Filmo "The Gentlemen" kadras

Kriminaliniai filmai yra, ko gera, seniausias žanras kine. Kai žiūrovams atsibodo žiūrėti brolių Liumjerų ir juos pamėgdžiojančių pirmųjų operatorių nufilmuotus tikro gyvenimo vaizdelius – važiuojančius traukinius ir karietas, iš fabriko namo ir miestų gatvėmis žingsniuojančius žmones ir pan. – prasidėjo žanrinio kino bandymai.

Pirmieji kriminalinės tematikos dar XIX a. pabaigoje ėmėsi britai, filmavę vaikų pagrobimus, apiplėšimus ir dinamiškas gaudynes gatvėse. Amerikoje 1903 m. režisieriaus Edwino Porterio susuktas „Didysis traukinio apiplėšimas“ buvo populiariausias filmas šalyje iki pirmojo dešimtmečio pabaigos.

Sausasis įstatymas ir ekonominė krizė trečiojo dešimtmečio pabaigoje pagimdė filmus apie mafiją ir gangsterius. Dar vėliau aukštai iškilo amerikietiškų „juodųjų“ (film noir) kriminalinių filmų banga, kai už teisybę ir prieš visokiausią blogį herojai (dažniausiai privatūs sekliai arba žurnalistai) buvo priversti kovoti pačių nusikaltėlių metodais.

Ne taip seniai stebėjome dideles permainas kriminaliniame kine. Šiuolaikinis kino žudikas dabar į nusikaltimų kloaką ateina iš universitetų ir bibliotekų, filharmonijų ir meno pasaulio. Jis apsiginklavęs ne tik pistoletu ir peiliu, bet ir filosofijos žiniomis ar psichoanalizės mokslu. Todėl ir kovoti su tokiu blogiu tradicinėmis priemonėmis darosi vis sunkiau. Toks buvo garsusis Hanibalas Lekteris ar rafinuoti žudikai, matyti trileriuose „Septyni“ (1995), „Zodiakas“ (2007 m.) ir kt..

O Quentinas Tarantino savo „Bulvariniu skaitalu“ iš viso aukštyn kojomis apvertė klasikinio kriminalinio kino schemas.

Štai ryškių kriminalinių filmų dešimtukas.

10. „DŽENTELMENAI“ (The Gentlemen, 2020)

Kol kas tai naujausias Guy‘aus Ritchie filmas. Po neatsipirkusio nuotykių filmo „Karalius Artūras: Kalavijo legenda“ (2017, kainavo 175 mln. dolerių, surinko mažiau nei 150 mln.) ir pelningos pasakos „Aladinas“ (2019, biudžetas 183 mln. dolerių, uždirbo milijardą) režisierius sugrįžo ten, kur jaučiasi geriausiai – į banditų ir kitokio kriminalinio gaivalo pasaulį. Net plika akimi matosi, kad „Džentelmenai“ susukti pasinaudojus jau gerai pasiteisinusiais filmų „Lok, stauk arba šauk“ ir „Vagišiai“ receptus. Ingredientai tie patys, bet ir šį kartą pikantiškas bei aštrus „viralas“ tikrai neprisvilo.

Atrodytų, trečią kartą pritaikoma panaši siužetinė schema turėtų duoti „antrinį“ rezultatą, bet taip neįvyksta, nes režisierius elgiasi tarsi šaltakraujis kortų sukčius, kurio rankų judesius gali stebėti kaip nori atidžiai, vis tiek nepamatysi to momento, kada reikiamu metu iš kortų malkos iškris kozirių tūzas.

Galima Guy‘ų Ritchie lyginti ir su patyrusiu žonglieriumi, įsigudrinančiu vienu metu sumaniai žongliruoti reikšmingomis detalėmis ir manipuliuoti begale personažų, sudarančių vienos kriminalinės teritorijos labai margą „fauną“, kurioje tai pasirodo, tai pradingsta Londono banditai, rusų oligarchai, britų piliečiais tapę kinai, Amerikos žydai, lordai ir prastuomenės atstovai (mylimiausi režisieriaus kokniai,  dialektu kalbėjo net Šerlokas Holmsas su daktaru Vatsonu). Ir tai dar toli gražu ne pilnas ekscentriškų veikėjų sąrašas.

Veiksmo vieta – vėl Londonas, kuriame savo orbitom dažnai susidurdami skrieja įvairaus plauko marginalai, o talentingas Oksfordo absolventas amerikietis Mikis Pirsonas (visą filmą galima laikyti aktoriaus Matthew McConaughey‘io benefisu) čia sugebėjo sukurti tikrą marihuanos imperiją.

Mikio sėkmės paslaptis – protingai vystyta strategija ir įžūlumas, sprendžiant netikėtai iškilusias problemas. Jis įsigudrino marihuanos plantacijas įsirengti bunkerių požemiuose, o patikimą „stogą“ rado… aristokratams priklausančiose valdose.

