Kai kurios kino juostos pasižymi giliu gebėjimu perteikti daugybę sudėtingų žmogaus patirčių. Viena iš nuolat pasikartojančių temų, kuri buvo kruopščiai nagrinėjama per visą kino istoriją, yra vienatvės tema. Nuo širdį veriančių dramų iki apmąstymus skatinančių pasakojimų – filmai apie šias emocijas gilinasi į žmogaus psichiką, suteikdami mums veidrodį, kuriame galime apmąstyti savo atskirties jausmą vis labiau tarpusavį susietame pasaulyje.
Vienatvės ir atskirties temas gvildenantys filmai, žvelgiantys į juos per žavingą kino objektyvą, yra gilūs žmogaus būsenos apmąstymai. Nesvarbu, ar juose nagrinėjama asmeninė introspekcija, visuomenės atskirtis, ar emocinis uždarumo poveikis, šie filmai suteikia žiūrovams erdvę susidurti su savo vidiniu pažeidžiamumu ir užjausti ekrano veikėjus. Pasinerdami į šiuos pasakojimus, prisimename tikrų ryšių svarbą pasaulyje, kuris dažnai pastaruoju metu atrodo dingęs. Įsitraukę į šiuos filmus, geriau suprantame gilų vienatvės ir atskirties poveikį ir galbūt savo ruožtu įžiebiame empatijos ir ryšio kibirkštį savo gyvenime.
10. „Vienišas vyras“ (A Single Man, 2009)
„Vienišas vyras“ – žinomų Holivudo aktorių rinkinys, kupinas dramos, jausmingų išgyvenimų bei asmeninių atradimų. Istoriją pasakoja George‘as (akt. Colin Firth) – vienišas vyras. Kodėl vienišas? Galbūt dėl to, kad nevedęs, o galbūt todėl, kad netradicinės orientacijos. Ši frazė minima tik kartą. Su pakeltu antakiu. Jis vis dar gedi prieš aštuonis mėnesius mirusio mylimojo, jaučiasi tuščias, vienišas, nelaimingas.
Vienintelė jo draugė – alkoholikė moteris vardu Charley (akt. Julianne Moore). Colin Firth – nepaprasto talento aktorius, sugebantis atskleisti bet kokio personažo vidinį pasaulį. Ar tai emocionalus asmuo, ar žmogus, kurio veidas yra tuščias ir nieko nesakantis (kaip šios juostos veikėjo) – vyras užduotį atliekama nepriekaištingai ir įtikinamai, nepalikdamas nė vieno abejingo.
Tai istorija apie širdgėlą, gyvenimo prasmės ieškojimus bei pavojingą įstrigimą praeities šešėliuose, kurie palengva iš žmogaus išsurbia paskutinius gyvybės lašus, palikdami tik tuščią, bejausmį kevalą. Kamuojami dėl ateities nežinomybės veikėjai pasineria į vidinę savidestrukciją, atsiremdami tik vienas į kitą, neturėdami daugiau nieko šalia.
Tai juosta, sukurta pagal rašytojo Christopher‘io Isherwood‘o 1964-ųjų metų romaną, pasakojanti vienos dienos įvykius apie britą, praradusį vienintelį gerą dalyką savo gyvenime ir nebegalintį sugrįšti į skaudžią realybę. Tai tikrai vertas dėmesio, vizualiai sudėtingas, melancholija dvelkiantis filmas, skatinantis asmenybės augimą, tobulėjimą bei padeda labiau suvokti gyvenimo kompleksiškumą.
9. „Prarastasis“ (Cast Away, 2000)
Roberto Zemeckio filmuose aktorius Tomas Hanksas vaidino tris kartus. Šešiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, pagrindinį vaidmenį, adaptuotą scenarijų, montažą bei vizualinius efektus) apdovanotas filmas „Forestas Gampas (1994) buvo milijonus žmonių visame pasaulyje sujaudinusi amerikietiško Jonelio kvailelio istorija. Dar vienas Roberto Zemeckio ir Tomo Hankso filmas „Svajonių traukinys“ (The Polar Express, 2004) skirtas tradicinei Kalėdų stebuklo tematikai. Panašių filmų Amerikoje kuriama kasmet, tačiau „Svajonių traukinys“ iš visų jų skiriasi tuo, kad tai pagal modernias technologijas animuotas filmas, kuriame į pasakų šalį kažkur Šiaurės ašigalyje vežančio poliarinio ekspreso konduktorius nuostabiai panašus į Tomą Hanksą.
