Filmo "La la land" kadras

„Ateis toks laikas, kai filmai apie superherojus sulauks tokio paties likimo, kaip ir vesternai“, 2015 metais pasakė Stivenas Spilbergas. Ir nors superherojų filmai vis dar sulaukia nemažai populiarumo, jo žodžiuose yra tiesos.

Filmų žanrų populiarumas yra ribotas. Žinoma, yra įvairių atnaujinimų ir atkūrimų, tačiau didžioji dalis filmų žanrų paprasčiausiai paseno. Ar tai nutiktų dėl filmų pertekliaus ar dėl žmonių pomėgių pasikeitimų, nei vienas žanras nėra neįveikiamas. Kai kurie žanrai sėkmingąsias savo dienas jau išgyveno, bet net ir dabar yra nemažai filmų, kurie pagerbia praėjusių dienų žanrus. Kartais, norint tai padaryti tenka juos perkonstruoti, kartais atkartoti, tačiau jie pristato pačius geriausius iš pamirštųjų sąrašo. Paskutiniai ant išnykimo ribos besilaikančių žanrų likučiai.

10.  „Kalifornijos svajos“ (2016) – Holivudinis miuziklas / „La la land“

Kadangi nebepopuliarių žanrų tiek daug, naujesnieji kūriniai bando perkurti save, nepaklusti žanram nustatytoms sąlygoms, kad galėtų pasiūlyti ką nors visiškai naujo. „Kalifornijos svajos“ irgi tai daro, tačiau šiame filme taip pat gausu ir Auksinio amžiaus miuziklų detalių.

Miuziklas kine anksčiau buvo itin populiarus. Filmas „Kalifornijos svajos“ (originalus pavadinimas La La Land jau savaime nuteikia romantinei nuotaikai) jau vadinamas šių dienų kino klasika.Nuostabaus vizualinio grožio filmo autoriai (rež. Damienas Chazelle‘is) restauruoja ne tik sentimentalią klasikinių miuziklo dvasią, bet ir vykusiai perkelia jas į dabartinio pasaulio kontekstą. Čia susitinka auksinius Holivudo laikus primenančios miuziklo tradicijos ir kamerinė istorija apie dviejų svajotojų meilę.Mija (Emma Stone) dievina senuosius Holivudo filmus ir trokšta tapti aktore, bet tų pačių tikslų siekiančių žmonių perpildytame Los Andžele realizuoti savo svajonę nėra taip paprasta.

Priversta lakstyti į beprasmius bandymus, pragyvenimui užsidirba padavėja kavinėje, o laisvalaikiu rašo mono pjesę, nors nesitiki, kad ją pavyks kam nors įsiūlyti. O jaunas džiazo pianistas Sebastijanas (Ryanas Goslingas) svajoja atidaryti savo muzikos klubą, bet tam reikia didelių pinigų, tad muzikantas priverstas vakarais groti nesudėtingas melodijas restoranuose.Akivaizdu, kad skirtingomis orbitomis judančių herojų keliai kada nors susikirs ir prasidės nuostabiausia pasauliniame kine istorija „vaikinas susitinka merginą“.Sebastijanas ir Mija susitiko mažiausiai romantiškai pažinčiai tinkamoje vietoje – tiesiog greitkelyje milžiniškoje automobilių spūstyje. Kol kas jie dar tik užfiksuoja šį susitikimą iškalbingais žvilgsniais, o tikroji pažintį įvyks vėliau.

Senaisiais idealais besivadovaujanti porelė ne iš karto pasiduoda širdyje užgimstantiems jausmams. Bet naivumas ir nesuvaidintas nuoširdumas pamažu daro savo.

Kaip ir senais laikais, Mijos ir Sebastiano meilės istorija yra tradiciška, tačiau skaudi, ir beveik nuolat pasakojama linksmai. Įvaizdis romantizuotas, o ilgos muzikinių pasirodymų scenos labai primena Kelės ir Astero populiarumo dienas.

Priežastis, kodėl „Kalifornijos svajos“ vis tiek gali būti laikomas filmu, kuris nepaklūsta žanro taisyklėms – jo požiūris į Holivudą. Tai nėra kažkokia patikima vieta, o greičiau tikros širdgėlos ir gailesčio vieta. „Kalifornijos svajos“ pasakoja apie pasiaukojimą, apie meilės atsižadėjimą, kas senais laikais praktiškai neegzistavo. Pačiame filmo siužeto centre yra perklausos scena, rauda daugelio nusipelniusių ir nenusipelniusių talentų, kurie pasiduoda Holivudo pagundoms, bet panašu, kad be to daugiau nieko ir nesuranda.