Natūralu, kad sėkmingas verslas gundo daugybę tiek menkesnių, tiek ir stambesnių kriminalinio pasaulio veikėjų. Tačiau nuovokus, atsargus ir ryžtingas Mikis žino, kaip išvengti problemų. Tiksliau, žinojo iki šiol.

Kad ir kaip gerai seksi, Mikis nepraranda sveiko proto ir nepamiršta svarbios kriminalinio verslo taisyklės – reikia pasitraukti anksčiau, negu aplinkybės prispirs taip, kad sausam ištrūkti nepavyks. Mikis jau brandina atsitraukimo planą, o vos tik užuominos apie tai pasklinda, tuoj pat atsiranda norinčių pasišildyti svetimos sėkmės spinduliuose.

Mikiui priklausantį kvaišalų verslą užsimojo nupirkti net kažkokie Oklahomos nusikaltėliai, vadovaujami žiauriojo „Sausaakio“ (Henry Goldingas). Tačiau geras biznis nepigiai kainuoja. Todėl reikia žūtbūt numušti kainą. O tai banditai tikrai moka daryti. Čia jau visos priemonės geros – reketas, apgulė, šantažas, grasinimai ir kitokios teroro formos. Todėl Mikiui su artimiausiais pagalbininkais tenka ginti savo tvirtovę, interesus ir gyvybę. Bet bandoma konfliktus spręsti ir taikiai, pasitelkus ištikimo Mikio parankinio Rėjaus (Charlie‘is Hunnamas) sugebėjimais.

Tuo tarpu, pajutę kraują, į ringą žengia ir kiti nusikalstamo pasaulio veikėjai. Žingsnis po žingsnio, veiksmas po veiksmo, Londone užverda tikras nesusipratimų, smurto, apgavysčių bei absurdo pragaras.

Tolimesnių siužetų peripetijų atskleisti nevalia, tik galiu informuoti, kad netikėtų posūkių, apgaulingų atomazgų ir kitokių siurprizų filme bus tikrai per akis.

Kartais sekti visas peripetijas yra sunku dar ir todėl, kad kai kurie svarbūs įvykiai atgyja ne tiesiogiai, o yra pasakojami apsukraus bulvarinio reporterio Flečerio: jį suvaidino sunkiai atpažįstamas Hugh Grantas. Nelengva atpažinti ir smarkiai išvaizdą pakeitusį Coliną Farrellą. O Charlie Hunnamas (anksčiau suvaidinęs legendinį karalių Artūrą) čia atrodo tarsi iš madingų katalogų nužengęs elegantiškumo įsikūnijimas, nežinia kokių likimo užgaidų nublokštas į kriminalinę kloaką: sceną, kurioje jis bėga Londono gatvėmis skambant devyniasdešimtųjų hitui „Shimmy Shimmy Ya“, galime vadinti geru muzikiniu klipu. Stebėtis tuo nereikia, juk karjerą kine Guy‘us Ritchie pradėjo kaip reklaminių klipų kūrėjas. O talento, kaip sakoma, nei pragersi, nei pamesi… (G.J.)

9. „LEONAS“ (Léon, 1994)

Šis filmas išgarsino visame pasaulyje prancūzų režisierių Luc’ą Bessoną anksčiau nei jo „Penktasis lementas“, o aktorius Jeanas Reno akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, kurią mielai kviečia Holivudo kino kūrėjai. Jo suvaidintas profesionalus žudikas Leonas labai skyrėsi nuo kitų šio amato specialistų. Atvykęs į Niujorką iš Sicilijos, Leonas yra visiškai vienas kaip tigras džiunglių tankmėje. Jis neturi draugų, rūpinasi tik gėlėmis, mėgsta pieną ir klasikinius filmus, nemoka skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmano tobulai. Namai jam visuomet buvo saugi užuovėja, bet kartą jos ramybę sudrumstė ginkluoti niekšai.

Tylenio Leono akivaizdoje korumpuoto policininko Stensfildo (Gary Oldmanas) bičiuliai išžudė dvylikametės Matildos šeimą. Leonui pavyko mergaitę išgelbėti. Mergaitė žino, kas surengė skerdynes jos namuose, todėl pati kuo greičiau nori tapti žudike ir atkeršyti.

Aiškiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją Lucas Bessonas „Leoną“ kūrė anglų kalba ir nemažai scenų nufilmavo Niujorko kvartaluose. Amerikietiškų akcentų filme labai daug. Čia ir scenos su mažąja Matilda, kuriose mergaitė, norėdama pralinksminti savo paniurėlį globėją jam vaizduoja tai Chapliną, tai Marilyn Monroe, tai miuziklų žvaigždę šokėją Gene‘ą Kelly. O ir pati siužetinė schema – suaugusio žmogaus ir vaiko kelionė per Ameriką – nesuskaičiuojamą daugybę kartų naudota pačių amerikiečių filmuose (nuo Peterio Bogdanovichiaus „Popierinio mėnulio“ iki Johno Cassaveteso „Glorijos“): šią tradiciją Lucas Bessonas puikiai žino (ir panašius filmus, matomai, mėgsta), todėl sugalvoja savo originalų motyvą. Dar klausimas – kas jo bastūnų porelėje yra labiau suaugęs – naivumo ir vaikiškos sielos įsikūnijimas Leonas ar anksti subrendusi ir gyvenimo negandų užgrūdinta dvylikametė Matilda? (Natalie Portman po šio nuostabaus debiuto tapo ryškia tarptautinio kino žvaigžde).

