusiam kęsti kino žvaigždžių kaprizus prodiuseriui ir režisieriui Viktorui Taranskiui (jį suvaidino Alas Pacino) pavyko sukurti virtualią aktorę. Ji nereikalauja didelių honorarų ir nepriekaištingai vykdo bet kokį nurodymą.

Dar vienas A. Niccolo filmas „Įkalinti lauke“ – taip pat fantastinė istorija apie XXI a. pabaigą, kai, anot autorių, pagrindine atsiskaitomąja valiuta taps laikas! Žmonės genetiškai užprogramuoti gyventi tik iki dvidešimt penkerių metų: tada organizmas nustoja senti, bet užtai nuo šio momento už tolimesnį gyvenimą žmonėms reikia susimokėti.

Visa žmonija uoliai dirba vien tam, kad gautų daugiau laiko pasaulyje, kuriame puodelis kavos kainuoja 4 gyvenimo minutes. Čia valdo turtingieji, galintys sau nusipirkti nemirtingumą, o vargšai, net ir lenkdami nugaras sunkiausiuose darbuose kovoja už varganą išlikimą. Už didžiausią vertybę – papildomą laiką – kai kas ryžtasi nusikaltimams.

Skurdžiame gete gyvenantis jaunuolis Vilas (jį suvaidino vis dažniau dainininko amatą į kino žvaigždės karjerą iškeičiantis Justinas Timberlake’as) kartą apkaltinamas žmogžudyste, siekiant pasisavinti kitam žmogui priklausantį laiką. Bėgdamas nuo persekiotojų Vilas pagrobia merginą Silviją. Vyrukas mano, kad ši įkaitė padės jam apsiginti ir įrodyti savo nekaltumą. Kiekvieną minutę rizikuodama gyvybėmis porelė ryžtasi laiko vagystei iš stipriai saugomos saugyklos. (G.J.)

6. „TAPATYBĖ“ (Identity, 2003)

Vis dar nesibaigiantis Holivudo scenaristų streikas, prie kurio aktyviai prisijungė ir aktoriai, neabejotinai turės skaudžių pasekmių visai (ko gero ne tik Amerikos) kino industrijai. Jau turi. Sustabdoma vis daugiau dideles pajamas žadančių projektų, atidėliojamos premjeros filmų, kuriuose vaidina streikuojantys aktoriai. Dėl šios priežasties atšauktas net Venecijos kino festivalio atidarymo filmas.

Vis dažniau apie situaciją pasisakančių streikuojančių aktorių chore neseniai išsiskyrė populiarus aktorius Johnas Cusackas, apkaltinęs didžiąsias Holivudo studijas naudojant nesąžiningas finansines schemas, padedančias slėpti tikrąsias filmų pajamas, kad nereikėtų pelnais dalintis su aktoriais: „Visi Holivudo algoritmai yra skirti studijų pelnui“.

Dar Johnas Cusackas pasisakė ir apie dirbtinį intelektą, dabartinę situaciją amerikiečių kine pavadinęs „laukinio dirbtinio intelekto kapitalizmu“: „Dirbtinis intelektas – tai milžiniška tapatybės vagystė, kriminalinis nusikaltimas“.

Lygiai prieš du dešimtmečius sukurtas režisieriaus Jameso Mangoldo filmas lakonišku pavadinimu „Tapatybė“ – ne apie dirbtinį intelektą, bet apie kitokias jėgas, kurios kėsinasi iš žmogaus atimti svarbiausią jo turtą.

Šį filmą reikėtų dedikuoti visiems fatalistams, šventai tikintiems, kad viskas mūsų gyvenime numatyta iš anksto, o atsitiktinumų tiesiog negali būti. Anot prancūzų rašytojo Anatolio France’o, “atsitiktinumas – tai Dievo autografas, kai jis nenori pasirašyti savo vardu“.

Filme dešimt žmonių patenka į stiprią liūtį ir susiranda prieglobstį atokiame apleistame motelyje. Tačiau ramios nakties nebus. Atvirkščiai, nekviesti svečiai vienas po kito keliaus į tobulesnį pasaulį, o šokiruoti herojai ir žiūrovai ilgai suks galvą ir klaus: už ką?

