Pasaulio ekranuose jau pasirodo pirmieji 2023-ųjų metų filmai. Todėl pats laikas peržiūrėti praėjusių metų derlių. Jis, kaip visada, labai įvairus. Yra naujų finansinių rekordų ir žiūrovų simpatijų lyderių.
O mes skelbiame dar vieną dešimtuką filmų, kurie pasižymi žanrų įvairove, garsiais režisierių ir aktorių vardais. Vieni atveria naujas temas, kiti intriguoja stiliaus įmantrybėmis arba tiesiog kuria kokybišką pramogą.
10. „ŠVIESIAI MĖLYNOS AKYS“ (The Pale Blue Eye, 2022)
Sausio devynioliktąją buvo garsaus amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe (1809-1849) gimtadienis. Jo košmarų kupinas gyvenimas ir klaikios mirties aplinkybės vertos paties rašytojo siaubingos novelės.
Ypatingo siužeto vertos ir rašytojo laidotuvės…. po 160 metų. 2009 metų pradžioje JAV Baltimorės mieste įvyko keista ceremonija, kurios autoriai norėjo po daugelio metų su derama pagarba palaidoti Edgarą Allaną Poe. Tokiu keistu būdu šių simbolinių laidotuvių organizatoriai norėjo pažymėti garsaus siaubo novelių autoriaus 200 gimimo ir 160 mirties metines.
Mat 1849-aisiais, kai keturiasdešimtmetis rašytojas mirė skurde, jį į paskutinę kelionę palydėjo vos keli atsitiktiniai žmonės. Netrukus buvo sunaikintas paminklinis akmuo ant jo kapo. Kadangi E.A. Poe, atgabentas į Baltimorės ligoninę, buvo kažko baisiai išsigandęs ir mirė taip ir nepaaiškinęs, kas jam atsitiko, gimė daug versijų apie jo paskutiniąsias gyvenimo dienas. Vieni manė, kad klasiko mirties priežastis buvo progresuojanti beprotybė, kiti buvo linkę manyti, kad rašytoją pražudė opijus ir alkoholis. Kadangi paciento ligos istorija ir mirties liudijimas nebuvo išsaugoti, gyvavo ir kitos galimos mirties priežastys – širdies yda, epilepsija, sifilis, meningitas, cholera, pasiutligė.
Bet pati egzotiškiausia rašytojo paskutinių dienų versija, verta dar vienos paties E.A.Poe siaubo novelės, teigia, kad savo žūties išvakarėse rašytojas norėjo padėti policininkams sugauti maniaką, kuris kopijavo jo knygose pavaizduotas žmogžudystes.
Praėjusių metų pabaigoje „Netflix“e pasirodęs filmas „Šviesiai mėlynos akys“ atkuria dar vieną košmarų kupiną rašytojo gyvenimo laikotarpį.
1830-aisiais Niujorko Vest Pointo karo akademijoje įvyko šiurpus nusikaltimas: vienas jaunas kursantas rastas pasikoręs, o vėliau iš jo kūno morgo patalpose kažkas išpjovė velionio širdį. Tuoj pat pasklido kalbos apie ritualinę žmogžudystę, bet kas ir kodėl ją galėjo įvykdyti, niekas nieko nežinojo.
Tirti šį paslaptingą atsitikimą kviečiamas netoliese gyvenęs konsteblis bei veterinaras Augustas Lendoras (jį suvaidino Christianas Bale‘as), kurio gyvenimą prieš keletą metų apkartino dviejų artimiausių žmonių netektis: žmona mirė, o dukra pradingo.
Kadangi jauniesiems akademijos auklėtiniams uždrausta teikti bet kokią informaciją, padėti niūriam detektyvui išdrįsta kursantas Edgaras Allanas Poe (akt. Harry Mellingas), jau išleidęs dvi poezijos knygas.
Kaip ir dera geram detektyvui, filmo siužetą valdanti žmogžudystė provokuoja ilgą potencialių įtariamųjų sąrašą: čia ir pakaruoklio bendramoksliai, ir turintys ką slėpti akademijos vadovai, ir vietinis gydytojas Danielis Markizas (anksčiau komedijose dažnai matytas akt. Toby Jonesas), kvaištelėjęs dėl visokių mistinių ir demoniškų ritualų.
Filmas sukurtas pagal Louis Bayardo bestselerį. Rašytojui puikiai sekasi austi paslapčių kupinas istorijas, į kurias dažniausiai įtraukiamos žinomos istorinės asmenybės – garsus prancūzų seklys Vidokas („Juodasis bokštas“), JAV prezidentai – T. Rooseweltas („Ruzvelto žvėris“) ir A. Lincolnas („Pono Linkolno piršlybos“).
„Šviesiai mėlynos akys“ pratęsia tokių kūrinių galeriją. Tai jau trečiasis režisieriaus Scotto Cooperio ir Christiano Bale‘o bendras darbas: anksčiau buvo mūsų matytas kriminalinis trileris „Iš pragaro“ (Out of the Furnace, 2013 m.) ir vesternas „Priešai“ (Hostiles, 2017 m.).
O Edgarą A. Poe suvaidino iš Dadlio Darslio vaidmens filmuose apie Harį Poterį pažįstamas Harry Mellingas.
Nedideliuose vaidmenyse sublizgėjo Timothy Spallas, Charlotte Gainsbourg, Gillian Anderson ir Holivudo veteranas Robertas Duvallis. (G.J.)