Britų aktorius Gary Oldmanas suvaidino tikrą pabaisą – jo korumpuotas policininkas Stensfildas yra sadistas, maniakas ir narkomanas. Dar vieną – šį kartą tarpgalaktinį – piktadarį aktorius suvaidino „Penktajame elemente“: čia kosmoso valdovas Zorgas atrodo kaip groteskiškas komikso personažas, totalaus blogio karikatūra.

Nors daug žiaurių scenų talpinantis filmas yra kriminalinis veiksmo trileris, režisierius įsigudrina praplėsti jo turinį kitomis temomis – draugystės, meilės, šeimos. O Jeano Reno suvaidintas samdomas žudikas aktoriaus charizmos dėka tampa vienu įsimintiniausiu kriminalinio kino personažu: kartą pamatęs niekada nepamirši jo figūros ir eisenos, megztos kepuraitės ir apvalių juodų akinių, baletui būdingų judesių grakštumo profesinės veiklos scenose, meilės gėlėms vazonuose ir įpročio gerti pieną.

Filmo scenarijų galima atskiromis scenomis pateikti kaip pavyzdį būsimiesiems scenaristams. Kaip ir mokėjimo tiksliais lakoniškais štrichais charakterizuoti personažų esmę.  Kaip puikų pavyzdį pateiksiu trumpą Leono ir Matildos dialogą:

– Tau reikia subręsti.

– Aš jau subrendusi. Dabar jau pradėjau senti.

– O aš atvirkščiai. Aš jau pakankamai senas. Ir man pats laikas subręsti. (G.J.)

City-of-God

8. „DIEVO MIESTAS“ (City of God, 2002) 

Dievo miestas – rojus žemėje ar užmirštas kampelis Rio de Žaneire? Tai klausimas, atsakymo į kūrį bando ieškoti tiek juostos kūrėjai, tiek žiūrovas. Brazilų kino juosta režisuota Fernando Meireleso ir Katios Lund. Kriminalinė drama pastatyta pagal 1997 metų Paulo Linso romaną tokiu pat pavadinimu paremtą tikrais faktais.  Filmas apdovanotas net 4 oskarais: už geriausią kinematografiją, režisierių, montažą bei už geriausiai adaptuotą scenarijų. Dievo miestas – tai Brazilijos sostinė Rio de Žaneire, o dar tiksliau – skurdžiai gyvenančių žmonių priemiestis.

Apskurusių vaikų akivaizdoje 1960-1980 m. sparčiai formuojasi pirmosios gatvės gaujos, kurių nariai lobsta iš organizuotų vagysčių ir nelegalios prekybos narkotikais. Į nusikalstamą veiklą jie įtraukia svajonėse paskendusius ir pinigų neturinčius berniukus, kuriems greitai tenka rinktis naują gyvenimo kelią. Vienas jų tampa fotografu, o kitas – narkotikų prekeiviu. Dievo mieste gyvybė nieko nereiškia, čia svarbi valdžia, narkotikai ir pinigai, o visa kita  valdo paauglių gaujos. Sunku patikėti, kad filmas būtų realybė, tačiau režisierius tikina, kad filmas paremtas tikromis istorijomis. Žiūrovams pateikiama Mažojo Ze ir Raketos – jauno fotografo gyvenimai. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka įvairaus amžiaus neprofesionalai.

Aktoriai buvo surinkti atsitikinai. Anksčiau kūręs tik muzikinius klipus, komercines reklamas ir trumpametražes juostas, režisierius surengė aštuonių mėnesių trukmės specialią stovyklą vaikams ir jaunuoliams, kad jie galėtų tinkamai pasiruošti filmavimams. Dauguma aktorių buvo paiimti iš to meto Dievo miesto realaus gyvenimo bei situcijos. Anot pačio režisieriaus nepatyrę aktoriai buvo paimti dėl dviejų priežaščių: dėl trūkumo galimų tikrų aktorių juodaodžių bei dėl autentiškumo ir tikrumo. Meirelles aiškino: „šiandien aš galiu rasti apie 500 juodaodžių aktorių, bet prieš gerus 10 metų ar daugiau  tokios galimybės nebuvo. Brazilijoje tuo metu buvo tik 3 ar 4 juodaodziai aktoriai. Tuo pačiu metu pajutau, jog žmonės iš viduriniosios klasės negalėtų perteikti filmo. Man reikėjo autentiškumo“. Bet kokiu atveju „Dievo miestas” jau senokai tapęs simboline nuoroda į pagrindines Brazilijos socialines problemas – skurdą, nusikalstamumą ir narkotikų prekybą. Pasirodžius filmui originaliojo romano autorius P.Linsas bijojo reakcijos į tokį brutalų Rio de Žaneiro kasdienybės pavaizdavimą. Vėliau į favelą buvo pasiųsti policijos pareigūnai, kurie čia įkūrė specialų dalinį ir bent jau pabandė išvaikyti narkotikų prekeivius. (Š.S.)

