Įeikite į pasaulį, kuriame laikas sustoja, o pasakojimui nėra ribų. Kino srityje tam tikri filmai nepaiso įprasto filmavimo laiko apribojimų, išplečia savo pasakojimus iki didelių proporcijų ir žavi žiūrovus kvapą gniaužiančia apimtimi. Šie kinematografiniai kūriniai veža mus į keliones, kurios trunka kelias valandas, panardindamos į turtingai austas pasakas, kurios atsiskleidžia su sudėtingomis detalėmis ir emociniu rezonansu.
Šie 10 kvapą gniaužiančių filmų, kurių kiekvienas trunka ilgiau nei tris valandas, peržengia pasakojimo ribas, palikdami neišdildomus pėdsakus mintyse.
10.”Volstryto vilkas”, (The Wolf of Wall Street, 2013)
Scoreses kūrinys „Volstryto vilkas“pasakoja tikrą Jordon`o Belfort`o (akt. Leonardo Dicaprio) gyvenimo istoriją. Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę. Jordon`as Belfort`as savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui.
Vos pradėjęs dirbti Volstryte jaunasis Belfort`as iškarto įsimyli savo darbą ir šis jam puikiai sekasi. Pagaliau įgijęs licenziją dirbti su vertybiniais popieriais Belfort`as svajoja apie greitą praturtėjimą. Tačiau po skandalingai pagarsėjusio „juodojo pirmadienio“ 1987 metais, kuomet staigiai nuvertėjo viso pasaulio biržos akcijos, Jordon`as Belfortas netenka darbo. Netrukus jo pirmoji žmona jį įkalba įsidarbinti kompanijoje, kuri pardavinėja mažos vertės akcijas, o pelnas už kiekvieną parduotą akciją siekia net 50%. Jau turintis darbo Volstryte patirties Belfort`as iš karto tampa mažos įmonės žvaigžde parduodamas daugiausiai akcijų ir susikraudamas didžiausią pelną.
Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui. Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai.
Leonardo Dicaprio savo rolę atliko tiesiog stulbinančiai, tai vienas iš geriausiai jo iki šiol suvaidintų vaidmenų. Atsipalaidavęs, komiškas, ekstravagantiškas bei charizmatiškasis Leonardo DiCaprio juostoje atlieka ne tik pagrindinį vaidmenį, bet yra dar ir istorijos pasakotojas. Pagal kiekvieno skonį Belfort`as gali būti ir herojus ir blogiukas, jūsų teisė rinktis Jordon`as Belfort`as kaip asmenybė turėtų kelti pasibaisėjimą dėl jo amoralumo, besaikio narkotikų vartojimo neištikimybės savo žmonoms bei smurto. Visgi genialios Leonardo DiCaprio vaidybos ir scenarijaus autoriaus Terence Winter`io, kuris sukūrė įdomų personažą, dėka Jordona`as Belfordas tampa žavingas, iki ašarų juokingas, bei įtraukiantis personažas, kuris tau ima rūpėti ir nepaisant jo visų priklausomybių, bei amoralaus elgesio nori, kad jam pasisektų. (I.P.)
9. „Adelės gyvenimas. I ir II skyriai“ (Blue is the Warmest Color, 2013)
„Adelės gyvenimą“, beje, angliškai pavadintą „Blue is The Warmest Colour“ (taip vadinosi ir grafinė knyga, kuria paremtas filmo scenarijus), siūlyčiau žiūrėti kino teatre ar bent jau prie puodelio kavos – kitaip veiksmo ir įtampos mylėtojai rizikuoja užmigti.
Adelė, organiška, nepadailinta jokiais dirbtinumais, mergina įkvepianti tiesiog būti savimi. Į ją gražu žiūrėti, net į nemandagiai kalbančią pilna burna, o ką jau kalbėti apie raustančią užkalbintą prie baro – taip ir įsimylėti galima, tik dar nesu tikra ką – aktorę ar vaidybą, kuri tokia įtaigi, kad kyla klausimas ar aktorė vaidino save?
Kartais norisi nubraukti jai nuo kaktos erzinančiai užkritusią plaukų sruogą, kartais – kad viskas vyktų greičiau. Ar būtina rodyti Adelę kepančią koldūnus? Lėtojo kino mylėtojai sakys, kad aš kažko nesuprantu, bet, man regis, geras kinas kaip gera knyga turi būti be nei vieno nereikalingo žodelio, ką jau kalbėti apie visus „o, bet, nagi vagi…“ O tokių čia yra. Gulėjimas ant lovos žiūrint į lubas, priartinti veidų kadrai, nuobodulys per literatūros pamokas – režisierius A. Kechiche niekur neskuba, ir užuot kūręs filmą tiesiog leidžia pajausti gyvenimą, būti kartu su Adele nejaukiose tylos pauzėse, išgyventi muistymąsi ir įtampą prieš pirmą bučinį. O gal nesibučiuoti? Gal atstums?
Adelės gyvenimas iš šalies niekuo nesiskiria nuo kitų moksleivių – už pamokas čia svarbiau aptarti kas į ką žiūri ir kas su kuo miegos. Adelės paauglystės misija yra ne surasti save – ji jau žino ko nori, bet surasti sau vietą ir žmonių, kurie nesmerktų dėl akimirksniu įsiplieskusios meilės mėlynplaukei merginai. Ne tik nepažįstamosios plaukai, ir jos akys, ir patalai, ir suknelė, kurią Adelė apsivelka svarbią dieną – tai filmas, kurio mėlyna nuotaika, bet jokiu būdu ne niūri. Net meilės scenos čia kažkodėl atrodo mėlynos, švelnios, beje – lesbietiškos. Taip, sekso čia yra. Daug. Gražaus. O tie, kas sakė „šokiruoja“ – puritonai arba laimingieji, niekada anksčiau nesusidūrę su vulgarumu, nes erotinėms filmo scenoms apibūdinti tiktų daugybė žodžių tik ne pastarasis. Atviros, estetiškos ir žymiai ilgesnės nei galima tikėtis. Ar jų būtinai reikėjo? Tuomet tą patį klausimą galima kelti apie visą filmą.
Istorija reikalauja kantrybės ir žiūrovo dėmesio, tačiau kaip atlygis už tai yra herojės, po filmo apsigyvensiančios galvoje lyg geros draugės, – ir turbūt čia liksiančios ilgam. Galbūt po kiek laiko jos nurims, nebesirangys meilės kančiose, ir vis tiek atmintyje kabės kaip sodrus mėlynais tonais nutapytas paveikslas, vaizduojantis goslią moterų meilę. (V.R.)
8. “Grindhouse” (2007)
Kiek kitoks nei šiandien įprasta reiškinys kino padangėje – du filmai viename, perskirti fikcinių filmų anonsais, kuriuos taip režisavo tie patys žmonės. Legendinis Kventinas Taratino, pagalbon pasikvietęs Robertą Rodriguezą, Robą Zombį, Edgarą Vrightą, Elį Roth ir Dzeisoną Eisenerį sukūrė kūrinį, kurio pavadinimas, „Grindhouse“.
2007-aisiais, sekdami senojo Holivudo pėdsakais, režisieriai sukūrė filmą, kurį sudaro dvi atskiros juostos: R. Rodriguezo režisuota „Teroro planeta“ ir K. Tarantino „Mirties įrodymas“.
Pirmojoje filmo dalyje, „Teroro planetoje“, veiksmas vyksta nedideliame Teksaso miestelyje. Go-go šokėja Šerė nusprendžia palikti darbą ir ieškoti geriau apmokamos galimybės realizuoti save. Netikėtai ji susitinka su savo buvusiu El Wray vietiniame restorane.
Tuo tarpu grupė karių vykdo verslo sandėrį su mokslininku vardu Aby, kuris parduoda mirtiną biocheminį reagentą. Sandėriui nenusisekus, Aby į orą paleidžia dujas, kurios, pasklidusios po miestelį, visus gyventojus paverčia kraujo ištroškusiais psichopatais. Tuo metu Šerė su El Wray veda grupelę išgyvenusiųjų ieškoti prieglobsčio.
Antrasis filmas, „Mirties įrodymas“, sudarytas iš dviejų dalių, kurių pagrindinis veikėjas lieka tas pats – kaskadininkas Maikas. Siužetas prasideda scena bare, kur pagrindinis veikėjas bendrauja su mergina. Tuo pat metu jo žvilgsnis klaidžioja ir ties kitomis merginomis, užėjusiomis į vidų.
Vakarui įsibėgėjus, jis pasiūlo merginą pavėžėti namo savo kaskadininko automobiliu. Kelyje norėdamas išgąsdinti merginą, jis netikėtai yra priverstas staiga stabdyti, ir mergina žūva. Tačiau jam to negana – jis užsigeidžia ir kitų bare buvusių merginų mirties.
Taigi abi filmo dalys persmelktos smurtu. Abu filmai yra labai smagūs, tačiau „Teroras planetoje“ atlieka didžiąją dalį sunkiojo darbo, jei kalbame apie „Grindhouse“ aukų skaičių. Jame daugiau veiksmo, daugybė žmonių ir zombių mirčių, o „Mirties įrodyme“ parodoma „tik“ pusę tuzino mirčių. Smagiai žiaurūs dar labiau padidina aukų skaičių mūsų dešimtuke, ir to pakanka, kad „Grindhouse“ užimtų 7-ąją vietą bendroje aukų skaičiaus skalėje.
7. „Šokiai su vilkais“ (Dances with Wolves, 1990)
Net septyniais „Oskarais“ šį populiaraus aktoriaus Kevino Costnerio režisūrinį debiutą įvertino Amerikos kino meno akademija, nors vesternai panašaus dėmesio susilaukia nedažnai.
1863 metais pilietinio karo metu kautynėse su konfederatų armija sužeistas leitenantas Džonas Danbaras gauna galimybę pasirinkti ramesnę tolesnės tarnybos vietą. Jis renkasi atokų Sedgviko fortą Pietų Dakotoje, kur tampa vieninteliu JAV kariuomenės atstovu laukinėse prerijose. Fortas kažkada buvo pastatytas indėnų žemėse, todėl greitai Danbaras susilaukia ne tik laukinių vilkų vizitų, bet ir raudonodžių dėmesio.
Gyventi vienam priešiškoje teritorijoje gal net sunkiau, nei petis petin su kitais kovos draugais kautis mūšiuose pieš pietiečius. Nes čia kasdien rizikuoji gyvybe ir niekuo, išskyrus patį save, negali pasikliauti. Vadinasi, turi būti ir narsus karys, ir išmintingas karo strategas, ir sumanus diplomatas. Kad savo priešą padarytum sąjungininku, privalai susipažinti su svetima kultūra, papročiais, turi suprasti indėnų siekius ir juos gerbti.
Visą šią išmintį Džonui padeda suprasti Siksų genties indėnas Besispardantis paukštis ir seniai tarp indėnų gyvenanti amerikietė Kristina, savo naujų gentainių vadinama Stovinčia su kumščiu.
Tolerancija ir abipusė išmintis padėjo Džonui susidraugauti su indėnais. Tačiau netoli ta diena, kai šią taikos teritoriją pasieks JAV reguliarioji armija. Tada Džonui išauš lemtingo apsisprendimo metas.
Pagal savo romaną scenarijų Michaelas Blake‘as parašė dar devintojo dešimtmečio pradžioje, tačiau ilgai jis nieko nesudomino. Net kai jis pateko į rankas Kevinui Costneriui, reikalai mažai pasikeitė. Todėl populiariam aktoriui į šį projektą teko investuoti daug asmeninių lėšų.
Skeptiškų nuomonių tada netrūko. Vieni abejojo, ar žiūrovams bus patrauklus tris valandas trunkantis vesternas. Kiti prisiminė, kaip režisieriaus Michaelo Cimino epinis vesternas „Dangaus vartai“ (Heaven’s Gate, 1980) patyrė finansinį krachą (kainavo 44 mln., surinko vos pusketvirto mln. dol.) ir privertė studiją „United Artists“ bankrutuoti.
Laimė, nieko panašaus Kevinui Costneriui neatsitiko. Jis surizikavo ir neprašovė pro šalį: vien Jungtinėse valstijose „Šokiai su vilkais“ uždirbo virš 180 mln. dolerių.
Knygoje „1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą“ parašyta: „Kevino Costnerio režisūra yra tobula – kiekviena elegiška, mistinė arba romantinė mizanscena tampa jaudinančiai suvaidinta scena: filmas kupinas mūšių, bizonų, nuostabių Pietų Dakotos lygumų. Indėnai vaizduojami su iki šiol nematyta pagarba… kaip išdidūs, greiti ir aštraus proto vietiniai amerikiečiai“. (G.J.)
6. „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now, 1979)
„Šių dienų apokalipsė“ yra vienas garsiausių karinių filmų per visą kino istoriją. Su šiuo grandioziniu kino projektu mažai ką galėtume palyginti.
Šį projektą režisierius Francis Fordas Coppola pradėjo vystyti vos pasibaigus karui Vietname. Filmų apie šį gėdingą karą tuo metu Amerikoje buvo sukurta daug, tačiau dažniausiai juose priešai buvo niekinami, o „žaliomis beretėmis“ pramintų amerikiečių kariai šlovinami kaip tikri didvyriai, neleidę po pasaulį sklisti „komunistiniam marui“. Apie psichologines karo pasekmes jo dalyvių psichikai kalbėti buvo neįprasta, nes „nepatriotiška“.
Tik baigiantis aštuntajam dešimtmečiui JAV ekranuose vienas paskui kitą pasirodė Halo Ashby „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978) ir Michaelo Cimino „Elnių medžiotojas“ (The Deer Hunter, 1978), pateikę šventiniams pergalės paradams visai netinkamas Vietnamo karo vizijas. Net hipių laikus menančios roko operos „Plaukai“ (Hair, 1979, rež. Milošas Formanas) ekranizacijos finale penkiolikos tūkstančių jaunuolių atliekama daina „Let the Sun Shine In“ skamba ir kaip requiem žuvusiems ir kaip galingas pacifizmo himnas.
„Šių dienų apokalipsė“ galėjo ekranuose pasirodyti anksčiau už visus šiuos filmus, jei ne fatališkų nelaimių gausa, lydėjusi šio filmo kūrėjus trejetą metų: norintiems pasinerti į šizofrenišką šio filmo kūrimo atmosferą rekomenduoju pažiūrėti dokumentinį filmą „Tamsos širdis: Kino kūrėjo apokalipsė“ (Hearts Of Darkness: A Filmmaker’s Apocalypse, 1991, rež. Fax Bahr, George Hickenlooper, Eleanor Coppola).
„Šių dienų apokalipsės“ pagrindą sudaro dar 1899 metais pirmą kartą išleista britų rašytojo Josepho Conrado apysaką „Tamsos širdis“ (Heart of Darkness): joje Kongo upe su komanda plaukė mokslininkas Čarlzas Marlou, ieškantis džiunglių tankmėse išprotėjusį dramblių medžiotoją Kurcą. Šią kelionę rašytojas apibudino tokiais žodžiais: „Kildami upe jūs tarsi sugrįžtate į pirmąsias pasaulio sutvėrimo dienas“.
F. Coppolos filme kelionės upe motyvas taip pat apjungia svarbiausius įvykius. Tik veiksmas jau plėtojasi Vietnamo karo metu, o Valteris Kurcas (Marlonas Brando) yra ne išprotėjęs kolonistas ir dramblio kaulo medžiotojas, bet Pentagono įsakymus vykdyti atsisakęs pulkininkas, džiunglėse įkūręs tikrą „blogio imperiją“ ir pasiskelbęs jos vyriausiuoju žyniu. Todėl jį sugražinti į sveiką protą (arba nužudyti, jei to padaryti nepavyks) siunčiama parako beveik neuosčiusi jaunų karių komanda, vadovaujama kapitono Beno Vilardo. Pastarąjį suvaidino Martinas Sheenas, pakeitęs nuožmių gyvenimo sąlygų džiunglėse neištvėrusį Harvey Keitelį.
Didesnę filmo dalį užimanti kelionė leidžia pajusti visą žiauraus karo absurdą. Karo siaubai, siurrealistiniai košmarai, narkotinės vizijos palengva virsta išprotėjusio pasaulio metafora, liudijančia, kad kare negali būti jokios kitos moralės, išskyrus jokių ribų nepripažįstantį amoralumą.
Daugelis šio filmo scenų pribloškia kvapą gniaužiančiais karo vaizdais – ypatingo dėmesio visada susilaukia napalmu džiungles deginančių karinių sraigtasparnių ataka, lydima prie šių „geležinių paukščių“ pritvirtintų garsiakalbių, iš kurių sklinda šiurpą sėjantys Richardo Wagnerio „Valkirijų skrydžio“ garsai.
„Šių dienų apokalipsė“ laimėjo du Oskarus ir Kanų kino festivalyje buvo apdovanota Auksine palmės šakele: šį prizą tąsyk dar laimėjo ir Günterio Grasso romano „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel) ekranizacija (rež. Volkeris Schlöndorffas).
2001 metais režisierius sumontavo naują filmo versiją, ilgesnę už originalą net 40 minučių.
5. „Vidaus imperija“, (Inland empire, 2006)
Nors pats Davidas Lynchas primygtinai tvirtino, kad „Vidaus imperija“ – jo lengviausiai suprantamas filmas – nereikia lengvabūdiškai užkibti ant šio kabliuko. Žiūrovas klaidinamas kiekviename žingsnyje itin rafinuotais būdais. Ekrane kai kada personažai bendrauja skirtingomis kalbomis. Neretai skamba lenkų kalba (Lenkijoje, kurioje režisierius mėgsta lankytis, filmuota nemaža „Vidaus imperijos“ dalis). Kartais, kai herojai dramatiškai aiškinasi tarpusavio santykius, dialogai iš viso išjungiami, o vietoj jų skamba muzika. Dažniausiai filmo herojai kartoja tą pačią frazę: „Aš nesuprantu“.
Jau pirmoje filmo scenoje balsas už kadro žada transliuoti „ilgiausią Baltijos regione radijo vaidinimą“, o ekrane kažkokia porelė viešbučio kambaryje ieško rakto. Galiausiai užrakinta ir apsiverkusi moteris viena žiūri per televizorių nesuprantamus vaizdus. Tai, ko gero, ir yra raktas į filmo pasaulį ir perspėjimas, kad įžengiame į ypatingą zoną, kupiną klaidžių kelių ir logika nesuvokiamų metamorfozių. Neveltui vienoje paralelinėje filmo istorijoje veikia žmonių pavidalą turintys… triušiai.
Atidesni ankstesnių Lynch‘o filmų vertintojai seniai pastebėjo keistas metamorfozes, nutinkančias pagrindiniams moteriškiems personažams. Visi jie turi keistą maniją dvejintis ir tuo kompromituoti realybę. Išlieka ištikimas šiai savo manierai D. Lynchas ir šį kartą, leisdamas „susidvejinti“ savo mylimiausiai aktorei Laurai Dern. Viena jos herojė Nikė Greis ruošiasi naujam filmui. Bet nesitikėkime, kad būsime panardinti vien į kino gamybos procesą. Tai režisieriui tik pretekstas tikrą realybę ir išgalvotą kino pasaulį perpinti su visokiausiais pranašiškais sapnais ir savo „firminėmis“ mistifikacijomis.
Hipnotizuojantį nerealumo įspūdį meistriškai kuria šviesa ir šešėliai. Šį kartą D. Lynchas atsisakė profesionalaus operatoriaus paslaugų ir nufilmavo viską pats. Pats parinko ir muziką, į Witoldo Lutosławskio bei Krzysztofo Pendereckio modernistinės muzikos motyvus įterpdamas originalias savo bliuzo kompozicijas.
O tiems, kurie įpratę filmuose viską išsiaiškinti iki mažiausių smulkmenų, galime priminti chrestomatinį pavyzdį. Kai kartą Andrejus Tarkovskis buvo paklaustas, ką jo „Stalkeryje“ (1979) simbolizuoja juodas šuo, režisierius atsakė: „Juodas šuo simbolizuoja… juodą šunį“… Ir pridūrė: „Kodėl jūs taip sudėtingai žvelgiate į pasaulį?“ (G.J.)
4. „KARTĄ AMERIKOJE“ (Once Upon a Time in America, 1984)
Itališkais vesternais išgarsėjęs režisierius Sergio Leone paskutiniajame savo kūrinyje nusprendė pasigalynėti su amerikietiško gangsterinio kino meistrais. Sakoma, kad jis savo metu atsisakė režisuoti garsųjį „Krikštatėvį“. Užtai ne mažiau įspūdingame epe „Kartą Amerikoje“ pakilo iki klasikų aukštumų. Filmo herojai savo kriminalinį gyvenimą pradėjo dar būdami paaugliais “sausojo įstatymo” laikais. Tada penki Bruklino vaikėzai prisiekė niekada nesiskirti, o kartu uždirbtus pinigus laikyti nuosavame “banke” – stoties bagažo saugojimo spintelėje. Bet idilija trūko neilgai, nes nusikaltėlių pasaulyje nepilnamečiams nebūna jokių nuolaidų.
Noras sukurti šį filmą režisierius kilo beskaitant kriminalinį romaną „Nutrūktgalviai“ (The Hoods), kurią Harry Grey‘aus pseudonimu išleido Davidas Aaronsonas, pats 15 metų praleidęs Sing Singo kalėjime už žmogžudystę.
Savo įspūdžius, sukeltus knygos skaitymo, Sergio Leone komentavo taip: „Šis gangsterinis romanas savotiškai tobulas. Aš jame įžvelgiau labai savitai ir kartu žiauriai išreikštą Amerikos gyvenimo simbolį. Smulkaus žydo gangsterio biografija buvo apgaubta iš niekur nepasiskolintos, o giliai išjaustos ir išmąstytos Tiesos. Dėl tos Tiesos romane papasakota vieno gyvenimo katastrofa nuskambėjo kaip senojo graikų mito apie žmonių draugystę ir išdavystę atmaina, labai šiuolaikiška ir netikėta. Žmogus, patikėjęs draugystės jėga ir per ją pakilęs iš socialinio dugno, kartą pats išduoda draugus, o paskui, ilgus metus beprotiškai lenktyniavęs su likimu, vėl patenka į dugną, tik jau be draugų, be idealų ir be noro gyventi… Gaila, kad neatsirado Homero, kuris būtų apdainavęs tokių vargšų vargus, būtų sukūręs jo epa…“
1989 m. pabaigoje mūsų ekranuose pasirodžiusį filmą „Kartą Amerikoje“ žurnale „Kinas“ (1990 m. nr. 1) puikiai pristatė mūsų kino režisierius Algimantas Kundelis. „Plačiai ir išsamiai nušviesdami reikšmingus XX a. JAV istorijos momentus (filmo veiksmas retrospekcijomis perkeliamas tai į 1922, tai į 1933, tai į 1968 metus) autoriai nepameta pagrindinės dramaturginės gijos – dviejų vaikinų, augusių vargingame Niujorko žydų rajone – žemutiniame Ist Saide – draugystės istorijos. Deividas Aronsonas, pramintas „Lakštiniu“, ir Maksas – labai skirtingos, net priešingos natūros. Maksas – šaltas, racionalus, toli į priekį žvelgiantis, savo gyvenimo tikslą aiškiai įvardijęs, jokių priemonių nevengiantis žmogus. O „Lakštinis“ – romantiška, kartais ir lyriška, labai greit pažeidžiama, impulsyvi ir net anarchiška natūra. Ypatingos dvasinės įtampos momentais emocijos jam tarsi aptemdo protą ir jis ryžtasi netikėčiausiems poelgiams“.
Juosta buvo filmuojama 1982 m. birželį – 1983 m. balandį Niujorke. Tai buvo pirmas Leone filmas po beveik 14 metų pertraukos.
P.S. Baigus darbą, režisierius turėjo daugiau kaip 8 valandas filmuotos medžiagos. Sutrumpinęs ją iki 6 valandų, Leone norėjo filmą išleisti 2 dalių po 3 valandas trukmės kiekvieną, tačiau kino kompanija ir prodiuseriai atsisakė tokios idėjos, baimindamiesi, kad gali pasikartoti finansinė Bernardo Bertolucci epo „1900“ nesėkmė. Leone buvo priverstas sutrumpinti filmą iki 269 minučių, tačiau 1984 m. Kanų kino festivaliui ir platinimui Europoje juosta buvo dar kartą sutrumpinta iki 229 minučių.
P.P.S. 1. JAV demonstruota versija buvo vos 139 minučių trukmės – be režisieriaus žinios ji buvo permontuota, perdarant filmą taip, kad veiksmas vyktų nuoseklia eiga, o ne atsiminimų forma, kaip originale. Filmas per pirmą savaitgalį surinko 2,4 milijono dolerių, viso – 5,3 milijono ir buvo didelė finansinė nesėkmė. Juosta drastiškai skyrėsi nuo Europoje rodomos versijos ir sulaukė įvairių vertinimų. Kuomet JAV tapo prieinama pilna filmo versija, tiek kritikai, tiek žiūrovai iš naujo įvertino filmo vertę ir kokybę: pvz., kritikas Gene Siskel filmo originalą pavadino geriausiu 1984 metų filmu, o sutrumpintą versiją – blogiausiu metų filmu. (G.J.)
3. „JFK“ (1991)
O.Stone’as yra ne tik talentingas kino režisierius, bet ir dažnai ryškią pilietinę poziciją demonstruojantis menininkas, sugebantis apibendrinti svarbias JAV gyvenimo problemas. Jo dramos „Būrys“ (1986 m.) ir „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989 m.) grąžino į amerikiečių sąmonę jau pamirštą gėdos jausmą dėl karo Vietname.
Kontraversiška buvo šio režisieriaus sukurta biografinė drama „Niksonas“ (1995 m.), reabilitavusi amerikiečių labiausiai nemylimą prezidentą (jei ne kaip politiką, tai bent kaip žmogų), o „Pasaulio Prekybos Centras“ (2006 m.) tapo tikru monumentu 2001-ųjų metų rugsėjo vienuoliktosios teroro aukoms.
Vien šių argumentų pakanka, kad galėtume tvirtinti, jog šis režisierius gerai jaučia ore tvyrančias nuotaikas ir visuomet sugeba taikliai atspindėti jas savo filmuose. Nenuostabu, kad dar nesibaigus prezidento George‘o W.Busho jaunesniojo antrajai kadencijai, būtent O.Stone’as sukūrė filmą lakonišku pavadinimu „W“ (2008 m.), kuriame aktorius Joshas Brolinas nuostabiai persikūnijo į „Teksaso reindžeriu“ dažnai vadintą 43-ąjį JAV prezidentą Bušą sūnų.
O filmas „JFK“ (1991 m.) pasakoja apie 35-ąjį Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą Džoną Ficdžeraldą Kenedį, buvusį Baltųjų rūmų šeimininku nuo 1961 m. iki jo nužudymo 1963-ųjų lapkričio dvidešimt antrąją.
Kaip tik prezidento nužudymo aplinkybės filmo autorius labiausiai domina. Beje, ir mūsų ekranuose filmas turėjo ilgą pavadinimą „Džonas F. Kenedis. Šūviai Dalase“.
Apie tikrąsias JAV prezidento Džono F. Kenedžio (amerikiečiai jį įpratę vadinti tiesiog JFK) nužudymo priežastis tikriausiai taip ir nesužinosime, užtai versijų apie šį nusikaltimą nors vežimu vežk. O mažiausiai žmonės tiki oficialia versija, kuri skelbia, kad 1963 metų lapkričio 22 dieną prezidentą nušovė Li Harvis Osvaldas (filme jį suvaidino dabar apie pasitraukimą iš kino vis dažniau prasitarantis Gary Oldmanas). Netiki tokiomis išvadomis ir Naujojo Orleano apygardos prokuroras Džimas Garisonas (akt. Kevinas Costneris). Jis įtaria sąmokslą ir turi, regis, nenuginčijamų įkalčių.
Filme yra ir naujų, anksčiau neakcentuotų faktų, bet visus juos stengiamasi įsprausti į generalinę versiją – nužudytas prezidentas tapo gerai organizuoto mafijozų ir politikų sąmokslo auka.
Filmas sukurtas pagal geriausius klasikinio detektyvo tradicijas – įvykių daug, pasakojimo tempas greitas, gerai žinomi faktai supinami su drąsiomis hipotezėmis, kvapą gniaužiančiais siužeto posūkiais ir neretai labai tiesmukiškomis išvadomis.
Ar po šio daugiau nei tris valandas trunkančio filmo sumažėjo baltų dėmių skandalingiausioje XX a. politinės žmogžudystės byloje? Sprendžiant iš ilgo finalinio Kevino Costnerio monologo teisme – NE. Bet versijų ir, anot Štirlico, „informacijos pamąstymui“ tikrai padaugėjo.
Tikriausiai, todėl Oliveris Stone‘as savo filmą dedikuoja jauniems – „tiems, kuriuose dar gyvas tiesos troškimas“.
P.S. filmas apdovanotas dviem Oskarais: už geriausią operatoriaus darbą (Robertas Richardsonas) ir montažą (Joe Hutshingas ir Pietro Scalia).
2. „Šindlerio sąrašas“ (Schindler’s List, 1993)
Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu. Filmo moto – citata iš Talmudo “Kas išgelbėjo vieną gyvybę, tas išgelbėjo visą pasaulį”.
Idėja sukurti tokį filmą gimė dar septintojo dešimtmečio pradžioje, kai vienas Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas Poldekas Pfeferbergeris pasiryžo visam pasauliui papasakoti apie mažai žinomą teisuolį. 1963 metais Howardas Kochas (vienas legendinės „Kasablankos“ kūrėjų) net parašė scenarijų, tačiau jis nebuvo realizuotas. Bet prie šio scenarijaus sukūrimo prisidėjęs legendinis Holivudo režisierius Billy Wilderis vėliau įtikino Steveną Spielbergą imtis šio projekto.
1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiesa, tada Spielbergas buvo pasinėręs į fantastinių bei nuotykių filmų pasaulį („Ateivis“, „Indiana Džounsas“), todėl į Pfeferbergerio klausimą „Kada gi prasidės filmavimo darbai“, Spielbergas tiesiai šviesiai atsakė: „Po dešimties metų“.
Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis. Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai – Martiną Scorsese – šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Atsisakė ir Romanas Polanskis, nes būdamas aštuonerių jis pats gyveno Krokuvos gete ir pabėgo iš jo geto likvidavimo išvakarėse (vėliau režisierius visgi sukurs filmą „Pianistas“, pasakojantį apie tuos tragiškus įvykius).
Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą – pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius. Na, ir psichologiškai režisieriui po Holokausto tragedijos daryti dinozaurų atrakcioną tikriausiai būtų ne taip lengva.
Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Jis motyvavo tuo, kad Krokuvos geto sunaikinimas liko užfiksuotas juodai baltuose pačių nacių filmuotuose kadruose.
Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Tik filmuoti tikrame Aušvice Lenkijos valdžia neleido, todėl teko statyti identišką mirties stovyklos dekoraciją.
Režisierius neapsiriko – „Šindlerio sąrašas“ susilaukė milžiniškos sėkmės ir tapo daugiausiai pinigų kino istorijoje uždirbusiu juodai baltu filmu.
Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Liamas Neesonas puikiai parodo savo herojaus metamorfozę, kai fanatiškas nacių idėjų šalininkas, sukrėstas nežmoniškų jo garbinamos partijos nusikaltimų, tampa fašistinės ideologijos priešininku ir rizikuodamas gyvybe ima gelbėti nuo sunaikinimo pasmerktuosius.
Visiškas Šindlerio antipodas – Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas – nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Būtent jam buvo suteikti įgaliojimai sunaikinti Krokuvos getą ir po šios operacijos išlikusius žydus perkelti į Plašovo (Płaszów) koncentracijos stovyklą, o kai buvo nuspręsta likviduoti ir ją – pasmerktieji buvo išvežti į Aušvicą.
Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Būtent jis ir padėjo sudaryti vadinamąjį „Šindlerio sąrašą“ – nuo išvežimo į Aušvicą išgelbėtų žydų registrą.
Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis). (G.J.)
1. „Kleopatra“ (Cleopatra, 1963)
„Kleopatra“ – istorinis filmas apie paskutinę Ptolemėjų karalystės Egipte karalienę Kleopatrą, ekranus pasiekęs 1963 metais. Didysis vaidmuo jame teko neeilinei aktorei Elizabetai Taylor.
Nors į šį vaidmenį pretendavo ne viena garsi aktorė, prodiuseris Walteris Wangeris reikalavo, kad Kleopatros vaidmuo atsitektų Elizabetai, kuri už šią rolę paprašė tada dar nematyto honoraro – milijono dolerių. Kolegos įspėjo Wangerį, kad su šia aktore nebus lengvą, ji garsėjo itin sudėtingu charakteriu, prasta sveikata ir nekokia reputacija, po to kai vėl ištekėjo nė metams nepraėjus nuo vyro mirties lėktuvo katastrofoje. Tačiau Wagneriui tai nerūpėjo, jis buvo įsitikinęs, kad Egipto karalienę gali suvaidinti tik ji. Pačiai aktorei vaidmuo, taip pat, buvo reikšmingas, už jį buvo nominuota Oskarui, kaip geriausia aktorė.
„Kleopatra“ – tai ilga, plati, įspūdinga meilės istorija, vaizduojantis, kaip Kleopatra manipuliuoja Juliumi Cezariu ir Marku Antoniju, bandant išgelbėti Egipto imperiją. Šis trejetas vienaas garsiausių ir šlovingiausių meilės trikampių, kada nors užfiksuotų filme.
Filmo biudžetas dėl visų kilusių nesėkmių sumušė visus iki tol buvusius rekordus. Kiekviena „Kleopatros“ filmavimo diena kainavo apie 75 tūkstančius JAV dolerių ir nors buvo planuota pabaigti filmuoti per 64 dienas, iš tikrųjų užtruko net trejus metus. Studijos „Twentieth Century Fox“ skirti 2 milijonai pavirto į 44 ir vos neprivedė šios kino studijos prie bankroto.
Išleidus filmą, jo trukmė buvo labiausiai diskutuojamas faktas, kadangi jis trunka net 4 valandas. Kritikų nuomone, istorija buvo kiek per ištempta, todėl žiūrint filmą gali būti kiek sunku išlaikyti dėmesį.
Nepaisant kritikos filmas sulaukė didelės komercinės sėkmės ir žiūrovų dėmesio, nes jie į kino teatro sales tiesiog plūdo ir atpirko vargą patirtą filmavimuose. Žiūrovai ne be reikalo veržėsi pamatyti šį filmą, kadangi paparacai labai intensyviai transliavo visuomenei apie filmo kūrimą.
„Kleopatra“ iš viso buvo nominuota devynioms Oskarų nominacijoms ir laimėjo Oskarus už geriausią kostiumų dizainą, geriausią kinematografiją, geriausius vizualus ir geriausia meninę režisūrą. (G.P.)
Gediminas Jankauskas, Vaiva Rykštaitė, Ieva Pašiūnaitė, Gustė Pocevičiūtė
