Šiuolaikinėje filmus transliuojančioje rinkoje per trumpą laiką savo stabilią nišą rado ir joje įsitvirtino Apple TV programa, leidžianti žiūrėti filmus iPhone, iPad, iPod Touch, Vision Pro ir Apple TV įrenginiuose. Programa startavo Jungtinėse Valstijose 2016 m. gruodį, o kitose šalyse tapo prieinama nuo 2017 m. pabaigos. Programa tapo pasiekiama PlayStation 4 ir PlayStation 5 2020 m. lapkričio mėnesį.
„Apple TV+“ yra viena jauniausių iš pagrindinių srautinio perdavimo paslaugų, tačiau tai nesutrukdė jos savininkams išleisti daug pinigų naujiems filmams ir serialams, išleisti daug aukštos kokybės kūrinių ir nepadaryti daug klaidų. Be didelio licencijuotų filmų fondo iš kitų platintojų, „Apple TV+“ programos kertinis akmuo yra kokybė, o ne kiekybė. Tuo galima įsitikinti net ir panagrinėjus šį 10 originalių kompanijos Apple TV kino filmų rinkinį.
10. „Tetris” (2023)
2023 m. pasirodė ilgai lauktas Apple TV+ ir režisieriaus Jon S. Baird filmas „Tetris”, pasakojantis vieno iš populiariausių vaizdo žaidimų pasaulyje atsiradimo istoriją ir sunkumus, kuriuos teko patirti norint pristatyti jį platesnei auditorijai iš už geležinės uždangos. Tai biografinė istorija apie stiprybę, ryžtą ir begalinį tikėjimą tuo, ką darai, kurios pagrindinis fokusas – autorinės žaidimo teisės ir išleidimas į pasaulines rinkas.
Loginis žaidimas, pavadinimu „Tetris“, Amerikos rinką pirmą kartą pasiekė 1989 m., kai buvo išleistas kartu su naująją Nintendo Game Boy delnine žaidimų konsole, todėl visada ir buvo glaudžiai susijęs su šia kompanija. Visgi, tik nedaugelis žino tikrąją šio visame pasaulyje populiaraus žaidimo istoriją.
Pirmiausia, „Tetris“ atsirado Maskvoje, tuo metu dar buvusioje Sovietų Sąjungoje, 1985 m. Jo kūrėjas, kompiuterinių sistemų inžinierius Aleksejus Pajitnovas, tuo metu kaip tik dirbo Dorodnitsyno skaičiavimo centre, dabartinėje – Rusijos mokslų akademijoje. Sukurti krintančių figūrų, visada sudarytų iš keturių kvadratėlių, dar vadinamų tetronimoes, žaidimą, jį įkvėpė jo pomėgis puzlėms ir stiprus susižavėjimas estetinėmis ir matematinėmis geometrinių formų išdėstymo galimybėmis.
Pajitnovo sukurtas žaidimas, nors itin paprastas, bet intriguojantis, labai greitai paplito tarp jo kolegų ir draugų, ir taip patraukė aplinkinių, dirbančių žaidimų industrijoje, akį. Čia ir prasideda beveik dviejų valandų trukmės pasakojimas, kaip žaidimų kūrėjas, vardu Hankas Rogersas, tiesiog užburtas šio hipnotizuojančio naujo žaidimo, rizikuoja viskuo, norėdamas jį išleisti, t.y. gauti tarptautines licencijavimo teises, už Sovietų Sąjungos ribų. Jam ne tik tenka ieškoti partnerių, lenktyniauti su viena iš didžiausių to meto vaizdo žaidimų licencijavimo ir leidimo kompanijų, bet ir pačiam vykti į Maskvą ir vykdyti derybas su vietiniais biurokratais ir KGB.
Režisierius Jonas S. Bairdas, kartu su likusia komanda ir aktoriais (viena jų – lietuvė – Ieva Andrejevaitė, atlikusi Alexey žmonos Ninos vaidmenį), puikiai atkūrė to meto, 1980-ųjų, estetiką ir dar labiau ją pagilino muzikiniu takeliu, kur kai kurios itin populiarios to meto amerikiečių dainos suskambo rusų kalba. Įtemptas siužetas ir tam tikrose vietose panaudoti vizualiniai efektai bei juokeliai prikaustė prie ekranų ir neleido atsikvėpti iki pat filmo galo. Svarbiausia, kad „Tetris“ ne tik pasakoja pačio žaidimo atsiradimo ir išleidimo istoriją, tačiau kartu ir primena apie Šaltojo karo periodu tvyrojusią įtampą tarp Rytų ir Vakarų, kuri iš esmės ir buvo tai, kas pirmiausia paskatino lenktyniauti dėl žaidimo teisių, ir Sovietų Sąjungos griūtį. Juosta itin gerai perteikė to laikotarpio esmę, kai vaizdo žaidimai buvo dar tik pradėję kilti į populiarumo viršūnes, ir kur kiekvienas svajojo vienaip ar kitaip pakeisti pasaulį. (J.D.K)
9. „MAKBETO TRAGEDIJA“ (The Tragedy of Macbeth, 2021 m.)
Britų teatriniame pasaulyje Viljamo Šekspyro „Makbetas“ turi nelaimes nešančios pjesės reputaciją, todėl aktoriai vengia viešai tarti jos pavadinimą ir dažniausiai sako „ta škotiška pjesė“.
Britai tiki, kad „užkeikta“ pjesė keršija jos ramybės drumstėjams. Nesunku susirasti begalę tai neva patvirtinančių pavyzdžių. Daugelis jų, tikriausiai, tėra teatrinės legendos, o tragiški atsitikimai po premjerų, ko gero, tėra paprasčiausi sutapimai. Tačiau mistinė aureolė bent jau teatro pasaulyje šią pjesę lydi nuo pirmosios premjeros, suvaidintos dar 1606-aisiais metais karaliui Jokūbui I.