9. „MAFIJOS SIUVĖJAS“ (The Outfit, 2022)
Ne paslaptis, kad aktorių apranga vaidybiniuose filmuose yra žiūrovų dėmesį tikrai pritraukiantys objektai. Ypač tai svarbu vadinamuose retro filmuose, kuriuose veikėjų apranga turi labai svarbią reikšmę. Tokiais atvejais apranga ir papuošalai bei kitokie žvaigždes puošiantys aksesuarai tampa ne šiaip prekėmis, o turi specialų terminą product placement. (Valstybinės lietuvių kalbos komisija siūlo tai vadinti „prekių rodymu“).
Tokius prekių rodymo rezultatus geriausia identifikuoti skaitant finalinius filmų titrus, iš kurių tampa aišku, kokie aukštosios mados namai puošia kino žvaigždes. Kartais tai net svarbiau už vaidybą. Štai pavyzdžiui trileryje „Turistas“ (2010 m., rež. Florianas Henckelis von Donnersmarckas) Angelina Jolie tik filmo pradžioje keliose scenose elegantiškai dėvi įspūdingą kostiumėlį su ryškia raudono kaspino „uodega“. O atsidūrusi Venecijoje ji jau keičia apdarus kiekvienoje scenoje (iš jos dėvimų kostiumėlių, vakarinių suknelių, peniuarų, pirštinaičių, apatinio trikotažo, madingų aksesuarų ir deimantinių papuošalų galima sudaryti nemažos apimties pret-a-poter katalogą). Deja, jos vaidyba tame filme panašia įvairove tikrai nespinduliuoja,
Panašių pavyzdžių kine matėme tikrai nemažai. Kur kas rečiau pasitaiko filmai apie tuos, kurie nuostabius aprėdus projektuoja ir gaminą. Matėme ir filmų apie rūbų dizainerius, tikrus ir išgalvotus, kuriuos vaidino tokios garsenybės, kaip Audrey Tautou („Koko prieš Šanel“), Danielis Day-Lewisas („Nematomas siūlas“), Kate Winslet („Siuvėja“) ir kt.
Į šią galeriją pernai gražiai įsikomponavo režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas „The Outfit“, kuris Prancūzijoje vadinamas „Siuvėju“, Lenkijoje „Slaptaviete“, Ukrainoje „Kostiumu“, kai kuriose šalyse tiesiog „Apranga“, o Lietuvoje pavadintas „Mafijos siuvėju“.
Lietuviškas pavadinimas pagal prasmę ko gero tiksliausias, nes angliškas žodis dar reiškia „Organizaciją“. Būtent taip buvo pavadintas Čikagos mafijos sindikatas trečiajame XX a. dešimtmetyje, kai svarbus šios organizacijos veikėjas buvo Alas Kaponė.
Pagrindinį herojų naujajame filme suvaidino aktorius Markas Rylance‘as, kurį visada įdomu stebėti, ką jis bevaidintų – karaliaus Henriko VIII uošvį Tomą Boleiną („Karalienės sesuo“, 2008), sovietams dirbantį šnipą („Šnipų tiltas“, 2015 m.), Gerulį milžiną (S. Spielbrgo pasakoje, 2016) ar bevardį Magistratą („Barbarų belaukiant“, 2019).
Filme „Mafijos siuvėjas“ Markas Rylance‘as vaidina iš Londono į Čikagą atvykusį siuvėją Leonardą Berlingą. Veiksmas plėtojasi 1956 metais. Leonardo siuvyklėlė yra airių mafijos boso Rojaus Boilo kontroliuojamoje teritorijoje. Gaujos nariai yra svarbiausi imigranto klientai ir net naudoja Leonardo būstinę kaip nešvarių pinigų saugyklą. Tačiau vyrui dėl to problemų nekyla, juk gangsteriai dosniai užmoka už paslaugas.
Bet kartą ši ramybė pasibaigė. Kai gangsteriai sužinojo, kad jų aplinkoje atsirado „kurmis“, perduodantis federalams svarbią informaciją, Leonardas akimirksniu patenka į įtariamųjų sąrašą. O tai jam tikrai nieko gero nežada.
Filmas, kaip, beje, ir kitas šioje apžvalgoje pristatomas „Banginis“, primena kamerinį spektaklį, nes beveik visas veiksmas sukoncentruotas vienoje lokacijoje, o ir personažų skaičius ribotas. Čia ryškią solo partiją groja Markas Rylance‘as (kaip „Banginyje“ Brendanas Fraseris).
Siuvėjas Leonardas Berlingas – sudėtinga asmenybė. Lėtai mąstantis, kalbantis mažiau negu žino, kruopščiai slepiantis savo praeitį, puikių manierų (tikras britas!) ir humoro nestokojantis žmogus. Jis sakosi į Ameriką po karo persikraustęs todėl, kad Angliją užplūdo amerikietiški džinsai, o klasikiniai kostiumai tapo nebemadingi. Bet atidžiam žiūrovui gana anksti tampa aišku, kad tokiai emigracijai buvo rimtesnių priežasčių. Jos ir jų pasekmės pamažu aiškėja.
„Mafijos siuvėjas“ – pirmas režisieriaus Grahamo Moore‘o filmas. Nors jis dar jaunas (gimė 1981 metais), bet kino pasaulyje jau žinomas: buvo nominuotas Oskarui už scenarijų dramai „Vaizduotės žaidimas“ (The Imitation Game, 2014 m., rež. Mortenas Tyldumas).
Atskiri filmo komponentai – garsų takelis, vaizdas, dekoracijos ir kita kažkuo ypatingu neišsiskiria. Bet kartu jie puikiai dera. Kaip dera atskiros detalės puikiai pasiūtame kostiume. (G.J.)