Dar kartą režisierius ir aktorius susitiko filmuodami dramą „Prarastasis“, kurios siužetas susišaukia su klasikine istorija apie Robinzoną Kruzą.
Tarptautinių pervežimų agentūros “Federal Express” inspektorius Čakas Nolanas (Tomas Hanksas) gyvenime kaip ir visi veiklūs žmonės vadovaujasi principu “Laikas – pinigai”. Jam svarbiausia, kad jo kontroliuojamas siuntinys kuo greičiau pasiektų adresatą. Čakas yra tikras savo darbo fanatikas, kuris be menkiausios abejonės aukoja asmeninį gyvenimą vardan pareigos. Žinoma, jo draugei Keli (Helen Hunt) toks pedantiškumas ne itin patinka, nes ji retai mato mylimąjį namuose. Vos grįžęs iš vieno miesto, Čakas skuba į kitą. Ir tą lemtingąjį vakarą jis kaip visada sėdo į lėktuvą, ketindamas kitą rytą būti Malaizijos oro uoste. Tačiau kelionės metu prasideda didžiulė audra, lėktuvas patiria siaubingą katastrofą ir prasmenga vandenyno bangose.
O ryte Čakas atsiduria ant negyvenamos salos kranto. Taip jis tampa tikru Robinzonu ir mokosi gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Iš buvusio gyvenimo jam liko tik mažas pakabukas su Kelės nuotrauka. Panašiomis aplinkybėmis atsidūręs negyvenamoje saloje Danielio Dafoe klasikinio romano herojus Robinzonas Kruzas neilgai buvo vienas: jis susitiko ištikimą draugą Penktadienį. Čako gyvenime taip pat atsiranda draugas. Tik nė už ką neįspėsite, kas tai…
Premjeros išvakarėse Robertas Zemeckis sakė: „Žmonės nori tiksliai žinoti, ką jie pamatys kine, anksčiau nei pažiūrės patį filmą. Makdonaldsas fantastiškai populiarus visame pasaulyje būtent todėl, kad jo valgiaraštyje nebūna siurprizų, ir jūs visada žinote, ką ten valgysite“.
Tai buvo pasakyta anksčiau, negu įsivyravo visai priešinga nuomonė, kad žiūrovui nereikia nieko spoilinti apie filmo siužetą, nes tada neva nebus įdomu žiūrėti. Dar visai neseniai iš tokios nuomonės būtų paprasčiausia pasijuokta. Fenomenali „Titaniko“ (1996) sėkmė viso pasaulio ekranuose yra puikus įrodymas, kad šio filmo žiūrovų tarpe tikrai nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie garsią XX a., keleivinio laivo žūtį.
Svarbiausių paslapčių nuo žiūrovų „Prarastojo“ autoriai nė neketina slėpti. Tai, kad pagrindinis herojus atsiduria negyvenamoje saloje, paaiškėja gana anksti. Bet kaip tik nuo šio momento prasideda įtampa ir atomazgos laukimas, nes panašiais atvejais žiūrovą labiausiai domina išlikimo istorija. (Gediminas Jankauskas)
8. „Mėnulis“ (Moon, 2009)
Kosmoso erdvė yra ta aplinka, kur labiausiai išryškėja žmogaus charakteris, psichologinė sveikata ir sugebėjimai adaptuotis ekstremaliose sąlygose. Keletas pastaruoju metu sukurtų kosminės tematikos filmų kaip tik šį fenomeną ir nagrinėja. Septyniais Oskarais apdovanota „Gravitacija“ (2013, rež. Alfonso Cuarónas) tuoj po premjeros buvo praminta kinematografine metafora, puikiai perteikiančia erdvėje pasimetusio ir nuo kitų izoliuoto žmogaus savijautą.
