Jeigu jau prabilstame apie pramogą prie televizoriaus ekranų, žinome vieną, intriguojančių serialų tikrai netrūksta… O dar jei tie serialai yra įtraukiantys, iš vis nuostabu. Nesvarbu, ar tai būtų adrenalino kupini veiksmo epizodai, ar įtemptos dramos vingiai, kurių veikėjai prikausto žiūrovus prie kėdžių krašto, yra daugybė serialų, kurie pasižymi šiais aspektais.
Sąraše minimose įtemptose serijose siūlomi įvairūs pasakojimai, personažai ir aplinka, kurie bus prie širdies veiksmo ir dramos gerbėjams. Nesvarbu, ar tai būtų morališkai dviprasmiški antiherojai, ar epiniai mūšiai, ar adrenalino kupini apiplėšimai, šie jums pateikiami serialai pasižymi įtikinamu pasakojimu, įtemptu veiksmu ir mąstyti verčiančia drama. Tai kino juostos, kurios paliks neišdildomą pėdsaką jūsų mintyse, patraukdamos jus nuostabiu veiksmo ir dramos deriniu, nes jose vyrauja puikiai išvystyti personažai, aukšta produkcijos vertė ir įtraukiantis pasakojimas.
10. „Šiogūnas“ (Shōgun, 2024)
Jei kada nors galvojote, kaip gali atrodyti skorbuto kamuojami badaujantys jūreiviai po kelių mėnesių jūroje, „Šiogūnas“ neleis jums likti nežinioje. Nuo pat pradžių tai šiurpą keliantis pasakojimas, kurio veiksmas vyksta 1600 m. Japonijoje kylant pilietinio karo grėsmei. Klasikinis 1975 m. Džeimso Klavelio romanas adaptuojamas ambicingai ir su akivaizdžia pagarba šaltiniui, o turint omenyje, kad knygos apimtis yra daugiau nei 1000 puslapių, neįprasta, kad ją pavyko sutraukti į 10 epizodų. Rezultatas – įspūdinga, hipnotizuojanti televizijos laida.
„Šiogūnas“ buvo kuriamas daugelį metų. Pirmą kartą apie jį buvo paskelbta dar 2018 m. ir, kaip ir „Masters of the Air“, jo verta laukti. Tai prabangi, daug pastangų reikalaujanti drama, kurią reikia žiūrėti atidžiai ir susikaupus. Serialas daugiausia rodomas japonų kalba, iš dalies anglų kalba, kuri kartais pakeičia portugalų kalbą – jį tikrai nėra sunku sekti, kaip gali pasirodyti iš pradžių, tačiau taip pat tai nėra toks serialas, kurį galite žiūrėti pasileidus fone. Atsisėskite, įsitaisykite ir atidžiai žiūrėkite.
Aktorius Kosmo Džarvisas seriale yra Džonas Blekhornas, vyresnysis anglų karininkas, dirbantis gerame laive „Scurvy“, kuris užplaukė ant seklumos prie Japonijos krantų, nors įgula ir netiki, kad ši salų valstybė egzistuoja. Jie atplaukia į konfliktą su portugalais, kurie, siekdami įtvirtinti prekybos monopolį, slepia Japonijos lokaciją nuo kitų Europos tautų. Na, o Japonijai tuomet vyko įtemptas istorijos momentas: neseniai mirė aukščiausiasis valdovas Taiko, palikęs per jauną įpėdinį, kad šis galėtų valdyti. Penki karingieji valdovai sudaro regentų tarybą, laikinai atliekančią valdovo funkcijas, tačiau tarp jų tvyranti įtampa grasina peraugti į visuotinį karą.
Lordas Toranaga (akt. Hiroyuki Sanada) yra tas, per kurį iš pradžių stebime šį bręstantį konfliktą. Toranaga yra karo didvyris ir meistriškas strategas, turintis daugiausiai šansų perimti bendrą valdžią, todėl yra mažiausiai populiarus tarp savo kolegų lordų karių. Toranaga įžvelgia trikdančią staigaus Blekhorno atvykimo naudą ir ima manevruoti jo buvimu savo naudai. Dėl savo puikių laivo valdymo sugebėjimų Blekhornas vadinamas arba Barbaru, arba Anžinu, jis taip pat suteikia retų pusiau reikšmingų akimirkų, kai svyruoja apstulbimas ir įniršis dėl jam naujos šalies kultūros ir konvencijų. Tačiau „Šiogūnas“ puikiai supranta, kad tai yra abipusė paslaptis (japonams Anžinas taip pat yra paslaptis, tokia bjauri ir nešvari).
Konfliktas, kuriame dalyvauja portugalai ir ispanai, nutrina ribas tarp religijos ir prekybos – tai viena iš daugelio didžiųjų temų, kurių „Šiogūnas“ nebijo paliesti. Seriale taip pat kalbama apie valstybingumą, diplomatiją, karą ir galiausiai apie meilę, tačiau tai pirmuosiuose dviejuose epizoduose lieka antrame plane. Vietoj to į pirmą planą iškyla šio pasaulio kruvinumas. Čia greitai ir negailestingai nukertamos galvos. Žmogus lėtai verdamas iki mirties, tai „specialus metodas“, kurį taiko besišypsantis karo vadas. Taip pat čia galite pamatyti svaiginantį ginklų asortimentą ir daugybę nuostabiai surežisuotų mūšių, kurie tarp aiškinamųjų dialogų liepsnoja kaip deglai. Vykdomi nužudymai ir ypač siaubingas „seppuku“ aktas – pasiaukojimas, turintis plačių pasekmių.
Tai nuostabus televizinis serialas, kuris atrodo taip, tarsi jo sukūrimas būtų kainavęs aukso kasyklas. Buvo priimti išmintingi sprendimai – akivaizdžiausias, kad žiūrovams galima patikėti keliakalbę istoriją. Ši puiki drama pasitiki savo nuosekliu tempu, dėl to gerai atrodo, yra savimi pasitikinti ir dažnai žavi žiūrovą.
9. „Jaunasis Morsas“ (Endeavour, 2012)
„Jaunasis Morsas“ – britų televizijos „ITV“ detektyvinis serialas. Tai ilgai rodyto serialo „Inspektorius Morsas“ priešistorė. Šonas Evansas vaidina jauną Endeavourą Morsą, pradedantį savo karjerą Oksfordo miesto policijoje kaip detektyvas konsteblis, o vėliau kaip detektyvas seržantas.
Ką tik pradėjęs dirbti Oksfordo policijoje, Morsas iškart įgyja priešų, kai įžvalgus inspektorius Fredas (akt. Rogeris Allamas) pasirenka jį popierizmo tvarkytoju – pareigos, kurios turėtų atitekti seržantui. Taigi, kaip jau supratote šiame seriale aiškinsimės daug paslapčių ir matysime kolegų dramas. Pomėgis galvosūkiams, operai, poezijai ir prašmatniems automobiliams, kurį rašytojas Kolinas Deksteris (Colin Dexter) iš pradžių suteikė Morsui, po beveik 40 metų knygų ir televizijos laidų tapo ortodoksija, ir čia jis pagarbiai primenamas.
Pagrindiniai aktoriai čia dirba gerai, nors jų darbas tam tikra prasme yra tapti laikotarpio dekoro dalimi. Šonas Evansas – Morsas yra patrauklus, nepaisant jo trūkčiojančio išdidumo, o Šonas Rigbis konstebliui Streindžui, dabartiniam Morso pavaldiniui ir būsimam viršininkui, suteikia grakštumo. Geriausiai pasirodė J. Allamas, vaidinantis herojiškai santūrų Fredą Ketvirtadienį, pakaitomis rodantį savo meilę ir susierzinimą Morsui.
Vieno epizodo metu Morsas įsimyli vieną iš savo patentuotų beviltiškų įtariamųjų, ir dėl to jis iš popierizmo vedėjo tampa generaliniu pareigūnu. „Esi geras detektyvas, bet prastas policininkas“, sako jam Ketvirtadienis, ir kažką panašaus galima pasakyti apie patį serialą: tai prasta paslaptis, bet neblogas valgis.
Serialas turi devynis sezonus ir skirtas britų detektyvų gerbėjams. Jis tikrai atspindi tą laikmetį ir tą detektyvų kultūrą. „Jaunasis Morsas“ atrodo nuostabiai, visas serialas yra puikiai nufilmuotas. Jame – kažkas labai nostalgiško ir žavingo, dėl to 1960-ųjų laikotarpio atmosferos detalių. Be to, genialus žingsnis buvo palikti Barringtoną Pheloungą su jo užburiančiai gražia muzika ir nemirtinga inspektoriaus Morso tema, o klasikinė muzika ir operos ištraukos džiugina ir puikiai dera.
Serialas taip pat parašytas ne mažiau protingai nei jo pirmtakas „Inspektorius Morsas“, jis toks pat įdomus ir taip pat ne mažiau įtemptas. Ne visos siužetinės linijos yra labai originalios, tačiau jos visada neįtikėtinai įtraukiančios, nes paslaptys nėra pernelyg sudėtingos, o tapatybės – pernelyg neįtikėtinos ar akivaizdžios, Morso ir Ketvirtadienio santykiai yra labai šilti, gerai aprašyti istorijose ir tikrai tampa didele serialo patrauklumo dalimi, be to, yra ir geros įtampos. Serialo tempas santūrus, bet tai leidžia atsiskleisti atmosferai, ir beveik visa tai šiuo aspektu puikiai tinka. Personažai įdomūs ir su kiekvienu epizodu vis labiau vystosi, Morso pažįstami bruožai tampa vis akivaizdesni, o kolegų santykiai įdomesni ir nuoširdesni.
8. „Life & Beth“ (2022)
„Life & Beth“, Amy Schumer šou, kurį transliuoja „Hulu“, vyksta trimis skirtingais veiksmais. Pirmajame Beth (akt. Schumer) – vyno pardavėja Manhetene, kuri tyliai nelaiminga dėl savo darbo ir santykių su Matu (akt. Kevinas Kane’as), kuris su ja elgiasi kaip su antraeiliu dalyku. Antrajame veiksme ji išvyksta į savo gimtąjį miestą Long Ailende, kur sutinka ir įsimyli Džoną (akt. Michael Cera), vynuogynų augintoją, kurio gyvenimo būdas ir nuobodus žavesys parodo jai kitokio gyvenimo galimybę. Paskutiniuose dviejuose sezono epizoduose Beth susiduria su savo mirtingumu ir gilinasi į vaikystę, dėl kurios ji iš pradžių norėjo išvykti taip toli nuo Long Ailendo.
Serialas – naujas žvaigždės, scenaristės ir režisierės A. Schumer, kuri jau seniai žinoma dėl savo komedijos, kuriamo standup’o šou „Inside Amy Schumer“ ir Judd Apatow filmo „Trainwreck“, užmojis. Pastaraisiais metais jos karjera pasuko kitu, labiau savirefleksyviu keliu, visų pirma, kai ji be užuolankų pasirodė labai asmeniškame „HBO“ dokumentiniame seriale „Expecting Amy“. Todėl, visai nenuostabu, kad Schumer dar labiau pasinėrė į introspekciją, kurdama tokį pusiau autobiografinį filmą kaip „Life & Beth“.
Šis impresionistinis serialas yra ne tiek komedija, kiek „FX“ laidų, tokių kaip „Louie“, „Better Things“ ir net „Baskets“, pusbrolis. Režisūrinis stilius, kurį iš pradžių ištobulino Schumer, o vėliau perėmė koprodiuseriai Kane’as, Ryanas McFaulas ir Danielis Powellas yra nuostabus realistiškesnėse scenose, o kai įsipina ir siurrealizmo akimirkos (dažniausiai tai būna prisiminimai apie Beth) serialas pakyla į kitą lygį.
Įspūdinga Ray Angry ir Timo Ellistono džiazo muzika lydi kai kurias veiksmingiausias spektaklio scenas per jų pakilimus ir nuopuolius, kartais sunkiai išjudindama emocinius smūgius, o kartais veikdama kartu su aktoriais. Akį traukiantis aktorių pasirinkimas sustiprina Beth istoriją, įskaitant 42 metų Laurą Benanti, kuri vaidina Beth motiną, stebėtinai trapų Michaelą Rappaportą, kuris vaidina Schumer tėvą, pusiau vagišių, ir net Davidą Byrne’ą, kuris vaidina jos gydytoją.
Beth vaidmenyje Schumer vaidina, kaip pati sako, „keleivę savo gyvenimo automobilyje“. Nors ir prireikia poros epizodų serialui įsivažiuoti, vėliau matome puikią Cera ir Schumer dinamika ir tai ryškiausias serialo akcentas.
7. „The Responder“ (2022)
Aktorius Martinas Freemanas košmare – tai absoliuti žiūrovų svajonė.
Penkių dalių „BBC One“ dramoje „The Responder“ jis vaidina Krisą Karsoną, policijos pareigūną, atsidūrusį ant ribos. Mes stebime jo naktines pamainas Liverpulyje, kurios grasina, praktiškai žada, peržengti jo psichinės ištvermės ribas.
Jo darbas – reaguoti į skubius iškvietimus. Jie gali būti bet kokie (nuolatinė parengties būsena tiek pat varginanti, kiek ir jaudinanti), bet beveik visada jie yra skurdo, nepritekliaus ar nevilties išraiška. Savo terapeutei (akt. Elizabeth Berrington) jis pasakoja, kad jaučiasi taip, tarsi žaistų nesibaigiantį žaidimą. „Dėvimi treningai. Kiekvieną vakarą ant mano veido atsiduria spjaudalai, ant batų – kraujas, ir tai niekada nesibaigia.“ – sako jis.
Scenarijus yra stulbinamai kietas, energingas, veržlus, jame nėra nė vieno nereikalingo žodžio ar akimirkos. Freemanas teisingai atlieka kiekvieną jo dalį. Karsonas yra žmogus, susidedantis iš pykčio, kančios ir nevilties sluoksnių, ir Freemanas pamažu nušviečia kiekvieną iš jų… Už savo vaidybą jis tikrai pelnys apdovanojimų. Po pykčio protrūkiais (dažniausiai nukreiptais prieš seklius, kurių nesibaigiantis, beprasmis nusikalstamumas ir asmeninės atsakomybės stoka griauna Karsono santūrumą), stresu ir nusivylimu, sąžinės graužatimi galima pajusti jį slegiančią depresiją. Po emocinėmis griuvėsiais dūsta geras žmogus.
Per pirmojo epizodo naktinę pamainą Karsonas padeda surinkti kūno dalis eismo įvykio vietoje, sprendžia kaimynų ginčus ir dalyvauja natūralios mirties liudijime. Važinėdamas po miestą jis patiria numatyto ir nenumatyto žiaurumo ir nekreipia dėmesio į vaikinų gaujų užgauliojimus.
Kai jam paskambina draugas Karlas (akt. Ianas Hartas) pasako, kad miesto centre dingo Keisė (akt. Emily Fairn) – vietinė „maištautoja“, o gal narkomanė. Ar jis važiuos jos ieškoti? Kai Karsonas suranda Keisę, ji pasisveikindama pasako: „Man nėra jokių orderių!“ Jis atsako: „Niekas, išskyrus mane, tavęs nenori“. Tai viena iš daugelio mažų, niūrių akimirkų, kurios ištuština tave dar nespėjus jų iki galo užfiksuoti.
Nuo epizodų tikrai sunku atitraukti akis, norisi dar ir dar. Momentai – šiame seriale svarbūs momentai ir jie yra fenomenalūs, persmelkti žmogiškumu ir neviltimi. Terapeuto kabinete atsiskleidžia istorinė žala, kai iš žmogaus į žmogų perduodamą kančią užgožia naujos, aktualesnės problemos.
Serialas „The Responder“ – greitas ir prikaustantis dėmesį kaip trileris ir sukrečiantis kaip dokumentinis filmas. Jame pasakojama apie tai, kokią žalą mūsų užuojautai ir moralei gali atnešti darbas priešakinėse linijose, kokia trapi yra kiekviena struktūra – nuo individo psichikos iki visos visuomenės – be emocinės, finansinės ir politinės paramos ir kas nutinka, kai atsiskiriame vieni nuo kitų ir nebeturime į ką atsiremti. Jei ieškote kūrinio apie šalies ir daugelio žmonių padėtį, jis yra čia.
6. „Blue Lights“ (2023)
Declan Lawn ir Adam Patterson (parašę „The Salisbury Poisonings“) parašė ir kartu sukūrė serialą „Blue Lights“, kuris tikrai išsiskiria iš kitų. Seriale, kuris rodomas per „BBC One“, žurnalistiškai išryškėja detalės ir niuansai. Jame apeinamas savaitės atvejo šablonas, verčiau apžvelgiamas neįtikėtinai sudėtingas Belfasto policijos pasaulis. Tai turtinga medžiaga. Jis išsamiai atskleidžia dabartinį miesto vaizdą, kuriame niekada netrūksta neramumų – tiek labai jautriu policijos veiklos pagal sutikimą klausimu (o sutikimas nėra savaime suprantamas dalykas), tiek organizuotame nusikalstamume dalyvaujančių vyrų (ir moterų) istorijomis.
Serialo policijos veikėjai – tai gudrus užkietėjusių senbuvių ir ką tik pradėjusių dirbti naujokų, kurie net neįsivaizduoja, kas jų laukia naujoje karjeroje, mišinys. Kartais pareigūnams tenka spręsti gana kasdieniškas bylas: girtas vyras, kuris atsisako išeiti iš baro, vietinis „veikėjas“, kuris pats save areštuoja, kad tik nereikėtų dar vienos dienos praleisti vienam. Būna atvejų, ir kai statoma ant kortos daug, daug daugiau, pavyzdžiui, Gordžio istorija, paauglio, kurio motina pagrįstai nerimauja dėl jo kompanijos, kuri, pasirodo, yra daug grėsmingesnė už smulkius vietinius nusikaltėlius. Serialas galėjo būti perdėtas, nes jame esama organizuoto nusikalstamumo elementų, teroristinio smurto palikimo, bendruomenių, suskilusių dėl sektantiškumo, ir patrauklaus šnipinėjimo aspekto, dėl kurio beviltiškai neaišku, kurioje pusėje iš tiesų yra kuris nors iš veikėjų. Vietoj to „Blue Lights“ kol kas yra vienas labiausiai jaudinančių 2023 metų serialų.
Šie personažai yra gerai nupiešti ir patikimi. Nors daugelis serialų bando, tik nedaugelis gali du pagrindinius veikėjus ilgoms scenoms susodinti į automobilį ir sukurti įtraukiančią televiziją, net ir tais momentais, kai veiksmo nėra daug. Tai Greisė (akt. Siân Brooke), kuri iš socialinio darbo perėjo dirbti į policiją ir vis dar nešiojasi savyje geradarę. Ji tiki, kad gali pakeisti sistemą, kuri vos išgyvena dieną, o jos partneris Stivis (akt. Martin McCann) kur kas realistiškiau vertina tai, ką jie daro per pamainą ir ką palieka po savęs, kai vakare grįžta namo.
