ĮSPĖJIMAS: Šis straipsnis neskirtas jaunesniems kaip 18 metų amžiaus skaitytojams.
Per daugelį metų, vieni ar kiti kino kūrėjai vis bando sulaužyti taisykles bei standartus ir sukurti ką nors naujo, išskirtinio ir nematyto. Yra tokių filmų, kuriuos žiūrėdamas kino teatre jautiesi šiek tiek nejaukiai. Visgi tai puikūs meniniai filmai, sukurti garsių kino kūrėjų, sugebantys įtraukti, sudominti ar šokiruoti.
Kino industrija kaskart stengiasi išrasti vis kažką naujo, kad galėtų užkariauti žiūrovą. Kartais jiems tai puikiai pavyksta padaryti ir žiūrovas apsidžiaugia pamatęs puikų siaubo filmą, tačiau pasitaiko atvejų kuomet režisieriai peržengia visas moralės normas ir sukuria tokius saiubo filmus, kurie susilaukia begalės diskusijų bei pasipiktinimo. Tad susipažinkite su sąrašu išties įspūdingų kūrinių bei jų istorijomis ir patys nuspręskite ar buvo peržengtos jūsų asmeninės ribos.
10. „KRISTAUS KANČIA“ (The Passion of the Christ, 2004)
Seniai neturėjome filmo, kuris būtų taip supriešinęs žmones ir išprovokavęs tiek garsių skandalų, kaip tai atsitiko, „Kristaus kančiai“ pasirodžius pasaulio ekranuose. Jeigu dėl Larso von Triero filmų iki užkimimo ginčijosi tik palyginti negausus kinomanų būrys, tai šį Melo Gibsono režisuotą kūrinį komentavo visi: ateistai ir religiniai fanatikai, katalikai ir protestantai, stačiatikiai ir bedieviai, žydai ir antisemitai, istorikai ir kultūrologai, tikri kino gurmanai ir retai į kiną vaikščiojantys žmonės. Vieni garsiai reiškė susižavėjimą ir kalbėjo apie seanso metu patirtą katarsį, kiti svaidėsi prakeiksmų žaibais. Vieni ragino filmą rodyti bet kokios tautybės ir tikėjimo žmonėms, kiti kryžium gulė už tai, kad ši erezija būtų kuo greičiau uždrausta.
Dar prieš premjerą pasklido gandai, kad filmas bus ryškiai antisemitinis, nes autoriai kaltina žydus nužudžius mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Nors tokią ydingą nuomonę beveik prieš daugiau nei penkis dešimtmečius paneigė oficialusis Vatikanas, faktai lieka faktais: Kristaus laikais Judėjoje tikrai gyveno žydai. Žinoma, galima teigti, kad Išganytoją nukankino Romos imperijos valdžia, bet kas tada aikštėje šaukė Pilotui: „Nukryžiuok jį“?.. Ir kas Pilotą ragino pasigailėti ne Kristų, o plėšiką Barabą?
Seniai žinoma, kad iš visų istorinių asmenybių daugiausiai kartų ekrane buvo pasirodęs Kristus. Bet dauguma filmų apie jį nenukrypdavo nuo biblijinių kanonų ir buvo tik pedantiškai atliktos (ir dėl to nuobodžios) keturių evangelijų iliustracijos. Skandalai lydėjo tik Luiso Buñuelio „Aukso amžių“ (1930), kuriame Kristus buvo susietas su… markizu De Sade‘u, Piero Paolo Pasolinio „Evangeliją pagal Matą“ (1964), kuriame Kristus buvo panašus į hipį-marksistą ir Martino Scorsese‘s „Paskutinį Kristaus gundymą“ (1987), kuriame nukryžiuotas Kristus suabejojo, ar iš tikrųjų vertą atiduoti savo gyvybę už abstrakčios žmonijos nuodėmių atpirkimą.
