Didžiosios metų šventės jau čia – tai džiaugsmo, laimės ir laiko praleidimo su artimaisiais metas. Daugeliui šis metų laikas taip pat reiškia, kad reikia jaukiai įsitaisyti prie šventinio filmo, kuris perteikia Kalėdų dvasią. Nors yra gausybė šeimai skirtų kalėdinių filmų, mes norėtume pristatyti jums dešimtuką, specialiai pritaikytų suaugusiųjų auditorijai. Šiuose filmuose dažnai nagrinėjamos brandesnės temos, juose yra humoro ir šmaikštumo, kuriuos geriau įvertins suaugusieji, o kartais net peržengiamos tradicinių šventinių pasakojimų ribos.
Kalėdinių filmų suaugusiems žiūrovams sritis apima daugybę žanrų, temų ir pasakojimo būdų. Šie 10 filmų – nuo nepagarbių komedijų iki tamsių įmantrių pasakojimų – siūlo galimybę pailsėti suaugusiems, norintiems atsipūsti nuo tradicinių švenčių vargų. Nesvarbu, ar šiuose filmuose nagrinėjami sudėtingi žmonių santykiai, ar juodas humoras ir nepagarba, ar šventinis folkloras perteikiamas brandesniu žvilgsniu, šie filmai yra patraukli alternatyva suaugusiesiems, norintiems šventinį sezoną praturtinti netradicine kino nuotaika.
10. „Bridžitos Džouns dienoraštis“ (Bridget Jones’s Diary, 2001)
„Bridžitos Džouns dienoraštis“, mylima knyga apie mielą ir žmogišką heroję, prieš visus išbandymus tapo juokingu ir žaviu filmu, kuris supranta originalo žavesį ir jį išsaugo. Knyga – išgalvotas išpuoselėtos trisdešimtmetės Londono biuro darbuotojos dienoraštis – buvo apie konkretų žmogų konkrečioje vietoje. Kai vaidmuo atiteko Renee Zellweger, kuri nėra apkūni ir yra iš Teksaso, pasigirdo graudenimasis ir verksmas.
Na tuomet, aktorė Zellweger priaugo 20 kilogramų ir išvystė mieliausią dvigubą smakrą, taip pat britišką akcentą, kuris skamba pakankamai gerai. Kaip ir knygoje, filme Bridžita atvyksta į savo 32-ąjį gimtadienį, pasiryžusi perimti savo gyvenimo kontrolę, kuri iki šiol buvo per daug rūkyti, gerti, valgyti ir nerasti tinkamo vyro, arba iš tikrųjų jokio vyro. Košmaruose ji miršta stora, girta ir vieniša, o ją suėda Elzaso šunys.
Bridžitos sau išsikelta „kampanija“ nesėkmingai tęsiasi, iki kol jos motina (kilusi iš tų laikų, kai agurkai ant dantų krapštukų dar buvo rafinuotumo viršūnė) supažindina ją su gražuoliu Marku Darsiu (akt. Colinas Firthas), kuris prieš savo valią dalyvauja šventiniame kalėdiniame vakarėlyje, yra blogos nuotaikos ir girdi, kaip Bridžita apibūdina ją kaip „žodžių nevaldančią senmergę“. Ar Kalėdos tikrai stebuklų metas ir dabar Bridžitai pavyks pasiekti savo tikslus?
Darbe reikalai klostosi geriau, ten ji keičiasi pikantiškais elektroniniais laiškais su savo viršininku Danieliu Kliveriu (akt. Hugh Grantas). Zellweger vaidinama Bridžita primena pirmą kartą, kai ją iš tikrųjų pamatėme filme „Džeris Magvairas“, kur ji buvo tokia miela ir pažeidžiama, kad norėjosi ją paglostyti ir paguosti tuo pačiu metu. Jos darbas filme „Slaugytoja Betė“ (2000) buvo plačiai, bet nepakankamai giriamas, o dabar ji čia, visiškai savimi ir visiškai Bridžita Džouns, ir viena, ir kita vienu metu. Tokia istorija negali būti veiksminga, jei nejaučiame besąlygiško prieraišumo herojei, ir Zellweger vaidmuo tai užtikrina.