„Blue Lights“ itin gerai kuria įtampą. Filme vyksta susistumdymai, uždarymai ir nuolat jaučiama, kad kažkas gali nutikti labai blogai ir kad tik laiko klausimas, kada viskas žlugs. Veiksmas stumia įtampą taip, kad ji tampa beveik nepakeliama. Kai įvyksta nelaimė, o ji neišvengiamai ištinka, apima jausmas, kad tai gali nutikti bet kam. Tai gali nutikti Džen, nenoriai dirbusiai konsteblei, kuriai baigėsi bandomasis laikotarpis, bet ji daro viską, kad išvengtų aktyvaus patruliavimo. Tai gali būti ir Annei, kuri priversta palikti savo namus dėl grasinimų. Tai gali nutikti Džontui, inspektoriui, „kuris suka per daug lėkščių vienoje rankoje“, tiek asmeninių, tiek profesinių. Ir dėl visų veikėjų mes bijome…
Serialą pabandyti pažiūrėti tikrai verta, nes jis gali tapti jūsų nauju favoritu. Tai serialas, kuris sukūrė tokį finalą, kuriame reikės atsakyti į didžiulius klausimus apie ištikimybę, moralę ir pareigą, apie asmeninius santykius ir keblią, slidžią gėrio ir blogio sampratą, negali būti nepastebėtas. Dar vienas policininkų serialas, bet taip pat daug daugiau nei tik dar vienas policininkų serialas.
5. „Dark Winds“ (2022)
Šioje septintojo dešimtmečio žmogžudystės paslaptyje neilgai trukus pasirodo tamsus vėjas. Pirmą kartą susitinkame su Navajų tautos policininku Džo Leaphornu (akt. Zahn McClarnon) viduryje išdžiūvusių „Monument“ slėnio lygumų, kai jis priverčia prakaituotą baltąjį baikerį iškasti duobę, atrodančią kaip kapas. Ar tai gali būti įžanga į senovinį pasienio teisingumą? Kulka į kaukolę, kūnas, kurį praryja dykuma?
Iš tikrųjų tai yra apsimetinėjimas. Baikeris įpareigojamas perlaidoti kažkokius indėnų artefaktus, kuriuos pavogė. Tačiau skvarbus Leaphorno žvilgsnis rodo, kad plėšikui nebūtų gera mintis bandyti laimę pabėgti. Kaip tik tuo metu virš galvos praūžia pikti audros debesys. Tai velniškai geras personažo pristatymas, padedantis atskirti susikaupusį Leaphorną nuo kito pastarojo meto McClarnono vaidmens genčių policijoje – atsipalaidavusio, „Redbone“ mėgstančio Bigo garsioje komedijoje „Reservation Dogs“. Tačiau kunkuliuojanti audra visiškai atitinka apniukusią naujausio Alibi filmo nuotaiką.
Pagal Tony Hillermano romanų seriją „Leaphorn and Chee“, kurią devintajame dešimtmetyje pasirinko Robertas Redfordas ir kuri anksčiau buvo ekranizuota įvairiuose televizijos filmuose, sukurta „Dark Winds“ – nerimą kelianti kriminalinė drama, kurioje neskubama atskleisti Navajo tautos kultūrinių ypatumų. Filme vaidina daugiausia vietinių talentų, o dialoguose gausiai vartojama „Diné Bizaad“ kalba. Nors filmo veiksmas vyksta 1971 m., dažnai atsigręžiama į daug senesnes tradicijas, jis gali atrodyti toks pat amžinas kaip ir įspūdingas kraštovaizdis.
Įvykiai yra dvejopi. Mirtinas šarvuoto automobilio apiplėšimas Naujojoje Meksikoje baigiasi tuo, kad banditai sraigtasparniu pabėga į navajų teritoriją. Netrukus po to motelio prieigose žiauriai nužudomi du navajai – senukas ir paauglė mergaitė. Gera žinia ta, kad yra liudininkas. Bloga žinia ta, kad ji yra akla gydytoja. Žmogžudystė nepriklauso genties policijos kompetencijai, todėl Leaphornas turi pasikliauti šmaikščiu FTB ryšininku Vitoveriu (akt. Noah Emmerichas). Agentas Vitoveris, kuris leitenantą Leaphorną nuolaidžiai vadina „kemosabe“, trokšta rasti galimų įkalčių apie apiplėšimo komandą ir jų pabėgimo sraigtasparnį. Kadangi nė vienas vietinis gyventojas nekalbės su Federacijos pareigūnu, jis pasiūlo susitarimą. Suprasdamas, kad tai vienintelis būdas, kaip nužudytieji gali sulaukti teisingumo ar net skrodimo, Leaphornas sutinka.