Melo Gibsono „Kristaus kančia“ vengia panašių sensacingų asociacijų. O šokiruoja visų pirma tuo, kad labai natūralistiškai perteikia fizines Kristaus kančias kelyje į Golgotą. Pirmasis šio filmo recenzentas popiežius Jonas Paulius II pasakė, kad „viskas taip ir buvo”. Sunku tokiai nuomonei pritarti, nes evangelijose apie fizines Kristaus kančias terasime keletą sausų eilučių. O filme tam skiriama daugiau nei valanda ir visos modernaus kino priemonės. Efektas iš tikrųjų stiprus. Išvadas darykime patys. (Gediminas Jankauskas)
9. „Moteris“ (The Woman, 2011)
„Moteris“, kurią kartu su siaubo novelistu Džeku Ketčumu sukūrė Lakis Makėjus – o vėliau išleido ir to paties pavadinimo knygą – tai filmas apie moterų išnaudojimą, perteikiamą žiauriu fiziniu bei psichologiniu smurtu ir tikrai skirtas ne visiems. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Polijana Makintoš, Sinas Bridžersas, Andžela Betis ir kiti.
Užaugusi miškuose, nusilpusi ir sužalota paskutinė kanibalų genties atstovė prausiasi netoli vešlios girios tekančioje upėje kažkur Šiaurės rytų pakrantėje, kur kadaise galėjo klajoti ir gyventi laisvai. Tačiau antifeministinio advokato Kriso akimis, nuoga ir į pabaisą panaši laukinė atrodo lyg puikus trofėjus jo namams. Tačiau ar iš tikrųjų šiame civilizuotame pasaulyje yra vietos laukinei, žmogiena mintančiai būtybei? Sugavęs laukinę, Krisas parsitempia ją namo, prirakina rūsyje ir pristato savo šeimai, kaip jų „projektą“. Vyras, kartu su šeima, bando palaužti nesutramdomos moters valią ir išlaikyti ją nelaisvėje. Tačiau vieną dieną išaušta laukinės moters valanda ir ji kaip reikiant atkeršija už kasdienį smurtą, seksualinį išnaudojimą, kankinimus bei pažeminimus, kurie, palyginus su tuo, kas laukia jos kankintojų, yra vieni juokai.
Daugybė kraujo bei kankinimų, psichologinis smurtas ir seksualinė prievarta, kurią atlieka vaikas, užtikrins, jog daugiau niekada nenorėtumėt žiūrėti šio filmo. Nesupraskite klaidingai, šis filmas atskleidžia rimtą temą apie vyrus, itin nemėgstančius moterų, o taip pat ir apie jų elgesį, kuris dažnai visuomenėje laikomas „normaliu“. „Moterį“ tikrai verta pažiūrėti. Bet tik kartą.
8. „The girl next door“ (2007)
Yra daugybė siaubo filmų, kurių pradžioje, norint įtraukti ir paskatinti žiūrovus pasilikti, jie įspėjami, jog tai, kas bus rodoma filme gali įžeisti ar priversti šlykštėtis. Na, štai jums ir įspėjimas. Šis filmas siaubingas ir keliantis nerimą, o baisiausia tai, jog didžioji dalis filmo yra tiesa. Nors filmas paremtas Ketčumo romanu, pats romanas paremtas tikra istorija apie 1965 metais nužudytą šešiolikmetę Silviją Likens iš Indianapolio. Filmą „The girl next door“ režisavo Gregoris Vilsonas, o scenarijų parašė Danielis Farandas ir Filipas Nutmanas.
Filmo veiksmas vyksta vėlyvuosiuose 1950 ir ankstyvuose 1960 metuose. Filmo pradžioje matome, kaip berniukas Deividas upelyje pagauna vėžį ir susipažįsta su Mege. Megė ir jos sesuo Siuzana neseniai apsigyveno pas Deivido kaimynus Čandlerius, po to, kai automobilio avarijoje neteko abiejų tėvų. (Iš pradžių norima tikėtis, kad šie du jaunuoliai taps draugais arba tarp jų įsižiebs pirmoji meilė, tačiau prisiminus, jog šis filmas paremtas Ketčumo romanu, tokios mintys iš galvos kaip mat išgaruoja). Rūta Čandler, kurią įkūnija Blanča Beiker, iš pažiūros atrodo kandi vidutinio amžiaus rūkalė, kuri ne tik kad leidžia savo nepilnamečiams sūnums ir jų draugams gerti alų, bet ir pati jį jiems paduoda. Vyras paliko jai auginti du sūnus, ir pasirodo, kad tai ilgą laiką kaip reikiant siutino Rūtą, todėl ji nusprendžia savo įniršį išlieti ant Megės ir Siuzanos. Ji plūsta mergaites visų draugų ir sūnų akivaizdoje, sako Megei, jog ši per stora ir turėtų mažiau valgyti, ji tyčiojasi iš mergaičių tėvų mirties, ir tai tik geroji jos pusė. Galiausiai, Rūta nutempia Megę į rūsį, užriša akis ir prirakina prie lubų. Berniukai atėję ją erzina, klausinėja nešvankių klausimų, tyčiojasi. Deividui visa tai nepatinka, bet jis bijo ko nors imtis. Vėliau visa tai perauga į rimtus kankinimus, pažeminimus ir prievartavimus. Mes matome, kaip jaunos mergaitės gyvenimas su kiekviena diena vis labiau griaunamas.
