Kai kalbama apie protą gluminančius filmus, kurie palieka neišdildomą įspūdį, yra keletas kultinių filmų, kurie sužavėjo žiūrovus ir privertė juos ilgai svarstyti siužeto subtilybes. Šiuose filmuose dažnai būna sudėtingų pasakojimų, susimąstyti verčiančių temų ir netikėtų posūkių, kurie verčia žiūrovus dar kartą juos peržiūrėti, kad iki galo suprastų jų gilumą ir sudėtingumą. Šiame straipsnyje apžvelgsime dešimtuką kultinių, protu nesuvokiamų filmų, kuriuos reikia pažiūrėti antrą kartą, kad visiškai įvertintume jų genialumą.
Tokie filmai žiūrovams siūlo turtingą ir intelektualiai stimuliuojančią žiūrėjimo patirtį, peržengiančią tradicines pasakojimo ribas. Šie filmai meta žiūrovams iššūkį sudėtingiems pasakojimams, filosofinėms temoms ir sudėtingoms siužetų struktūroms, kurias reikia žiūrėti antrą kartą, kad visiškai suprastum juos. Pakartotinai žiūrėdami šiuos filmus žiūrovai gali atskleisti subtilias detales, įžvelgti pranašystes, geriau suprasti veikėjus ir pagrindines temas, o tai praturtina jų kino patirtį. Todėl šie kultiniai protą aptemdantys filmai liudija pasakojimo galią ir išliekamąjį mąstyti verčiančio kino poveikį.
10. „Ponas Niekas“ (Mr. Nobody, 2009)
Ar kada susimąstėte apie galimybę pažvelgti į savo praeitį ir sužinoti kas būtų dabar, jeigu būtumėte priėmęs kitokį sprendimą lemtingoje (arba nebūtinai) situacijoje? Būtent apie tai ir pasakojama belgų režisieriaus Jaco van Dormael fime ,,Ponas Niekas“ (2009 m). Ši fantastinė romantinė drama nėra skirta plačiajai auditorijai. Tai – tikras galvosūkis, prikaustantis dėmesį nuo pat pirmos minutės, priverčiantis įtemptai mąstyti filmo eigoje ir paliekantis peno pamąstymams peržiūrėjus jį.
Kūrinys pristatytas 2009 metais per 66-ąjį Venecijos Kino festivalį. Po premjeros publika dešimt minučių plojo atsistojusi. Filmas įspūdingas tiek dėl neįprasto savo siužeto, tiek dėl specialiųjų efektų, tiek dėl profesionalių ir tinkamai parinktų aktorių.
,,Ponas Niekas“ yra padalintas į dvi plotmes: pirmojoje žiūrovas nukeliamas į 2092 metus. Vienintelis likęs mirtingas žmogus Nemo Niekas (akt. Jared Leto) pasakoja savo gyvenimo istoriją žurnalistui. Senolis atsimena praeitį ir pateikia dvi alternatyvias savo gyvenimo versijas. Būtent praeitis ir yra antroji filmo plotmė, kuri yra padalinta dar į kelias smulkias istorijas, pasakojančias kaip Nemo Nieko gyvenimas būtų susiklostęs, jeigu jis vaikystėje būtų pasirinkęs gyvenimą su mama ir kaip – jeigu su tėčiu.
,,Mes negalime sugrįžti atgal, todėl yra sunku pasirinkti. Pasirinkimas turi būti teisingas, o kol nepasirenki viskas yra įmanoma“ – tokie žodžiai nuskamba ekranizacijos pradžioje iš 9-mečio Nemo lūpų. Šis filmas yra apie žmogaus priimamus sprendimus ir jų reikšmę tolimesnei gyvenimo eigai. Nemo atveju – tai vaikystės dilema. 9-erių metų berniukas priverstas pasirinkti su kuriuo iš besiskirainčių tėvų gyventi. Filme parodomi abu galimi scenarijai, dvi visiškai skirtingos gyvenimo versijos.
Jeigu Nemo gyventų su motina jis įsimylėtų savo įseserę Aną, vėliau ji išvyktų į Niujorką, jiedu ilgą laiką nesimatytų ir atsitiktinai susitiktų tik po daugelio metų. Jeigu berniukas pasirinktų gyvenimą su tėčiu jis įsimylėtų žavią šviesiaplaukę Elizą, susilauktų trijų vaikų ir ji galiausiai susirgtų depresija. Šias dvi savo gyvenimo istorijas 2092 metais pasakoja vienintelis likęs mirtingas žmogus Nemo Niekas. O žurnalistui paklausus, tai kuri istorija vis dėlto yra tikra, Nemo atsako : ,,Kiekvienas kelias yra teisingas kelias. Viskas galėjo būti kitaip, bet net ir tokiu atveju tai turėtų tiek pat prasmės“. Žiūrovui paliekama erdvės laisvai interpretacijai, nes filmo pabaigoje taip ir neatskleidžiama ką būdamas 9-erių metų pasirinko Nemo Niekas.
Filme svarbi yra ,,Drugelio efekto“ metafora. Ja pasakoma, kad niekas nevyksta be reikalo. Kiekviena detalė ar smulkmena gali pakeisti gyvenimą. Taip atsitiko ir Nemo, kai jis po daugelio metų sutikęs savo vaikystės meilę Aną, neteko jos telefono numerio – vienintelės galimybės dar kada nors pasimatyti.