Panašiai elgiasi žmogus, skaitydamas Agathos Christie apysaką apie dešimt indėniukų. Tokių istorijų autoriams svarbu meistriškai valdyti įtampą ir atsakyti į visus klausimus paskutinę minutę. „Tapatybėje“ šis principas puikiai veikia.

Johnas Cusackas vaidina buvusį teisininką Edą, kuris likimo spąstuose (atsitiktinai?) atsiduria su policininku Samueliu Roudsu (Ray‘us Liotta), jo gabenamu nusikaltėliu Robertu Meinu (Jake‘as Busey), Los Andželo prostitute Peris (Amanda Peet), psichologu daktaru Maliku (Alfredas Molina) sutuoktiniais Džordžu ir Elis Jorkais bei kitais spalvingais personažais.

Atidesni žiūrovai atpažins ne tik chrestomatinę A. Christie siužetinę schemą, bet turėtų sureaguoti ir į prakeikto motelio savininko pavardę – Beitsas. Asociacija su maniaku Normanu Beitsu iš klasikinio Alfredo Hitchcocko šedevro „Psichopatas“ (1960 m.) yra absoliučiai akivaizdi.

Svarbi aplinkybė yra tai, kad motelis pastatytas išniekintų indėnų kapinių žemėje, o tai atveria galimybes panaudoti dar ir mistinius motyvus, pavyzdžiui, ritualinį prakeikimą.

„Tapatybės“ scenaristas Michaelas Cooney nesistengia būti radikaliai originalus, bet panaudoti ir pritaikyti pirmtakų atradimus tikrai moka. Čia jam labai praverčia ankstesnė patirtis, rašant scenarijus trileriams ir siaubo filmams.

Briano Singerio ir Davido Fincherio trilerių mėgėjams filmas turėtų patikti. (G.J.)

5. „PRIEŠAS“ (Enemy, 2013)

„Priešas“ tai metaforų ir alegorijų nestokojanti žmogaus pasąmonės ir vidinių demonų studija. Kanadoje pastatytas filmas vienus nustebins ir sužavės, kitų galbūt nebus iki galo suprastas, bet abejingų tikrai nepaliks. Filmo režisierius kanadietis Denisas Villeneuve garsėja įtempto siužeto psichologiniais trileriais, garsiausi jo kūriniai „Kaliniai“ („Prisoners“) ir „Moteris, kuri dainuoja“ („Incendies“) buvo nominuoti Oskaro apdovanojimams. D. Villeneuve mistinis trileris „Priešas pasakoja apie paprastą vyruką Adamą (akt. Jake‘as Gyllenhaalas), dėstantį istoriją koledže ir gyvenantį įprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Vieną dieną, žiūrėdamas filmą, Adamas ekrane pamato aktorių, kaip du vandens lašai panašų į jį. Vyras pasiryžta surasti savo antrininką ir paaiškėja, kad tarp jų keistų panašumų daugiau, nei atrodė. Netrukus noras pažinti paslaptingąjį aktorių virsta manija ir vyrų gyvenimai persipina.

Tai nėra tas filmas, kurį lengva žiūrėti, suprasti jį taip pat nėra paprasta. Tai – kietas riešutėlis ir, norint jį perkąsti, reikia pasukti galvą. Nors filme veiksmo beveik nėra, režisierius geba meistriškai įtraukti žiūrovus į įvykius ekrane, skatindamas spėlioti, kas bus toliau, kaip istorija baigsis. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi suvokti, ar filmo įvykiai iš tiesų vyksta, ar tai tėra pagrindinio herojaus fantazijos vaisius. Režisierius nepatiekia visko ant sidabrinės lėkštutės, filme netrūksta paslaptingų simbolių ir alegorijų, o pasitelkiant įtaigų garso takelį ir monochromines spalvas kuriama įtampa ir niūri atmosfera.

Filmui pasibaigus, žiūrovas paliekamas su savo mintimis ir įžvalgomis, pabaiga atvira interpretacijoms. Neatskleidžiant per daug, galima pasakyti, jog „Priešas“ yra meistriškai pateikta žmogaus pasąmonės analizė, o patys baisiausi priešai sau dažniausiai būname mes patys. (J.M.)