„The girl next door“ tai itin siaubingas filmas, kurį peržiūrėti iki galo itin sunku. Tai vienas tokių filmų, kurį verta pamatyti, bet galbūt tik kartą. Ekrane matome daugybę žiaurumo, tačiau apie baisiausius dalykus, pačius šiurpiausius ir skaudžiausius kankinimus tik kalbama arba suteikiamos tokios užuominos, kurias mūsų fantazija išplėtoja pasibaigus scenai. Filmas pateikiamas per vieno pasakotojo prisiminimus apie Megę ir jos sesę. Tai daroma turbūt dėl to, kad turėtume galimybę šiek tiek atsiriboti nuo beprotiško pasaulio, į kurį jis mus įtraukia. Bet faktai išlieka faktais, istorija vis dėlto paremta tikrais įvykiais.
7. „NESUGRAŽINAMAS LAIKAS“ (Irréversible, 2002)
Kinematografinio pasaulio įžymybe Gasparas Noé tapo po to, kai 2002-aisiais Kanų kino festivalyje buvo parodytas „Nesugražinamas laikas“ (kartais filmas vadinamas „Apnuoginta prigimtis“). Kanuose prizų filmas negavo, užtai buvo pavadintas skandalingiausiu metų kino įvykiu, o režisierius Gasparas Noé pelnė garsiausio provokatoriaus pravardę (anksčiau šis titulas priklausė Larsui von Trierui).
Filmo siužetas padalintas į 13 epizodų, sumontuotų ne nuosekliai, bet atbuline tvarka. Žiūrovus ypač šokiravo du epizodai – devynias minutes trunkanti pagrindinės herojės merginos Aleks sadistiško sumušimo ir išžaginimo požeminiame perėjime scena. Kitoje scenoje, vykstančioje gėjų klube brutaliai nužudomas pats prievartautojas.
Pasakojama, kad premjerinio seanso metu Kanuose 20 žmonių nualpo, o dar 250 išėjo iš salės nesulaukę seanso pabaigos. Užtai tie, kurie pasiliko iki šio žiūrovų sadistiško kankinimo pabaigos plojo atsistoję. Vėliau „Nesugražinamas laikas“ Stokholmo kino festivalyje gavo geriausio filmo apdovanojimą.
Filmas iš tikrųjų šokiruoja, ypač nežmoniškai ilgai trunkanti scena, kurioje aktorės Monikos Bellucci vaidinama mergina prievartaujama požeminėje perėjoje. Neįprasta ir pasakojimo maniera, kai siužetas juda nuo finalo link pradžios. O kiekvienoje tarpinėje stotelėje autoriai bando atvesti žiūrovą iki fiziologinės ribos, ženklinančios dar vieną žiaurumo estetikos akimirką. Jas vertinti atskirai – beprasmiška.
Šiais laikais vis dažniau užsimenama apie dvidešimt penktąjį kadrą, kuriuo kinematografininkai gali tiesiogiai veikti žiūrovų pasąmonę šokiruojančiais dirgikliais (žr. Davido Fincherio „Kovos klubą“, kurioje kino mechaniku dirbantis Brado Pitto herojus į kiekvieno rodomo filmo juostą kas 24 kadrai įklijuoja pornografinį vaizdelį): taip žiūrovas pats to nesuvokdamas (akis tokio 25-o kadro turinio negali užfiksuoti) gauna galingo fiziologinio dirgiklio impulsus.
Nesirengiu diskutuoti apie tai, ar Gasparas Noé savo kūryboje naudojasi dvidešimt penktuoju kadru, bet psichodelinį poveikį žiūrovų psichikai jis tikrai moka daryti. Pavyzdžiui, „Nesugražinamame laike“ ataka žiūrovų psichikai daroma „dviem frontais“ – hiperrealistiniais vaizdais ir juos lydinčia muzika bei žemo dažnio garsais: būtent pastarieji, kaip seniai įrodyta mokslininkų, žmonėms sukelia nerimo jausmą, galvos svaigimą ir su juo susijusį šleikštulį.