Galima rimtai nevertinti šią pjesę neva lydinčio prakeiksmo, tačiau nemažas būrys Šekspyro kūrybos tyrinėtojų „Makbetą“ vadina ne mažiau genialiu veikalu, nei chrestomatinis „Hamletas“.
Kinematografininkai nėra tokie prietaringi. Jie gana dažnai ekranizuoja „Makbetą“ ir suteikia jam labai įvairius, kartais labai egzotiškus pavidalus.
Pastarąją tendenciją pasirinko ir režisierius Joelis Coenas, „Makbeto tragediją“ sukūręs (pirmą kartą!) be pastovaus bendradarbio brolio Ethano.
Neįprasta šioje adaptacijoje jau tai, kad škotų lordą Makbetą suvaidino juodaodis aktorius Denzelis Washingtonas.
Sudėtingo siužeto užuomazgoje nugalėję norvegus ir airius du škotų generolai Makbetas ir Bankas (akt. Bertie Carvelas) krauju aplaistytame kovų lauke sutinka raganas, kurios abiem išpranašauja jų ateitį – Makbetui žada tano titulą, o vėliau ir karūną, Bankui gi pareiškiama, kad jis pats nebus valdovas, tačiau kai kurie jo palikuonys taps karaliais.
Pirmoji Makbetui pasakyta pranašystė išsipildo nedelsiant – garbingas titulas jam suteikiamas už karinius nuopelnus. Vadinasi, raganos nemelavo, todėl logiška laukti ir antrosios pranašystės išsipildymo.
O gal neverta laukti ir galima pagreitinti įvykių eigą – pavyzdžiui, nužudyti Škotijos karalių Dunkaną (akt. Brendanas Gleesonas) ir užimti jo sostą. Pats Makbetas vargu ar būtų išdrįsęs tai padaryti, bet iniciatyvos imasi jo valdinga žmona (akt. Frances McDormand).
Iš Coenų anksčiau laukdavome įvairių stereotipų laužymo ir fantazijos šėlsmo, ir broliukai šito gero pateikdavo su kaupu. Bet šį kartą režisierius pasirinko pabrėžtinai teatrališką stilistiką.
Kažkodėl galvoju, kad žiūrovai Panevėžio dramos teatre savo metu (septinto dešimtmečio pradžioje) matę Juozo Miltinio režisuotą „Makbetą“ su nuostabiuoju Stasiu Petronaičiu pagrindiniame vaidmenyje pastebėtų stulbinantį panašumą: ir legendinis spektaklis, ir modernios kino klasikos kūriniu tapsiantis filmas išnaudoja panašius estetinius principus – vizualinį minimalizmą, maksimaliai išnaudojant dekoracijų neužgriozdintą sceną, pabrėžtinai teatrališką vaidybą, sumaniai išnaudojamą ekspresionistinį apšvietimą ir nerimą „tirštinančią“ muziką (filme skelbia nuolatinio Coenų bendradarbio Carterio Burwello kompozicijos“. Savo metu imdamasis „Makbeto“ J. Miltinis, akcentuodamas prieštaringą žmogaus prigimtį bei maksimalistinius reikalavimus teatrui, sakė: „ Teatras, pasirinkęs statyti šią tragediją, ne tik turi turėti didelių aktorių, bet ir pajėgti meniškai sukurti visą spektaklį, kad neliktų suniekintas didžiausias moderniosios kultūros dramos kūrinys.“
Coeno „Makbetui“ šie mūsų teatro klasiko žodžiai tinka idealiai. (G.J.)
8. „GREYHOUND. MŪŠIS DĖL ATLANTO“ (Greyhound, 2020 m.)
Kuo toliau nuo mūsų tolsta Antrojo pasaulinio karo įvykiai, tuo dažniau, regis, kinematografininkai mums juos primena.
Ką tik „Kino pavasaryje“ matytas dviem Oskarais apdovanotas režisieriaus Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“ leido pasinerti į, anot Hannos Arendt, „blogio banalumo“ atmosferą, tokią pat morališkai slegiančią, kaip ir beveik fizikai jaučiamą neišvengiamos mirties siaubą, kokį patyrėme žiūrėdami amerikiečio Terrence’o Malicko „Paslėptą gyvenimą“ (2019 m.) ar vengro Laszlo Nemeso „Sauliaus sūnų“ (2015 m.).
Kasmet dabar pasirodo ir vaidybiniai filmai, skirti kokiai nors Antrojo pasaulinio karo operacijai – jungtinių sąjungininkų karinių pajėgų išvadavimui iš hitlerinės Vokietijos armijos apsupties Belgijoje (Joe Wrighto „Tamsiausia valanda“ ir Christopherio Nolano „Diunkerkas“) ar prieš sąjungininkų išsilaipinimą Sicilijoje sugalvota nacių apgaulės istoriją, kaip jauką pasinaudojus… neva slapto agento lavonu su sufabrikuotais kariniais planais (Operacija „Mėsos faršas“, 2022 m. rež. Johnas Maddenas).
Dar vieną beveik anekdotinę karinę istoriją šiemet ne tik savo ištikimiausiems fanams pateikė režisierius Guy Ritchie, „Nedžentelmeniško karo ministerijoje“ (2024 m.) savaip papasakojęs operaciją, kurią 1942 metais pats Vinstonas Čerčilis specialiam būriui įsakęs atlikti beprotiškos drąsos ir įžūlumo reikalaujančią misiją priešo užnugaryje – sunaikinti strategiškai svarbų nacių karinį laivą.