7. „REIKALAI BRIUGĖJE“ (In Bruges, 2008)
Jausdami žemiškojo kelio pabaigą žmonės kartais patraukia ten, kur apsilankyti svajojo visą gyvenimą. Vieni keliauja į Meką, kiti į Paryžių arba Veneciją. O trims naujo filmo personažams galutine ašarų pakalnės stotele tapo Briugė – nuostabaus grožio miestas Belgijoje.
Šiame mieste kadaise saugų prieglobstį rado du iš savo šalies ištremti britų monarchai. Dabar į Briugę iš Londono priversti pasprukti du samdomi žudikai. Vykdydamas kriminalinį užsakymą jaunas vyrukas Rėjus (aktorius Colinas Farrellas) nužudė ne tik myriop pasmerktą kunigą, bet ir atsitiktinai po ranka pasipainiojusį berniuką. Nepatenkintas tokia baigtimi bosas liepė susimovusiam žudikui kurį laiką dingti iš akiračio ir atsitokėti nuo šoko ramioje užsienio aplinkoje. O kad karštakošis dar ko nors neprognozuojamo neiškrėstų, kartu su juo į Belgiją keliauja į kriminalinį verslą Rėjų atvedęs jo vyresnis kolega Kenas (aktorius Brendanas Gleesonas).

Jau pirmieji filmo vaizdai įveda mus į viduramžių atmosferą. Atrodo, kad Briugėje laikas sustojo prieš keletą šimtmečių. Aštrūs Renesanso bažnyčių bokštai raižo dangų, o namai ir aikštės atrodo kaip Piterio Breigelio paveiksluose, tapytuose dar šešioliktame šimtmetyje. Ne miestas, o tikras tapybos muziejus po atviru dangumi. Tik Rėjui visos tos grožybės nerūpi. Kol jo partneris džiaugiasi galimybe aplankyti muziejus ir kitas įžymybes, gyvenimo džiaugsmą visai praradęs ir žiaurios depresijos apsėstas Rėjus galvoja tik apie savižudybę. Pagrindiniai filmo konfliktai, nužymėti filmo ekspozicijoje, intriguoja iš karto, o komplikuota tolesnių įvykių pynė ves siužetą į antikine lemtimi nužymėtą finalą. Staigmenų šiame kelyje bus daug.

„Reikalus Briugėje“ sukūrė Martinas McDonaghas. Tai vienas garsiausių naujosios kartos dramaturgų (gim. 1970-aisiais), dukart apdovanotas prestižine Laurence‘o Olivier premija gimtojoje Anglijoje ir nominuotas prestižiškiausioms teatrinio pasaulio premijoms už pastatymus Brodvėjuje. Įdomu, kad pirmąsias pjeses šis airių dramaturgas parašė tuomet, kai gyveno iš bedarbio pašalpos.

Nors M.McDonaghas dabar yra vienas labiausiai statomų teatro dramaturgų, mintys kurti filmus nedavė jam ramybę po to, kai jis pamatė Q.Tarantino „Bulvarinį skaitalą“, įnešusį šviežio gaivalo į tradicinį amerikietišką gangsterinį kiną ir visiškai sujaukusį seniai nusistovėjusias šio žanro taisykles.

Kai tik atsirado galimybė debiutuoti kine, M.McDonaghas ja pasinaudojo ir sukūrė pusvalandžio trukmės juodą ir kruviną airišką kriminalinę komediją „Šešios kulkos“ (2004 m.), o pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė daug kartų gangsterius britų ir airių filmuose vaidinusį B.Gleesoną, kuris dėl kino iškeitė mokytojo profesiją. „Reikaluose Briugėje“ jis persikūnijo į tikrą kriminalinio pasaulio filosofą. Jo Kenui kelių dienų atsitiktinės „atostogos“ tampa rimtu postūmiu revizuoti visą ligšiolinį savo gyvenimą ir padaryti rimtas išvadas. Blaškydamasis tarp įsipareigojimų savo šefui ir tėviškos simpatijos ant savižudybės ribos atsidūrusiam partneriui, Kenas visgi apsisprendžia išpirkti savo kaltes labai kilniu būdu. (G.J.)

6. „NAKTIES KLAJŪNAS“ (Nightcrawler, 2014)

Scenaristas Danas Gilroy‘us pagaliau debiutuoja režisūroje. Jis pasirenka tamsų ir įtampos kupina kriminalinį trilerį pagal paties parašytą scenarijų, kuris savyje apčiuopia geriausius šio žanro kūrinius. Visais įmanomais būdais išgyventi Los Andžele bandantis Luisas Blumas vieną naktį pamato nelaimingą atsitikimą kelyje ir į šį įvykį skubančius neoficialius video reportažų žurnalistus, kurie galiausiai brangiai parduoda nufilmuotą medžiagą vietinėms televizijoms. Norėdamas užsidirbti, Luisas pabando irgi įsitvirtinti šiame neprastame, pelningame, bet kartu ir pavojingame darbe. Deja, su kiekvienu naktiniu pasivažinėjimu ir naujienų paieškomis jis nori vis daugiau ir daugiau, kol visi jo norai neatsigręžia prieš jį patį.