Panašu, kad „Gravitacija“ atvėrė fantastiniam kinui visai naują perspektyvą. Jei anksčiau tokių filmų autoriai svaigo nuo žmogaus intelekto pagimdytų kosminių technologijų, tai dabar atėjo šio proceso pasekmių suvokimo metas. Panašų kontekstą plėtojo ir Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014), kosminius pavojus susiejęs su apokaliptiniu netolimos ateities peizažu, kai dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė bus taip nustekenta, kad žmonių lauks siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Nepaisant gana pesimistinio fono, filme visgi skamba gana optimistiškas teiginys: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“.
Vadinasi, gelbėtis turime patys. Apie tai bylojo režisieriaus Ridley Scotto fantastinis filmas „Marsietis“ (Marsietis, 2015). Po kosminės tematikos „Prometėjaus“ (2012) režisierius ekranizavo garsią Andy Weiro knygą „Marsietis“, kurią galime paskaityti ir lietuviškai. Kurdamas „Marsietį“ režisierius bendradarbiavo su NASA, todėl filme gausu realios kosmoso tyrinėtojų patirties. Įspūdingo pasakojimo centre atsidūrė ambicingą NASA misiją Marse, kurią nutraukia galinga kosminė audra, todėl astronautų įgula nedelsiant evakuojama į Žemę. Deja nuo įgulos atsiskyręs astronautas Markas Votnis (Mattas Damonas) pasilieka Raudonojoje planetoje, o ekspedicijos vadovams tenka pranešti liūdną žinią, kad Votnis žuvo. Bet vyrukas liko gyvas ir net prisitaikė prie atšiaurių klimato sąlygų, belaukdamas, kol kolegos skrupulingai realizavo jo gelbėjimo operaciją (ji vaizduojama laikantis tradicinių amerikietiško kino kanonų). Sakoma, kad dabar NASA rekomenduoja visiems astronautams Andy Weiro knygą kaip išlikimo vadovėlį.
Nors „Marsietyje“ yra daug personažų, svarbiausi filmo įvykiai koncentruojami į kosminio vienišiaus išlikimo odisėją. Panašiu monofilmu galima vadinti ir dar vieną fantastinę dramą „Mėnulis“ (Moon, 2009), kurią realizavo garsaus roko dainininko Davido Bowie sūnus Duncanas Jonesas.
Filmas neišvengiamai gimdo asociacijas su Stanley Kubricko šedevru „2001-ųjų kosminė odisėja“: joje svarbiausias konfliktas vyko tarp astronauto ir kosminį skrydį valdančio kompiuterio, kurio dirbtinis intelektas tapo nebevaldomas.
Duncano Joneso „Mėnulyje“ vienišas astronautas Semas Belas (Samas Rockwellas) jau trečius metus vykdo korporacijos Lunar Industries misiją ir darbuojasi ekspedicijoje Mėnulyje, kur gaminama švari energija Žemei. Jis skaičiuoja paskutines dvi savaites, kai galės grįžti atgal, apkabinti mylimą žmoną ir pabučiuoti dukrelę. Artimiausiu astronauto draugu visos jo misijos metu buvo kalbantis ir kosminės bazės kompiuterinę sistemą kontroliuojantis robotas Gertis, kalbantis švelniu Kevino Spacey balsu. Artėjant suplanuotam skrydžiui namo, Semą ima kamuoti alinantys galvos skausmai bei haliucinacijos. Vieno tokio migrenos priepuolio metu jis padaro avariją. Sąmonę atgavusį ir iš miego prabudusį astronautą apstulbina netikėtas susitikimas su jaunesniuoju Semu Belu.
Šioje vietoje prasideda asociacijos su Andrejaus Tarkovskio kino šedevru „Soliaris“ (1972), vėliau atsiras „Bėgančio skustuvų ašmenimis“ ir net „Matricos“ motyvai. Kitaip turbūt ir negalėjo būti. Komentuodamas savo debiutinį „Mėnulį“ režisierius pasakojo, kaip tėvo pamokytas vakarais skaitydavo fantastinius George‘o Orwello, Philipo K. Dicko ir Jameso Ballardo romanus.