,Ponas Niekas“ yra brangiausias belgų filmas, jam pastatyti išleista 58 milijonai JAV dolerių. Vizualinius efektus fantastinei dramai kūrė ,,Modus FX“ kompanija, kurios užduotis buvo sukurti daugialypią erdvę – įvairius miestus, ateities pasaulį, bei vizualiai patraukliai pateikti kelis Nemo Nieko gyvenimus.
Kalbant apie filmo kokybę negalima nepaminėti ir profesionalių aktorių komandos. Pagrindinis vaidmuo atiteko žinomam amerikiečių aktoriui bei roko grupės ,,30 Seconds To Mars“ vokalistui Jared Leto. Jis vaidino suaugusį Nemo. Filme taip pat vaidino tokios įžymybės kaip Sarah Polley (Eliza) bei Diane Kruger (Ana).
Muzikos pasirinkimas šioje ekranizacijoje taip pat gerai apgalvotas. Režisieriaus sumanymu, muzika filme neturėjo būti per daug emocionali, todėl buvo pasirinktos instrumentinės melodijos, o kartais – tik gitaros skambesys. Tačiau, nebuvo išvengta ir žiūrovui gerai pažįstamų dainų – ekranizajoje skamba Buddy Holly, ,,The Pixies“ kūriniai.
Norint suprasti filmą jį reikėtų peržiūrėti bent du kartus. Kai pagrindinis veikėjas dalijasi savo išgyvenimais, filme taip pat nagrinėjama, kokiomis kitomis trajektorijomis galėjo pasukti jo gyvenimas, jei tam tikrais momentais jis būtų priėmęs kitokius sprendimus. Dėl sudėtingos ir nelinijinės pasakojimo struktūros filmas „Ponas Niekas“ yra painus, tačiau prie jo verta sugrįžti, kad geriau jį suprastume. Be to, jis pasižymi ir vizualiniu vaizdu, todėl pakartotinis žiūrėjimas taip pat vilioja. Tai nėra paprastas kūrinys. Tai – filosofinė pasaka apie gyvenimą, žmogų ir jo sprendimus. (Gintarė Paplauskaitė)
9. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (Blade Runner, 1982)
Iš tiesų kiekvienam iš mūsų įdomu sužinoti, kas laukia ateityje. Apie tai žmonės spėlioja nuo neatmenamų laikų. Bet filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai dar 1982 metais pasirūpino, kad mums ilgai laužyti galvos netektų…
„Bėgantis skustuvo ašmenimis“ – mokslinės fantastikos / kiberpanko filmas režisuotas Ridlio Skoto (Ridley Scott). Lietuviškai verčiamas „Likvidatoriaus“ pavadinimu, tačiau plačiausiai žinomas originaliu anglišku pavadinimu Blade Runner. Žodžių junginys „bėgantis skustuvo ašmenimis“ (blade runner) nusižiūrėtas iš Alano E. Nurso romano tuo pačiu pavadinimu. Ir tai vienintelis dalykas, kurį filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ kūrėjai pasiskolino iš minėtojo romano.
Filme vaizduojamos ateityje dirbtinai sukurtos protingos būtybės – androidai, vadinami replikantais. Jie dirba pavojingus darbus Žemės kosmoso kolonijose. Tyrell Corporation gaminamų replikantų paskutinė karta „Nexus-6“ atrodo visiškai taip kaip ir žmonės, yra fiziškai stipresni ir greitesni, tačiau neturi empatijos sugebėjimų bei emocijų. Replikantai po maišto Žemėje atsiduria už įstatymų ribų. Už jų išgaudymą Žemėje atsakingi specialūs policijos padaliniai Blade Runners („likvidatoriai“). Šie padaliniai turi sunaikinti išlikusius replikantus. 2019 m. ypatingai brutaliai ir klastingai replikantų grupei esančiai Los Andžele sugauti pašaukiamas Dekardas (vaid. Harisonas Fordas).
Iš pradžių filmas kritikų sutiktas santūriai. Šiaurės Amerikos žiūrovai nelabai buvo juo susižavėję. Nepaisant to, kad iš pradžių filmas priimtas šaltai, jis greitai įgijo daug fanų ir tapo klasikiniu kultiniu filmu. Vėlesniais metais išpopuliarėjo video nuomoje ir taip užsitikrino savo pozicijas žiūrovų tarpe.
Filme vyrauja tamsus kiberpankinis stilius ir futuristinė aplinka. Šie dalykai įkvėpė vėlesnius fantastinius filmus tokius kaip „Betmeną“, „Robotą policininką“, „Penktąjį elementą“, „Ghost in the Shell“, „Matricą“. Netgi paskutiniosios „Žvaigždžių karų“ filmų dalys skolinosi specialiųjų efektų idėjas. Taip pat, kompiuterinis žaidimas „Deus Ex“ patobulino vizualinius sprendimus ir siužetu filmo pavyzdžiu. Teigiama, kad šiuo filmu kiberpankas įėjo į populiariąją kultūrą. Todėl, JAV Nacionalinis filmų registras, atsakingas už vertingų filmų išsaugojimą, 1993 m. įtraukė „Bėgantį skustuvo ašmenimis“ į savo archyvus, o tinklalapyje „Rotten Tomatoes“ filmas įvertintas 92 % teigiamų recenzijų. Filmas pelnė šiuos apdovanojimus: 1982 metais – Los Andželo kino kritikų asociacijos apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą, 1983 metais – BAFTA apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą, kostiumų dizainą bei dailininko darbą, Hugo apdovanojimą už geriausią draminį filmą, Londono kritikų organizacijos apdovanojimą už vaizdo koncepciją bei ypatingus pasiekimus. (Austėja Žostautaitė)
Nors „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ bendrus bruožus lengva perprasti pirmą kartą, pakartotinis žiūrėjimas tikrai naudinga patirtis, nes leidžia gerbėjams įžvelgti smulkesnes detales ir, jei jie to nori, padaryti savo išvadą, ar Dekardas yra žmogus, ar replikantas.
8. „Priemaiša“ (Upstream Color, 2013)
„Priemaiša“ – tai filmas su savo afekto neturinčia paslaptimi ir šalčiu. Atrodo, kad nuo ekrano sklinda šaldytas keistos šiuolaikinės alchemijos kvapas, tarsi atsivėrus laboratorijos durims, už kurių buvo atliekami draudžiami eksperimentai. Tai filmas, kurio atlikimas galbūt ne visai atitinka išaugusias ambicijas, ir kartais pasitaiko retorinio pertekliaus. Ir vis dėlto koks šiurpus jo spindesys ir neskaitomas keistumas, su klaikiais, svajingais pasažais ir išskirtiniu paties Carrutho buvimu filme (jis taip pat parašė scenarijų, režisavo, montavo ir sukūrė muziką).
Keturiasdešimtmetis Carruthas atrodo jaunatviškai, net berniukiškai, vilki prigludusį megztinį V formos iškirpte ir kaklaraištį. Carruthas visiškai įsijaučia į savo keistą vaidmenį savo keistame filme, tačiau niekada neatrodo kaip aktorius įprastine prasme: labiau panašus į itin protingą ir smalsų techniką, kuris nusprendė kuo atidžiau stebėti vingiuotus savo eksperimentinio filmo kelius, pats imdamasis pagrindinio vaidmens.
Jis vaidina Džefą, problemišką vaikiną su paslaptimi, įsimylėjusį subtilią jauną moterį Kris, kurią vaidina Amy Seimetz, o jų romanas vyksta dezorientuotame miesto peizaže, nufotografuotame išblukusiomis spalvomis. Kris asmeninė krizė kyla dėl to, kad ją užhipnotizavo, apiplėšė ir intymiai išnaudojo mįslinga figūra (vaidina Thiago Martinsas), į jos nesąmoningą kūną įšvirkštusi specialių parazitinių kirminų, kuriuos jis augino: šie kirminai sugeria tam tikrą jos tapatybės ir DNR kvintesenciją. Juos iš jos kūno ištraukė kitas asmuo (Andrew Sensenigas), kuris yra elektroninės muzikos kompozitorius ir, tiesą sakant, kiaulių augintojas. Jis įšvirkščia Kris DNR savo kiaulėms, kartu įrašydamas garsus ir muzikos fragmentus ir kantriai juos lipdydamas į naujus kūrinius.
Akimirksniu atrodo, kad kiaulės intuityviai perpranta kažką iš paties Džefo ir Kris patirties. Vaizdai ir sekos rutuliojasi lygiagrečiai. Gyvybinės medžiagos perdavimas iš Kris į kiaulę galėjo būti tarprūšinis šuolis, sukėlęs naują telepatinę ar telekinetinę harmoniją tarp atskirų būtybių: sferų harmoniją, kurią kiaulės augintojos muzika padėjo atskleisti ar įminti.
Tačiau jo sugretinimai iš tiesų nėra dvasingi, ir Carruthas dažnai atrodo kaip materialistinis Terrence’as Malickas. Einame link kažko kito nei stebuklas. Kai jo filme aptinkama panašumų ir paralelių, atrodo, tarsi jis būtų nežemiškas stebėtojas, nešališkai stebintis molekulių judėjimą pro neįmanomai galingą teleskopą, matantis, kad žmonės, kiaulės, mintys ir garso bangos yra tiesiog pagaminti iš tos pačios Žemės medžiagos.
Filmas gaivinančiai keistokas, su kažkur slypinčiu „Death-Valley“ sausu humoro jausmu, nors kartais šiek tiek išvestinis. Carruthas yra labai originalus režisierius, kuriam rūpi pasiūlyti tai, kas domina nedaugelį kitų: idėjų kiną, kurios susikerta ir pulsuoja kartu su garsais ir vaizdais. Kodėl mes mylime? Ar tai tas pats, kaip ir susižavėjimas muzika? Ar yra kas nors grynai fiziniame ar organiniame pasaulyje, kas siūlo atsakymą? Ar skaitmeninės technologijos padės mums jį rasti? Tai fragmentiškos mintys, kurios kunkuliuoja šiame netobulame, eksperimentiniame, žaviame filme.
Kad ir kokia nuostabi būtų ši istorija, norint suvokti visą jos ekstravagantiškų teminių užmojų svorį, ją reikia žiūrėti kelis kartus.
7. „Įprasti įtariamieji“ (The Usual Suspects, 1995)
Šiuo filmu į kinematografinį pasaulį triukšmingai įsiveržė trisdešimtmetis režisierius Bryanas Singeris. Jo debiutas neliko nepastebėtas ir kritikai ėmė jį linksniuoti kartu su trimis metais anksčiau pasirodžiusiais Quentino Tarantino „Pasiutusiais šunimis“ kaip gabių debiutantų vykusius bandymus nauju turiniu praturtinti klasikines kriminalinio kino schemas.
Recenzentai, rašydami apie „Įprastus įtariamuosius“ griebėsi kino klasikos pavyzdžių ar citatų iš auksinių minčių kolekcijos. Vieni priminė „Tvyn Pyksą“ („Pelėdos nėra tai, kas atrodo“), kiti žvalgėsi į teologinį kontekstą („Pats gudriausias velnio triukas yra įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja“).
Abu šie teiginiai filmui tinka. Ir velnias čia nėra tik graži metafora. Velnio funkcijos patikėtos paslaptingam nusikaltėliui, vardu Kaizeris Soza. Norintiems suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, teks gerokai palaužyti galvą. Arba sulaukti filmo pabaigos.
Siužetas čia baisiai painus nuo pirmųjų kadrų. Veiksmas plėtojasi sąmoningai perpintuose keliuose laiko lygmenyse: praėjusią naktį San Pedre, šešiomis savaitėmis anksčiau Niujorke ir dar tarpe tarp šių dviejų įvykių, kai penki nusikaltėliai, nekaltai įtariami dėl sunkvežimio su ginklais pagrobimo, išėję iš policijos nuovados iš tikrųjų susivienija bendriems darbeliams.
Naktį viename įlankos uoste susprogdinamas laivas, kuriame buvo nemažai žmonių ir beveik 100 milijonų dolerių verta kokaino siunta. Per stebuklą lieka gyvi tik du naktinio įvykio dalyviai – vengras Arkošas Kovačas (jis su stipriais kūno nudegimais paguldomas į ligoninę) ir cerebriniu paralyžiumi sergantis menininkas Rodžeris Kintas (Kevinas Spacey).
Pastarasis suteikia policijai vertingos informacijos. Tuoj pat suimami net penki įtariamieji, kuriuos greitai tenka paleisti dėl nepakankamų kaltės įrodymų. o šio momento filmas pavirsta painia šarada, o tiesos paieškos ne kartą atsiduria aklavietėje. Viskas, kaip ir dera geram detektyvui, paaiškės tik finaliniuose kadruose.
Oskarais įvertintas originalus scenarijus (Christopheris McQuarrie) ir aktorius Kevinas Spacey. Be jo dar vaidina darnų ansamblį sudarantys aktoriai Stephenas Baldwinas, Gabrielis Byrne’as, Benicio Del Toro, Kevinas Pollakas, Chazzas Palminteri ir Pete’as Postlethwaite’as. (Gediminas Jankauskas)
Visiškai išnaudojant nepatikimo pasakotojo tropą, šokiruojantis filmo finalas daugelį pirmą kartą žiūrinčių žiūrovų priverčia atsisukti filmą atgal ir žiūrėti dar kartą, kad pamatytų visas užuominas, kurias praleido pirmą kartą.
6. „Debesų žemėlapis“ (Cloud Atlas, 2012)
Jau žiūrėdami „Debesų žemėlapį“ pirmą kartą žinosite, kad reikės jį pamatyti dar kartą. O, kai pamatysite jį antrą kartą, garantuojame, kad norėsite jį pamatyti ir trečią kartą, bet nežinome, kad pakartotinis žiūrėjimas ką nors išspręs. Filmas yra mįslė, apgaubta paslaptimi, mįslės viduje. Ji žavi šią akimirką. Sudėtinga pereiti nuo vieno momento prie kito.
Tai neabejotinai vienas ambicingiausių kada nors sukurtų filmų. Mažas kino kritikos pasaulis gyvena nuo jo interpretacijų, kuriomis siūloma paaiškinti kažką, kas yra už paaiškinimo ribų. Bet kokį meno kūrinio paaiškinimą reikia rasti jame, o ne imti jį aiškinti.
Tačiau „Debesų žemėlapis“ šaukiasi paaiškinimo. Galime pasakyti, kad tai šešios istorijos, vykstančios nuo 1849 iki 2346 metų. Galime papasakoti, kad tie patys aktoriai atlieka skirtingus vaidmenis, vaidina skirtingų rasių, lyčių ir amžiaus personažus. Kai kurie iš jų yra net ne žmonės, o fabrikantai. Galime papasakoti, kad aktorių vaidyba ir grimas yra tokie efektyvūs, kad dažnai nesuprantame, ar žiūrime į Tomą Hanksą, Halle Berry, ar Jimą Broadbentą. Bet kas iš to?
Galime pasakyti, kad kiekvienas segmentas yra ankstesniame segmente pateiktos istorijos perdirbimas. Kad kiekviename laikotarpyje pasirodo tas pats „apgamas“. Kad kartojasi motyvas, jog visus gyvenimus sieja laisvės troškimas. Kad filmą įkvėpė labai mėgstamas to paties pavadinimo Davido Mitchello romanas. Kad romane istorijos buvo pasakojamos chronologine tvarka, o paskui vėl apsukamos ratu nuo pabaigos iki pradžios. Kad filme sąsajų randama per tų pačių aktorių pakartotinį pasirodymą skirtinguose vaidmenyse ir sąmoningai atsiremiama į vieną istoriją iš kitos.
Ar pasidarė aiškiau? O dabar galėtų sekti labai ilga pastraipa, pristatanti ir apibūdinanti skirtingus aktorių vaidinamus personažus. Bet vis tiek pasiklystumėte, nes daugelis vaidybos ir persirenginėjimo būdų yra tokie gudriai veiksmingi. Galime teigti, kad Halle Berry kaip septintojo dešimtmečio vidurio tiriamosios žurnalistės vaidmuo man puikiai tinka, o Tomo Hankso kaip pasakas pasakojančio senuko išmintis yra pati neįprasčiausia.
Manome, kad norėsite pamatyti šį drąsų ir vizionierišką filmą, kurį režisavo Lana Wachowski, Tomas Tykweris ir Andy Wachowskis. Kur tik nueisite, kur renkasi kino žmonės, jis bus aptarinėjamas. Bus siūlomos gilios teorijos. Kažkas pasakys: „Nežinau, ką, po velnių, mačiau“. Bus minimos Freudo ir Jungo pavardės.
„Debesų žemėlapis“ niekada nebuvo nuobodus. Antrą kartą žiūrint tikriausiai atsisakysite bet kokių bandymų išsiaiškinti logines sąsajas tarp segmentų, istorijų ir personažų. Svarbu tai, kad žiūrint filmą išsilaisvina protas ir leidžiama jam žaisti. Debesys tikrai neatrodo kaip kupranugariai, burlaiviai ar pilys danguje. Tai tiesiog natūralus gamtos procesas. Galbūt toks pat yra ir mūsų gyvenimas. Kadangi mes turime protą, o debesys jo neturi, trokštame laisvės. Būtent tokią formą įgauna filmo personažai ir bando nukreipti mūsų mintis. Bet koks konkretus, faktais paremtas bandymas prikalti filmą prie šalto fakto, pasakyti, ką jis „reiškia“, yra toks pat beprasmis, kaip ir bandymas sukurti laikrodinį apelsiną.
5. „Donis Darko“ (Donnie Darko, 2001)
Nedaug trūko, kad vos per 28 dienas nufilmuotas psichologinis mokslinės fantastikos filmas būtų išleistas namų kino vaizdajuostėse ir net nepasiekęs kino salių. Tačiau jame vaidinančios Drew Barrymore filmų kompanijos finansinės paramos dėka, filmas viešai išvydo dienos šviesą. Iš pradžių dviprasmiško kino kritikų vertinimo sulaukęs kūrinys, tik po kelerių metų buvo iš tiesų įvertintas ir pripažintas. Po nelaimingo atsitikimo, per kurį jis vos liko gyvas, šešiolikmetis Donis pastebi, kad gali keliauti laiku po kitus pasaulius ir keisti laiką, bei žmonių likimus. Tiesa, po nelaimės, paauglys pradėjo regėti ir vizijas, kuriose nuolat pasirodantis į zuikį panašus, šiurpus monstras Frenkas, skatina Donį vykdyti nusikaltimus: sulaužyti mokyklos vamzdyną, padegti mokytojo namus, žudyti… Su paaugliu vykstančios permainos gąsdina visus Donio artimuosius, o psichologė, pas kurią jis lankosi, konstatuoja, kad jo matomas Frenkas yra tik haliucinacija, būdinga paranojine šizofrenija sergantiems žmonėms.
Nors šis filmas buvo išleistas prieš 18 metų, žmonės vis dar ginčijasi dėl jo pabaigos. Pagal režisieriaus Ričardo Kelio mintį – pagrindinis personažas yra gidas, kurio misija – išgelbėti pasaulį. Manoma, kad Donis turėjo sugrąžinti artefaktą, kas buvo Midlsekse nukritęs reaktyvinis variklis, arba atsiras juodoji skylė, kuri lems apokalipsės pradžią. Pabaigoje, Džeiko Gilehalo veikėjas, nors ir žinojo kad mirs, bet leido reaktyviniam varikliui nukristi ant jo namo. Lėktuve buvo jo mama ir sesuo.
Donis sąmoningai paaukoja savo gyvybę. Vienoje iš paskutinių filmo scenų, jo isteriškas juokas būtent tai ir parodo. Faktas, kad jis atsikratys atsakomybe, kuri sukrėstų pasaulį, jį nuramina. „Donis Darko“ yra sudėtingas filmas, kurį sunku suprasti peržiūrėjus tik vieną kartą, tačiau kuo daugiau kartų jį žiūrėsi, tuo daugiau klausimų bus atsakyta.
Richardo Kelly režisuotas filmas sulaukė kritikų pripažinimo dėl minčių keliančios istorijos ir tokių temų kaip kelionės laiku ir paralelinės visatos nagrinėjimo. Filmas pasižymi nepaprastu gebėjimu savo atmosfera ir tempu žiūrovams sukelti baimę ir nerimą. Tai, kartu su nelinijiniu siužetu ir sukrečiančia pabaiga, priskiria filmą „Donis Darko“ prie protu nesuvokiamų filmų, kuriuos reikia žiūrėti daugiau nei vieną kartą, kad juos visiškai suprastum.
4. „Pradžia“ (Inception, 2010)
Po to, kai filmas „Tamsos riteris“ pasaulyje surinko daugiau nei milijardą dolerių, tapo aišku, kas realizuos kitą filmą apie Betmeną. Bet prieš imdamasis dar vieno projekto apie žmogų-šikšnosparnį režisierius Christopheris Nolanas už 160 milijonų dolerių sukūrė „Pradžią“. Sakoma, kad „Pradžios“ scenarijų režisierius rašė beveik dešimt metų. Jei tai tiesa, tokios „spartos“ norėtųsi palinkėti visiems filmų kūrėjams. Tada nebeliktų pasaulio ekranuose karaliaujančio vienadienio niekalo, o kinas vėl susigražintų sau kadaise turėtą rimto meno reputaciją. Deja, apie tai galima tik pasvajoti. Bet tokie žmonės, kaip Ch. Nolanas, savo darbais įrodinėja, kad kine dar galima išrasti naujų išraiškos priemonių ir suteikti kitokius pavidalus jau anksčiau skambėjusiems motyvams.
Sąmonės skeveldrų dėlionės. Tikrovė kaip siurrealistinis košmaras. „Pradžią“ lengviausia apibūdinti būtent tokiais sakiniais. Čia siužetas ne kartą keis pavidalus, realybė (kaip Davido Lyncho filmuose) dažnai atrodys kaip klaikus siurrealistinis košmaras, o tikroji tiesa net ir finale bus tokia efemeriška, kad prie laimingos pabaigos pripratę žiūrovai turėtų pasijusti sutrikę. Ko gero, panašios reakcijos ir tikėjosi pats Ch.Nolanas, savo filmą pavadinęs „metafiziniu apiplėšimu“. Pagrindinį herojų suvaidinęs Leonardo DiCaprio džiugina geros aktorystės kokybe ir žengia į tokias psichologinio persikūnijimo aukštumas, kuriose artimiausioje ateityje jam lygių bus nedaug.
Ekstra klasės šnipas Domas Kobas įsigudrino daryti tai, apie ką Džeimsas Bondas nė sapnuoti negalėjo – jis gali lengvai patekti į miegančio žmogaus sąmonę, „prisijungti“ prie jo sapnų ir daryti ten visokias manipuliacijas. Pavyzdžiui, vogti genialias idėjas ir parduoti jas konkurentams. Šis amatas modernių technologijų ir pramoninio šnipinėjimo pasaulyje tampa tikra aukso gysla. Bet Kobas vis dažniau įsitikina, kad panašūs eksperimentai yra pavojingi ne tik jo nieko neįtariantiems „pacientams“, bet ir jam pačiam.
Manipuliacijos su žmonių sąmone visada domino fantastus. Į jokią jaučio odą nesurašytum visų fantastinių trilerių, kurių siužetus generavo įvairios „smegenų plovimo“ technologijos. Dažniausiai šie filmai ir buvo suvokiami kaip su realybe nieko bendro neturintys reginiai ar įaudrintos vaizduotės kliedesiai. Gal tik pagal „kiberpankinės“ fantastinės literatūros klasiko Williamo Gibsono apsakymą sukurtas „Džonis Mnemonikas“ (1995, rež. Robertas Longo) įtikino, kad artimiausioje ateityje žmonės galės „ištrinti“ neturinčią vertės informaciją (pavyzdžiui visiškai „nenaudingus“ vaikystės prisiminimus), o į atsilaisvinusią vietą „įrašyti“ ką nors svarbesnio. Būtent taip tąsyk pasielgė Keanu Reeveso suvaidintas elektroninis kurjeris Džonis, paslėpęs savo smegenyse informaciją, kurią medžiojo galinga japonų kompiuterinė mafija.
Be japonų mafijos negali apsieiti ir Ch.Nolanas, kurio „Pradžioje“ užkoduota labai artima giminystė „Džoniui Mnemonikui“. Tik šį kartą L. DiCaprio herojui japonų verslininko Saito dėka teks atlikti ne banalią svetimų paslapčių vagystę, o įvykdyti kur kas sudėtingesnę idealaus nusikaltimo partiją. Kartu su pagalbininkais Kobas turi įsiskverbti į stambios finansinės imperijos paveldėtojo Roberto Fišerio jaunesniojo smegenis bei įrašyti informaciją, kuri leistų jo konkurentams pakoreguoti verslininko mąstyseną ir, atitinkamai, jo tolimesnius veiksmus. Jei toks parapsichologinis fokusas pavyktų, Fišerių imperiją ištiktų finansinis krachas, ir tik tada Kobui būtų galima pasitraukti iš pavojingo verslo. O jeigu ne… (Gediminas Jankauskas)
Filmas iš karto sulaukė sėkmės dėl savo unikalumo, pribloškiančių veiksmo scenų ir sudėtingo bei verčiančio susimąstyti siužeto. Įspūdingi vaizdo efektai ir garso dizainas puikiai papildo veiksmo, mokslinės fantastikos ir psichologinių aspektų derinį. Dėl filme „Pradžia“ naudojamo nelinijinio pasakojimo ir sapnų logikos, taip pat dėl tokių klausimų kaip realybės prigimtis ir proto galia nagrinėjimo, jį sudėtinga, bet verta žiūrėti iš naujo.
3. „Lemtis“ (Predestination, 2014)
Broliai australai, Maiklas ir Piteris Spirigai, trumpą Amerikos mokslinės fantastikos rašytojo Roberto A. Heinleino istoriją pavertė pasakojimu apie susinaikinimą, šokinėjantį pirmyn atgal iš vieno dešimtmečio į kitą tarp 1930-ųjų ir 1990-ųjų.
Itanas Houkas atlieka laikino agento vaidmenį, kuris pasitelkdamas į smuiko dėklą panašią įrangą ir apmokytas savo viršininko (Nojus Teiloras) keliauja laiku, kad sustabdytų „Šnypščiančiu bombonešiu“ (angl. Fizzle bomber) vadinamą lunatiką teroristą, ketinantį nužudyti 10 tūkst. žmonių susprogdindamas didelę dalį Niujorko. Papildoma jo užduotis – apmokyti naują narį Džoną Do (Sara Snuk), interseksualu gimusį žmogų, kuris būdamas moterimi susilaukė vaiko, o tada pasirinko gyventi kaip vyras.
Broliai Spirigai atliko įspūdingą darbą prikeldami Heinleino istoriją, kurią jis parašė per vieną dieną. Kurdami filmą jie pasirūpino, kad jis būtų pakankamai aiškus ir suprantamas didžiajai auditorijai, tačiau tuo pačiu ir pakankamai sudėtingas bei painus, jog priverstų žiūrovus peržiūrėti jį dar kartą.
Kaip bebūtų, pačiame „Lemties“ centre vis dėlto puikuojasi du pagrindinius veikėjus įkūnijančių aktorių Itano Houko ir Saros Snuk pasirodymai, kurie siužeto liniją papildo nuoširdžiu emociniu bagažu. Houkas paskutiniais metais dažnai dalyvaudavo originaliuose ir išskirtiniuose projektuose, todėl jo vardas aktorių sąraše garantuoja, kad filmas tikrai bus vienaip ar kitaip įdomus. Nors šiame filme jis atlieka paprasto ir sąžiningo vyruko vaidmenį, jis lengvai atpažįsta pikantišką istoriją vos ją pamatęs ir veikėjui, kuris lengvai galėjo nugrimzti užmarštyje, suteikia gyvybingumo bei tikroviškumo.
Personažai daro vieną šokiruojantį atradimą po kito, o siužeto posūkiai vienas po kito nenumaldomai kaupiasi. Nors norint suprasti šiąjuostą būtina žiūrėti antrą kartą, tai gali paskatinti žiūrovus giliau susimąstyti apie filmą ir po pirmojo žiūrėjimo palikti juos dar labiau sumišusius.
2. „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001)
Kaip ir dauguma žymiausių Davido Lyncho filmų, „Malholando kelias“ sukurtas režisieriui būdinga maniera, tikrovę su fantazija sąmoningai painiojant taip, kad žiūrovas visą laiką jaustųsi esąs kažkokiame „paraleliniame“ pasaulyje, kuriame negalioja sveikas protas ar realizmo dėsniai.
Galima net sakyti, kad „Malholando kelio“ žiūrovai seanso metu išgyvena klaikų sapną. Šį filmą režisierius ėmė kurti amerikiečių televizijos kanalo ABC užsakymu. Užsakovai norėjo kažko panašaus į garsųjį „Tvyn Pyksą“, tačiau pamatę pirmąją serialo dalį (vadinamąją pilotinę seriją) nieko nesuprato ir sustabdė tolimesnį kūrybinį procesą. Du metus jie vertė režisierių taisyti ir redaguoti filmą, kol Davidas Lynchas pagrasino iš viso atsisakysiąs autorystės. Tada pagalbon atskubėjo prancūzas prodiuseris Alainas Sarde’as, „išpirkęs“ Lynčą iš amerikietiškos televizijos vergijos ir pasiūlęs jam sumontuoti kino teatrams skirtą „Malholando kelio“ variantą.
Atidesni ankstesnių Lyncho filmų vertintojai seniai pastebėjo keistas metamorfozes, nutinkančias pagrindiniams moteriškiems personažams. Visi jie turi keistą maniją dvejintis ir tuo kompromituoti realybę. „Tvyn Pykso“ pradžioje nužudyta Lora Palmer vėliau grįžo į gyvųjų pasaulį savo pusseserės pavidalu. Patricijos Arquette vaidinamos dvi fatališkos moterys „Prarastajame greitkelyje“ antrino šizofreniškai nevykėlio muzikanto istorijai: brunetė buvo herojaus žmona, o jos šviesiaplaukė kopija – mafijozo meilužė.
Kažkas panašaus rodoma ir „Malholando kelyje“. Čia svajojanti apie aktorės karjerą Holivude blondinė Beti Elms (Naomi Watts) savo tetos bute sutinka nepažįstamą merginą ilgais juodais plaukais, avarijoje praradusią atmintį. Ji nežino net savo tikrojo vardo ir prisistato Rita tik todėl, kad pastebi ant sienos kabantį filmo „Gilda“ reklaminį plakatą su garsia klasikinio Holivudo aktore Rita Hayworth. Geraširdė Beti nori pagelbėti nepažįstamajai atsigauti nuo šoko ir sužinoti jos rankinuke esančio mėlynojo rakto paslaptį. Bet kaip tik tada ir prasideda tikra velniava.
Filmo reklaminis šūkis „Svajokite atsargiai“ šiek tiek praskleidžia mistinę siužeto užsklandą. Čia kiekviena detalė turi reikšmę. Net pavadinime minimas kelias, pavadintas Los Andželo infrastruktūrą suformavusio inžinieriaus Viljamo Malholando garbei, yra tikra „angelų miesto“ įžymybė – čia savo kotedžus turi daugelis Holivudo žvaigždžių.
Po premjeros Kanuose režisierius atsisakė savo filmą komentuoti, pasakęs tik, kad jo filmas yra „meilės istorija sapnų mieste“. Nesileido Davidas Lynchas ir į prašymą pakomentuoti kai kuriuos filmo simbolius. Manau, kad jis pasielgė teisingai. Ne mažiau iškalbingas buvo ir aktorius Justinas Theroux, pasakęs: „Esu tikras, kad Davidas Lynchas yra patenkintas, kad jo filmą galima interpretuoti įvairiai. Juk Davidas dirba pasąmonės lygmenyje“. (Gediminas Jankauskas)
Dėl vingiuoto, įnoringo pasakojimo, sensacingų aktorių pasirodymų ir vizualinės estetikos ši juosta tapo kultine klasika. Tačiau dar neaišku, ar filmą iš tiesų galima suprasti po begalės peržiūrų, jau nekalbant apie vieną pakartotinį žiūrėjimą.
1. „Kuždesių sala“ (Shutter Island, 2010)
Šį kartą L. DiCaprio vaidina psichologiniame trileryje, kuris yra sukurtas pagal to pačio pavadinimo D. Liheino knygą. Istorija prasideda kai du policijos pareigūnai (L. DiCaprio, M. Ruffalo) imasi tyrimo dėl Reičelės Solando pabėgimo iš psichiatrijos ligoninės. Mistišką dingimą apipina ir palikti jos įkalčiai – dvi poros batų ir paslaptingą skaičių seka ant popieriaus lapo. Jie net nenutuokia kokia jų kelionė laukia ir kad visa tai tik pradžia. Tik atvykus į ligoninę, Tedį (L.DiCaprio) pradeda kamuotį galvos skausmai, neaiškūs sapnai, prisiminai apie žuvusią žmoną.
Artinantis audrai tyrėjai pasijunta izoliuoti ir įkalinti dvilypiame pasaulyje. Kol vėjas ir vanduo nenuplovė paskutinių Reičelės Solando pėdsakų, jie privalo įminti jos dingimo mįslę ir atskleisti paslaptis, kurias saugo Kuždesių sala. Atsirandant paslaptingiems įkalčiams, kurie varo Tedį iš proto, jis pradeda įtarti, kad tai gali būti kažkieno darbas iš aplinkinių. Tačiau režisierius Martinas Skorsezė viską pakeičia paskutinę minutę, kai atskleidžia, jog Tedis iš tikrųjų pats yra psichiatrinės ligoninės pacientas ir viskas iki tol buvo tik paskutinės vilties radikalus gydymas sugrąžinti jį į tikrovę.
Vienoje iš finalinių scenų filme, Maršalas Edvardas Danielis pasirodo švyturyje, kur, jis manė, daktaras Koulis atliko baisius eksperimentus su žmonėmis. Būtent čia jis išsiaiškina, kad pagrindinis filmo veikėjas, Endriu Laedis, iš tikrųjų yra psichiatrijos ligoninės pacientas, o visi įvykiai buvo surengti daktarų, norint padėti jam suvokti, kas nutiko ir išvengti lobotomijos. Atrodo, Leonardo Dikaprijo personažas prisimena, kad nužudė savo žmoną, tačiau po to jis vėl pradeda kurti sąmokslo teorijas. Mes suprantame, kad eksperimentas nepavyko ir Endriu bus atlikta lobotomija.
Tačiau paskutinis Laedi žvilgsnis ir žodžiai, leidžia mums suprasti, kad jam atliks operaciją, nes jis jos nori. Jis supranta ką daro ir suvokia, kad terapija iš tikrųjų pavyko, bet jis nenori toliau gyventi su mintimi, kad jis negalėjo išgelbėti savo žmonos ir vaikų. Štai kodėl personažas apsimeta lyg būtų Edvardas Danielis, o daktaras nusprendžia atlikti operaciją.
Filmas „Kuždesių sala“ – neįtikėtinai viliojantis, turtingas grėsmingos atmosferos, kuri suteikia šaltkrėtį ir įtampą, o aktoriams leidžia atsiskleisti. Atskleidus, kas tiksliai buvo dingęs kalinys, filmas įsirėžė į žiūrovų atmintį, daugeliui jų teko peržiūrėti filmą dar kartą, kad pamatytų, kaip visa ši istorija susidėliojo į vieną visumą.