Labai retai kriminalinio trilerio žanre galima sutikti tokį tamsų, intriguojantį ir nenuspėjamą pasakojimą apie sociopatą, kuris labai tiki tuo, ką daro. Tokio tipo filmus galima suskaičiuoti ant dvejų, o gal net ir ant vienos rankos pirštu. Režisierius Danas Gilroy‘us, kuris puikiai specializuojasi įvairiausiuose žanruose, pristato juostą, kuri ne tik nenusileidžia geriausiems rodomo žanro darbams, kaip Martino Scorseses „Taksistas“, bet gali net ir konkuruoti su jais. Pristatomas uždaro, labai savimi patenkinto ir, kartu, ligoto žmogaus pasaulis, jo gyvenimo būdas ir, žinoma, pats psichologinis portretas, kuris su kiekviena minute vis labiau atskleidžiamas. Taip, tai filmas apie maniaką, apie žmogų, neturintį jokių moralinių įsipareigojimų prieš visuomenę. Jis turi savitą pasaulėžiūrą į jį supančius daiktus ir žmones. Jis prie savęs neprileidžia nieko, nes nepasitiki ir jaučia diskomfortą būdamas šalia kitų. Tai vienišius, norintis tobulėti ir įgyvendinti visus savo užmojus.

Žiūrovas tampa Luiso karjeros augimo stebėtoju, bet kartu ir viso jo amoralaus gyvenimo pasekmių dalyviu. Įspūdingai atrodo ne tik juostos turinys bei puikiai parašytas scenarijus, bet dar ir stipriai atrodantys vaizdai, kuriuos puikiai puošia tamsi ir užburianti spalvų paletė. Oskaro laureatas, operatorius Robertas Elswitas pasidarbavo iš peties. Jis sugebėjo mus priartinti kaip įmanoma labiau prie to intriguojančio naktinio pasaulio. Kameros darbas tiksliai apčiuopia visas svarbias šio pasakojimo detales ir neleidžia atitraukt akių nuo prasmingų personažų dialogų, jų veiksmų ir žiauriai atrodančios išorės, pagražintos kraujyje besimaudančiais lavonais. Tą patį galiu pasakyti ir apie garso takelį, kurį paruošė aštuoniems Oskarams nominuotas kompozitorius Jamesas Newtonas Howardas. Yra filmai, kuriuose nemažas būrys aktorių sukelią pasitenkinimo ir nuostabos jausmą, tačiau būna ir tokie, kai juostoje pasirodo dešimtys žmonių, tačiau pagrindinio veikėjo charizma yra tokia didelė, jog visi jie tiesiog nustoja egzistuoti, nes peržiūros metu didžiausias dėmesys prikaustomas būtent prie vedančio aktoriaus pasirodymo. Šis yra būtent toks, kuriame vyksta vieno aktoriaus šou. (J.M.)

5.ŠIOJE ŠALYJE NĖRA VIETOS SENUKAMS“ (No Country for Old Men, 2007)

Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo.

Filmo pavadinimas paimtas iš Williamo Yateso poemos „Kelionė į Bizantiją”. Tiesa, poezijos klasiko autoritetu, išskyrus vieną eilutę, autoriai daugiau niekaip nesiremia. Ir labai keistai elgiasi su viskuo, kuo tik bando pasinaudoti. Filmo siužetas ne kartą „mėto pėdas“, nuklysdamas į šalutines linijas, kad artėjant atomazgai susietų visas padrikas gijas į tamprų nelogiškų atsitiktinumų kamuolį.

Nuo kai kurių kitų savo filmų, pasižymėjusių ryškiu barokiniu spalvingumu, šis brolių Coenų opusas skiriasi lakonišku minimalizmu. Čia negailestingai „amputuota“ viskas, kas tik gali blaškyti dėmesį. O tai, kas liko, prikausto žiūrovo žvilgsnį prie taikliai pastebėtų detalių, kurios kuria ir bendrą filmo atmosferą, ir ypatingą emocinį klimatą.

Ankstyviesiems brolių Coenų filmams buvo būdingas pesimistiškas požiūris į pasaulį, niūrus humoras ir polinkis savaip estetizuoti prievartą. Žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“). Dar savo karjeros pradžioje į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, „kruvinais vaikėzais“ praminti broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis spalvotas!“.

Kraujo daug ir filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Jau siužeto ekspozicija nufilmuota taip, kad iš ekrano padvelkia ne tik mirties tvaikas, bet net gali pajusti burnoje salstelėjusį kraujo skonį. O jau šiurpas per nugarą banguos pastoviai.

Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto. Neveltui vos grįžęs su radiniu namo jis sako žmonai: „Jei aš negrįšiu gyvas, pasakyk mamai, kad aš ją myliu“. – „Betgi tavo motina mirusi“. – „Tai tada aš jai pats paskysiu“.

Po šių antikine lemtimi dvelkiančių žodžių tampa aišku, kad pražūčiai save pasmerkusio Levelyno kelias dabar neišvengiamai artės prie filmo pradžioje šmėstelėjusio žudiko Antono Čiguro. Rusiškai (o gal čečėniškai?) pavadintas galvažudys, kurį suvaidino ispanų aktorius Javieras Bardemas, yra totalaus blogio įsikūnijimas, negailestingas monstras, nepermaldaujamas ir baisesnis už patį marą. Jis niekad neprašauna pro šalį, bet labiausiai mėgsta darbuotis visai ne šaunamaisiais ginklais, o… balionu su suspaustu oru. Tai nepriekaištingai funkcionuojanti žudymo mašina, kurios pergudrauti neįmanoma. Į fantastinius kiborgus ar komiksų personažus panašų veikėją aktorius apdovanojo tokiais vos pastebimais niuansais, kad šis perdėm amoralus herojus užvaldo mūsų dėmesį (ir netgi simpatiją).

Senukų“ siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Nors baisių nusikaltimų logiką miestelio šerifui Tomui Belui (aktorius Tommy Lee Jonesas) pavyksta perkasti anksčiau už kitus, net šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus nepajėgus pasipriešinti stichijai. Ne todėl, kad būtų per senas šiam reikalui. Juk lemties neįmanoma permaldauti, o įveikti titanus žmogus niekada nepajėgs. Todėl šį brolių Coenų filmą negali vainikuoti tradicinė holivudinė pabaiga arba ryški gėrio pergalė prieš blogį.

Tokią pesimistinę nuotaiką galima vadinti realizmu. O gal ji paprasčiausiai reiškia tai, kad laikas daro savo, ir dar visai neseniai jaunatvišku azartu spinduliavęs originalių kino kūrėjų tandemas palengva pereina į „senukų“ kategoriją. O tokiems pesimistams šiuolaikinėje Holivudo šalyje vietos nebelieka. (G.J.)

4.ĮPRASTI ĮTARIAMIEJI“ (The Usual Suspects, 1995)

Šiuo filmu į kinematografinį pasaulį triukšmingai įsiveržė trisdešimtmetis režisierius Bryanas Singeris. Jo debiutas neliko nepastebėtas ir kritikai ėmė jį linksniuoti kartu su trimis metais anksčiau pasirodžiusiais Quentino Tarantino „Pasiutusiais šunimis“ kaip gabių debiutantų vykusius bandymus nauju turiniu praturtinti klasikines kriminalinio kino schemas.

Recenzentai, rašydami apie „Įprastus įtariamuosius“ griebėsi kino klasikos pavyzdžių ar citatų iš auksinių minčių kolekcijos. Vieni priminė „Tvyn Pyksą“ („Pelėdos nėra tai, kas atrodo“), kiti žvalgėsi į teologinį kontekstą („Pats gudriausias velnio triukas yra įtikinti pasaulį, kad jis neegzistuoja“).

Abu šie teiginiai filmui tinka. Ir velnias čia nėra tik graži metafora. Velnio funkcijos patikėtos paslaptingam nusikaltėliui, vardu Kaizeris Soza. Norintiems suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, teks gerokai palaužyti galvą. Arba sulaukti filmo pabaigos.

Siužetas čia baisiai painus nuo pirmųjų kadrų. Veiksmas plėtojasi sąmoningai perpintuose keliuose laiko lygmenyse: praėjusią naktį San Pedre, šešiomis savaitėmis anksčiau Niujorke ir dar tarpe tarp šių dviejų įvykių, kai penki nusikaltėliai, nekaltai įtariami dėl sunkvežimio su ginklais pagrobimo, išėję iš policijos nuovados iš tikrųjų susivienija bendriems darbeliams.

Naktį viename įlankos uoste susprogdinamas laivas, kuriame buvo nemažai žmonių ir beveik 100 milijonų dolerių verta kokaino siunta. Per stebuklą lieka gyvi tik du naktinio įvykio dalyviai – vengras Arkošas Kovačas (jis su stipriais kūno nudegimais paguldomas į ligoninę) ir cerebriniu paralyžiumi sergantis menininkas Rodžeris Kintas (Kevinas Spacey).

Pastarasis suteikia policijai vertingos informacijos. Tuoj pat suimami net penki įtariamieji, kuriuos greitai tenka paleisti dėl nepakankamų kaltės įrodymų. o šio momento filmas pavirsta painia šarada, o tiesos paieškos ne kartą atsiduria aklavietėje. Viskas, kaip ir dera geram detektyvui, paaiškės tik finaliniuose kadruose.

Oskarais įvertintas originalus scenarijus (Christopheris McQuarrie) ir aktorius Kevinas Spacey. Be jo dar vaidina darnų ansamblį sudarantys aktoriai Stephenas Baldwinas, Gabrielis Byrne’as, Benicio Del Toro, Kevinas Pollakas, Chazzas Palminteri ir Pete’as Postlethwaite’as. (G.J.)

3.GERI VYRUKAI“ (Goodfellas, 1990)

Ko gera pusę režisieriaus Martino Scorsese‘s sukurtų filmų sudaro įvairios kriminalinės istorijos. Ir tai suprantama, juk jis užaugo kriminalinės reputacijos Niujorko rajone, pramintame
„Mažaja Italija“ (Little Italy). Čia plėtojosi jau jo pirmojo filmo su Robertu De Niro
„Bjaurios gatvės“ (Mean Streets, 1973) veiksmas, o į kriminalinės veiklos sūkurius buvo įtraukti du draugai: Harvey Keitelis vaidino vietinės mafijos boso sūnėną Čarlį, kuris svajoja apie nuosavą restoraną ir stengiasi įtikti dėdei, tačiau šie planai prieštarauja vaikino giliam religingumui ir troškimui vadovautis Šv. Pranciškaus Asyžiečio priesakais. O Robertas De Nirosuvaidino jokių stabdžių nepripažįstantį Džonį, kurio beatodairiški veiksmai aiškiai liudija jo psichopatinę prigimtį.

Filmas „Kazino“ (Casino, 1995) buvo sukurtas remiantis mafijozų teismo procesų protokolais ir liudininkų parodymais, o R. De Niro suvaidino buvusį lošėją virtuozą Semą Rotšteiną, už savo meistrystę pramintą Asu. Dabar Kanzas Sičio mafija patiki jam kontroliuoti didelį Las Vegaso kazino. Biznis kurį laiką klesti, tačiau lyg lavina ant Semo galvos greitai pasipila viena nelaimė po kitos. O viskas tik todėl, kad Semas susižavėjo prostitute Džinžer (Sharon Stone) ir ją vedė.

Muzikos specialistai pastebėjo, kad filmo garso takelyje skambanti J.S. Bacho „Mato evangelijos“ muzika turėtų atidžiam žiūrovui pasufleruoti, kad tokiu būdu brėžiama paralelė tarp R. De Niro personažo degradavimo ir… Liuciferio žlugimo.

Pastaroji pastaba liudija dar ir apie tai, kad M. Scorsese‘i rūpi ne tik pati istorija, bet ir įvairiausios intelektualinės asociacijos, galinčios net ir smurto kupinam banditų pasauliui suteikti egzistencialistinių dimensijų.

Panašiu keliu režisierius ėjo ir kurdamas „Gerus vyrukus“ (alternatyvinis, ir mano galva, vykęs filmo pavadinimas „Kieti bičai“). Čia taip pat svarbiausia yra ne pati kriminalinė fabula (pakankamai dinamiška ir, žinoma, kruvina), bet pagrindinių personažų tarpusavio santykiai.

Puikiai atskleistas ir iš šalies nematomas mafijos vidinis pasaulis su aiškia subordinacija, „šeimos“ struktūra ir naujokų verbavimo mechanizmu, kuris prasideda nuo susižavėjimo kriminaline romantika, o baigiasi dažniausiai kalėjimo kameroje arba taip pat neišvengiama alternatyvą, kai bendrai tvarkai nenorintį paklusti narį privalo likviduoti saviškis.

Pagal autentišką buvusio mafijozo Nicholaso Pileggio knygą sukurtame ir Venecijoje “Sidabro liūtu” apdovanotame filme Martinas Scorsese dar kartą bando įminti šiuolaikinės mafijos Amerikoje gyvybingumo paslaptį. Prasideda istorija 1955 metais rytų Bronkse. Ambicingas jaunuolis Henris Hilas (Ray’us Liotta) dirba “pasiuntinuku” gangsteriams, tačiau svajoja apie gerokai aukštesnę vietą šioje nusikaltėlių hierarchijoje. Greitai jam pasitaiko puiki proga įsiteikti vietiniam “krikštatėviui” Polui Cicero (Paulas Sorvino) ir gerokai pataisyti savo padėtį. Henris veda žydaitę Karen, kuri ilgai nežinos savo vyro tikrosios profesijos. Vėliau vaikiną užgrius ištisa nesėkmių lavina – skyrybos su žmona, ketveri metai kalėjime, nemalonumai dėl narkotikų. Bet visa tai menkniekis, palyginus su baime gauti kulką į kaktą nuo saviškių. Mat po ne visai vykusio aerouosto apiplėšimo gangsteriai ims likviduoti šio nusikaltimo dalyvius. Supratęs, kad pagaliau ateina jo eilė, Henris bando ieškoti pagalbos FTB…

Visi pagrindiniai aktoriai nusipelnė šiltų katučių. Čia tas atvejis, kai sunku kalbėti apie atskirus vaidmenis, bet norisi pabrėžti darniai veikiantį ansamblį. Bet jame pirmuoju smuiku akivaizdžiai griežia „Oskaru“ apdovanotas antro plano aktorius Joe Pesci. Jo suvaidintas Tomis De Vitas yra tikras psichas, pavojingas kaip aštrus skustuvas. Bet ir jį aktorius nepiešia tik viena, nors ir ryškia spalva.

P.S. Naujausiame (kol kas!) M. Scorsese‘s kriminaliniame trileryje „Airis“ (The Irishman, 2019) Joe Pesci suvaidino išvirkščią šio personažo charakterio variantą. (G.J.)

Se7en

2. „SEPTYNI“ („Se7en“)

Prieš gerus du dešimtmečius Holivudo kriminalinio kino kūrėjai, bandydami išvengti nuolat prikišamo jų filmų primityvumo, stengiasi praplėsti vieno žanro ribas, įjungdami į detektyvinę fabulą kitų populiarių žanrų elementus. Dažniausiai imta kriminalines fabulas „pagardinti“ nežymiomis erotikos dozėmis, hičkokišku įtampos auginimu, smurto ir siaubo scenomis, net nekrofiliškais motyvais.

Pastebima ir ryški kryptis link psichologinio kino, kai meistriškai painiojant siužeto linijas, pagrindinis konfliktas tarp rafinuoto nusikaltėlio ir jo kėslus bandančio perprasti detektyvo (policininko, FTB agento, žurnalisto) tampa panašus į metafizinį Gėrio ir Blogio susirėmimą. Kad būtų galima pasiekti tokių beveik filosofinių apibendrinimų, reikalingi neeilinių sugebėjimų antagonistai. Todėl šiuolaikinis žudikas kine jau nė iš tolo neprimena savo tolimojo protėvio Londono siaubo Džeko Skerdiko. Dabartinio maniako charakteristiką „puošia“ sadistiškas šaltakraujiškumas, hipnotizuojantis poveikis savo aukai, patologiška savidestrukcija ir neeilinis intelektas. Kurį laiką tokiam „etalonui“ idealiai tiko Anthony Hopkinso suvaidintas Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“ ir jo tęsiniai). Būtent šiomis savybėmis galima charakterizuoti ilgai liekantį už kadro itin žiaurų filmo „Septyni“ žudiką.

Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Atsakymą padiktuos ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Dantės „Dieviškoji komedija“, Geoffrey Chaucerio „Kenterberio istorijos“ ir Johno Miltono „Prarastasis rojus“.

Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. Jis labai prasmingai panaudotas Ingmaro Bergmano šedevre „Septintasis antspaudas“ (1957), Comptono Bennetto „Septintajame šyde“ (1945) ar Umberto Eco viduramžių detektyvo „Rožės vardas“ ekranizacijoje (1987, rež, Jeanas Jacues Annaud). (G.J.)

1. ,,Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994)

Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Trijose novelėse, turinčiose savo pavadinimus („Vincentas Vega ir Marcelo Voleso žmona“, „Auksinis laikrodis“ beir „Bonės situacija“) režisierius iki valios pasityčioja iš kriminalinio kino stereotipų, užtikrintai balansuoja ant kičo estetikos ašmenų ir apgyvendina iš piršto išlaužtą siužetą nepamirštamais personažais.

Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje. O filmą pradedantys ir baigiantys nevykėliai barų plėšikai (Timas Rothas ir Amanda Plummer) gauna gerą žudikų etikos pamoką.

Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine, nors šio žanro taisyklės per keletą dešimtmečių buvo tvirtai sustyguotos.

Q. Tarantino leido sau sujaukti net nuoseklaus pasakojimo principus. Pavyzdžiui, antroje novelėje nušautas Johno Travoltos personažas kaip niekur nieko gyvas bei sveikas be jokio paaiškinimo pasirodo trečiojoje. Panaši struktūra labai patiko Q. Tarantino pasekėjams, todėl kuri laiką jaunų režisierių kine buvo populiari.

Filmo pradžioje paaiškinamas kūrinio pavadinimas: „Bulvariniu skaitalu“ (Pulp) Amerikoje vadinami vadinamieji „geltonieji“ žurnalai, leidžiami masiniais tiražais ir nekvaršinantys galvų skaitytojams rimtais probleminiais straipsniais.

Labai lengvabūdiška yra ir paties filmo stilistika, sudaryta iš apiplėšimų ir žmogžudysčių, jaunos merginos (Uma Thurman) išgelbėjimo nuo narkotikų perdozavimo itin ekstremaliu būdu, ir (pseudo)filosofinių pasamprotavimų „apie nieką“ (čia jau negalima nepaminėti sąmojų žaižaruojančių paradoksalių dialogų, o šioje srityje Q. Tarantino, regis, nėra lygių).

O kad Johnui Travoltai nėra lygių improvizuotuose šokiuose, įrodo scena bare „Triušis Džekas“ (Jack Rabbit), kai Johnas su Uma Thurman (kuri tualete dar pauosto kokaino) suskelia ugningą tvistą su originaliais kūno judesėliais pagal Chucko Berry hitą „You Never Can Tell“. (G.J.)

Gediminas Jankauskas, Šarūnė Steiblytė, Justina Markuckytė

Taip pat skaitykite: 10 vizualiai stulbinančių pastarųjų dešimtmečių filmų

 

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: