Pranašaujama, kad srautinės transliacijos programos populiarios išliks ilgam, ir patinka tai ar ne, bet jos tikriausiai ir neišnyks. Nuo 2010-ųjų „Netflix“, „Amazon Prime“ ir daugybė kitų konkurentų pradėjo kurti ar platinti filmus, dažnai juos iš karto paleisdami į transliacijos platformas. Kai kurie iš šių „originalių“ kūrinių ribotai rodomi kino teatruose, tačiau galima daryti prielaidą, kad, daigiau ar mažiau, dauguma žiūrovų šiuos filmus žiūri namuose.
„Amazon“, žinoma, buvo ir vis dar yra viena iš pagrindinių šio naujo filmų gamybos ir platinimo modelio dalyvių, ir suprantama, kodėl – juk bendrovė turi pinigų… Taigi, pateikiame jums keletą dėmesio vertų juostų, kurios gali būti laikomos „Amazon Originals“ perliukai.
10. „Road House“ (2024)
Šis „Ultimate Fighting Championship“ įkvėptas filmas „Road House“, kuriame Jake’as Gyllenhaalas vaidina kankinančią praeitį turintį išgertuvininką, skirtas didžiajam ekranui. Filmo scenarijų parašė Anthony Bagarozzi ir Charlesas Mondry (jie bendradarbiavo su originalaus scenarijaus autoriumi Davidu Lee Henry), nufilmuotas Floridos Keys salyne, yra linksmas ir įkyrus sceninių pokalbių ir muštynių siautulys.
Kaip ir šios juostos pirmtakas, Gyllenhaalo vaidinamas Elwoodas Daltonas yra eilinis ir kartais filosofiškas vyras, turintis išskirtinių mišrių kovos menų įgūdžių, kuris pabėga iš kovos, nuėjusios per toli (šiuo atveju iš tikros UFC kovos), į mažesnes ir niūresnes pievas. Susipažįstame su Daltonu, gyvenančiu savo automobilyje skurdžioje pietų Floridoje ir pragyvenančiu iš prizų, laimėtų už mėgėjų kovotojų, tokių kaip Karteris (Post Malone), gąsdinimą iš ringo, vos parodžius jo profesionaliai suformuotą pilvo presą.
Siužetas – narkotikai, korumpuoti policininkai, smūgiai, laivai, Gyllenhaalas be marškinėlių darantis prisitraukimus ir t. t. Į „Road House“ ateinate gerai praleisti laiką ir pasimėgauti kovomis, o šiuo požiūriu šis filmas tai užtikrina, nes jame yra keletas tikrai įspūdingų kaskadinių triukų, visiškai įtikinamai vaidina Gyllenhaalas, o UFC čempionas Conoras McGregoras ekrane debiutuoja kaip įtikinantis aktorius.
Daltonas yra vidutinio svorio kovotojas, kuris išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tragiškas susidūrimas ringe jį traumuoja ir sukelia minčių apie savižudybę. Kad sudurtų galą su galu, jis įsidarbina išgertuvių vedėju „Road house“ bare. Tačiau viskas klostosi ne taip sklandžiai, nes vietinis gangsterių bosas nori perimti nuosavybę ir nuolat siunčia savo parankinius į barą, kad sukeltų problemų. Daltonas su jais visais kovoja padedamas savo bendrininkų.
Baras „Road House“ yra gana nedidelis – tiesą sakant, dalis filmo malonumo kyla iš to, koks mažas ir smulkus yra šis pasaulis, – tačiau kovų scenos vyksta didelėje, drąsioje, tikrovę praplečiančioje drobėje. Didelės, it krokodilų susikibimas kovos, milžiniškos barų kautynės, bei Daltono ir McGregoro įžūlaus samdomo žudiko mirties rungtynės. Tai pirmapradis, žiaurus, absurdiškas ir labai smagus reginys.
Pasirodo, McGregorui natūraliai sekasi vaidinti velniškai įžūlų piktadarį, kuris kartais pavagia šou iš santūresnio Gyllenhaalo. Tačiau veiksmas suvaldomas ir sutelkiamas dėmesys į tai, kas svarbu – sulaužyti kaulai ir kruvinos nosys, sukrėstos galvos smegenys, šlykštus kumščio trenksmas į kaukolę. Jei baiminatės kraujo ar dantų, kurie išmušami kaip fortepijono klavišai, apgalvokite prieš žiūrėdami šį filmą. Valio Limano subalansuotam talentui ir tikroms, žarnyną verčiančioms kovoms. Filmas skirtas geram laiko praleidimui.