Kitais atžvilgiais filme vaidina patikimi britų komiški aktoriai. Filme juokingi epizodai seka vienas po kito, pavyzdžiui, kai Bridžita su kostiumu eina į vakarėlį, kurio tema, jos manymu, buvo „Pyragaičiai ir vikarai“. Arba kai ji pakliūva į darbą televizijos naujienų laidoje ir ten susimauna. Arba kai vakaro pradžioje jai tenka apsispręsti, ar seksualūs apatiniai, ar pilvuką veržiantys apatiniai ilgainiui jai bus naudingesni. Bridžita pati nusako savo progresą kelyje nuo „tragiškos senmergės“ iki „geidulingos sekso deivės“, ir filmas suteikia beveik nepagrįstą malonumą, nes švenčia jos vingiuotą pokytį. Taigi, ar Bridžitai pavyks pasiekti savo kalėdinį norą? Manome, teks pažiūrėti ir sužinoti…
9. „Negailestinga naktis“ (Violent Night, 2022)
Neseniai kino teatruose atsiradęs Tomio Virkolos režisuotas kalėdinis filmas suaugusiems „Negailestinga naktis“ su „Keistų dalykų“ (Stranger Things) žvaigžde Deividu Harboru priešakyje jus nublokš nuo kėdės savo muštynių scenomis, kuriose dalyvauja ne kas kitas, o… jaukus ir mielas Kalėdų Senelis. Tačiau gal jis taip tik atrodo?
Ponas Klausas, kurį draugai vadina Santa, šimtmečių šimtmečius nešioja vaikams dovanėles ir teikia Kalėdų džiaugsmą. Santa nuoširdžiai myli vaikus, tačiau jam yra šiek tiek įgrisęs jo darbas, tiesą sakant, jis jaučiasi nusivylęs vartotojiška visuomene ir teigia, kad mažieji dovanų gavėjai – lyg narkomanai negali nustoti vartoti ir jiems reikia vis daugiau ir daugiau daiktų. Senelis, užmiršęs savo garbų amžių (nors filme, tiesą sakant, jis dar visai nesenas) ir titulą, užsuka kartais į barą skandinti liūdesio alaus bokale, o užuot maknojęs vaikų paliktą pienuką, įsisuka į tėvelių namų alkoholio atsargas ir gurkšnoja stipriuosius gėrimus. Nes Kalėdos, galų gale, nebetenka prasmės, kai nebėra Kalėdų dvasios.
Tačiau yra dar vienas nežinomas faktas apie šį Santą. Ogi jis dar vadinamas Nikomundu Raudonuoju, kuris prieš tapdamas Kalėdų Seneliu viduramžiais švaistydavosi kūju ir knežindavo galvas priešams. Taigi šis kalėdinis filmas nėra vaikams, nes jame daugybė muštynių scenų…
Muštis yra su kuo. Gerasis nusivylęs Santa netyčia patenka į apiplėšimo sūkurį – namuose, į kuriuos jis atėjo padėti dovanėlių, pasirodo, gyvena labai turtinga šeima. Taip jau atsitinka, kad ji tampa žiaurių plėšikų taikiniu. Santa norėtų nešti kailį, tačiau blogiukų rankose – maža mergaitė Trudė, kuriai reikia Santos pagalbos.
Prasidėjęs Kalėdų dvasia problemų turinčioje šeimoje filmas staiga tampa skerdynių lauku, kuriame Santa švaistosi kūju ir mušasi su nedorėliais linksmos kalėdinės muzikos fone. Kino juosta daug kuo primena tokią kino klasiką kaip „Vienas namuose“ ir „Kietas riešutėlis“ (iš ten netgi paimtos kelios citatos), kurie jus nuneš į Kalėdas porą dešimtmečių atgal, tačiau „Negailestinga naktis“ – tikrai ne vaikams. Deividas Harboras vis dėlto moka mojuoti kumščiais. Susipažinkite su naująja kalėdinių filmų klasika. (Dora Žibaitė)
8. „Geriau pasisaugok“ (Better Watch Out, 2016)
Kai galvojate apie „priemiesčius“, galvojate apie „saugumą“, tačiau tą šventinę naktį priemiesčiai buvo visai nesaugūs. Ešlė (akt. Olivia DeJonge) manė, kad auklės darbas bus lengvas, tačiau būtent viena naktis pasisuka kita linkme, kai į vidų įsilaužia pavojingi įsibrovėliai ir terorizuoja ją ir jos prižiūrimą dvylikametį Luką (akt. Levi Miller). Ešlė visomis išgalėmis gina vaiką, ir sužino, kad tai nėra įprastas įsilaužimas į namus…
Patarimas: kai tik baigsite skaityti šią apžvalgą, nežiūrėkite jokių vertinimų, pristatomųjų vaizdo įrašų, istorijų apie šį filmą ir nieko apie jį neklausinėkite. Tiesiog susiraskite filmą ir žiūrėkite jį. Žiūrėkite jį be jokių pirminių nusistatymų ir mėgaukitės.
Iš tikrųjų nenorime pasakyti daugiau, nes bijome sugadinti kokį nors filmo elementą. Taigi, ką galime pasakyti? O gi tai, kad jis iš dalies baisus, iš dalies juokingas, daugiausia stebinantis ir visiškai įdomus. Vaidyba puiki. Nenorime aprašyti, kodėl aktoriai puikūs, nes tai gali ką nors išduoti. Tiesiog žinokite, kad jie puikūs.
Kalbant apie siužetą, galime pasakyti tik tiek, kiek parašėme pačioje pradžioje: patraukli auklė ateina prižiūrėti vaiko, kol jo tėvai išeina į kalėdinį vakarėlį. Po to atvyksta „svečiai“ ir nutinka įvykiai. Daug įvykių.
„Geriau pasisaugok“ – tai kalėdinės tematikos siaubo filmas, sulaukiantis nemažai dėmesio. Vieni – filmą vadina puikiu, kiti – vienu blogiausių metų filmų. Juokinga, kad filmas sulaukia tokio plataus atgarsio, tačiau manome, kad abi pusės galėtų sutikti, jog filmas tikrai privertė kraują užvirti. Šis mažas perlas – nenuspėjamas, dažnai arba tamsiai juokingas, arba giliai trikdantis „pasivažinėjimas“, kurio žanro (ar apskritai kino) gerbėjai neturėtų praleisti.
Jis puikiai nufilmuotas, suvaidintas ir parašytas, protingas, išradingas mažo biudžeto kino filmas, kuris atsirado laiku ir vietoje, ir tai rodo, kad pinigų trūkumas nėra kliūtis, kurios būtų neįmanoma įveikti vien tik talentu.
7. „Krampus“ (2015)
Amerikiečių komiškas siaubo filmas patiks tiems žiūrovams, kurie mėgsta pasišiurpinti. Demonas Krampus aplanko praradusius viltį ir tikėjimą gražiais dalykais. Taip nutinka ir mūsų herojui Maksui, kuris dar tik vaikas, tačiau jau nemėgsta Kalėdų. O nemėgsta jis jų ne veltui – jam jos kasmet atneša tik šeiminius ginčus prie šventinio stalo, giminaičių užgauliojimus ir prastą nuotaiką.
Ne išimtis ir šios Kalėdos. Pusbroliai ir pusseserės pašiepia Maksą, kad šis tiki Kalėdų Seneliu, ir vaikas iš pykčio suplėšo Kalėdų Seneliui parašytą laišką – paleidžia jį pavėjui ir pamina savo įsitikinimus. Tuomet ir pasirodo piktasis demonas Krampus su savo palyda. Senas kaip pasaulis piktasis demonas imasi veiksmų, dėl kurių iš siaubo pakraupsta visa Makso šeimyna, o norėdami apsiginti jie privalo aukotis vienas dėl kito ir taip savo širdyse atrasti tikrąją Kalėdų dvasią.
Pats demonas – tai Europos folklore egzistuojanti mitinė būtybė, atsiradusi dar prieš krikščionybę ir dar kitaip vadinama šventojo Nikolo (Kalėdų Senelio) piktuoju dvyniu broliu – Nikas apdovanoja vaikus už gerą elgesį ir atneša jiems saldainių, kaspinų, dovanėlių ir pan., o Krampus baudžia netinkamai besielgiančius padaužas – ypač tuos, kurie prarado tikėjimą ypatingąja Kalėdų dvasia.
Šįkart Krampus išprovokuoja Makso suplėšytas Kalėdų Seneliui skirtas laiškas ir demonas pasirodo šeimai atvykdamas su audringa pūga, kuri atjungia namuose šildymą, elektrą ir telefoninio ryšio paslaugas, palikdama visus visiškai izoliuotus nuo pasaulio. Netrukus pradeda dėtis visokie keisti antgamtiniai dalykai ir močiutė vaikams papasakoja, kad būdama maža jau kartą susidūrė su demonišku pabaisa, kai kalėdinė dvasia jos šeimoje buvo pakrikusi.
Demonas Krampus vaizduojamas baisus, tačiau jo misija graži ir prasminga – skatinamas žmonių tarpusavio ryšys, primenama, kaip svarbu stengtis suprasti vienas kitą, išgirsti, kalbėtis ir kokie padariniai laukia nesistengiant to daryti. Pabrėžiama paprastų, bet esminių gyvenimo detalių svarba.
6. „Kūčiukai, narkotikai ir seksas“ (The Night Before, 2015)
„Kūčiukai, narkotikai ir seksas“ – tai dviejų žanrų – sentimentalaus kalėdinio filmo ir išdykusių berniukų komedijos – derinys. Trys vyrukai, jau perkopę savo trisdešimtmetį, kiekvienų Kalėdų išvakarėse susitinka paištvirkauti. Juos vienija bendra praeitis: vienas iš jų dar būdamas paauglys išgyveno tėvų mirtį ir tai visus tris suartino. Nuo pat to laiko Etanas (Joseph Gordon-Levitt), Izaokas (Seth Rogen) ir Krisas (Anthony Mackie) švenčia Kūčias kartu.
Šiais metais jų tikslas yra patekti į prestižinį Niujorko vakarėlį, į kurį durys atveriamos tik ypatingiems svečiams, tačiau, taip jau susiklostė aplinkybės, Etanas, Izaokas ir Krisas niekada nebuvo tie ypatingi svečiai. Bet šįkart jiems padeda Etano gudrybė – jis pavogia tris bilietus į garsųjį Natkrekerio pobūvį.
Nuo to laiko, kai trys bičiuliai buvo paaugliai, daug kas pasikeitė. Jie suaugo. Krisas dabar yra profesionalus futbolo žaidėjas. Izaokas su žmona laukiasi vaiko ir, kaip rodo visi filmai apie ką tik iškeptus tėvus, jis praradęs visus savo įgūdžius linksmintis su bevaikiais draugais. Etanui karjera klojasi siaubingai, taip pat ir meilės reikalai, nes jis neseniai išsiskyrė su savo gyvenimo meile, tačiau vis dar tikisi antro šanso.
Su branda ateina ne vien nauji gyvenimo džiaugsmai, tačiau ir rūpesčiai. Krisas, pasirodo, sukčiauja kaip sportininkas, nes pumpuoja į save steroidus. Izaokas apsimeta, kad yra kietas kaip akmuo, tačiau iš tikrųjų yra visiškai suskydęs prieš faktą, kad tuoj susilauks kūdikio. Pavartojęs narkotikų ne tik prisipažįsta bijantis, tačiau ir nuoširdžiai nelaukiantis savo vaiko. O Etanas, pasirodo, vis dar neatsigavo po tėvų mirties, nes sužlugdo santykius su savo mergina kategoriškai atsisakydamas susitikti su jos tėvais.