Padedamas pajėgios genties policijos seržantės Bern (akt. Jessica Matten) ir naujai perkelto pavaduotojo Džimo Če (akt. Kiowa Gordon), Leaphornas bando rasti sraigtasparnį – nelengva užduotis, kai tavo teritorija yra didžiulė, daugiausia sausa 27 000 kv. mylių dykuma, – ir kartu bando sudėlioti iš pažiūros beprasmių motelio žudynių istoriją. Gaivina tai, kad „Dark Winds“ pernelyg ilgai neslepia kai kurių savo veikėjų motyvacijos. Leaphorną ir jo žmoną Emą (akt. Deanna Allison) slėgė asmeninis sielvartas, kuris dėl žmogžudysčių vėl iškyla į paviršių. Įžūlusis Če – universitetinį išsilavinimą įgijęs karštakošis, nenoriai grįžtantis į rezervatą po beveik dešimties metų išvykimo, – taip pat turi kitų tikslų. Abu jie atsiskleidžia iki pirmojo epizodo pabaigos. Tai sudėtinga, nuotaikinga paslaptis. Leaphornas – tai budrus empatijos, intelekto ir fizinės jėgos derinys, nuolat turintis pasverti savo instinktus ir tai, kas geriausia jo žmonėms. Tai nuostabus, daugialypis vaidmuo ir puikus serialas.
4. „Džentelmenai“ (The Gentlemen, 2024)
Sveiki atvykę pas „Džentelmenus“ – naują Guy Ritchie serialą, pavadintą taip pat kaip jo 2019 m. filmas. Serialo prielaida panaši į filmo, tačiau jį galite žiūrėti ir nematę originalo.
Pagrindiniai „Džentelmenų“ veikėjai greitai pristatomi. Puikus, doras jaunas karininkas Edis Halstedas (akt. Theo Jamesas) po staigios tėvo mirties ištrūksta iš mėgstamo gyvenimo armijoje, kad perimtų 500 metų senumo šeimos valdas ir kunigaikštystę. Būdamas antrasis sūnus, Edis to nesitikėjo. Pirmasis sūnus Fredis (akt. Daniel Ings) tikėjosi to dar mažiau. Tačiau testamentas yra testamentas, o tėčio testamentas labai aiškus.
Pagrindinė problema yra ta, kad vargšas chaotiškasis Fredis dėl blogų investicijų ir kokaino prekeivio, su kuriuo susipažino reabilitacijos centre, yra įklimpęs į blogų žmonių pinkles. Ir žinoma, brolis įsivėlė į bėdas ir jam reikia Edžio pagalbos.
Taigi Edis iki savaitės pabaigos turi gauti 8 mln. svarų sterlingų. Tačiau, kaip visi žinome, per tokį trumpą laiką sunku gauti tokią sumelę, todėl panašu, kad Fredis netrukus gali būti, naaa, miręs. Bet palaukite, kas tai? Du tūkstančiai dolerių salono seife? Iš pogrindinio kanapių ūkio ramiame dvaro kampelyje, kurį valdo vietinė nusikaltėlių šeima? Kurie už šią privilegiją mokėjo senajam hercogui gražų metinį nuomos mokestį ir pelno dalį, ir viskas labai gražiai veikė jau daugelį metų? Bet ką tokioje situacijoje turėtų daryti puikus, sąžiningas mažasis hercogas?
Ir štai – atsiradus Siuzi Glas (akt. Kaya Scodelario), kuri vadovauja kanapių operacijai, kol tėtušis Bobis (akt. Ray Winstone) sėdi kalėjime, – mes atsiduriame įvykių sūkuryje. Siuzi suteikia ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovais ir žinių, Edis – drąsos, o Fredis – na, Fredis tik suteikia daugiau chaoso, bet tai ir yra Ritchie kriminalinių kaprizų esmė, taigi viskas veikia puikiai.
Sandoriai ir smurto scenos lėtai ir greitai judančiose scenose yra gausios. Daug komiškų situacijų, kruvinos kovos ir laukiamos bei netikėtos mirtys, štai kas jūsų laukia. Pasakojimo ir stilistikos požiūriu viskas yra taip, kaip ir turėtų būti. Serialą galima vertinti kaip meditaciją apie klasių karą ir begalinį žmogaus sugedimą, kai jam pateikiama pakankamai pinigų. Jei jums patinka Guy Ritchie kūryba, tikrai turėtumėte jį pažiūrėti.
3. „Visiškai išgalvoti Diko Turpino nuotykiai“ (The Completely Made-Up Adventures of Dick Turpin, 2024)
„Anglija, 1735 m.“ – rašoma ekrane. Po to priduriama: „Prieš miegą“. Turėdami tai, taip pat pavadinimą „Visiškai išgalvoti Diko Turpino nuotykiai“ ir žinodami, kad pagrindinį vaidmenį atlieka Noelis Fieldingas, turėtume tiksliai žinoti, kokioje padėtyje esame ir kas greičiausiai bus pateikta. Šiek tiek chaotiškas kaprizas ir saldus kvailumas.
Fieldingo eterinis kvailumas daro jį tobulu eteriškai kvailu būsimuoju plėšiku, kurį pirmą kartą sutinkame nenoriai sekantį tėvo pėdomis kaip kaimo mėsininką. Žinoma, Dikas yra veganas. Jo pusbrolis Benis (akt. Michaelas Fieldingas) turi savo peilių rinkinį ir yra pasiruošęs perimti darbą, todėl Dikas susirenka savo siuvimo mašiną bei violetinius batus ir iškeliauja ieškoti naujo tikslo. „Iki savaitės pabaigos jis bus miręs“, – sako Benis.
Tai beveik įvyksta, kai jis susipyksta su geriausiu vietiniu plėšiku Tomu Kingu (akt. David Threlfall), netyčia jį nužudo ir galiausiai perima jo dėkingą Esekso gaują, kuri niekada nemėgo savo lyderio. Esekso gaują sudaro Moose’as (akt. Marc Wootton), Honesty Courage (akt. Duayne Boachie), kuris greitai tampa atsidavęs Dikui, ir Nell (akt. Ellie White), kuriai iki šiol pavykdavo apgauti gaują, jog ji yra Nikolas, apsirengusi kelnėmis ir virš viršutinės lūpos užsidėjus smailius ūsus. Netrukus Dikas su savo siuvimo mašina juos „perdažo“ – pleištinės (pastarnokų odos) kelnės, apsiaustai ir patogesnis chalatas Moose’ui, kuris jaučia poreikį laisviau judėti. O kas mes tokie, kad galėtume prieštarauti?
Na, o tada prasideda nuotykiai… susiduriame su užkeiktu treneriu, kuris užvaldo kiekvieną, kuris bando pavogti beždžionės kumščio dydžio smaragdą. Pasirodo, velionis Tomas Kingas susitarė su vagių gaudytoju generolu Džonatanu Vaildu (akt. Hugh Bonneville) ir liepė jiems susilaikyti gerus (prakeiktus be smaragdo) trenerius, o šie jam skyrė 95% pajamų. Taigi gauja dabar yra vagių gaudytojų priešas numeris vienas, o nuo čia ir prasidės linksmybės.
Diko Turpino nuotykiai pašėlę ir smagūs. Čia vyrauja žaismingas veiksmas, kurį malonu stebėti. Turpinas yra gudrus gotas, mėgstantis siūti. Jam pasiseka tapti gaujos lyderiu, ir jie pradeda pakliūti į pavojus, kuriuos be galo smagu stebėti.
Tai labai juokingas ir kvailas (gerąja prasme) pasirodymas, be jokios tikroviškumo ar istorinio tikslumo manieros. Patiks, net jei nesate didžiulis Noelio Fieldingo gerbėjas, ypač kai jis atrodo siurrealistinis ir keistas, bet čia jis tiesiog panaudoja savo natūralų žavesį ir švelnų ekscentriškumą.
Tikras netikėtas skanėstas niūrios komedijos mėgėjams.
2. „Sherwood“ (2022)
„BBC“ dramos serialas „Sherwood“, tiesiog puikus, prasideda devintojo dešimtmečio kalnakasių streiko medžiaga. Artūras Scargillas šaukia, Margaret Tečer kalba (skausmo pritvinęs balsas, sviedžiantis jus į praeitį), policija tempia žmones iš piketo rikiuotės, vaikai rėkia. Visiems, vyresniems nei 45 metai, tai atrodo taip artima…
Šešios „Sherwood“ serijos yra susijusios su dviem šokiruojančiomis žmogžudystėmis, įvykusiomis realiame gyvenime 2004 m., netoli ten, kur užaugo rašytojas Jamesas Grahamas, Notingamšyro kalnakasybos rajone Ešfilde. Iš šių baisių įvykių tik Grahamas galėjo sukurti portretą, kuris būtų toks jaudinantis, kiek įtikinamas vietos, persunktos istorinio sielvarto ir kartėlio, kupinos asmeninių priešų ir pūliuojančių žaizdų, bet vis tiek susaistytas jų visų.
Alunas Armstrongas vaidina Garį Džeksoną, Nacionalinės kalnakasių sąjungos (NUM) tvirtą asmenį kaime, kuriame dominuoja Demokratinių kalnakasių sąjunga (UDM), kuri, tarkime, laikėsi švelnesnės pozicijos streikuojant vykstant anglies pramonės privatizavimui. Jis yra vedęs Julie (akt. Lesley Manville), kuri yra atskirta nuo savo sesers Cathy (akt. Claire Rushbrook), nors jos gyvena viena šalia kitos. Kai Garis randamas negyvas gatvėje, nužudytas arbaletu, artimiausias tyrėją dominantis asmuo yra Deanas (akt. Seanas Gilderis), su kuriuo Garis dažnai ginčydavosi. Tačiau tyrėjas taip pat atranda, kad Gario 1984 m. suėmimo įrašai yra suklastoti, nors kaltinimai buvo panaikinti įsikišus Kevinui Solsberiui (akt. Robertui Glenisteriui), vienam iš Metropoliteno policijos pareigūnų, atsiųstų iš Londono padėti vietos pajėgoms kontroliuoti smogikus. Solsberio viršininkai vėl siunčia jį iš sostinės padėti. Taip pat tarp žmogžudystės atsiranda ryšys su vietine narkotikų prekeivių šeima Sparrows. Seriale visos paslaptys tiesiog persipynę, o tai žiūrovą įtraukią į šios dramos sūkurį.
Viskas, ko galite tikėtis, yra čia. Tai dramatiško smūgio atitikmuo: rašytojas, žinantis aplinką ir temas patirtas savo kailiu, svajonių aktorius, čia yra viskas ko reikia. Kiekvienas aktorius atlieka patį geriausią darbą savo karjerose, o jų chemija perpinta, gražiomis Lewiso Arnoldo ir Beno A Williamso režisūromis, sukuria kažką dar didesnio nei tik puiki kadrų suma. Seriale, net ir tamsiausiomis akimirkomis galima rasti dėl ko nusišypsoti. Taip išlenda šio serialo nuoširdumas, jis suųildo ir džiuginą žiūrovo širdį.
Neaukodamas istorijos ar įtampos ir skirdamas smulkmenišką dėmesį į įvykių raizgalynę, santykius „Sherwood“ lėtai, subtiliai – sluoksnis po sluoksnio – stato įtraukiantį pasakojimą. Keturiasdešimt metų emocijos ir istorija su meile, kuri kruopščiai buvo paversta menu. Tai protingiausias, įtaigiausias ir labiausiai jaudinantis serialas, tokį jau seniai esame regėję. Be jokių abejonių šis serialas turėtų išlikti, išlikti mūsų prisiminimuose ir privalo būti įrašytas į knygas apie tai, kaip kurti kiną, tokį nuostabų pasaulį, kaip užburti žiūrovą ir padaryti jį universalų, įdomų visokio amžiaus stebėtojams. Tai – tiesiog nuostabu.
1. „Chemijos pamokos“ (Lessons in Chemistry, 2023)
Aštuonių dalių „Apple TV+“ dramoje Brie Larson vaidina Elizabeth Zott, nuostabią talentingą chemikę, kurios potencialą išnaudoti kiekviename žingsnyje trukdė įsišaknijęs šeštojo dešimtmečio pabaigos, seksizmas. Po to, kai buvo priversta palikti koledžą prieš įgyjant daktaro laipsnį, sutinkame ją, dirbančią laboratorijos asistente (ir kavos virėja) mokslininkų, kurie yra intelektualiai prastesni, tačiau apdovanoti Y chromosoma, komandoje.
Yra tik vienas vyras, kuris gali (beveik) prilygti jai savo protu – institucijos žvaigždė ir pinigų kūrėjas daktaras Calvinas Evansas (akt. Lewisas Pullmanas). Malonu žiūrėti į jų preliminarų, švelnų bendravimą ir smagu matyti, kad Elizabeth jokiu būdu nepakenkia savo įgimtam feminizmui, nusileisdama jam. Chemijos pamokos vyksta taip pat nuodugniai ir tvarkingai, kaip Zott atlieka savo eksperimentus ir vaidmenį. Tai labai tvarkingas ir sustyguotas serialas.
Serialas gana atidžiai seka knygos (to paties pavadinimo kaip ir serialas) pagal kurią yra sukurtas siužetą, nes Zott, kuri savo mokslines žinias visada pritaikė savo kulinarijoje, tampa populiaria televizijos šefe po atsitiktinio susitikimo su televizijos vadovu, kai ji ieško būdų, kaip išlaikyti save ir savo dukterį, nes patriarchatas nuolat atsisako pripažinti jos tikrąsias stiprybes. Ji pasamdoma dėl savo akivaizdžios moteriškos išvaizdos, ji taip puikiai dera su visa buitine technika, na tikras moteriškumo įsikūnijimas… o paskui, žinoma, išsiveržia feminizmo gyslelė ir ji imasi griauti prodiuserių lūkesčius ir didinti savo žiūrovų moterų lūkesčius. „Vaikai, padengite stalą“, – sako ji kiekvienos laidos pabaigoje, pademonstravusi, kokius pakeitimus galima padaryti šeimoje panaudojus tinkamas priemones ir pajėgas. „Tavo mamai reikia akimirkos sau“ – sako ji.
Harriet Redux atsiradimas siužete, smagus posūkis, suteikiantis gyvybės. Įtaigiai suvaidinta Ajos Naomi King, kuri turi daug charizmos, dabar ji – taip pat žmona ir motina, galinti išsklaidyti motiniškus mitus dėl Elizabeth, kai jai gresia paskęsti naujos motinystės reikaluose. Aktyvistė ir kažkada teisės studentė, kuri savo tikslo siekė taip pat, kaip ir Elizabeth, šį kartą stoja kovon dėl išankstinio nusistatymo prieš jos rasę ir seksą.
„Chemijos pamokos“ – tai puikus ingredientas jūsų vakarui ir laisvalaikiui.
