Tikrais įvykiais paremti įtempti kino kūriniai turi unikalią savybę sužavėti žiūrovus, nes remiasi tikrais išgyvenimais ir emocijomis. Šiuose filmuose dažnai gilinamasi į žmogaus psichologijos gelmes, tyrinėjami tamsiausi žmogiškosios patirties kampeliai. Tikrų įvykių ir kino medijos derinys sukuria galingą ir dažnai žiūrovų mintis „persekiojančią“ patirtį.
Norint visapusiškai įvertinti tikrais įvykiais paremtų įtempto siužeto filmų poveikį, būtina suprasti istorinį kontekstą, kuriame šie įvykiai vyko. Kiekvieno filmo šaknys siekia konkretų laiką ir vietą, o vaizduojami įvykiai dažnai yra glaudžiai susiję su to laikmečio socialiniu, politiniu ir kultūriniu klimatu. Nagrinėdami šių filmų istorinį foną, geriau suprantame juos įkvėpusius realius įvykius ir platesnes tų įvykių pasekmes.
Tokių filmų pasakojimo struktūra yra labai svarbi savo poveikiu žiūrovams. Šiuose filmuose dažnai derinamas faktų tikslumas ir dramatiškas pasakojimas, kad būtų sukurta įtikinama ir įtraukianti patirtis. Analizuodami šiuose filmuose naudojamus pasakojimo būdus, galime suprasti, kaip režisieriams sekasi sudėtingai pritaikyti tikrus įvykius ekranizacijai, išlaikant autentiškumo jausmą ir emocinį rezonansą.
Na, o vienas stipriausių įtempto siužeto filmų, sukurtų remiantis tikrais įvykiais, aspektų yra gebėjimas gilintis į psichologinį traumos, baimės ir išgyvenimo poveikį. Tokiuose kūriniuose dažnai tiriama žmogaus psichika ekstremaliomis aplinkybėmis, atskleidžiant žmogaus dvasios atsparumą ir pažeidžiamumą. Nagrinėdami šiuose filmuose slypinčias psichologines temas, galime geriau suprasti, kaip šie filmai paveikia žiūrovus.
10. „One Life“ (2023)
Reikia turėti akmeninę širdį, kad jūsų nesujaudintų ši nepaprasta ir tikra Nicholaso Wintono, „britų Šindlerio“, istorija, taip pat paprastumas ir nuoširdus tiesmukiškumas, su kuriuo ją pasakoja scenarijaus autoriai Nickas Drake’as ir Lucinda Coxon bei režisierius Jamesas Hawesas. Tai istorija apie karo laikų Europą ir pokario atmintį.
Anthony Hopkinsas vaidina Wintoną, aštuntajame dešimtmetyje klestintį biržos maklerį, kuris po žmonos Gretės (akt. Lena Olin) įkalbinėjimų tvarko „senus prisiminimus“ ir pagaliau susitelkia ties tuo, ką jau seniai troško ir bijojo iš naujo peržiūrėti: albumu, kuriame yra duomenys apie 669 Čekijos žydų vaikus, kuriuos jis kartu su kitais humanitarais neįtikėtinomis aplinkybėmis išgelbėjo nuo nacių trečiojo dešimtmečio pabaigoje, nors apie tai nežinojo nė vienas istorikas. Tam reikėjo rinkti pinigus, prašyti vyriausybinių tarnybų vizų, organizuoti vaikų globą, iš tikrųjų tai buvo jo paties „Kindertransportas“. Džonis Flinas vaidina dar jauną pabėgėlių aktyvistą Wintoną, o Helena Bonham Carter galingai atlieka Flino motinos Babetės, kuri vadovauja jo kampanijai iš Londono, vaidmenį.
Taigi, mes esame nukeliami į tą laikmetį, tą istoriją slypinčią albumuose. Vaikų gelbėjimo misijoje „dalyvavo“ devyni traukiniai, pilni žydų vaikų, kurie pakeliui į Didžiąją Britaniją turėjo vykti per nacių saugomą teritoriją. Tai beveik nepakeliamos įtampos scenos: bet kurią akimirką, dėl bet kokios biurokratinės priežasties ar tiesiog be jokios priežasties nacių kareiviai, įtariai tikrinantys vaikų dokumentus traukinyje, gali juos grąžinti atgal. Aštuoni traukinio kroviniai pakankamai gerai ir sklandžiai prapuškuoja nacius, nes jų gelbėtojai prieškario laikais turėjo britų pilietybę, tačiau devintasis traukinys vis dar stovi Prahos perone, kai ateina žinia apie Vokietijos invaziją į Lenkiją. Į stotį įžygiuoja įžūlūs nacių kareiviai, o kančia ir siaubas yra neišvengiami, ši tragedija nuspalvina Wintono prisiminimus.
Taigi, filme rodomi du svarbūs Wintono gyvenimo laikotarpiai. Pirmasis – XX a. trečiojo dešimtmečio pabaiga – rodo jį kaip jauną idealistą, kuris, pasiėmęs atostogas iš darbo mieste, išvyksta į Prahą. Ten jis sutinka Doreen Warriner (akt. Romola Garai), energingą britų ekonomistę, tapusią humanitarine darbuotoja, kuri, sprendžiant iš to, ką čia matome, yra verta atskiro filmo. Pagrindinė Britų komiteto pabėgėliams iš Čekoslovakijos narė Warriner yra nepalaužiama ir įkvepianti, jos plaukai nepriekaištingi, o kulniukai įžūliai kaukši, nes ji įžūliai vadovauja slaptam žydų pabėgėlių judėjimui naciams po nosimi.
Vėlesniame laikotarpyje, kurio veiksmas vyksta aštuntajame dešimtmetyje, Nicholasas Wintonas išėjo į pensiją ir atradęs savo „istoriją“, jis supranta, kad tai istorinės reikšmės archyvas ir apie jį žmonės turi žinoti. Po kelių nesėkmingų bandymų jis susipažįsta su laikraščių magnato Roberto Maksvelo žmona Elizabete Maksvel, ir žiniasklaida pradeda pasakoti apie didįjį Wintono indėlį į „Kindertransportą“.
Filme šis nepaprastai jaudinantis Didžiosios Britanijos viešojo gyvenimo įvykis įamžintas ramiai ir paveikiai. Emocionali juosta, kuri privers nubraukti ne vieną ašarą.
9. „Pragaras rojuje“ (The Impossible, 2012)
Neviltis, skausmas, panika ir viltis kovoja dėl viršenybės šiame puikiai sukurtame ir širdį draskančiame filme, paremtame tikra ispanų šeimos, kuri 2004 m. išvyko Kalėdų atostogų į Tailandą ir pateko į cunamio, nusiaubusio Pietryčių Aziją ir nusinešusio 230 000 žmonių gyvybių, istoriją. Filmas paprastas ir įtikinantis, todėl jis yra ne tik įprastas katastrofų filmas. Pati cunamio scena yra meistriškas kino kūrinys, o tai, kas vyksta po to, turime pripažinti, nustebino savo tikrąja emocine jėga. Žinoma, šį filmą galima apkaltinti manipuliacija ir vakarietiškos turistinės patirties didinimu viską praradusių vietinių bendruomenių sąskaita. Tačiau galiausiai filme „Pragaras rojuje“ rasite sąžiningumo ir užuojautos.
Filmo režisierius Juanas Antonio Bayona, o scenarijaus autorius – Sergio Sánchezas, kartu kūręs puikią 2007 m. vaiduoklių istoriją „Našlaičių prieglauda“ (angl. The Orphanage). Filme, ispanų šeima virto pasiturinčiais britais: Marija (akt. Naomi Watts) ir Henris (akt. McGregoras) bei trys jų berniukai: Lukas (akt. Tomas Hollandas), Tomas (akt. Samuelis Joslinas) ir Simonas (akt. Oklėjus Prendergastas). Jie šiek tiek įsitempę, šiek tiek pasipūtę, bešališkai susitaikę su prabanga Tailando atostogų komplekse po lengvo kivirčo, ar gaus būtent tokią paplūdimio vilą, kokią buvo užsisakę.
„Našlaičių prieglaudos“ gerbėjai ieškos nežemiškų ar neįprastų pojūčių, nes katastrofos nuojautos yra iš anksto žinomos ir jaučiamos. Pats potvynis yra toks tikroviškas ir beveik nežiūrėtinas. Ši tragedijos scena sukurta su milžiniška technine išmone.
Tai, ką „Pragaras rojuje“ atskleidžia, yra paprasta išsiskyrimo agonija ir siaubas, tuštuma, kuri yra baisesnė už fizinius sužalojimus. Chaoso ir griūties metu tėvai ir vaikai atsiduria skirtingose postapokaliptinio kraštovaizdžio dalyse. Jie svarsto, ar jų mylimieji mirė arba netrukus mirs, jie svarsto, ar jie patys mirs, ar jiems būtų geriau mirti ir ar iš tiesų mirti yra tai, ko jie labiausiai norės.
McGregoras kūrinyje parodo spektaklį, kuris turi stiprų emocinį smūgį. Iki nelaimės jo įkūnijamas Henris buvo lygiai toks pat malonus vyras, nykus, savimi patenkintas turistas, kuris šiek tiek nesąmoningai vykdė tėvų pareigas. Tačiau pasiekęs žemiausią nevilties tašką, Henris turi pasiskolinti svetimą mobilųjį telefoną ir paskambinti žmonos tėvui, kad papasakotų jam apie įvykį. Vien tai, kad jam tenka ištarti, kas nutiko, užvaldo jį iš sielvarto ir baimės, ir jis skamba kaip toks pat išsigandęs berniukas, kaip ir bet kuris iš jo sūnų.
Watts įkūnyta Marija pati kenčia ligoninėje su sunkiai sužeista koja. Lukas – neramiai prižiūri savo motiną, bijodamas, kad bus nuo jos atskirtas, bet galiausiai atsipalaiduoja ir klaidžioja po ligoninę, vykdydamas sau skirtą misiją – vėl suvesti nepažįstamus žmones su jų dingusiais vaikais ar partneriais. Jo altruizmas atlygina sėkme, tačiau vėliau jį nubaudžia siaubingai ironiškas likimo posūkis.