Greičiausiai režisierius sąmoningai siekia panašaus efekto. (G.J.)
6. „PRISUKAMAS APELSINAS“ (A Clockwork Orange, 1971)
„Prisukamą apelsiną“ įprasta vadinti pačiu kontroversiškiausių Stanlley Kubricko filmu.
Vos pabaigęs montuoti fantastinį filmą „2001: Kosminė odisėja“ režisierius užsimanė pabendradarbiauti su prieštaringos reputacijos britų rašytoju Anthony Burgessu. Abiems labai patiko mintis sukurti didingą kostiuminę dramą apie Napoleoną, apimančią svarbiausius karvedžio gyvenimo įvykius. Tačiau laikas parodė, kad dviem labai ambicingoms asmenybėms sunku susitarti dėl bendros vizijos. Drauge rašytas scenarijus režisieriui nepatiko, todėl jis šį kino projektą atidėjo. O rašytojas ėmėsi savarankiškai rašyti knygą „Napoleono simfonija“ (Napoleon Symphony: A Novel in Four Movements), kurią baigė 1974 m. ir dedikavo ją savo žmonai ir… S. Kubrickui.
Drauge su A. Burgessu S. Kubrickas visgi sėkmingai padirbėjo, ekranizuojant „Prisukamą apelsiną“, ekranuose pasirodžiusį 1971 metais. Tai labai niūri ir šokiruojanti futuristinė satyra, vaizduojanti netolimos ateities pasaulį, kuriame klesti smurtas. Veiksmas plėtojasi autoritarinėje Didžiojoje Britanijoje, o dėmesio centre atsiduria chuliganų gauja, vadovaujama ekscentriško jaunuolio Alekso (Malcolmas McDowellas) – sadisto, narkomano ir… klasikinės muzikos fano. Drauge su kitais gaujos nariais jie šlaistosi gatvėmis, šokiruoja aplinkinius savo išvaizda ir vulgariomis manieromis, daug laiko praleidžia landynėje, kurioje galima pasivaišinti pienu su kvaišalais, o tarpusavy bendrauja kalbėdami ypatingu mišiniu, sudarytų iš rusiško slengo ir Londono koknių (žemiausių sluoksnių atstovų) prastakalbės žargonu. O apsvaigę nuo narkotikų jie gatvėse užsipuola praeivius, terorizuoja benamius ir niekieno netrukdomi smurtauja.
Po vieno žiauraus smurto akto Aleksas patenka į policininkų rankas. Ir labai susirūpinusi visuomenėje augančiu smurtu vadovybė imasi eksperimento, pavadinto „Liudviko metodu“. Šios medicininės terapijos esmė – priverstinai rodyti sadistui žiauraus smurto scenas (net II pasaulinio karo žudynių kroniką), kad jis negalėtų net užsimerkti. Vaizdus lydi Alekso mėgstamiausia klasikinė muzika. Eksperimento esmė – Alekso organizme sukelti atmetimo reakciją, kurios veikiamas vyrukas pasveiktų nuo smurto priklausomybės.
Amerikos ekranuose filmas pasirodė su indeksu „X“ (skirta tik suaugusiems), o Didžiojoje Britanijoje filmas netrukus buvo uždraustas demonstruoti, ir šios iniciatyvos autorius buvo pats S. Kubrickas. Mat filmo sukeltas skandalingas atgarsis Anglijos visuomenėje pasiekė aukštumas, kai žiaurų nusikaltimą įvykdė viena gauja, kurios nariai buvo apsirengę kaip „Prisukamo apelsino“ veikėjai, o režisieriaus šeima pradėjo gauti anoniminius grasinimus nužudyti.
Didžiojoje Britanijoje „Prisukamo apelsino“ boikotas nustojo galioti tik 2000m., jau po režisieriaus mirties. (G.J.)
5. „MIRUSI MERGINA” (Deadgirl, 2008)
Tai itin neįprasto scenarijaus pasirinkimas sukėlė begalę kontraversiškų kalbų apie šį filmą. Filmas yra apie du paauglius, kurie mokykloje yra laikomi nevykėliais su kuriais niekas nenori turėti nieko bendro. Nuolatos jie fantazuoja apie seksualią merginą iš mokyklos, tačiau niekaip nesukaupia drąsos pakviesti jos į pasimatymą.
Vaikinai nuolatos yra engiami populiariųjų, tad jų paauglystė yra ganėtinai komplikuota. Nusprendę, kad mokyklą jiems įgriso, jie nusispjauna ant visko ir dingsta iš ten. Pasiėmę alaus vaikinai nusprendžia įsilaužti į apleistą psichiatrijos prieglaudą ir pasiautėti.
Prieglaudoje jie randa uždarytas duris ir tada smalsumas atlieka savo darbą. Įvairių minčių vedami, galvodami, kas gali slypėti už durų, jie daro viską, kad jas atvertų. Atidarę duris jie randa bene svarbiausią filmo personažą – „mirusią merginą“.
Ji guli ant stalo prirakinta ir visiškai nuoga, jos kūną dengia tik permatomas plastiko sluoksnis. Nors mergina purvina ir gulėjo ten neaišku kiek laiko, tačiau vaikinų fantazijos buvo kiek kitokios.
Filmas pradeda šokiruoti, kai jie nusprendžia išprievartauti gulinčią merginą. Filmo scenarijus tikrai neįprastas ir daugelį žiūrovų šokiravo. Filme vyrauja prievartavimas, smurtas ir žiaurumas, tačiau visa tai yra tik viena filmo pusė. Filmas taip pat parodo kokius pasirinkimus turi atlikti sekso ištroškę paaugliai, kurie vis dar nesupranta, kas yra gerai, o kas blogai.
Ši juosta yra apie pagundas, moralines vertybes ir draugystę. Kai kurios filmo scenos buvo neįtikėtinai žiaurios, tačiau tai tikrai nesugadino filmo. Tai tikrai apmąstymų vertas kino šedevras, kuris iškelia paprastą klausimą: Kaip tu pasielgtum atradęs seksualią merginą, kuri niekam nieko negalėtų pranešti?
4. „Nekromantik“ (1987)
„Nekromantik“, tai vokiečių režisieriaus Jorgo Butgeraito filmas. Šis filmas laikomas filmu „be biudžeto“, kadangi jame naudojamos tikrų gyvūnų kūnų dalys ir gan menka kinematografija. Kaip rašoma pavadinime, tai istorija apie mirties meilę. Pagrindinė filmo tema yra su nekrofilija susiję tabu. Ši tema kaip reikiant peržengė vokiečių cenzūros ribas ir filmas turėjo būti iškart uždraustas rodyti šalyje. Tačiau Butgeraitas rado būdą, kaip apeiti tam tikras taisykles ir išleido „Nekromantik“ kaip filmą skirtą suaugusiems. Tiesą sakant, būtent to ir siekė režisierius. Jam paprasčiausiai nusibodo tuometinė Vokietijos cenzūra ir jis norėjo sukurti ką nors tokio, kas kaip reikiant sutrikdytų žmones. Jam tikrai pavyko.
„Nekromantik“ tai filmas apie drovų vyrą Robą ir jo merginą Betę. Pora turi vieną bendrą juos užvedančią keistenybę – negyvus žmones ar gyvūnus. Robui pradėjus dirbti gatvių valytojų komandoje jis gauna prieigą prie įvairių niekam nebereikalingų kūno dalių, organų ar net lavonų, kuriuos jis parsineša namo. Filme vaizduojama, kaip po vienos „sėkmingos“ darbo dienos Robui pavyksta namo parnešti visą pilną lavoną, kurio draugijoje pora vėliau užsiiminėja seksu. Taip pat matome triušio nužudymą nuo pradžios iki galo (režisierius paprasčiausiai nuėjo į triušių fermą ir paprašė leidimo nufilmuoti kasdienę ten dirbančių žmonių veiklą) ir daugybę kitų, nepaaiškinamai keistų, šiurpių ir nerimą keliančių scenų.