4. „Lemtis“ (Predestination, 2014)

Broliai australai, Maiklas ir Piteris Spirigai, trumpą Amerikos mokslinės fantastikos rašytojo Roberto A. Heinleino istoriją pavertė pasakojimu apie susinaikinimą, šokinėjantį pirmyn atgal iš vieno dešimtmečio į kitą tarp 1930-ųjų ir 1990-ųjų. Itanas Houkas atlieka laikino agento vaidmenį, kuris pasitelkdamas į smuiko dėklą panašią įrangą ir apmokytas savo viršininko (Nojus Teiloras) keliauja laiku, kad sustabdytų „Šnypščiančiu bombonešiu“ (angl. Fizzle bomber) vadinamą lunatiką teroristą, ketinantį nužudyti 10 tūkst. žmonių susprogdindamas didelę dalį Niujorko. Papildoma jo užduotis – apmokyti naują narį Džoną Do (Sara Snuk), interseksualu gimusį žmogų, kuris būdamas moterimi susilaukė vaiko, o tada pasirinko gyventi kaip vyras.

Broliai Spirigai atliko įspūdingą darbą prikeldami Heinleino istoriją, kurią jis parašė per vieną dieną. Kurdami filmą jie pasirūpino, kad jis būtų pakankamai aiškus ir suprantamas didžiajai auditorijai, tačiau tuo pačiu ir pakankamai sudėtingas bei painus, jog priverstų žiūrovus peržiūrėti jį dar kartą. Kaip bebūtų, pačiame „Lemties“ centre vis dėlto puikuojasi du pagrindinius veikėjus įkūnijančių aktorių Itano Houko ir Saros Snuk pasirodymai, kurie siužeto liniją papildo nuoširdžiu emociniu bagažu. Houkas paskutiniais metais dažnai dalyvaudavo originaliuose ir išskirtiniuose projektuose, todėl jo vardas aktorių sąraše garantuoja, kad filmas tikrai bus vienaip ar kitaip įdomus. Nors šiame filme jis atlieka paprasto ir sąžiningo vyruko vaidmenį, jis lengvai atpažįsta pikantišką istoriją vos ją pamatęs ir veikėjui, kuris lengvai galėjo nugrimzti užmarštyje, suteikia gyvybingumo bei tikroviškumo.

Kapitonas Kolteris Stivensas, prabunda važiuojančiame traukinyje, šalia pirmą kartą matomos merginos. Keisčiausia, kad ji vadina vyrą visiškai kitu vardu ir elgiasi taip, lyg jie būtų pažįstami. Visiškai sutrikęs, Kolteris lange pastebi, kad jo atvaizdas taip pat kitoks, nei turėtų būti. Išsigandęs ir nieko nesuprasdamas, jis blaškos po vagoną, o tuomet traukinys tiesiog sprogsta. Po sprogimo Stevens supranta, kad iš tikrųjų jis gali padėti atskleisti informaciją apie katastrofą ir užkirsti kelią kitoms atakoms, nors praeities ir nebepakeis.

Kapitonas vėl pabunda savo kūne. Paaiškėja, kad jis dalyvauja eksperimente „Išeities Kodas“, kurio metu, vaikinas perkeliamas į svetimo žmogaus, važiuojančio traukiniu kūną likus vos 8 minutėms iki sprogimo. Per tą laiką, Kolteris privalo išsiaiškinti kas ir kur padėjo bombą, pražudžiusią visus traukinio keleivius tam, kad užkirstų kelią kitam sprogdintojo taikiniui – Čikagos centrui.

Taigi, vaikinas vėl ir vėl sugrįžta į nepažįstamojo kūną ir po truputį renka įkalčius, vis iš naujo išgyvendamas traukinio sprogimą. Jaudinanti mokslinės fantastikos drama įtrauks ne tik įtemptu siužetu, bet ir dviejų, atsitiktinai susipažinusių žmonių meilės istorija.

Šį filmą galima apibūdinti kaip išradingą mokslinės fantastikos trilerį su puikiai parašytu scenarijumi. Patiks visiems, kurie mėgsta trumpas, bet puikiai parašytas fantastikos vietas.