Sėkmingai „Mėnuliu“ pradėjęs kinematografinę karjerą Duncanas Jones ir toliau lieka ištikimas fantastinei tematikai: trileryje „Išeities kodas“ (Source Code, 2011) persipina trys vis dažniau kine pasitaikančios temos – tarptautinis terorizmas, kelionės laike ir žmonių persikūnijimas, filme „Nebylys“ (Mute, 2018) kriminalinis veiksmas plėtojasi 2052-aisiais futuristiniame Berlyne, o dabar kuriamas filmas Rogue Trooper bus komikso ekranizacija ir pasakos apie ateities pasaulio genetiškai modifikuotus superkarius. (Gediminas Jankauskas)
7. „Švyturys“ (The Lighthouse, 2019)
Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pirmą kartą Lietuvoje parodytas filmas „Švyturys“ imponuoja vien tuo, kad pagrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę. Dėl Willemo Dafoe ir anksčiau jokių klausimų nekilo. Pakanka prisiminti jo virtuozišką vaidybą Martino Scorsese‘s „Paskutiniame Kristaus gundyme“ arba jo Vincentą Van Goghą („Prie amžinybės vartų“, 2018 m.). Kas kita – jaunasis Robertas Pattinsonas, dabar vis atkakliau kovojantis su „Sutemų“ sagos jam primesto romantiško vampyro amplua.
„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.
„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.
Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).
Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.
Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.
„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.
Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.
Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.
Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai… (Gediminas Jankauskas)
6. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (Blade Runner 2049, 2017)
Sveiki atvykę į 2049 metus, kur po pasaulio sunaikinimo žmonija laikosi už siūlo galo. Pilnuose griuvėsių miestuose, kurie nyksta tiesiog akyse, bruzda žmonės neturėdami žalio supratimo koks kadaise buvo jų dabar gyvenamas pasaulis.
Nors technologijoms suteikus galimybes žmogus žengė didžiulius žingsnius, daugelis sakytų, kad nueita buvo per toli, nes, pavyzdžiui, 21-ame amžiuje sukūrus dirbtinius humanoidus vergauti kolonijose už žemės ribų, cituojama: „Kiekviena civilizacija buvo pastatyta ant vienkartinės darbo jėgos nugaros“. Šie humanoidai yra vadinami „replikantais“, ir bet kuris iš jų turėdamas nors lašelį žmogiškosios nuovokos pradeda maištauti, pabėga iš kolonijų ir grįžta į žemę, tačiau visa tai vyko dar 2019 metais. Situacija, žinoma, bus pasikeitus nuo tada?
Režisieriaus Denio Vilenueno tęsinys „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ į ekranus atkeliauja praėjus 30-čiai metų po šio filmo pirmtako išleisto 1982 metais kur Rikas Dekardas, vaidinamas Harisono Fordo, 2019 metais Los Andžele pareigūnas specializuojantis replikantų naikinime, priklausė „Bėgantiesiems skustuvo ašmenimis“ grupei. Visą veiksmą pradedame stebėti kartu su biologiškai konstruotu žmogumi vardu Kėjus, kuris yra užsidirba iš replikantų medžioklės. Policininkas atranda ilgai slėptą paslaptį, kuri gali potencialiai sunaikinti jau ir taip trapią jų visuomenės struktūrą – nėščio replikanto kūną kas turėtų būti fiziškai neįmanoma. Siekdamas išsiaiškinti kas už to slypi, K išsiruošia į kelionę ne tik surasti buvusį LAPD (Los Andželo Policijos Departamento) pareigūną Dekardą, dingusį jau 30 metų, bet taip pat atrasti ir patį save.
Kino pasakojimas trunka beveik 3 valandas. „Bėgantis skustuvo ašmenims 2049“ atrodo tarsi natūralus originalaus filmo pratęsimas nei tingus perpasakojimas, kas yra bonusas palyginus su kai kuriais populiariais 80-ųjų filmų perdarymais. Vizualiai „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ tiesiog pribloškia – tai vienas geriausių filmo aspektų.
