Įtempto siužeto trileriuose dažnai žavi ne tik painūs siužetai ar širdį virpinanti įtampa, bet ir puikiai sukonstruoti piktadariai, kurie kelia chaosą. Šie piktavaliai, turintys sudėtingus motyvus ir gąsdinančias strategijas, pakelia istorijų įtampą ir intrigą iki svaiginančių aukštumų. Šiame straipsnyje apžvelgsime dešimt įtempto siužeto trilerių, kurie pasižymi įspūdingiausiais blogiečiais kino istorijoje.
10. „Dingusi“ (Gone Girl, 2014 m.)
Paremtas to paties pavadinimo Gillian‘o Flynno bestseleriu, David‘o Fincher‘io režisuota Dingusi yra stilingas, tačiau sujauktas trileris, pasakojantis apie griūvančią santuoką ir naikinantį keršto troškimą.
Istorija pradedama Niko grįžimu namo jo ir žmonos Eimės penktųjų vestuvių metinių dieną – grįžęs, namie žmonos neranda. Name radus kraujo ir grumtynių pėdsakų, Nikas tampa įtariamuoju nužudymu, nepaisant jo ryžtingo savo nekaltumo gynimo. Policija taip pat randa Eimės dienoraštį, kuriame ji detaliai aprašo, kaip Nikas tariamai smurtavo prieš ją. Nikas tampa pagrindiniu įtariamuoju, žiniasklaidos pradedamas vaizduoti kaip žmona nesirūpinantis vyras, Nikas desperatiškai bando pataisyti savo įvaizdį ir įtikinti aplinkinius, jog iš tiesų yra niekuo dėtas.
Deividas Finčeris be jokios abejonės yra vienas geriausių „tamsių“ filmų kūrėjų po šiai dienai. Tai įrodė ir su pribloškiančiu „Septyni“, ir su kultiniu „Kovos klubu“, ir tik dar sykį patvirtino su „Dingusi“. Tai ne tik kriminalinė drama. Ją visą gaubia paslapties šydas. Ko jau ko, bet iš šio režisieriaus reikėjo tikėtis būtent to.
Filmui nė neįpusėjus, siužetas pasisuka netikėta linkme – Eimė gyva ir sveika, ir savo nužudymo sceną suplanavo siekdama sukompromituoti Niką ir gauti pinigų. Ji atrado, kad jis buvo užmezgęs santykius su viena iš savo studenčių, ir siekė jam už tai atkeršyti. Šis faktas pakeičia filmo nuotaiką, ir netikėtai užklumpa žiūrovus. Toks netikėtas ir ankstyvas siužeto posūkis suteikia didžiulį adrenalino pliūpsnį.
Tolimesni įvykiai paskatina Niką perprasti Eimės planą, ir jis pasisamdo žinomą advokatą tam, kad įrodytų savo nekaltumą. Susiekęs su buvusiais žmonos vaikinais, jis sužino, kad šioji gudravo ir su jais – siekė įrodyti, kad šie ją seksualiai išnaudojo. Jis bando gauti pagalbos iš Dezio, kurį Eimė yra suvysčiusi apie pirštą, tačiau šis neatskleidžia, kodėl.
Ji siekia išsilaisvinti su Dezio pagalba jį įtikindama, kad Nikas ją laikė priespaudoje. Ji pamato, kad josios vyras dalyvauja televizijos pokalbių laidoje, ir meldžia jos sugrįžti, ir vėliau yra sulaikomas už nužudymą. Toks siužetas tiktų paprastam, fantazijos nežadinančiam filmui, tačiau Dingusi – toli gražu kitokia. Istorija pakrypsta darsyk, kai Eimė suvokia, kad televizijoje pasirodęs vyras yra tas, kurį ji įsimylėjo, todėl nužudo Dezį ir grįžta namo, taip išteisindama jos žmogžudyste kaltinamą Niką.
Jis siekia su ja išskirti, tačiau ši teigia esanti nėščia. Nikas tampa situacijos įkaitu, ir jaučia turįs pasilikti su žmona visam laikui.
Kaip ir knyga, filmas yra sklandus ir išskirtinis, jame – daug daugiau nei mįslingos žmogžudystės išaiškinimas. Klaidingas įsitikinimas, kad istorija teka viena vaga, kelis kartus tarsi ištraukia tvirtą pagrindą žiūrovui iš po kojų, ir tai padaro filmą jaudinančiu ir stebinančiu reginiu.