Nuožmius jūrų mūšius primena ir režisieriaus Aarono Schneiderio karinė drama „Greyhound. Mūšis dėl Atlanto“ (Greyhound, 2020 m.). Čia praėjus keliems mėnesiams po to, kai JAV prisijungė prie aktyvių Antrojo pasaulinio karo veiksmų, nepatyręs JAV karinio jūrų laivyno komandoras gauna misiją palydėti sąjungininkų konvojų į Liverpulį, tačiau šiam kelią pastoja vokiečių povandeniniai laivai.
Didžiausias konvojaus pavojus tada tykojo vadinamoje „juodojoje duobėje“ – tame maršruto ruože, kuris buvo labai nutolęs tiek nuo amerikiečių, tiek nuo britų karinių oro uostų, todėl šioje Atlanto atkarpoje laivai nebuvo dengiami iš oro.
Atsitiko ši istorija 1942 metais Šiaurės Atlante. Vadovavo šiai itin svarbiai misijai, nepaisant jo stažo ir didelio karinio išsilavinimo, anksčiau panašios patirties neturėjęs karinio laivo „Greyhound“ kapitonas Krauzė.
Scenarijų pagal 1955 metais išleistą C. S. Foresterio romaną „Gerasis ganytojas“ (The Good Shepherd) filmui parašė Tomas Hanksas, jis, aišku, ir pagrindinį vaidmenį suvaidino.
Specialistai pastebėjo, kad scenarijų gana tiksliai laikosi romane papasakotos istorijos, bet kai kurių neišvengiamų tokiais atvejais skirtumų esama. Esminiai skirtumai du. Tikrasis kapitono Krauzės vardas buvo Džordžas (filme jis vadinamas Ernestu). Knygoje akcentuojama, kad jis buvo išsiskyręs su žmona Evelyn, nes ši buvusi jam neištikima (kapitonas sakėsi dėl to labiausiai kaltas pats, nes tarnybai teikė daugiau dėmesio nei šeimai). Filme to nėra.
Filme yra sugalvota scena, kurioje povandeninis laivas naudoja Greyhound siuntimo dažnį, kad per laivo garsiakalbius transliuotų pašaipius pranešimus apie priešininkus.
Išgalvotas yra ir lenkų Grom klasės minininkas ORP Viktor, kurio tikrasis prototipas lenkų minininkas ORP Błyskawica, dabar saugomas laivų muziejuje Gdynėje. (G.J.)
7. „ANT UOLŲ“ (On the Rocks, 2020 m.)
Kiekvienam žmogui kada nors ateina toks metas, kai jis pradeda jaustis beprotiškai vienišas ir viskuo nusivylęs. Tada labiausiai norisi tik vieno – kad kas nors tave surastų.
Tokią genialiai paprastą siužetinę schemą 2003-aisiais panaudojo jauna JAV režisierė Sofia Coppola savo antrajam vaidybiniam filmui „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation). Čia prabangiame Tokijo viešbutyje atsitiktinai susitiko į Japonijos sostinę filmuotis viskio reklaminiame klipe atvykęs Holivudo veteranas Bobas Harisas (Billas Murray’us) ir vyrą fotografą į komandiruotę atlydėjusi jauna moteris Šarlotė (Scarlett Johansson). Abu amerikiečius kankina nemiga ir problemos su jiems visai nesuprantama japonų kalba. Todėl abi “giminingos sielos” nusprendė kovoti su nuoboduliu kartu ir išvyko keliauti po nepažįstamą megapolį, kuriame beveik niekas nekalba angliškai.
Žiūrovams bei kritikams patiko ir pati jautri kamerinė istorija, ir gerai sustyguotas pagrindinis duetas, ir puikiai atkurta atmosfera, ir jaudinantis muzikinis takelis, o ir akademikai filmą įvertino Oskaru už geriausią originalų scenarijų.
Po septyniolikos metų režisierė ryžosi pakartoti šią sėkmę ir sukūrė dramatišką komediją „Ant uolų“ taip pat su Billu Murray’umi pagrindiniame vaidmenyje. Tik šį kartą jis vaidina rašytojos Loros (Rashida Jones) tėvą Feliksą, į kurį Lora kreipiasi pagalbos, mat pradeda įtarinėti, kad amžinai darbuose prapuolęs vyras Dinas (akt. Marlonas Wayansas) galimai jai neištikimas.
O tėvas (kaip leidžia suprasti filmo autoriai, pats jaunystėje buvo panašių pokštų prikrėtęs) pasiūlo dukrai netikėlį vyrelį pasekti. Ir mielai Lorą konsultuoja lyčių konfliktų temomis.
Kaip ir „Pasiklydę vertime“, „Ant uolų“ – dar vienas nuoširdus ir emocingas pasakojimas, įrodantis, kad kurti kamerinį kiną nuo pat pirmojo jos debiutinio filmo „Jaunosios savižudės“ (The Virgin Suicides, 1999) režisierei sekasi geriau, nei kostiumines melodramas, stipriai suveržtas į griežtus stereotipų korsetus.
„Ant uolų“, kaip, beje, ir „Pasiklydę vertime“, atvirkščiai, alsuoja laisvai ir nevaržomai, imponuoja gyvais dialogais, tragikomiškomis intonacijomis ir išvengiančiomis tokiais atvejais dažnai pasitaikančios didaktikos.
O jeigu kas nirs negali apsieiti be moralės ar pamokymų, juos filme kompensuoja paprasta gyvenimiška išmintis – jei norite išvengti abipusių konfliktų, REIKIA DAŽNIAU KALBĖTIS IR, KIEK ĮMANOMA, NEMELUOTI! (G.J.)
