Kiekvienas siaubo filmų gerbėjas, užaugęs 2000-aisiais, tikriausiai ne kartą bus matęs šiuos šiurpą keliančius šiuolaikinius, bet kartu jau klasikinius filmus. Po to, kai šlovingasis dešimtasis dešimtmetis užbaigė naują siaubo kino amžių, atėjo 2000-ieji, kurie pasižymėjo daugybe naujų, įsimintinų projektų. Nors jis nebuvo toks novatoriškas kaip ankstesnieji dešimtmečiai, tačiau davė pradžią naujam įdomių ir unikalių siaubo filmų, kurie su amžiumi tik tobulėjo, sąrašui.
Tiesa, daugelis gerbėjų gali sutikti, kad 2000-ieji siaubo žanrui buvo nevienareikšmiai, nes šis dešimtmetis pasižymėjo ne tik dideliais pakilimais, bet ir dideliais nuosmukiais. Vis dėlto per daugybę kritikų ir komercinių nesėkmių daugelis filmų suklestėjo ir tapo tokie pat vertinami ir mėgstami kaip ir kiti prieš juos pasirodę siaubo filmai. Įsimintini, unikaliai šiurpinantys ir tokie malonūs, kad juos norisi pamatyti ne vieną kartą, šie filmai – vieni geriausių 2000-ųjų siaubo filmų, kurie bus peržiūrimi dar daugelį metų ir daug kartų.
10. „Dženiferės kūnas“ (Jennifer’s Body, 2009)
Šis filmas, tai lyg „Saulėlydis“, bet skirtas vaikinams, nes vietoje Roberto Pattinsono vaidina, tobuloji Megan Fox. „Dženiferės kūnas“ prasideda apgaulingai lengva vidurinės mokyklos nata, pristatančia Dženiferę Čekę (akt. Fox) ir Needy Lesnicky (akt. Amanda Seyfried) kaip geriausias drauges visam gyvenimui. Dženiferė – karščiausia ir populiariausia mergina mokykloje, o Needy yra – na, reikalinga.
Dženiferė yra klasikinė paauglių karalienė, valdanti mokyklą. Berniukai jos geidžia, ji vyriausioji palaikymo šokėjų komandos vadovė, ir galbūt jos ego gerai jaučiasi, kai šalia jos sekioja vargšė Needy. Bet tada ji virsta, ne visai vampyre, nors ir siekia gerklės su iššieptais dantimis. Ji – kažkoks demonas ar pabaisa, kurios gyvenimo misija tampa paauglių vaikinų užpuolimas.
Jos įvaizdis suteikia jai vertingą ginklą, padedantį pasotinti savo nedorą apetitą. Nedrąsiems vaikinams, kurie niekada nebūtų drįsę pasvajoti susitikinėti su Dženifere, dabar ji atrodo netikėtai draugiška, netgi gundanti. Vienas vaikinas net gi pakviečiamas į jos namus. Pasirodo, tai baisūs tušti namai. Dženiferei pavyksta išsisukti nuo atsakomybės už žmogžudystę, nes, na, kas galėtų tikėtis, kad seksuali ir populiari palaikymo komandos šokėja, draugė slapta geria kraują ir galbūt ryja mėsą? Tik Needy įtaria siaubingą tikrovę ir galiausiai būtent ji atsistoja tarp Dženiferės ir dar jos daugybės aukų, įskaitant ir tokį simpatišką vaikiną kaip Čipas Dove’as (akt. Džonis Simmonsas), kuris, kaip žinia, simpatiškas vaikinas, nes jo vardas Čipas Dove’as…. juk tai tikrai ne piktadario vardas…
Juostos kūrėjos Diablo Cody viduje slypi menininkės siela, o jos scenarijus šiai medžiagai suteikia tam tikro kraštutinumo, savotiško džiaugsmingo pasimėgavimo, kuris yra bekompromisis. Tai nėra ištisinis paauglių siaubo trileris. Dženiferės ir Needy portretai šiek tiek per daug žinomi, dialogai šiek tiek per daug necentriški, įvykiai per daug keistoki.