Tamsi, purvina aplinka suteikia filmui taip trokštamą neo-noir atmosferą. Los Andželo gatvėse vaizduojamos scenos perteikia miesto nykimą, o naudojamos neoninės hologramos yra tarsi kontrastas prieš šią nutriušusią aplinką. Kinematografiškai scenos buvo puikiai nufilmuotos, suteikdamos žiūrovams stiprius pojūčius. Estetiškai kalbant, filmas nusipelno visų galimų taškų. (Martyna Šalčiūtė)
5. „Čiongčingo ekspresas“ (Chungking Express, 1994)
Vieną vasarą Kalifornijos universitete Quentinas Tarantino pristatė filmo „Čiongčingo ekspresas“ peržiūrą ir prisipažino, kad žiūrėdamas filmą „tiesiog pradėjau verkti“. Jis sakė, kad verkė ne dėl to, kad filmas buvo liūdnas, o dėl to, kad „tiesiog esu toks laimingas, taip myliu šį filmą“.
Tai filmas, kuris jums patiks, jei mylite patį filmą, o ne jo paviršinius aspektus, tokius kaip istorija ir žvaigždės. Tai nėra filmas paprastiems žiūrovams, ir jis gali neatskleisti visų savo paslapčių iš pirmo karto, tačiau jis skelbia, kad Honkonge gyvenantis režisierius Wong Kar-Wai yra Jean-Luc Godard’o tradicijų kino kūrėjas.
Jam labiau rūpi ne pati istorija, o jos medžiaga, ir jis tai įrodo pasakodamas dvi panašias istorijas, neturinčias jokio akivaizdaus ryšio. Istorijų veiksmas vyksta Honkongo greito maisto restoranų, prekybos centrų, naktinių klubų, betoninių aikščių ir popkultūros pasaulyje (viena jo herojė dėvi šviesų peruką ir tamsius akinius, o kita atrodo priklausoma nuo grupės „Mamas and the Papas“ dainos „California Dreamin“). Jo vaizdai ritmingai keičia įprastą kino juostą, vaizdo įrašą ir pikseliuotus vaizdus, dažnai sulėtintai, tarsi patys jo personažų gyvenimai grėstų subyrėti į medijų žaliavą.
Jei esate atidūs stiliui, jei galvojate apie tai, ką daro Wongas, „Čiongčingo ekspresas“ veikia. Jei bandote sekti siužetą, tikriausiai pasijausite nusivylę. Filmo pradžioje susipažįstame su policininku He Qiwu (akt. Takeshi Kaneshiro), kuris klajoja po naktinį miestą, vienišas ir prislėgtas, ilgėdamasis jį palikusios merginos. Jis duoda sau 30 dienų susirasti kitą merginą ir skaičiuoja laiką pagal ananasų skardinių galiojimo laiką. Į jo gyvenimą ateina nauja moteris: moteris su peruku (akt. Brigita Chin-Hsia Lin), kuri dalyvauja narkotikų sandėriuose.
Tikimės, kad jų santykiai plėtosis įprastais kriminalinio filmo būdais, bet vietoj to filmas keičia istoriją ir pristato naują porą. Pirmasis policininkas lankosi greito maisto bare, kur pastebi patrauklią padavėją (akt. Faye Wang), bet ji įsižiūrėjusi kitą policininką, kuris lankosi tame pačiame restorane (akt. Tony Chiu-Wai Leung). Jis jos beveik nepastebi, tačiau ji gauna jo buto raktus ir apsigyvena jame, kai jo ten nėra viską valo, perdažo, net pakeičia jo konservų etiketes.
Abi šios istorijos apie atsiskyrimą, vienatvę ir buvimą vienam didžiuliame mieste nufilmuotos muzikinio vaizdo klipo stiliumi, kuriame šiek tiek Godard’o (ženklai, šūkiai, popmuzika) ir šiek tiek Cassaveteso (improvizuoti dialogai ir situacijos). Tai, kas nutinka veikėjui, iš tiesų nėra svarbiausia, filmas pasakoja apie jo keliones, o ne apie kelionės tikslą. Gali būti, kad juos visus į neviltį, o gal net prie beprotybės slenksčio privedė dirbtinis gyvenimas, kuriame bet kokia autentiška patirtis atrodo nutolusi.
Daugelis dabartinių jaunų kino žiūrovų, kuriuos „maitina“ tik siauras pasirinkimas, nėra tokie smalsūs ir išprusę, todėl „Čiongčingo ekspresas“ juos gali tiesiog sugluminti, o ne sukelti iššūkį. Bet kokiu atveju reikia pasakyti, kad toks filmas – tai patirtis, išbandymas smegenims: jis jums patinka dėl to, ką žinote apie kiną, o ne dėl to, ką jis žino apie gyvenimą.
4. „Persona“ (Persona, 1966)
Vieną brandžiausių švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano šedevrų „Persona“ oficialiai didžiuosiuose ekranuose pamatėme tik 2018-aisiais metais režisieriaus šimtųjų gimimo metinių proga Vilniaus „Skalvijos“ kino centro „Kino klasikos vakarų“ cikle (paskui dar buvo keli šio filmo seansai Kauno „Romuvoje“). .
Scenarijų šiam filmui I. Bergmanas pradėjo rašyti ligoninėje gydydamasis pneumoniją. Režisierius būsimą filmą pavadino „Persona“, o tai lotynų kalboje reiškia kaukę, kurią dėvėdavo aktoriai antikos laikais.
Šį lotynišką terminą garsus psichoanalitikas Carlas Jungas taip pat naudojo tais atvejais, kai apibudindavo savo pacientus, norinčius nuo aplinkinių paslėpti tikrąjį save.
Dvi svarbiausias aktores režisieriui filmui surasti nebuvo labai sudėtinga. Režisierius sakėsi nuo pradžių žinojęs kad Almos vaidmenį kurs jo mūza tada tapusi aktorė Bibi Andersson: ją režisierius gerai pažinojo iš spektaklių ir ankstesnių filmų. O norvegų aktorę Liv Ullmann jis anksčiau nebuvo sutikęs, tik matė nuotraukoje ir tada pagalvojo, jog ji kažkuo panaši į Bibi Andersson. Ši aplinkybė pasirodė esanti nepaprastai svarbi, nes „Persona“ yra istorija apie dvi jaunas moteris, kurios pradžioje yra visiškos priešingybės, tačiau keistas tarpusavio bendravimas (jei bendravimu galima pavadinti situaciją, kai vienas ištisai kalba, o kitas visą laiką tyli) vis labiau šias vienišes suartina, kol vienoje scenoje abiejų aktorių veidai susilieja į vieną.
Filmas buvo nufilmuotas Forės saloje prie Gotlando, kurioje režisierius susuko dar septynis savo filmus, o vėliau joje ir apsigyveno. Skurdus, akmenuotas, Baltijos jūros apsuptos salos peizažas, yra dažnai interpretuojamas kaip filmo veikėjų vidinių būsenų atspindys.
Veiksmo vieta – nuošalus kotedžas prie jūros, kuriame susitinka aktorė Elizabet Fogler (Ullmann) ir neurologinės klinikos medicinos seselė Alma (Andersson). Elizabet čia atsidūrė todėl, kad išgyvena stiprią nervinę krizę. Ji dėl nesuprantamų priežasčių nustojo kalbėti vieno spektaklio metu. Dabar dažnai ją palatoje lankanti Alma turi surasti šio sąmoningo atsiribojimo nuo realybės priežastį, kad psichologai galėtų moteriai padėti.
Septintajame dešimtmetyje kine buvo labai aktuali artimiausių žmonių susvetimėjimo tema. Dažniausiai šią temą filmuose nagrinėjo italų kino režisierius Michelangelo Antonioni, už tai net pavadintas „nekomunikabilumo poetu“. Jo filmai „Nuotykis“ (1960), „Naktis“ (1961) ir „Užtemimas“ (1962) net sudarė nuoseklią trilogiją, kurios herojai buvo pasmerkti nesusikalbėjimui, tarsi būtų buvę skirtingų planetų gyventojai.
Savo „vienatvės trilogiją“ sukūrė ir I. Bergmanas. Ją sudaro filmai „Kaip veidrodyje“, „Komunija“ ir „Tylėjimas“ (1961-1963). Visi skirti svarbiausiems būties klausimams – Dievo egzistavimo problemai ir gyvenimo prasmės suvokimui.