9. „Išbandymų diena“ (Training Day, 2001 m.)
Žiūrėdami „Išbandymų dieną“ dar kartą pasinersime į Amerikos didmiesčio Los Andželo purvinų gatvių atmosferą, kurioje tvyro nusikaltimų, narkotikų ir prievartos tvaikas. Čia kasdien vyksta vietinės reikšmės karas tarp policininkų ir nusikaltėlių.
Juodaodis policijos seržantas Alonso Harisas (Denzelas Washingtonas už šį vaidmenį pelnė antrąjį Oskarą) šios niekad nenuslūgstančios apgulties sąlygomis ištvėrė trylika metų. Per šį laiką jis gerai įsisavino svarbią išlikimo taisyklę: norėdamas išsaugoti savo subinę, privalai pamiršti tai, ko moko policijos akademijose.
Kovoje su nusikaltėliais ne kartą teks peržengti pavojingą ribą. Alternatyvos nėra ir negali būti. Šito kol kas nežino jaunas idealistas Džekas Hoitas (Ethanas Hawke’as), trokštantis tarnauti žmonėms ir vadovautis tik įstatymais. Gal viena diena, praleista kartu su Alonsu, pakeis jo požiūrį į gėrį ir blogį?
Amerikiečiai mėgsta kriminalinius siužetus, kuriuose petis petin su nusikaltėliais kovoja kontrastinga pora: jaunas karštakošis ir jo priešingybė tylenis ir plepys, racionalus realistas ir „nuo stabdžių nušokęs“ avantiūristas.
Politinio korektiškumo reikalavimai dar labiau paredagavo tokius tandemus: vis dažniau tokiuose tandemuose matome vieną partnerį juodaodį („Mirtinas ginklas“, „Majamio policija“ ir pan.).
Tokia pora pasirodo ir režisieriaus Antoine‘o Fuqua kriminaliniame trileryje „Išbandymų diena“. Joje akivaizdžiai dominuoja Denzelo Washingtono sodriai suvaidintas policijos seržantas Alonso Harisas. Jis ne tik kaip reikiant pataršo jaunam porininkui nervus, bet ir duoda jam tikro profesionalaus meistriškumo pamokas, kurių jokioje policijos akademijoje neišmoksi.
Profesinių išbandymų diena ekstremaliomis sąlygomis parako dar neuosčiusiam Džekui taps tikru šoku. Vaikinas savo kailiu pajus, ką reiškia daryti tvarką blogos reputacijos kriminogeniniuose rajonuose, kuriuose gyvenimo užgrūdinti žmonės pripažįsta vienintelį įstatymą – brutalios jėgos viršenybę. Kitokie įstatymai čia paprasčiausiai negalioja.
8. „Nakties įkaitas“ (Collateral, 2004)
Seniai pastebėta, kad Oskarus dažniau laimi tie filmai, kurie pasirodo metų pabaigoje. Matyt, JAV kino akademikai iki Kalėdų spėja pamiršti metų pradžioje matytą kiną, todėl sudaro penkias nominacijas tik iš paskutinių pavyzdžių.
Kai filmas su Tomu Cruise‘u „Nakties įkaitas“ 2004-aisiais startavo rudenį (o mūsų ekranuose pasirodė lapkritį) kino kritikai pranašavo aktoriui pirmąjį Oskarą jo ilgoje kino karjeroje. Motyvas buvo suprantamas – juk Tomas Cruise‘as buvo ką tik suvaidinęs Steveno Spielbergo fantastinėje dramoje „Įspėjantis pranešimas“, o istorinėje dramoje „Paskutinis samurajus“ (The Last Samurai, 2003, rež. Edwardas Zwickas) galingais potėpiais pavaizdavo unikalios biografijos žmogų – į dviejų skirtingų civilizacijų konflikto zoną pakliuvusį JAV karininką Nataną Algreną, 1876 metais mokiusį japonų kariuomenę naudotis vakarietiškais ginklais.
