Teigti, kad „Netflix“ per pastarąjį dešimtmetį radikaliai pakeitė kino pramonės infrastruktūrą, būtų gerokai per mažai. Nors studijos politika nerodyti filmų kino teatruose buvo vertinama prieštaringai, „Netflix“ iš tikrųjų finansavo daugelio puikių kino kūrėjų filmų ir pelnė nemažai svarbių apdovanojimų.
Nors „Netflix“ sulaukė pripažinimo už originalius serialus ir kritikų įvertintus filmus, ne kiekvienas originalus darbas sulaukia sėkmės. Nepaisant didelių lūkesčių ir daug žadančių idėjų, kai kurie filmai nesugebėjo suteikti aukštos kino kokybės, kurios trokšta žiūrovai.
Kviečiame kartu pasidomėti 10 labiausiai nuviliančių „Netflix“ filmų trūkumus ir išsiaiškinti, kas buvo ne taip kūrybinio proceso metu.
10. „Death Note“ (2017)
Adamo Wingardo režisuotas „Death Note“ sulaukė kritikos dėl kelių priežasčių, todėl daugelis žiūrovų jį laikė nevykusia visame pasaulyje mėgstamos manga ir anime adaptacija.
Vienas iš svarbiausių priekaištų filmui buvo jo nukrypimas nuo originalo. Originalios „Death Note“ manga ir anime serijos garsėja sudėtingu siužetu, moraliai sudėtingais veikėjais ir filosofinėmis temomis. Tačiau „Netflix“ adaptacijoje buvo padaryta esminių istorijos, veikėjų ir temų pakeitimų, kurie atstūmė daugelį gerbėjų.
„Netflix“ filme veikėjai dažnai buvo kritikuojami dėl to, kad yra lėkšti ir vienmatiški, palyginti su jų personažais mangoje ir anime. Sudėtinga dinamika tarp Light Yagami, L ir kitų pagrindinių veikėjų buvo supaprastinta arba pakeista taip, kad sumažėjo jų įtaiga ir svarba.
Daugelis žiūrovų manė, kad adaptacija pernelyg suvakarietino istoriją ir prarado jos japoniškos kilmės esmę. Taip pat buvo pakeista veiksmo vieta iš Japonijos į Jungtines Amerikos Valstijas ir pakeisti kultūriniai elementai, kurie buvo neatsiejami nuo originalaus pasakojimo.
Kitas ginčytinas klausimas buvo filmo tempas. Kai kurie žiūrovai manė, kad siužetas rutuliojasi per greitai, todėl nebuvo tinkamai išvystytos pagrindinės siužetinės linijos ir veikėjų motyvacija. Dėl to filme trūko įtampos ir įtaigos, kuri buvo būdinga originaliam kūriniui.
Taigi, nors „Death Note“ turėjo potencialo, galiausiai filmui nepavyko perteikti esmės ir sudėtingumo, dėl kurių manga ir anime serialai tapo mylimi gerbėjų visame pasaulyje.
9. „Bright“ (2017)
Davido Ayerio režisuotas filmas „Bright“ sulaukė nemažai neigiamų kritikų ir žiūrovų atsiliepimų. Štai keletas pagrindinių aspektų, lėmusių filmo trūkumus.
Pagrindinė filmo tezė – fantstikos elementų sujungimas su šiuolaikine policininkų drama – turėjo potencialo, tačiau buvo kritikuojama dėl įgyvendinimo. Daugeliui žiūrovų pasirodė, kad pasaulis kuriamas paviršutiniškai, nesugebant iki galo ištirti pasaulio, kuriame žmonės sugyvena su tokiomis mitinėmis būtybėmis kaip orkai ir elfai, reikšmės. Nepaisant talentingų aktorių, tarp kurių buvo Vilas Smitas ir Džoelis Edgertonas, filmo „Bright“ personažai buvo laikomi nepakankamai išvystytais ir neturinčiais gilumo. Žiūrovams buvo sunku užmegzti ryšį su veikėjais.
Filmas taip stengiasi sukurti savo mitologijos pagrindus, kad beveik neturi laiko papasakoti originalios istorijos. Be nuvalkiotų vaizdo efektų ir dialogų, filme pateikia rasinių santykių metaforą, kuri yra ties nepagarbos riba. Filmo bandymai susieti Los Andželo policijos departamento rasinės diskriminacijos istoriją su fantastinių būtybių patrauklumu geriausiu atveju kelia juoką, o blogiausiu – įžeidžia.
Filmo siužetas buvo vertinamas kaip painus ir neapgalvotas, daugelis kritikų atkreipė dėmesį į siužeto nenuoseklumą ir logines spragas. Filmui sunkiai sekėsi išlaikyti nuoseklią pasakojimo tėkmę, todėl kai kuriems žiūrovams jis buvo neįdomus.
8. „Mute“ (2018)
Vienas iš dažniausių priekaištų filmui „Mute“ buvo jo lėtas tempas ir nesuderintas siužetas. Kartais pasakojimas vingiuodavo, todėl kai kuriems žiūrovams trūko nuoseklumo ir įtraukiančio pasakojimo. Be to, daugybė filmo vietų ne visada sklandžiai derėjo tarpusavyje, todėl vieni priekaištavo, kad žiūrėti filmą buvo sunku.
Filmo nepadėjo išgelbėti ir puikūs aktoriai Alexanderi Skarsgårda ir Paulas Ruddas. Daugelis žiūrovų manė, kad filmo personažai buvo prastai parašyti. Nors filme pristatytas intriguojantis futuristinis pasaulis, kai kurie žiūrovai manė, kad jo kūrimas nebuvo pakankamai išsamus ir detalus. Aplinka dažnai atrodė nepakankamai išnaudota, praleistos galimybės ištirti filme vaizduojamo distopinio Berlyno socialinę, politinę ir kultūrinę dinamiką.
Apibendrinant galima teigti, kad nors filme „Mute“ buvo ambicingų idėjų ir intriguojančių motyvų, jis buvo nepakankamai gerai įgyvendintas, ypač atsižvelgiant į filmo tempą, personažus, tono nuoseklumą ir pasaulio kūrimą. Nors kai kurie žiūrovai įvertino filmo vizualinį stilių ir teminius elementus teigiamai, kitus tai nuvylė.
7. „6 Underground“ (2019)
„6 Underground“ buvo kritikuojamas dėl perdėtų veiksmo scenų ir nesuprantamų vietų. Kai kuriems žiūrovams patiko Michaelo Bayaus stilius, tačiau kiti manė, kad nuolatiniai sprogimai ir greiti montažai vargina bei stokoja turinio.
Daugelis kritikų pabrėžė, kad filmas pirmenybę teikiama stiliui, o ne turiniui, dėl to siužetas menkas, o veikėjai neišplėtoti. Filme daug remtasi klišėmis ir paviršutiniškais personažų charakteriais, tai nulėmė žiūrovų nepasitenkinimą.
Filmo humoras buvo nekiekvienam: vieniems žiūrovams juokeliai atrodė linksmi, o kitiems – nevykę ir šiurkštūs. Humoras dažnai rėmėsi šiurkščiais pokštais ir nepagrįstu smurtu, o tai ne visiems žiūrovams patiko.
Nepaisant talentingo aktorių ansamblio, kurio pirmoje vietoje Ryanas Reynoldsas, daugelis žiūrovų manė, kad aktoriai galėjo savo roles suvaidinti geriau. Veikėjams trūko konkretumo ir sudėtingumo, o vaidyba buvo užgožta filme rodomų bombastiškų veiksmo scenų.
Galbūt „6 Underground“ patiko beprasmiškos pramogos ieškantiems žiūrovams, tačiau jis nepadarė ilgalaikio įspūdžio ir nepasiūlė prasmingo turinio, išskyrus specialius efektus.
6. „The Laundromat“ (2019)
Vienas iš pagrindinių filmo „The Laundromat“ priekaištų buvo temų nenuoseklumas. Filme bandyta sujungti komedijos, dramos ir satyros elementus, kartu nagrinėjant rimtas temas, tokias kaip Panamos dokumentų skandalą ir pasaulinė finansinė korupciją. Tuo pačiu, kai kurie žiūrovai manė, kad tono kaita buvo trikdanti ir neleido jiems iki galo įsitraukti į istoriją.
Filme vaidino talentingi aktoriai, tokie kaip Meryl Streep, Gary Oldmaną ir Antonio Banderasą, tačiau daugelis atsiliepė, kad personažams stygo gilumo, jie nebuvo gerai papasakoti. Filmas pristatė daug veikėjų ir siužetinių vingių, tačiau nesugebėjo pateikti pakankamai konteksto ar istorijos, todėl žiūrovai jautėsi nesusiję su veikėjais.
Kai kurie žiūrovai kritikavo filmą dėl pernelyg griežto požiūrio į satyrą. Tuo tarpu, kai filmo tikslas buvo atskleisti pasaulinės finansų sistemos absurdiškumą ir neteisybę, kiti pridėjo, kad satyrai trūko subtilumo ir niuansų. Filmo komedijos elementai dažnai užgoždavo rimtas temas, o tai mažino filmo įdomumą ir veiksmingumą.
Nepaisant režisieriaus ambicijų, filmas nesugebėjo įtikti žiūrovams.
5. „Rebecca“ (2020)
Beno Wheatley režisuota „Rebecca“ sulaukė įvairių nuomonių, o kai kuriuos filmas netgi labai nuvylė.
Daugelis žiūrovų filmą neigiamai lygino su garsiuoju Daphne du Maurier romanu ir ankstesnėmis adaptacijomis, ypač su kultiniu Alfredo Hitchcockoko 1940 m. filmu. 2020 m. adaptacijai teko iššūkis prilygti savo pirmtakams, o didžioji dalis teigė, kad filmui nepavyko perteikti originalo atmosferos, įtampos ir emocinio gilumo.
Daugumai žiūrovų į akis krito dviejų pagrindinių veikėjų aktorių, kuriuos suvaidino Lily James ir Armie Hammer, ryšys. Jų santykiams ekrane stigo intensyvumo ir kompleksiškumo, reikalingo perteikti pagrindinę meilės, apsėdimo ir manipuliavimo dinamiką, kuri yra viena iš svarbiausių siužeto dalių.
Antriems filmas atrodė lėtas ir pernelyg užtemptas, nes truko daugiau nei dvi valandas. Filmo tempas prisidėjo prie sąstingio ir jaučiamos monotonijos, ypač filmo viduryje, o tai mažino filmo gebėjimą išlaikyti įtampą ir intrigą.
2020 m. „Rebecca“ adaptacijoje gerokai pakeista romano pabaiga, kuri sukiršino žiūrovus. Vieni teigiamai vertino bandymą naujai interpretuoti istoriją, antri rašė, kad pakeitimai sumenkino originalios pabaigos teminį turtingumą ir emocinį poveikį.
Rezultatas – nuspėjamas, melodramatiškas lėtas filmas, kuris nepasižymi unikaliomis ir įdomiomis savybėmis, kurios būdingos Wheatley filmams.
4. „Hillbilly Elegy“ (2020)
Filmas buvo kritikuojamas už tai, kad pernelyg supaprastino sudėtingas J. D. Vance memuarų, pagal kuriuos buvo sukurtas, temas. Knygoje gilinamasi į Apalačų kultūros niuansus, skurdą ir amerikiečių darbininkų klasės gyvenimiškus sunkumus, o filme šios problemos buvo suvestos į klišes ir stereotipus.
Didelė dalis kritikų manė, kad filmo „Hillbilly Elegy“ personažams pritrūko individualumo ir sudėtingumo, dėl to buvo nelengva suprasti veikėjų sunkumus ir motyvus.
Filme naudojama nelinijinė pasakojimo struktūra, šokinėjama pirmyn ir atgal tarp skirtingų J. D. Vance gyvenimo etapų. Šis metodas gali būti veiksmingas, kai yra tinkamai pritaikytas, tačiau kai kuriems žiūrovams jis pasirodė painus ir trikdantis istorijos eigą.
Vis dėlto, nepaisant pastangų parodyti gyvenimo Apalačijoje realijas, filme buvo kritikuojamas dėl autentiškumo stokos ir nesugebėjimo perteikti tikrosios regiono ir jo žmonių dvasios. Kai kurie teigė, kad filme remiamasi stereotipais ir karikatūromis, užuot subtiliai parodžius Apalačų kultūrą.
Apibendrinant galima teigti, kad nors „Hillbilly Elegy“ turėjo potencialo nagrinėti svarbias temas ir nušviesti darbininkų klasės amerikiečių patirtis, tačiau filmas nebuvo tinkamai įgyvendintas, o daugelis žiūrovų jį laikė nuviliančia ir paviršutiniška J. D. Vance gyvenimo adaptacija.
3. „The Gray Man“ (2022)
Anthony ir Joe Russo režisuotas filmas „The Gray Man“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Ryanas Goslingas, yra „Netflix“ milžiniško biudžeto kūrinys, kuriuo siekiama pradėti naują frančizę. R. Goslingas vaidina šnipą Siera Six, užverbuotą iš kalėjimo vykdyti misiją, kuri pakrypsta į blogąją pusę, kai jis sužino, kad jo taikinys yra kitas slaptasis agentas. Kai Sixas pradeda bėgti, jį persekioja Lloydas Hansenas (Chrisas Evansas), buvęs CŽV agentas, tapęs samdomu agentu, ir prie jo prisijungia kita šnipė Dani Miranda (Ana de Armas). Tačiau, nepaisant gausaus aktorių kolektyvo ir aukštos produkcijos vertės, siužetas nesugeba suteikti įsimintinų įspūdžių. Filmas kenčia nuo personažų individualumo trūkumo, pagrindinis veikėjas nėra nepakankamai išvystytas, o antagonistai nekelia realios grėsmės. Nors kai kurie veiksmo epizodai yra veiksmingi, bendrai paėmus filmui kliudo prastas apšvietimas ir tikro jaudulio ir įdomumo stoka. „The Gray Man“ iliustruoja srautinių pramogų tendenciją, kai riziką slopina algoritmais paremti sprendimai, dėl to atsiranda šabloniški ir neįkvepiantys blokbasteriai.
Didžiausias filmo trūkumas – bandymas sukurti tęsinius. Didžiąją dalį filmo trukmės bandoma sukurti atpasakojimą, kuris galėtų būti svarbus būsimoms frančizės dalims. Tačiau, atsižvelgiant į neigiamus filmo atsiliepimus, mažai tikėtina, kad šie numanomi tęsiniai kada nors sulauks dienos šviesos.
2. „Pain Hustlers“ (2023)
Davido Yateso režisuotame filme „Pain Hustlers“ bandoma sujungti „Erin Brockovich“ ir „The Wolf of Wall Street“ elementus, atskleidžiant heroino platinimo strategijas. Filme pasakojama apie Liza Drake (Emily Blunt), ryžtingą vienišą motiną, kuri įsitraukia į farmacijos startuolį, prekiaujantį fentaniliu. Nors filme vaidina daugybė žvaigždžių, tarp jų Chrisas Evansas ir Andy Garcia, filmas nepateisina lūkesčių. Emily Blunt vaidyba yra išskirtinė, tačiau prasti kūrybiniai sprendimai ir nevykęs scenarijus kenkia jos pastangoms.
Scenarijuje, perpildytame pikantiškų pokštų, nepavyksta iki galo atskleisti Lizos charakterio ir motyvų, ji paverčiama supaprastintu archetipu. Evanso vaizduojamas šykštus personažas atrodo per daug sureikšmintas, o Garcia ir Catherine O’Hara vaidyba liko nepakankamai panaudota. Filmo bandymai kurti vaizdingą pasakojimą blanksta, palyginti su panašiomis tokių režisierių kaip Martinas Scorsese pastangomis. Filme, vaizduojančiame priklausomybę ir netektį, kartais pasitaiko nuoširdumo akimirkų, tačiau galiausiai jam sunkiai sekasi rasti pusiausvyrą tarp įmonių godumo kritikos ir pasimėgavimo jo pertekliumi. Filmo bandymai papasakoti veržlią, informatyvią pakilimo ir nuopuolio istoriją pernelyg panašūs į tokius filmus kaip „The Social Network“ ar „Goodfellas“, kurie tą patį darė kur kas geriau.
1. „Rebel Moon: A Child of Fire“ (2023-2024)
Naujausi Zacko Snyderio filmai „Rebel Moon“ smarkiai kritikuojami dėl perdėto „slow-motion“ scenų naudojimo ir lėkštų dialogų. Filmo žiūrovai išreiškia vis didesnę panieką filmui, laikydami jį galbūt blogiausiu, kokį matė per dešimtmetį. Nors filmas turi „Žvaigdžių karų“ elementų, siužetas stokoja originalumo. Nepaisant bandymų kurti fantastinį pasaulį ir vystyti personažus, filmui nesisekia: neįdomūs personažai ir nuobodus, nuspėjamas siužetas, ryškėja neįdomūs personažai ir neoriginalios temos. Užuot pristatęs naujus personažus, Snyderis didžiąją filmo dalį praleidžia „klodamas pamatus“ būsimiems filmo tęsiniams. Nors „Rebel Moon: A Child of Fire“ yra originalus kūrinys, jis tokiu neatrodo.
Zackas Snyderis siekia išplėsti „Rebel Moon“ franšizę dar keliais filmais, tačiau antra filmo dalis neišvengė prastų atsiliepimų. Turėdamas 13% bendrą „Rotten Tomatoes“ balą, filmas susiduria su nemažai sunkumų. Kritikai pastebi, kad šiek tiek pagerėjo dėmesys personažams, tačiau šie toliau pakritikavo sunkią ekspoziciją ir prastus dialogus. Snyderiui būdingas „slow-motion“ veiksmas sulaukė dvejopų nuomonių: vieni giria, o kiti mano, kad sulėtintų efektų buvo panaudota per daug. Atsiliepimuose taip pat atkreipiamas dėmesys į filmo tempo problemas, bendras pasakojimo klišes ir iššūkį suderinti aplinką su personažų vystymu. Nepaisant intriguojančio pasaulio, filmui nepavyksta visiškai įtraukti žiūrovų, todėl Snyderis susiduria su gerai pažįstama kritika dėl savo režisūrinio stiliaus ir pasakojimo pasirinkimų.
Galų gale abu filmai atrodo kaip nebaigti projektai, kuriems trūksta originalumo, o tai lemia niūrų ir nevykusį frančizės debiutą, paliekantį žiūrovus nusivylusius, nors filmas turėjo nemažą biudžetą ir dideles ambicijas.