Ir taip ši juosta tęsiasi, su bekompromisiškai didelėmis emocijų akimirkomis ir vos ne įtempto siužeto scenomis. Šokiruoja kadras iš viršaus, rodantis kariškai organizuotai ir preciziškai išdėliotus lavonus, kurių niekur nematyti sugriautame gyvųjų pasaulyje. Šis filmas nėra nei itin sudėtingas, nei subtilus, tačiau jame slypi nuoseklumas ir protingumas. Čia pasakoma paprasta idėja – išgyvenimas yra labiausiai kankinantis dalykas, o išgyvenusiojo kaltė tampa psichologiniu sukrečiančio ir nepataisomo smūgio padariniu.
8. „Dar stipresnis“ (Stronger, 2017)
Kai filmo kūrėjams tenka atkurti neseniai įvykusią tragediją ekrane, jie atsiduria ant neaiškios ribos tarp pagarbos ir išnaudojimo, o galutinis rezultatas pernelyg dažnai sulaukia pasipiktinusios minios kaltinimų „per anksti!“.
Filme Džefas Baumanas (akt. Jake’as Gyllenhaalas) nori susitaikyti su savo mergina Erin (akt. Tatiana Maslany). Didžiausia problema, kuri ir toliau juos skiria, yra ta, kad jis tiesiog nepasirodo. Norėdamas parodyti jai, kad jis yra tas, kuriuo verta pasikliauti, jis su meile sukuria plakatą ir planuoja ją nustebinti, kai ji finišuos Bostono maratone. Tačiau įvyksta tragedija ir dėl teroristinio išpuolio Džefas atsiduria ligoninėje, jam amputuojamos abi kojos. Dabar Džefo ir Erin ateities laukia neaiškus kelias, nes akimirksniu išgarsėję žmonės, skausmas ir reabilitacija grasina juos arba išskirti, arba suartinti.
Per didžiąją „Dar stipresnis“ dalį apima jausmas, kad vietoj šios istorijos lengvai galėjo būti sukurta daug bendresnė, daug mažiau žmogiška šio kūrinio versija. Tai ribinė „Lifetime“ TV filmo teritorija, o tai, kas gali atrodyti taip įkvepiančiai popieriuje, ekrane dažnai atrodo apsunkinta saldumo ir klišių. Tačiau režisierius Greenas pasirodo esąs puikus pasirinkimas, nes jo neįprasta karjera, besisukanti tarp „lo-fi“ indie filmų, tokių kaip „George Washington“, „Undertow“, ir „Pineapple Express“, kažkodėl puikiai tinka šiai medžiagai perteikti.
Jis puikiai supranta pažįstamą teritoriją ir nuolat stengiasi priimti intriguojančius, o ne saugius režisūrinius sprendimus. Visame filme veiksmingai jaučiamas nedidelis intymumas, Greenas siekia autentiškumo subtilioje Džefo ir jo artimųjų dinamikoje, o ne bando papasakoti visą juos supančią istoriją. Nuostabiai veiksminga akimirka ligoninėje, kai nuimami tvarsčiai, kurią Greenas nusprendžia papasakoti tik Džefo ir Erin sukurtame pasaulyje. Visa kita yra migla, dėmesys sutelkiamas į porą. Panašiai ir Džefui pirmą kartą išvykstant iš ligoninės, kamera lieka ant jo veido, fiksuodama kiekvieną jo emociją, kai jis susipažįsta su gyvenimu neįgaliojo vežimėlyje.
Tai gaiviai netradicinis stilius, kuris taip pat suteikia Gyllenhaalui galimybę padaryti tikrą įspūdį. Kitam aktoriui galėtų būti sunku dirbti su tokia „nuoga“ kamera, jų darbo mechanika atrodytų, na, mechaniška, bet Gyllenhaalui čia sekasi be jokių pastangų. Tai apdovanojimų vertas vaidmuo. Džiugu, kad biografiniuose filmuose, kuriuose gausu perdėtai pagarbių scenų, matome tikrais faktais paremtą dramą, paremtą knyga, kurią parašė pats veikėjas, ir kurioje vis dar yra niuansų. Baumanas nėra šventasis: jis dažnai būna savanaudiškas ir nesubrendęs, o filme išlaikydami šias ydas, mes dar labiau įsitraukiame į jo istoriją.
Scenarijus, kurį parašė aktorius Johnas Pollono, veikia sutelkdamas dėmesį į detales. Studijuotai ir sąmoningai perteikiamos smulkmenos, susijusios su tokia netektimi. Kaip dabar naudotis tualetu? Kaip iš tikrųjų vyksta dirbtinių kojų montavimas? Kaip pasikeičia kasdienis poros intymumas? Kasdienės jo gyvenimo užduotys paveikiamos, bet kartu ir jo vyriškumas, o Greeno filmas, sutelkdamas dėmesį į porą, lydi mus kartu su jais, kai jie susiduria su naujais iššūkiais. Maslany čia puikiai tinka kaip partnerė, kuri vaidina lygiai taip pat natūralistiškai, su sentimentalumu.
„Dar stipresnis“ – tai šiltas ir žmogiškas filmas, kuriame netrūksta šilumos, tačiau jis nesureikšmina su tuo susijusios tikrovės. Baumanas yra įkvepianti asmenybė, bet jis taip pat yra tik žmogus, pilnas netobulumų, kaip ir visi kiti. Viso filmo metu jis mano, kad „didvyrio“ titulas yra neužsitarnautas, o Greenas ir Gyllenhaalas, kurie abu stengiasi nesusaldinti filmo irgi vengia kilnumo parodymo.
7. „Kapitonas Filipsas“ (Captain Phillips, 2013)
Apie tai, kaip Somalio piratai grobia svetimus laivus ir reikalauja išpirkos už įkaitų gražinimą, girdime vos ne kasmet. Anksčiau ar vėliau apie tai turėjo būti sukurti vaidybiniai filmai, kuriuos mielai žiūrėtų žmonės visame pasaulyje. Nes narsių didvyrių kova su banditais žiūrovus domina visada. Tai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įrodė net anuometinėje Sovietų sąjungoje sukurtas filmas „XX amžiaus piratai“ (rež. Borisas Durovas), ilgai buvęs pelningiausių rusiškų filmų lyderiu.
„Kapitoną Filipsą“ režisierius Paulas Greengrassas sukūrė pagal tikrus įvykius.
2009-ųjų metų balandį viso pasaulio žiniasklaida pasakojo kvapą gniaužiančią istoriją apie tai, kaip kelias dienas Somalio piratų nelaisvėje išbuvusį laivo „MV Maersk Alabama“ kapitoną Ričardą Filipsą nuo ginkluotų banditų išgelbėjo į dramatiškų įvykių vietą atvykusio JAV karinio laivo „Bainbridge“ profesionalai. Per šią operaciją buvo nušauti trys amerikietį įkaitą saugoję piratai, o ketvirtasis paimtas į nelaisvę. FTB vadovas Johnas Milleris tuoj pat paaiškino pasauliui, kad „tai kriminalinis, o ne karinis incidentas“. JAV vice admirolas Billas Gortney patvirtino, kad sankciją imtis bet kokių priemonių prieš ginkluotus banditus gavo iš paties prezidento Barako Obamos. JAV Baltųjų rūmų vadovas atmetė taikių derybų su piratais galimybę ir sėkmingai pasibaigus išlaisvinimo operacijai oficialiai pareiškė: „Kapitono Ričardo Filipso narsa yra puikus pavyzdys visiems amerikiečiams“. JAV prezidentui pritarė ir Somalio užsienio reikalų ministras: „Pasaulis neketina taikstytis su panašiais nusikaltimais“.
Tai buvo pirmasis atvejis per pastaruosius 200 metų, kai krovininis JAV laivas buvo užgrobtas piratų.
Jau pirmosios filmo scenos persmelktos kažkokios dar neaiškios grėsmės. Kapitonas Filipsas, iš gimtųjų namų Vermonte vykstantis į oro uostą dalijasi su žmona savo nerimu dėl milžiniškais tempais besivystančio pasaulio pavojų ir apie tai, kad dabar išgyvena tik stipriausieji. O tuo metu kitame pasaulio krašte po akinančia saule Somalio paplūdimyje verbuojami savanoriai grobikiškai akcijai: pro šalį praplaukiančių laivų užpuolimai čia jau tapo kasdienybe. Pagal paralelinio montavimo taisykles netrukus santūrus amerikietis ir už pinigus viskam pasiryžę triukšmingi juodaodžiai teroristai turi susitikti.
Šis susitikimas pradės kelias dienas trunkantį narsumo ir žmogiškumo išbandymą.
Nors atsargusis kapitonas vos išplaukus į atvirą jūrą sau ir visiems komandos nariams organizuoja mokymus su galimo pavojaus imitavimu, praktika netrukus įrodo, kad dvi dešimtys beginklių jūros vilkų milžiniškame krovininiame laive negali efektyviai pasipriešinti keturiems pistoletais ir Kalašnikovo automatais ginkluotiems banditams.
Nelaimės atveju kapitonas laivo denį palieka paskutinis. Tokiai nuo seno jūrose galiojančiai taisyklei Ričardui Filipsui bus lemta nusižengti ne savo noru. Mat radę laivo seife tik 30 tūkstančių dolerių banditai nepasitenkina tokiu menku grobiu ir pasitraukę iš incidento vietos kartu į gelbėjimo valtį pasiėmė ir kapitoną. Nuo šio momento prasideda finalinė įkaito išlaisvinimo fazė, žinoma ir iš nesenų įvykių kronikos, ir iš paties kapitono Filipso knygos „Kapitono pareiga“. Tik kelių dienų įvykius filmo autoriai suspaudė į koncentruotą kelių valandų veiksmą. Nes kinas priklauso nuo savos realybės dėsnių. (Gediminas Jankauskas)
6. „Operacija „Mincemeat“ (Operation Mincemeat, 2021)
„Operacija „Mincemeat“ atrodo kaip tikra britų šnipų drama ir didžiąja dalimi tokia ir yra. Filmas paremtas tikra karo laikų drąsos ir didvyriškumo istorija. Jame vaidina stilingi aktoriai, tarp jų Colinas Firthas ir Matthew Macfadyenas, o režisierius Johnas Maddenas ir išgarsėjo būtent tokiais solidžiais, senamadiškais filmais.
Pati istorija yra tokia absurdiška ir pasakojama su pakankamai netikėtumų ir sauso humoro, kad nuolat įtraukia. Įsivaizduokite Antrąjį pasaulinį karą, į kurį tarp šnipinėjimo ir fizinių pokštų įmaišoma šiek tiek romantikos, ir suprasite, kokią sudėtingą toninę pusiausvyrą šis filmas pasiekia.
Filme, 1943-ųjų pavasarį, pačiame Antrojo Pasaulinio karo įkarštyje, Sąjungininkams žūt būt reikėjo pasipriešinti vis stiprėjančiam Hitlerio dominavimui Europoje. Buvo nuspręsta, jog tam geriausiai pasitarnautų įsitvirtinimas Sicilijoje. Tačiau kaip išsilaipinti saloje, nesulaukiant vokiečių pasipriešinimo ir išvengiant aukų? Dviem britų žvalgybos MI5 agentams kilo viena keisčiausių, beprotiškiausių ir rizikingiausių minčių karybos istorijoje – vokiečiams pakišti neegzistuojančio žvalgo kūną su sufabrikuotais duomenimis apie Sąjungininkų planus išsilaipinti Graikijoje ir Sardinijoje.
Žinoma, kaip ir daugelyje filmų kariai tampa pažeidžiami „romantikos“ savo profesijoje, kurioje svarbiausia išlaikyti susikaupimą. Taigi, filme regime romantišką ryšį, kuris nuolat užsimezga tarp našlės Džinos ir Eveno, išsiuntusio žmoną ir vaikus į Ameriką, kad juos apsaugotų, nes jie – žydai. Jau ankstyvosios scenos leidžia manyti, kad poros santuokai vis tiek grėsė pavojus. Tarp Džinos ir Eveno užsimezga saldus ir lengvabūdiškas romanas, nuspalvintas lengvu liūdesiu ir pasaulio nuovargiu ir jie abu iš ties puikūs. Tačiau šie besiformuojantys santykiai komplikuojasi, pavirsta į meilė trikampį ir tampa akivaizdu, kad Čarlzas taip pat jaučia jausmus Džinai.
Filmas „Operacija „Mincemeat“ pagrįstai įtemptas tiek asmeniniu, tiek profesiniu lygmeniu, nes komanda vykdo misiją ir su nerimu laukia, kol sužinos, ar ji buvo sėkminga. Smulkūs siužeto vingiai gali bet kurią akimirką reikšti katastrofą, o veikėjai, kurie iš pradžių atrodė nereikšmingi, tampa labai svarbūs. Tai tikrai be galo jaudinantis filmas.
5. „Laumės vaikas“ (Changeling, 2008)
1928-ųjų metų Los Andželas. Amerikiečiams šis laikotarpis yra ypatingas. Po metų prasidės didžioji ekonominė depresija, bet kol kas apie būsimuosius tragiškus išmėginimus nieko nežinantys amerikiečiai mėgaujasi paskutiniaisiais „džiazo epochos“ teikiamais malonumais. Filmo autoriai preciziškai tiksliai atkuria anuometinį gyvenimą, bet tai nebe egzotiškas retro kinas, o greičiau gilaus psichologinio apibendrinimo studija, žvelgiant iš dabarties pozicijų.
Saulėtą kovo mėnesio popietę telefoniste dirbanti vieniša motina Kristina Kolins (Angelina Jolie) savo devynerių metų sūnų Volterį išleidžia į kiną. Moteris dar nežino, kad mato savo kūdikį paskutinį kartą. Į namus Volteris jau niekada nebegrįš. Galima suprasti Kristinos nerimą jau pirmąjį vakarą. Juk dar visai neseniai Los Andželą buvo sukrėtęs baisus nusikaltimas – kažkoks psichopatas buvo pagrobęs dvylikametę ir reikalavo už ją išpirką, bet niekas nežinojo, kad mergaitė jau buvo nužudyta.
Policininkai į desperatiškus motinos maldavimus padėti reaguoja be ypatingo uolumo. Jiems darbų ir taip per akis: artėja mero rinkimai, mieste pilna neišspręstų problemų, o čia dar spauda atakuoja reportažais apie korupciją valdžios organuose. Surasti dingusį berniuką, žinoma, būtų didelis pliusas. Bent jau vieno rezonansinio nusikaltimo atskleidimas teigiamai paveiktų bauginančių pranešimų įkaitintą atmosferą.
Po pusmečio policija gražina motinai pražuvėlį, surastą kažkur Ilinojaus valstijoje. Iškilmingoje atmosferoje, blyksint fotoreporterių aparatams, valdžios pareigūnai perduoda Kristinai berniuką. Visi, išskyrus motiną, džiūgauja. O ji atkakliai kartoja, kad tai ne jos vaikas.
Kas iš to, kad berniukas žino tikslų Kristinos adresą ir visiems sakosi esąs jos sūnus, bet motinos širdį apgauti neįmanoma. Juolab, kad pražuvėlis yra keliais coliais mažesnis ir dar žydišku papročiu apipjaustytas. Bet ir policijai, ir net šeimos gydytojui šie argumentai neatrodo rimti. Čia jau, kaip sakoma, ne jų problemos. O nurimti nenorinčią ir savo teisių reikalaujančią motiną nusprendžiama paskelbti nevisprote ir izoliuoti nuo visuomenės.
Vien šių siužeto įvykių pilnai pakaktų kraują gyslose stingdančiam trileriui. Bet C.Eastwoodui tai būtų pernelyg lengva užduotis. Kol žiūrovai atidžiai seka fantasmagoriškos istorijos peripetijas, filmas nepastebimai (ir ne vieną kartą) keičia žaidimo taisykles. Vaiko pakeitimo byloje nėra jokios mistikos. Tiesiog iš spaudos sužinojęs apie niekaip nesurandamą Kristinos Kolins sūnų, apsišaukėlis Artūras Hačinsas sumanė pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir persikraustyti į Los Andželą, kad netoliese esančiame Holivude galėtų pamatyti savo mylimiausią vesternų aktorių Tomą Miksą.
O kurgi dingo tikrasis Volteris? Į šį klausimą bus atsakyta žiauraus trilerio stiliumi. (Gediminas Jankauskas)
4. „Šnipų tiltas“ (Bridge of Spies, 2015)
Filmų kūrėjai kartais labai greitai sureaguoja į permainas pasaulinėje politikoje. Vos tik Winstonas Churchillis 1946 metais kovo penktąją savo kalboje Misūrio valstijos Fultono koledže atvirai nurodė komunizmo plėtros pavojų ir pasakė garsią frazę („Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga“), kinematografininkai ėmė energingai vystyti paskelbto šaltojo karo siužetus, kuriuose stalininei Rusijai atiteko pagrindinio politinio intriganto ir agresoriaus vaidmuo.
Churchillis net įvardijo už geležinės uždangos linijos esančius miestus – senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostines (Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija), kurie ir tapo aršių kovų (realybėje ir kine) poligonais, veikiamus „vis labiau didėjančios kontrolės iš Maskvos pusės“.
Dabar vėl pastebimas panašių filmų bumas. Ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Amerikiečiai į naują šaltojo karo eskalavimą žvelgia rimtai.
Nenusiteikęs juokauti ir S. Spielbergas, ekranizavęs Vakarų pasaulyje žinomą romaną „Nepažįstamieji ant tilto: pulkininko Abelio ir Franciso Gary Powerso byla“.
Dažnai S. Spielbergo filmuose pasirodantis aktorius Tomas Hanksas „Šnipų tilte“ vaidina knygos autorių, Bruklino advokatą Jamesą B. Donovaną, kuris 1960-aisiais metais tampa svarbiu veikėju, sprendžiant garsų politinį incidentą, pasibaigusį šnipų siužetams būdingu susikompromitavusių agentų apsikeitimu. Rusai tada virš savo teritorijos buvo numušę amerikiečių žvalgybinį lėktuvą U-2 ir paėmę į nelaisvę jį pilotavusį oro asą Francisą Gary Powersą, kurį „teisingiausias pasaulyje“ teismas įkalino dešimčiai metų (jį, beje 1985 metais rusų filme „Mes kaltiname“ vaidino mūsiškis Remigijus Sabulis). O CŽV Brukline suėmė sovietų šnipą Rudolfą Abelį. Juo advokatu ir paskiriamas Donovanas, anksčiau specializavęsis draudimo bylose.
Sudėtingoje politinėje rokiruotėje nemenkas vaidmuo atiteko ir liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos statybos metu Demokratinėje Vokietijoje suimtam amerikiečiui studentui Frederikui Pryorui.
Spielbergas ir šį kartą lieka ištikimas savo principams bei kūrybiniam credo: jis visada nori ne tik intriguojančią istoriją papasakoti, bet ir vainikuoja ją išmintingu reziumė arba senamadiškai kalbant, moralu.
Nors gindamas „liaudies priešą“ Donovanas iš tautiečių susilaukia grasinimų ir atvirų bauginimų, užsispyrėlis advokatas atkakliai kelia amerikiečiams visada aktualų klausimą: kas svarbiau – nacionalinis saugumas ar Konstitucija, numatanti teisę į gynybą kiekvienam piliečiui?“.
Atsakymą nesunku numanyti. Bet taip pasaulyje ir turi būti. Nes, anot buvusio JAV prezidento B. Obamos, „Steveno filmai visų pirma pasižymi tikėjimu mūsų bendražmogiškomis vertybėmis“. (Gediminas Jankauskas)
3. „93-iasis reisas“ (United 93, 2006)
Niekas nėra toks svarbus, toks neišdildomai protu nesuvokiamas kaip rugsėjo 11-osios teroristų kamikadzių išpuolis. Al-Qaeda (islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė) pateikė pasauliui situacionistinį spektaklį, kuris nustelbė bet ką iš įprastinių politikos ir kultūros dirbtuvių. Nuo to laiko Holivudas netiesiogiai fiksavo šio įvykio virpesius, tačiau „93-iasis reisas“ yra pirmasis vaidybinis filmas, kuriame ši baisi diena nagrinėjama iš esmės. Paulas Greengrassas sukūrė nepaprastai galingą ir jaudinančią ketvirtojo nepavykusio lėktuvo užgrobimo rekonstrukciją. Filmas sukurtas dokumentiniu stiliumi. Režisierius nenaudoja žvaigždžių ar atpažįstamų veidų, o daugelį skrydžių valdymo scenų personažų vaidina patys dalyviai.
Tai toks „Anti-Titanikas“, skirtas kino teatrams – tikros katastrofos filmas, kuriame nėra nei Dicaprio ar Winslet, nei išgyvenusiųjų: tik teroristai, kurių emocinis gyvenimas negailestingai blankus, ir herojai be jokios praeities. Greengrassas atkuria istoriją apie užgrobtą lėktuvą, kuris nepasiekė savo tikslo (Kapitolijaus kupolo Vašingtone) beveik neabejotinai dėl desperatiško pačių keleivių sukilimo, kuriame skrido teroristai. Greengrassas su nepakeliamu klaustrofobišku griežtumu didžiąją dalį finalinio veiksmo laiko pačiame lėktuve.
Režisierius sugeba išnaudoti nepaprastą faktą, kad įvykių seka nuo pirmojo lėktuvo įsirėžimo į Pasaulio prekybos centrą iki ketvirtojo lėktuvo nusileidimo Šanksvilyje, Pensilvanijos valstijoje, tris minutes po dešimtos, su siaubinga ironija telpa į įprastinę vaidybinio filmo trukmę, ir jis gali vystyti istoriją realiu laiku. Šiame filme mes visi žinome arba manome, kad žinome, kaip baigsis filmo šio filmo istorija, ir būtent dėl to filmas yra toks sukrečiantis išbandymų kine pavyzdys. Kai užges šviesos, jūsų širdies ritmas nenumaldomai pradės didėti. Maždaug po pusvalandžio bus sunku kvėpuoti.
Kiekviena smulkiausia detalė persmelkta nepakeliamos įtampos, ypač pačioje pradžioje. Kiekvienas gestas, kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas nekaltas pasisveikinimas, kiekvienas mįslingas apsikeitimas žvilgsniais per oro eismo apžvalgos žiūronus, kiekvienas paniškas civilinės aviacijos tarnybos ir kariškių skambutis – visa tai yra sustiprinta, kurtinančiai, gryna prasme. O pirmosios scenos, kai „United 93“ keleiviai įlipa į lėktuvą ir leidžiasi į nuobodų, įprastą ankstyvo ryto skrydį, yra beveik neperprantamos. Lėktuvo keleiviai – tiesiog pasiturintys profesionalai, priklausantys beveik tai pačiai kastai, neturintys didelio susidomėjimo vienas kitu ir neturintys nieko bendro, išskyrus savo likimą. Ir visi šie žmonės yra vaiduokliai, visi jie – mirę vyrai ir vaikščiojančios mirusios moterys. Kai jų mandagiai paprašoma atkreipti dėmesį į „saugumo“ procedūras, įprasta tikrovė iki rugsėjo 11-osios vos nesutrūkinėja nuo istorinės ironijos svorio.
Filme nėra politinio ar analitinio aspekto, nėra jokios analizės ar paaiškinimų. Filmas tiesiog gyvena tomis 90 minučių siaubo minutėmis tarp vienos epochos ir kitos – ir, mūsų galva, tai yra didžiulis dramaturginis pasiekimas… tiesiog bandyti tiesiogiai susidurti su pačia siaubingiausia akimirka. Taigi, Paulas Greengrassas ir jo operatorius Barry Ackroydas sukūrė nepaprastai stiprų ir didingą paminklą to pražūtingo skrydžio keleiviams. Tai metų filmas!
2. „Ruandos viešbutis“ (Hotel Rwanda, 2004)
1994 metais, Ruandoje hutų genties atstovai išžudė milijoną tutsių genties atstovų, per žudynes, kurios vyko visam pasauliui žiūrint pro pirštus. Tačiau, „Ruandos viešbutis“ nėra istorija apie šias žudynes. Tai istorija apie viešbučio vadovą, kuris išgelbėjo 1200 žmonių gyvybes, nes buvo labai geras žmogus.
Tas vyras vardu Polas Rusesabagina, o Don Cheadle’as jį vaidina kaip ramų, tvirtą, kompetentingą žmogų chaoso metu. Tai ne tas žmogus, kurio siluetus kamera rodo kalnų viršūnių fone, o tas, kuris žino, kaip viskas veikia realiame pasaulyje, kuris naudojasi kyšininkavimo, paglostymo, atsiprašymo ir apgaulės įgūdžiais, kad išgelbėtų šias jam patikėtas gyvybes.
Polas kilęs iš hutu ir vedęs tutsę Tatjaną (akt. Sophie Okonedo). Jis stažavosi Belgijoje ir vadovauja keturių žvaigždučių viešbučiui „Des Milles Collines“ sostinėje Kigalyje. Jis puikiai atlieka savo darbą. Jis supranta, kad, paėmus saugoti generolo portfelį, jį grąžinus jame bus keli buteliai gero viskio. Jis supranta, kad norint gauti reikalingo importuoto alaus, reikia duoti kyšį. Jis supranta, kad jo svečiai yra įpratę prie prabangos, kuri turi būti užtikrinta net ir čia, mažytėje Centrinės Afrikos valstybėje, įsiterpusioje tarp Tanzanijos, Ugandos ir Kongo. Ar dėl šio supratimo jis yra blogas žmogus? Kaip tik priešingai. Jis yra situacinės etikos ekspertas. Dėl to, ką jis išmano, viešbutis veikia gerai ir visi yra laimingi.
Tada staiga prasideda genocidas. Ruandos bėdos prasidėjo, kaip ir daugelis kitų Afrikos bėdų, kai Europos kolonijinės galios įkūrė valstybes, kurios nepaisė tradicinių genčių normų. Priešiškos gentys buvo išstumtos į tą pačią žemę. Daugelį metų Ruandą valdant belgams valdė tutsiai, kurie nužudė ne vieną hutų gentį. Dabar hutų vėl valdo, o jų ginkluoti kariai siaučia po šalį ir žudo tutsius.
Ruandoje yra Jungtinių Tautų „atstovybė“, kuriai atstovauja pulkininkas Oliveris (akt. Nickas Nolte). Jis mato, kas vyksta, informuoja savo viršininkus, prašo pagalbos ir įsikišimo, bet yra ignoruojamas. Polas Rusesabagina apie didėjančią tragediją informuoja korporacijos būstinę Briuselyje, tačiau viešbutis Kigalyje tikrai nėra didžiausias tinklo rūpestis. Galiausiai šiems dviem vyrams tenka veikti kaip laisvai samdomiems darbuotojams, kad išgelbėtų daugiau nei tūkstantį gyvybių, už kurias jie kažkokiu būdu tapo atsakingi.
Kūrinys pavyksta ir yra tikrai įtraukianti drama. „Ruandos viešbutis“ – ne apie viešbučio valdymą, o apie didvyriškumą ir išlikimą. Rusesabagina įveikia šį iššūkį. Filmas pavyksta ne todėl, kad ekrane rodomi specialieji efektai, veiksmas ir didžiulės skaitmeninės armijos, o todėl, kad Cheadle’ui, Nolte’ui ir filmo kūrėjams įdomu, kaip du vyrai pasirenka veikti neįmanomoje situacijoje. Filmas mus jaudina, nes simpatizuojame šiems vyrams. Čia gilios kino emocijos paprastai kyla ne tada, kai personažai liūdni, o kai jie geri.
1. „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge, 2016)
Melo Gibsono režisuotoje karinė drama „Pjūklo ketera“ tikrais įvykiais pagrįsta istorija apie Antrajame pasauliniame kare dvivyriu tapusį mediką Desmondą T. Dossą, kuris tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Net ir mirtinas pavojus kovos lauke neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų bei įsitikinimų.
Kruviname Okinavos mūšyje 1945-ųjų gegužę beginklis Dossas, nuolat apšaudomas priešų, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos skeveldros, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs vaikinas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu Kongreso Garbės medaliu.
„Pjūklo ketera“ (taip vadinamas karinis fortas) – jau penktasis Melo Gibsono režisuotas filmas. Trys jų buvo epiniai kūriniai: „Narsioji širdis“ (1995) pasakojo apie XIII a. kovotoją už Škotijos laisvę Viljamą Volesą, „Kristaus kančia“ (2004) atskleidė Jėzaus Kristaus žemiško gyvenimo paskutinių valandų tragizmą, o „Apokalipsė“ (2006) supažindino su XVI a. Meksikos džiunglėse dėl išlikimo kovojusia indėnų gentimi.
Pristatydamas „Pjūklo keterą“ Venecijos kino festivalyje Melas Gibsonas filmą komentavo taip: „Dabar kine matome per daug išgalvotų supermenų. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas prisiminti tikruosius“. Pats D. T. Dossas ilgai priešinosi bandymams jo istoriją parodyti kine. Likęs gyvas po karo košmaro Septintosios dienos adventistas tvirtino, kad tikrieji didvyriai yra tie, kurie kariavo, o jis tik gelbėjęs sužeistuosius.
Filmo pabaigoje Melas Gibsonas parodo tikrąjį D. T. Dossą, užfiksuotą nuotraukose ir dokumentiniuose kadruose. O prasideda „Pjūklo ketera“ pasakojimu apie idilišką prieškario Amerikos provinciją Virdžinijos valstijoje, pavyzdingus santykius šeimoje ir jų išugdytą paprastą vaikiną, jaunatviškai energingą ir nuoširdų, drovų su mylima mergina ir nuoširdžiai tikinti Kristaus mokymu. Paprastai panašūs dalykai amerikiečių (ir ne tik jų) kine atrodo ne tik sentimentaliai, bet ir dvelkia dirbtinu patosu. M. Gibsonas šio pavojaus išvengia. Tikėjimas gėriu bei jaunojo herojaus tiesa yra ne deklaratyvūs, o jauno aktoriaus Andrew Garfieldo vaidyba tokia nuoširdi, kad nepalieka abejingų.
Kai Desmondas išgirdo apie Perl Harbore įvykusią tragediją, kuomet japonų lakūnai savižudžiai atakavo JAV laivyną, jis negali likti nuošalėje ir nesvyruodamas tampa savanoriu. Bet ginklą į rankas imti kategoriškai atsisako, juk Kristus mokė: „Nežudyk!“. Aišku, kad tokia naujoko pozicija susilaukia neigiamo požiūrio: jei nenori rankose laikyti ginklo, esi arba beprotis arba bailys, o už panašų boikotą karo sąlygomis ir į tribunolą galima pakliūti.
Desmondo pasaulėžiūrai, be abejonės, didžiausią poveikį padarė jo tėvą (Hugo Weavingas) visą gyvenimą persekioję Pirmojo pasaulinio karo košmarai. Jo sūnui panašią patirtį išgyventi padėjo nuoširdus tikėjimas Kristaus paskleista filosofija. „Joje yra visa Dosso esmė, – aiškino M. Gibsonas. – Kad ištvertum tokį karo veiksmų pragarą, kai oras perpildytas švinu taip, kad sunku kvėpuoti, kai esi epicentre to, ką japonai vadino „plieniniu lietumi“, reikalingas stiprus tikėjimo užtaisas. Tai yra tikroji filmo esmę, kuri mane įkvėpė“. (Gediminas Jankauskas)