Šie prieš „Nakties įkaitą“ sukurti filmai lyg ir demonstravo, kad Tomui Cruise‘ui pabodo būti amžinu berniuku ir gausinti tik viena spalva piešiamų personažų galeriją. Deja, geranorių kritikų prognozė neišsipildė: už vaidmenį „Nakties įkaite“ Oskarui Tomas Cruise‘as net nebuvo nominuotas – tokios garbės susilaukė tik filmo montuotojai bei antraplanio vaidmens atlikėjas Jamie Foxx‘as.
Filme „Nakties įkaitas“ (rež. Michaelas Mannas) Tomas Cruise’as persikūnija į samdomą žudiką Vincentą, kuris atvyksta į Los Andželą su specialia užduotimi: jis turi pašalinti penkis svarbius liudytojus vieno narkobarono byloje. Svarbus vaidmuo šioje įtampos kupinoje istorijoje numatytas kukliam Los Andželo taksistui Maksui, kurio gyvenimas pakrypo nauja vaga tą dieną, kai į jo automobilį įsėdo impozantiškos išvaizdos vyriškis.
Nuo šio momento prasideda niūrus kriminalinis trileris, kuriame įkaitu tapęs taksistas ilgai vežioja po tamsų Los Andželą ne tik patį žudiką, bet ir pirmosios jo aukos lavoną bagažinėje.
„Nakties įkaite“ įtampos netrūksta. Gerai režisierius valdo ir filmo ritmą, bet pakilti aukščiau standartinio veiksmo filmo trukdo ausį rėžiančios dialogų banalybės arba dirbtinai atrodantys pagraudenimai (pavyzdžiui, epizodas ligoninėje, į kurią partneriais tapę herojai užvažiuoja aplankyti taksisto motinos ir palikti jai gėlių).
Neišplėtotos giliau liko ir kelios geros idėjos, pavyzdžiui vadinamasis „Stokholmo sindromas“ (kai įkaitas pradeda jausti psichologinę priklausomybę nuo pagrobėjo). Bet visuma labai nebloga.
7. „Įprasti įtariamieji“ (The Usual Suspects, 1995)
Šiuo filmu į kinematografinį pasaulį triukšmingai įsiveržė trisdešimtmetis režisierius Bryanas Singeris. Jo debiutas neliko nepastebėtas ir kritikai ėmė jį linksniuoti kartu su trimis metais anksčiau pasirodžiusiais Quentino Tarantino „Pasiutusiais šunimis“ kaip gabių debiutantų vykusius bandymus nauju turiniu praturtinti klasikines kriminalinio kino schemas.
Recenzentai, rašydami apie „Įprastus įtariamuosius“ griebėsi kino klasikos pavyzdžių ar citatų iš auksinių minčių kolekcijos. Vieni priminė „Tvyn Pyksą“ („Pelėdos nėra tai, kas atrodo“), kiti žvalgėsi į teologinį kontekstą („Pats gudriausias velnio triukas yra įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja“).
Abu šie teiginiai filmui tinka. Ir velnias čia nėra tik graži metafora. Velnio funkcijos patikėtos paslaptingam nusikaltėliui, vardu Kaizeris Soza. Norintiems suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, teks gerokai palaužyti galvą. Arba sulaukti filmo pabaigos.
Siužetas čia baisiai painus nuo pirmųjų kadrų. Veiksmas plėtojasi sąmoningai perpintuose keliuose laiko lygmenyse: praėjusią naktį San Pedre, šešiomis savaitėmis anksčiau Niujorke ir dar tarpe tarp šių dviejų įvykių, kai penki nusikaltėliai, nekaltai įtariami dėl sunkvežimio su ginklais pagrobimo, išėję iš policijos nuovados iš tikrųjų susivienija bendriems darbeliams.
Naktį viename įlankos uoste susprogdinamas laivas, kuriame buvo nemažai žmonių ir beveik 100 milijonų dolerių verta kokaino siunta. Per stebuklą lieka gyvi tik du naktinio įvykio dalyviai – vengras Arkošas Kovačas (jis su stipriais kūno nudegimais paguldomas į ligoninę) ir cerebriniu paralyžiumi sergantis menininkas Rodžeris Kintas (Kevinas Spacey).
Pastarasis suteikia policijai vertingos informacijos. Tuoj pat suimami net penki įtariamieji, kuriuos greitai tenka paleisti dėl nepakankamų kaltės įrodymų. o šio momento filmas pavirsta painia šarada, o tiesos paieškos ne kartą atsiduria aklavietėje. Viskas, kaip ir dera geram detektyvui, paaiškės tik finaliniuose kadruose.