6. „GULBĖS GIESMĖ“ (Swan Song, 2021 m.)
Tai pirmas pilnametražis Benjamino Cleary filmas. Ankstesnysis šio režisieriaus 12 minučių trukmės filmas „Mikčius“ (Stutterer, 2015) buvo apdovanotas Oskaru trumpametražių kūrinių kategorijoje.
O „Gulbės giesmė“ – pilnametražė fantastinė romantinė drama, bet, be abejonės, priklauso mažabiudžetinių kūrinių kategorijai. Ekrane regime netolimos ateities atributus – automobilius be vairuotojų, robotų aptarnaujamus traukinius, virtualius kompiuterinius ekranus, linzes su mikrokameromis, realybe tapusį žmonių klonavimą, išsaugojant buvusio kūno savininko prisiminimus ir pan., – tai ne technologinius stebuklus pristatantis filmas.
„Gulbės giesmė“ – istorija apie talentingą dizainerį Kameroną, kurio sveikata kasdien blogėja dėl nepagydomos ligos. Kol kas jam dar sekasi slėpti silpnumo priepuolius nuo žmonos ir sūnelio, bet akivaizdu, kad ilgai taip trukti negali.
Todėl vyras svarsto galimybę pasinaudoti galingos medicininės korporacijos paslaugomis ir atlikti klonavimo procedūrą, po kurios pats Kameronas pasiliks ligoninėje, o visiškai sveikas jo antrininkas užims jo vietą namuose. Svarbi sutarties sąlyga – niekas apie tai neturi žinoti. Apsigalvoti galima dar tada, kai klonas pradės savarankiškai mąstyti, bet kai jis įžengs į namus, nieko pakeisti jau nebebus galima.
Šis siužeto posūkis labai primena tą Steveno Spielbergo fantastinio filmo „Dirbtinis intelektas“ (Artificial Intelligence, 2001 m.) vietą, kurioje kibernetinį berniuką įsivaikinantys jauni tėvai turi pasirašyti, kad aplinkybėms pasikeitus, vaiką iš šeimos jokiu būdu nebus galima eliminuoti.
Panašią siužetinę situaciją naudojantys abu filmai maksimaliai išnaudoja emocinį tokios schemos potencialą.
Kitas stiprus „Gulbės giesmės“ dėmuo – puikus aktorių kastingas. Pagrindinį vaidmenį – Kameroną ir jo kloną Džeką – suvaidino juodaodis aktorius Mahershala Ali, du kartus pamečiui apdovanotas Oskarais už „Mėnulio šviesą“ (2016 m.) ir „Žaliąją knygą“ (2017 m.).
Kamerono žmoną vaidinančiai Naomie Harris suteikiama puiki proga savo personažės charakterį atskleisti flashback‘uose (praeities epizoduose). Nedideliame, bet ryškiame vaidmenyje suspindi retai matoma Glenn Close, vaidinanti gydytoją.
O itin atidūs žiūrovai turėtų pastebėti skoningai panaudotą citatą iš Ridley Scotto „Bėgančio skustuvo ašmenimis“. (G.J.)
5. „ČA ČA RITMU“ (Cha Cha Real Smooth, 2022 m.)
Pirmasis režisieriaus Cooperio Raiffo filmas „Shithouse“ (galima versti kaip „Klozetas“) 2020 kino festivalyje SXSW (South by Southwest) buvo apdovanotas Didžiuoju žiūri prizu, o pats debiutantas buvo lyginamas su dabar jau garsiu Richardu Lanklateriu.
Panašūs debiutai nelieka nepastebėti, ir netrukus Cooperis Raiffas susilaukė pasiūlymo sukurti dar ką nors panašaus ir kuklų, bet pakankamą biudžetą. Rezultatas pasiteisino su kaupu – Sandenso Nepriklausomo kino festivalyje žavi komiška drama „Ča ča ritmu“ buvo apdovanota dviem prizais, pelnė Didįjį žiūri prizą ir žiūrovų simpatijų apdovanojimą.
Ilgai nesukdamas galvos dėl scenarijaus originalumo dvidešimt trejų metų režisierius vėl pasinėrė į tą aplinką, kurią gerai pažįsta – studentiško miestelio atmosferą. Kad būtų paprasčiau, kaip ir pirmajame filme, taip ir dabar pats Cooperis Raiffas suvaidino pagrindinį vaidmenį. Šį kartą jis yra absolventas Endriu, kuris dar neapsisprendė, ką darys pabaigęs universitetą. Kai jis pabaigtuvių vakarėlyje pasako savo merginai, kad nori lydėti ją į Barseloną, kur Maja ketina tęsti mokslus, mergina nepritaria šiai iniciatyvai.
Taip vaikinas atsiduria tėvų namuose Naujajame Džersyje – be savo stabilios vietos (miega ant čiužinio jaunesnio brolio kambaryje), ypatingų planų neturi, laikinai dirba greito maitinimo įmonėje.
Nauja linkme vaikino gyvenimas staigiai pasisuka tą dieną, kai Endriu su Deividu išsiruošia į bar micvos (*) šventę. Endriu tai puiki proga ir pačiam pašėlti, ir rimtus svečius kaip reikiant išjudinti. Čia užsimezgė ir keistokas meilės romanas su gerokai vyresne ir, kaip pikti liežuviai kalba, daug patyrusia moterimi Domino (akt Dakota Johnson), auginančia autistę dukrą Lolą (akt. Vanessa Burghardt) ir planuojančia rimtai „pakabinti“ amžinai komandiruotėse prapuolusį advokatą Džozefą (akt. Raúlis Castillo).