8. „13 GYVYBIŲ“ (Thirteen Lives, 2022)
Neabejoju, kad dauguma mūsų nepamiršo 2018-aisiais vasarą pačiame futbolo čempionato įkarštyje TV žinių reportažuose matytus kvapą gniaužiančius reportažus iš Tailando. Tada dvylika berniukų iš „Laukinių šernų“ komandos ir jų futbolo treneris išvyko į ekskursiją aplankyti šiaurinėje Tailando dalyje esantį Thuam Lung urvų kompleksą. Musoninių liūčių sezono metu prasidėjęs potvynis staiga užblokavo vienintelį išėjimą, ir iškylautojai tapo požemio įkaitais.
17 dienų be maisto ir vandens įkalinti nelaimėliai rizikavo likti be deguonies arba tiesiog paskęsti nuolat kylančiame vandenyje.
Siauri tuneliai ir stiprios vandens srovės gerokai apsunkino gelbėtojų pastangas pasiekti įstrigusius žmones. Vienas patyręs gelbėtojas, buvęs Tailando karinio laivyno „ruonis“ Samanas Kunanas, operacijos metu žuvo. Buvo labai svarbu pasirūpinti, kad berniukai, kurių nė vienas nemokėjo nardyti, per kruopščiai suplanuotą gelbėjimo operaciją neimtų panikuoti ir išliktų ramūs.
Berniukai kaip įmanydami stengėsi nenukabinti nosių. Treneris, kuris kelerius metus kaip budistų vienuolis praleido vietos vienuolyne, mokė juos medituoti siekiant išlikti ramiems ir taupyti deguonį.
Ši ekstremalių pavojų kupina istorija kaitino kraują milijonams televizijos žiūrovų visame pasaulyje labiau už bet kokį įtempto siužeto detektyvą.
Buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau laimingai pasibaigusi istorija taps filmu ar net serialu.
2021 metais pasaulio ekranuose pasirodė dokumentinis filmas „Gelbėjimo operacija“ (The Rescue), kurioje režisieriai Jimmy Chinas ir Elizabeth Chai Vasarhelyi taip gyvai atkūrė dramatiškų įvykių kroniką, kad į filmą emociškai įsigilinę žiūrovai galėjo patys pasijusti tragedijos epicentre.
O pernai internetinėje platformoje „Amazon Prime Video“ pasirodė vaidybinis filmas „13 gyvybių“, kurį taip pat galima vadinti tikrų įvykių rekonstrukcija. Ją sukūrė vienas geriausių dabartinio Holivudo profesionalų Ronas Howardas, kurio sąskaitoje daug garsių blokbasterių – nuo kosminio trilerio „Apolonas 13“ (1995 m.) iki „Nuostabaus proto“ (2000 m.) ir „Da Vinčio kodo“ (2006 m.).
Patyrusio režisieriaus meistrystė ir šį kartą nekelia jokių abejonių – scenarijuje aprašyti įvykiai valdomi tvirta ranka, tradiciškai pradedant nuo priešistorės, kurioje žiūrovai supažindinami su būsimos dramos dalyviais ir Tailando gamtos subtilybėmis (jos, kaip jau žinome, suvaidins svarbų vaidmenį). Ekrane ne profesionalūs aktoriai, o pagal tipažus parinkti įsimenamos išvaizdos žmonės, kalbantys sava kalba.
Pirmoji profesionalų porelė pasirodo vėliau: Viggo Mortensenas suvaidino britų gelbėtoją, buvusį gaisrininką ir daiverį Riką Stentoną, o Colinas Farrellas – patyrusį kompiuterinių technologijų „specą“ Džoną Volanteną.
Kiek vėliau prie šios narsuolių porelės prisijungia trečiasis nardytojas Haris Harisas (akt. Joelis Edgertonas). Būtent jis sugalvos lemiamą gelbėjimo būdą, dėl kurio suko galvas milijonai žmonių, vakarais tiesiog „prilipusių“ prie savo televizorių ekranų.
Režisierių dar reikėtų pagirti už tai, kad sugebėjo organizuoti beveik pustrečios valandos trunkantį filmą su ribota veiksmo vieta taip, kad seanso laikas tikrai neprailgsta.
Ir, aišku, didžiausių liaupsių nusipelnė Tailando operatorius Sayombhu Mukdeepromas, pademonstravęs aukščiausią pilotažą (jeigu taip galima išsireikšti apie ekstremalius povandeninius filmavimus).
„13 gyvybių“ – nuostabus filmas apie tikrus šiuolaikinius didvyrius gelbėtojus ir puiki mokymo priemonė apie tai, kaip reikėtų neprarasti savitvardos net ir, regis, beviltiškose situacijose. Jokie komiksai jam niekada neprilygs. (G.J.)
7. „BANGINIS“ (The Whale, 2022)
Amerikietis režisierius Darrenas Aronofsky yra tikrai neeilinis menininkas, visada išsiskyręs ir savo filmų temomis, ir įsimenama stilistika.
Jau po jo debiutinio kūrinio lakonišku pavadinimu „Pi“ (1998 m.) tapo aišku, kad originalių kinematografininkų gretas papildė labai ryškus meistras, nustebinęs ir savo talentu, ir idealistams visada būdinga nepaprasta drąsa. Minimalistinėmis avangardinio kino priemonėmis nespalvotoje juostoje gabus naujokas sukūrė metaforišką istorija apie fanatiškai mokslui atsidavusį matematiką, kuris trokšta atskleisti ir materialaus, ir dvasinio pasaulių slėpinius.
Antrą D. Aronofsky filmą „Rekviem svajonei“ (2000 m.) visi jį mačiusieji tikrai įsiminė ilgam. Nors ši drama prasideda ramaus gyvenimo vaizdais ir pokalbiais apie šviesią ateitį, būtent ją netrukus brutaliausiu būdu sugriaus kvaišalai. Pradžioje jie provokuoja idiliškas vizijas, tačiau didėjant narkotikų dozėms herojai (ir filmo žiūrovai) įtraukiami į siaubingus košmarų akivarus, iš kurių ištrūkti gyvam beveik neįmanoma.