9. „7500“ (2019)
Nuo tada, kai rugsėjo 11-oji pakeitė požiūrį į keliones lėktuvais, tapo sunkiau kurti trilerius apie lėktuvus. Panika, kai esi 30 tųkstančių pėdų aukštyje, nebeatrodo tokia puiki pramoginė medžiaga, kai mūsų kolektyvinėje sąmonėje vis dar gyvas dviejų Boeing 767 lėktuvų smūgio į bokštus dvynius vaizdas. Žinoma, Paulo Greengrasso dokumentinė drama „United 93“ iškilmingai nurodė naują žanro kelią, nes istorinis tikrumas ir svarba buvo jo pusėje. Taigi, vokiečių režisieriaus Patricko Vollratho trumpametražis, skrandį veriantis debiutinis filmas „7500“, nors ir su visiškai išgalvotu scenarijumi, pasakoja istoriją iš jaunesniojo antrojo piloto (Josephas Gordonas-Levittas), kurio paprastą užduotį, skrydį iš Berlyno į Paryžių žiauriai sutrikdo islamistų užgrobėjai, perspektyvos.
Pirma filmo pusė yra energingai veiksmingas, sukeliantis šaltą prakaitą ir nerimą. Jis neša savo auditoriją nuo sklandaus pakilimo iki pirmųjų trikdžių požymių iki visiško siaubo su tokiu nervingu efektyvumu, kuriuo galite žavėtis, tačiau nesimėgaudami juo. Vollratho techniškai įmantriam filmui puikiai sekasi… Kai baimė lėktuve susiaurėja iki drebančios dviejų žmonių akistatos tarp piloto ir teroristo pilotų kabinoje, iš kurios ankštos erdvės veiksmas ekrane niekada nepasitraukia, o į plieninę mėlynąją įvykių eigą įsiterpia ir sentimentali išmonė.
Nereikia nė sakyti, kad Vollratho scenarijus nėra lengvas. Praėjus kelioms minutėms po pakilimo, trys musulmonų ekstremistai bando įsiveržti į pilotų kabiną, o jų lyderis Kenanas (Muruthan Muslu) spėja patekti į vidų, kol sėkmingai uždaromos apsauginės durys. Maiklas sunkiai sužeidžiamas, o iš už durų pasigirsta tolesni šiurpūs kovos garsai. Vollrathas, padedamas operatoriaus Sebastiano Thalerio ir montuotojo Hansjörgo Weissbricho, sumaniai išnaudoja uždarų pilotų kabinos erdvinius apribojimus ir akląsias zonas, kad pasiektų didžiausią klaustrofobinį poveikį. Tobiasas iš esmės turi vienas suvaldyti Kenaną, išlaikyti lėktuvo kontrolę ir organizuoti avarinį nusileidimą Hanoveryje, o nuolatiniai grėsmingi smūgiai į duris signalizuoja apie už jo tvyrantį žiaurų chaosą.
Gordonas-Levittas ir Memar puikiai vaidina visas emocines kančias. Gerai sukurtas ir be galo įtraukiantis patirtinis kinas, kuris nenuvils.
8. „The Voyeurs“ (2021)
Prisimenate seksą kine? Ne taip seniai – 9-ajame dešimtmetyje, o gal net ir ankstyvajame 10-ajame dešimtmetyje – kino studijos tikėjo pasakojimo naudingumu ir paprasčiausia pramogine verte žiūrėti į profesionaliai atrodančius žmones, besimylinčius intymiai. Dešimtmečius trunkantis blokbasterių herojų iškilimas vidutinio biudžeto personažų kūrinių suaugusiems, kurie beveik išnyko, sąskaita, atitolino visuomenę nuo brandumo ir libidinio smagumo derinio, dėl kurio erotinis trileris kadaise tapo dominuojančia Holivudo pramonės jėga. Esame išalkę prisilietimų, nors gal tiksliau būtų sakyti, kad esame ištroškę…
Naujasis Michaelo Mohano filmas „The Voyeurs“ mus pasotina ir pagirdo… Jis, pasitelkdamas bjaurų gudrumą ir reikiamą ironijos dozę, sukuria žaismingą „Langas į kiemą“ (angl. Rear Window) versiją, skirtą nuogybių „nutekinimo“ amžiui, kuriame atskleidžiama kunkuliuojanti kūniška Hitchcocko šedevro potekstė.
Čia matomas atviresnis jaudinančiai neetiškų troškimų, kylančių šmirinėjant, išreiškimas nereiškia, kad reikia atsisakyti subtilumo. Mohanas prasmingai niuansuoja scenas, kurios kartais gali atrodyti, kad jomis tiesiog norima įkaitinti mūsų kraują, suvokdamas, kad žmonės atskleidžia savo tikrąjį „aš“ tokiose detalėse kaip pasirenkamos pozos, kūno kalba, tai, kas juos pastūmėja per orgazmo slenkstį. Čia seksas – ne rašytojo priemonė, o realus dalykas, kuriuo dalijasi veikėjai, besielgiantys kaip tikri žmonės. Dar geriau, filmas nesigėdija malonumo. Jis nori, kad mes stebėtume jį savo pačių rizika…
Nepakenkia ir tai, kad koketiškumo pagrindą sukuria jautrus ir gražus Džudis Smitas, vaidinantis Tomą, ir mįslinga, beveik nerealiai patraukli Sydney Sweeney, vaidinanti Pipę. Jos kūno sudėjimas yra labai svarbus filme, apsėstame „žvilgsnio politikos“. Asmeninėmis akimirkomis ji spinduliuoja įtraukiančiu buvimu. Svarbu tai, kad tarp jos ir Smito sklinda „atsipalaidavusi“ chemija, tinkanti jaunai porai, kuri ką tik pradėjo kartu gyventi didžiuliame Monrealio centro lofte.
Taigi, įsikėlę į savo svajonių butą, Pipė ir Tomas pastebi, kad jų langai „žiūri“ tiesiai į priešais esantį butą – jie gali stebėti nepastovius patrauklios poros, gyvenančios kitoje gatvės pusėje, santykius. Tačiau bandydami anonimiškai įsikišti į jų gyvenimą, jie netyčia išjudina įvykių grandinę, kuri prives prie katastrofos.
Mohanas su savo auditorija elgiasi rūpestingai, kruopščiai, dėmesingai, kūrybingai, su aistra, kuri tviska, jo galvoje tiesiog knibžda seksualinės metaforos, kurios perkeliamos į ekraną. Tai gerai pastatyta, linksma ir įtraukianti juosta, tikrai verta dėmesio.
7. „Metalo garsas“ (Sound of Metal, 2019)
Tai amerikietiška drama, kurią režisavo ir kartu su broliu Abrahamu Marderiu parašė Darius Marderis. Tačiau daugiausiai liaupsių sulaukė pagrindinis filmo aktorius Rizas Ahmedas ir garsinė filmo pusė. Be Ahmedo filme dar vaidino Olivia Cooke, Paulas Racis, Lauren Ridloff, o taip pat suvaidinti buvo pakviesta ir didelė dalis kurčiųjų bendruomenės. Amerikos kino institutas įtraukė šį filmą į geriausiųjų dešimtuką.
Filmo siužetas sukasi aplink sunkiojo metalo būgnininką Rubeną, kuris akompanuoja savo dainininkei merginai Lou. Vieną dieną Rubenas supranta, kad jo klausa drastiškai prastėja, o apsilankęs pas gydytoją sužino, jog jau neteko apie 80% savo klausos, o likusi greitu metu irgi pradings. Iš pradžių Rubenas į viską reaguoja ramiai ir toliau planuoja artėjantį pasirodymą, manydamas, kad tiesiog pasidarys operaciją ir viskas bus kaip buvę.
Lou bijodama, kad Rubenas po keturių metų blaivumo nepultų į narkotikų liūną, nuveža jį į tam tikrą įstaigą, kuriai vadovauja Joe. Vyriškis perspėja Joe, jog čia niekas jo nesutvarkys ir klausos negrąžins, nes ši vieta skirta tam, kad padėtų išmokti susigyventi su kurtumu, o ne jį „ištaisytų“.
„Metalo garsas“ tai proga šiek tiek iš arčiau pamatyti kurčiųjų pasaulį ir suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Tą mums padeda padaryti puikiai sukurtas garso takelis, kuriame girdime tokius pačius prislopintus garsus ir lyg tolumoje skambančius pokalbius, kaip ir filmo herojus. Aktorius Ahmedas prieš filmavimą šešis mėnesius mokėsi groti būgnais ir bendrauti amerikietiška gestų kalba. Tai tik įrodo, kad norint pilnai perteikti savo veikėjo emocijas bei išgyvenimus, reikia kaip galima labiau įsijausti į jo gyvenimą. Tada viskas gausis taip natūraliai ir užburiančiai, kaip gavosi Rizui Ahmedui.
6. „Argentina, 1985“ (2022)
Šioje tikrais faktais paremtoje teismo dramoje yra nemažai holivudinių emocijų, tačiau jos suvaldytos su nuostabiu talentu ir nuoširdžiu atsidavimu, o Ričardas Darinas puikiai atlieka pagrindinį vaidmenį: šmaikštus, piktas, rūpestingas, bet idealistiškas. Jis vaidina Julio Strassera, Argentinos vyriausiąjį prokurorą, 1985 m. vadovavusį chuntos teismo procesui – didžiausiam įvykiui nuo Niurnbergo laikų. Šis įvykis buvo toks pat svarbus kaip ir po 11 metų vykęs Pietų Afrikos Respublikos Tiesos ir susitaikymo komisijos posėdis.
Už žmogaus teisių pažeidimus teisiamųjų suole atsidūrė devyni aukščiausio rango kariškiai, o šiame filme parodyta, kaip jie išdidžiai atsisakė pripažinti civilinio teismo autoritetą – tarp jų ir Leopoldo Galtieri, kuris vos prieš ketverius metus vadovavo gėdingai ir katastrofiškai invazijai į Folklando salas. Jo buvimas nėra itin sureikšminamas, tačiau Mitre leidžia ore tvyroti neišsakytam pykčiui: Argentinos kariuomenė buvo pakankamai stipri, kad kankintų moteris ir vaikus, bet nepakankamai stipri, kad užimtų Malvinų salas.
Peteris Lanzani patraukliai ir simpatiškai vaidina Strassero pavaduotoją Luisą Moreno Ocampo, kuris turėjo asmeninių ir šeimyninių ryšių su Argentinos valdančiąja klase, o jo motina, ypač jo motina, buvo giliai konservatyvi ir instinktyviai tikėjo, kad chunta nekalta.
Ar gali Strassera ir Ocampo kaip nors ištirpdyti jos širdį? Tai skamba beveik per daug gerai, kad būtų tiesa (nors akivaizdžiai atitinka tikrovę). Darinas puikiai vaidina Strasserą, nerimtą seną veteraną, kuris šnipinėja savo dukrą, norėdamas sužinoti apie jos meilės gyvenimą, ir galiausiai susipyksta su Ocampo dėl to, kad jis, kaip ir visa valdančioji klasė, beveik visą savo karjerą tylėjo…
Panašu, kad filme buvo šiek tiek pasitelkta laisvė įsivaizduojant protingą jauną teisininkų tyrėjų komandą, kurią Strassera subūrė klajoti po šalį ieškodamas liudininkų, jų buvimas suteikia filmui daug spartos. Tai tiesmukas, raumeningas ir stiprus filmas.
5. „Vieną naktį Majamyje“ (One Night in Miami…2020)
1964 m. vasario 25 d. Majamio paplūdimyje, Floridoje, sunkiasvorio bokso čempionas Sonny Listonas ringe susitiko su Cassiusu Clay’u pirmojoje iš dviejų garsiųjų kovų. Clay‘us iškovojo pergalę, pelnė čempiono titulą ir paskatino vyro, kuris vėliau tapo žinomas kaip Muhammad‘as Ali, karjerą. Reginos King režisūrinis debiutas „Vieną naktį Majamyje“ yra išgalvotas pasakojimas apie tai, kas įvyko prieš ir po tos kovos tą dieną, kai Clay‘us (Eli Goree) ir jo draugai Džimas Braunas (Aldis Hodžas), Samas Kukas (Leslis Odomas jaunesnysis) ir Malkolmas X (Kingslis Ben-Adiras) susirinko „atvėsti“, diskutuoti, ginčytis ir švęsti. Visi šie vyrai yra savotiškos įžymybės, tačiau vienas kitam jie tiesiog draugai ir pažįstami, nebijantys ginčyti vienas kito požiūrio į „juodųjų Amerikos“ dabartį ir ateitį.
Adaptuodamas pjesę, scenarijaus autorius Kemp Powersas savo scenarijų papildo istoriniais faktais ir tiesomis apie kiekvieną savo personažą. Jis įsivaizduoja, ką jie kalbėjo per susitikimą vykusį realybėje, ir rašytojas randa emocinį tikslumą savo dramaturginėje licencijoje. Rezultatas – įtraukianti drama, kuri leidžia mums sėdėti kartu su juodaodžiais vyrais ir klausytis, kaip jie sąžiningai ir laisvai bendrauja tarpusavyje, nes tik be „baltųjų Amerikos“ jie gali visiškai mėgautis laisve. Nesant „mandagios kompanijos“ smalsių akių, šie vyrai nusimeta kaukes ir stačia galva neria į atgaivinantį ir gilų baseiną. „Būti juodaodžiu gali būti labai smagu, kai niekas nežiūri“… Šie vyrai tai žino, ir „Vieną naktį Majamyje“ mums tai parodo.
Tai labai geras filmas, kuriame gausu įsimintinų vaidmenų ir verčiančių susimąstyti dialogų bei argumentų. Režisierės King ir jos aktorių pasiekimai dar įspūdingesni, kai sustoji ir pagalvoji apie šešėlius, kuriuos šie vyrai metė tiek realiame gyvenime, tiek ir kine. Braunas ir Ali buvo didingesni už gyvenimą kaip sporto veikėjai televizijoje ir kaip personažai didžiajame ekrane. Kiekvienas aktorius puikiai atlieka savo vaidmenį, meistriškai susidorodamas su atskiromis akimirkomis ir ansamblio scenomis.
Didžiausias juostos džiaugsmas – sėdėti ir klausytis jų. Jie yra paprasčiausi juodaodžiai vyrai besidžiaugiantys gyvenimu. King režisūra yra neįkyri, tačiau puoselėjanti savo mintį. Galima pajusti saugią erdvę, kurią ji sukūrė savo aktoriams, kad šie galėtų perteikti Powerso scenarijaus meilę ir konfliktus. Retai kada pamatysi filmą apie vieną juodaodžių legendą, susijusią su kitais juodaodžiais, o ką jau kalbėti apie keturis iš jų. Žiūrovui ir veikėjams pateikiamos kai kurios didelės problemos, kurios neišnyko. Daug juoksitės, truputį verksite ir dažnai su meile apie juostą prisiminsite.
4. „Nakties priešingybės“ (The Vast of Night, 2019)
Tai režisieriaus Andrewso Pattersono debiutinis mokslinės fantastikos filmas, kuris 2019 metų „Slamdance“ kino festivalyje laimėjo apdovanojimą už geriausią pasakojimą. Prisidengęs Jameso Montague slapyvardžiu, režisierius, kartu su Craigu W. Sangeriu parašė ir šio filmo scenarijų. Filmo istorija apytiksliai paremta 1965 metų Kecksburgo NSO įvykiu, kai žmonės iš šešių Amerikos valstijų pranešė apie danguje šmėžuojantį ugnies kamuolį, ir Foss Lake ežero dugne rastus du 1960-1970 metų automobilius su žmonių skeletais viduje.
Filmo siužetas vyksta 1950 metais išgalvotame Naujosios Meksikos mieste Cayuga, kuriame vyksta vidurinės mokyklos krepšinio rungtynės. Vienas iš pagrindinių veikėjų, Everetas (Jake‘as Horowitzas), visažinis vietinis didžėjus, varžybų metu transliuoja savo naktinę radijo laidą, tačiau įrašo ir varžybų komentavimą, kad galėtų transliuoti jį kitą dieną.
Jo draugė Fay (sierra McCormick), kita pagrindinė veikėja, yra telefonų stoties operatorė. Vieną dieną, Fay eteryje išgirsta itin keistus garsus, apie kuriuos praneša Everetui. Šis transliuoja Fay įrašytus garsus savo laidoje ir prašo žmonių, žinančių šio garso kilmę su jais susisiekti. Ieškodami informacijos apie galimai antgamtiškų garsų šaltinį, Fay ir Everetas atranda dalykų, kurie sukelia pavojų ne tik jiems, bet ir visam miesteliui.
Režisierius Pattersonas buvo vienintelis filmo rėmėjas. Tai reiškia, kad šį filmą jis ne tik režisavo, parašė jam scenarijų, bet ir už viską sumokėjo iš savo kišenės. Ir nors šio filmo biudžetas buvo ganėtinai mažas – 700 tūkst. dolerių – tačiau režisierius sugebėjo paversti šį kūrinį įtraukiančiu, puikiai savo siužeto laikmetį atspindinčiu mokslinės fantastikos filmu. Taigi, jei pasiilgote gero, tačiau ne per daug ateiviško filmo apie antgamtinius reiškinius, sąmokslo teorijas ir jaunimo santykius, nepraleiskite progos pažiūrėti „Nakties priešingybė“.
3. „Air“ (2023)
Šis 2023 metų filmas parodo kaip du skirtingi pasauliai, sportas ir verslas, kartu gali sukurti kažką tikrai ypatingo. Tai istorija, kuris įkvėps, primins apie atkaklaus ir sunkaus darbo galią, paskatins rizikuoti ir daryti tai, kuo tiki.
„Nike“, o tiksliau „Blue Ribbon Sports“, toks pavadinimas buvo pradžioje, buvo įkurta 1964 metais. Iš pradžių kompanija buvo įsteigta, kaip oficialus japoniškų bėgimo batų platintojas JAV ir per pirmuosius veiklos metus pardavė apie 1 300 batų porų. Pradžia buvo sudėtinga. Neturėdami jokių oficialių pardavimo patalpų, kompanijos steigėjai Billas Bowermanas ir jo auklėtinis Philas Knightas buvo priversti pardavinėti sportinius batelius tiesiog iš automobilių bagažinių.
Nors ir neturėjo oficialios pardavimo vietos, tačiau prekyba sekėsi visai neblogai ir kompanijos įkūrėjai netgi sugebėjo surinkti pakankamai pajamų, kad 1965- taisiais jau nusamdytų savo pirmąjį nuolatinį darbuotoją. Pirmoji „Nike“ mažmeninė prekybos parduotuvė buvo atidaryta 1966-aisiais, Pico bulvare, Santa Monikoje, Kalifornijoje. Pardavimai ir toliau augo, todėl kompanijos savininkai savo veiklą išplėtė į ritinę Amerikos pakrantę, Welleslio miestą, Masačusetse. Toliau kompanija augo ir išplito ne tik Amerikoje, bet ir po visą pasaulį.
Tokia yra „Nike“ istorija, bet šis filmas ne apie tai. „Air“, tai vienos valandos ir 52 minučių juosta apie tai, kaip „Nike“ pasirašė vertingiausią visų laikų sandorį su Michaelu Jordanu. Tuo metu amerikiečių sportininkų širdis buvo užkariavę vokiečių „Adidas“ ir kita amerikietiška įmonė „Converse“. Todėl „Nike“ reikėjo ypatingai pasistengti, kad iškiltų . Šiuo klausimu visi nuopelnai tenka Sonny Vaccaro, kuris tuo metu dirbo „Nike“ sporto skyriuje būtent, kad padėtų krepšinio srityje ir jam kilo idėja pasiūlyti tuo metu kylančiam krepšininkui Michaelui Jordanui sudaryti sutartį su „Nike“, nes matė jo didžiulį potencialą krepšinio aikštelėje. Šiai idėjai prieštaravo visi, kas tik gali, tačiau Sonnio tai nesustabdė. Nors žiūrint visi jau žinome šio filmo pabaigą, laikas tikrai neprailgsta.
Filmo režisierius Benas Afflekas per filmo premjera, kuri vyko Austine, Teksase, South by Southwest Film & TV festivalyje pristatydamas filmą teigė, kad tai svarbiausia naktis jo gyvenime: „Šis vakaras yra pati svarbiausia mano profesinio gyvenimo naktis“, – miniai sakė režisierius. „Tai optimistiškas, viltingas filmas apie žmones. Labai tikiuosi, kad jums jis patiks. Taigi jokio spaudimo, bet viskas priklauso nuo jūsų.“ Ir kol kas skaitant atsiliepimus apie šį filmą, panašu, kad šis kūrinys turi daug šansų tapti Beno Affleko, kaip režisieriaus, geriausiu darbu.
Vienas įspūdingiausių filmo „Air“ aspektų yra dėmesys detalėms, nes filme tobulai atvaizduojamas 80 – ųjų laikotarpis. Dekoracijos, kostiumai, grimas, viskas atrodo nepriekaištingai. Filme, taip pat, skambėjo ir klasikiniai 80-ųjų hitai, tokie kaip Toto „Africa“, New edidtion „Candy Girl“ ir Van Halen „Jump“, todėl žiūrint ne karta norisi linguoti pagal ritmą. Filme galime išvysti puikią aktorių komanda. Pagrindinius veikėjus, tai viena iš „Nike“ įkūrėjų Philą Knighta įkūnija Benas Affleckas, kuris šiuo atvėju yra ne tik aktorius, bet ir filmo režisierius. Vieną svarbiausių žmonių sporto rinkodaros istorijoje Sonny Vaccaro suvaidino Mattas Damonas, kuriam puikiai pavyko perteikti Sonnio aistrą ir ryžtą, ir Michaelo Jordano mamą Deloris – Viola Davis. (Gustė Pocevičiūtė)
2. „Amerikietiška fikcija“ (American Fiction, 2023)
Amerikos kino institutas šį daugybę apdovanojimų gavusį debiutinį režisieriaus Cordo Jeffersono darbą įtraukė į 10 geriausių 2023-ųjų metų filmų sąrašą. O 96-ojoje Oskarų apdovanojimų ceremonijoje jis pelnė penkias nominacijas, įskaitant geriausio filmo ir geriausio aktoriaus pagrindinėje ir antro plano kategorijose. Taip pat filmas turi dvi Auksinio gaublio nominacijas.
Būtų įdomu giliau patyrinėti tokį nedažnai pasitaikantį fenomeną. Juolab kad jis yra ženklus kūrinys politinio korektiškumo koordinatėse.
Remiantis 2001 metais knygų rinkoje pasirodžiusiu Percivalio Everetto romanu „Ištrynimas“ (Erasure), filmas pasakoja apie nusivylusį Los Andželo profesorių Telonijų Elisoną, kuris, pats būdamas juodaodis, rašo neįprastai stereotipinę „juodąją“ knygą kaip satyrą, kad knyga skaitytojus šokiruotų, būtų išleista dideliu tiražu ir sulauktų pagyrų.
Tokio tikrai rizikingo žygio vyras ėmėsi tada, kai redaktorius papriekaištavo, jog ankstesnė Telonijaus knyga buvo „nepakankamai juoda“.
Dabar, kad pasiektų savo tikslą naujos knygos autorius nori surinkti visus stereotipus apie juodaodžius JAV gyventojus (veltėdžiai tėvai, seksualinė prievarta, plėšimai, gaujų smurtas, narkotikai ir pan.). Kadangi dauguma tokių stereotipų dabartiniame politinio korektiškumo pasaulyje yra akivaizdžiai rasistiniai, autorius knygą išleidžia anonimiškai. Ir ką jūs sau galvojat? – knyga akimirksniu tampa tikra sensacija, o ją į platų pasaulį paleidusiam rašytojui tenka susidurti su absoliučiai neplanuotomis pasekmėmis.
Rašytojui pasiūlomas 750 tūkstančių dolerių avansas, o agentas Artūras bando įtikinti autorių pasivadinti buvusio nuteistojo pavarde. Šia pavarde vienas kino prodiuseris Elisonui siūlo kontraktą knygos ekranizacijai. Bet reaguodamas į visas šias iniciatyvas užpykęs vyras bando sabotuoti sandorį ir reikalauja knygą pavadinti labai lakoniškai ir aiškiai – „Fuck“.
Seniai žinoma, kad bet kokiame versle nieko gero nepasieksi be reklamos ir viešinamų skandalų. Ne paslaptis ir tai, kad jie dažniausiai tiesiog sugalvojami. Na, o svajojantys išgarsėti rašytojai, be abejo, žino svarbiausią taisyklę – „reikia duoti rinkai tai, ko ji nori“.
Filmas vykusiai išnaudoja vadinamojo blaxploitation (juodaodžių problemas nagrinėjančio) kino specifiką.
O finale „Amerikietiškos fikcijos“ autoriai pateikia ne vieną, bet kelias atomazgas. (Gediminas Jankauskas)
1. „Saltburnas“ (Saltburn, 2023)
Režisierės Emerald Fennell režisūrinis debiutas „Perspektyvi mergina“ (Promising Young Woman, 2020 m.), savalaikis kūrinys su tiesmuka feministine žinute, susilaukė palankaus žiūrovų bei kino kritikų vertinimo, laimėjo Oskarą už geriausią scenarijų ir dar labiau įtvirtino perspektyvios aktorės Carey Mulligan pozicijas Holivude.
Antrasis režisierės darbas „Saltburnas“ šiuo požiūriu nėra toks aiškiai apibrėžiamas. Dauguma kritikų pastebėjo, kad šis filmas blaškosi tarp žanrų – erotinio trilerio, satyros su juodosios komedijos elementais ir homoerotinės meilės istorijos „Talentingojo pono Riplio“ stiliumi. Vieniems filmo vertintojams tai atrodė kaip sąmoningas noras trinti ribas, kiti, nevyniodami žodžių į vatą, kirto iš peties: neva „migloti buvo patys ketinimai, jeigu jų iš viso būta“.
Tiesos, kaip dažniausiai būna, reikėtų ieškoti kažkur per vidurį tarp šių abiejų kraštutinumų.
Pagrindinis „Saltburno“ herojus yra pavyzdingas moksliukas Oliveris Kvikas (jį suvaidino škotų aktorius Barry Keoghanas, kurį įsidėmėjome filmuose „Šventojo elnio nužudymas“ ir „Salos vaiduokliai“).
Vaikinas iš Liverpulio atvyksta mokytis į Oksfordą ir čia, kaip ir dauguma socialinių nevykėlių, pasmerktas vienatvei. Naujokui, kaip ir daugumai čia studijuojančių merginų bei vaikinų, patinka tikra šios mokslo šventovės pažiba – charizmatiškasis lordo sūnus Feliksas Katonas (jį suvaidino neseniau „Prisciloje“ į Elvį Presley persikūnijęs Jacobas Elordi).
Auksiniam jaunimui nepriklausančiam Oliveriui žavėtis Feliksu tenka slapčia. Bet būtent Oliveris sugeba pelnyti šio turtingo Apolono palankumą, susilaukia universiteto žvaigždės palankumo ir tampa jo favoritu Oliu. Sužinojęs savo naujojo draugo istoriją, Feliksas pasibaigus egzaminams pakviečia Olį į savo šeimos dvarą Saltburną drauge su savo ekscentriškos šeimynėlės nariais čia praleisti vasaros atostogas. Kad tai bus svaigių malonumų metas filmo autoriai pabrėžia visokiausiais būdais. Vienoje scenoje tai daroma itin tiesmukai – kai nuo balkono pusnuogis Oliveris žvelgia į dvaro kiemą, panašų į Hieronymuso Boscho „Žemiškų malonumų sodą“.
Didingas ir gražus dvaras Saltburnas iš tikrųjų bus palaimingo tingumo ir ištvirkimo šalis, trykštanti įvairiomis kūniškomis pramogomis – lauko tenisu, šampanu ir įvairiomis seksualinėmis atrakcijomis su dekadentiškais ištvirkavimo elementais.
Filmo autoriai nesistengia, kaip ankstesniais laikais, romantizuoti aristokratijos anachronistinės prabangos ir papročių. Tie laikai jau seniai praėjo arba išliko tik tradicines vertybes vis dar retsykiais primenančiose dramose arba serialuose, tokiuose, kaip „Dauntono abatija“. Dauguma aristokratijai iš inercijos vis dar priklausantys „Saltburno“ personažai – šmaikščios ponios su prašmatniu akcentu, ekstravagantiškos viešnios, elegantiškas, bet subtiliai ekscentriškas senasis lordas ar dėl savo tariamos didybės pasipūtęs tarnas – atrodo greičiau kaip komiškos operetės personažai.
Iš viso šito daug kartų matyto „inventoriaus“ galima buvo sudėlioti ką nors tikrai originalaus (juk tikrai pavyko graikui Yorgosui Lanthimosui iš „Frankenšteino“ motyvų sudėlioti savitą, tegu ir daug ginčų sukėlusią dėlionę filme „Prasti reikalai“).
Tačiau blaškydamiesi tarp stilių ir žanrų, cituodami hičkokiškus („Vertigo“) spiralės ir labirintų motyvus, bandydami supinti visas įmanomas siužeto situacijas, nevengiantys kraštutinumų (reklaminio blizgesio ir elegantiško santūrumo) filmo autoriai nepasiekia nieko daugiau, negu tai, ką neseniai matėme išgirtame Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampyje“. (Gediminas Jankauskas)