Kai Domino horizonte pasirodė Endriu, daug kas radikaliai keičiasi abiejų gyvenimuose.
Kai kam „Ča ča ritmu“ primins neseniai matytą dramą „Kurčiųjų vaikas“ (CODA, 2021 m., rež. Sian Heder, plačiau apie šį filmą – https://kaunozinios.lt/svarbu/22-kino-juostos-xxi-a-pelniusios-oskaro-apdovanojima_134287.html ).
Abu filmai atlieka tą patį kilnų darbą – neįkyriai duoda žiūrovams svarbias tolerancijos pamokas. Tik „Kurčiųjų vaikas“ labiau stengiasi sugraudinti ir tam tikslui net pasitelkia holivudinį finalą. O tuo tarpu „Ča ča ritmu“ nuo panašaus pavojaus gelbėja lengva saviironija. (G.J.)
P.S. Kokybę, o ne kiekybę labiausiai vertinantys Apple TV+ vadovai už šį filmą sumokėjo penkiolikos milijonų ir šį sandorį vadina savo puikiausia investicija.
* Bar micva (hebr. בר מצוה Bar Mitzvah) – žydų iniciacijos ritualas, kai pagal žydų judėjų įstatymus visi žydų berniukai, sulaukę brandos amžiaus (13 metų), tampa atsakingi už savo veiksmus. Nuo 13 metų žydų berniukas tampa bar micva (hebr. בר מצוה ‘įsakymų sūnus’), žinantis visus 10 Dievo įsakymų. O iki 13 metų visi žydų berniukai būna atleisti nuo atsakomybės, bet turi klausyti tėvų, laikytis žydų įstatymų bei tradicijų“.
4. „LEGENDA APIE VILKUS“ (Wolfwalkers, 2020)
Tai animuotas fantastinis nuotykių filmas, kurį režisavo Tomas Moore‘as ir Rosas Stewartas. Šis filmas yra trečioji ir paskutinė Moore‘o „Airiškos tautosakos trilogijos“ dalis. Pirmoji „Kelso abatijos paslaptis“ buvo išleista 2009 metais, o antroji „Jūros giesmė“ – 2014.
„Legenda apie vilkus“ – kerinti animacinė pasaka, kuri žiūrovus nukelia į mistinį XVII a. Airijos pasaulį. Ji pasakoja apie Robyn Goodfellowe, jauną medžioklės mokinę, kuri kartu su tėvu persikelia į Airiją tam, kad šis atsikratytų vilkų. Tačiau Robyn gyvenimas pasikeičia visiems laikams, kai ji susidraugauja su Mebh, laisvamaniška mergina iš paslaptingos genties, apie kurią sklando gandai, kad miegodami jie virsta vilkais. Gilindamasi į užburtą vilkų genties pasaulį, Robyn atranda magišką ryšį, kurio niekada nesitikėjo, ir susiduria su gilia dilema tarp tėvo primestų pareigų ir naujai atrasto ryšio su laukine ir stebuklinga žeme.
Šis vizualiai stulbinantis filmas sukurtas išskirtiniu meniniu stiliumi, kuriame tradicinė animacija derinama su sodriomis, gyvybingomis spalvomis, kad būtų sukurta ryški ir įtraukianti patirtis. „Legenda apie vilkus“ – ne tik puota akims, bet ir širdį šildanti istorija apie draugystę, laisvę ir gamtinio pasaulio pažinimą. Aplinkosaugos ir pagarbos laukinei gamtai temos paverčia šį filmą aktualiu ir edukaciniu pasirinkimu bet kokio amžiaus žiūrovams, o jo pasakojimą gali įvertinti ir vaikai, ir suaugusieji. Filmas kupinas nuotykių ir magijos, bei skatina žiūrovus susimąstyti apie žmonijos santykį su gamta ir vienas kitu, todėl jis puikiai tinka šeimos kino vakarui.
3. „NAPOLEONAS“ (Napoleon, 2023)
Jei mokykloje per istorijos pamokas, kai mokytoja kalbėjo apie Prancūzijos revoliuciją ir tai, kas ėjo po to, jos žodžius praleidote pro ausis – plepėjote su suolo kaimynu apie vakar vykusias krepšinio rungtynes, piešėte į sąsiuvinio paraštes, kramtėte tušinuko antgalį tuščiu žvilgsniu spoksodami pro langą ar užsiėmėte kitokio pobūdžio saviveikla, būdinga moksliniam darbui, fear not, my good people! (liet. „nebijokite, gerieji žmonės!“) Ridlis Skotas naujausiame savo filme „Nepoleonas“ (2023) jums paaiškins viską per mažiau nei tris valandas!
Gretinu Skoto filmą su istorijos pamoka neveltui, nes išties jis man priminė edukacinio pobūdžio žanrą – prisiminiau mokykloje sužinotą informaciją apie napoleonmetį. Žinoma, fone skambėjo muzika, o Napoleonas su Žozefina nebuvo vien karikatūriniai paveikslėliai vadovėlyje – karvedį vaidino Choakinas Feniksas (Joaquin Phoenix), o Žozefiną – žavioji Vanesa Kirbi (Vanessa Kirby), tačiau pirmame fone dominavo pats istorinis filmo siužetas, t. y. istoriniai įvykiai, kaip Napoleonas atėjo į valdžią, vadovavo mūšiams, derėjosi su Europos valdovais ir galiausiai nusigėręs numirė Šv. Elenos saloje. Bet gal istoriniai filmai tokie ir būna? Nors ir žinoma ta istorija iki kaulų smegenų. Gal istorijos gerbėjai dabar mane užmėtys akmenimis, nes man norisi kokių nors įdomesnių kūrybinių sprendimų?