 2. „Laiko kilpa” (Looper, 2012)

„Laiko kilpa” – mokslinės fantastikos filmas, pasirodęs 2012 metais. Jį režisavo ir scenarijų kūrė Rianas Johnsonas. Filme vaidmenis atlieka Bruce Willis, Josephas Gordonas-Levittas ir Emily Blunt. Tai mokslinė fantastika, įrodants, jog Holivude visos originalios ir puikios idėjos dar nėra išsemtos. Rian Johnson prisiėmė atsakingą darbą – režisuoti šį filmą. Kukliai finansuojamas mokslinės fantastikos filmas sukėlė daug kalbų žiūrovams ir kritikams

Pasakojama apie 2044 metus, kai kelionės laiku dar nebuvo išrastos, tačiau buvo žmonių, kuriems reikėdavo tiesiog išnykti laike, o šį darbą atlikdavo Laiko kilpos grupuotė.

Joe Simmons yra vienas iš keliautojų laiku komandos, kuris jau ilgą laiką dirbo su nereikalingais žmonėmis ir gaudavo iš to didelę finansinę naudą, tačiau vieną dieną veikėjas susiduria su paskutine savo auka ir supranta, kad ten yra senoji jo paties versija. Dėl šios priežasties žudikas nusprendžia pasitraukti.

Jaunesnysis Joe turi pašalinti vyresnįjį Joe, tačiau situacija pasunkėja, kai bosas atšaukia visus smogikus.

„Laiko kilpa” yra originalus kelionių laiku filmas, kuriame susipina trileris, geras ir sveikas humoras, netgi romantiniai elementai.

 1. „Iliuzionistas“ (The Illusionist, 2006)

Oskaro nominaciją gavęs už geriausią kinomatografiją režisieriaus Neil Burger filmas „The Illuzionist“ jus visiškai įtrauks į tamsų, paslaptingą ir jaudinantį magijos pasaulį.

„Iliuzionistas“ nukelia mus į XX a. pradžią, Austrijos sostinę Vieną. Iliuzionisto Eisenheimo personažas remiasi realiu Vienos magu, kurio sukurti stulbinantys ir magiški pasirodymai užvaldė iškilmingos sostinės aukštuomenę ir didžiąją aristokratijos dalį. Eisenheimo talentas yra vertinamas, mat jo kuriami magiški triukai yra įspūdingi ir niekam neregėti, o gandai apie jį sklinda iš lūpų į lūpas visoje šalyje. Žmonės šventai tikėjo, kad savo neįtikėtiniems fokusams atlikti jis pasitelkia magiją ir burtus.  O į garsaus mago pasirodymus susirenka didžiulės auditorijos žmonių, nes Eisenhemas geba nustebinti net ir visko mačiusią ir išlepusią aukštuomenę.

Filmo herojus talentingas iliuzionistas Eisenheimas, kurį įkūnijo legendinio filmo „Kovos klubas“ žvaigždė Edward Norton – vargšas, dailidės sūnus įkvėptas magijos geba daryti stebuklingus ir netradicinius magijos triukus. Susipažinęs su aukštuomenės mergina Sofija (akt. Jessica Biel) pasineria į slaptą, uždraustą tačiau aistringą dviejų jaunų žmonių glaudžią draugystę. Žinodami, kad jų draugystė yra neišvengiamai pamerkta, pasitelkus Eisenheimo magiškus triukus, jiedu ketina pasprukti. Tačiau nepavykus šiam planui jaunuolių laimė sugriaunama.

Po daugiau nei 15 metų klajojimo po pasaulį, Eisenheimas sugrįžta į Vieną, ten kur prasidėjo istorija. Tačiau situacija sudėtinga. Mago jaunystės meilė Sofija susižadėjusi su arogantišku ir klastingu sosto įpėdiniu Leopoldu (akt. Rufus Sewell). Vieną vakarą garsiojo mago pasirodyme išsiaiškinti iliuzionisto paslaptį siunčiama Sofija. Mergina iš karto pažįsta Eizenhemą. Jausmai atgyja, tačiau Sofija jau pažadėta princui Leopoldui…

Filmo idėja atsikartoja tokiuose vėliau pasirodžiusiuose juostose, kaip „The Prestige“ ir „Houdini“, kur sudėtingos strategijos ir taktikos, žmonės kaip šachmatų figūros, aukojamos vienam tikslui, magija tampa tikslo siekimo instrumentas. Mirtis – kaip efektingas fokusas, kaip laiptelis į viršūnę. O viršūnė – kiekvienam sava. Ir tik ją pasiekus kiekvienas įrodys sau, kas jis – meistras ar tik negyva kanarėlė.

Gediminas Jankauskas, Žymantė Guogaitė, Justina Markuckytė