Pastarajai problemai skirta ir „Persona“. Švedų kritikas Mauritzas Edströmas šį filmą pavadino ta riba, už kurios kalba suyra, vaizdai dyla, o realybė pradingsta. Šis filmas tarsi išpažintis, kaip nevilties šauksmas ar bandymas priešintis tamsai ir tylėjimui. (Gediminas Jankauskas)
3. „Ji“ (Her, 2013)
„Oskaru“ už „Geriausią originalų scenarijų“ apdovanota mokslinės fantastikos drama, kurioje mokslinė fantastika įtikimai žmoniška ir dirbtinio intelekto idėja nušviečiama kiek kitokiomis spalvomis. Spike Jonze, kuris parašė scenarijų ir režisavo filmą, teigia, jog filmas yra apie „ryšio sukūrimą su kažkuo kitu, ne tik pačiu savimi“.
Retro stiliumi dvelkiančioje netolimoje ateityje Teodoras (Joaquin Phoenix) išgyvena skyrybas su savo ilgamete žmona Katerina (Rooney Mara). Uždaro būdo, jautraus, dėl skyrybų besisielojančio vyro gyvenimas – gana įzoliuotas: jis rašo laiškus kitų žmonių artimiesiems ar mylimiesiems, darbe bendrauja su vienu kolega Paulu (Chris Prat), kartais leidžia laiką su savo kaimynais Eimi (Amy Adams) ir Čarlzu (Matt Letcher). Laikais, kai technologijos valdomos žodžiu, Teodoras žaisdamas video žaidimus ir gyvendamas ta pačia rutina tiesiog egzistuoja. Viskas pasikeičia, kai jis nusprendžia įsigyti kompiuterio operacinę sistemą, kuri kaip teigiama atstoja „tikrą žmogaus sąmonę“. Kompiuterinė sistema, save pasivadinusi Samanta, (Scarlet Johanson balsas) pasirodo esanti toli gražu ne Apple programa Siri. Samanta atrasdama save, kartu keičia ir Teodoro gyvenimą.
Istorija apie intymumą ir buvimą žmogumi laikotarpiu, kai technologijos bet kokį tarpusavio kontaktą padaro kiek įmanoma operatyvesnį, bet kartu ir visiškai šaltą. Kita vertus, filmo režisierius teigia, jog filmas savo esme nėra pareiškimas apie įtinklintos visuomenės poveikį žmonių bendravimui ar technologinės pažangos neigiamą pusę: „Filmas apie meilę, apie troškimą užmegsti ryšį, bet kartu dalykus žmogaus viduje, gąsdinančius ir neleidžiančius mums to ryšio atrasti“. Savo ruožtu technologizuota visuomenė tai tik aplinka, erdvė ar terpė, kurioje egzistuoja tiek filmo herojai, tiek dabartinė žmonija.
Vizualiai filme vyrauja švelnūs tonai ir pedantiškas dėmesys detalėms. Nuo futuristinio Losandželo miesto architektūros iki namų interjero dizaino viskas idealiai tvarkinga, savo vietose ir susideda į gan neišsišokančią aplinką, kurioje svarbūs ir ryškūs tampa tik veikėjų charakterių virsmai. „Arcade fire“ garso takelis kuria užburiančią melancholiją ir realistiškumo jausmą; žiūrint filmą labai lengva įsijausti ir asmeniškai patirti veikėjų transliuojamas emocijas, kai tuo tarpu logiškai patikėti, jog tokie santykiai gali egzistuoti – tikrai sunku. (Greta Rozenbergaitė)
2. „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver, 1976)
Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas (Robertas De Niro) dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai.
Kai „Taksi vairuotojas“ Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, Roberto De Noro trofėjų lentynoje jau puikavosi jo pirmasis Oskaras (už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Krikštatėvis 2“).
Martinas Scorsese ir De Niro susidomėjo Paulo Schraderio scenarijumi „Taksi vairuotojas“ gerokai anksčiau. Pradžioje scenaristas norėjo, kad jo veikalą ekranizuotų režisierius Brianas De Palma, bet šiam labiau patiko kita P. Schraderio istoriją, kurią De Palma pavertė siaubo trileriu „Pamišimas“ (angl. Obsession, 1976). Kitiems prodiuseriams, kurie tarsi blynus kepė avantiūrines komedijas „Taksi vairuotojo“ paranoiška istorija nepasirodė tinkama medžiaga, todėl apsukęs nedidelį ratą scenarijus atsidūrė Scorsese‘s ir De Niro rankose.
Kino kritikai pagrindinę filmą temą pavadino „vienatvės kvintesencija“, o pats scenaristas Trevisą Biklą charakterizavo rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o žodžiais – „Dievo užmirštas žmogus“. Tiksliau nepasakysi!
Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisui iš tikrųjų svetimas šis pasaulis, kurį jis ilgai stebi, bet paskui imasi ryžtingų veiksmų, kad ką nors pakeistų.
Trevisas savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Kai Trevis susipažįsta su šio politiko štabe dirbančia mergina Betse (Cybill Shepherd) ir iš arti pamato rinkimų virtuvėje vyraujančius santykius bei cinišką požiūrį į manipuliacijas žmonėmis, vaikino ryžtas tik sustiprėja.
Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų. Nepilnametę Airisę suvaidinusiai Jodie Foster tada buvo trylika, bet TV filmuose bei serialuose ji filmavosi nuo septynerių metų ir net ryškiai pasirodė ankstesniame M. Scorsese‘s filme „Alisa čia nebegyvena“ (angl. Alice Doesn’t Live Here Anymore, 1974). Finalinę mergaitės išlaisvinimo operaciją galima drąsiai vadinti viena kruviniausių scenų pasauliniame kine. Ją žiūrėdami žiūrovai drauge su pamišusiu herojumi panardinami į tikrą pragarą.
Komentuodamas išprotėjusio taksisto portretą režisierius sakė: „Trevisas iš tikrųjų yra apsėstas gerų ketinimų, jis tiki, kad elgiasi teisingai ir jaučiasi esąs panašus į Šv. Paulių. Jis nori apsivalyti savo gyvenimą, mintis ir sielą. Jį net galima pavadinti dvasingu žmogumi, ta prasme, kaip dvasingu galima pavadinti Charlesą Mansoną, nors toks dvasingumas neturi nieko pozityvaus. Panaši dvasios galia tarnauja tik blogiems darbams. Reikia būti ypatingai drąsiam, kad prisipažintum turįs tokių jausmų, o po to duotum jiems valią. Manau, kad tai yra filmo raktas“.
Nors filmo biudžetas buvo nedidelis, tenka pripažinti, kad autoriai labai pasistengė, kad lėšų stygių kompensuotų tokiais atvejais labai svarbi talento bei išradingumo kombinacija. Vienoje scenoje nusifilmavo pats režisierius – jis suvaidino keistą psichą, kuris taksi automobilyje vairuotojui rodo apšviestą miegamojo langą, už kurio jo žmona vakaroja su meilužiu, ir pasakoja kaip norėtų abu sugulovus nubausti. Tai dar vienas „Bremerio tipo“ personažas, kurį stebėdamas aiškiai suvoki, kad su juo naktinėse gatvėse geriau nesusidurti. Ši ir panaši scena dvelkia labai tiksliai pagauta siaubo atmosfera, kurioje murdosi totalios nemigos išvargintas žmogus – psichologai tokią būseną vadina „pelėdos efektu“.
„Taksi vairuotojas“ yra vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą. Bet panašių asociacijų, regis, filmo autoriai vengia, todėl baigia savo filmą ne triumfuojančio gėrio pergale: dviprasmiškas finalas visai neprimena tamsos karalystę nugalėjusio šviesos triumfo. (Gediminas Jankauskas)
1. „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003)
Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu.
Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose. Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė.
Dviem vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo. Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. Bet jie abu Tokijuje apsistoję tik trumpam.
„Pasiklydę vertime“ – režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų. Tai komiški epizodai iš japoniškų – amerikietiškų papročių, tradicijų ir įpročių radikalių skirtumų, jaudinančios romantiškos scenos, puiki muzika, scenarijuje nenumatytos improvizacijos ir žodžiais neaprašoma aktorių vaidyba.