Trečiasis D.Aronofsky filmas „Versmė“ (2006 m.) pirmiausiai nustebino nepaprastu vizualiniu grožiu ir tikra spalvų fiesta, sukurta be jokių kompiuterinių efektų. Filmas susideda iš trijų siužetinių linijų, kurios apima tris skirtingus laikotarpius – šiandieninę dabartį, šešioliktąjį amžių ir sunkiai įsivaizduojamą ateitį.
Tikra kino pasaulio sensacija tapo ir garsusis „Imtynininkas“ (2008 m.), sugražinęs į pirmojo ryškumo žvaigždžių galeriją aktorių Mickey Rourke‘ą. Filmas apie klasikinį baletą „Juodoji gulbė“ (2010 m.) virto kraują gyslose stingdančiu trileriu.
Trilerio elementų esama ir kol kas naujausiame D. Aronofsky filme „Banginis“, kurį visų pirma galima drąsiai vadinti aktoriaus Brendano Fraserio benefisu.
Žiūrovų, labiausiai šį aktorių pažįstančių iš televizijų dažnai kartojamų „Mumijų“, laukia šokiruojantis siurprizas – neišpasakytai pasikeitusi aktoriaus išvaizda.
„Banginis“ – tai kamerinės Samuelio D. Hunterio pjesės ekranizacija, tad ir filmui režisierius pasirinko, anot vieno lenkų kino kritiko, „už pragaro vartų“ esantį butą, kuris neišsiskiria nei ypatingu dizainu, nei įmantriomis komforto detalėmis, kokiomis taip mėgsta pasigirti šiuolaikinių lietuviškų komedijų kūrėjai.
Tai savotiška „žemiškoji bedugnė“, kurioje gyvena (jeigu taip galima pavadinti skaudžią egzistenciją) pagrindinis filmo herojus Čarlis, kenčiantis nuo kritinio viršsvorio ir emociškai palūžęs asmeninių dramų: artimiausias draugas mirė, ryšiai su buvusia žmona ir paaugle dukra praktiškai nutrūko, vienintelė parama buvo jį lankiusi slaugytoja.
Čarlis taip gėdijasi savo kūno, kad bendraudamas su internetinio rašymo kurso studentais niekada neįsijungia internetinės kameros. Negana to, Čarlio sveikata sparčiai prastėja ir reikalauja brangaus gydymo.
Jeigu galima surinkti visus ekstremalios izoliacijos košmarus, tai jie sufokusuoti šiame filme. Regis, tai pats pesimistiškiausias D. Aronofsky kūrinys. Bet izoliuotas nuo pasaulio ir įkalintas savo kūne Čarlis sielojasi ne tik dėl nekontroliuojamo nutukimo sukeltų komplikacijų, sukeltų ankstesnių stresų sutrikdyto hormoninio kolapso.
Tačiau režisierius šį kartą kuria ne socialinę dramą. Seniai nekontroliuojamo viršsvorio išprovokuotos sveikatos problemos – toli gražu ne pati svarbiausia filmo tema. Čarlio sveikatos problemos veikiau pasitarnauja kaip pretekstas giliai analizuoti jo sielos ir proto būseną – traumuojančią praeitį, atskirtį nuo šeimos ir stiprėjantį pralaimėjimo jausmą.
Bet labai pesimistiniu kūriniu „Banginį“ tikrai negalima pavadinti. Jame esama ir optimizmo gaidelių, ir humoro (tegu ir su kartėlio prieskoniu ir ašaromis akyse).
Filme yra visai neužmaskuotos ir labai logiškos paralelės su didžiuoju amerikietišku romanu „Mobis Dikas“ ir citatų iš Walto Whitmano „Dainos apie save“. Iš H. Melville‘io romano į filmą atėjo pavadinimas ir epinės intonacijos, o iš poeto Whitmano – gebėjimas viename žmoguje įžvelgti visą žmoniją.
O kur dar gražios biblinės asociacijos, kurių tikrai nemažai. Kaip pasakyta, turintis akis tepamato! (G.J.)
6. „AMSTERDAMAS“ (Amsterdam, 2022)
JAV kino režisierių Davidą O. Russellą, regis pažįstame gerai. Tiksliau pasakius, neblogai žinome jo filmus ir tai, kad jam labiausiai sekasi kurti komedijas (karines, avantiūrines, melodramatiškas).
Įsidėmėjome šio režisieriaus pavardę žiūrėdami vieną pirmųjų jo filmų „Tris karalius“ (1999 m.), kuriame operacijos „Audra dykumoje“ metu JAV karo pajėgų kapitonas Arčis Geitsas (jį suvaidino George’as Clooney) sužino, kur gali būti paslėptos Saddamo Husseino aukso atsargos, sukauptos dar Kuveito šachų. Su keliais bendražygiais jis ryžtasi pasisavinti šiuos turtus.
Filmą „Aš myliu Huckabees“ (2004 m.) režisierius buvo pavadinęs egzistencine komedija, nes pabandė ieškoti atsakymų į visai ne juokingus klausimus: kokia gyvenimo prasmė, kas įtakoja žmogaus likimą, kokią reikšmę turi patys paprasčiausi ir tarpusavyje nesusiję įvykiai?
„Optimisto istorija“ (2012 m.) dar kartą patvirtino, kad meilė yra liga ir kartu vaistas nuo baisiausių neurozių.
„Amerikietiška afera“ (2017 m.) – žaisminga komedija apie korumpuotus politikus ir dar viena istorija apie idealų nusikaltimą, kurį sužlugdo netikėtai susiklosčiusios aplinkybės ir „žmogiškasis faktorius“.
Iš „Amerikietiškos aferos“ į kol kas naujausią Davido O. Russello filmą „Amsterdamas“ atkeliavo pagrindinio vaidmens atlikėjas Christianas Bale‘as. Jis šį kartą suvaidino gydytoją Bertą Berendseną, kuris iš Pirmojo pasaulinio karo sugrįžo be vienos akies ir pasijuto niekam nebereikalingas. Jis pradėjo rūpintis panašiais nelaimėliais veteranais ir rekomenduoja jiems eksperimentus medikamentus, kurie, tiesą sakant, ne visada garantuoja laukiamą rezultatą.
Bet tai dar nedidelės bėdos, palyginus su tomis problemomis, kurios vyrą užgriūvą vėliau. Kartą geras bičiulis advokatas Haroldas Vudmanas (filmo „Tenet“ žvaigždė Johnas Davidas Washingtonas) paprašo Bertą padėti atliekant paslaptingomis aplinkybėmis mirusio pulkininko kūną. Darbą reikia atlikti greitai ir visiškai slaptai, mat velionio dukra Liza (akt. Taylor Swift) įsitikinusi, kad jos tėvas tapo sąmokslo auka ir buvo nunuodytas.
Kad merginos būgštauta ne be reikalo, tampa aišku iš karto. Bet kaip tik tada Bertui, Haroldui ir jųdviejų seniai pažįstamai medicinos seselei Valerijai (akt. Margot Robbie) iškyla mirtinas pavojus. Jie apkaltinami žmogžudystę, kurios nepadarė, ir tampa įtariamaisiais. Pasirodo, kad trijulė atsidūrė slapčiausio Amerikos istorijoje sąmokslo epicentre.
Prasideda dar viena „amerikietiška afera“. Kaip parašyta filmo anonse, „prisiekusiems saugoti vienas kitą, kad ir kas nutiktų, pavojingoje situacijoje atsidūrusiems draugams belieka likti tikrais optimistais, kad ištrūktų iš užsiveriančių spąstų“.
Visokiausių spąstų (tikrų ir apgaulingų) filme tikrai netrūksta. Deja, viskas iki skausmo pažįstama ir daug kartų matyta. O labiausiai nervina dažnai veiksmą pašaipiu tonu komentuojantis pagrindinis veikėjas, kai žiūrovas ir taip viską tuo metu mato.
Filmo veiksmas pradžioje labai žvalus, tačiau ilgainiui sulėtėja. Labiausiai jį lėtina vis įsibraunantys flashback‘ai (paprasčiau šnekant, sugrįžimai į praeitį). Šiaip jau tokie dramaturginiai elementai naudojami tada, kai praeities epizoduose slypi kažkokios svarbios detalės (detektyviniam siužetui tai ypač svarbu). Bet „Amsterdame“ tokie trumpi praeities blyksniai nieko naujo nepaaiškina ir lieka tuščiaviduriais ornamentais.
Užtai retro kino galimybės išnaudojamos nepriekaištingai (čia jau Holivudo stilistai ir dizaineriai pademonstruoja ekstra klasę!).
Populiarių veidų „Amsterdame“ tikrai netrūksta. Didesnių ar mažesnių epizodų nusipelnė tokios garsenybės, kaip veteranas Robertas De Niro ir ne tokie garsūs, bet žiūrovams jau gerai pažįstami aktoriai Michaelas Shannonas, Mike‘as Myersas, Timothy Olyphantas, Matthias Schoenaertsas, Anya Taylor-Joy ir Rami Malekas. (G.J.)
5. „FABELMANAI“ (The Fabelmans, 2022)
Jau seniai kiekvienas naujas režisieriaus Steveno Spielbergo filmas tampa ryškiu įvykiu kinematografiniame gyvenime. Jis laikomas sėkmingiausiu visų laikų režisieriumi. S. Spielbergas 19 kartų buvo nominuotas Oskarui ir tris kartus šią statulėlę laimėjo.
1998 m. jis buvo apdovanotas Vokietijos Federacinės Respublikos Didžiuoju kryžiumi su žvaigžde už holokausto atminimo fondo (Shoah) įsteigimą ir už filmą „Šindlerio sąrašas“.
2001 m.karalienė Elžbieta II režisierių įšventino į Britų imperijos riterius.
2015 m. S. Spielbergui JAV Prezidento laisvės medalį įteikė anuometinis šalies prezidentas Barackas Obama.
Vasario šešioliktąją prasidėsiančiame 73-ajame Tarptautiniame kino festivalyje Berlyne S. Spielbergui bus įteiktas garbės apdovanojimas – Auksinis lokys – už gyvenimo nuopelnus. Anonsuodami šį įvykį Berlinalės vadovai Mariette Rissenbeek ir Carlo Chatrianas pasakė: „Per savo neįtikėtiną karjerą Stevenas Spielbergas ne tik sujaudino kelias žiūrovų kartas visame pasaulyje, bet ir iš naujo apibrėžė kino kaip svajonių fabriko reikšmę, – Jei „Berlinalė‘ 2023“ reiškia naują pradžią, tai negalėtume rasti geresnės pradžios nei ta, kurią siūlo puikus Spielbergo darbas“.
O mūsų ekranuose jau paskutinėmis sausio dienomis startavo kol kas naujausias S. Spielbergo darbas – šeimyninė drama „Fabelmanai“, jau pripažinta geriausiu metų filmu ir apdovanota už režisūrą „Auksinių gaublių“ ceremonijoje.
„Fabelmanai“ yra istorija, įkvėpta paties S. Spielbergo gyvenimo. Scenarijų šiam filmui tris kartus Oskaru apdovanotas režisierius parašė bendradarbiaudamas su Pulitzerio premijos laureatu dramaturgu Tony Kushneriu (kartu jie rašė scenarijus „Linkolnui“ ir „Vestsaido istorijai“).
Filmo veiksmas plėtojasi Arizonoje po Antrojo pasaulinio karo. Žiūrovai stebi šlovės trokštančio būsimojo kino režisieriaus Semio Fabelmano gyvenimą ir mato, kaip jis auga didelėje šeimoje gaubiamas paslapties šešėlių.
Gabrielis LaBelle suvaidino personažą, turintį daug S. Spielbergo bruožų. Tėvus suvaidino Michelle Williams ir Paulas Dano, o Sethas Rogenas įsikūnijo į jauno menininko mylimą dėdę.
Autobiografinį filmą „Aš būsiu namie“ (I’ll Be Home) pagal sesers Anne scenarijų Spielbergas ketino sukurti dar 1999 metais. Tačiau šis projektas jam sukėlė didelį susirūpinimą. Pagaliau jo atsisakęs S. Spielbergas pasakė: „Labai bijau, kad jis galėtų nepatikti mano mamai ir tėčiui, jie gali pamanyti, kad tai įžeidimas. Jie gali nesutikti su mano mylinčiu, bet ir kritišku požiūriu“.
Daugiau kaip po dviejų dešimtmečių režisierius nusprendė ekrane papasakoti išgalvotą istoriją, į kurią galėtų laisvai įpinti savo asmeninių išgyvenimų.
Panašiai prieš ketvirtį amžiaus pasielgė Woody Allenas, kuris savo „Radijo dienose“ (Radio Days, 1987 m.) atkūrė tuos laikus, kai televizija dar nebuvo okupavusi žmonių proto, o madas ir žmonių pasaulėžiūrą formavo kiekvienoje šeimoje esantis radijo aparatas.
„Radijo dienos“ yra tragikomiška ir labai triukšminga pasaka apie viename bute gyvenančią ir nuolat besivaidinančią didelę žydų šeimyną, kurioje svarbus vaidmuo tenka paaugliui Džo (tai akivaizdžiai autobiografinis W. Alleno personažas).
Kaip „Radijo dienos“, taip ir „Fabelmanai“ yra dar viena nostalgiška pasaka apie praeitį. Galima net nesikuklinant pasakyti – apie praeitį, suformavusią genialų menininką ir puikų verslininką. Pastaroji savybė kine ne mažiau svarbi, negu talentas. (G.J.)
4. BALTASIS TRIUKŠMAS (White Noise, 2022)
Venecijos festivalio atidarymo vakarą buvo parodytas „Baltasis triukšmas“. Panašu, kad sėkmingai debiutavę Netflix platformoje režisieriai šiame internetiniame resurse dabar gauna savotišką carte blanche – visišką veiksmų laisve. Ja ir pasinaudojo režisierius Noah Baumbachas, kurio ankstesnė „Santuokos istorija“ susilaukė šešių Oskaro nominacijų ir vienoje laimėjo.
Dabar čia režisierius realizavo per pandeminę izoliaciją perskaitytos knygos ekranizaciją. Po filmo premjeros jis pasakojo: „Skaitydamas stebėjausi, kaip aktualiai šis siužetas atrodo dabar. Pradėjau ne tik perimti knygos autoriaus kalbos manierą, bet ir sugebėjau surasti savitą balsą“.
Ne taip lengva apibudinti dar 1985-aisiais parašytą Dono DeLillo knygą, vadintą tai apokaliptine tragikomedija, tai net mirties komedija.
Lygiai taip pat nelengva kokiam nors vienam žanrui priskirti ir filmą. Donas DeLillo prieš beveik keturis dešimtmečius rašė postmodernistinę satyrą, taikliai įvardijusią anuometinę amerikiečius užvaldžiusią progresuojančio nerimo būseną, kurią gilino politinė sumaištis ir globalios ekologinės katastrofos nuojauta. Dabartiniame pasaulyje šis nerimas jau virto tikra paranoja.
Nors ir knygos, ir filmo veiksmas plėtojasi Ronaldo Reagano prezidentavimo laikais, atmosfera ekrane labiau artima mūsų laikams. Pagrindinio herojaus – Adamo Driverio suvaidinto koledžo profesoriaus Džeko Glednio – mokslinių tyrinėjimų sritis – A. Hitlerio palikimas. Tiesa, jis prastai moka vokiečių kalbą, todėl susiduria su suprantamais sunkumais, ypač dabar, kai gavo galimybę sudalyvauti tarptautiniame hitlerologų kongrese.
Keistos hitlerologinės manijos apsėstas dar vienas filmo personažas – juodaodis Džeko kolega ir bičiulis Miurėjus Ziskindas (akt. Donas Cheadle‘as), dėstantis pop kultūros ikonografijos kursą ir norintis išvesti į akademinių tyrinėjimų sritį Elvio Presley kūrybą.
Vienoje įsimintiniausių filmo scenoje abu kvaištelėję dėstytojai bendroje paskaitoje, papildydami vienas kitą, kontempliuoja informaciją apie Hitlerį ir Preslį…
Neabejotina, kad bus daug norinčių pamatyti „Baltąjį triukšmą“ ir mūsų ekranuose. (G.J.)
3. TAR (Tár, 2022)
Pirmomis Venecijos kino festivalio dienomis buvo parodytas dar vienas biografinės dramos žanrui priskirtinas filmas lakonišku pavadinimu TAR.
Populiarioji Cate Blanchett čia suvaidino vieną garsiausių pasaulyje dirigenčių, Leonardo Bernsteino globotinę, 2013-aisiais metais tapusią pirmąja Berliner Philharmoniker dirigente moterimi. Tik nereikia informacijos apie Lydiją Tar ieškoti solidžiose enciklopedijose, nes šis personažas išgalvotas.
Cate Blanchett vaidina tikrą muzikinio pasaulio karalienę. Jos Lydija Tar – intelektuali (nesunkiai įveikia oponentus ginčuose), šmaikšti, valdinga (be šios charakterio savybės gerų dirigentų tiesiog nebūna) ir žino, ko nori pasiekti. Berlyno orkestrantus prieš G. Mahlerio Penktosios simfonijos repeticiją ji tiesiai šviesiai perspėja: „Pamirškite apie Viskontį“ (nes daug kam šis muzikinis šedevras tiesiogiai asocijuojasi su Viskončio „Mirtimi Venecijoje“).
Susilaukusi pripažinimo ir kaip kompozitorė, ji tvirtina niekada nesusidūrusi su lyčių šališkumu. Lydija gyvena vienalytėje šeimoje, su pirmu smuiku jos orkestre griežiančia Šaron (akt. Nina Hoss) augina dukrą Petrą (akt. Mila Bogojevic). Atrodytų, kad ir profesiniame gyvenime, ir namuose ji neturi problemų. Tačiau jos pamažu išnyra iš šešėlio ir ima temdyti gražų dirigentės sielos peizažą.
Panašu, kad nuo Lydijos autoritarizmo aplinkiniai patiria ne tik moralines kančias. Viena mobingo neištvėrusi mergina net nusižudė. O ir regis tvirta Lydijos bei Šaron šeimyninė partnerystė ima braškėti tada, kai valdingoji dirigentė ypatingą dėmesį (ne tik profesinį) ima skirti gabiai rusų violončelininkei Olgai (akt. Sophie Kauer). (G.J.)
2. „ATEITIES NUSIKALTIMAI“ (Crimes of the Future, 2022)
Tie, kurie seniai domisi Kanados režisieriaus Davido Cronenbergo kūryba, žino, kad šio psichofizinių siaubų meistro darbai būtinai privers pasinerti į klaikaus sapno atmosferą, o personažai patirs neįtikėtinas metamorfozes arba taps fantastiškų mutacijų aukomis.
Žino šio režisieriaus fanai ir jo firminį humorą, vadintiną pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus.
Pirmieji režisierių išgarsinantys filmai buvo fantastiniai trileriai, šokiravę autoriaus per kraštus trykštančia išmone ir neįtikėtinomis istorijomis. „Virpesiuose“ (Shivers, 1975 m.) tankiai apgyvendintoje saloje netoli Monrealio gyvenantis kvaištelėjęs mokslininkas užkrečia aplinkinius genetiškai modifikuotu parazitu, kuris paverčia žmones žiauriais gyvūnais.
„Skeneriuose“ (Scanners, 1981 m.) buvo pasakojama apie ypatingas galias turinčius žmones, kurie moka skaityti svetimas mintis ir gali… per atstumą nurauti žmonėms galvas nuo pečių.
O „Videodromo“ (Videodrome, 1983 m.) aktorius Jamesas Woodsas suvaidino aštrių emocijų ieškantį kabelinės televizijos vadovą, kuris pats pavirto… gyvu videomagnetofonu.
Vėliau tobulindamas šią fantastinę koliziją D. Cronenbergas sukūrė „Egzistenciją“ (eXistenZ, 1999 m.), kurioje geniali interaktyvių žaidimų programuotoja išranda būdą kibernetinius žaidimus prijungti prie žaidėjų kūnų ir smegenų.
O pernai D. Cronenbergas sugrįžo prie savo pirmojo filmo „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 1970 m.) ir iš jo išplėtojo naują versiją, kurią kritikai iš karto priskyrė prie vadinamųjų „Kūniškų siaubo trilerių“ (body horror“).
Anonsuodamas šį filmą pats režisierius sakė, kad jautriausi žiūrovai ištvers ne ilgiau, negu penkias minutes, bet patikino, kad jis turėjęs kuo rimčiausius ketinimus: „Jokių juokų, tik faktai“ (not a joke, just a fact).
Faktas, kad šiais laikais organų donorystės problema tiesiogiai susijusi su bandymais pratęsti žmonių biologinę gyvenimo trukmę. Matėme ne vieną šiurpą keliantį filmą, kuriame žmonės grobiami negalioms organų transplantacijos operacijoms arba specialiai auginami laboratorijose, kad laikui atėjus jų organai būtų perkelti į kitų žmonių kūnus.
D. Cronenbergas siūlo absoliučiai originalų būdą transplantacijoms reikalingų organų „prisigaminti“ natūraliu būdu. Filme vaizduojamas ateities pasaulis, kuriame žmonės jau nebejaučia fizinio skausmo. O valdžia nebespėja fiksuoti naujos rūšies anomalijų. Vieni ateities pasaulio gyventojai sąmoningai paverčia savo kūnus šiukšlių perdirbimo mašinomis ir taip prisideda prie gerėjančios ekologijos. O seną gerą seksą aštrių pojūčių mėgėjai mielai keičia į chirurginius eksperimentus.
O ten, kur yra paklausa, būtinai atsiras ir pasiūla. Kadangi transplantacijai reikalingų organų paklausa yra didžiulė, performansų menininkas Solas Tenseris (Viggo Mortensenas) augina juos savo kūne, o chirurgė Kaprisė (Léa Seydoux) juos atskiria nuo savanorio „donoro“ kūno.
Antiutopijų matėme visokių. Bet akivaizdu, kad D. Cronenbergas rado dar nežinomą kelią į „nuostabų naują pasaulį“. Tik kur šis kelias gali nuvesti? (G.J.)
1. „Babilonas“ (Babylon, 2022)
„Babilonas“ pritrenkia savo dinamika: trankios muzikos fone veiksmas tartum išprotėjęs mirties traukinys rieda į chaosą (o gal į pirmapradę tvarką?), nes menas – tai daugiau nei mes galime suvokti protu, jis didesnis už mus pačius. Dėl meno žmonės gyvena, dėl meno kartais jie ir miršta. Filme „Babilonas“ scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Čiazelis (Damien Chazelle), sukūręs tokias kino juostas kaip „Kalifornijos svajos“ (LaLa Land) ir „Atkirtis“ (Whiplash), pristato romantiška aura apgaubtą kino istorijos pradžią ir tolesnę kino plėtotę, kurioje sukasi iš niekur atsiradę ir vėliau išgarsėję aktoriai, prodiuseriai ir muzikantai. Romantiška aura šiame filme – dar ne viskas, nes pamatysite ir šokiruojančių bakchanalijų, nešvankių gestų ir visa, kas nepanašu į padorų, ramų gyvenimą.
Nors paskutiniai Damieno Čiazelio darbai buvo išleisti gan seniai ir režisierius kurį laiką nesirodė šou versle, jo sugrįžimas pritrenkiantis – prognozuojama, kad filmas „Babilonas“ galimai laimės „Oskaro“ statulėlę, o jame suvaidinę aktoriai, tokie kaip Bradas Pitas ir Margot Robi, jau ne pirmą kartą pribloškia savo talentu. B. Pitas jau seniai įrodė, kad moka vaidinti ne tik veiksmo scenose, tačiau ir jautrius, ir komiškus vaidmenis, o M. Robi kaip viesulas siaubia filmavimo aikštelę svaidydamasi energijos pliūpsniais ir nepakartojamai valdydama kūną. Pripažinkime, į šiuos žmones gražu žiūrėti ne tik dėl jų išvaizdos, tačiau ir dėl jų siunčiamų elektromagnetinių bangų.
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip.
Filmo pradžioje kaip žiūrovai dalyvaujame pašėlusiame Holivudo žvaigždių vakarėlyje, kuriame linkminasi visi – aktoriai, kritikai, muzikantai. Kaip ir praeitose savo kino juostose, Damienas Čiazelis įjungia trankų garso takelį – energija trykšta per kraštus. Vakarėlio dalyviai nuogi šniaukščia kokainą, sanguliauja, nepadoriai šoka ir daro viską, kas jiems tik šauna į galvą lyg nebūtų rytojaus. Atrodo, vienintelis Manuelis, tvarkantis organizacinius reikalus, išlaiko šaltą protą, bet netrukus galvą jam visiškai susuka Nelė, kuri su jo pagalba neteisėtai patenka į šurmulio sūkurį ir ten būna pastebėta.
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą.
Ne vienas šio filmo veikėjas teigia, kad nori būti ko nors didesnio dalimi. Tai turi būti svarbu, prasminga ir pranokti kasdienybę, kuri dažnai būdavo skurdi. Juk atsiradus kinui vienintelis į jo precedentą panašus fenomenas buvo teatras, tačiau aktorystė kine ir teatre – du skirtingi dalykai, taigi iš esmės kino aktoriams reikėjo mokytis visko nuo nulio, – jie buvo savamoksliai. Daug kas tuo metu buvo savamoksliai, gyvenę apšnerkštose landynėse ir dalinęsi kambarį su dar keliais žmonėmis. Greičiausiai tuo metu ir buvo galima rasti tų tikrųjų talentų, mokėjusių gerai atlikti meną iš savo natūros.
Žinoma, kinas būdavo dažnai romantizuojamas ir greičiausiai visos kino žvaigždės giliai širdyje yra užkietėję romantikai, laikantys filmavimo aikštelę vieta, kur apsireiškia magija – gali tapti kuo panorėjęs ir pabėgti nuo kasdienybės. Pirmapradė kino paskirtis yra dingstis pabėgti, tai eskapizmo menas, kuris daug priklauso ir nuo madų bei publikos įgeidžių. Galiausiai daugelis kino pramonės veikėjų tampa tik sraigteliais dideliame mechanizme – jie tampa didelio proceso dalimi, proceso, didesnio už juos pačius ar už jų įnorius, proceso, kuris nuolat keičiasi ir nemėgsta pastovumo. Žmogaus širdžiai, deja, pastovumas patinka, ir tai yra viena iš gyvenimo tragedijų.
Taigi šią tragediją patiria ir visi aptariamo filmo personažai – nieko nėra amžino šioje žemėje, o už pašėlusio gyvenimo būdo slepiasi širdies skausmai – nelaimingos šeimos istorija, nenusisekę meilės reikalai, nepasitikėjimas savimi, gėda dėl savo kilmės ir apskritai nepasitenkinimas gyvenimu, nors iš pažiūros jis sprogsta nuo linksmybių. Tik kritikai, kurie lyg tarakonai šmirinėja aplinkui, tačiau nieko nekuria, sugeba išgyventi, siurbdami kitų gyvybinę energiją, o iš tikrųjų tiesiog rašydami paskalas. Tik nedaugeliui pavyksta išvengti apsimetinėjimo ir daryti tai, kam menas ir yra skirtas – dalintis ir megzti ryšį, o ne bandyti kompensuoti prarasta. (D.Ž.)
Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė
