Filmų kritikų darbas išties svarbus ir ypatingas, tačiau, kad ir kokie garsūs ar išsilavinę jie bebūtų, jie pirmiausia yra tokie patys žmonės, kaip ir mes, todėl dažnai net ir patys geriausi iš kritikų ne visai teisingai interpretuoja filmą, parašo itin bjaurią apžvalgą, tokiu būdu iškart išpeikdami kūrinį, kuris iš tiesų yra itin geras. Ambicingi kino kūrėjai sukuria tokias pat ambicingas kino juostas ir šios kaip mat įsiutina daugybę pasaulio kritikų. Nors ir ambicingos bei daug žadančios, šios kino juostos kritikų „dėka“ dažnai užmirštamos ir retai kada joms suteikiamas antras šansas, o tai išties liūdna, kadangi dauguma tokių filmų iš tikrųjų yra visai puikūs arba net nuostabūs. Žinoma, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, tačiau šiais laikais, kai filmai pasiekiami vienu pelės paspaudimu, žmonės gali prisiminti tuos kartais nepelnytai iškritikuotus filmus ir įvertinti juos remiantis ne kritikų, o savo įžvalgomis.
Taigi, ignoruodami prastas apžvalgas bei ne itin malonius atsiliepimus, mes sudarėme sąrašą filmų, kurie greičiausiai buvo nepelnytai kritikuojami.
10. „Kaubojai ir ateiviai“ (2011) / „Cowboys and Aliens“
Džono Favro režisuotas filmas „Kaubojai ir ateiviai“ yra filmas su vienu tiesmukiškiausių pavadinimų. Kas parašyta, tą ir matote: kaubojai kovoja prieš ateivius. Vieną dieną Senuosiuose vakaruose nieko neprisimenantis nepažįstamasis (Danielis Kreigas) prabunda viduryje dykumos su žaizda pilve ir apyranke ant rankos. Grupelė plėšikų bando jį užpulti, tačiau jis juos nugali, tuomet arkliu nujoja į kadaise buvusį angliakasių miestelį, kur vietinis pamokslininkas juo pasirūpina. Vienišas kaubojus pamato kaip jaunuolis Persis Dolaraidas (Paulas Dano), įtakingo ūkininko Vudrau Dolaraido (Harisonas Fordas) sūnus, kimba prie baro savininko Doko (Semas Rokvelas) ir kitų vietos gyventojų. Kartą Persis pradeda provokuoti ir nepažįstamąjį, tačiau šis nieko nelaukęs gerai jį apkulia. Vietinis šerifas Džonas Tagartas (Kytas Karadinas) areštuoja Persį ir išsiaiškina, kad nepažįstamasis yra ieškomas Džeikas Lonerganas. Šerifas kartu su kitais pareigūnais sugrįžta į barą, kad suimtų Džeiką, tačiau jis juos sutramdo. Tačiau netikėtai iš nugaros jam trenkia paslaptingoji Ela Svenson (Olivija Vaild) ir vyras netenka sąmonės. Džeikas suimamas, o kai šerifas Tagartas ketina Džeiką ir Persį pristatyti Federaliniam maršalui, atvyksta Vudrou su savo vyrais, pasiryžusiais apginti sūnų. Tačiau staiga juos užpuola erdvėlaiviai ir kaubojams tenka susiremti su itin pažengusia ateivių rase. Tuo tarpu Džeikui Lonerganui atgyja tam tikros jo praeities detalės, kurios gali padėti kovoje su įsibrovėliais.
Nemaža dalis kritikų nebuvo itin patenkinti tuo, kad filmas taip rimtai plėtojo savo siužetą. Tačiau būtent dėl to „Kaubojai ir ateiviai“ taip puikiai žiūrisi. Filmas iš savęs nei kiek nesišaipo, nesistengia perteikti jokios ironijos. Tai visiškas vesternas, kuriame blogiukais tapo būtybės iš kitos planetos, o kadangi filmas taip nuoširdžiai perteikiamas kaip mokslinės fantastikos kūrinys, jį žiūrėti kur kas įdomiau, nei tuomet, jei jis būtų savaime suprantama komedija ar parodija. Kalbant apie aktorių komandą, ją sudaro tokie aktoriai kaip Harisonas Fordas, Danielis Kreigas, Semas Rokvelas, Klansis Brounas, Kytas Karadinas ir Valtonas Goginsas, o filmas su tokiais aktoriais negali būti blogas. Be to, žiūrovai gali pamatyti kaip Džeimsas Bondas ir Hanas Solo susivienija, jog nužudytų ateivį. Kalbant apie šiuos padarus, jie sukurti neblogai, veiksmo scenos įtemptos ir išties įdomu stebėti kaip 19-ojo amžiaus veikėjai reaguoja į mokslinės fantastikos elementus. Ateiviai vadinami „demonais“, o erdvėlaiviai „skraidančiomis mašinomis“, o Kreigo išraiška, kai ant jo rankos esanti apyrankė užsižiebia, tiesiog neįkainojama.
9. „Snieguolė ir medžiotojas“ (2012) / „Snow White and the Huntsman“
Turbūt visi, tiek maži, tiek dideli, puikiai žino istoriją apie Snieguolę ir septynis nykštukus. Kaip ir kiekvienoje Brolių Grimų pasakoje, šioje irgi netrūksta liūdnų, netgi žiaurių akimirkų, tačiau filmas „Snieguolė ir medžiotojas“ perkuria istoriją iš pagrindų. Vieną kartą gyveno karalius Magnusas ir karalienė, kurie turėjo pačią gražiausią dukrelę Snieguolę (Kristen Stiuart), kuri augo su geriausiu draugu Viljamu (Semas Klaflinas). Karalienei mirus, karalius baisiai gedi, tačiau privalo kovoti su baisia įsibrovėlių armija. Jis išlaisvina itin gražią kalinę Raveną (Šarlizė Teron), o kitą dieną ją veda. Vestuvių naktį Ravena nužudo karalių Magnusą ir įleidžia priešininkų armiją, kuriai vadovauja jos brolis Finas (Semas Spruelas) bei nugali karaliaus karius. Ravena įkalina Snieguolę Šiauriniame pilies bokšte, o tuo tarpu Viljamui, jo tėvui kunigaikščiui ir keliems išsigelbėjusiems pavyksta pabėgti iš pilies. Kai Stebuklingasis veidrodis pasako, jog Snieguolė yra Ravenos nemirtingumo šaltinis, ji paprašo Fino atvesti jai merginą. Tačiau Snieguolė pabėga į Tamsiąją girią. Karalienė Ravena pasiunčia medžiotoją (Krisas Hemsvortas) surasti Snieguolę, prižadėdama prikelti jo mirusią žmoną, jei šiam pavyks pargabenti merginą karalienei.
Režisieriaus Ruperto Sanderso filmas „Snieguolė ir medžiotojas“ dažnai vadinamas per tamsiu, per ilgu ir per daug nuobodžiu, tačiau nors filmas ir turi savų trūkumų, jau vien dėl vaizdų ir kinematografijos jį pažiūrėti tikrai verta, o ką jau kalbėti apie aktorius, kurių gretose puikuojasi tokių aktorių vardai kaip Kristen Stiuart (viena labiausiai nuvertinamų Holivudo aktorių), Krisas Hemsvortas, Šarlizė Teron, Semas Klaflinas, Semas Spruelas ir daugybė kitų. Žinoma, filmo nėra ko lyginti su klasikinėmis Volto Disnėjaus pasakomis, tačiau filmas ir neketina į jas lygiuotis. Šis Snieguolės filmas perteikia visai kitą – tamsiąją – pasakų pusę, kurioje gausu kraujo, purvo, siaubo ir stebuklų.