Kino kūrėjas sako, kad vienas iš aspektų, paverčiančių filmą dar labiau trikdančiu, nei visi nekrofiliški dalykai, tai kad jis rodomas apsimetant, jog viskas yra normalu. Nėra jokių pateisinimų ar paaiškinimų, nėra jokio apsirūkusio išsiskyrusio policininko ar neįdomios, bet tvarką palaikančios žmonos. Yra paprasčiausias, nelabai kuo išsiskiriantis vyras, nors ir netradiciškai, bet norintis nustebinti savo merginą. Ar tai filmas apie meilę iki grabo lentos, ar siaubo filmas apie psichiškai nestabilius žmonių santykius, teks spręsti patiems, tačiau vienas dalykas aiškus – „Nekromantik“ užtenka pamatyti vieną kartą gyvenime.
3. „I Stand Alone” (1998)
Pagrindinis filmo akcentas yra veikėjas žinomas kaip mėsininkas (Philippe Nahon). Pasipiktinęs ir kandus vyras atrodo, jog nekenčia visko kas yra jo gyvenime. Girdėdami jo mintis filmo metu, mes galime suprasti, kas būtent tuo metu erzina vyrą. Kadangi jį nuolatos kažkas erzina, tad jo minčių filmo metu išgirsime tikrai nemažai.
Filmo pradžioje mėsininkas gyvena kartu su besilaukiančia mergina ir savo mama. Gyvenimas tuose namuose vyrui tikrai sunkus, nes jis nekenčia abiejų moterų, kurios gyvena kartu su juo. Nuolat kimbanti draugė ir aiškinanti mama jam jau įgriso iki gyvo kaulo ir galiausiai jis palūžta. Jis trenkia į pilvą savo besilaukiančiai merginai ir priima itin svarbų sprendimą – nusprendžia grįžti į savo gimtąjį miestą. Nusigavęs ten jis supranta, kad miestelyje siaučia bedarbystė ir taip atsiranda dar viena nauja problemą, dėl kurios jis nori skųstis ir pykti.
„I Stand Alone“ tikrai nėra tradicinis siaubo filmas. Jame nėra jokių monstrų, jokių žudikų, jokių pasimetusių paauglių. Tai nerimą keliantis ir labai, labai tamsus filmas, kuris stengiasi parodyti tiek psichologiškai, tiek fiziškai žlungantį paprasto darbininko gyvenimą, kuris jau baigia prarasti bet kokią viltį džiaugtis savo gyvenimu. Jis nekenčia visko, jaučiasi vienišas ir niekur nesugeba pritapti. Viskas kas įvyko jo gyvenime varo jį į neviltį, nes niekas nesigauna, taip kaip jis norėjo.
Filmas puikus, bet tuo pačiu ir siaubingas Prancūzų kino mokyklos kūrinys. Laimėjęs ne vieną apdovanojimą už scenarijų ir vaidyba filmas nepaliks jūsų abejingų ir jūs norėsit dar daugiau. Tai nėra filmas į kurį reikia žiūrėti paprastai ir tai taip pat nėra skirtas įprastam siaubo filmų mėgėjui.
2. „Kanibalų holokaustas“ (Cannibal holocaust, 1980)
„Kanibalų holokaustas“, tai režisieriaus Rugero Deodato siaubo filmas. Jis laikomas pirmuoju „rastos medžiagos“ žanro, kurį vėliau išgarsino tokie kūriniai kaip „Projektas: Bleiro ragana“, filmas. Jame gausu žiaurių atviro smurto scenų, tačiau būtent jos, sukėlę didelę kontroversiją, ir išgarsino filmą. Po premjeros Italijoje, režisierius buvo areštuotas dėl pasklidusių gandų, jog kai kurie žudynių vaizdai yra tikri ir kad filmavimų metu iš tiesų buvo žudomi žmonės. Prie tokių gandų plitimo ir tvirtinimo prisidėjo ir tai, kad filme vaidinantys aktoriai buvo kino industrijos naujokai, kurie prieš filmuojantis pasirašė sutartis neleidžiančias aktoriams po šio filmo išleidimo dar bent metus filmuotis kituose filmuose ar rodytis televizijoje, norint sudaryti įspūdį, jog viskas yra tikra. Ir nors filmo kūrėjai buvo išteisinti, pats filmas vis tik buvo uždraustas rodyti Italijoje, Australijoje ir keliose kitose šalyse.
Filme pasakojama, kaip niujorkietis antropologas profesorius Haroldas Monro keliauja į laukines ir nesvetingas Pietų Amerikos džiungles, jog išsiaiškintų, kas nutiko kūrybinei dokumentinio filmo komandai, kuri prieš du mėnesius, filmuojant dokumentiką apie giliai atogrąžų miškuose gyvenančias primityvias kanibalų gentis, dingo. Su dviejų vietinių gidų pagalba, profesorius Monro susitinka su dviem gentimis, Jakumų ir Janomanų. Besisvečiuodamas pastarosios genties teritorijoje jis atranda komandos palaikus ir keletą filmukų, kuriuos jie spėjo nufilmuoti. Sugrįžęs į Niujorką, Monro detaliai išnagrinėja filmukus, kuriuose matomi režisierius Alanas Jeitsas, jo mergina Faja Daniels bei operatoriai Džekas Andersas ir Markas Tomasas. Peržiūrėjus filmą paaiškėja, kad kūrybinės komandos nariai savo medžiagą filmui rinko terorizuodami ir kankindami čiabuvius. Tačiau, nepaisant Monro prieštaravimų, televizijos studija „Pan America“ panoro išleisti šiuos įrašus, kaip tikrą dokumentiką. Tam, kad priverstų juos apsigalvoti, Monro parodo stoties vadovams paskutinius filmo kadrus, jog šie patys pirmieji pamatytų, kokio likimo sulaukė kūrybinė grupė.
Režisierius Rugero Deodanto tvirtina, kad „Filmas „Kanibalų holokaustas“ nėra siaubo filmas, tai tiesiog tikrovę atvaizduojantis filmas“ ir sako, kad yra „ne kaltas, kad pasaulis, kuriame gyvename yra toks žiaurus ir tamsus“.
1.„Serbiškas filmas“ (A Serbian film, 2010)
„Serbiškas filmas“, tai režisieriaus Srdjano Spasojevičiaus Serbijoje sukurtas erotinis siaubo trileris. Dėl jame esančių smurto, prievartos, nekrofilijos ir seksualinio vaikų išnaudojimo scenų, filmas buvo uždraustas rodyti Ispanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Malaizijoje ir dar septyniose šalyse, o Jungtinėse Valstijose leista transliuoti 19 minučių sutrumpintą versiją. Filmo kūrėjai teigia, kad šis filmas yra šiuolaikinių politiškai korektiškų Serbijos filmų parodija, kurią finansiškai palaiko užsienio šalys. O paklaustas, kodėl pasirinko būtent tokį filmo pavadinimą atsakė „Mes (serbai) tapome chaoso ir beprotiškumo sinonimu. Pavadinimas tiesiog ciniška nuorodą į tokį įvaizdį“.
Filme pasakojama apie buvusią pornografinių filmų žvaigždę Milosą, kuris kartu su mylima žmona Marija augina sūnų Piterį. Šeimos finansinė padėtis gan prasta, todėl, kai vieną dieną Milosui paskambina pornografinių filmų aktorė Lėja ir pasiūlo darbelį meniniame filme, vyras svarsto priimti pasiūlymą. Milosas supažindinamas su režisieriumi Vukmiru, kuris vyrui pasiūlo milijoninį kontraktą, kad šis nusifilmuotų filme. Tačiau apie filmą Vukrimas nieko nepasako ir nerodo jo scenarijaus. Milosas aptaria pasiūlymą su žmona ir galiausiai pasirašo sutartį. Tačiau neilgai trukus išsiaiškina, jog Vukrimas ir jo komanda įsivėlę į nesveikų ir iškrypusių filmų apie pedofiliją, nekrofiliją ir kankinimus, kūrybą ir supranta, kad pasitraukti ir apsaugoti savo šeimą jau per vėlu.
Režisierius sako, kad „mes tiesiog norėjome išreikšti gilų ir atvirą požiūrį į savo regioną ir apskritai į visą pasaulį – pasaulį, kuris uždengtas politinio korektiškumo skraiste, po kuria slepiasi puvėsis – per tokį kino stilių, kuris mums patinka“. Ir prideda „Žinoma, filme yra politinių ir socialinių temų, tačiau nenorėjau reikšti savo nuomonės šioje srityje. Juk nebandau tapti prezidentu. Nenoriu reikšti politinių savo pasirinkimų“. Filme parodoma bjauroji suaugusiųjų kino industrijos pusė ir nagrinėjamos gan svarbios žmogiškumo, politikos ir moralės temos. Tačiau, kad ir koks žiaurus kartais gali būti pasaulis, vargu, ar kas nors norėtų ar turėtų stebėti tą žiaurumą vien dėl pramogos.