Megan Fox – įdomus pasirinkimas. Mes ją laikome žvaigžde, bet iš tikrųjų tai yra jos pirmasis pagrindinis vaidmuo. Fox padarė daug gero savo karjerai su dviem „Transformerių“ filmais, bet šis – tai yra jos pirmoji galimybė iš tikrųjų pasirodyti, ir žinote ką? Ji pasirodo. Ji vaidina puikiai ir net su su krauju permirkusia suknele ir susivėlusiais plaukais atrodo tobulai.
Filmą režisavo Karyn Kusama. Su šia medžiaga ji tvarkosi efektyviai ir su tam tikru pasimėgavimu. Tai gal ir ne meno kūrinys ar kažkoks šedevras, bet kaip filmas apie kūnais ir krauju mintančią merginą jis geresnis, nei turi būti.
9. „Ženklai“ (Signs, 2002)
Naito Šjamalano 2002 m. mokslinės fantastikos siaubo filme „Ženklai“ vaidina Melas Gibsonas ir Joaquinas Phoenixas. Filme pasakojama apie buvusį kunigą Grahamą Hessą (Melas Gibsonas) ir jo šeimą, kurie susiduria su keistais reiškiniais savo ūkyje Pensilvanijos kaime. Grahamui ir jo šeimai tenka susidurti su ateivių invazijos realybe.
Filme „Ženklai“ kuriama nuotaika yra viena stipriausių filmo savybių. Šjamalanas yra įtampos ir įtaigos meistras, šis filmas – ne išimtis. Nuolatinis įtampos augimas, susipynęs su šiurpą keliančia muzika ir garso elementais, sukuria nerimą keliančią atmosferą, kuri persmelkia visą filmą.
Filmo aktorių, ypač Melo Gibsono, vaidyba yra nepaprasta. Jo gilus ir daugiasluoksnis vyro, kovojančio su sielvartu ir religija, portretas yra filmo pagrindas. Merilą, jaunesnįjį Grehemo brolį, vaidina Joaquinas Phoenixas, kuris dramai suteikia humoro prieskonį.
Tačiau filmas „Ženklai“ turi trūkumų. Kartais siužetas atrodo kiek nuspėjamas. Be to, filme vaizduojami ateiviai yra gana neįtikinami, o būtybės labiau primena įprastus kino monstrus nei nežemiškas būtybes.
Visgi „Ženklai“ yra gerai sukurtas filmas, pasižymintis įtempta ir bauginančia nuotaika. Nors filme yra trūkumų, dėl puikių aktorių vaidybos ir veiksmingos režisūros jis yra nepamirštamas ir jį norisi žiūrėti ne kartą.
8. „28 dienos po“ (28 Days Later, 2002)
Britų kino režisierius Danny Boyle’as į kiną įsiveržė kaip ryški kometa. Savo chuliganišką juodąją komediją „Negilus kapas“ ir tragikomišku pagal Irvine‘o Welsho knygą sukurtu „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, 1996), labai greitai tapęs kultiniu filmu, po kurio žodis „rūgštis“ ėmė reikšti heroino miltelius. Po natūralistinių narkotinių vizijų kupino “Traukinių žymėjimo“ režisierius Danny Boyle’as, matyt, nusprendė suderinti poilsį su darbu ir išvyko į džiungles ieškoti „prarastojo rojaus“ drauge su aktoriais Leonardo DiCaprio, Tilda Swinton ir Virginie Ledoyen. Egzotiškas „Paplūdimys“ nestokojo romantikos, atvirukinių civilizacijos nepaliestų gamtos vaizdų ir net galėjo nuraminti tuos, kurie amžinai svajoja pabėgti nuo juos supančios aplinkos žodžiais, kuriuos pasako Leonardo DiCaprio suvaidintas jaunas nuotykių ieškotojas Ričardas: „Rojus ten, kur tu dabar esi“.
Po „Paplūdimio“ kraštutinumus mėgstantis Danny Boyle’as vėl nustebino savo fanus fantastiniu trileriu „28 dienos po…“ (2002), tapusiu ženkliu kūrinių „zombių apokalipsės“ serijos filmų galerijoje. Radikalių kovotojų už gyvūnų teises būrys įsibrovė į laboratoriją, kurioje vykdomi slapti genetiniai bandymai su beždžionėmis. Nepaisydami Kembridžo mokslininkų perspėjimų „žalieji“ ekstremistai paleidžia iš narvų agresyvias infekuotas šimpanzes. Jie dar nesupranta, kad kartu su eksperimentiniais gyvūnais į laisvę išsiveržė baisus virusas, kuris akimirksniu išplinta po visą Didžiąją Britaniją. Pakliuvęs į bet kokį gyvą kūną virusas paverčia jį nepasotinamu kanibalu.
Vos per 28 dienas epidemija šalį paverčia ekstremalaus pavojaus zona: nedidelė dalis gyventojų spėjo evakuotis, likusieji slepiasi bunkeriuose arba jau susitaikė su neišvengiamos žūties šmėkla. Bet tikrieji siaubai dar tik prasideda.
Pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius Cillianas Murphy suvaidino ir kitame režisieriaus fantastiniame trileryje „Gęstanti saulė“ (Sunshine, 2007), kuriame modeliuojama žmonijos ateitis, kai saulė pradės iš lėto merdėti. Pirmuosius šio liūdno reiškinio simptomus žmonės pastebės jau po 50 metų. Todėl nedelsiant ryšis siusti į kosmosą auksiniais skafandrais pasipuošusią astronautų komandą, kad ši specialios technologijos pagalba „įmestų malkų“ į vėstantį kosminį laužą… (Gediminas Jankauskas)
7. „Kiti“ (The Others, 2001)
Filmo veiksmas rutuliuojasi paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, bet nesitikėkite pamatyti dar vieną amerikiečių kinui dabar įprastą karinę dramą. „Kitų“ fabulą sudaro psichologinė baimės studija, balansuojanti tarp „Egzorcisto“ tipo siaubo filmų ir klasikinių A. Hitchcocko kūrinių. Taip pat akivaizdžios šiame filme vadinamojo „gotikinio siaubo romano“ tradicijos, o jos seniai suformavo kanoną istorijų, kuriose dažniausiai kaip tik senose pilys yra ne tik paslapčių, bet ir nenurimstančių vėlių buveinė.
Viename Niu Džersio salos name jauna moteris Greisė (N. Kidman) laukia iš fronto grįžtančio vyro. Didžiuliame dvare ji augina du vaikus ir kažkodėl yra įsitikinusi, kad tik už sandariai užtrauktų užuolaidų dukrelei Anai ir sūnui Nikolui negresia jokie pavojai. Nenuostabu, kad čia gyvenančius persekioja klaustrofobijos košmarai. Netrukus prasideda kur kas baisesni dalykai. Bet juos atskleisti tikrai neketiname.
Režisierius Alejandro Amenábaras gimė 1972 m. Santjage ispanės ir čiliečio šeimoje. 1973 m. dėl paaštrėjusios politinės situacijos šeima emigravo į Ispaniją. Nebaigęs studijų Madrido universitete Alejandro pradeda kurti trumpametražius filmus. Debiutavo trileriu „Disertacija“ (Tesis , 1996) – rašydama disertaciją apie smurtą Angela randa vaizdo įrašą, kuriame mergina kankinama iki mirties. Netrukus paaiškėja, kad auka yra buvusi jos fakulteto studentė. Vieną piktadarį režisierius pavadino taip pat, kaip profesorių, kuris jį sukirto per egzaminą.
Dar vienas trileris „Atmerk akis“ (Abre los ojos, 1997) taip patiko Tomui Cruise‘ui, kad jis inicijavo jo perdirbinį „Vanilinį dangų“, kuriame pats suvaidino pagrindinį vaidmenį.
Neretai filmus prodiusuojantis T. Cruise‘as pats pasiūlė A. Amenábarui sukurti „Kitus“. Neišduodant filmo paslapčių galima pabandyti iššifruoti pavadinimą tokiu būdu: gal režisierius norėjo pamąstyti ne tik apie tai, kad nuo neatmenamų laikų gyvi žmonės bijo numirusių ir visokių vaiduoklių (kokie čia dar žiūrovus gali laukti nauji atradimai?), bet gal ir savo pasaulyje gyvuojančios dvasios ne mažiau bijo gyvų – kitų – žmonių, kurie gali joms kelti realią grėsmę?
Jau savo debiutinėje „Disertacijoje“ A. Amenábaras parodė, kad gąsdinti žiūrovą tikrai moka. Ir ne tik kokiais nors akivaizdžiais siaubais. Baisiausi košmarai šio režisieriaus filmuose gimsta žmonių pasąmonėje. O jie neretai yra siaubingesni už bet kokių žmogžudysčių vaizdus. (G.J.)
6. „Fredis prieš Džeisoną“ (Freddy vs. Jason, 2003)
„Fredis prieš Džeisoną“ sujungia maniakiškus žudikus iš populiarių „slasher“ filmų serijų „Košmaras Elmo gatvėje“ ir „Penktadienis 13-oji“. Dabar pragare Fredis įkalbinėja Džeisoną, kad šis vėl pradėtų žudyti Elmo gatvėje. Tačiau Džeisonas įsiunta supratęs, kad tapo Fredžio žaidimo dalimi, ir filmo kulminacija tampa galutinis kruvinas dviejų beprotiškų žudikų mūšis. Filme „Fredis prieš Džeisoną“ vaidina Džeisonas Ritteris, Kelly Rowland ir Monika Keena.
Blogis prieš blogį… Dvi mėgstamiausios žudikų ikonos stoja viena prieš kitą. „Fredis prieš Džeisoną“ – tai mūšis vertas jūsų dėmesio. Daugeliui žiūrovų tai tapo vienu mėgstamiausių siaubo filmų. Du siaubo titanai stoja į siaubingą ir šiurpią kovą ir nugalėtojas nužudo visus! Tai tikrai geras filmas ir nepakankamai įvertintas siaubo žanro frančizės perlas. Gaila, kad tai ir paskutinis Fredžio filmas, kuriame Robertas Englundas paskutinį kartą suvaidino savo personažą Fredį Kriugerį.
Jei esate šių dviejų žudikų fanai, jums tikrai patiks ši juosta. Aktoriai čia puikiai atliko savo darbą. Kinų režisierius Ronny Yu, pasistengė iš peties ir jam tikrai pavyko įgyvendinti savo viziją.
Šis filmas nepanašus į bet kokį seną dviejų filmų miksą. Ryšys tarp Fredžio ir Džeisono tikrai nuostabus, o visa Fredžio prieš Džeisoną koncepcija, šauni. Iš pradžių gali atrodyti, kad Fredis ir Džeisonas bendradarbiauja, tačiau labai suklysite, nes tai greitai virsta kova iki mirties. Šie priešai kovoja ir keliauja visą kelią nuo Elmo gatvės iki Krištolinio ežero.
Jei esate „Penktadienio 13-osios“ serijos gerbėjas, šiame filme buvo tiek daug duoklės jam: originalumas, seksas, narkotikai, alkoholis, kvaili paaugliai ir klišinė blogų aktorių vaidyba. Filme, mes lyg žiūrime į kultinį sprogimą. Klasikinės siaubo klišės ir geriausias piktadarių mūšis, na o pabaiga… pabaiga tikrai paliks daug vietos pamąstymams.
5. „Galutinis tikslas“ (Final Destination, 2000)
„Galutinis tikslas“ pradeda nuo daugybės gyvų paauglių ir pasmerkia juos pražūčiai. Tačiau filmas, kurį sukūrė du serialo „X failai“ veteranai, yra protingesnis ir originalesnis nei dauguma panašių juostų. Jame yra šmaikštaus humoro, Rube Goldberg mirties spąstų ir sofistinių, bet rimtų diskusijų apie likimą. Taip pat įžanginė seka, kuri užtikrina, kad šis filmas nenusibos.
Filmas prasideda, kai viena vidurinės mokyklos klasė įlipa į lėktuvą ir vyksta į kelionę Paryžiuje. Aleksas (akt. Devonas Sawa), vienas iš mokinių, turi ryškią ir bauginančią viziją, kaip lėktuvas skrydžio metu sprogsta. Jis nusprendžia išlipti, susiginčija su kitu mokiniu ir galiausiai kartu su kitais penkiais mokiniais ir mokytoju „katapultuojasi“ iš lėktuvo. Tada lėktuvas pakyla ir, aišku, sprogsta ore.
Šis scenarijus, žinoma, kraupus, nes realiame gyvenime įvyko toks reisas – TWA 800, taip pat skridęs į Paryžių su studentais. Sprogimas nurodo likusios filmo dalies, kurioje paaiškėja, kad išgyvenusieji taip pat gali būti pasmerkti mirčiai – ir kad Aleksas yra aiškiaregis ir gali numatyti jų mirtį, pradžia.
Ar jis tikrai gali? Štai čia filmas ir tampa įdomus, nes, užuot naudojęsis šiurpiais nuspėjimais kaip triuku, jis leidžia veikėjams skubiai kalbėti apie savo pražūties ir bejėgiškumo jausmus. Filmas savaip biblinis savo dilema, nors mokiniai vartoja kodinį žodį „likimas“, nors iš tikrųjų kalba apie Dievą. Savais terminais, savaip, naudodami paauglių kalbą, mokiniai diskutuoja egzistenciniais klausimais.
Tačiau „Galutinis tikslas“ nėra vien dialogai, tarp žodžių ir veiksmo yra keistas atotrūkis. Vienas po kito veikėjai miršta, beveik visada dėl keistos susijusių įvykių grandinės. Aprašyti juos reikštų sugadinti malonumą – nes žaibai, gamtinės dujos, peiliai, traukiniai, elektros linijos ir skraidančios metalo skeveldros yra „likimo“ surežisuoti. Kodėl šie mokiniai turi mirti? Na, tokie jau tie siaubo filmai. Kodėl jie turėtų būti išimtis? Filmo pradžioje jie, kaip ir dauguma paauglių, yra kupini savo nemirtingumo jausmo ir pamažu jų likimas juos nuvargina. Filmas nėra nei visai rimtas, nei visai ironiškas, kartais jis juokingas, bet greičiau šiurpiai, o ne komiškai.
Režisierius – Jamesas Wongas. Jis ir scenarijaus bendraautorius Glenas Morganas dirbo prie filmų „X failai“, „21 Jump Street“ ir „Millennium“. Jie nesukūrė puikaus ar išskirtinio filmo, tačiau dirbdami pavargusiame žanre su talentingais aktoriais, jie įnešė į siaubo pasaulį neįprasto turinio ir poveikio. Lėktuvo katastrofos vizija nepaprastai bauginanti, o kitos scenos, pavyzdžiui, ant geležinkelio bėgių sustojęs automobilis, veikia – nors ir yra klišės – dėl dialogų ir veikėjų motyvacijos.
„Galutinis tikslas“ neabejotinai tapo hitu ir įkvėpė privalomus tęsinius. Kaip ir originalusis „Klyksmas“, šis filmas yra per geras, kad būtų kelio pabaiga.
4. „Paranormalūs reiškiniai“ (Paranormal Activity, 2007)
„Paranormalūs reiškiniai” – vienas pačių baisiausių visų laikų filmų. Būsite paveikti taip, jog bus sunku ignoruoti poveikį jūsų psichikai. Jautresnių nervų žiūrovams košmarai garantuoti. Pirmųjų bandomųjų peržiūrų metu žiūrovai buvo tokie įbauginti, jog kai kurie net paliko sales įpusėjus filmui, o režisierius Steven‘as Spielberg‘as, žiūrėdamas vienas namuose tamsiuoju paros metu, antrąją filmo dalį turėjo pasilikti sekančiai dienai, nes buvo per daug išsigandęs.
Tai siaubo filmas apie antgamtines jėgas, persekiojančias ir gąsdinančias jauną porą jų pačių namuose, Kalifornijos valstijoje San Diege. Keitė ir Maikas persikelia gyventi į užmiestį. Jų ramų gyvenimą sudrumsčia keisti garsai, sklindantys aplink jų namą.
Keitė papasakoja savo vyrui, kad nuo tada, kai jai buvo aštuoneri, ją persekioja keista būtybė. Maikas nusprendžia įsigyti vaizdo kamerą ir išsiaiškinti kas vyksta jų namuose jiems miegant. Netrukus po to, būtybė pašėlsta.
Sukurtas vos už 15 000 dolerių ir per 10 dienų pačio režisieriaus namuose, filmas atnešė milžinišką sėkmę. Surinkusi 193.3 milijono dolerių, juosta tapo antruoju pelningiausiu filmu istorijoje, remiantis investicijų grąža. Nors tai buvo režisieriaus Oren Peli debiutas, nufilmuotas buitine skaitmenine kamera, filmas tapo nenurungiamu konkurentu Holivudo milžinams su vizija į dar 5 jo tęsinius.
3. „Skambutis“ (The Ring, 2002)
2000–ųjų pradžioje „Skambutis“ tapo kultine siaubo popkultūros dalimi. Pagal japonų filmą ir romaną adaptuotame filme pasakojama apie žurnalistę, kuri pradeda tirti paslaptingą vaizdo įrašą, kuris po septynių dienų nužudo savo žiūrovus.
Reičelė Keller – žurnalistė, tirianti vaizdo įrašą, kuris galimai pražudė keturis paauglius (tarp jų ir jos dukterėčia Keitė). Apie šią kasetę sklando miesto legenda: žiūrovas mirs praėjus septynioms dienoms po jos peržiūros. Jei legenda teisinga, Rachelė turės kovoti su laiku, kad išgelbėtų savo sūnaus ir savo pačios gyvybę.
Per Keitės laidotuves jos motina paprašo sesers Reičelės ištirti dukters mirtį ir išsiaiškinti kas nutiko. Reičelei sužinojus, kad visi Keitės draugai žuvo keistuose nelaiminguose atsitikimuose lygiai tuo pačiu metu ir tą pačią naktį, kaip ir jos dukterėčia, ši imasi darbo. Reičelė nuvyksta į viešbutį, kuriame Keitė ir jos draugai žiūrėjo juostą. Ji ją randa ir peržiūri, joje yra daugybė keistų ir bauginančių vaizdų. Tada suskamba telefonas ir balsas sušnabžda: „Septynios dienos“.
Reičelei tiriant šį įvykį ir knaisiojant praeitį, aiškinantis, kaip kas kur ir kodėl, įvyksta daug keistų ir paranormalių įvykių. Dabar ji ir jos sūnus drauge bando atsikratyti žudančios kasetės prakeiksmo… ar jiems pavyks?
Filmas privertė žiūrovus jausti įtampą kiekvieną akimirką, o septynias dienas po to, kai jį pažiūrėjo, daugelis gyveno baimindamiesi bauginančio skambučio. Antgamtiniai gąsdinimai kartu su psichologiniais aspektais, regis, viską dar labiau sustiprino. Žiūrovai teigia, kad visą filmą jautėsi taip, tarsi jų kūnas būtų „užspaustas“.
2. „Pjūklas“ (Saw, 2004)
2004 m. siaubo filmas apie kankinimus „Pjūklas“ uždirbo ne tik 103,9 mln. dolerių iš nedidelio 1,2 mln. dolerių biudžeto – filmas taip pat sugebėjo pradėti pelningą siaubo franšizę, kuri daugelį metų ir toliau iš mažo biudžeto filmų krovėsi turtus. Dabar franšizėje – sukurta jau 10 filmų, įskaitant ir naujausią, išleistą 2023 metų, rugsėjį. „Pjūklas“ sugebėjo pasiekti savo pradines pelno aukštumas, naudodamasis „iš lūpų į lūpas“ sklindančią informaciją, kad pritrauktų žiūrovus, kuomet buvo rodomas kino teatruose.
Pirmasis „Pjūklas“ buvo populiarus tarp jaunų žiūrovų – 60 procentų premjeros savaitgalio žiūrovų buvo jaunesni nei 25 metų amžiaus. Filmą, kuris sugebėjo patraukti jaunų siaubo gerbėjų mintis, sukūrė jaunas režisierius Jamesas Wanas, kuris taip pat buvo atsakingas už kitą mažo biudžeto hitą — „Išvarymas“ franšizę. Wanas sukūrė filmą, savo vaidybinio filmo režisūros debiutą, vos per 18 dienų, išlaikydamas mažą biudžetą ir generuodamas didelį pelną.
Franšizė turėdama stipria pradžią ir toliau plėtojosi ir, nors kai kuriose vietose ji suklupo, dešimt filmų kartu vis tiek atnešė virš 1 milijardo JAV dolerių visame pasaulyje.
Pirmojo filmo istorija pasakoja apie du vyrus, žaidžiančius pavojingą žaidimą purviname vonios kambaryje, J. Wano filmas net tik suteikia pramogą žiūrovams, bet ir įveda naują kryptį bei ima kalbėti apie kažką reikšmingo. Šis filmo pagrindas – žmogaus galimybių tyrinėjimas, tai nėra tiesiog krauju pasruvę kino kadrai ar pagrindinio veikėjo patekimas į netikėtas situacijas. Pirmoji jo dalis, žaidimas su Džonu Krameriu (Pjūklu), tai – ne tik aiškinimasis, kas tu esi, bet (ir netikėtas siurprizas filmo pabaigoje) – kas yra šis vyras. Žinoma, J. Wanas yra sukūręs ir nemažai kitų gerų filmų, tačiau kuomet jis pasitraukė iš šios kino juostos režisieriaus pareigų, tolimesnės „Pjūklo“ dalys neabejotinai nukentėjo, tačiau filmas turi gerbėjų ratą ir kiti filmai taip pat populiarūs.
Filmuose figūruoja stiprūs veikėjai ir labai daug panikos jausmo… Ši franšizė įtraukė žiūrovus išradingais spąstais, kuriais siekiama peržengti valios išgyventi ribas. Siekdami reabilituoti tuos, kurie nevertina savo gyvenimo, filmai daugiausia pasakoja apie žudiką ir jo kankinančius žaidimus, kuriuos jis kelia savo aukoms.
Nors nevisos kruvinosios serijos sulaukė kritikų ir žiūrovų liaupsių, tačiau filmai tikrai žinomi, mėgstami ir vis dar neištrinti iš mūsų siaubo žanro sąrašų.
1. „Amerikos psichopatas“ (American Psycho, 2000)
27-erių metų, žavus, išsilavinęs, rafinuotas ir turtingas, viską darantis stilingai vaikinas gyvena erdviame ir prabangiame bute. Puoselėdamas savo grožį jis ypač daug laiko praleidžia prie veidrodžio ir soliariume.
Patrikas Beitmanas (akt. Christian Bale) turi puikiai apmokamą darbą Volstryte. Vyras rengiasi tik prabangiais, kokybiškais ir stilingais rūbais, dažniausiai Valentino kostiumais ir turi labai gražią sužadėtinę Evelyn (akt. Reese Witherspoon). Jis gali valandų valandas kalbėti apie gerą muziką ar brangaus šampano rūšį. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo niekuo per daug neišsiskiriantis vyras, kuriam rūpi tik jis pats, dienomis jis gyvena visiškai paprastą ir normalų gyvenimą. Tačiau sutemus viskas apsiverčia aukštyn kojomis – vyras savo elgesiu pasikeičia neatpažįstamai.
Gyvendamas savo perkreiptoje „amerikietiškoje svajonėje“ Patrikas tampa šaltakraujiu žudiku, kuris kitiems jaučia tik stiprią panieką. Atrodo, jog jo žiaurumui ribų nėra. Jis žudikas ir prievartautojas, dažniausiai jo aukos, tai bejėgiai ir silpni žmonės, pavyzdžiui, prostitutės ar benamiai.
Didelius pykčio protrūkius ir norą žudyti jis patiria ir kai kas nors būna bent kiek pranašesnis už jį, pavyzdžiui, turi gražesnę vizitinę kortelę arba gauna staliuką jo mėgstamiausiame restorane. Taip jis be sąžinės graužaties ramiai gyvena savo gyvenimą iki kol nenužudo vieno nieko dėto savo kolegos, tada jį pradeda sekti detektyvas Donaldas Kimbalas (akt. Willem Dafoe). Ar jau laikas Patriko Beitmano paslapčiai išlįsti į dienos šviesą ir už savo veiksmus pagaliau atsakyti?
2000 m. pasirodęs „Amerikos psichopatas“ ne tik prikaustys žiūrovą prie ekrano, bet ir paragins pasukti galvą. Režisierė Mary Harron, nevengia parodyti daug žiaurumo bei sekso scenų, todėl jautresniems žmonėms ir jaunajai auditorijai geriau laikytis atokiau ekranų. Filmas pastatytas pagal tokio pat pavadinimo, rašytojo Bret Easton Ellis romaną. Romanas iškart tapo vienu skandalingiausių šio autorio kūrinių, ne kartą buvo cenzūruojamas, draudžiamas ir smerkiamas. Filme be Christian Bale galima išvysti ir 30 Seconds to Mars vokalistą Jared Leto bei tokį puikų aktorių kaip Willem Dafoe.
Filmas tikrai neskirtas silpnų nervų žiūrovams, jame gausu smurto ir sekso scenų, kurios neretai yra tiesiog sukrečiančios, gausiai vartojamas alkoholis, narkotikai. Filmo pradžia gan lėtoka, bet greitai prasidedančios Patriko Beitmano „linksmybės“ tuoj pat nuobodulį išsklaido. Christian Bale įkūnijamas žudikas ir siaubo, kančios bei nevilties apimtos aukos atrodo itin įtikinamai, kaip ir patriko kolegos šalti, egoistiški savimylos, apimti puikybės ir net nenujaučiantys, kad prie to paties stalo sėdi su serijiniu žudiku.
„Amerikos psichopate“ yra ir šmaikščių epizodų, kurie savo esme niūrų, brutalų filmą gerokai pagyvina. Labai geras, aiškus ir neapkrautas scenarijus, stebėtinai malonu klausytis psichopato intelektualių pokalbių su savo aukomis ar kitais su juo susijusiais žmonėmis. Filmo pabaiga tikrai neįtikėtina ir nenuspėjama, iškelia nemažai klausimų, todėl galvoje – nori, nenori piešiasi keli galimi scenarijai. (Reda Čiečkiūtė)