8. „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“ (2013) / „The Secret Life of Walter Mitty“
Režisieriaus Beno Stilerio filmas „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“ tai jau antras Holivudo bandymas adaptuoti Džeimso Turbero istoriją ir tikriausiai yra pats vaizdingiausias. Vengdamas įprastų egzotinių vietovių, Stilerio filmo veiksmas vyksta vienose gražiausių ir įdomiausių pasaulio vietų, įskaitant Islandiją, Grenlandiją ir Afganistaną. Kartu su filmu žiūrovai leidžiasi į kelionę po ledinius Atlanto vandenis ir plačiai besidriekiančias Europos dykynes bei kyla į snieguotųjų Himalajų viršūnes. O kai pagrindinis filmo veikėjas – įsivaizduojamas Volteris Mitis (pats Stileris) – žavisi visais naujais vaizdais bei garsais mes paprasčiausiai pasineriame į jo klajones kartu su juo.
Tai kodėl tas Volteris keliauja po pasaulį? Na, kai filmas prasideda, jis dirba nuotraukų vadybininku „Life“ žurnale, ir kuomet jis šiek tiek užsimiršta, svajoja apie įvairius įsivaizduojamus dalykus, kurie paverstų jo gyvenimą labiau jaudinančiu ir įdomesniu. Bet nors jis ir puikiai geba įsivaizduoti beprotiškus scenarijus, Volteris ne iš tokių žmonių, kurie pasiryžtų mesti savo darbo vietą biure. Bent jau iki tol, kol pameta vieną labai svarbų negatyvą – tokį, kuriame užfiksuota „gyvenimo kvintesencija“. Beviltiškai trokšdamas surasti nuotrauką, jis leidžiasi į kelionę aplink pasaulį, ieškodamas fotografo (Šonas Penas). Rezultate mes matome paprastą ir nuoširdų filmą apie keliones, kuris perduoda mums svarbią žinutę, liepiančią pamatyti, ištyrinėti pasaulį, būti artimesniais, surasti vieni kitus ir pačius save bei jausti mus supantį pasaulį. Juk tokia ir yra gyvenimo prasmė.
7. „Kablys“ (1991) / „Hook“
Klasikinę istoriją apie Piterio Peno, įkūnijančio pačią tyriausią vaikystę, nuotykius Niekados šalyje turbūt žino kiekvienas. Tačiau kas būtų, jei Piteris Penas staiga suaugtų? Būtent šis Stiveno Spilbergo filmas ir bando atsakyti į šį klausimą. Filme „Kablys“ Piteris Penas užaugo ir tapo Piteriu Baningu, kurį įkūnija Robinas Viljamsas. Baningas – keturiasdešimtmetis advokatas, kurį kamuoja kasdieniai darbo ir asmeninio gyvenimo rūpesčiai. Baningas neprisimena, jog kadaise buvo Piteris Penas, o su šiais prisiminimais pradingo ir jo galimybė skraidyti bei būti laimingu bet kokiose gyvenimo situacijose. Nuolat skambantis telefonas ir krūvos nesibaigiančių reikalų kelia grėsmę Baningui netekti žmonos Moiros (Karolina Gudal) ir dviejų jų vaikų Džeko (Čarlis Korsmo) bei Megės (Amber Skot). Baningas yra visiškas savo darbo vergas, o su vaikais neturi tėviško ryšio, kaip kad nebeturi ryšio ir su vidiniu savo vaiku. Tačiau vieną dieną, kai pasirodo Kapitonas Kablys, viskas pasikeičia ir Baningas priverstas leistis į netikėtus, pavojingus, bet būtinus nuotykius.
Panašu, kad daugumai kritikų „Kablys“ ne itin patinka. Filmas dažnai vadinamas vienu prasčiausių Stiveno Spilbergo darbų, o su šia nuomone iš dalies sutinka net pats režisierius. Kino kritikai šią Piterio Peno istoriją vadina netvarkinga, pasipūtusia ir net bjauria, bet taip nutiko tikriausiai dėl to, kad kritikai yra suaugę žmonės ir greičiausiai jau seniai pamiršo, ką reiškia turėti lakią, vaikišką vaizduotę. „Kablys“ dvelkia 1990-ųjų dvasia, tačiau jame taip pat daug holivudiškų linksmybių bei nuotykių, o svarbiausia, filme nagrinėjamos temos, kurios visuomet buvo ir bus aktualios. Filme vaizduojama, kaip žmogus gali pakeisti savo ir artimųjų gyvenimus paprasčiausiai prisimindamas, kas iš tiesų yra. Dauguma žmonių darbui teikia pirmenybę, nors daugiausiai dėmesio reikėtų skirti sau ir savo artimiesiems. Taip pat filme gvildenamos meilės be atsako, apleistų vaikų, pamirštos vaikystės bei neišvengiamos mirties problemos ir klausimai. O pasak Evano Sathofo iš „Birth.Movie.Death.“, „Kablys“ buvo „itin asmeniškas filmas Spilbergui“, kadangi ir pats režisierius nuolatos baimindavosi, jog didelis darbo krūvis atima iš jo brangų laiką, kurį galėtų leisti su savo paties vaikais.
6. „Didingasis“ (2001) / „The Majestic“
Tarp Stiveno Kingo adaptacijų, Frenkas Darabontas nusprendė sukurti filmą, stiliumi labiau primenantį Franko Kapros braižą. Rezultate gavosi „Didingasis“ – toks mielas ir nostalgiškas filmas, jog sunku patikėti, kad tas pats režisierius vėliau sukūrė ir filmą „Pražūtingas rūkas“. Filme „Didingasis“ aiškiai perteikiamos įsisenėjusios gėrio prieš blogį ir žodžio laisvės idėjos. Rodžeris Ebertas filmo apžvalgoje rašė, jog filmas „visapusiškai palaiko Konstituciją ir Jungtinių Valstijų Teisių bilį“, ir nors daugybė prastai nusiteikusių kritikų vadino filmą manipuliaciniu ir itin nemaloniu bei įžeidžiu, tačiau šis filmas nuoširdžiai primena tokius nuostabius filmus kaip „Tas nuostabus gyvenimas“ ir „Ponas Smitas vyksta į Vašingtoną“.
Filme Džimas Keris įkūnija egoistišką scenaristą, dirbantį 1951-ųjų metų, laikomų auksiniais šios industrijos metais, Holivude. Vos Epltono karjerai pradėjus judėti reikiama vaga, išsiaiškinama, kad besimokydamas koledže jis, priverstas merginos, dalyvavo Komunistų susitikime, todėl ant jo krenta ritmų įtarimų lavina ir jam tenka stoti priešais Kongresą. Bijodama pasekmių, „HHS“ studija nutraukia kontraktą su Epltonu ir sustabdo filmo paleidimą. Epltonas šias žinias priima išties sunkiai ir visą naktį prageria bare, vėliau apsvaigęs nuo alkoholio važinėja gatvėmis, bandydamas susidėlioti mintis. Staiga prabunda apleistame paplūdimyje netoli mažo miestelio ir suvokia, jog nieko apie save nebeprisimena. Tačiau miestelio gyventojai prisimena jį kaip Luką Trimblą, numylėta miestelio vaikį, į kurį Epltonas išties labai panašus. Per kelias savaites miestelio gyventojai primena Epltonui, kodėl Lukas buvo toks mėgstamas ir staiga suvokia, kad bando pateisinti tokius lūkesčius ir puoselėti tokias vertybes, kurių prieš nelaimingą atsitikimą niekada neturėjo bei pamėgo naująjį save.
„Didingasis“ yra įkvepiantis filmas, kokių paskutiniu metu tenka pamatyti vis mažiau. Tai filmas apie patriotizmą, žmogaus teisių ir pačių žmonių, negalinčių už save pastovėti, gynimą. O šiais laikais, kai skirtingų tiesų tiek daug ir kiekvienas stengiasi įrodyti savąją, kartais netgi pamiršus žmogiškąsias vertybes bei toleranciją, filme perteikiama žinutė yra kaip niekad svarbi ir aktuali.
5. „Super“ (2010) / „Super“
Prieš režisuojant „Galaktikos sergėtojus“, Džeimsas Ganas pasižymėjo ir super didvyrių žanro filmuose, sukurdamas nuotaikingą filmą „Super“. Turbūt kiekvienas kada nors gyvenime susimąstėme, kaip atrodytų super didvyris, jei jis būtų tikras žmogus, su jausmais, kiek sutrikusia psichika, rankų darbo kostiumu ir troškimu pasaulyje įvesti taiką, tiesa? Na, šiame filme pamatysite visus šiuos aspektus. Serialo „Ofisas” žvaigždė Reinas Vilsonas filme „Super“ įkūnija kuklų virėją Frenką Darbo, kuris per visą gyvenimą patyrė tik dvi puikias akimirkas: vedė moterį Sarą (Liv Tailer), kuri tikrai yra ne tokio vyruko nosiai bei kartą padėjo policininkams vaikytis bėgantį nusikaltėlį. Šios dvi vyruko ypatybės – didvyriškumas ir gera širdis – susijungia į vieną, kuomet bjaurus narkotikų prekeivis (Kevinas Beikonas) atima iš Frenko žmoną. Į pagalbą pasitelkęs komiksus, Frenkas nusprendžia tapti super didvyriu ir pasivadina Raudonuoju Žaibu, kuris slepiasi už šiukšliadėžių ir laukia, kol kas nors įvykdys nusikaltimą, o tada veržliarakčiu smogia pažeidėjui į galvą. Kuomet komiksų parduotuvės pardavėja Libė (Elen Peidž) sužino apie jo vykdomus darbelius, ji priverčia jį priimti ją į savo komandą Žaibukės vardu, kaip entuziazmo kupiną ir seksualiai agresyvią padėjėją.
Filmas kupinas juodojo humoro bei pokštų, tačiau jo varomoji jėga yra tai, kad Raudonasis Žaibas kovoja su nusikalstamumu naudodamasis užgautu savo kilnumu, tačiau visai nejausdamas ribų. Nusikaltimų kilmė reikšmės neturi – ar tai būtų kraujo ištroškę žudikai, ar rankinių vagys – nei vienas neišvengia veržliarakčio. Stebėti šias smurtines scenas išties nejauku ir būtent šis beprasmis kraujo liejimas įsiutino daugybę kino kritikų. Tiesą sakant, kritikui Rodžeriui Ebertui taip nepatiko visas tas smurtas, jog jis išdavė filmo pabaigą pirmoje savo apžvalgos pastraipoje. Kita vertus, juk smurtas ir yra visa filmo esmė. Jei super didvyriai egzistuotų realybėje, jie tikrai nebūtų pačios geriausios psichikos žmonės. Vilsonas puikiai perteikia Frenko skausmą, o su Ganu už kameros „Super“ yra žiaurus ir nuotaikingas atsakas kiekvienam pagal komiksus pastatytam Holivudo filmui.
4. „Vaiduoklis ir tamsa“ (1996) / „The Ghost and the Darkness“
Kuomet „Vaiduoklis ir tamsa“ pasirodė kino teatruose, kritikai nebuvo itin sužavėti „R“ simboliu paženklintu safario nuotykių filmu. Rodžeris Ebertas filmui davė netgi mažiau nei vieną žvaigždutę, teigdamas, kad šis filmas „verčia filmus apie Tarzaną atrodyti subtiliai ir realistiškai“. Jeigu norite kažko realistiško, pažiūrėkite dokumentiką apie Afrikos gyvūnija, tačiau jei trokštate krauju persisunkusio trilerio, kuriame Valas Kilmeris ir Maiklas Daglasas kovoja su pora žmogėdžių liūtų, tuomet šis 1996 metų filmas kaip tik jums.
1896 metais statybininkas iš britų kariuomenės Džonas Patersonas (Valas Kilmeris) pasiunčiamas pastatyti tiltą per Kenijos Cavo upę, jog būtų galima tiesti bėgius nuo Britanijos iki Rytų Afrikos. Darbas turi būti atliktas per tam tikrą laikotarpį, tačiau Patersonas dėl to nesijaudina, kadangi turi didelę afrikiečių darbo jėgą. Džonas savo žodžio laikydavosi ir ką prižadėdavo, tą ir padarydavo – o tai parodė jau pirmą dieną, kuomet nužudė liūtą, kėlusį grėsmę jo darbininkams. Tokiu žygdarbiu Džonas nusipelnė pagarbos, tačiau ji truko neilgai, kadangi po poros savaičių pasirodė kiti du liūtai, kurie ne tik gąsdino, bet ir medžiojo žmones maistui tiesiai iš palapinių. Džonas išbandė daugybę įvairių būdų atsikratyti liūtais, tačiau pabaisos kažkokiu būdu būdavo žingsniu priekyje ir nuspėdavo kiekvieną Džono veiksmą. Po to, kai liūtai pražudė 30 žmonių, Petersono viršininkas pasamdė medžiotoją Čarlzą Remingtoną (Maiklas Daglasas), kad šis sumedžiotų ir nužudytų liūtus. Tačiau liūtai ir toliau žudė darbuotojus, kol šie paspruko iš stovyklavietės, ir galiausiai Remingtonas bei Patersonas liko kovot prieš itin protingas, bet siaubingai bauginančias pabaisas vienu du.
Įdomiausia filmo dalis yra ta, kad filmas iš tikrųjų paremtas tikra istorija. Statant tiltą liūtai ateidavo į darbuotojų stovyklavietę ir juos žudydavo. Netikėdami, kad liūtai tikri, vietiniai pavadino juos „Vaiduokliu“ ir „Tamsa“. Liūtams nužudžius daugybę žmonių buvo atsiųstas žymus medžiotojas, tačiau net ir jis padėti negalėjo. Tikima, kad šie du liūtai pražudė daugiau nei 130 žmonių per kelis mėnesius.
3. „Degantis žmogus“ (2004) / „Man on Fire“
Režisieriaus Tonio Skoto „Degantis žmogus“ tai istorija apie kerštą, kuri užsiliepsnoja kaskart Denzeliui Vašingtonui pasiutus. Per Meksiko miestą praūžia pagrobimų banga, dėl kurios tarp turtingųjų gyventojų, o ypač tėvų, kyla panika. Per šešių dienų laikotarpį buvo įvykdyti 24 pagrobimai, todėl žmonės, galintys sau leisti, pradeda samdyti savo vaikams asmens sargybinius. Štai čia į ekraną įžengia dviejų Oskarų laimėtojas Denzelis Vašingtonas, įkūnijantis nesėkmingai karjerą baigusį CŽV šnipą/samdomą žudiką, kuris gyvenime jau nebeturi jokio tikslo ar prasmės. Krisio draugas atsiveža jį į Meksiką, jog taptų devynmetės pramonininko Samuelio Ramoso (Markas Entonis) ir jo žmonos Lizos (Rada Mišel) dukros Pitos Ramos (Dakota Fening) asmens sargybiniu. Krisio nedomina asmens sargybinio pareigos, o ypač saugant mažametę mergaitę, tačiau neturėdamas geresnės veiklos jis priima pasiūlymą. Krisis vos pakenčia mergaitę ir jos erzinančius nuolatinius klausimus apie jį ir jo gyvenimą. Tačiau palengva mergaitė prasiskverbia pro tvirtumo sieną, supančią Krisį ir jis jai atsiveria. Kaip bebūtų, naujai atrastas Krisio gyvenimo tikslas ir laimė subyra į šipulius, kuomet grupelė gangsterių pagrobia Pitą siekdami išpirkos. Nors pagrobimo metu Krisis sunkiai sužeidžiamas, jis prisiekia nužudyti visus, kas įsipainiojo į pagrobimą ir bando iš jo pasipelnyti. Ir šio kerštu pulsuojančio žmogaus niekas nesustabdys.
Daugybė kritikų antrąją filmo pusę vadina per daug bjauria ir žiauria, tačiau tai filmas apie tėvus ir dukteris, o juk bet kuris save gerbiantis tėvas net nesumirksėjęs nupjautų vyrukui pirštą, jei šis kėsintųsi pakenkti jo vaikui. Tiesa, visi filmo aktoriai, pradedant Kristoferiu Volkenu bei baigiant Mikiu Rurke, atlieka nuostabius vaidmenis, tačiau svarbiausias pasirodymas filme priklauso Denzeliui. Jei dar nesate matę filmo „Degantis žmogus“, tai pirmiausia pažiūrėkite, o tik tada skaitykite bjaurius ir ne visai pelnytus kritikų atsiliepimus. Nes vis dėlto kerštas gali būti išties saldus.
2. „Amerikos Ultra“ (2015) / „American Ultra“
Su Džesiu Eisenbergu ir Kristen Stiuart priešakyje, „Amerikos Ultra“ biudžetas siekė 28 mln. dolerių, tačiau pasauliniu mastu teuždirbo 27 mln. dolerių. Kritikų filmas irgi nesužavėjo ir jie pasistengė parodyti tai savo apžvalgose vadindami „Amerikos Ultra“ „šlykščiu jaunuolių smurtu“ ir „gerų aktorių talento švaistymu“. Tačiau žiūrovai, teigiantys, jog filmas išties prastas, tikriausiai nesugebėjo suprasti, kas vyksta ekrane. Nimos Nourizadeho režisuotas ir Makso Landžio parašytas filmas yra vienas geriausių filmų apie santykius arba, kaip teigia Eimė Nikolson „tai romantiškiausias šių metų filmas“. O kaip papildomas bonusas yra tai, kad žmonės žudomi daugybe įvairių ir šaunių būdų.
Džesis Eisenbergas įkūnija Maiką Hovelą, ilgaplaukį, nuolat apsinešusį parduotuvės darbuotoją. Vienintelis jo gyvenimo tikslas – pasipiršti savo merginai Fibi (Kristen Stiuart), su kuria dalinasi namais ir tikisi praleisti visą likusį gyvenimą. Maikas žino, kad nenusipelnė jos (ir kurį laiką svarstome, kodėl ji su juo būna, atsižvelgiant į tai, kad jis nelabai turi ką pasiūlyti) ir niekaip neranda tinkamo laiko paklausti svarbiausio klausimo. Tada vieną vakarą į parduotuvę ateina keista moteris, prieina prie prekystalio, ištaria kelis keistus žodžius pirkdami puodelį sriubos ir išeina. Netikėtai, kuomet Maiką parduotuvės stovėjimo aikštelėje užpuola du blogo linkintys vyrukai, jis suvokia, jog gali vienu mostu nužudyti užpuolikus, panaudodamas šaukštelį, kurį paliko prieš tai sriubą pirkusi moteris. Pasirodo, kad Maikas yra jau nebeveikiančioje valstybinėje programoje treniruotas šnipas, o keistoji moteris – CŽV agentė, atėjusi aktyvuoti vaikino, tikėdamasi išsaugoti jo gyvybę.
Žinoma, žiūrėti kaip Maikas šaukšteliais ir keptuvėmis žudo žmones išties linksma, tačiau pagrindinė filmo varomoji jėga yra santykiai tarp pagrindinių veikėjų. Filme „Amerikos Ultra“, kad ir kaip keistai skambėtų, gausu romantikos. Filmas pulsuoja jaunyste, o dviejų įsimylėjėlių jausmai neišblėsta net ir tuomet, kai pora atsiduria įtemptose situacijose, kupinose žiaurumų bei smurto. Eisenbergas ir Stiuart, kurie anksčiau kartu vaidino 2009 dramos komedijoje „Pramogų parkas“, lengvai perteikia tarp jų vyraujančią chemiją bei ryšį, tiek kalbant apie veikėjus, tiek pačius aktorius.
1
1. „Celė“ (2000) / „The Cell“
Katerina Deon, kurią įkūnija Jennifer Lopez, yra psichoterapeutė, prisidedanti prie naujo, itin revoliucingo gydymo, leidžiančio jos sąmonei tikrąja to žodžio prasme prasiskverbti į pacientų mintis. Šis neįprastas metodas įgauna visai kitokią prasmę, kuomet Kateriną aplanko į neviltį puolęs FTB agentas ir paprašo paslaugos. Visai neseniai jie susekė žiaurų serijinį žudiką Karlą Stargerį (Vincentas D‘Onofrijas), kuris grobė moteris ir uždarydavo jas niekam nežinomoje vietoje, slaptoje vietovėje, kur laikydavo jas apie 40 valandų, kol šios lėtai skęsdavo. Deja, sučiuptas žudikas komoje, iš kurios prikelti galimybė nėra, o tai reiškia, kad jis negali prisipažinti ir pasakyti, kur uždarė paskutiniąją savo auką. O laikas tiksi. Katerina privalo kovoti su laiku, kad ištyrinėtų išties iškreiptą žudiko sąmonę ir rastų jai reikalingą informaciją. Tačiau stipriai sužalotoje ir pavojingoje Stargerio sąmonėje slypi tokie pavojai, kurie kelia grėsmę ir pačiai psichoterapeutei.
Filmo vaizdai bei istorija perteikia tris skirtingas istorijas. Viename lygmenyje „Celė“ yra mokslinės fantastikos filmas apie virtualią realybę ir apie bauginantį pastebėjimą, jog jeigu žmogaus sąmonė tiki, jog yra tikra, tuomet tokia ir tampa bei gali žmogų nužudyti. Kitame lygmenyje šis filmas yra itin nereali fantazija, kurioje susilieja žudiko bei psichoterapeutės sąmonės, atsiveria tamsiausios jų kertelės ir šiek tiek primena „2001 m. kosminę odisėją“. Trečiajame lygmenyje filme stebime lenktynes su laiku, kuomet auka kovoja dėl savo gyvybės, kol FTB iš paskutiniųjų bando sudėlioti užuominas į bendrą dėlionę, leidžiančią moterį išgelbėti ir šiuo aspektu kiek primena „Avinėlių tylėjimą“. Filmas pastatytas ir nufilmuotas taip gerai, jog pabaigoje visi šie lygmenys susilieja į vieną įtampos kupiną kulminaciją.
Režisieriaus Tarsemo Singo filmas „Celė“ tikrai ne kiekvienam. Tiesą sakant, vos filmui 2000 metais pasirodžius kino teatruose, kritikai negailėjo jam savo kritikos. Kai kurie teigė, kad filmo siužetas neapibrėžtas, silpnas ir nepasiūlo visai nieko naujo. Žinoma, aiškiai matosi, jog filme „Celė“ gausu skolinių iš tokių filmų kaip „Avinėlių tylėjimas“, tačiau dėl to filmas tikrai nėra blogas. Netgi priešingai, filme kultinio filmo idėja nagrinėjama taip drąsiai, jog jį žiūrėti tik dar įdomiau.