Taigi filmas pasižymi keliais sentimentaliais momentais bei jautriomis siužeto linijomis, tačiau vienaip ir kitaip geriausia jo dalis yra nedovanotinas, nepadorus, iš koto verčiantis humoras, drįstantis pašiepti tokias temas kaip seksas, rasė ir religija per pačią svarbiausią metų šventę – Kalėdas. Šis filmas neabejotinai turi Kalėdų dvasią, tačiau šįkart ji gerokai nepadoresnė nei įprastai ir pradžiugins jūsų nuo kalėdinių giesmių pavargusią sielą.
5. „Blogų mamų Kalėdos“ (A Bad Moms Christmas, 2017)
Komedijos „Bad Moms“ tęsinys, į kurį įtraukiama siautulinga vyresnioji karta. Tai linksmas filmas, kuris neturi jokių tabu.
Jis tęsia 2016 metais pasirodžiusio filmo „Bad Moms“ istoriją apie apgailėtinai netikusias, pakvaišusias mamas ir globėjas: Eimę, Kikę ir Karlą, kurias įkūnija Mila Kunis, Kristen Bell ir Kathryn Hahn. Dabar Kalėdoms į svečius atvyksta jų pačių siaubingos motinos, kurias vaidina Christine Baranski, Cheryl Hines ir Susan Sarandon. Jos atitinkamai pavadintos Ruth, Sende ir Isis.
Šioje komedijoje į priekį išsiveržia Eimės motina Ruth. Priešingai nei jos dukros nepretenzingas stilius, ji yra išpuoselėta ir įsitempusi, turtinga, reakcinga, aikštinga, aukštos kastos dama, kuriai neįmanoma įtikti. Ji visiškai nesugebanti sustoti, ji tik ir duoda liežuviu, kaip labai ją nuvylė dukra. Ji išsako skaudžias asmenines pastabas apie Eimės svorį, bet tvirtina: „Vieną dieną ji man padėkos įkvepiančioje kalboje kokioje nors didelėje viešoje vietoje.“
Ruth aiškiai parodo, kad per Kalėdas nesidžiaugia tik būdama namų šeimininke, bet nori perimti valdžią. Ji pakviečia daugiau nei šimtą žmonių į groteskiškai brangų renginį Eimės namuose. Ji taip pat primygtinai reikalauja, kad Eimė dalyvautų absurdiškame aukštesniosios viduriniosios klasės „grojimo giesmėmis“ konkurse, kuriame ji turės apsirengti Dikenso kostiumu.
Kikės mama, kurią linksmai vaidina Hines, galbūt geriau žinoma kaip Larry Davido žmona, o vėliau buvusi žmona seriale „Curb Your Enthusiasm“, yra baisiai apsėsta noro būti geriausia dukters drauge ir primygtinai reikalauja, kad jos apranga ir drabužiai būtų tokie patys. Kalbant apie Susan Sarandon, dar neaišku, ar ji tikrai supranta komediją, bet ji vaidina pakankamai užtikrintai: tokia mama, kuri vis dar pašelusi ir nori vakarėlių ir rokenrolo. Na, žinoma filme yra kitos mamos ir dukros, bet su jomis susipažinsite pažiūrėję filmą.
Šis filmas, tai viena iš tų kvailų komedijų, kurias žiūrėti nepabosta. Tai kvailas ir sentimentalus, bet dažnai tikrai juokingas filmas.
4. „Blogasis Santa“ (Bad Santa, 2003)
Čekijoje filmas buvo pavadintas „Pervert Santa“ (liet.. „Iškrypėlis Santa“). Žinoma, filmų pavadinimai keičiami tuomet, kai siekiama atitikti rinkos poreikius, tačiau kartais šiek tiek pasiklystama vertime – filmas visai ne apie iškrypėlį. Jei jums patinka kabinančios kalėdinės komedijos, ,,Blogasis Santa” gali tapti vienu iš mėgstamiausių jūsų šio šventinio laikotarpio filmų.
Tai linksma istorija apie kiek kitokį Kalėdų Senelį, kuris juokins jus nuo pradžios iki galo. Senelis geria, rūko, keikiasi ir mylisi viešose vietose. Jis yra šiek tiek šiurkštus su vaikais, nekenčia savęs ir apiplėšinėja parduotuves. Bilio Bobo Tornono vaidyba tiesiog verčia iš koto ir išskiria šį filmą iš kitos kalėdinės produkcijos. Jo šiurkštus, nemandagus, ciniškas ir trimatis personažas yra įtikinamas ir juokingas.
Vis dėlto ši kino juosta nėra lėkšta – ji taip pat nagrinėja jautrias ir gilias temas. Tik iš pradžių gali pasirodyti, kad šventą vaikų kalėdinę ikoną filmo kūrėjai suvulgarino, o Kalėdų dvasią išniekino, tačiau iš tiesų tai yra istorija apie žmogų, kuris prarado tikėjimą žmonija ir bando jį susigrąžinti.
Ši humoro nestokojanti kino juosta tinka vyresnio amžiaus komedijų gerbėjams (ne vaikams). Kalėdų Senelis jame klausosi ant kelių sėdinčių vaikų svajonių, tačiau mintyse galvoja apie nešvankybes, o savo kalboje nevengia keiksmažodžių. Štai toks vaizduojamas pagrindinis veikėjas Vilis, kasmet nenoromis užsivelkantis Kalėdų Senelio kostiumą ir vien tik dėl pinigų sėdantis klausytis įtikėjusių vaikų norų bei žadantis juos išpildyti.
Nors ir norus Vilis ne visada stengiasi pildyti – į daugelį tiesiog nekreipia dėmesio, o į kitus sureaguoja dar ir neetiška kalba. Jam visiškai nerūpi magiška laukiamiausios metų šventės atmosfera, jam svarbu tik viena – kartu su savo bendradarbiu elfu meistriškai apvogti parduotuvę, kuriai vadovauja juos pasamdęs direktorius.
Šis filmas tiks tiems, kas nori kalėdinės atmosferos, tačiau jiems atsibodo tipiška kalėdinė atributika ir traukia įvairesnė šventinė kino produkcija. Nors iš pradžių bus ne taip ir lengva nuspręsti, ar jums patinka filmo herojus, vis dėlto originalusis Kalėdų Senelis jus prajuokins ir dėl to pasidarys ne toks ir baisus. Puiki vaidyba, šmaikštus scenarijus ir nederamos situacijos šią kino juostą paverčia tikra kalėdine komedijos klasika.
3. „Kerol“ (Carol, 2015)
Filmas nukelia mus į XX amžiaus vidurio Niujorką, kuriame jauna fotografė Therese Belivet (akt. Rooney Mara) Kalėdų laikotarpiu įsimyli turtingą namų šeimininkę vardu Kerol Aird (akt. Cate Blanchett). Tai juosta apie prabangos bei liūdesio kupiną gyvenimą, kuriame, rodos, nėra vietos meilei ar tikrai nuoširdžiai laimei.
Destruktyvios santuokos iškamuota Kerol vis labiau ir labiau atsiduoda aistros sūkurin, jaunos merginos glėby, kuriame jaučiasi ne tokie vieniša ir beviltiška. Pasitelkiant hipnotizuojančius vaizdus bei užburiančią muziką, įtikinančią vaidybą bei profesionalius kino kūrėjus, sukuriama įstabi istorija apie savęs pažinimą, vidinę kelionę laimės bei meilės link. Tarp moterų užsimezga intensyvus romanas, kuris susiduria su keliomis kliūtimis tiek jų santykių viduje, tiek išorėje, kurias sukelia pašaliniai.
Viskas kas susiję su „Kerol“ yra gražu. Nuo aikštelės, kurioje filmuota, naudotų kostiumų, aktorių pasirodymo iki, žinoma, labai gražios meilės istorijos. Filmas mus nukelia į penkiasdešimtuosius metus ir dviejų moterų santykiuose sutinkamus pakilimus ir nuolydžius. Tai istorija apie jausmus, kurie tuometiniame pasaulyje buvo uždrausti. (Jonas Jacunskas)
Filmo pabaigoje atrodo, kad pora eina tiesiai į tragediją, gerai pažįstamą dviejų tos pačios lyties žmonių neįmanomos meilės teritoriją. Paskutinėje scenoje Teresė įžengia į Ąžuolų kambarį, ieškodama Kerol. Teresė akimirką stabteli, o tada pradeda artėti prie Kerol staliuko pro kitų lankytojų jūrą, iš kurios galima daryti išvadą, kad ji reiškia galimą bet kokių būsimų santykių priešiškumą. Galiausiai Kerol pastebi Teresę, ir abi moterys pažvelgusios viena į kitą nusišypso.
Kritikų liaupsinamas, dažnai vadinamas vienu geriausių 2015-ųjų metų filmų, „Kerol“ yra meno kūrinys, kuriame romantiški dviejų moterų santykiai taip ir nėra pavadinami lesbietiškais. Tai tiesiog nėra įprasta lesbietiška istorija. Tai yra istorija apie du žmones. Žmones tokius, kokie jie yra. Na, o kai meilė gimsta Kalėdų laikotarpiu istorija tampa dar magiškesnė. (Jonas Jacunskas)
2. „Tyli naktis“ (Silent Night, 2021)
„Fake it until you make it“ – sako anglai. Tai reiškia – apsimesk tol, kol tai pavirs tiesa. Filmas „Tyli naktis“ neabejotinai trikdo savo kalėdine tema, kuri visai nėra nei beribis džiaugsmas susitikus su artimaisiais, nei puikiai praleistas laikas, nei maistas ant šventinio stalo, nei dovanos po eglute. Šio filmo tema – mirtis.
Nelės (Keira Knightley), Saimono (Matthew Goode) ir trijų jų sūnų šeima laukia švenčių. Vaizdelis visiems gerai pažįstamas: dvyniai dar net neišsimaudę, Artas (Roman Griffin Davis) susipjaustė pirštą kapodamas morkas, Nelei pritrūko bulvių, taigi visi gaus po vieną, skalbiniai dar ne savo vietose, o svečiai atvažiuoja anksčiau.
Į šventę susisenka dar trys mokyklos laikų draugės su savo antrosiomis pusėmis ir vaikais. Lesbietė Bela (Lucy Punch) su savo mylimąja Aleks (Kirby Howell-Baptiste), populiarioji Sandra (Annabelle Wallis) su savo nuobodžiuoju vyru Toniu (Rufus Jones) ir nepakenčiama dukterimi Kiti (Davida McKenzie) bei jaunoji Sofi (Lily-Rose Depp) su savo seksualiuoju vyru iš Afrikos Džeimsu (Sope Dirisu), kurį yra įsižiūrėjusi ir Sandra.
Visi švyti iš laimės vieni kitus matydami, tačiau kartais jų veidais perbėga nerimo šešėlis, Sandra pasigiria, kad už dukters studijoms skirtus pinigus nusipirko prabangius batus, o prie stalo vis išlenda nelauktos emocijos – sunku suprasti, kas čia dedasi, bet viena aišku – kažkas ne taip. Mat filmo veikėjai žino – jiems šiąnakt reikės mirti.
Šis filmas neturi įprastos nuotaikos, būdingos Kalėdoms, ir mes įtariame, kad visi tik apsimeta esantys laimingi. Per Kalėdas laukianti mirtis, vaikų panika, tragiški sprendimai, kuriuos reikės priimti, išties trikdo. Šventės dalyviai iš paskutiniųjų stengiasi nekreipti dėmesio į jų laukiančią lemtį bei gerai praleisti laiką, tačiau Artui kylantis nenumaldomas nerimas verčia ir kitus sunerimti. Galų gale, juk niekas nelaukia apokalipsės.
„Tyli naktis“ neapgaubs jūsų šventės malonia jaukuma, tačiau privers susimąstyti, kiek daug mes turime ir kaip iš tikrųjų gerai, kad nepaisant visų šeiminių nesutarimų, kurių visada pasitaiko prie kalėdinio stalo, mes turime progą susitikti su savo giminaičiais ir parodyti, kad juos mylime.
1. „Ana ir apokalipsė“ (Anna and the Apocalypse, 2017)
Komedija ir siaubo filmas – tokie keistoki bendražygiai. Nedaugelis šio subžanro filmų nueina taip toli, kaip Johno McPhailo kalėdinės tematikos zombių komedija „Ana ir apokalipsė“ (angl. Anna and the Apocalypse).
Filmo herojė Ana (akt. Ella Hunt) yra nuotykių kupina vyresniųjų klasių moksleivė, norinti prieš koledžą pasiimti metų pertrauką ir pamatyti pasaulį už savo namų Škotijoje ribų, jei jos planams nesutrukdys pernelyg globėjiškas tėtis (akt. Markas Bentonas). Po pamokų ji dirba boulinge kartu su geriausiu draugu Džonu (akt. Malkolmas Cummingas), kuris dažniausiai slepia savo jausmus jai. Abu draugauja su įsimylėjėlių pora – Krisu (akt. Christopher Leveaux) ir Liza (akt. Marli Siu) ir nesąmoningai dalijasi savo nusivylimais su miestelio aktyviste Steph (akt. Sarah Swire), amerikiečių studente, kurią ką tik metė mergina ir kurios tėvai Kalėdoms paliko ją vieną.
Tačiau kitą rytą, ištikus zombių apokalipsei, jų nuotaikos pasikeičia. Ana ir Džonas pakeliui į mokyklą susiduria su pirmąja pabaisa ir nusprendžia pasislėpti boulinge, kur susiduria su Krisu ir Steph. Mokyklos kalėdinio pasirodymo žiūrovai ir atlikėjai, tarp kurių yra Anos tėtis ir Liza, direktoriaus Savidžo (akt. Paul Kaye) įsakymu užsidaro valgykloje. Dabar grupė draugų turi gyvi patekti į mokyklą, kad susitiktų su savo mylimaisiais, kol dar nevėlu.
Filme mėgaujamasi groteskiška užduotimi žudyti zombius. Scena, kurioje Ana užsideda ausines ir klausosi nuotaikingo muzikinio numerio, kai zombiai siaubia jos rajoną, primena rytą po scenos, kai Šonas (iš panašios komedijos „Shaun of the Dead“) kartoja savo rytinę rutiną, nepastebėdamas, kad zombiai suėdė jo kaimynus ir greičiausiai parduotuvės pardavėją.
Žaisminga „Anos ir apokalipsės“ dvasia būdinga ir kinematografijai, kuri nuo spalvingų erdvių, pavyzdžiui, kalėdinio šou scenos, iki pilkiausio niūraus atspalvio lauke per zombių invaziją. Šie vizualiniai kontrastai sustiprina ir taip keistą mirties, destrukcijos, aukštų smūgių ir aukštų natų derinį. Kitame filme šios dvi skirtingos spalvų paletės galėjo atrodyti per daug trikdančiai, tačiau šiame tai pasiteisina, kad būtų suvaidintas chaosas, kurio didžioji dalis vyksta už ekrano ribų arba greituose užfiksuotuose miestelio kadruose. Tai, ko filme trūksta biudžetui, jis kompensuoja veržlumu.
Kiek dar yra tokių kalėdinių siaubo komedijų miuziklų, kuriuose skamba tokios skambios dainos, protingi juokeliai pasipila per įtemptas akimirkas, o ansamblis atsidavęs tam, kad visa tai įgyvendintų? „Ana ir apokalipsė“ – tai dovana žiūrovams ir vienas iš tų retų siaubo filmų, kurie palieka gerą šventinę nuotaiką.