Didelis filmo privalumas tas, kad režisierius nemoralizuoja. Mat iš istorijos pamokų paprastai turime ko nors pasimokyti, ar ne? Tarkim, nesileisti užvaldomiems ambicijų ir mokėti laiku pasitraukti kaip nugalėtojams, o ne laukti, kol užklups negandos, nes fortūna juk kada nors vis tiek atsuka užpakalį. Tačiau Ridlis Skotas lieka prie faktų, na, ir galbūt meniškiausiai interpretuoja Napoleono asmenybę ir jo meilės istoriją su Žozefina.
Taigi apie filmo siužetą galime pasiskaityti istorijos vadovėliuose (Napoleonas, pradėjęs nuo paprasto karininko rango, vadovaudamas mūšiams sparčiai kyla karjeros laiptais, kol galiausiai tampa Prancūzijos imperatoriumi; jo kovos iš Prancūzijos persikelia į kitas šalis, politiniai santykiai atsiranda ne tik su kolegomis generolais, bet ir su kitų imperijų valdovais, kol didysis imperatorius sulaukia pirmojo savo fiasko ne dėl ko kito, o dėl rusiškos žiemos (o gal vis dėlto dėl savo ambicijų?) ir grįžta iš mūšio, praradęs apie 35 tūkst. karių; ties šiuo momentu prasideda jo nuosmukis, baigęsis tremtimi nuošalioje šv. Elbės saloje). Apie tokias detales kaip atskleistas megalomaniškas Napoleono charakteris ir sudėtingas santykis su ilgamete žmona, o vėliau susirašinėjimo drauge, gyvenimo meile Žozefina galime sužinoti iš Ridlio Skoto filmo.
Visi, išskyrus Napoleoną ir Žozefiną, kino juostoje atrodo būtent tai, kas jie yra iš tikrųjų, – istoriniai personažai: pompastiški, dirbtiniai, manieringi. O gal tai tik to meto Prancūzijos kultūra? Tačiau tuomet kodėl Napoleonas su Žozefina tokie žmogiški?
Įdomūs filmo faktai: Nepoleonas jaučia nesuvaldomą baimę atsidūręs mūšio lauke ir nesugeba valdyti savo emocijų, o kartais netikėčiausiose vietose užsnūsta. Tai, žinoma, suteikia jo personažui realistiškumo, nes ir didvyriai būna žmonės, tačiau šios charakterio savybės per mažai įpintos į pasakojimo kontekstą, atrodo neišplėtotos ir atsitiktinės, lyg būtų įmestos todėl, kad reikėjo, nes Napoleonas taip elgėsi, o ne bandant susieti jas su kitais faktais ar paaiškinti.
Įspūdinga kaip filme detaliai buvo atkurta Vaterlo mūšio scena, kurioje raiteliai atakuoja pėstininkų Kare (pranc. carré – kvadratas, karių rikiuotė, kai kariai išrikiuojami vienu ar keliais uždarais keturkampiais, visi frontu į išorę. Karė skirta apsisaugoti nuo netikėto arba judresnio priešo puolimo. Buvo ypač veiksminga per kovas su didelėmis kavalerijos pajėgomis.)
Napoleono ir Žozefinos santykis – keistas ir įdomus, galima sakyti, nelabai sveikas. Jei tikėsime filmo naratyvu, didysis karvedys buvo linkęs liguistai prisirišti, kartais perdėtai dominuoti, o kitais kartais perdėtai nusižeminti ir paklusti. Tuo tarpu Žozefina su juo buvo ne iš meilės, o iš baimės, kad gali likti viena, nesaugoma, kad gali vėl papulti į kalėjimą. Vėliau jos baimė perėjo į vergišką prieraišumą. Taigi nors jie bendravo iki pat Žozefinos mirties, porelės santykiai išliko ne visai sveiki, panašėjo į šeimininko ir tarno ryšį.
Tai, kas man labiausiai patiko šioje kino juostoje, tai parodytas prancūzų charakteris. Nepažįstu daug prancūzų, o tuo labiau prancūzų iš XVIII-XIX amžiaus, taigi vienas Dievas težino, kiek ten tiesos, tačiau mane sužavėjo scenos, kuriose jie vieni kitus apmėto maistu. Tai gali būti ir valstiečiai, kurie svaido supuvusias daržoves į prie giljotinos vedamą aristokratę, ir patys aristokratai, kurie prie bendro pietų stalo, rūmų asmenims stebint, meta vienas į kitą po brokolį. O kas vyksta gatvėse, tai geriau patylėti – vienas didelis chaosas.
Choakinas Feniksas, šios kino juostos žvaigždė, atrodo prislėgtas ir nelaimingas. Svarsčiau, ar taip jis atskleidžia savo personažą, ar vis dėlto jį, kaip žmogų, slegiančiai paveikė tokie vaidmenys kaip Džokeris kitoje to paties pavadinimo kino juostoje ar Bo vaidmuo filme „Visos Bo baimės“.
Rekomenduoju šį filmą žiūrėti istorinių scenų, tokių kaip mūšiai, istorinių kostiumų ir apskritai istorijos mėgėjams, kurie džiaugiasi gilindamiesi į tokių filmų istorines detales ir matydami didžiuosiuose ekranuose faktų interpretacijas. O visiems kitiems linkiu kaip nors įsijauti.
2. „KURČIŲJŲ VAIKAS“ (Coda, 2021)
Santrumpa „CODA“ angliškai reiškia „kurčiųjų tėvų vaikas“ (Child of Deaf Adults). Taip jauna JAV kino režisierė Sian Heder pavadino savo antrąjį pilnametražį vaidybinį filmą, kuris tapo tikra Sandanso nepriklausomojo kino festivalio sensacija – buvo apdovanotas net keturiais prizais (įskaitant ir už geriausią filmą), vėliau susirinko dar tris dešimtis apdovanojimų ir susilaukė trijų Oskarų nominacijų.
Dėl teisės platinti šią karštą naujieną varžėsi kelios internetinės platformos, nugalėjo Apple TV+, paklojusi 25 mln. dolerių.
Kol kas filmo rodymo pajamos vos perkopė vieno milijono ribą, bet reikalai, tikriausiai, pagerės po Oskarų ceremonijos, kurioje šis jautrus filmas neturėtų likti nepastebėtas.
„CODA“ yra 2014 metų prancūzų komedijos „Beljė šeima“ („La famille Bélier“, rež. Éricas Lartigau) perdirbinys, bet Masačusetse gimusi Sian Heder veiksmą perkėlė į JAV žvejų miestelį Glosterį.
Mokyklą baigianti paauglė Rubė Rossi (ją vaidina nuostabiai organiška Emilia Jones) atsidūrė pirmoje savo gyvenimo kryžkelėje: ji privalo apsispręsti, ką veiks baigusi mokslus – pasiliks gimtajame miestelyje ir padės tėvams plėtoti šeimyninį žuvininkystės verslą ar išvyks toli nuo namų realizuoti savo kūrybinį potencialą, kuriam, regis, artimieji visai nepritaria.
Realizuodami šį ne visai originalų siužetą filmo „CODA“ autoriai nuėjo sudėtingesniu, nei prancūzai, keliu: Tris iš keturių Rossių šeimos narių (Rubės brolį ir abu tėvus) vaidina iš tikrųjų negirdintys aktoriai. Jų tarpe, beje, motiną vaidinanti Marlee Matlin 1987-aisiais net buvo apdovanota Oskaru už vaidmenį jaudinančioje dramoje „Mažesniojo Dievo vaikai“ (Children of a Lesser God, 1986 m.).
O šį kartą Oskarui už geriausią antraplanį vaidmenį apdovanotas tėvą suvaidinęs Troy‘us Kotsuras.
Žiūrėdami filmą pabandykime įsivaizduoti, kokį milžinišką darbą turėjo atlikti Emilia Jones, tobulai įvaldžiusi gestų kalbą, kad galėtų „susikalbėti“ su aplinkiniais.
Filmai apie neįgaliuosius dažniausiai būna labai rimti, nors pastaruoju metu metėme ir visai kitokių pavyzdžių. Ko verta vien milijonus gerbėjų visame pasaulyje susilaukusi prancūzų kino komedija „Neliečiamieji“ (Intouchables, 2011 m.). Ir prancūziškoje „Beljė šeimoje“ buvo daug linksmų bei nuotaikingų momentų.
Šia prasme nuo pirmtakų visai neatsilieka ir amerikiečiai. Filme „CODA“ neaptiksime pesimizmo, o štai humoristinių situacijų – per akis.
Verta paminėti ir muzikinį takelį, kuriame skamba net aštuonios Emiljos Jones atliekamos dainos (įskaitant ir Davido Bowie hitą „Starman“). (G.J.)
1. „GĖLIŲ MĖNULIO ŽUDIKAI“ (Killers of the Flower Moon, 2023)
Ten, kur daug pinigų, lauk nelaimės – jei tokia liaudies patarlė ir neegzistuoja, liaudis būtinai turėtų ją išrasti. Ir ji galėtų būti Martino Skorsezės (Martin Scorsese) naujausio filmo „Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023) moto. Godumas, suktumas, kvailumas, mirtis, gedulas – tai šios tikra istorija paremtos kriminalinės kino juostos esminiai teminiai elementai, kurie kelia dviprasmiškus jausmus: ar žavėtis režisieriaus meistrišku gebėjimu sukurti trijų su puse valandos intriguojančio siužeto filmą, ar šlykštėtis žmonių, kurie ten vaizduojami, elgesiu?
Martinas Skorsezė yra užsitarnavęs gerą vardą kino industrijoje: jis pasaulyje pripažintas JAV režisierius, laimėjęs ne vieną JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą, scenaristas, prodiuseris, aktorius ir kino istorikas. 1990 m. jis įsteigė „The Film Foundation“ fondą, kuris siekia išsaugoti kino paveldą. Kaip režisierius, mėgsta dirbti su žinomais aktoriais, tokiais kaip Robertas DeNiro ir Leonardas DiCaprio, kurie vaidina ir naujausiame Skorsezės filme „Gėlių mėnulio žudikai“.
Režisierius ypač garsėja savo meile klasikiniams filmams, personažų įvairiapusiškumu ir gyliu, gerai parinktais ir ištreniruotais aktoriais, dėmesiu muzikiniam savo kino juostų takeliui ir pasirinktomis žiauriomis temomis, tokiomis kaip kaltė, atgaila, smurtas. Visa tai atsispindi ir „Gėlių mėnulio žudikuose“.
Tai pasakojimas apie vieną JAV gentį – Oseidžių tautą, kuri 19-am amžiui persiritus į 20-ą tapo turtingiausia bendruomene planetoje. Oseidžiai, kuriems JAV valdžia atseikėja iš pažiūros pačią skurdžiausią žemę visoje JAV, netrunka sužinoti, kad toje žemėje teka juodasis auksas – nafta. Jau pačioje filmo pradžioje stebime, kaip sulėtintame kadre indėnai džiūgauja maudydamiesi po trykštančiu naftos fontanu. Tačiau turtai neretai prišaukia nelaimę. Taip atsitiko ir Oseidžiams. Priešai, kurie apsimetė draugais, negalėjo pakęsti apsivertusių galios sverų, kad indėnai – engiamieji, prispaustieji – staiga gali elgtis su baltaisiais kaip su tarnais, ir pradeda žudyti juos vieną po kito, siekdami išgalabyti visą tautą vien tam, kad pasiglemžtų jų pinigus. Priešai, žinoma, buvo baltieji, taigi lyg bandant įrodyti, kad šiuolaikiniai žmonės jau nebesilaiko kolonialistinės ideologijos, beveik visi alei vieno baltieji (išskyrus vieną kitą nereikšmingą personažą) vaizduojami kaip blogiukai ir kenkėjai, o tuo tarpu indėnai pristatomi kaip situacijos aukos, kurios tik vargais negalais su pagalba sugeba pabėgti nuo tragedijos. Tai tikrais 1921-1925 metų įvykiais paremta kriminalinė saga, kuria remiantis „New Yorker“ rašytojas Deividas Granas (David Grann) parašė to paties kaip filmo pavadinimo knygą, o Skorsezė ją ekranizavo.
Žudynių įkarštyje eina dar ir kita siužeto linija, t. y. meilės istorija tarp baltojo Ernesto Burkharto ir oseidės Molės Burkhart (Lily Gladstone), kuri, kaip jau supratote, po trumpos pažinties tapo Ernesto žmona. Nors indėnė mato, kad Ernestas yra kvailokas ir pinigus garbinantis baltaodis, ją apkeri vyro žavesys ir moteris įsimyli. Viso filmo metu taip ir lieka neaišku, ar pats Ernestas iš tikrųjų kada nors mylėjo Molę, ar vis dėlto tik siekė iš jos išpešti naudos. Nors iš pažiūros ir atrodė, kad jo meilė nuoširdi, jo veiksmai rodė ką kitą. Kyla minčių, gal jis paprasčiausiai buvo labai kvailas? O gal ir naivus?
Sunku suprasti, ar filmas yra detektyvinis, ar ne, nes beveik nuo jo vidurio jau užtikrintai žinome, kas žudo oseidžius. Tačiau veiksmas vyksta lėtai, lyg atsakymo mes nežinotume, ir parodoma kiekviena siužeto detalė – neskubant, paliekant laiko atsiskleisti visoms pasakojimo dalims. Tai nereiškia, kad filmas neprailgsta, nes šiais laikais, kai žmonių dėmesio koncentracija apsiriboja keliolika sekundžių, ne taip ir lengva išbūti trijų su puse valandos lėtą filmą, tačiau, matyt, Skorsezė atiduoda duoklę klasikiniam kinui, kuriame svarbu sulaikyti kadrą ir perteikti akimirkos dramatiškumą.
Kalbant apie dramą šiame filme, ypač dramatiškai vaidina Leonardas DiCaprio, kuriam atiteko Ernesto vaidmuo. Visų pirma, jis vaidina kvailoką personažą, kuris daug meluoja, apgaudinėja save ir kitus, tačiau vis dėlto yra savotiškai naivus ir tarsi nekaltas, dažnu atveju įrankis piktose rankose. Meluoti jau yra sunku. Suvaidinti meluojantį žmogų yra dar sunkiau. O suvaidinti žmogų, kuris meluoja sau, yra išvis aukštas pilotažas. Už tai tikrai galime pagirti DiCaprio. Vis dėlto Ernestas, kad ir koks kvailas bebūtų, nėra vienpusiškas personažas. Taip ir lieka neaišku, ar jis supranta, kas jo laukia, jei jis pasielgs teisingai, ar ir toliau naiviai slepia nuo savęs tiesą, nes tik ją slėpdamas nuo savęs galės ją ištverti.
Iš esmės šis filmas yra vienas ilgas įspūdingas ėjimas į mirtį ir begalinis gedulas, nes ten, kur mirtis, bus ir gedulas. Kino juostos pavadinimas šiek tiek paaiškinamas ir pačiame filme, kadangi, ne paslaptis, indėnai ir visos kitos senovinės gentys yra giliai susijusios su gamta ir iš jos kylančia mitologija, taigi taip ir oseidžiai siejo savo gyvenimą ir mirtį su dangaus kūnais bei žeme. Jų slėniuose lyg iš dangaus pasipylusios žydėjo tam tikros melsvos gėlės, kurias jie vadino Mėnulio gėlėmis. Baltieji, naikindami indėnus taip lengvai, kaip galima sunaikinti gėlę, iš esmės naikino ir jų šaknis, visą jų mitologiją ir pasaulėžiūrą, mąstyseną ir jauseną, atėmė iš jų iš gamtos gyvenimo paimtus vardus, be kurių jie negali žengti į mirusiųjų pasaulį, taigi iš indėnų išplėšiama ne tik jų gyvybė, bet ir siela bei garbė. Išžudant tautą išnyksta ir ištisas kultūros sluoksnis bei paveldas. Kaip naikinama gamtos įvairovė, taip dažnai naikinama ir žmonių įvairovė.
Apibendrinant šią kino patirtį galima sakyti, kad filmo kūrėjai itin daug dėmesio skyrė vaidybai ir scenarijui, taigi šie du elementai buvo puikiai įgyvendinti. Meniškų ir estetiškų filmo vietų galima atrasti vos keletą. Taigi drįsčiau sakyti, kad tai nėra pats meniškiausias filmas, kurį man teko matyti, tačiau tai neabejotinai profesionaliai sukurta kino juosta, verta jūsų dėmesio. Ir dėl vaidybos, ir dėl gero scenarijaus, ir dėl istorijos apie oseidžių tautą. (Dora Žibaitė)