Oskarais įvertintas originalus scenarijus (Christopheris McQuarrie) ir aktorius Kevinas Spacey. Be jo dar vaidina darnų ansamblį sudarantys aktoriai Stephenas Baldwinas, Gabrielis Byrne’as, Benicio Del Toro, Kevinas Pollakas, Chazzas Palminteri ir Pete’as Postlethwaite’as. (Gediminas Jankauskas)
Visiškai išnaudojant nepatikimo pasakotojo tropą, šokiruojantis filmo finalas daugelį pirmą kartą žiūrinčių žiūrovų priverčia atsisukti filmą atgal ir žiūrėti dar kartą, kad pamatytų visas užuominas, kurias praleido pirmą kartą.
6. „Kietas riešutėlis“ (Die Hard, 1988)
Po šio Johno McTiernano režisuoto filmo į veiksmo kino lyderių gretas iškopė aktorius Bruce’as Willisas, kuris žiūrovų pamėgtą personažą retsykiais tebevaidina ligi šiol.
Niujorko policininkas Džonas Makleinas Kalėdų išvakarėse lekia į tolimąjį Los Andželą pas žmoną pailsėti nuo tarnybos. Tačiau ramių Kalėdų nebus, nes ponia Maklein (Bonnie Bedelia) kartu su kitais bendradarbiais tapo įžūlių teroristų įkaite. Niekur nedingsi – tenka vaduoti nuo pražūties žmonelę, o kartu ir jos darbdavių japonų firmą su visais nusikaltėlių trokštamais milijonais. Kadangi pagalbos didvyriui niekas savo noru nepasiūlo, tenka kaip reikiant paprakaituoti vienam.
Filmo pagrindą sudaro Rodericko Thorpe’o knygą “Niekas neamžina” (Nothing Lasts Forever). Pagal šio rašytojo knygą Frankas Sinatra 1968 m. buvo sėkmingai suvaidinęs policininką kriminaliniame filme „Detektyvas“ (The Detective), tačiau kuriant „Kietą riešutėlį“ legendiniam dainininkui bei aktoriui jau buvo 73-eji, ir jis aiškiai šiam filmui nebetiko. Džoino Makleino vaidmenį prodiuseriai siūlė kelioms garsenybėms – Richardui Gere‘ui, Sylvesteriui Stallone‘i, Harrisonui Fordui, Burtui Reynoldsui, Donui Johnsonui, bet visi atsisakė, plačiai atverdami vartus į šlovę Brucė‘ui Willisui.
Dar reikėtų prisiminti, kad tarptautinio teroristo Hanso Gruberio vaidmuo buvo puikaus britų aktoriaus Alano Rickmano debiutas Holivude.
1990 metais pasaulio ekranuose pasirodė filmo tęsinys „Kietas riešutėlis 2“ (Die Hard 2). Jo veiksmas taip pat rutuliuojasi per Kalėdas, tik nebe Los Andžele, o Vašingtono oro uoste. Čia Džonas Makleinas laukia žmonos ir tikisi bent kartą šventes praleisti ramiai. Bet kur tau! Kaip tik tuo metu kažkokios Lotynų Amerikos šalies narkomafijos karalius Ramonas Esperansa (Franco Nero) su palyda atgabenamas į teismą. Padedami kariškių jo sėbrai nori išlaisvinti savo lyderį ir suderino visas plano detales. Nenumanė jie tik vienos aplinkybės – “kieto riešutėlio” Makleino, kuris labai nemėgsta, kai jam kas nors trukdo ramiai švęsti Kalėdas. O su juo tikrai menki juokai!
„Kieto riešutėlio 3: Keršto su kaupu“ (Die Hard: With a Vengeance, 1995) siužeto pagrindą sudaro Džono Makleino ir pirmajame filme nužudyto teroristo Hanso Gruberio brolio Saimono (Jeremy Ironsas) dvikova: piktadarys susprogdina parduotuvę ir dar kelis Niujorko objektus, o pasinaudojęs visuotiniu sąmyšiu apiplėšia Centrinį rezervinį banką.
Filme „Kietas riešutėlis 4“ (Live Free or Die Hard, 2007) pirmą kartą veiksmas rutuliuojasi ne prieš Kalėdas, o per vasaros karščius, kai Nepriklausomybės dieną teroristai surengia kompiuterinę ataką prieš JAV.
Pagaliau, penktajame ir kol kas naujausiame filme „Kietas riešutėlis. Puiki diena mirti“ (Good Day to Die Hard, 2013) Džonas Makleinas atvyksta į Maskvą, kad padėtų savo sūnui – profesionaliam CŽV agentui, kurio užduotis – padaryti galą atominių ginklų vagystei. Tačiau kelią agentams pastoja tarptautiniai teroristai.
5. „Mizerė“ (Misery, 1990)
„Mizerės“ pradžia jokių košmarų lyg ir nežada. Atvirkščiai. Klestintis rašytojas Polas Šeldonas (Jamesas Caanas) iš leidėjos gauna užsakymą parašyti dar vieną romaną apie skaitytojų pamėgtos nelaimingos merginos Mizerės vargus.
Pradžioje Polas Šeldonas sužino, kad avarijoje jis susilaužė abi kojas ir dabar yra visiškai priklausomas nuo jį išgelbėjusios vienišos moters. Antra – šį kartą geresnė – naujiena yra ta, kad Ana Vilks (už šį vaidmenį Kathy Bates buvo apdovanota Oskaru ir Auksiniu gaubliu) yra didžiausia Šeldono kūrybos gerbėja, bet vargšui rašytojui ši aplinkybė padėti negali. Greičiau, atvirkščiai…
Kiekvienam rašytojui, žinoma, būtų malonu pabendrauti su skaitytoja, kurios namų lentynoje garbingiausioje vietoje stovi išsirikiavusios visos jo knygos. Anai Vilks labiausiai patinka Šeldono parašytos knygos apie Mizerę. Įsivaizduojate, kaip moteris apsidžiaugia, kad jos mylimiausių romanų autorius vežėsi dar niekieno neskaitytą naujausios knygos rankraštį!
Ana, žinoma, maldauja Polo duoti jai pirmai perskaityti naujausią kūrinį. Bet jos džiaugsmas išgaruoja sužinojus, kad Mizerė žūva ir daugiau tęsinių nebebus. Tada ji lovoje gulinčiam rašytojui pasiūlo perrašyti knygos pabaigą, kad viskas pasibaigtų gerai. Savo pageidavimą persimainiusi Ana išreiškia tokiu tonu, kad Polas aiškiai supranta: šį kartą geriau neprieštarauti…
Toliau seka šiurpti verčiantis kamerinis trileris dviem pirmarūšiams artistams, kurių kiekvienas turi savo aiškų tikslą: Ana nuoširdžiai stengiasi sudaryti Polui visas sąlygas, kad būsimoji knyga turėtų laimingą finalą, o rašytojo tikslas – kai tik kojos apgis, pabėgti iš kalėjimu tapusio namo.
4. „Septyni“ (Se7en, 1995)
„Kas yra dėžutėje?“ Tai klausimas, kuris persekiojo žiūrovus po filmo „Septyni“ peržiūros. Filme, kuriame vaidina Morganas Freemanas ir Bradas Pittas, pasakojama apie du detektyvus, kurie lenktyniauja, kad sustabdytų serijinį žudiką, žudantį žmones pagal septynias mirtinas nuodėmes.
Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (akt. Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (akt. Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Atsakymą padiktuos ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Dantės „Dieviškoji komedija“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio istorijos“ ir Johno Miltono „Prarastasis rojus“.
Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. (Gediminas Jankauskas)
Filmui įsibėgėjant ir didėjant pavojui, įtampa tik stiprėja ir net baigiasi įtempta ir nerimą keliančia pabaiga. Šio kriminalinio trilerio neįmanoma nelaikyti įtemptu, o daugybė žiūrovų sutinka, kad jis išlieka vienas įtempčiausių, kokius jiems yra tekę matyti.
3. „Leonas“ (Leon: The Professional, 1994)
Šis filmas išgarsino visame pasaulyje prancūzų režisierių Luc’ą Bessoną anksčiau nei jo „Penktasis lementas“, o aktorius Jeanas Reno akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, kurią mielai kviečia Holivudo kino kūrėjai. Jo suvaidintas profesionalus žudikas Leonas labai skyrėsi nuo kitų šio amato specialistų. Atvykęs į Niujorką iš Sicilijos, Leonas yra visiškai vienas kaip tigras džiunglių tankmėje. Jis neturi draugų, rūpinasi tik gėlėmis, mėgsta pieną ir klasikinius filmus, nemoka skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmano tobulai. Namai jam visuomet buvo saugi užuovėja, bet kartą jos ramybę sudrumstė ginkluoti niekšai.
Tylenio Leono akivaizdoje korumpuoto policininko Stensfildo (Gary Oldmanas) bičiuliai išžudė dvylikametės Matildos šeimą. Leonui pavyko mergaitę išgelbėti. Mergaitė žino, kas surengė skerdynes jos namuose, todėl pati kuo greičiau nori tapti žudike ir atkeršyti.
Aiškiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją Lucas Bessonas „Leoną“ kūrė anglų kalba ir nemažai scenų nufilmavo Niujorko kvartaluose. Amerikietiškų akcentų filme labai daug. Čia ir scenos su mažąja Matilda, kuriose mergaitė, norėdama pralinksminti savo paniurėlį globėją jam vaizduoja tai Chapliną, tai Marilyn Monroe, tai miuziklų žvaigždę šokėją Gene‘ą Kelly. O ir pati siužetinė schema – suaugusio žmogaus ir vaiko kelionė per Ameriką – nesuskaičiuojamą daugybę kartų naudota pačių amerikiečių filmuose (nuo Peterio Bogdanovichiaus „Popierinio mėnulio“ iki Johno Cassaveteso „Glorijos“): šią tradiciją Lucas Bessonas puikiai žino (ir panašius filmus, matomai, mėgsta), todėl sugalvoja savo originalų motyvą. Dar klausimas – kas jo bastūnų porelėje yra labiau suaugęs – naivumo ir vaikiškos sielos įsikūnijimas Leonas ar anksti subrendusi ir gyvenimo negandų užgrūdinta dvylikametė Matilda? (Natalie Portman po šio nuostabaus debiuto tapo ryškia tarptautinio kino žvaigžde).
Britų aktorius Gary Oldmanas suvaidino tikrą pabaisą – jo korumpuotas policininkas Stensfildas yra sadistas, maniakas ir narkomanas. Dar vieną – šį kartą tarpgalaktinį – piktadarį aktorius suvaidino „Penktajame elemente“: čia kosmoso valdovas Zorgas atrodo kaip groteskiškas komikso personažas, totalaus blogio karikatūra.
Nors daug žiaurių scenų talpinantis filmas yra kriminalinis veiksmo trileris, režisierius įsigudrina praplėsti jo turinį kitomis temomis – draugystės, meilės, šeimos. O Jeano Reno suvaidintas samdomas žudikas aktoriaus charizmos dėka tampa vienu įsimintiniausiu kriminalinio kino personažu: kartą pamatęs niekada nepamirši jo figūros ir eisenos, megztos kepuraitės ir apvalių juodų akinių, baletui būdingų judesių grakštumo profesinės veiklos scenose, meilės gėlėms vazonuose ir įpročio gerti pieną.
Filmo scenarijų galima atskiromis scenomis pateikti kaip pavyzdį būsimiesiems scenaristams. Kaip ir mokėjimo tiksliais lakoniškais štrichais charakterizuoti personažų esmę. Kaip puikų pavyzdį pateiksiu trumpą Leono ir Matildos dialogą:
– Tau reikia subręsti.
– Aš jau subrendusi. Dabar jau pradėjau senti.
– O aš atvirkščiai. Aš jau pakankamai senas. Ir man pats laikas subręsti.
2. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007)
Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo.
Filmo pavadinimas paimtas iš Williamo Yateso poemos „Kelionė į Bizantiją”. Tiesa, poezijos klasiko autoritetu, išskyrus vieną eilutę, autoriai daugiau niekaip nesiremia. Ir labai keistai elgiasi su viskuo, kuo tik bando pasinaudoti. Filmo siužetas ne kartą „mėto pėdas“, nuklysdamas į šalutines linijas, kad artėjant atomazgai susietų visas padrikas gijas į tamprų nelogiškų atsitiktinumų kamuolį.
Nuo kai kurių kitų savo filmų, pasižymėjusių ryškiu barokiniu spalvingumu, šis brolių Coenų opusas skiriasi lakonišku minimalizmu. Čia negailestingai „amputuota“ viskas, kas tik gali blaškyti dėmesį. O tai, kas liko, prikausto žiūrovo žvilgsnį prie taikliai pastebėtų detalių, kurios kuria ir bendrą filmo atmosferą, ir ypatingą emocinį klimatą.
Ankstyviesiems brolių Coenų filmams buvo būdingas pesimistiškas požiūris į pasaulį, niūrus humoras ir polinkis savaip estetizuoti prievartą. Žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“). Dar savo karjeros pradžioje į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, „kruvinais vaikėzais“ praminti broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis spalvotas!“.
Kraujo daug ir filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Jau siužeto ekspozicija nufilmuota taip, kad iš ekrano padvelkia ne tik mirties tvaikas, bet net gali pajusti burnoje salstelėjusį kraujo skonį. O jau šiurpas per nugarą banguos pastoviai.
Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto. Neveltui vos grįžęs su radiniu namo jis sako žmonai: „Jei aš negrįšiu gyvas, pasakyk mamai, kad aš ją myliu“. – „Betgi tavo motina mirusi“. – „Tai tada aš jai pats paskysiu“.
Po šių antikine lemtimi dvelkiančių žodžių tampa aišku, kad pražūčiai save pasmerkusio Levelyno kelias dabar neišvengiamai artės prie filmo pradžioje šmėstelėjusio žudiko Antono Čiguro. Rusiškai (o gal čečėniškai?) pavadintas galvažudys, kurį suvaidino ispanų aktorius Javieras Bardemas, yra totalaus blogio įsikūnijimas, negailestingas monstras, nepermaldaujamas ir baisesnis už patį marą. Jis niekad neprašauna pro šalį, bet labiausiai mėgsta darbuotis visai ne šaunamaisiais ginklais, o… balionu su suspaustu oru. Tai nepriekaištingai funkcionuojanti žudymo mašina, kurios pergudrauti neįmanoma. Į fantastinius kiborgus ar komiksų personažus panašų veikėją aktorius apdovanojo tokiais vos pastebimais niuansais, kad šis perdėm amoralus herojus užvaldo mūsų dėmesį (ir netgi simpatiją).
„Senukų“ siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Nors baisių nusikaltimų logiką miestelio šerifui Tomui Belui (aktorius Tommy Lee Jonesas) pavyksta perkasti anksčiau už kitus, net šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus nepajėgus pasipriešinti stichijai. Ne todėl, kad būtų per senas šiam reikalui. Juk lemties neįmanoma permaldauti, o įveikti titanus žmogus niekada nepajėgs. Todėl šį brolių Coenų filmą negali vainikuoti tradicinė holivudinė pabaiga arba ryški gėrio pergalė prieš blogį.
Tokią pesimistinę nuotaiką galima vadinti realizmu. O gal ji paprasčiausiai reiškia tai, kad laikas daro savo, ir dar visai neseniai jaunatvišku azartu spinduliavęs originalių kino kūrėjų tandemas palengva pereina į „senukų“ kategoriją. O tokiems pesimistams šiuolaikinėje Holivudo šalyje vietos nebelieka. (Gediminas Jankauskas)
1. „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs, 1991)
Kai 1980 metais vasario dešimtąją daug žmonių pražudęs serijinis maniakas Tedas Bandis buvo nuteistas mirti elektros kėdėje, lengviau atsiduso ir policijos pareigūnai, ir paprasti amerikiečiai. Atrodė, kad kruvinų nusikaltimų grandinė pagaliau nutraukta, ir šiurpios žmogžudystės nebesikartos.
Tačiau ramybė truko neilgai.
Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.
Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.
Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.
Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.
Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.
Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.
Vos spėjusi baigti mokslus FTB stažuotoja Klarisa Starling patenka į Vašingtono specialiųjų bylų tarnybą. Čia tiriamos serijinės žmogžudystės ir gaudomi pavojingi maniakai. Vienas jų ypač žiauriai žudo moteris, tačiau aptikti jo pėdsakus kol kas nepavyksta. Aišku, kad nusikaltėlį, pramintą Bafalo Bilu, bus galima sučiupti tik tada, kai pavyks suprasti jo veiksmų logiką. Todėl nusprendžiama pasinaudoti už grotų sėdinčio daktaro Hanibalo Lekterio paslaugomis. Tik ar norės jis padėti teisingumui? (Gediminas Jankauskas)