Nuostabią „Kalifornijos svajų“ partitūrą sukūrė kompozitorius Justinas Hurwitzas, kurį specialistai jau pakrikštijo naujuoju George‘u Gerschwinu. Filme skamba nemažai originalių muzikinių kompozicijų, bet girdime ir stilizuotas klasikines melodijas. Ne tik amerikietiškas, bet ir prancūziško miuziklo dvasią (visų pirma „Šerbūro lietsargių“) primenančias kompozicijas.

Gal Damienas Chazelle‘is bei jo labai muzikalūs bendradarbiai ir nepadarė revoliucijos kino miuzikle, tačiau nepriekaištingai sugrojo kiekvienas savo partiją. Geriausias įrodymas – septyni Auksiniai gaubliai ir šeši Oskarai.

9. „Palm Springsas“ fantastinė romantinė komedija / „Palm Springs“

Pastebėtas ir teigiamai įvertintas buvo 2020 metų liepos mėnesį pasirodęs internetinio televizijos kanalo „Hulu“ filmas „Palm Springsas“. Jei jus domina fantastika, romantika ir komedija vienoje vietoje tai „Palm Springsas“ skirtas būtent jums.

Romantinė komedija skiriasi nuo tų, kurias žiūrovai pratę matyti. Iš pradžių galima pagalvoti, kad istorija apie vestuves ir jaunavedžius Talą ir Abe, kuriuos vaidina amerikiečių aktoriai Camila Mendes, žinoma iš serialo „Riveirdeilas“ („Riverdale“) , ir Tyler Hoechlin, kuris žiūrovams žinomas iš serialo „Jaunasis vilkas“ („Teen Wolf“) . Pirmas įspūdis yra klaidingas, nes istorijoje svarbiausi ne sutuoktiniai ar pačios vestuvės, bet du vestuvių svečiai. Kaip jau supratote, pagrindiniai veikėjai yra Naislsas (Nyles) ir Sara (Sarah).

Nailsą vaidina amerikietis komikas, aktorius, rašytojas, prodiuseris ir muzikantas Andy Samberg. Aktorius yra vaidinęs filmuose „Pakvaišęs tėtis“ („That‘s My Boy“) ir „Myliu tave, žmogau“ („I Love You, Man“), taip pat įgarsinęs animacinius filmus „Debesuota, numatoma mėsos kukulių kruša“ („Cloudy with a Chance of Meatballs franchise“) ir „Monstrų viešbutis“ („Hotel Transylvania“). Nailsas yra juokingas vaikinas, kuris įstrigęs laiko kilpoje. Kiek laiko jis vis gyvena vienoje dienoje žiūrovams neatskleidžiama, tik leidžiama suprasti, kad tai tęsiasi jau ilgą laiką. Net pats Nailsas nebeatsimena kas buvo ir ką veikė prieš įstringant vienoje dienoje.

Pagrindinė veikėja Sara yra irzli, nelaiminga, tačiau atkakli nuotakos Talos sesuo. Filmo pradžioje galima pastebėti, kad ji savo šeimoje jaučiasi atskirta, nepritampa. Jos gyvenimas pasikeičia nusekus Nailsą. Merginai pakliuvus į laiko kilpą, Nailsas atskleidžia tokio gyvenimo taisykles, privalumus ir trūkumus, su kuriais supažindinama ne tik Sara, bet ir žiūrovai. Į Saros vaidmenį įsikūnija amerikiečių aktorė ir dainininkė Cristin Miliot. Aktorę dauguma žino iš filmų „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street“) ir „Kaip aš sutikau tavo motiną“ („How I Met Your Mother“), kur vaidino motiną, taip pat žmonės Cristin Miliot atpažįsta ir iš „Tony“ apdovanojimą pelniusio miuziklo „Kartą“ („Once“), už kurį ji laimėjo „Grammy“.

Nailsas ir Sara kartu pasineria į nuotykius laiko kilpoje, kur kartojasi ta pati Talos ir Abe vestuvių diena. Veikėjai džiaugiasi vienas kito draugija, mėgaujasi ta pačia diena vis iš naujo, kartu nuveikia beprotiškus dalykus, nors ir turi vienas nuo kito tamsių paslapčių. Staiga toks gyvenimas Sarai pasirodo beprasmis, o atsibudimas ir tos pačios dienos išgyvenimas per daug skausmingas, todėl mergina pasiryžusi ištrūkti iš šios kilpos.

„Palm Springsas“ kupinas fantastikos, tačiau tuo pačiu pagrįstas tikrais fizikos dėsniais. Norėdama ištrūkti iš laiko kilpos Sara ima ją tyrinėti, atlieka bandymus. Čia žiūrovas išgirsta tikrus, fizikos dėsnius. Tam, kad Saros bandymas ištrūkti būtų paremtas fizika, buvo pasamdytas garsus anglų fizikas Clifford V. Johnson. Jis taip pat pasirodo filme, vaidindamas patį save ir mokydamas Sarą fizikos. Taigi, „Palm Springsas“ žiūrovus gali išmokyti ir keletą fizikos dėsnių.

The-Ballad-of-Buster-Scruggs

8. „Baladė apie Basterį Skragsą“ (2018) – Tradicinis vesternas / „The ballad of Buster Scruggs“

Koenai tikriausiai svarbiausia priežastis, kodėl neo-vesternai šiomis dienomis tokie garsūs, o „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ įrodė, kad senesnių pasakojimų apie plėšikus ir įstatymus perkūrimas pasitelkiant tamsesnį požiūrį tikrai daug geriau veikia. Tačiau tradiciniai vesternai, pasienio vesternai jau seniai pamiršti. Jie labai reti, bet patys Koenai nufilmavo vieną filmą, visiškai priešingą senų vesternų idėjoms, tačiau tokį, kuris vis tiek pagerbia aspektus, dėl kurių vesternai apskritai yra tokie geri.

Pradžioje tai turėjęs būti originalus serialas, skirtas platformai Netflix. Vėliau formatas keitėsi, tačiau miniserialo principas išliko Dvi valandas su trupučiu trunkantis filmas padalintas į šešis skyrius (tiksliau būtų pasakyti – į šešias dainas), kurių kiekviena pateikta kaip atskira novelių knygos istorija su rimtiems literatūros šedevrams būdingu epigrafu. Šešios šio kino almanacho istorijos labai skirtingos, bet kiekvienai jų galime rasti atskirą apibudinimą.

Pirmąją novele – pačią juokingiausią –  taip ir knieti pavadinti daina, nes ji labai panaši į klasikinio holivudinio miuziklo pastišą. Ji ir vadinasi „Baladė apie Basterį Skragsą“: jau nuo pirmų kadrų dvelkia Laukinių vakarų romantika, kurią dar labiau sustiprina amerikietiškų kanjonų vaizdai (nuostabiai nufilmuoti operatoriaus Bruno Delbonnelio) ir sentimentali dainelė, kurią pats sau akompanuodamas gitara iš širdies traukia vienišas raitas kaubojus (Timas Blake‘as Nelsonas), o jo nuotaikai pritaria kalnų aido choras. Vėliau filmo autoriai mus panardina į vesternų mėgėjams gerai pažįstamą atmosferą su būtinais šio žanro atributais – salūnais, banditais, kortų šuleriais ir, žinoma, susišaudymais.

Antroji novelė „Netoli Algodono“ pasinaudoja klasikiniu bankų plėšiko kanonu, bet ir jį paverčia tikra karikatūra. Kiekviena scena čia atrodo tarsi nužengusi iš Sergio Leone‘s vesternų „Geras, blogas ir bjaurus“ ar „Kartą vakaruose“ – bekraščių dykynių ir stambiais planais nufilmuotų veidų deriniai, nerimą žadinančių garsų kontrapunktai, išradingi rakursai, pokštai iš juodojo humoro arsenalo (į garsių kino citatų sąrašą verta pakliūti finalinė nevykėlio bankų plėšiko (Jamesas Franco) replika, skirta kaimynui, stovinčiam greta ant ešafoto su kilpa ant kaklo: „Ar tau tai pirmas kartas?“

Nuo trečiosios novelės juokeliai baigiasi, ir jų vietą užima melancholija ir žiaurios gyvenimo tiesos grimasos, o finale net šalčiu dvelkianti mistinio trilerio atmosfera. Tarsi staiga surimtėję filmo autoriai sugalvojo mums priminti, kad XIX a. pabaigos Laukiniai vakarai – visai ne pasakų šalis, o rūstaus išlikimo teritorija, kur aukso gyslą radusio vienišiaus džiaugsmą aptemdo klastinga kulka į nugara, o trumpam nuo naujakurių karavano į šoną nuklydusio žmogaus laukia baisi perspektyva pakliūti į kraugerių indėnų nelaisvę.

Vizualiai filmas yra tikras meilės pripažinimas 20-ojo amžiaus vesternams. Jame gausu purvinų smuklių, plačių dykumų ir sniegu padengtų miestų vaizdinių, kurie puikiai atitinka vesterno taisykles, tačiau Koenai neapsistoja vien ties tuo. Jie sukuria naujų įvaizdžių, pavyzdžiui nepaliestas, į džiungles panašus slėnis trečiojoje istorijoje, arba rožėmis nuklotas dangus penktojoje istorijoje.

Tuo pačiu metu Skragsas atrodo kaip tikra senų vesternų herojų ir pasienio teisingumo apraiška. Filmas kupinas godžių, neatlaidžių veikėjų, pasiryžusių bet kurią akimirką išduoti savo draugužius. Smurtas neatleistinas ir bjaurus, visiškai priešingas senųjų vesternų susišaudymų kilnumui. Ši idėja geriausiai atsiskleidžia pradžios istorijoje, kurioje pagrindinis kaubojus beveik psichopatas maniakas, kuris juokiasi ir šaiposi nušaudamas bet ką, stojusį jam skersai kelio.

7. „Mirties įrodymas“ (2007) – B kategorijos filmai / „Death proof“

B kategorijos filmų žanras tikriausiai pats nepopuliariausias sąraše, kadangi kūrybiškos sielos ir panašios studijos baiminasi, jog tarptautiniai trūkumai ir keistumai bus suprantami kaip blogas, nekvalifikuotas filmas. Kita vertus, Tarantinui tai visai nerūpi.

Tai yra viena iš bendro jo darbo su režisieriumi Robertu Rodrigezu „Grindhouse“ dalių. Filmas prasideda bare, kur kaskadininkas Maikas geria nealkoholinius gėrimus ir kalbasi su panele. Tačiau akies krašteliu taip pat stebi ir kitas merginas įžengusias į barą. Maikas – turi polinkį žudyti, todėl savo aukas renkasi iš anksto. Vakaro pabaigoje, jis sutinka pavežėti kalbintą panelę namo. Kadangi Maiko profesija yra kaskadiniai triukai, jis savo mašiną patobulino taip, kaip dera atlikti šiuos triukus. Veždamas merginą jis ją gąsdina, jog mašinos galinėje sėdynėje nėra saugu, ir menevruodamas keliu, dideliu greičiu, netikėtai stabdo ir mergina žūsta. Tuo viskas nesibaigia, kadangi Maikas turi dar vieną tikslą – nužudyti merginas, kurios buvo bare. Radęs jas, jis trenkiasi į jų mašiną.

„Mirties įrodymas“ pilnas senų B kategorijos filmų malonumų. Jame naudojama seniai pamiršta kratymo filmavimo taktika, kraujo perteklius ir ironiškos nuorodos, skirtos sukurti ryšį su žiūrovais, ir taip, kino kūrėjai žino kaip beprotiškai tai skamba. Ar tai netobulas kino inventorius ar Raselo smagiai gudrus mirktelėjimas publikai, filme „Mirties įrodymas“ rasite viską, dėl ko senieji filmai buvo laikomi puikiais. Vainikuoti filmą su keletu itin įspūdingų praktinių efektų, kas puikiai pagerbtų pagrindinį filmo įkvėpėją („Faster, Pussycat! Kill! Kill!“) būtų buvę neblogai, tačiau Tarantino pasielgia šiek tiek sumaniau. „Mirties įrodymas“ apgalvotas ten, kur turi būti. Filme vyrauja atgaivinantis ir subalansuotas režisūrinis ir scenaristinis pamokslas apie vyrų požiūrį bei intensyvus seksualumas, tačiau kažkur per vidurį pastebima ir feminizmo tematika bei moterų stiprybė stojant prieš plėšrūniškus ir geidulingus priešininkus.

6. „Lego Betmenas“ (2017) – Parodija / „The Lego Batman movie“

Po Zakerio ir Abraomo kūrinių, parodijos kinas beveik visai išnyko, ir nepaisant to, kad dauguma filmų buvo komedijos skirtos vyresniojo amžiaus žiūrovams, keletas pačių žymiausių šio stiliaus įpėdinių sukurti vaikiškų filmų pavidalu.

„Lego filmas“ vaikams nebuvo prieinamas, tačiau jame nemažai kadrų, padarytų kituose vaikiškuose filmuose, kurie buvo išleisti tą patį dešimtmetį. Jis parodijavo pigius siužeto kūrimo triukus, pavyzdžiui, dainas, įkyrų vaikiškų filmų optimizmą ir prievarta bandomą prastumti žinutę.

Kritikų puikiai įvertintas dėl humoro, stiliaus ir viso filmo metu juntamos linksmos energijos, Lego Betmenas perkelia parodijos žanrą į visai kitą lygį.

Esame pratę prie santūraus ir rimto Betmeno įvaizdžio, tačiau šis – kitoks. Kai Gotamo mieste pasirodo Džokeris, Betmenas supranta, kad visuomenės saugumu teks pasirūpinti būtent jam. Briusui Veinui tenka pripažinti, kad vienam įveikti šio galingo priešo nepavyks, todėl jis nuspendžia nugalėti savo nusistatymą dirbti vienam ir susiranda kitų, jam galinčių padėti, herojų.

Nors didėlė dalis blogiukų filme yra paremti komiksais, tačiau keletas yra visiškos filmuose rodytų personažų kopijos: Pingvinas primena Danny DeVito iš filmo Betmeno sugrįžimas (1992), Nuodingoji Gebenė – Uma Thurman iš Betmeno ir Robino (1997), aktoriaus Tom Hardy įkūnytas Beinas vaizduojamas toks pat, dėvintis kaukę, kaip ir Tamsos riterio sugrįžime (2012), Billy Dee Williams įkūnytas Dviveidis (Betmenas, 1989) atkartojamas taip pat puikiai. Galbūt tam padėjo ir tai, kad Lego Betmeno filme jį ir įgarsina pats Dee Williams.

Lego Betmenas animacinis filmas yra puikus priminimas žiūrovams ir kino kūrėjams, kad Betmeno personažas gali būti ne tik rimtas ir rūstus, bet ir linksmas bei patenkantis į pačias juokingiausias situacijas.

Filmo siužete linksmumas sukuriamas vien Betmeno sąskaita, panaudojant jį kaip beviltišką romantiką, po tiek laiko praleisto kovojant su nusikaltimais, trokštantį meilės ir draugijos, ir neturintį tokių namų, kuriuose jo kas nors lauktų. Ir nors tai sudaro pagrindinę siužeto dalį, būtent mažos detalės paverčia šį filmą tokia gera komedija, pavyzdžiui, nuolatiniai pasityčiojimai iš Beilo balso, banalesnė veikėjo istorija ir nepaliaujami gerbėjų skundai dėl piktadarių trūkumo filme „Tamsos riteris“. Tai tokia parodija, kurioje galima pamatyti viską, ką ir norėtumėte pamatyti Betmeno parodijoje, ar tai būtų švelnesnis prisilietimas, kaip kad stiprėjantis intymumas tarp Betmeno ir Džokerio, ar kas nors tokio stačiokiško, kaip kad tyčiojimasis iš tikrojo Robino vardo. Šiame filme yra visko.

5. „Šešėlis“ (2019) – Istorinis epas / „Shadow“

Senieji istoriniai epai išnyko per dieną. Vos tik prasidėjo svarbusis Oskarų sezonas, epai sukurti iki 20-ojo amžiaus laikui bėgant tapo visai nebepotencialiais, net ir su „Gladiatoriaus“ sėkme. Vienas iš žmonių, bandančių įkvėpti žanrui gyvybės tai Džang Imou, kuris beveik 20 metų kuria garsius epus, ir kurio pats naujausias kūrinys „Šešėlis“ yra puikus pavyzdys, kodėl ši subkategorija vis dar vertinga.

Dabar režisierius Zhangas Yimou vadinamas Kinijos kinematografininkų „penktosios kartos“ klasiku. Tarptautinę sėkmę jam pelnė Oskarams nominuoti istorinės tematikos veiksmo filmai „Bevardis“ (Hero, 2002)„Skraidantys durklai“ (House of Flying Daggers, 2004) ir „Auksinės gėlės prakeiksmas“ (Curse of the Golden Flower“, 2006), o filmuose „Karo gėlės“ (The Flowers of War, 2011) ir „Didžioji siena“ (The Great Wall, 2016) pagrindinius vaidmenis jau vaidino garsios Holivudo kino žvaigždės: pirmajame – Christianas Bale‘as, antrajame – Mattas Damonas.

Venecijos kino festivalyje 2018 m. startavęs „Šešėlis“ (kaip ir ankstesni Zhango Yimou filmai „Bevardis“, „Skraidantys durklai“ bei „Auksinės gėlės prakeiksmas“) priklauso specifiniam žanrui, vadinamam „usia“. Usia – tai veiksmo filmai su kovos menų ir fantastikos elementais. Pats terminas „usia“ sudarytas iš žodžių „ušu“ (kovų menas“) ir „siu“ (riteris).

Tokia Kinijos filmų atmaina gimė besibaigiant trečiajam XX a. dešimtmečiui ir sėkmingai populiarinama pastaruosius du dešimtmečius.

Šešėlio“ siužetas vystosi Senovės Kinijoje Trijų Karalysčių epochoje 220-280 m.e. metais aršios priešpriešos tarp trijų atskirų Kinijos valstybių laikotarpiu. Kad apsisaugotų nuo samdomų žudikų nesibaigiančių karų sąlygomis, imperatoriai ir valdininkai susirasdavo sau antrininkus – taip vadinamus “šešėlius”, kurie ilgus metus ištikimai tarnaudavo savo šeimininkams, pastoviai rizikuodami savo gyvybėmis.

Slapta nuo kunigaikštystės Pei imperatoriaus kariuomenės vadas Yu iškvietė dvikovon generolą Janą, užgrobusį ir laikantį apgultyje vieną miestą. Dėl tokios savivalės karvedys Yu patenka valdovo nemalonėn ir netenka visų privilegijų. O ir pati lemtinga dvikova narsuoliui Yu baigiasi liūdnai – jis sunkiai sužeidžiamas ir slapstosi kalnų oloje, brandindamas revanšo planus.

Tačiau apie tai mažai kas žino, nes šalia karvedžio Yu žmonos visi seniai mato… jos vyrą, kuris, kaip netrukus pasirodys, ir yra „šešėlis“.

„Šešėlis“ neabejotinai yra epas, o ypač dėl savo veikėjų. Aktorių pastišas su aiškiais motyvais ir ištikimybe sukuria šiek tiek Šekspyrą primenančią atmosferą. Žinoma, dialogas gal ir ne toks stiprus, bet tai vienas iš nedaugelio modernių filmų, kuriuose visi veikėjai gauna bent po vieną dialogo eilutę ir yra išplėtojami kiek tik galima daugiau. Sutrumpinta „Šešėlio“ trukmė yra labiau prieinama, bet tikrai nesumenkina neabejotinai gerų dramos užmojų ir ambicijų.

4. „Ištraukti peiliai“ (2019) – „Kas tai padarė?“ / „Knives out“

Abejotina ar atsirastų daug žmonių vadinančių filmą „Ištraukti peiliai“ išskirtinai puikiu. Tačiau jis tikriausiai yra svarbiausias pavyzdys kaip galima prikelti išnykusį žanrą. Jame rodoma perspektyva būdinga „Kas tai padarė“ žanro siužetams, bet su viskuo tvarkomasi gan korektiškai.

„Ištraukti peiliai“ itin turtingas vizualiąja prasme, tačiau dažnas kolaborantas Stivas Jedlinas neleidžia, kad jo kinematografija būtų per daug krintanti į akis, ir kad žiūrovai galėtų susitelkti į pačią mįslę ar bendrą įspūdį. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šio jau nebe tokio populiaraus žanro filmas vis tiek yra toks geras, tai kad režisierius Džonsonas yra akivaizdus šio žanro gerbėjas, tačiau neapkrauna jo įvairių nuorodų ar aliuzijų pertekliumi, o detektyvinės mįslės struktūra suregzta taip gerai, kad tikriausiai net pati Agata Kristi nusišypsotų.

„Ištraukti peiliai“ netampa perdėtai sumaniu. Jis leidžia aktorių komandai šėlioti lyg kokios komedijos kariams viso įtempto siužeto metu. Juk būtent dėl to tokie filmai kaip „Clue“ yra tokie mėgstami. Tuo pačiu metu Džonsonas kaip reikiant pasistengia, kad žiūrovai apgaulingai patikėtų, jog nuo pat pradžių žino, kas yra žudikas, taip leisdamas jiems ramiai žiūrėti ir susitelkti į kitus paslaptingus elementus, kurie dažnai pasimeta maišatyje net ir geriausiuose žanro kūriniuose. Filmas taip pat stipriai skiriasi potekstės atžvilgiu. Senesnės kartos „kas tai padarė“ atstovai perduoda lengvą žinutę apie aukštesniosios klasės kovą su savimi, tuo tarpu filmas „Ištraukti peiliai“ kupinas politinių aliuzijų ir puikių komentarų, kurie šį filmą paverčia ne tik linksmu laiko praleidimu, bet ir savo laiko fantastikos kūriniu.

3. „Mažosios moterys“ (2019) – kostiuminė drama / „Little women“

Geros kostiumin dramos tampa vis retesniu reiškiniu kine. Riteriškumo ir šokių laikai varžantis dėl Oskarų baigėsi, tačiau Gretos Gervig tai nesustabdė nuo visiško atsidavimo šiai įkvepiančiai adaptacijai.

„Mažosiose moteryse“ mažame Masačiusetso valstijos miestelyje karo pabaigos laukia su motina bei tarnaite gyvenančios keturios seserys. Visos jau tikros nuotakos. Tik štai jaunikių trūksta. Kaimynystėje tik du “grieko verti” jaunikaičiai – vietinio turtuolio anūkas Louris, kurį sesės traktuoja kaip brolį, ir mokytojas Džonas Brukas, kuris galiausiai tampa Megės vyru.

Pakankamai darniame seserų Marč kvartete autoriai labiau išskiria Džozefina, visų vadinama tiesiog Džo (ją ir vaidina Saoirse Ronan). Filmo istorija pradedama 1968 metais (tada, kaip pamenam, ir pasirodė Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“): tokiu būdu naujojo filmo režisierė sutapatina knygos autore su pačia Džo, nes ji irgi rašytoja, jau filmo pradžioje gaunanti „vertingą“ pasiūlymą iš gerai knygos leidybos reikalus žinančio redaktoriaus pono Dešvudo (Tracy Lettsas): „Jei pagrindinė knygos veikėja yra mergina, ji pabaigoje turi arba ištekėti arba numirti. Praktiškai tai tas pats“. Ir dar: „Karo metu žmonėms reikia pramogos, o ne pamokslų. Moralų dabar niekam nereikia“.

Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais.

Iš visų keturių seserų Marč gal tik vienintelė vyresnėlė Megė (ją vaidina Emma Watson) labiausiai atitinka savo laikmečio standartus – ji ištekėjo iš meilės už Džono (Jamesas Nortonas), augina vaikus, nors pinigų jaunai šeimai visada trūksta. Kitos trys seserys yra, kaip dabar pasakytume, „prie meno“ – Džo vardan literatūros pasiryžusi niekados netekėti; Emė (Florence Pugh) svajoja tapti dailininke ir net nusižiūrėjusi turtingą jaunikį, tačiau Paryžiuje sutikusi vaikystės žaidimų draugą Lorį, pakoreguoja ateities planus; o Betei (Eliza Scanlen) patinka teatras, todėl ji tiesiog nepakeičiama, kai reikia organizuoti spektaklius namuose.

Filmas „Mažosios moterys“ nuo pat pradžios iki pabaigos pilnas detalių. Suknelės, dvarai. Viskas, kas buvo svarbu iki šiol, svarbu ir čia, įskaitant pagalbos centrus ir istorijas apie užgniaužtą meilę, kuriuos galima rasti tokiuose filmuose kaip „Hovardo pabaiga“ ir „Dienos pėdsakais“. Tačiau kas iš tiesų padeda „Mažosioms moterims“ tapti šiuolaikiniu kūriniu, tai filmo nukrypimas nuo senų laikų. Siužetas rutuliojasi greitu tempu, daug gyvybingiau ir energingiau už dar senesnius Alkoto medžiagos atkartojimus. Laiko šuoliai sudaro įdomų kontrastą su Džo gyvenimu, kurios kelionė į pilnavertiškumą ir išsilaisvinimą vaizduojama daug inteligentiškiau, nei senesniuose kūriniuose. Ji yra tikras istorinių dramų gerbėjų simbolis. Pavargusi nuo trūkumų ir apribojimų, bet vis tiek besimėgaujanti garbe ir visame tame slypinčiu grožiu.

2. „Super 8“ (2011) – Nuotykių filmas vaikams

Šiais laikais vaikai filmuose puikiai atvaizduojami, pavyzdžiui filme „Tas“ ar seriale „Keistesni dalykai“, bet retai kada jų įtraukimas atrodo įdomus jaunesnei publikai. Vaikams itin sunku surasti įtraukiančių nuotykių, kurie leistų pamatyti save ekranuose, neįtraukiant blogybių ir netinkamo žodyno. Bet tuomet pasirodo Dž. Dž. Abramsas.

„Super 8“ tai filmas, kuriame pagrindiniai herojai vaikai ir jis sukurtas būtent vaikams. Filmas priverčia žiūrovus spėlioti ar tai atitrūkimo nuo tikrovės kūrinys su vaikais iš esmės atliekančiai detektyvų darbą ir sukelia daugybę netikėtai užklumpančių nuostabos akimirkų. Taip yra dėl mokslinės fantastikos elementų taikomų filme, kurie tarnauja dar ir kaip duoklė prodiuseriui Stivenui Spilbergui. Jie parodo nuostabias mokslinės fantastikos intervencijas, tokias kaip „Ateivis“ ir „Padaužos“.

Negalima sakyti, kad filme yra kas nors nauja. Nežinoma vakarų valstijos bendruomenė, sudėtingas šeimyninis amerikiečių gyvenimas, dažnai be vieno iš tėvų, vaikai, turintys pasirūpinti savimi ir dažnai žinantys daug daugiau apie tai, kas vyksta aplink juos nei suaugusieji, pasaulį gelbstintys moksliukai, pabaisos, kurių gebėjimas sukelti baimę akivaizdus nuo pradžių, tačiau fizinės galimybės atskleidžiamos palaipsniui, trūkumų pilni tėvai, kurie pagaliau pradeda tikėti savo vaikais. Ir visa tai yra iš pirmųjų 10 ar 15 Stiveno Spilbergo darbo metų. Kitaip sakant, visi šie filmą sudarantys „ingredientai“ yra atskiriamieji Spilbergo ženklai, kurie suteikia filmui žavesio, įdomumo ir klasikos. Taip pat filme „Super 8“ išlaikomas ir savitas stilius, ir per daug nepasikliaujama komedija, kuri tikrai nepadarytų geros įtakos kalbant apie ilgaamžiškumą. „Super 8“ sugeba prikelti vaikų sapnus į realybę nepaaukojant to nekaltumo, kuris ir padaro vaikystę tokia ypatinga.

What We Do in the Shadows

1. „KĄ MES VEIKIAME ŠEŠĖLIUOSE“  mokumentika / What We Do in the Shadows

Ko gero, pats ekscentriškiausias festivalio „Kino pavasaris“ filmas 2015-aisiais buvo egzotiška Naujosios Zelandijos kinematografininkų komedija „Ką mes veikiame šešėliuose“ (2014 m., rež. Jemaine‘as Clementas, Taika Waititi).

Seniai nieko nebestebina filmai apie vampyrus ir zombius, kurie jau nebekelia paniško siaubo, bet vis dažniau tampa… romantiškais (žr. „Saulėlydžio“ sagos filmus) ir komiškais personažais. Net režisieriai, anksčiau laikyti autorinio kinematografo atstovais, savo filmų personažais pasirenka vienus arba kitus. O Jimas Jarmuschas „pašlovino“ ir tuos, ir anuos: mums žinomame filme „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013) vampyrų romantinės meilės istorija net pretendavo į filosofinius apibendrinimus, o naujausiame šio režisieriaus filme „Numirėliai nemiršta“ (The Dead Don’t Die, 2019) į daug kartų siaubo filmuose pranašautą zombių apokalipsę žvelgiama pro absurdo komedijos akinius.

Komedijos „Ką mes veikiame šešėliuose“ autoriai, regis, vampyrų tematikoje aptiko naują požiūrį: jie pasiryžo apie vampyrus sukurti… dokumentinį filmą (ne visi žiūrovai įvertina pirmąjį pokštą, užrašytą pradiniame filmo titre: „Naujosios Zelandijos dokumentinio kino taryba pristato“). Ir surado net keturis šios rūšies ilgaamžius, nuomojančius būstą viename Velingtono priemiesčio mieste. Jauniausias jų yra Djakonas (Jonathanas Brugh) – jam tik 183 metai, Viagui (Taika Waititi) 379-eri, o Vladislavas (Jemaine Clement‘as) šiame pasaulyje gyvena jau 862 metus.

Iš kitų filmuose matytų vampyrų ši trijulė gyvena nuolatiniame strese: juos trikdo viskas – ir nuomos kaina (beje, visi jie seniai nemoka jokių mokesčių), ir erzinantys kaimynai, ir internetas. Ir kaip čia nestresuoti, jei, kaip žinia, dienos šviesa vampyrams pragaištinga, o prie įėjimo į naktinius klubus vyksta lankytojų patikra, be to į šias įstaigas neįmanoma patekti ir be patikimų klientų pakvietimo. Visur kitur naktimis durys užrakintos ir šviesa languose nedega. Tai kur gi vargšams vampyrams šviežiu krauju pasimėgauti? Ypač šviežio kraujo stygių jaučia namo rūsyje vegetuojantis pikčiausias ir vyriausias Petyras (Benas Franshamas), kuris net 8 tūkstančius metų nešvenčia gimtadienių). Viltis paragauti vampyrams mieliausio skanėsto nušvinta, kai namuose ima lankytis vaikinas Stiu (Stu Rutherfordas).

Jei kas nors imtų rimtai pasakoti filmo siužetą, susidarytų įspūdis, kad idiotiškesnį reginį sunku įsivaizduoti. Net ir patys vampyrai greičiau primena juodosios komedijos personažus: vienas dievina rokenrolą, kitas neteko savo galių kovoje su kažkokia pabaisa, o trečiasis Velingtone atsidūrė tik todėl, kad buvo siunčiamas paštu (!) ir kažkas supainiojo adresus.

Panašių pokštų filme apstu. Ir visi jie drauge skirti vienam tikslui – išsklaidyti nuo senų laikų tarp žmonių gyvuojančius mitus. Visi jie filme išjuokiami arba parodijuojami, dėl ko filmo žanras švytuoja tarp absurdo komedijos ir farso. Bet, kaip jau buvo pasakyta, filmo autoriai viską bando įvilkti į dokumentinio kino schemą su tiesiai į kamerą atviraujančiais vampyrais (scenos su jų „kalbančiomis galvomis“ filme bene juokingiausios).

Nežinia, ar svarbiausias paslaptis kino kamerai patikėję vampyrai, pajuto palengvėjimą, bet su žiūrovais jie atsisveikina, jau po finalinių titrų siusdami hipnotizuojantį perspėjimą: „Jūs pamiršite šio filmo turinį“.

Bet hipnozė šį kartą tikrai nesuveikia. Tie, kas matė filmą „Ką mes veikiame šešėliuose“, ilgai jo nepamirš. Nepriklausomai nuo to, ar jis labai patiko, ar žiauriai suerzino.

Taip pat skaitykite: 10 filmų, puikiai balansuojančių tarp dramos ir trilerio žanrų

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: